Nemirtingumo patosas

NEMIRTINGUMO PATOSASANTIKOS filosofijos istorijoje nuo pat IV a. prieš Kr. pabaigos gyvavo padavimas, esą prieš atsiversdamas į filosofiją Platonas (428/7—347/6 m.) kūrė poeziją: tragedijas, ditirambus ir elegijas. Akivaizdu, kad, tapęs Sokrato sekėju, Platonas, kaip ir pats Sokratas, nepaliko tarnystės Mūzoms ir Mūzų dievui 1 . W. Jaegerio žodžiais tariant, dialoguose mėgdžiodamas Sokrato bendravimo manierą, apsigimęs dramaturgas Platonas radęs, kaip panaudoti savo poeto ir dramaturgo talentą 2 . Pastaraisiais šio amžiaus dešimtmečiais Platono tyrėjai jo veikaluose vieningai įžvelgia organinę poezijos ir filosofijos, mito ir svarstymo, minties ir sceninio veiksmo vienybę. Toks sintetinis filosofo-poeto talentas ryškiausiai atsiskleidžia 385— 370-aisiais m. prieš Kr. sukurtuose Platono dialoguose, prie kurių, greta „Faidro”, „Puotos” ir „Valstybės”, skiriamas ir kelis dešimtmečius po vaizduojamo Sokrato mirties įvykio (399 m.) parašytasis „Faidonas” 3 . „Faidonas” — perpasakotas dialogas: Sokrato mirties dieną kalėjime vykusį pokalbį savo pažįstamam pasakoja įvykio liudytojas Faidonas. Pašnekovo prašomas kuo tiksliau viską papasakoti, Faidonas prisipažįsta aną dieną šalia Sokrato patyręs nepaprastą jausmą (58e – 59a): „Žinai, pats aš ten būdamas patyriau nuostabų dalyką: viena vertus, nejutau sielvarto, nors ir regėjau artimo žmogaus mirtį. Nes, Echekratai, mačiau laimingą žmogų! Jis taip laikėsi, taip kalbėjo, taip drąsiai ir oriai baigė gyvenimą, kad aš supratau, jog šis žmogus ir pas Hadą eis ne be dievo globos, ir ten nuvykęs gyvens laimingai, kaip niekas kitas. Todėl nejutau didelio sielvarto, ko lyg ir būtų galima tikėtis tokio skaudaus dalyko akivaizdoje. Kita vertus, beveik nebuvo ir malonumo, nors, kaip paprastai, ir buvome pasinėrę į filosofiją — mat ir šįkart maždaug tokios buvo mūsų kalbos. Bet tiesiog kažkoks neįsivaizduojamas jausmas , kažkoks neįprastas mišinys, kur kartu būta ir malonumo, ir liūdesio, užplūdo mane suvokiant, kad tuoj pasibaigs jo gyvenimas. Ir visi mes ten buvę panašiai jautėmės: tai juokėmės, tai kartais verkėme…”

Žinia, kad subjektyvumas ir psichologizmas, toks, koks įsivyravo Naujųjų laikų literatūroje nėra būdingas Antikos rašytojams. Juo labiau sunku jo tikėtis iš keliais personažais nuo skaitomo teksto „atsitverusio” rašytojo Platono. Vis dėlto, šis Faidono prisipažinimas — kone pats „lyriškiausias” — subjektyviausias ir nuoširdžiausias visuose Platono tekstuose. Galimas daiktas, kad čia suvirpa paties aną dieną „negalavusio” (plg. „Faidonas” 59b) Platono balsas. Savo vardą be kalbamos „Faidono” vietos Platonas mini dar ir „Sokrato apologijoje”; vargiai atsitiktinai šiuose dviejuose veikaluose: jie arčiausiai prisiliečia prie sukrečiančio Sokrato — ir Platono — gyvenimo įvykio. Iš Platono nėra ko tikėtis lyrinės jausmų analizės ir atviro skausmo išpažinimo, tačiau kelios „Faidono” eilutės rodo, jog sokratiško tipo filosofai nė kiek nemažiau jausmingi, nei audringai savo sielvartą reiškęs Homero Achilas (plg. „Iliada” XIX, 4sq). Faidonas pasakoja (l 17c-d), jog, Sokratui išgėrus nuodus, kalėjime susirinkę vyrai („Iki tol daugumas mūsų dar neblogai įstengėme sulaikyti ašaras”, priduria jis) atvirai pasidavė veriančiam skausmui: „Pats aš nebegalėjau atsispirti, ir akys stačiai pasruvo ašaromis, tad užsidengiau veidą ir leidausi dėl savęs raudoti: ne dėl jo juk, žinoma, raudojau, bet dėl savo dalios: kokio žmogaus, kokio netenku draugo! Kritonas, tas dar anksčiau už mane nuėjo šalin, nes nebepajėgė sulaikyti ašarų. O Apolodoras ir anksčiau nė kiek nesiliovė verkęs. Na, o čia jau ėmė taip kaukti, plėšytis ir raudoti, kad palūžo visi ten buvę”. Bendravimas su Sokratu pašnekovus visada sukrėsdavę ir svaigindavo (plg. pst. ad 77e), o šįkart jo svarstymų klausosi itin jautrūs, ašaras sulaikyti vargiai įstengiantys žmonės. Toks yra lakoniškai nusakytas psichologinis pagrindinės „Faidono” dalies fonas. Faidonas — geras pasakotojas, toks, kokio seniai laukia jo pašnekovas Flijunto gyventojas, nes jis pats yra patyręs tai, ką imasi perteikti — Sokrato kalbų apie autentišką sielos patirtį ir būseną poveikį (žr. pst. ad 57a). Tokią asmenišką Faidono patirtį simboliškai įkūnija Antikos istoriografams žinoma jo išvadavimo iš viešnamio istorija (žr. pst. ad 57a).
