Moderniosios filosofijos užgimimas

ĮVADAS 3
Modernioji filosofija 4
Renė Dekartas (1596-1650) 5
„Samprotavimas apie metodą“ 7
„Metafiziniai apmąstymai“ 8
IŠVADOS 12
Literatūros sąrašas: 15ĮVADAS
Moderniosios filosofijos ribos – nuo Renė Dekarto (1596-1650) iki XX a. pabaigos. Iki-dekartinė Renesanso filosofija dažniausiai yra vadinama Anstyvąja Moderniąja filosofija ir kai kurie tyrinėtojai mano, kad ją taip pat reikėtų priskirti Moderniajai filosofijai. Panašiai yra ir su XX a. filosofija bei postmodernizmu: dar nėra galutinio sutarimo, ar postmodernizmas žymi naujo laikotarpio pradžią filosofijos istorijoje, ar tai tėra „vidinė“ Moderniosios filosofijos srovė. Moderniosios filosofijos laikotarpiu pereinama nuo centrinių teologinių klausimų prie humanistinės bei gamtos filosofijos prroblemų. Vėl suklesti neoplatonizmas. Pagrindiniai Moderniosioji filosofija skyla į racionalizmą (Renė Dekartas, (1596-1650), Baruchas (Benedict) Spinoza (1632-1677), Gottfriedas Leibnizas (1646-1716), Nicolas Malbranchas (1638-1715)) ir empyrizmą (Johnas Lockas (1632-1704), Georgas Berkelis (1685-1753), Davidas Humas (1711-1776)).
R. Dekarto filosofija susijusi su jo matematika, kosmogonija ir fizika. Matematikos moksle Dekartas – vienas iš analizinės geometrijos kūrėjų. Mechanikoje jis nurodė judėjimo ir rimties santykinumą, suformulavo bendrąjį veiksmo ir atoveiksmio dėsnį, taip pat viso judėjimo kiekio išsilaikymo, susidūrus dviems nestangriems kūnams, dėsnį. Kosmogonijoje jis iškėlė naują mokslo idėją, kad Saulės sistema išsivystė natūraliai.
Dekartas materiją taapatino su tęstinumu arba erdve: tik tįsumas, nepriklausąs nuo subjektyvumo ir esąs būtinų kūniškosios substancijos ypatybių sąlygojamas. Tačiau į materialistinę Dekarto fiziką įsibrauna dualizmas: bendroji judėjimo priežastis, filosofo nuomone, esanti dievas. Jis sukūrė materiją kartu su judėjimu ir rimtimi ir išlaiko jo

oje tą patį judėjimo ir rimties kiekį. Taip pat dualistinė yra žmogaus koncepcija: žmoguje besielis ir negyvybingas kūniškas mechanizmas yra sujungtas su valinga ir mąstančia siela. Tačiau materialistinė Dekarto filosofija prieštaringai derinosi su mokymu apie sielos nematerialumą: skirtingai nuo kūno, kurio esmę sudaro tįsumas, sielos esmę sudaro mąstymas.
Filosofas manė, kad galutinis pažinimo uždavinys yra padėti žmogui valdyti gamtos jėgas, atrasti technines priemones, pažinti priežastis ir pasekmes, tobulinti žmogaus prigimtį. Norint išspręsti šį uždavinį reikia pirma suabejoti viskuo, kas egzistuoja. Šis abejojimas – ne įsitikinimas, kad visa, kas egzistuoja yra nepažinu, o tik būdas besąlygiškai tikram žinojimui rasti. Tokiu pradu Dekartas laikė teiginį „mąstau, vadinasi esu“. Remdamasis šia teze Dekartas taip pat mėgino pagrįsti dievo buvimą, o paskui įsitikinimą išorinio pasaulio realumu.
Apie Moderniąją fiilosofiją ir jos atstovus rašyta gana daug ir įvairiomis kalbomis, tačiau ši tema aktuali, nes viena pagrindinių filosofijos rūšių, kurioje aptariami labai įdomūs, nauji, ligi tol neaptarti sudėtingi dalykai.
Šio darbo uždavinys yra išsiaiškinti, kas yra Modernioji filosofija, kuo ji ypatinga, sužinoti apie šiai filosofijai priklausančio Renė Dekarto atradimus, nuveiktus darbus, mintis, išleistus veikalus.
