Žiniasklaida

Žiniasklaida

Pirmiausia norėčiau dirstelėti į tai, kaip apskritai suprantamas žiniasklaidos vaidmuo demokratinėje visuomenėje.
Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudos laisvė yra viena iš geriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat su uteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudos laisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.

Nuo pasaulinio voratinklio (interneto) atsiradimo iki šių dienų praejo jau daugiau nei dešimt metų. Taigi galima drąsiai teigti, kad internetinė žiniasklaida jau pabaigė pirmąjį savo dešimtmetį. Per šį laikotarpį daugelis žiniasklaidos piemonių sukūrė savo interneto svetaines (ir tik nedaugelis jas uždare), o taip pat milijonai individualių vartotojų, virtualių bendruomenių ar interesų grupių panaudojo Internetą, kaip pr riemonę skelbti savo naujienoms.
Internetinės žiniasklaidos raidą galima suskirstyti i tris pagrindinius periodus. 1982 – 1992 metų laikotarpyje prasidėjo pirmieji publikavimo bandymai, kuriuose dominuoti pradėjo ivairių tinklų savininkų paslaugos. Nuo 1993 metų naujienų organizacijos pradėjo viešintis internete. Treciasis, ką tik prasidėjęs periodas, yra bevielių ir

r plačiajuosčių signalų sistemų telekomunikacijų priemonių era. Jis turetų būti daug ilgalaikiškesnis, veiksmingesnis ir uždirbantis pelną.

Etikos kodekse šių punktų nesilaiko dažniausiai:

Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai atskirtos.

Žinios – tai faktai ir duomenys, grindžiami tiesa, kurią galima nustatyti atitinkamomis patikrinimo ir įrodymo priemonėmis

Žurnalistas turi kritiškai vertinti savo informcijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tkrinti faktus, remtis bent keliais šaltiniais.

Žurnalistas ir leidėjas privalo itin atsargiai vertinti informaciją, kurią jam suteikė streso, sukrėtimo, bejėgiškos būsenos paveiktas žmogus ar pirmą kartą bendraujantis su visuomenės informavimo priemonių atstovu.

Ginčytini ar nereikšmingi faktai ar įvykiai neturėtų būti pateikiami kaip sensacija ar itin svarbūs dalykai.

Neturėtų būti skelbiami gandai ir anoniminių informatorių pranešimai, išskyrus tuos atvejus, kai tokios žinios gali būti visuomenei gyvybiškai svarbios ir skelbiamos kaip nepatikrintos.

Žurnalistas negali skelbti žinių ap pie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo, nebent tos žinios būtų susijusios su reikšmingu visuomenės gyvenimui asmeniu ir yra svarbios visuomenei arba kai fiksuojami nusikalstami veiksmai.

Žurnalistas turi laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas savo įsiteisėjusiu sprendimu.

Žurnalistas ir leidėjas neturėtų piktnaudžiauti katastrofų, avarijų ar smurto vaizdais, kurie gali žeisti ten rodomų žmonių artimųjų jausmus bei skaitytojų ar žiūrovų jautrumą.

Ar gresia Lietuvai vieno žodžio laisvė?

Lietuvos žiniasklaidos rinką tarsi pyragą ima dalintis stambūs verslo koncernai ir žiniasklaidos magnatai. Tačiau apie sa

avininkus ir stiprėjantį informacijos koncentravimąsi vienose rankose šnekama kol kas nedaug. Ar nenusipelnėme bent jau oraus paaiškinimo, kurios verslo personalijos už mus sugalvoja, kokias publikacijas išvysime rytdienos laikraščiuose ir kokius televizijos personažus pamėgsime labiausiai.

Konkurencijos įstatymas numato, jog ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų – šią ribą peržengusios įmonės gali būti baudžiamos. „Respublikos” leidinių grupė reklamuojasi, jog turi 40,4 procentų Lietuvos skaitytojų auditoriją. Tačiau pavojaus signalų dėl grupės bendros rinkos dalies dar negirdėti.

Didžiulė mulkinimo mašina?

