Įvadas
Šiame darbe aš apžvelgsiu moderniųjų laikų žmogiškosios tapatybės transformacijas, ištikusias Vakarų visuomenes visų gyvenimo sričių modernizacijos akivaizdoje, bei išnagrinėsiu šio proceso pasekmes, sukeltas problemas bei išryškėjusius visiškai naujus ir sudėtingus reiškinius, tokius kaip modernioji tapatybė bei jos krizė, identitetas ir jo variacijos, o taip pat savineapykanta kaip tapatybės konstravimo pagrindas. Modernybė, apimanti laikmetį nuo 18a pabaigos prancūzų revoliucijos, atnešė daugybę itin svarbių pokyčių praktiškai visose žmogaus gyvenimo srityse: tiek politikoje, moksle, socialinio gyvenimo formose, tiek ir individualioje žmogaus sąmonėje. Visa tai tiesiogiai ar ne yra susiję su tapatybės problema, kuri, galima sakyti, ir iškilo kaip visų šių pokyčių rezultatas, natūrali išvada ir pasekmė, kuri, savo ruožtu, toliau plėtodamasi ir komplikuodamasi, lėmė galybę kitų transformacijų tautų, kitų žmonių grupių bei atskirų individų egzistencijoje. Vienas svarbiausių ir kontroversiškiausių modernios tapatybės tyrinėjimo objektų – tai žydų saviidentifikacijos bei išorinio pripažinimo problema, o taip pat su ja susijęs labai keistas ir sudėtingas žydiškosios savineapykantos fenomenas, kurio išraiškas per žymių asmenybių likimus taip pat aptarsiu šiame darbe. Tai puikiai išanalizuoja Isaiah Berlin pateikdamas dviejų žymių asmenybių- Karlo Marxo ir Benjamino Disraelio portretus – jų neapykantos sau ir savo prigimtinei aplinkai, savęs neigimo ir tapatybės kūrimo dramų kontekste
Dėstymas
Riba, žyminti naują etapą tapatybės istorijoje, yra VIII amžiaus pabaigos didžioji prancūzų revoliucija. Iki šio įvykio tapatybės problema, galima sakyti, apskritai neegzistavo, arba bent jau nebuvo visuotinai aktuali. Žmogus tiesiog neturėjo poreikio kelti sau tapatybės klausimą, kadangi jo tapatybė jam buvo aiški ir per gyvenimą mažai besikeičianti. Nuo pat gimimo asmens tapatybę lėmė paveldėti dalykai, kurių svarbiausias – luomas iš anksto ir galutinai projektavo tolesnį žmogaus gyvenimą. Taigi galima teigti, jog tapatybė buvo tiesioginė kilmės bei socialinės padėties išraiška, žmogaus priimama kaip natūrali ir neginčijama. Nebuvo jokių galimybių pasirinkti ar keisti savo socialinį statusą, kilmę, religiją. Žmogus gyveno aiškiai hierarchiškai struktūrizuotame ir pagal tai funkcionuojančiame pasaulyje, kur kiekvienas – nuo monarcho iki valstiečio – buvo sistemos, bent jau krikščioniškajame pasaulyje, veikiančios pagal dievišką tvarką, kurios jokiu būdu nevalia griauti, dalimi. Žmonės nebuvo lygūs ir tai buvo natūralu.