Teminė ir dramaturginė „Faidono” struktūra dažnai lyginama su muzikine kompozicija: prologe nurodomos kai kurios pagrindinės viso kūrinio temos (čia pat, beje, suskamba ir „tikrosios muzikos” tema, 60e — 6la) — „autentiškas žinojimas”, „iš(si)gelbėjimas”, „pamaldumas”, „tyrumas”, „išsipančio-jimas”… Dauguma temų rutuliojama nuo apčiuopiamo kūniškumo iki dvasinės neregimybės plotmės. Pirmieji Sokrato žodžiai „Faidone” apie keistą fizinių potyrių santykį tartum atliepia ir sustiprina Faidono žodžiuose suskambusią „patologijos” — „būsenų”, ir išgyvenamų „patirčių” — temą: tik ką išlaisvintas iš grandinių, Sokratas imasi svarstyti keistą įprastų „malonumo” ir „skausmo” būsenų santykį (60b-c): Kūno „vaidmuo” „Faidone” gana paradoksalus: jis — pikčiausias sielos priešas, kvailas apgavikas, netinkamas bendrininkas, nelabas gundytojas, siekiąs savo tikslams pavergti veržliąją sielos meilę. Kita vertus, kūnas „Faidone” labai apčiuopiamas (prae-sens): tai paties Sokrato kūnas, dialogo pradžioje laikinai nutirpęs nuo grandinių, pabaigoje — amžinai sustingęs. Pirmus žodžius Sokratas taria trindamas nutirpusią koją, paskui nuleidžia kojas ant žemės (plg. pst. ad 61 d); baigdamas pasakojimą Faidonas prisimena, kad, išgėręs nuodus, Sokratas „pavaikščiojo aplink, paskui pasakė, kad jam sunksta kojos ir atsigulė aukštielninkas, kaip liepė žmogus, davęs jam nuodus. Pastarasis netrukus ėmė čiupinėdamas tikrinti jo pėdas ir blauzdas. Paskui stipriai paspaudė pėdą ir paklausė, ar jaučia. Sokratas atsakė, kad ne. Tas ėmė tikrinti blauzdas ir šitaip kildamas rodė mums, kad jis šąla ir stingsta. Čiupinėjo toliau ir pasakė, jog, nuodams pasiekus širdį, jis iškeliaus…” (l 17e — 118a). Visų Sokrato kalbų tikslas – užkeikti įkyrųjį sielos palydovą, priversti į mirtį žiūrėti ne kūno, bet sielos akimis, įžvelgti joje ne skaudžią fizinę nelaimę, bet didingą ir viltingą dvasios įvykį. (Plg. 63d-e: įkyraus kalėjimo tarnautojo prašomas nesikarščiuoti, mat tai galį „pakenkti nuodams”, Sokratas atsisako rūpintis kūnu ir imasi savarstyti sielos ateitį.) Kūno prieraišumas suprantamas: jis negali gyventi be sielos; bet pati – siela-gyvastis (plg. 105c-d) turėtų būti labiau egoistiška. Ji turėtų pasirūpinti savimi, iš kūno išsinešamą savo gyvybe.