Darbo tikslas – išsiaiškinti, kuo Modernioji filosofija skiriasi nuo ankstesniųjų, kokias mintis ji skleidžia ir kuo įdomus vienas garsiausių Moderniosios filosofijos atstovų Dekartas, kuo nauji ir aktualūs jo kūriniaiModernioji fi
ilosofija
Modernioji filosofija yra skirstoma į du etapus: Naujųjų laikų (nuo R. Dekarto iki I. Kanto) ir Naujausiųjų laikų (nuo I. Kanto iki šių dienų).
Naujųjų laikų filosofijos pagrindiniai bruožai: kritiškumas (išankstinių duotybių atsisakymas), antropocentrizmas (atsigręžimas į žmogų, jo būties ir santykio su pasauliu apmąstymas), gamtamokslinė pasaulėžiūra (fizikiniai ir matematiniai modeliai). Naujųjų laikų filosofai yra skirstomi į dvi sroves: racionalistus ir empyristus. Šios srovės yra įvestos retrospektyviai ir išryškina tik šio laikotarpio epistemologines diskusijas. Racionalizmo ir empirizmo diskusija vyksta epistemologijos rėmuose. Svarbiausiu jos klausimai:
1. Kokia yra pažinimo prigimtis? Kad žinotum kažką, reikia, kad tai būtų tiesa, ir kad tikėtum, jog tai yra tiesa. Tačiau to nepakanka – taip, tiesos garanto, skiriančio pažinimą nuo spėjimo.
2. Kaip pasiekti pažinimą? Galime suformuluoti teisingus teiginius tiesiog atspėdami. Lieka neaišku, kaip gauti garantuotai teisingus teiginius. Dar daugiau, kad pažintume pasaulį, turime mąstyti apie jį, bet yra neaišku, kaip ir iš kur mes gauname sąvokas/idėjas, kurias naudojame, o taip pat nesame tikri, ar tos sąvokos skirsto pasaulį taip, kaip pasaulis yra suskirstytas tikrovėje.
3. Kokios yra pažinimo ribos? Kai kurie pasaulio aspektai gali būti mūsų mąstymo ribose, bet už mūsų pažinimo ribų. Susidūrę su skirtingais jų apibūdinimais, mes nežinome, kurį iš jų pasirinkti. Kai kurie pasaulio aspektai gali būti ir už mąstymo ribų, pvz., gali bū
ūti taip, kad mes esame nepajėgūs suformuluoti protingo, suvokiamo jų apibūdinimo, ką jau kalbėti apie žinojimą, kad kažkuris apibūdinimas yra teisingas.
Racionalistų ir empiristų nesutarimas labiausiai susijęs su antruoju klausimu, su tuo, KAIP galima pažinti. Jie nesutarė dėl mąstyme esančių idėjų ir paties pažinimo šaltinių. Kartais skirtingi atsakymai į šį klausimą nuvesdavo ir prie kitokių nesutarimų – tarkim, jie gali nesutarti,
kas yra teisingo pažinimo garantas ar dėl mūsų mąstymo ir pažinimo ribų.
Racionalistus vienija tikėjimas, kad pažinimas gali būti pasiektas tik proto pagalba, nepriklausomai nuo patyrimo, kuris arba tiesiog klaidina, arba bent jau yra nepatikimas. Būti racionalistu reiškia pasirašyti po vienu iš trijų teiginių:
1. Pirminis pažinimas yra intuityvus; tolimesnis pažinimas yra deduktyvus (Intuicijos/dedukcijos tezė).
2. Mes žinome kai kuriuos dalykus, nes tai yra mūsų racionalios prigimties dalis (prigimtinio žinojimo tezė).
3. Yra sąvokų, kurios yra mūsų racionalios prigimties dalis (prigimtinių sąvokų tezė).

Empiristus vienija įsitikinimas, kad pažinimas ateina tik per patyrimą. Empirizmo tezė: tik juslinis patyrimas yra pažinimo ir idėjų šaltinis.

