Turinys
Žymiausi užfiksuoti NSO pasirodymaiRosvelo incidentasNSO gali būti žmogaus kūriniai
Įžanga
Ar egzistuoja ateiviai? Ar esama gyvybės kitose planetose? Ar jie kada nors lankėsi žemėje ir netgi prisidėjo prie mūsų civilizacijos kūrimosi ar padėjo pamatą jos griuvimui? Ar neatpažinti skraidantys objektai (NSO) tai tik lakios žmonių fantazijos vaisius? Kaip paaiškinti tokius nesuprantamus reiškinius kaip ratai kukurūzų laukuose?.. Žmoniją jau nuo senų laikų kamuoja daugybė iki šiol neatsakytų klausimų apie paslaptingus įvykius bei reiškinius. Beveik kiekvieną savaitę išgirstame arba perskaitome, jog kažkuriame mūsų planetos taške buvo pastebėti NSO. Mus pasiekiantys reportažai apie “paslaptingus ratilus javų laukuose”, keistai sužalotus išsigandusius gyvulius bei nuolatinė informacija apie nesėkmingai pasibaigiančius keistų reiškinių tyrimus sukelia ne tik rūpestį, bet ir smalsumą, nenumaldomą troškimą sužinoti daugiau. Netgi mokslo bei vyriausybinės pasaulio institucijos labai rimtai žiūri į galimą ateivių egzistavimą. NASA padalinys SETI buvo suformuotas, kad ištirtų keistus su NSO ir ateiviais susijusius atvejus. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius taip pat yra davęs nurodymą informuoti JT tarybą, jei pavyktų rasti svarių įrodymų apie ateivius arba kitų gyvybės formų egzistavimą kitose planetose. Šiandien su NSO susijusius klausimus rimtai tiria FTB, CŽV bei kitos tarnybos.Nors nemaža nepaaiškinamų reiškinių mokslininkai teigia išaiškinę kaip neturinčius nieko bendra su paranormalumu, bet nuolat atsiranda ir iš pirmo žvilgsnio nesvarbių detalių, kurios verčia suabejoti šių žmonių teiginiais.
Žymiausi užfiksuoti NSO pasirodymai
Keturi objektai, pastebėti per NASA kosminio laivo paleidimą1964 m. NASA iš Kenedžio iškyšulio paleido pirmąją dviejų žmonių kapsulę, kaip žingsnį link žmogaus išlaipinimo Mėnulyje. Pranešta, kad skridimas buvo sėkmingas. Nebuvo pranešta, kad dar pirmojo apsisukimo metu prie kapsulės priskrido 4 nežinomos kilmės laivai. Kol į juos sutrikę žvelgė radaro operatoriai, jie apsupo kapsulę – du viršuje, po vieną apačioje ir užpakalyje. Tarsi jie būtų tyrinėję kapsulę. Jie skrido netoli kapsulės, o vėliau ją paliko.
Kodėl tai buvo slepiama? Gal todėl, kad tai ne vienintelis atvejis. UFO dažnai regėti netoli raketų bandymų vietų, aerodromų ir lydėję palydovus. Bet AFR 200- 2 nurodymu AF personalui uždrausta viešai pasakoti apie NSO matymus.Keistas buvusio piloto reginys greitkelyje1957-ųjų lapkritį JAV oro pajėgų raketų kūrimo inžinierius James Strokes važiavo greitkeliu prie Alamogordo, Niu Meksiko valstijoje, kai milžiniškas ovalo formos orlaivis praskriejo virš jo apie 1500 ar 2000 mylių per valandą greičiu. Jį matė ir kiti liudininkai. Laivui skrendant virš jo, nutilo ir variklis užgeso radijas. Žmogus sėdėjo ir su nuostaba stebėjo, kaip tas dingsta už horizonto. Nors tokiems pareigūnams kaip James Strokes uždrausta pasisakyti spaudai, jis papasakojo tai, ką matė. Vadovybės paliepimu, šalies laikraščiuose paskelbta, tad pasakojimas buvo apgaulė. Stokes dviem pakopomis palipo karjeros laiptais ir nutilo.
