VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
Frankfurto mokyklos ir Neomarksizmo istorija bei pagrindiniai principai
Frankfurto mokykla – šiuolaikinės industrinės visuomenės neomarksistinė kritikos teorija. Ją 1930 m. Frankfurto Socialinių tyrimų institute įkūrė Maksas Horkheimeris. 1933 m., stiprėjant nacių judėjimui, ji persikėlė į JAV. ,,Frankfurto mokykla” vadinama socialinės minties tradicija, susiformavusi Sociumo tyrimo institute Frankfurte. Jos nariais laikomi: Maxas Horkheimeris, Theodoras Adorno, Walteris Benjaminas, Herbertas Markuse, teigęs liberalios visuomenės kritiką, analizavęs šiuolaikinio totalitarizmo, komunizmo, valstybės atmirimo ir pilietinės laisvės alternatyvas. Kiekvienas iš išvardytų mąstytojų buvo savaip įtakingas, tačiau visi jie vienaip ar kitaip pritarė kritinei teorijai, kurioje socialiniai ir kultūros reiškiniai kritikuojami remiantis marksistiniais sąmonės analizės principais. ,,Frankfurto mokykla” sužadino susidomėjimą ankstyvaisiais Markso raštais. Tačiau ji oponavo materialistinei istorijos interpretacijai, jų manymu, nuvertinančiai sąmonės vaidmenį žmonių gyvenime ir skatinančiai naivų bei dogmatinį pozityvizmą.
1930 metais buvęs marksistas ir markizo Maksas Horkhaimeris tapo instituto direktoriumi. Jis irgi įsitikino, kad Markso teorija yra klaidinga. Proletariatas nesugeba vaidinti revoliucijos avangardo vaidmens. Juk Vakarų proletarai palaipsniui virsta vidurine klase, tais pačiais nekenčiamais buržua. Šeštame dešimtmetyje Frankfurto mokyklai trūko žmogaus, sugebančio skleisti ir populiarinti idėjas, slypinčias sudėtinguose Horkhaimerio ir Adorno samprotavimuose. Ir čia, pačiu laiku pasirodė Herbertas Markuzė, filosofijos profesorius, kuris iš kalbančio žmogaus siekė tapti žmogumi, kuris veikia revoliucijos labui. Markuzė davė atsakymą Horkhaimerio klausimui, kas suvaidins proletariato vaidmenį būsimojoje kultūrinėje revoliucijoje.
„Laiškas butelyje“ – taip vadino savo teorijas Frankfurto mokyklos atstovai. Jų idėjos palaipsniui paplito, kartu su pažiūromis tų amerikiečių, kurie atitolo nuo krikščionybės ir kapitalistinės kultūros ir dirbo, kurdami šios kultūros nuvertimo, ankstesnės Amerikos sunaikinimo teorijas. Dešimtmečius puoselėjamos, šios idėjos suklestėjo būtent 7-ame XX amžiaus dešimtmetyje.
Metodologiniai Frankfurto mokyklos principai yra pozityvizmo neigimas, humanizmo nuostatų laikymasis, jokių žmogaus engimo formų nepripažinimas, bei žmogiškojo vaidmens pabrėžimas visuose socialiniuose santykiuose. Pagrindinės Frankfurto mokyklos nuostatos yra vėlyvojo kapitalizmo ir socializmo pateikimas kaip dvi tos pačios industrinės visuomenės atmainas, proletariato revoliucinio vaidmens istorijoje neigimas ir dialektinės neigimo kategorijos suabsoliutinimas bei totalitarizmo ir autoritarizmo kritika.
Ideologija pagal Frankfurto mokyklos principus
Ideologija klasikine prasme XXa. nebetenka savo prasmės. Klasikinės ideologijos vietoje atsiranda praktinis racionalumas. Iškyla nauji socialinės kontrolės ir individo integravimas į visuotinybę būdai. Individas pavergiamas pirmiausia per darbo ir vartojimo santykius. Kuriami vis nauji poreikiai, kuriuos tenkindami individai palaiko sistemos egzistavimą.