Empiristų požiūrį į racionalistus gerai iliustruoja Franciso Bacono pasakojimas:
1432 mūsų Viešpaties metais tarp brolių kilo didžiulis ginčas dėl arklio dantų skaičiaus. Trylika dienų be perstojo tęsėsi diskusijos. Buvo pasitelktos visos senosios knygos ir kronikos, buvo pademonstruota įstabi milžiniška erudicija, kokios toje vietovėje dar niekas nebuvo matęs. Keturioliktosios dienos rytą malonus jaunas broliukas paprašė sa
avo mokytų vyresniųjų leidimo įterpti savo žodį ir tučtuojau, disputo dalyvių nuostabai ir skaudžiai įžeisdamas jų išmintį, pasiūlė pasielgti negirdėtai vulgariai – pasižiūrėti į arklio nasrus, kad būtų atsakyta į jų klausimą. Taip skaudžiai užgavus jų orumą, jie siaubingai įtūžo ir kilus visuotiniam pasipiktinimui jie
puolė ant jo ir nuplakę tučtuojau išmetė laukan. Nes, kaip jie kalbėjo, tikrai šėtonas suviliojo šį jauną neofitą skelbti nešventus ir negirdėtus būdus rasti tiesai, priešingus visiems tėvų mokymams. Po daugelio dienų ilgų ginčų asamblėjoje nusileido taikos balandis ir jie visi kaip vienas paskelbė šią problemą amžina paslaptimi dėl liūdno istorinių ir teologinių įrodymų trūkumo ir liepė tai visiems pranešti.Renė Dekartas (1596-1650)
Renė Dekartas gimė 1596 m. kovo 31d. Prancūzijoje, nedideliame La Hajė miestelyje bajorų šeimoje. Jo tėvas tarnavo provincijos parlamento patarėju, o motinos nepažinojo, nes ji mirė berniukui vos sulaukus vienerių metų. Sulaukęs dešimties Renė buvo išsiųstas į jėzuitų kolegiją La Flešo mieste. Per dešimtmetį, praleistą mokykloje Dekartas įgijo filosofijos, kalbų, gamtos ir netgi taikomųjų mokslų žinių, pradėjo kritiškai žiūrėti į autoritetus. Baigęs kolegiją, Renė porą metų studijavo teisę ir mediciną.
Dekartas dažnai vadinamas moderniosios filosofijos tėvu. Taip teigiama dėl jo prieštaravimo tradicinei scholastinei-aristotelinei filosofijai, kuri buvo paplitusi jo gyvenimo laiku, ir dėl naujų mechaninių mokslų plėtojimo ir skatinimo. Dekarto priešinimasis scholastinei filosofijai buvo dvejopas: visų pirma jis buvo linkęs abejoti, kad pojūčiai yra visų žinių šaltinis, antra, jis norėjo pakeisti galutinį priežastinio mokslo modelį į modernesnį mechaninį modelį.
Dekartui kilo mintis kurti savo originalią filosofiją. Jis sugalvojo, kad reikia rasti patikimus ir nepaneigiamus pradinius principus, nustatyti griežtas samprotavimo taisykles ir, tuo remiantis, plėtoti ne tik filosofiją, bet ir kitus mokslus kaip vieningą visumą. 1628-1629 m. Dekartas suformulavo pagrindines samprotavimų taisykles, padedančias griežtai ir nuosekliai įgyti naujų žinių. Dekartas buvo įsitikinęs, kad gamtos mokslais ir matematika gali būti paaiškinama viskas. Jis visatą matė kaip didžiulę matematine sistemą. Didžioji jo darbų dalis siekia rasti saugų ir užtikrintą žmogiškojo pažinimo pagrindą.
Dekartas, kaip ir Senovės Graikijos filosofai, bandė nustatyti pirminius pradus ir, laikydamasis savo samprotavimo taisyklių, suvokti pasaulio susidarymą iš pirminio chaoso bei atskleisti įvairių gam¬tos reiškinių priežastis. Pasak Dekarto, pasaulis yra sudarytas iš trijų elementų: žemės, oro ir materijos, kuri užpildo visus tarpus tarp kūnų ir jų viduje. Taigi gamtoje nėra tuštumos, o judėjimas galimas tik ratu, vienoms dalelėms mainantis vietomis su kitomis. Dėl to atsiranda sūkuriai, kuriais Dekartas aiškino Saulės sistemos susidarymą, planetų judėjimą, Žemės trauką, elektrinius bei magnetinius reiškinius ir kt.
Mechanikoje Dekartui pavyko nustatyti kai kuriuos bendrus principus – inercijos ir judėjimo kiekio tvermės dėsnį. Tačiau net geniali jo intuicija ir racionalus mastymas nepadėjo atskleisti šviesos, o juo labiau elektros bei magnetizmo prigimties. Turbūt dėl to, kas gamtos išradingumas pranoksta net genijaus fantaziją.