Pilotas veteranas suklydo? 1959 m. vasario 24 d. Amerikos avialinijų DC-6 skrido virš Pensilvanijos į Detroitą. Pilotavo kapitonas Peter W.Killian ir pirmasis padėjėjas John Dee. Keleivių buvo nemažai. Netikėtai 3 dideli ryškūs apvalūs arba disko formos orlaiviai pasirodė netoliese. Taip pat netikėtai jie pranyko tamsoje. Kapitonas Killian su 15 metų ir 4 mln. mylių skraidymo patirtimi, apie įvykį papasakojo spaudai. Oro pajėgos jį užsipuolė. Jie sakė, kad tai buvo trys žvaigždės už debesų. Killian atsakė, kad tai neįmanoma, nes dangus virš jų buvo visiškai giedras. Debesys buvo 3500 aukštyje. Kaip tada galima matyti žvaigždes už debesų esant 5000 aukštyje? Amerikos avialinijos palaikė pilotą ir pasakė, kad kiti irgi dažnai regi NSO tame pačiame rajone. Tada oro pajėgos “New York Herald Tribune” reporteriui pasakė, kad liudininkai buvo tiek girti, kad neprisimena, ką matė.Kitos valdžios pateiktos versijos buvo taip pat besikertančios su faktais, tačiau Peter W.Killian nustojo toliau kalbėjęs apie šį įvykį. Jo artimųjų teigimu, to priežastis buvo stiprus oro pajėgų spaudimas
Naikintuvo dingimas Kanalas, jungiantis Superion ežerą su kitais Didžiaisiais ežerais ir einantis per Soo užtvanką netoli Saulte Ste miesto Mičigano valstijoje, yra JAV ir Kanados siena. Dėl šios priežasties ties juo ribojami skrydžiai. 1953 m. lapkričio 23 d. „Truax AFB“ antžeminė radarų stotis pastebėjo nežinomą “taikinį” virš Soo užtvankos. Buvo paskelbtas pavojus ir iš netoliese esančio Kinross aerodromo pakilo „F-89 C Scorpion“ naikintuvas pilotuojamas I laipsnio leit. Felix Moncla, o užpakalinėje sėdynėje prie radaro buvo II laipsnio leit. R.Wilson. Antžeminis valdymo centras nukreipė 500 mylių per valandą skriejantį reaktyvinį naikintuvą link taikinio pranešęs, kad šio kursas pasikeitė. R.Wilson turėjo problemų sekant taikinį, tad lėktuvui komandas tebesiuntė centras. Po 30 min. naikintuvas pradėjo artėti prie objekto, šiam greitėjant virš Superion ežero. Pagaliau radare taškai susiliejo. Centras pamanė, kad naikintuvas yra virš taikinio ir taškai vėl išsiskirs naikintuvui atsidūrus už jo. To nenutiko. Netikėtai taškas išnyko iš radaro ekrano. Pastarasis buvo tuščias. Valdymo centras karštligiškai bandė susisiekti su „F-89“ radijo ryšiu. Atsakymo nebuvo. Užfiksavęs paskutinę padėtį, centras pranešė gelbėjimo skyriui. Tai nutiko 8000 pėdų aukštyje apie 70 mylių nuo Keneenaw viršutiniame Mičigane ir apie 160 mylių į šiaurės vakarus nuo Soo užtvankos. Po dvi paras trukusių paieškų (iš oro ir antžeminių) nebuvo rasta jokių lėktuvo ar žmonių žymių – jokių nuolaužų, degalų dėmių. Nieko – nei naikintuvo, nei piloto. Norton oro pajėgų saugumo skyrius teigė, kad “pilotui apsvaigo galva ir jis sudužo ežere”. O ankstesnis taikinys, atseit, buvo Kanados lėktuvas. Kanados valdžios atstovai atsakė, kad tame rajone nebuvo jokio Kanados lėktuvo. Pagaliau Oro pajėgos nutarė, kad naikintuvas sprogo aukštai ore, – nekreipamos dėmesio, tad tada ežere turėjo būti daugybė nuolaužų. Informacija apie persekiotą objektą buvo pašalinta.