Taigi ideologijos kritika gali slypėti jau pačioje ideologijos sąvokoje: įvardijus kokią nors reiškinį kaip ideologiją, jis tuo pačiu yra kritikuojamas, kaip klaidingas ar iliuzinis. Taigi šią sąvoką ypač išpopuliarino K. Marksas ir jo pasiakėjai. Marksas šią sąvoką supranta kaip klaidingą sąmonę ir atstovauja valdančiajai klasei bei jos interesams. Kita prasmė ideologijos jam buvo mokslinė, pagrįsta ekonominiais ir socialiniais argumentais. Taigi, kritikuodamas klaidingas ideologijas, Marksas joms priešpriešino mokslinę – teisingą – proletariato ideologiją. Tuo tarpu XXa. autoriai, Frankfurto mokyklos atstovai, neigia „teisingos“ ideologijos galimybę ir bet kurią ideologiją traktuoja kaip klaidingą ar iškreiptą sąmonę. Konstatuodami visuotiną ideologiškumą, bando tai ir vertinti kaip socialinio vyravimo apraišką. Frankfurto mokyklos kritinę socialinę teoriją domina ne tiek klasikinės ideologijos, kiek ideologijos situacija XX a. industrinio kapitalizmo sąlygomis. Klasikinės politinės ideologijos ir jų iškeltos vertybės (pavyzdžiui, laisvė, lygybė ar žmogaus teisės) nebetenka prasmės. Instituciškai įtvirtinus teises ir laisves, žmogus tampa nebelaisvas: laisvė, teisės, demokratija tampa vienintele jo galimybe ir netgi būtinybe ar prievole. Žmogus tampa nelaisvas ideologijos gniaužtuose, kuri skelbia žmogaus laisvę. Žmogaus poreikiai kyla, kyla ir darbo poreikis, poreikis užsidirbti pinigų, todėl žmogus tampa priklausomas nuo darbo. Taigi jo laisvė apribota. Žmogus nuo seno jau galvoja, kaip palengvinti savo darbą, ir tuo pačiu padidinti savo laisvę. Šiais laikais tai atstoja technika.
Neaomarksizmas ir Farnkfurto mokykla pagal M. Horkheimerio ir T. W. Adorno knygą „Apšvietos dialektika“
Adorno ir Horkheimeris analizuoja mokslo (gamtos racionalizavimo ir
užvaldymo) raidą nuo maginių gamtos valdymo formų, kur, siekiant paveikti kokį nors nesuprantamą ar sau nepavaldų gamtos reiškinį ar objektą, būtina su juo supanašėti. Norint supanašėti reikia pažinti gamtą. “Vienintelis dalykas, ko žmonės nori išmokti iš gamtos, yra žinojimas, kaip ją panaudoti, kad visiškai ją užvaldytų ir ją, ir žmones.”1 Pasak neomarksizmo pasiekėjų visada buvo aišku, kad žmogaus pranašumą sudaro žinios.
Autoriai teigia, kad žmogaus noras užvaldyti gamta siejamas su mitu. Pasak Horkheimerio ir Adorno mitai, kaip magiški ritualai, kurie praneša apie pasikartojančią gamtą. Mitas bando įvardinti žmogų bauginančias gamtos jėgas, paaiškinti jų tarpusavio santykius, ir suprasti galimybę įveikti šias jėgas. Taigi žmogus čia susiduria ne su pačia gamta, o su jos būtybėmis. “Nuo seno mito pagrindu Apšvieta laikė antropomorfizmą, subjektyvumo projekciją į gamtą. Visa, kas antgamtiška, dvasios ir demonai, tapo gamtos jėgų bijančio žmogaus atspindžiu.”2 Apšvieta neatskiriama nuo mitologijos: “ […] mitologija savo figūromis atspindi esamybės esmę – cikliškumą, likimą, pasaulio valdymą – kaip tiesą ir atsisako vilties.” 3
Atsiradus mitui prasideda apšvieta – praktinio racionalumo įsigalėjimas. Racionalumas, protas šioje knygoje suprantamas, kaip tam tikras ginklas, kovojant su gamta. Pagal Adorno ir Horkheimerą, ir šiandien niekas esmingai nepasikeitė nuo Odisėjo laikų, kuris savo protu ir gudrumu nugalėjo gamtos jėgas. Taigi daug išmanantis ir žinantis žmogus yra pranašesnis. “Mąstymas Apšvietos prasme yra vieningos mokslinės tvarkos atkūrimas ir faktinio žinojimo išvedimas iš principų […]”. 4 Pasak autorių pažinimo sistemingumas – tai rišlumas paremtas vieninteliu principu.