Dekartas parašė tris svarbius veikalus: „Samprotavimą apie metodą gerai nukreipti savo protą ir rasti mokslų tiesą“ (1637), „Filosofijos principus“ (1644), ”Apmąstymus apie pirmąją filosofiją, kuria įrodinėjamas Dievo buvimas ir sielos nemirtingumas“ (1631 – 1642).„Samprotavimas apie metodą“
Po daug darbo metų Dekartas išleido pirmąją savo knygą. Čia jis tvirtina, kad matematika yra mokslas, pasiekęs taip trokštamą neabejotiną tikrumą, todėl būtent toks mąstymo modelis turėtų būti taikomas visose kitose pažinimo srityse, norint pasiekti kokį nors progresą.
R. Dekartas neabejodamas priima ir žmogaus sugebėjimą pažinti, t.y., jis nepritaria skepticistinėms pozicijoms, kurios abejoja pačia pažinimo galimybe. Dekartas teigia, jog Dievas nori, kad jo sukurtas pasaulis būtų pažintas, tačiau su sąlyga, kad žmonės naudojasi pažinimu ir pažįsta tinkamai. Kaip pažinimo metodą Dekartas pasiūlė intelektualinį procesą, panašų į miesto sugriovimą ir atstatymą iš naujo. Norint būti tikriems kad tiesa laikome tik visiškai teisingus dalykus, pirmiausia turime atsisakyti visų įsitikinimų, kuriuos esame įgiję per patyrimą ar mokslus. Dekartas manė, kad matematinio pažinimo progresas ir tikrumas suteiks sektiną modelį panašiam produktyviam filosofiniam metodui. Tam jis nustatė tokias taisykles:
1. Laikyk tiesa tik tai, kas neabejotina.
2. Skaidyk kiekvieną klausimą į tokias dalis, kurias galėtum spręsti.
3. Pradėk nuo paprastų dalykų ir judėk sudėtingesnių link.
4. Dažnai daryk apžvalgas, kad atsimintum visą reikalą iš karto.
Remdamasis tokiomis taisyklėmis Dekartas pateikė, jo nuomone, tinkamą požiūrį į pažinimo patyrimą. Jis pradėjo nuo bet kokio įsitikinimo, kuris kelia abejonių, atsisakymo, ypatingą
dėmesį skirdamas įsitikinimams, kurie yra juslės šaltinis, o tuomet pasinaudojo savo egzistavimo, kuris išgyvena šią abejonę, tikrumu kaip pagrindu pademonstruoti Dievo tikrumą. Anot Dekarto, bet koks turintis prasmę pasaulio pažinimas gali būti pasiektas tik šiuo epistemologiniu racionalizmu pasikliaujančiu matematiniu modeliu, atmetant juslinės informacijos trukdžius.
Vėlesnės „Samprotavimų“ dalyse išryškėja Dekarto mechaniniai polinkiai, ir sudėtingų reiškinių fizinius paaiškinimai. Dekartas teigia, kad visi gyvūnai, išskyrus žmones, yra sudėtingos organinės mašinos, o visi jų veiksmai ir poelgiai gali būti paaiškinti vien fiziologiškai ir mechaniškai, visiškai nekreipiant dėmesio į „proto“ veiklą. Jo teigimu, dauguma žmonių poelgių ar veiksmų taip pat gali būti paaiškinti mechaniškai. Protingai ir išmaniai sukonstruotas mechanizmas galėtų sėkmingai mėgdžioti beveik viską, ką daro žmogus. Ir tik bendras sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių įrodo, kad fiziniame žmogaus kūne yra nemirtinga siela. Vis dėlto, nepaisant to, kokia gera bus mašina, imituojanti žmogų, ji visuomet skirsis nuo tikro žmogaus dviem aspektais:
a) nors mašina gali atlikti bet kokį veiksmą, kiekvienas žmogus sugebės atlikti didesnį skaičių ir įvairesnių veiksmų nei automatas, neturintis sielos;
b) nors mašina gali mokėti tarti garsus atsakydama į tam tikrus stimulus, tik nematerialiai mąstantis žmogus gali kūrybiškai naudoti kalbą, o to prireikia atitinkamai atsakant netikėtomis aplinkybėmis.„Metafiziniai apmąstymai“
„Metafiziniuose apmąstymuose“ (1641) Dekartas savo teoriją pateikė sistemiškiau ir ją formalizavo. Jis aprašo individualaus mąstytojo epistemologinį progresą, kuris įvyktų, jei tas mąstytojas siektų tobulai pažinti tikrovę. Tai iš tiesų yra meditacijos: skaitytojas turi atsidurti pasakotojo vietoje ir pats patirti šio filosofinio metodo naudą.