Antžeminės stoties liudininkai išsakė kitokią nuomonę – kad persekiojamasis buvo pagrindinė naikintuvo dingimo priežastis.117 reisas 1950 m. balandžio 27 dieną, 90 mylių nuo Čikagos, “Trans World Air Lines” DC-3 lėktuvas skrido virš Indianos. Kairėje sėdėjo kapitonas Robert Adickes, buvęs Jūrų laivyno pilotas su 10 m. stažu. Kitas pilotas – Manning irgi turėjo 4 kapitono juosteles, bet tąkart sėdėjo dešinėje kaip pirmasis padėjėjas. Staiga keista rausva ties horizontu judanti švieselė patraukė Manning akį. Ji kildama iš dešinės judėjo link lainerio iš taško esančio kelios mylios užpakalyje. Nustebęs jis stebėjo ją. Šviesa buvo ryški ir artėdama didėjo. Tai negalėjo būti įprastas orlaivis.DC-3 skrido 175 mylių greičiu, bet paslaptingas objektas jį greitai vijosi. Jis buvo oranžinės-raudonos spalvos, kaip įkaitusio metalo lašas. Pakreipęs kaklą Manning žiūrėjo į apačioje esantį sferinį objektą, kurio viršutinė dalis buvo ryški, o likusioji šešėlyje. Pilotamas susisiekus su skrydžių valdymo centru, šis pareiškė, kad neturėjo jokių atžymų apie netoli esančius skrydžius.Objekto dydis liudininkų teigimu buvo tarp 20 ir 50 pėdų. Adickes pabandė atsargiai priartėti prie lėkštės. Kai objektas pasitraukė, jis staigiai pasuko, kad skrietų tiesiai į jį. Akimirksniu švytintis diskas nunėrė. Mažiau kaip per sekundę jis nusileido 1500 pėdų judėdamas į šiaurę. Jo greitis buvo iki 400 mylių per valandą. Po kelių minučių blanki švieselė dar matėsi, tada išblėso ir išnyko. Adickes radijo šaukinys į Čikagą buvo sujudino laikraštininkus. Reporteriai laukė aerouoste ir pasakojimas netrukus pasirodė. Jis patraukė dėmesį – tai nebuvo dar viena juokinga skraidančios lėkštės istorija. Be komandos NSO regėjo keleiviai.
Rosvelo incidentas
Nutikimas 1947 m. liepos mėn. Niu Meksikos valstijos Roswelle dažnai siejamas su galima ateivių erdvėlaivio avarija. Tas įvykis vis dar tebėra paslaptis. 1947 m. liepos mėn. prie pat Roswell po smarkios audros naktį fermeris William W. “Mack” Brazel dykumoje rado sudužusį orlaivį, kurio neatpažino nė vienas vietinis gyventojas – ir net netoliese esančios karinės oro pajėgų bazės karininkai. Kareiviai surinko nuolaužas ir nuvežė į Wright Field, Daytone, Ohajo valstijoje, kur buvo keletas vyriausybinių laboratorijų. 1947 m. liepos 8 d. New Mexico pietryčiuose įsikūrusi Roswell Oro pajėgų bazę išleido leitenanto Walter G.Haut rengtą pranešimą spaudai, kuri akimirksniu sukrėtė pasaulį. Jame buvo rašoma:“Daugelis gandų apie skraidantį diską vakar pasitvirtino, kai Roswell bazės 8-ųjų Oro pajėgų 509 bombonešių grupės žvalgybos skyriui pasisekė gauti diską. Tai padaryta bendradarbiaujant su vienu vietinės rančos savininku ir Chaves valsčiaus šerifu.” “Praeitą savaitę skraidantis objektas nusileido prie rančos netoli Roswell. Neturėdamas telefono Mac Brazel saugojo diską tol, kol susisiekė su šerifo skyriumi, kuris pranešė majorui Jesse A.Marcel iš 509 bombonešių grupės žvalgybos skyriaus. Iškart imtasi veiksmų ir iš rančos diskas paimtas. Jis čia oro bazėje buvo ištirtas ir vėliau perduotas aukštesnei institucijai”. Bet po 3 valandų jis buvo pakeistas pasakojimu, kad tai yra oro baliono liekanos, kurį metalo detektorius klaidingai identifikavo kaip skraidančią lėkštę. Aštuntame dešimtmetyje branduolinės fizikos mokslininkas Stanton T.Friedman atgaivino susidomėjimą. Jis sakė, kad buvo susipažinęs su oro balionais ir jo nagrinėtas daiktas buvo kažkas iki tol neregėta. Bet aukštesniosios vadovybės jam buvo liepta niekam nepasakoti. Kaip pasekmė, devintąjame dešimtmetyje pasipylė “liudijimai”, kurių daugelyje minimi keturi ateivių kūnai, rasti kitoje vietoje toliau nuo Bazel rančos. Ir vienas jų tebebuvo gyvas. Jie apibūdinti kaip žemos, pilkos odos būtybės su didelėmis galvomis ir plačiomis įkypomis akimis. Ant keisto metalo matyti keisti hieroglifai.