Sokratas „Faidone” daug kalba apie asmeninę intelektualinę patirtį ir dvasinius savo išgyvenimus (plg. 96a), daugelis iš jo prisipažinimų perėjo j vėliau parašytų jo ir Platono biografijų puslapius (plg. pst. ad 85b, 96a, b). Jis ne tik pasakoja apie savo patirtį, bet nori, kad ir sukrėsti jo pašnekovai pajustų tai, kas pačiam jam teikia didžią ir gražią viltį, kad, peržengę „fizikos” ribas, jie patirtų „metafizinės tikrybės” rimtį. Dėl šios vilties Sokrato mirtis netenka tragiškojo patoso. Sokratas prašo išvesti raudančias moteris ir pats nėra linkęs sielvartauti (plg. 63a, b, 64a, 67e — 68b, 69d-e): pokalbyje daug sykių kartojamas žodis a g a n a k t e w nusako tradicinę mirties keliamo sielvarto išraišką. Sokrato bičiuliai kone įžeisti: kodėl išsiskirdamas su jais jis „nesielvartauja” (62e — 63b)? Apie tragediją Sokratas užsimena tik ironiškai (115a): „Jūs, Simijau, Kebėtai ir visi kiti, vėliau kada nors kiekvienas savo metu leisitės į šią kelionę, o mane, kaip pasakytų tragikas, šaukia jau likimas…”‘. Pats jis į tragedijos veikėjus netinka. Ar galima tragedija, kai pasaulį saisto gėrio ryšys (plg. 99c), žmogų prižiūri geriausi visų prižiūrėtojai ir šeimininkai dievai (62b-c), kai kiekviena siela – pagal savo stropumą ir aistrą – gauna tai, ką myli? Pamilsta, suartėja ir kone susitapatina su savo aistros objektu (plg. 67a-b, 68a-b, 69c-d, 79c-e, 80d – 84b). Sokratiškasis filosofas — ne sofistas intelektualas, ne Isokrato humanitaras inteligentas ir ne smalsus, bet klaidingą savaime nieko nepaaiškinančios medžiagos kelią pasirinkęs gamtos tyrėjas, bet aistringas mąstymo ir pažinimo sekėjas (plg. 63c, 64a sqq, 68a-c) — išgyvena ne tragiško, bet viltingo patoso akimirką. Sokratiškasis filosofas gali kalbėti nebent apie regimybę beviltiškai įsimylėjusių sielų tragediją, aistras klaidingai nukreipusių, dėl kūnų netikrumo pasimetusių (plg 79c-d, 81d, 108c) ir ne savo gaivalo prisipildžiusių sielų tragediją. Daugumai žmonių — neveržlioms, vangioms ir beaistrėms sieloms – tenka išgyventi pasikartojančio skruzdėlių, bičių ir kitų vidutinybių gyvenimo „melodramą” (plg. 82a-b). „Faidono” „patologijos” šviesoje garsioji stoikų „apateia” atrodo esanti skruzdėlių lygmenyje sustingusios sielos liga. Graikiškas žodis p a q o z , „įvykis”, „atsitikimas”, „patirtis”, „būsena”, „būklė”, „aistra” — gal ir nepriskirtinas prie „sodriausiųjų” „Faidono” sąvokų 4 , tačiau jo vartosenų visuma daug ką atskleidžia apie pagrindinį veikalo užmojį ir pašnekovų tą kartą itin jautriai patirtą Sokrato kalbų poveikį. Daiktavardis ( t o ) p a q o z „ „būklė”, „būsena”, „patirtis” ir tos pačios šaknies veiksmažodis p a s c w ( p a q e i n , infinitivus aoristi), „patirti” 5 per visą veikalą punktyriškai veda didžiąją egzistencinę „Faidono” temą — iš baimės ir nevilties vaduojančios asmeninės patirties ir tinkamos sielos būsenos ugdymo temą. Pasak R. Guardini, Platonas yra „vienas iš nedaugelio filosofų, kurie filosofijoje matė ir ieškojo ne vien skelbiamo mokymo turinio, bet ir egzistencinio turinio: koks turi būti žmogus, kad galėtų tapti-filosofu, ir kas atsitinka su žmogumi, pasirinkusiu filosofiją” 6 .
