NĖŠTUMO NUTRAUKIMAS: argumentai už ir prieš
Abortu vadinamas nėštumo nutraukimas bet kuriuo metu nuo apvaisinimo iki gimdymo. Tai ne tik medicinos, bet ir bioetikos problema, nes kelia moralinio pagrįstumo klausimus. Diskusijoje dėl aborto moralumo ar nemoralumo paprastai konfliktuoja du pagrindiniai principai: besąlygiškos gyvybės vertės (pro-life) ir individualios laisvės (pro-choice).
Konservatyvi pozicija. Konservatoriai akcentuoja vaisiaus svarbą, laikosi gyvybės postulato ir pasisako prieš abortą. Jie remiasi tuo, kad žmogaus gyvenimas prasideda nuo apvaisinimo momento, todėl žudyti pradėtą vaisių tolygu žudyti suaugusį žmogų. Konservatoriai argumentuoja, kad egzistuoja ir kitos vaiko atsisakymo galimybės-jis gali būti įvaikintas ar patekti į vaikų namus. Jų manymu, vaiko atsisakyti ekonominiais argumentais taip pat negalima. Moteris privalanti prisiimti atsakomybę už savo lytinį gyvenimą, todėl tiek finansiškai, tiek moraliai yra atsakinga už savo vaikus. Konservatoriai nepateisina aborto net incesto (kraujomaišos) ar išprievartavimo atveju, nes vaisius nėra atsakingas už kitų padarytas klaidas.
Liberali pozicija. Liberalai teigia, kad negali būti varžoma moters teisė į savo kūną, ir pasisako už abortą. Jų manymu, vaisius iki gimimo esąs moters kūno dalis ir tik ji turinti nuspręsti kaip su juo elgtis. Tais atvejais, kai nėštumas kelia pavojų moters sveikatai, prioritetas atiduodamas ne vaisiui, o moteriai. Yra trys pagrindiniai liberalios pozicijos argumentai: 1) neigiamos griežtų, draudžiančių abortus įstatymų pasekmės; 2) nėštumo nutraukimas-asmeninis moralinis sprendimas; 3) moters teisė į savo kūną ir teisė planuoti savo gyvenimą. Liberalai neneigia, kad užsimezgęs vaisius yra naujos gyvybės pradžia, tačiau jų manymu vaisius nėra žmogus ir jam negali būti priskiriamos suaugusio žmogaus teisės. Liberalai taip pat pasisako už nėštumo nutraukimą incesto ir išprievartavimo atvejais, nes tai patys baisiausi nusikaltimai prieš moterį.
Sprendžiant žmogaus embriono statuso problemą, išryškėja dvi bioetikos kryptys: ontologinis personalizmas ir empirinis funkcionalizmas. Pirmoji kryptis apibrėžia žmogiškos būtybės pradžią biologiniais terminais nuo apvaisinimo. Zigota sudėtinga būtybė ir negali būt redukuota iki kiaušialąstės ir spermatozoido – tai visai nauja ir autonominė sistema. Ontologinis personalizmas išryškina esminius asmens bruožus: substanciškumą, individualumą. Nors embrionas ir priklauso nuo motinos, jis yra “substancija”, gyvas subjektas, todėl turi autonomiją. Embrionas “protingas iš prigimties”, potencialus asmuo. Potencialumas – vidinė galimybė materijai tapti kažkuo. Substancija turi vidinę prigimtį, ta prigimtis kreipia individualų substancijos vystymąsi. Substancija funkcionuoja ir išlaiko savo esmę nepriklausomai nuo to, kokiu laipsniu realizuojamos jos savybės.
Empirinis fukcionalizmas atmeta asmens egzistavimą pirminėse embriono vystymosi stadijose. Manoma, kad embrionas – žmogiška būtybė, bet ne asmuo. Ne visi žmonės yra asmenys: gemalai, kūdikiai, psichikos ligoniai ir komos ištikti žmonės – žmonės, bet ne asmenys. Jie nedalyvauja etiniame ir socialiniame gyvenime, nes neturi asmens charakteristikų ir negali moraliai elgtis.
Mano asmeninis požiūris sutampa su liberalia pozicija ir empiriniu funkcionalizmu. Manau vaisius, embrionas yra tik potencialus žmogus, dar neturintis žmogaus teisių. Jis tėra motinos kūno dalimi ir iki gimimo priklauso tik nuo jos sprendimo. Žinoma neatmetu moters atsakomybės už savo lytinį gyvenimą, bet manau abortas yra geresnė išeitis negu pvz.. gimusio kūdikio atidavimas į vaikų namus. Aborto dėka tas potencialus žmogutis apsaugomas nuo nepilnavertiško gyvenimo, nepritekliaus, asocialumo. O ir vaikų namuose augantiems vaikams nėra garantuotas įvaikinimas, dažnai ten augantys turi psichologinių problemų, o sužinoję kad yra įvaikinti dažnai patiria psichologines traumas. Kita vertus abortas dažnai turi neigiamų pasekmių moteriai. Jis gali sukelti nevaisingumą, dažnai po aborto moterys jaučia sąžinės graužimą, kad taip pasielgė, gailisi, kitos save kankina visą gyvenimą ir taip neranda moralinės ramybės. Manau išprievartavimo atveju moteris taip pat turi gerai apgalvot ar sugebės pagimdžiusi pamiršt neapykantą prievartautojams ir ar sugebės mylėti tą kūdikį nekaltindama jo už tai, ką padarė jo “tėvas”. Visgi abortas, mano manymu, yra dviejų žmonių problema, nes santykiauja ne vienas, o du asmenys, todėl atsakomybę turėtų prisiimti abu. Taigi prieš pradedant lytinį gyvenimą abu asmenys turėtų apgalvoti pastojimo galimybę ir kaip jos išvengti, o neišvengus – kaip su ja susitvarkyti, kaip ją išspręsti.
Literatūra:
1. http://www.sam.lt/bioetika/
2. Jakušovaitė. Medicina ir filosofija