Gandai buvo toks populiarūs, kad JAV Oro pajėgos padarė du pranešimus. Pirmajame, kuris vadinosi “Faktai prieš išmonę New Mexico dykumoje”, 1994 m. aiškinama, kad nuolaužos buvo Oro pajėgų baliono iš ypač slapto “Mogul” projekto. Aukštuminiai “Mogul” balionai buvo skirti Sovietų Sąjungos atominių bandymų šnipinėjimui. 1997 m. pranešimas “Byla baigta” bandė paneigti gandus apie ateivių kūnus aiškindami apie žmogaus formos muliažus, kurie tyrimams buvo mėtomi iš didelio aukščio: “Jų tikslas buvo surasti būdą kaip lakūnui ar astronautui iš didelio aukščio nusileisti parašiutu”.NSO gali būti ir žmogaus kūriniai
Pasak vienos NSO aiškinančios teorijos, jie buvo sukurti žmonių. Štai kad ir vienas pirmųjų pranešimų apie NSO buvo 1944 gruodžio 14 dieną, kai Reuters agentūra pranešė apie NSO, matytą virš Vokietijos. Tačiau galėjo būti pasakojama apie vieną iš Vokietijoje jau pagamintų ir naudotų, taip vadinamų skraidančių skritulių. Anot šios teorijos, nepatvirtintais duomenimis, pirmasis „skraidančios lėkštės” modelis Vokietijoje buvo pagamintas dar prieš 1924 metus. Tai buvo pirmas skridimui skirtas skritulys, kuris varomajai jėgai naudojo gravitaciją. Sisteminga „skraidančių lėkščių” gamyba Vokietijoje prasidėjo tuoj po to, kai 1934 birželio mėnesį Hitleris susitiko su V. Šaubergeriu. Ezoterinių pažiūrų mokslininkas V. Šaubergeris jau ne vienus metus eksperimentavo su vidinės energijos varikliais. V. Šaubergeris atliko skaičiavimus, kurių dėka, vidinį medžiagos bangavimą buvo galima panaudoti kaip varomąją jėgą. Manoma, kad eksperimentų su „skraidančiomis lėkštėmis” pagrindu reikia laikyti transmedialinius pranešimus iš Aldebaran saulės sistemos. Slapta „VRIL” sąjunga, gali būti laikoma tokių transmedialinių kontaktų iniciatorė. Manoma, kad buvo bendraujama su Aldebaran saulės sistema, kuri nutolusi nuo žemės 68 šviesmečių. Aplink Aldebaran saulę skrieja dvi apgyvendintos planetos, kurios sudaro Cumeran karalystę. Aldebaran saulės sistema randasi „Jaučio” žvaigždyne. Slaptosios „VRIL” sąjungos atstovai, 1944 metų sausio 3-4 dienomis, Hitleriui pasiūlė projektą, kuris numatė skridimą per kito lygio kanalą į Aldebaran saulės sistemą. Tuo metu Hitleriui, dimensiniai kanalai jau nerūpėjo, nes jau rūpėjo visai kito lygio problemos.
Kaip ten bebūtų, tuoj po minėto V. Šaubergerio susitikimo su Hitleriu 1934 metais, Vokietijoje buvo pagamintas pirmas RFZ-1 aparatas su visais NSO požymiais. Buvo kalbama apie pirmą apvalų lėktuvą. Tos kalbos buvo visiškai pagrįstos, nes 1934-tų metų pabaigoje pasirodė RFZ-2 – antras aparatas. RFZ-2 buvo pati tikriausia „skraidančioji lėkštė”. Tai jau ne vien gravitacija varomas, bet ir magnetiniu impulsu valdomas aparatas. Šis aparatas įdomus ir tuo, kad didinant greitį išplaukdavo jo kontūrai, kaip ir šiandien matomų „skraidančių lėkščių”. Priklausomai nuo variklio darbo intensyvumo, kontūrų spalva keisdavosi visu šviesos spektru: nuo raudonos į oranžine, geltoną, žalią, baltą, mėlyna ir iki violetinės. Abiejų aparatų sudėtinė dalis buvo vakuumo kamera. Fizikai žino, kad vakuumo sąlygomis galima pasiekti taip vadinamą „super-laidumą”, kurio rezultatas gali būti priešpolinė gravitacija. Panašus efektas pasiekiamas, kai laidininkas atšaldomas iki kosminio šalčio temperatūros. Įmanomas ir kitas, „kombinuotas” būdas, kurį naudoja japonai, savo magnetiniuose traukiniuose. Tai laidininko vidinio tankio sustiprinimas cheminiu būdu. Naudojant šį metodą, vis tiek reikalingas laidininko atšaldymas. Techninių sprendimų galimybes pateikiu vien tam, kad jums mano pasakojimas neatrodytų fantastika. Propeleriu