Pasak Sokrato, „irimas” ir „skilimas” — kūnui būdingas potyris, p a q o z (78b). Autentiškas sielos išgyvenimas ( p a q h m a ) — pasinėrimas į giminingą neregimos mąstomybės gaivalą (79d). Tokio susitikimo metu siela jau išgyvena „atsiskyrimo nuo kūno” (toks „Faidone” siūlomas mirties apibrėžimas, 64e, 67d), „mirties” ir — nemirtingumo akimirką. Nemirtingumas — visą gyvenimą ugdoma mąstančios sielos laisvė. Svarstydama, mąstydama, besikaupdama siela jau pratinasi atokiau nuo irstančio kūno misti tikru mąstomybės maistu (plg. 67c-d, 84a-b). Filosofas žino, – aiškina Sokratas (83a-e), – kokios būsenos (… o t i o u t w … e c o u s a n ) sielą j savo rankas paima filosofija, pradėdama švelniai ją raminti ir vaduoti. Ji paaiškina, kad didžiausią blogį žmogus patiria ne tada, kai suserga ar išleidžia pinigus, bet kai siela susitapatina su kūno potyriais: ima džiaugtis ir liūdėti kūno džiaugsmais ir skausmais. Kiekvienas kartu su kūnu stipriai išgyventas potyris it vinimi prikausto sielą prie kūno. Dažnai ką nors patiriant, išsiugdo tam tikrą mirties akimirką sielos likimą lemianti būsena. Prikaustyta, apsunkusi ir sukūniškėjusi (plg. 81c-d) siela negalės patirti tikro atsiskyrimo nuo kūno ir susitikimo su mąstomybe. Didžiausias sielos pavojus – neapykantos svarstymams bei įrodymams ( l o g o i ), „mizologijos” liga, užkertanti kelią nemirtingumo būsenos ugdymo darbui (89d — 90e). Tai būtų labai nesveika sielos būsena (plg. 90e) ir tikrai liūdna patirtis ( p a q o z , 90c). Akylas „patologas” Sokratas dėl „mizologijos” pavojaus pašnekovus perspėja 7 pastebėjęs klausytojų sielose po Simijo ir Kebeto išsakytų kontrargumentų kylančią skepsio bangą (88c): „Vėliau mes vienas kitam prisipažinome, jog, išklausę šių kalbų, visi pasijutome nemaloniai. Mat ankstesnis įrodymas mus jau stipriai įtikino, o šitie vėl, rodėsi, sukėlė nerimą ir nepasitikėjimą ne vien ankstesniais teiginiais, bet ir tuo, kas dar turėjo būti pasakyta: gal mūsų sprendimai niekam tikę, o gal pats dalykas yra toks nepatikimas”.
„Faidono” Sokratui negana jo paties patirtos vilties ramybės. Jis iki paskutinės akimirkos visuomeniškas, įtaigus ir „apaštališkas”, norintis ir klausytojų sieloje įžiebti tą patį tikėjimą, siekiantis, kad viltimi virstų ir sujaudintų klausytojų jausmai. Kol patys jie nėra patyrę sokratiško tikrumo, Sokrato mirties įvykis gresia tapti asmenine jų tragedija. Jei „rytoj tokiu pat metu nebebus jau nė vieno žmogaus”, mokančio tinkamai kalbėti apie tikrąją būtį (76b) ir įtaigiai raminti abejojančias sielas (78a), belieka apverkti ne Sokrato, bet savo pačių likimą (plg. 117c-d). „Faidono” pokalbio tikslas užkirsti kelią ir šiai tragedijai. Todėl toks svarbus pašnekovų ryžtas ir toliau sokratiškai rūpintis savo siela, — ugdyti joje nemirtingumo būseną (115b-c). Platono Sokratas mano, kad svarbiausio žinojimo negalima tiesiog išdėstyti, juo labiau užrašyti. Tegalima sukelti jį kitoje sieloje. Apie tai jis kalba „Faidre” (275d — 277a). Tą patį išpažįsta ir „Platono VII laiškas”, Laiško autoriaus teigimu (34lc-d), jis nieko nėra parašęs ir niekad nerašys apie svarbiausius jam rūpimus dalykus, „nes tai negali būti išreikšta, kaip kiti mokslai, bet tik daug artimai bendraujant ir kartu gyvenant atsidėjus šiam dalykui, staiga, tarsi nuo pašokusios kibirkšties įsižiebusi liepsna, tai atsiranda sieloje ir toliau jau minta savimi…”. Netinkamos prigimties žmonių nė pats Linkėjas nepadarytų reginčiais, bet, „kas nėra šiam dalykui giminingas, tam nepadės nei gabumai, nei gera atmintis, — tai tiesiog negali atsitikti tinkamų savybių neturinčioje sieloje”. Tik „sunkiai viena trinant 8 į kita – vardus, apibrėžimus, reginius ir potyrius, išmėginant juos geranoriška kritika, klausinėjant ir atsakinėjant be pykčio ir pavydo, įsižiebia kiekvieno dalyko supratimo ir suvokimo šviesa, tokia stipri, kokią tik pakelia žmogaus galios” 9 .