Yra keletas svarbių praktinio racionalumo valdomų sričių, viena iš jų kultūros industrija. Frankfurto mokykla skyrė gana daug dėsio šiam klausimui. Pasak autorių, menas ir yra būtent ta sritis kuri trancenduoja praktinį racionalumą, sritis, kurioje, atrodytų, pats kūrėjas reiškiasi laisvai, laisvai įtvirtina savo įdėjas, emocijas, bei vidinį savo pasaulį, trumpai tariant laisvai atskleidžia save. O viskas yra atvirkščiai. Jis atskleidžia ne save, o visuotinybę, kuri veikia jo savastį, todėl ir atrodo kad menininkas išreiškia save, tačiau išreikšti dalykai yra bendri visiems. Padėtis pablogėja, kai pačiame mene atsiranda masinė kultūra. Tai turi įtakos šiuolaikinė technika ir galimybės. menas tampa marionetė, kurią visi reklamuoja, pardavinėja, jis tampa lengvai prieinamu masės įrankiu. Įrankiu atsipalaiduoti, pabūti su savimi, ir atitolti nuo susvetimėjimo su savimi. “Tai pačios su savimi susvetimėjusios visuomenės savybė būti prievartos visuomene. […] Kol kultūros industrijos technika buvo paversta tik standartizacijos ir serijinės gamybos fenomenu, buvo paaukota tai, kas meno kūrinio logiką skyrė nuo socialinės sistemos.”5 Dar blogesne situacija susiklosto meno idustrijoje, kai atsiranda masinės kultūros ir ją gaminančios kultūros industrijos: ” Talentai kultūros industrijai priklausė dar iki tol, kol ji juos parodė, – kitaip jie nebūtų taip stengęsi įsijungti į ją.”6 Taigi industrinis menas kuria tai, kas žmogui reikalinga, kitaip sakant taikosi prie žmogaus poreikių. Sukurtoje dainoje ar filme, ar nutapytame paveiksle žmogus atranda tai, kas jam priimtina, juk kurta tai kas jam reikalinga, ir kas yra bendra visiems. Taigi masinė kultūra yra praktinio proto tarnaitė. Masinė kultūra, pasak Adorno ir Horkheimerio, – tai mechanizmas, painiojantis meną su pramoga. Šis mechanizmas susintetina keletą menų, tačiau juos ir suprimityvina. Masinėje kultūroje Apšvietos žlugimas neišvengiamas, todėl, kad masinė kultūra – tai apgaulės kultūra. Malonumo kultą kultūros industrija paverčia atviru melu. Kultūrinės klišės ir masinės kultūros gaminamas nuobodulys veda į tos kultūros susinaikinimas, nors ji, kaip pelno siekianti veikla, apie tai nemąsto ir to neįvertina.
Yra tik vienas būdas išvengti susiklosčiusios situacijos – tai kritika. Socialinė kritika – tai ir vienintelis adekvatus visuomenės pažinimo būdas. Frankfurto mokykla kritikuoja visuotinybę, kuri parodo žmogaus nelaisvę. Jų kritika absoliučiai negatyvi ir destruktyvi visuotinybės atžvilgiu atsisako kurti alternatyvius „teisingos“ visuomenės projektus, siūlyti ką nors pozityvaus. Frankfurto mokykla stovi diskriminuojamųjų, atstumtųjų, visų, kurių interesai nesutampa su bendrą politiką diktuojančios daugumos interesais, pusėje. Kritika yra ne tik visuotinybės destrukcija, bet ir gamtos toleravimo bei pripažinimo pagrindas. Kritinis racionalumas veda į įvairių interesų grupių komunikaciją, susikalbėjimą. Taigi Frankfurto mokyklos socialinę kritiką galėtume vertinti ir kaip visuomenės auklėjimo priemonę.
Skyriuje „Antisemitizmo elementai. Apšvietos ribos“ aptariama pažangos atžanga kaip radikalios mokslo atskirties nuo moralės rezultatas. Antisemitizmas yra Vakarų civilizacijai būdingo racionalumo susinaikinimas. Antisemitizmo absurdas kildinamas iš visuotinių mąstymo tendencijų, vyraujančio proto, kuris nesugeba iškelti esminio argumento prieš žudymą, ir jo formuojamo pasaulėvaizdžio. Antisemitizmo ištakos yra troškimas valdžios „be ribų ir bet kokia kaina“, beatodairiškas lygybės siekis socialinėje ir intelektualinėje sferose. Nepasotinamą antisemitų troškimą valdyti sukelia valdžios, nukreiptos prieš juos, baimė. Adorno ir Horkheimeris antisemitizmo kilmę aiškina psichoanalitiškai – kaip iš traumos, draudimo, baimės, kompleksų kylančią masinę psichozę, beprotybės formą. Antisemitizmo patologiškumas susijęs tiek su gebėjimo blaiviai mąstyti ir atsakomybės praradimu, tiek su sutelktu šių gebėjimų organizavimu. Antisemitizmas veši visuomenėje, kurios individai yra praradę savastį: „Antisemitinius veiksmus ir poelgius sukelia situacijos, kai apakintus, subjektyvumo netekusius žmones paleidžia nuo grandinių kaip subjektus“7.