varoma „skraidanti lėkštė” RFZ-3 buvo skirta išimtinai „skraidančių lėkščių” sklendimo parametrams tirti. Pasekmėje, 1938 metais buvo pagaminta ir RFZ-4 kombinuota technika varoma „skraidanti lėkštė”. Jei RFZ-2 buvo vos 5 metrų skersmens, tai sekanti „skraidančioji lėkštė” RFZ-5, jau buvo net 20-ies metrų skersmens. Šis aparatas buvo pavadintas HAUNEBU-1 ir jau skraidė 1939 metų rugpjūtyje. HAUNEBU-1 turėjo daugiau vietos keleiviams ir kroviniui. Visi minėti aparatai išvystydavo didelį greitį, bet jų nešamoji galia buvo palyginti menka. Nors ir varomi magnetinio impulso, visi tie aparatai dar nebuvo pajėgūs konkuruoti su tradicinėmis varomosiomis jėgomis. Todėl jie ir nesusilaukė didesnio politikų susidomėjimo. Nors yra žinoma, kad RFZ-2 tipo aparatai nuo 1940 metų buvo naudojami žvalgybai. Kuriant „skraidančias lėkštes” buvo taikoma mišri technika ir kombinuoti sprendimai, joniniai ir gravitaciniai varikliai. Tikras erdvėlaivis RFZ-6 buvo pastatytas 1941 metais ir pavadintas HAUNEBU-2. Tikriau, RFZ-6 serija buvo tarp 26-31 metro skersmens įvairūs bandomieji aparatai, pritaikyti skraidyti kosmose. Jie išvystydavo virš 6000 km/h greitį ir galėjo kilti vertikaliai, keisti krypti 90 laipsnių kampu, ir išdarinėti kitokius manevrus. Kai kurie HAUNEBU-2 aparatai buvo ginkluoti spindulinėmis (kad nepasakyti lazeriais) patrankomis, kurios pramušdavo iki 4 colių šarvus. Panaudojant tikrai ypatingai naujas technologijas buvo sukurtas VRIL-1 aparatas. Šia aparatų serija prasidėjo tikrų erdvėlaivių konstravimas, skirtų skraidymams kosmose. Jau pats pirmasis VRIL-1 buvo pati tikriausia vienvietė virš 11 metrų skersmens „skraidanti lėkštė”. Buvo sukonstruotas ir didelis erdvėlaivis VRIL-7, kuris galėjo patalpinti daug žmonių ir ilgiems skrydžiams reikalinga amunicija. Taip pat ir HAUNEBU-3, bent popieriuje, buvo jau 1938 suprojektuotas kaip 120 m skersmens erdvėlaivis. Realiai buvo pastatytas 71 m skersmens HAUNEBU-3. Buvo projektuojami ir taip vadinami Andromedos aparatai – milžiniški baziniai kosminiai laivai. Teorijos autorius priduria, kad jau vien žinodami tai, kas čia papasakota, mes negalime NSO laikyti vien išsigalvojimu. Skelbti, kad „skraidančios lėkštės” yra visiška nesąmonė, gali visai nieko apie tai nežinantys žmonės arba propaganda „prieš lėkštes” rimtai suinteresuoti piliečiai.Pabaigos žodis
Žmonija, ieškanti tikrojo paaiškinimo apie gyvybę iš kitų planetų bei NSO, blaškosi tarp dviejų, visiškai priešingų, nuomonių. Pirmosios šalininkai tvirtai tiki, kad šie objektai tikrai egzistuoja ir yra nežemiškos kilmės, tuo tarpu kiti pirmuosius kaltina faktų iškraipymu, lakia fantazija, noru pasipinigauti ir panašiais dalykais. Iš tiesų yra labai daug fiksuotos dokumentinės medžiagos apie NSO ir ateivius. Daugelio liudininkų pasakojimuose yra daugiau ar mažiau teisybės.
Tačiau ar nebandome neatpažintais skraidančiais objektais pridengti savo nesupratimo, nepastabumo bei elementaraus žinių trūkumo apie mus supančią visatą? Juk mūsų, žmonių, vaizduotę kaitina tokie filmai ir serialai kaip „X-failai“, „Žvaigždžių karai“, „Vyrai juodais drabužiais“, „Babilonas 5“ ir kiti. Jautresnė vaizduotė juos pažiūrėjus bemat pradeda kurti netikėčiausius vaizdinius ir jos „savininkas“ jau tampa tariamo NSO liudininku.Abi pusės turi savo įsitikinimus bei teorijas. Bet nė viena iš jų dar nėra pateikusi nenuginčijamų NSO egzistavimo ar nebuvimo įrodymų. Taigi esame tiesiog priversti palaukti, kol mūsų civilizacija pažengs pakankamai toli ir mes tapsime pakankamai įgalūs suprasti tai, kas dabar laikoma paranormaliais reiškiniais…