Didžioji prancūzų revoliucija iškelia visiškai naujas idėjas ir idealus. Visų pirma tai abstrakti idėja, jog yra įmanoma pakeisti senąją nusistovėjusią tvarką, ką revoliucija ir padaro. O jos iškelti idealai, tokie kaip prigimtinė žmonių lygybė, absoliuti įstatymo viršenybė bei jo privalomumas visiems be išimties visuomenės nariams buvo nauji ir mažai suprantami tradicinės visuomenės nariams. Revoliucionieriai naujai aktualizavo laisvės, visų pirma asmeninės, koncepciją. Paskelbę laisvės ir lygybės šūkį, jie ėmėsi iš pamatų keisti tradicinį pasaulį, ir jiems pavyko.Prancūzų revoliucija žymi naujos, modernios – egalitarizmo epochos gimimą. Žmonės įgavo teisę ir laisvę būti kuo jie patys geidžia, jie daugiau nebeprivalėjo būti tuo, ką jiems nustatė jų kilmė. Tapatybė neteko savo tradicinio pagrindo, kuriuo daugelį metu buvo paveldimumo principas. Paveldimumą pakeitė laisvas pasirinkimas. Žmogus jau nebebuvo neišvengiamai susietas su savo kilme bei socialiniu statusu, savo valios pastangom jis galėjo iš vieno visuomeninio statuso į kitą, perimti jam priimtiną ir patinkantį gyvenimo būdą, ir, galų gale, tapatintis su tais reiškiniais, kurie, jo manymu, atitinka jo asmenybę ir leidžia jai atsiskleisti. Egalitarizmas, įgalinęs žmogų judėti socialinėje erdvėje, tuo pačiu leido jam keisti savo kaukes, savo įvaizdžius, savo tapatybes. Tapatybė tapo ne tik kad laisvai žmogaus konstruojama, bet panorėjus laisvai pakeičiama, nepastovi ir nefiksuota. Modernioje visuomenėje gyvenančiam moderniam žmogui tapatybės problema tampa svarbi būtent dėl to, kad ją galima susikurti ir prarasti egalitarinėje visuomenėje, kur tapatybė nėra paveldima.Modernaus žmogaus tapatybę taikliai iliustruoja E.Gellner įvesdamas modalinio žmogaus sampratą. Modalinis žmogus – tai žmogus, sugebantis keisti savo dalyvavimą įvairiose organizacijose, arba priklausyti kelioms iškart. Šios organizacijos – tai ir įvairios socialinės, ir valstybės institucijos, tai yra bet kas, kas nusako vienokį ar kitokį žmogaus statusą. Tokia veikla ir nusako situacinės tapatybės sąvoką.
Gellner tai pat apibrėžia prielaidas, leidusias atsirasti tokiam modaliniam žmogui. Visų pirma, tai socialinis mobilumas – XIX a įsitvirtinusi galimybė žmogui nevaržomai judėti iš vieno socialinio sluoksnio į kitą. Tai nulėmė žmogaus statuso kaitas, tiksliau, leido jam pačiam rinktis ar bent jau įtakoti savo statusą. Antroji prielaida – kaip industrializacijos rezultatas įsitvirtinęs bendras raštingumas. Žmonės ėmė masiškai skaityti ir šviestis, it tai be galo stipriai prisidėjo prie ribų tarp socialinių sluoksnių trynimo. Abu šie veiksniai pagimdė poreikį turėti homogenišką kultūrą, kurioje radosi vis daugiau visai visuomenei bendrų ir suprantamų dalykų. Iš tokios homogeniškos kultūros ir gimė modalinis žmogus. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tai buvo visų pirma ekonominė būtinybė, kurios įgyvendinimas negrįžtamai paveikė visas kitas gyvenimo sritis. Moduliškumo epochoje galimybė pereiti iš vieno konteksto į kitą ir sukelia identiteto problemą.Su identiteto problema stipriai ir skausmingai kaip jokia kita žmonių grupė XIX amžiuje susidūrė žydai. Šioje vietoje yra svarbu peržvelgti žydiškosios tapatybės istoriją iki moderniųjų laikų. Iki XIX a žydai buvo nekenčiami bei diskriminuojami tik religiniais pagrindais. Šio reiškinio ištakos – tai ankstyvosios krikščionių bažnyčios tėvo Origeno trečiajame amžiuje paskelbta deicido teorija, pagal kurią žydai kolektyviai atsakingi už Dievo nužudymą. Tai tapo oficialia bažnyčios dogma, nulėmusia visą tolesnį žydų visuomeninį gyvenimą Europoje. Viduramžiais jie pateko į vieną iš mleficium kategorijų, tai