Svarbiausias ilgų, dažnai vingiuotų Sokrato svarstymų ir aiškinimų tikslas — padėti pašnekovams patirti veiklią savimi labiau už kūną susirūpinusios sielos galią ( j r o n h s i z ), leisti jai susitelkti, susikaupti savyje, laisvai pasinerti į tyrą mąstomos neregimybės gaivalą ir išgyventi iškilų kontakto su mąstomybe patosą, mąstymo artumo ir ramybės būseną ( p a q o z , p a q h m a ). Simijas prašo padėti jam patirti svarstomą prisiminimo pažinimo būseną (žr. 73b ir pst.). Įprastu klausimų atsakymų būdu prisiminimo-pažinimo argumentą dėstantis Sokratas ne kartą paragina pašnekovą remtis asmenine patirtimi: „Zinai juk, ką patina įsimylėjėliai, pamatę lyrą, apsiaustą ar kitą kokį daiktą, kurį paprastai naudoja jų mylimasis… <…> Taip pat, tarkime, kas nors pamatęs Simiją neretai prisimena ir Kebėtą” (73d); „Na, ar buvo kada nors, kad patys „lygūs” tau pasirodytų nelygūs, arba lygybė — nelygybe?” (74c); „Ar nepatiriame mes ko nors tokio dėl rąstų ir kitų dabar minėtų lygių daiktų [savybių]?” (74d); „Na, o mums ar ne tas pats išėjo su lygiais daiktais ir pačiu ‘lygu’?” (74e), ir panašiai. Žinojimo „prisiminimas” — ne vien galvoje kylanti mintis ( e n n o i a ), bet ir tam tikra kažko prarasto link nukreipto mąstymo būsena ( p a q o z ). Pagaliau, pati Sokrato klausimų-atsakymų strategija, nors ir ne per daugiausiai vietos palieka pašnekovų iniciatyvai, vis dėlto verčia juos ne vien klausytis, bet savo ryžtingesniais ar atsargesniais pritarimais asmeniškai tikrinti bei liudyti paskirų žingsnių ir galutinių išvadų tikrumą. „Bet kas, man atrodo, kad ir didžiausias bukagalvis, jei sektų šį tavo svarstymą, pripažintų, kad siela viskuo ir visais atžvilgiais panašesnė į tai, kas visada yra vienoda…”, — pats Kebėtas, kaip ir kiti klausytojai savęs visai nelinkęs laikyti bukagalviu. Priešingai, jis garsus tuo, kad mąsto nepriklausomai ir neskuba sutikti su kitų aiškinimais (plg. 62e-63a, 72e, 77a). Galutines Sokrato išvadas remia visų susirinkusiųjų intelekto autoritetas. Tačiau Sokratas pritaria visiško asmeniško pasitikėjimo pasigedančiam Simijui. Jis bus patenkintas, jei pašnekovai nepritrūks aistros ieškoti. Kierkegaardas apie šią sokratišką aistrą yra pasakęs: „Sokratas palieka nemirtingumą objektyviai problemišką: jei yra nemirtingumas. Vadinasi, jis buvo skeptikas? Toli gražu. Ant šio jei jis pastatė visą gyvenimą, jis ryžosi mirti ir visą savo gyvenimą su aistra begalybei pakreipė taip, kad jis pasirodytų tinkamas, – jei yra nemirtingumas. Priešingai, turintieji tris įrodymus, pagal tai visai netvarko savo gyvenimo. Siek tiek netikrumo padeda Sokratui, kaip pats jis aistringai padeda begalybei” 10 .
Jei šis komentuotas „Faidono” vertimas kam nors pasirodys įdomus ir naudingas, už tai, be didingo Platono teksto ir kitų amžinų dalykų, jaučiu malonią pareigą — e n c a r i t i m a l i s t a p o i w — padėkoti Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijai, suteikusiai man galimybių 1994 — 1996 ir 1998 m. rudenį darbuotis Paryžiaus Ecole Normale Superieure bibliotekoje. Esu dėkinga kelerius metus graikišką „Faidono” tekstą kartu su manimi smalsiai skaičiusiems Vilniaus Universiteto Klasikinės filologijos katedros studentams ir filo logijos dvasios puoselėtojams kolegoms dėstytojams. Atskiras ačiū pirmajam atidžiam bei geranoriškam šio darbo skaitytojui Dariui Aleknai ir nuo pat pirmos eilutės knygos sumanymą rėmusiam ir brandinusiam leidėjui Vytautui Ališauskui.