Prieš žydus nukreiptos patologiškos neapykantos prigimtis yra dvilypė. Čia susipina jausmai – neįstengiama suprasti ir pateisinti to, kuo kitas žmogus yra kitoks, keistas, svetimas, bet tuo pat metu pamatoma tai, kas bendražmogiška. Save kaip nežydą identifikuojantis žmogus, suvokęs bendrumą, pasijunta žydams dar svetimesnis, jie užsitraukia dar didesnę jo neapykantą. Liguista psichika tapatumą suvokia kaip atsiribojimą nuo refleksijos: „[…] kadangi subjektas daugiau nebeįstengia sugrąžinti objektui to, ką jis gavo iš objekto, jis tampa ne turtingesnis, bet skurdesnis. Jis praranda refleksiją abiem kryptim: daugiau nereflektuoja daikto, nereflektuoja daugiau savęs ir kartu praranda gebėjimą diferencijuoti. Vietoj sąžinės balso jis girdi kitus balsus; užuot nugrimzdęs į save, kad sudarytų savo nepasotinamo valdžios troškimo protokolą, Siono išminčių protokolus jis prirašo kitiems. Jis tvinsta per kraštus ir kartu nyksta“8.
Kaip teigia Adorno ir Horkheimeris, žydų lemtimi tapo religinis ir tautinis jų išskirtinumas, nepatiklus santykis su vyraujančia tvarka. Neapykantą jiems kurstė ne vien tai, kad ortodoksiški žydai buvo religingi ir laikėsi tradicijų (buvo arti mito), bet ir tai, kad dalis žydų išsilaisvino ir daug pasiekė (įnešė indėlį į Apšvietą): „Civilizacija yra visuomenės pergalė prieš gamtą, viską paverčiančios tiesiog gamta. Per tūkstantmečius žydai prie to prisidėjo savo švietimu nemažiau negu cinizmu. Kaip seniausio iki mūsų dienų išlikusio patriarchato atstovai, kaip monoteizmo įkūnytojai, jie pavertė tabu į civilizacijos maksimas dar tada, kai kiti ir toliau laikėsi magijos“ 9.
Kaip viena iš svarių antisemitizmo priežasčių Apšvietos dialektikoje pateikiamas vidinis žydų tautos bruožas – sunkios istorijos įspaustas baimės ženklas. Jų patirta neapykanta atspindi jų esmę: „Kas ko bijo, tas tą ir patiria. […] Išvarytieji būtinai pažadina išvarymo troškimą. Iš ženklų, prievarta juose paliktų, įsidega nauja prievarta. Tai, kas norėjo vien vegetuoti, turi būti pašalinta.“10 Baimė ir jos sukurtas išskirtinumas leido žydams egzistuoti, bet kartu sukėlė kitų neapykantą jiems.
Giluminis Apšvietos santykis su antisemitizmu aiškinamas per religijos prizmę: žmogaus tapsmas Dievu krikščionybėje vyksta Apšvietos kaina. Dievo tapimas žmogum įneša tam tikrą iracionalų pradą, dvasine esme imama laikyti tai, kas iki tol buvo laikoma gamtine arba mitine esme. Adorno ir Horkheimeris krikščionybę prilygina magiškai praktikai, kuri ir suabsoliutinama, ir paverčiama įtartina. Krikščionybės pagrindas – tikėjimas atpirkimu, gailestingumu ir meile. Judaizmo pagrindas – įstatymų laikymasis. Judaizmo esmę sudaro taisyklių laikymasis ir gyvenimiškos praktikos, tapusios ritualu. Gyvenimo ritmo siejimas su gyvenimiška praktika, menkas dėmesys politinei valdžiai išskiria žydus iš kitų religinių ar tautinių bendrijų. Religinis antisemitizmas kildinamas iš priešiškumo apmąstyti religijos esmę. Naivų žmonių tikėjimą („tiki tik dėl to, kad užmiršta savo tikėjimą“) Adorno ir Horkheimeris sieja su patiklumu ir paklusnumu, kurį sėkmingai eksploatavo fašistinis režimas.
Antisemitizmo paradoksas, pasak veikalo autorių, yra tas, kad žydams priskiriamos neigiamos savybės yra pačių fašistų atspindys, o žydų aukojimas yra beprasmis dar ir tuo atžvilgiu, kad šio aukojimo prasme netiki ir patys fašistai. Apšvietos ironija yra tai, kad švietėjiškų idėjų užburta visuomenė atkrito į naują barbarystės formą – fašizmą.
“Kritinis mąstymas, nepaisydamas net pažangos šiandien privalo palaikyti laisvės likučius, realaus humaniškumo siekimo tendencijas, nors didingos istorinės raidos fone, jos atrodo bejėgės.”11
Literatūros sąrašas:
HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, Margi raštai, Vilnius 2006, ISBN 9986 – 09 -305 – 8.
FISKE J., Įvadas į komunikacijos studijas., Vilnius: Baltos lankos, 1998.
3. NOREIKIENĖ Jusgita, Filosofija. Socialogija, 2004. Nr. 1.
1 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 23.
2 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 25
3 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 49
4 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 113
5 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 161
6 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 161
7 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 221
8 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 244
9 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 240
10 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 236.
11 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p 10.