reiškia, kad buvo siejami su blogio jėgomis ir jų pasireiškimu žmogišku pavidalu. Kitaip sakant, žydų tauta viduramžiais buvo demonizuojama. Viskas pasikeitė, kai XIXa pradžioje Prancūzijoje Napoleonas savo garsiuoju kodeksu išlaisvino žydus iš getų ir paskelbė piliečiais. Žydai oficialiai tapo prancūzais. Ir nors nemažai žydų šias naujoves priėmė entuziastingai, tikėdami, jog laikui bėgant jiems pavyks visiškai asimiliuotis, iškilo naujų su žydais susijusių problemų. Tai jau nebuvo viduramžiškos religinės netolerancijos apraiškos, tai buvo modernios – tapatybės problemos. Susidurta su reiškiniu, kurį galima įvardinti kaip žydų neaiškumas. Tai yra, buvo visiškai neaišku, kas XIX amžiaus visuomenėje yra žydas. Neaišku buvo tiek patiems žydams, tiek visiems kitiems. Iš to, kaip tam tikra idioma, ir kilo antisemitizmas. Politine prasme žydai taip pat niekam neįtiko: dešinieji juos niekino už nelojalumą valdžiai, kairieji savo ruožtu už tai, kad žydai buvo buržuazija, laikė juos kapitalizmo simboliu. Pamažu žydų asimiliacijos viltys žlugo, taip kaip niekas puikiai įrodo 1894 metų įvykiai Prancūzijoje: garsioji Dreifuso byla, iškėlusi ir bandžiusi išspręsti konfliktą tarp žmogaus teisių ir valstybės interesų. Visi bylos dalyviai pasidalino į Dreifuso gynėjų (dreifusarų) ir jo priešininkų stovyklas, tuo pačiu iškeldami klausimą „ką reiškia būti prancūzu?“. Dreifusas buvo žydas, visa savo esybe tikėjęs asimiliacijos reikalingumu, pats save laikęs prancūzu ir buvęs nepriekaištingas Prancūzijos patriotas. Bet nežiūrint į visa tai, bylos metu kilo didžiulė antisemitizmo banga, netgi paskatinusi T. Herz‘lį, buvusį karštą žydų asimiliacijos šalininką, radikaliai pakeisti savo pažiūras ir sušaukti pirmąjį sionizmo kongresą.
Šie procesai parodo, kad XIX amžiuje tapatybė jungė moralinę vaizduotę ir politinius principus. Tuo pačiu tai ir atpažinimo/ neatpažinimo problema, galinti sukelti vadinamąją didžiąją identiteto krizę – kai žmogus sukonstruoja save ne pagal savo kontekstą. Ši tapatinimosi ir atpažinimo krizė sukuria neapykantos sau fenomeną, kurį parodo Isaiah Berlin savo esė „Benjaminas Disraelis, Karlas Marxas ir tapatybės paieškos“. Berlin visų pirma teigia, jog pati žydiškoji tapatybė yra neatsiejama nuo jų ryšio istorinės sąmonės, tai yra ryšio su praeitimi ir tęstinumo jausmo. Bet pati žydų istorijos sąvoka vis dėlto kelia rūpesčių. Senovės pasaulyje ar viduramžiais, renesanso epochoje ir po jos klausimas apie tai, kas buvo ir kas nebuvo žydas nebuvo sunki istorinė užduotis. Tačiau laikotarpiu po emancipacijos atsiranda rimtų sunkumų bandant atsakyti į klausimus, tokius kaip kas yra ir kas nėra žydų istorija? Žydiškoji identifikacija tampa be galo komplikuota, paprastas klausimas „kas yra žydas?“ pasirodo nebeatsakomas dėl kriterijų nebuvimo. Kaip to rezultatas paplito masinė neurozė, būdinga nacionalizmo amžiui: kai savęs identifikavimas su tam tikra grupe, dažniausiai vyraujančia grupe, tampa ypač svarbus, tačiau pernelyg sunkus kai kuriems individams. Būtent tokiais tapo nemaža dalis žydų. Kai kurių iš jų bandymai įsilieti į europietiškąją bendruomenę buvo ypač sudėtingi, pažymėti rimtų istorinių ir psichologinių dramų. Būtent tokiame, apie šiuos asmenis kalbant neįprastame kontekste, Berlin pristato du gerai žinomus, nors ir be galo skirtingus istorijos veikėjus. B. Disraeli ir K. Marx – du žmonės, žydai atsisakę būti tikrai žydais. Žmonės, kurie aistringai tapatinosi su kažkuo kitu. Abu, jausdamiesi atsidūrę situacijoje „tarp“ – tarp žydų ir tarp europiečių – pasirinko keistą jų padėtyje kelią – reformuoti aplinką, kurioje gyveno, tam, kad galėtų realizuoti savo tapatybę.