„Žiniasklaidos koncentracija, kaip ir bet kurių išteklių koncentracija, niekada nėra teigiamas dalykas – informacija šiuolaikiniame pasaulyje yra vienas svarbiausių resursų; žinios yra toks pat galios šaltinis, kaip valdžia ar turtas. Todėl jos sutelkimas keliose rankose savaime atveria kelią piktnaudžiavimui. Mūsų šalyje ši koncentracija dar nėra tokia didelė, kad galėtų grėsti valstybės stabilumui. Manyčiau, kad daug didesnė problema – žiniasklaidos neskaidrumas: Lietuvos visuomenė dažnai nežino, kas yra žiniasklaidos savininkai, kokių nuostatų jie laikosi, galų gale, kokie yra jų verslo ryšiai, todėl susidaro unikalus paradoksas: Lietuva turi kone didžiausią žiniasklaidos laisvę visoje Europoje, tačiau žiniasklaida greitai gali tapti veiksniu, ribojančiu mūsų piliečių laisves“.

Iliustruodamas, kad šis žiniasklaidos virsmas jau prasidėjo ir net įsibėgėjo, teigiu, jog Lietuvos piliečiai dažnai yra sąmoningai neinformuojami apie es

sminius dalykus, jie nesuvokia savo šalies, taigi ir savo pačių gyvenimo problemų. „Iš to galima daryti išvadą, kad žmonių debilinimo mašina Lietuvoje jau veikia tikrai įspūdingai“.

„Labai liūdna, kad pati žodžio ir spaudos laisvė yra suvokiama labai siaurai ir netgi iškreiptai, todėl stebint žiniasklaidos priemonėse dirbančiųjų veiksmus natūraliai kyla mintis, jog šie žmonės piktnaudžiauja taip sunkiai iškovota žiniasklaidos laisve ir, galbūt patys to nesuvokdami, dirba toms jėgoms, kurios spaudos ir žodžio laisvę panaikintų tą pačią minutę, kai tik prasibrautų į valdžią. Kitaip tariant, kai kurių žiniasklaidos priemonių veiksmuose galima įžvelgti netgi savižudiškos elgsenos apraiškų“.

„Nesinorėtų vardyti konkrečiai, bet gana dažnai galima pastebėti, jog žiniasklaidos priemonės tarnauja kaip valdžios idėjų skleidėjos. O kadangi politikai taip pat nesibaido artimos draugystės su verslininkais, žiniasklaidos kanalais yra trans-liuojamos verslo interesų grupių idėjos – o tai visai nebūtinai siejasi su tikraisiais visuomenės interesais, kurių atspindėjimas ir turėtų būti pagrindinis žiniasklaidos uždavinys“.

Žiniasklaidos problemos

Informacijos trūkumas ir rėmimasis gandais

Šalyse, kuriose normalu apgaubti vyriausybių veiklą paslapties šydu, informacijos trūkumas neigiamai veikia žurnalistikos kokybę. Jei žurnalistai negali patikrinti faktų valdžios įstaigose, jie dažnai būna priversti remtis gandais ar konfidencialių saltinių paliudijimais, kurių neįmanoma patikrinti. To pasėkoje žurnalistai daug labiau rizikuoja atsidurti teisme už garbės ir orumo įžeidimą ir ne visada būti pajėgūs apsiginti, todėl, ka

ad neturės dokumentų, patvirtinančių, kad, sakykim, toks ir toks ministras yra įsivėlęs į privatizavimo aferą, arba todėl, kad konfidencialus šaltinis neateis į teismą pagrįsti savo teiginių.

Kitas tokios gandais besiremiančios žurnalistikos rezultatas tas, kad žiniasklaida tampa labiau atvira politinėms manipuliacijoms ir mažiau apsaugota nuo neteisingų kaltinimų skelbimo. Tai savo ruožtu gali sukelti visuomenės nepasitikejimą publikacijų teisingumu ir pačia žiniasklaida.

Teisė į šaltinių apsaugą

Dažnai sakoma, kad žurnalistai nori vienintelės išskirtinės teisės – teisės apsaugoti konfidencialius informacijos šaltinius. Nors išraiškos ir informacijos laisvė galioja visiems, tik žurnalistams reikia skelbti informaciją gautą iš neįvardintų šaltinių (nors profesiniai standartai reikalauja, kad kur įmanoma šaltiniai būtų įvardinti).

Turbūt galima būtų teigti, kad jei žurnalistai nebus pajėgūs apsaugoti šaltinių konfidencialumą, informacija, įskaitant informaciją apie korupcijos atvejus, liks neatskleista. Jei teismai nuolat reikalaus, kad žurnalistai atskleistų savo šaltinius, tai ribos laisvus informacijos mainus visuomenėje. Žurnalistų atsisakymas atskleisti konfidencialius informacijos šaltinius turi tiek profesinį, tiek labai praktinį pagrindą: jei žurnalistas išduos savo šaltinį, jam bus daug sunkiau gauti panašią informaciją ateityje.