Benjaminas Disraelis buvo anglų rašytojas, bet kaip rašytojas nepakankamai talentingas, kad šiuo būdu pasiektų tokių aukštumų, kurias pasiekė pasirinkęs politiko karjerą. Tai buvo be galo kontraversiška figūra, beveik fantastinė. Nors šis žmogus neretai apibūdinamas kaip garbės trokštąs avantiūristas, mėgstąs demonstruoti dabitiškumą ir dirbtinumą, Disraeli fenomenas – vienas keisčiausių ir įspūdingiausių per visą XIX amžių. Visiškai kitaip atrodo Karlas Marxas – vienišas, niūrus fanatikas, smerkiantis galinguosius ir turtinguosius bei pranašaujantis darbininkų klasės pergalę prieš išnaudotojus. Bet jų panašumas prasideda jau nuo jų kilmės: abiejų protėviai nebuvo garsūs žmonės, abiejų šeimos nariai buvo mėginantys asimiliuotis žydai, kurių sūnūs paniekino tai, kas juos supo, ir pasiryžo tapti tuo, kuo norėjo. Ir, nors ir kiekvienas savaip, patyrė sėkmę. Taip pat jie turėjo vieną bendrą aistringą troškimą – abu siekė valdyti savo visuomenę. Marxas mėgino tai įgyvendint ją pakeisdamas, tuo tarpu Disraeilis – būdamas joje priimtas ir ją valdydamas. Bet visgi toje visuomenėje jie buvo svetimi dėl savo kilmės.
Disraelis nebuvo tikras anglas, bet kas jis buvo, atsakyti nelengva. Visuomenė jį laikė vulgariu ekscentriku, jis jiems buvo tuo pat metu ir žavėjimosi, ir paniekos objektu. Sau pačiam Disraelis buvo daug didesnė problema, jis žūtbūt sieke rasti savo vietą anglų visuomenėje. Jam reikėjo susikurti tapatybę, leidžiančią įgyvendinti valdžios ir pripažinimo troškimą. Disraelis idealizavo aristokratiją, su kuria ir mėgino tapatintis. Disraelio tapatybės formavimuisi svarbios yra ir jo filosofinės – socialinės pažiūros: jis niekino racionalumą, modernybę, industrializaciją, lygybę, vidutinybę ir paprastą žmogų; jis tikėjo intuicija, vaizduote, garbino temperamentą, kraują ir rasę, genialumą, meną, meilę, religijos mitiškumą. Save įsivaizdavo aukščiau už masę vidutinybių ir žemųjų klasių, savo garbinimo objektų įsikūnijimu laikė aristokratiją. Ir visgi realybė jam buvo per daug trikdanti, jis suvokė, kad jam reikia vaidybai vaidmens, kuriuo bent jau pusiau ir pats patikėjo. Jis sukūrė legendą apie savo kilmę, patvirtinančią jį esant aristokratu. Jis taip puikiai susigyveno su savo kauke, jog, nepaisant viso dirbtinumo, jam pavyko įtikint žmones savo melu. Visa tai paaiškina tik vienas dalykas – jog idealai, kuriuos jis skelbė, vis dėlto jam buvo tikri, jis tuo tikėjo. Jis sąmoningai atliko psichologinės transformacijos veiksmą, būtiną nepriklausančiam jokiai priimtinai socialinei grupei, sudarančiai britų politinę visuomenę XIX amžiuje. Buvo priverstas pats susirasti vaidmenį, atitinkantį tą klasę, su kuria jis norėjo tapatintis. Ir jam puikiai pavyko. Benjaminas Disraelis iškilo kaip vienas didžiausių Anglijos politiku, tapo pirmuoju šios šalies premjeru žydu. I. Berlin pabrėžia, jog jei jis pats nebūtų nė kiek tikėjęs savo susikurtu pasauliu, vargu ar daugelis tikrų aristokratų būtų įžvelgę jame tobulą britų imperijos ir tradicijos puoselėtojo. Negalėdamas pripažinti ir susitaikyti su tuo, kuo pats buvo, jis gyveno tuo, ką pagimdė jo vaizduotė. Be to, jis buvo pakankamai talentingas, kad savo pasaka užburtų ir kitus. Užvaldytas susižavėjimo aristokratija, apsėstas žydų idėjos, jis buvo vienas iš kontroversiškiausių, talentingiausių ir problematiškiausių asmenybių, savo gyvenimą paskyrusi iliuzijai.