Teisė saugoti šaltinių konfidencialumą kai kuriose Europos šalyse (Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje) įteisinta įstatymiškai, daugelyje kitų – praktiškai. Nuo 1996 m. kovo ši teisė įtvirtinta Europos mąstu Europos Žmogaus Teisių Teismui priėmus nutarimą Gudvino prieš Jungtinę Karalystę byloje.

Reglamentavimas

Civilinis ir baudžiamasis kodeksai, kuriamas reklamos įstatymas ir daugybė kitų istatymų kelia ne mažiau, o net daugiau rūpesčių žiniasklaidai. Niekas bent jau viešai nedrįsta tvirtinti ir greičiausiai net nemano, kad žiniasklaida neturi būti laisva, t.y. visi sutinka, kad žiniasklaida turi būti laisva. Laisvės ribos aiškiai skiriasi ir sutinkama, kad laisvė privalo turėti ribas, žiniasklaida-stabdžius. Laisvės ribos bet kokiu atveju yra, todėl iškyla reguliavimo klausimas. Kaip ir ar iš viso reikia reglamentuoti žiniasklaidos veiklą, kad ji neperžengtų tų ribų?

Deja, kalbėdami apie reglamentavimą, galvoje dažniausiai turime tik valdišką reglamentą. Jei žiniasklaidos laisvė yra ribota, tai automatiškai Lirtuvoje labai dažnai padaroma išvada, kad reikia priimti įstatymą, kuris tas laisves apribotų. Priešinga nuomonė, yra populiari tik žiniasklaidos puslapiuose, kuriuose atkreipiamas dėmesys į etikos kodeksus, tam tikras taisukles, susiklosčius savaime. Šios taisyklės ir atlieka minėtą reguliavimo funkciją.

Didžiausi šiuo metu reglamentai yra šie: draudžiama skleist tam tikro pobūdžio informaciją; tabako ar kitokios reklamos draudimas; valdžios žmonių kišimasis; rinkos santykiai; už orumo įžeidimą žiniasklaida dažnai yra paduodama į teismą bet dažniausiai laimi nes yra galingesnė už paprastą privatų asmenį.

Televizija lietuviams – patikimiausia žiniasklaida

Iš visų žiniasklaidos priemonių Lietuvos gyventojai labiausiai linkę pasitikėti televizija, rodo visuomenės nuomonės tyrimas.

Interneto portalo “Delfi” užsakymu bendrovei “Spinter tyrimai” atlikus apklausą paaiškėjo, kad televizija pasitiki 20,3 proc. respondentų, antrą vietą užima spauda, kuria pasitiki 16,3 proc. apklaustųjų, radiju pasitiki 13,1 proc., o internetiniais leidiniais – 6,2 proc. apklaustųjų.

18,5 proc. apklaustųjų teigė nepasitikintys nė viena žiniasklaidos priemone, o 17,1 proc. visomis pasitiki vienodai.

Televizija labiau pasitiki mažesnių pajamų, žemesnio išsimokslinimo gyventojai, spauda – vidutinio amžiaus respondentai, radiju labiau linkę pasitikėti vyriausio amžiaus atstovai, tuo tarpu jaunimas, aukštesnio išsimokslinimo atstovai dažniau teigė pasitikintys virtualioje erdvėje veikiančiomis žiniasklaidos priemonėmis.

39,7 proc. tyrimo dalyvių teigė dažniausiai skaitantys vietinius laikraščius, o tarp nacionalinių leidinių dažniausiai skaitomas “Lietuvos rytas” (17,9 proc.), antroje pozicijoje – “Vakaro žinios” (11,7 proc.), “Respubliką” dažniausiai skaito 9,7 proc. apklaustųjų, “Kauno dieną” – 8,2 proc., “Lietuvos žinias” – 7,8 proc. respondentų.

Jauniausios amžiaus grupės atstovai dažniau teigė laikraščių beveik neskaitantys.

Paėmę į rankas laikraštį dauguma gyventojų pirmiausia smalsumą tenkina vietinėmis bei Lietuvos politinėmis naujienomis (atitinkamai 57,7 proc. ir 53,8 proc.), kitos populiarios rubrikos – kriminalai, horoskopai, įvairių žmonių istorijos.

Vietines ir respublikines žinias dažniau linkę skaityti aukštesnio išsimokslinimo, vyresnio amžiaus atstovai. Moterys labiau domisi horoskopais bei įvairių žmonių likimais, įžymybių gyvenimu, o vyrai – sportu ir užsienio naujienomis.

Leave a Comment