Karlo Marxo atvejis – visiškai priešingas. Jis yra tobulas žydiškosios savineapykantos pavyzdys, ne tik neigęs savo šaknis, bet ir buvęs visiškas žydas antisemitas. Kalbant apie jo ir Disraeli skirtumus, tai Marxas anaiptol neatmetė proto, ir save patį laikė mokslininku. Siekdamas atsikratyti abejonių ir nerimo, ji buvo ne mažiau ryžtingas ir stiprus, nei Disraelis. Jis taip pat norėjo pakeisti visuomenę bei išgarsėti. Savo kilmės keliamas problemas jis mėgino naikinti kitaip – tiesiog neigdamas savo kilmę. Jis visiškai pasidavė savineapykantai, kuri iš esmės buvo natūrali reakcija į jau spėjusį susiformuoti ir įsigalėti antisemitizmą.Marxas, kaip ir Disraelis, bėgo nuo netoleruojamos realybės. Paneigęs savo žydiškumą, jis įsijungė į politinį judėjimą. Kai Disraelis susitapatino su britų aristokratija, Marxas – su pasauline darbininkų klase. Proletariatas įkūnijo tai, kuo jis tikėjo: protinga ir racionaliai organizuota visuomene, išnaudojimo ir destrukcijos pabaiga. Jis susitapatino su proletariatu, nors jo praktiškai nepažinojo, jam tai liko abstrakti kategorija. Toks proletariatas, kokį jis vaizdavo, paprasčiausiai neegzistavo. Ši sąvoka talpina jo paties, pažeminto žydo, esybę, atspindi jo paties priešus. Jo idealizuotas darbininkijos įvaizdis išreiškia jo paties troškimą susitapatinti su tais, kurių nekamuoja būtent jam būdingos žaizdos.
Disraelis ir Marxas – diedieji tapatybės revoliucionieriai, bet nuėję skirtingais keliais. Abu tapo herojais tose klasėse, kurioms nepriklausė. Abu atsisakė laikyti save tuo, kuo iš tikrųjų buvo, atmetė tai, ką paveldėjo. Savo tapatybę jie pavertė projektu, ambicija, maištu.
Kontrargumentai
XIX amžiaus antroje pusėje, kaip reakciją į daugybę įvykusių pokyčių, vokiečių istorikas H. Von Treitsche išplėtojo savo normatyvinės tapatybės teoriją. Jis gynė požiūrį, jog tapatybė turi būti fiksuota, žmogus privalo priimti tai, kuo jis gimė. Įrodinėjo, kad tapatybė turi būti vertinama pagal objektyvias dimensijas. Tapatybės krizė yra nenatūralus dalykas ir nurodo į edukacijos problemą.
Von Treitsche visų pirma akcentavo žmogaus priklausomybę konkrečiai tautai, ko dėka jo teorija tapo itin populiari nacionalistų tarpe. Jis teigė, kad turi būti privalomi ritualai, solidarizuojantys tautą ir neleidžiantys niekam suabejoti savo priklausymu jai. Ši teorija buvo bandymas užgniaužti žmogaus pasirinkimo ir tapatinimosi laisvę, bandymas primesti tam tikrą vieną požiūrį, vieną privalomą normą. Tokia teorija gali būti realizuota tik totalitariniame režime, represuojančiame bet kokias individualumo apraiškas, ja yra pagrįsti visi radikalūs ir fanatiški judėjimai. Būtent totalitarizmas nurodo žmogui, kuo jis turi būti. Kalbant apie žydus, pagrindinis kontrargumentas modernistinei kultūrai yra antisemitizmas. Antisemitizmas remiasi žmonių vertinimu jų kilmės pagrindu, neigiant individualią tapatybę, taikant stereotipinį mąstymą, brėžiant būtinas tapatybės ribas. Tuo pačiu antisemitizmas stoja prieš esminius procesus, siejamus su moderniąja epocha, tokiais kaip tolerancija, asmens individualybė ir jos vertė, savojo kelio pasirinkimo laisvė.Mano asmeninė pozicija
Mano nuomone, reikšmingiausias modernistinės epochos pagimdytas ir tiesiogiai susijęs su tapatybe fenomenas yra individualizmas. Atsiradęs, išlaisvinus žmogų iš tradicinių saitų, skatinęs žmones patiems rinktis, kuo būti ir kuo ne, individualizmas XX amžiuje virto masine obsesija, apėmusia Vakarų pasaulį. Taigi, be abejonės, šis reiškinys turi begalę tiek teigiamų, tiek neigiamų aspektų. Be abejonės, XIX amžius buvo naujovių, įvairovės, idėjų pliuralizmo amžiumi. Žmonės įgavo galimybių žymiai laisviau reikšti savo mintis, veikti ir skleisti savo talentus. Išsiskyrimas iš kitų tapo vertybe, suteikiančia nemažai socialinių galimybių. Puikus pavyzdys – jau minėtas Benjaminas Disraelis, padaręs stulbinančią karjerą demonstruodamas savo individualumą ir tuo didžiuodamasis. Individualybė ir asmeniniai poreikiai tapo tapatybės pagrindu, o pati tapatybė tapo ne paveldėtu, o paties žmogaus susikurtu dalyku. Tapatybė tapo individualizmo atributu.
Bet modernybė su savimi atsinešė ir ganėtinai skaudžių aspektų, tokių kaip identiteto krizė, ryšio su šaknimis praradimas, vertybinis chaosas, žmonių susvetimėjimas. Dalis žmonių tiesiog nežinojo, kas jie yra ir kuo turėtų būti. Tokiais, kaip niekas kitas, buvo žydai.gavę teisę reikštis, natūraliai žmonės ėmė skleisti ne tik šviesius, bet ir tamsius savo prigimties aspektus. Tamsieji buvo aktyvizuoji matyt ne tik prigimties, bet ir socialinių sunkumų, atsiradusių po senojo pasaulio griūties, daugeliui žmonių patiriant vienokią ar kitokią neaiškumo būseną. Taigi šitaip kartu su tolerancijos ir lygybės idėjom atsirado neapykanta ir nepakantumu grįstos ideologijos, kurių skaudžios pasekmės verčia iškelti klausimą: ar buvo vis dėlto verta? Ar buvo verta išlaisvint žmonių sąmonę, kad ji taptų naikinimo įrankiu? Ir prie ko vis dėlto tai prives ateityje? Nežiūrint į viską, aš manau, kad buvo verta. Ne dėl to, kad progresas ir evoliucija reikalauja aukų (apskritai juk mes niekada negalim žinot, progresuojam ar regresuojam. Tai įvertint galima nebent iš didelės laiko perspektyvos), bet dėl paprasčiausios žmogiškosios egzistencijos prasmės ieškojimo. Šiame kelyje žmogus be abejonės klysta, aukoja save ir kitus, bet jis eina ir ieško, ir tai svarbiausia. Aš manau, kad didžiausia individualizmo epochos yda – tai polinkis sureikšmint savo individualumą bei absoliutint asmenines idėjas. Ir ši epocha jau spėjo mums pademonstruoti fanatizmo bei siekio reformuot pasaulį pagal vieną tiesą pasekmes. Orvelas savo romane „1984“ prognozuoja ateities pasaulį, valdomą fanatizmo, pavergusio žmonių protus, atėmusio jų tapatybes. Tai pasaulis, kuriame vyrauja taika ir ramybė, bet tuo pačiu tai pasaulis, užgniaužęs žmogiškąją prigimtį, bet kokį kritinį mąstymą, bet kokį ieškojimą. Aš manau, kad tokia padėtis yra blogiausia, prie ko gali prieiti pasaulis. Mano nuomone, kad ir kaip baisu, neteisinga, pražūtinga ir galų gale kvaila bebūtų karas, tai vis dėlto geriau už konformizmą, nesąmoningumą ir abejingumą. Nes kol žmonės sugeba likti sąmoningom ir mąstančiom būtybės, yra vilties, jog jie kažkada suvoks to paties karo beprasmybę.Literatūra:
Isaiah Berlin „Benjaminas Disraelis, Karlas Marxas ir tapatybės paieskos”