Abejonės metodas
Pagrindinė Dekarto abejonės metodo strategija yra sumušti skepticizmą jo paties ginklais. Filosofas pradeda nuo abejonės viskuo – ne tik juslėmis ar kultūriniais dalykais, bet net ir
fundamentaliu mąstymo procesu. Dekartas teigia, jog jei kokia nors tiesa išgyvena abejojimą viskuo, tai ji tikrai turi būti neabejotina, tobulas ir teisinga. Taigi pirmoji meditacija yra abejonės viskuo, kuo tikiu, apmąstymas trimis lygiais:
1. Percepcinė iliuzija. Dekartas pastebi, kad jutimai gali būti klaidingi. Ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tuomet būtų išmintinga niekada visiškai nepasitikėti, jog tai, ką patiriame, yra teisinga. Kasdieniame gyvenime mes dažnai pakeičiame klaidingą patyrimą nauja teisinga patirtimi. Bet kadangi negalime būti tikri, kurie atvejai yra teisingi, kurie ne, galima abejoti bet kuriuo jusliniu žinojimu.
2. Sapno problema. Dekartas pasiūlė sistemingą metodą abejoti visu jusliniu suvokimu. Kadangi aiškiausi sapnai yra neatskiriami nuo patyrimo būdraujant yra visiškai įmanoma, jog visa tai, kas aš dabar „suvokiu“ kaip išorinį pasaulį, iš tiesų tėra sukurta vaizduotės. Remiantis šia prielaida, galima abejoti bet kokiu fiziniu daiktu ar netgi viso fizinio pasaulio egzistavimu. (Laozi) Nors ir radikali, ši abejonė nėra visapusiška, nes lieka nepaliestos matematinės tiesos. Net jei nėra materialaus pasaulio, du plius trys vis dar yra penki. Norint suabejoti tokių fundamentalių įsitikinimų tikrumu, reikia pratęsti abejonės metodą dar toliau.
3. Apgaudinėjantis Dievas. Dekartas iškelia dar visapusiškesnes abejones, pasiūlydamas apsvarstyti radikalią hipotezę: kas, jeigu egzistuoja visagalis Dievas (kaip moko religija), bet jis visą dėmesį skiria tam, kad apgautų mane? Čia problema ne tik tai, kad toks Dievas gali priversti tikėti tuo, kas yra netiesa. Dekartas turi galvoje kur kas daugiau: tikint tuo, kas visada buvo tiesa, visagalis Dievas paskutinę akimirką gali pakeisti pasaulį, tam kad padarytų įsitikinimą klaidingu. Remiantis šia prielaida įmanoma abejoti absoliučiai visko tikrumu.
Dekartas pateikė dar dvi alternatyvias hipotetinės abejonės versijas tiems, kuriuos įžeistų tokio Dievo vaizdavimas. Tikinčiajam gali būti priimtiniau galvoti apie galimybę, kad žmogus pats save sistemiškai apgaudinėja arba kad yra kažkoks, nuolat klaidinanti yra demonas. Esmė išlieka ta pati – tenka sutikti, jog visi turimi įsitikinimai yra klaidingi.

Mąstau, vadinasi esu (cogito ergo sum)
Suabejojus viskuo, akivaizdu, kad išlieka tik pati abejonė ir mąstymas. Mintis, kad „aš esu, aš egzistuoju“ yra teisinga visada. Ši tiesa neateina iš juslių ir yra nepriklausoma nuo išorinio pasaulio. Aš turėčiau egzistuoti, net jei mane kas nors sistemingai apgaudinėtų, nes net ir visagalis Dievas negalėtų padaryti taip, kad tuo pačiu metu ir būčiau apgautas, ir egzistuočiau. Jei esu apgautas, tai bent jau egzistuoju. Tokiu būdu skepticizmas yra įveiktas. Nesvarbu, kiek skepticistinių iššūkių bus mesta, egzistuoja vienas nedidelis žmogiškojo pažinimo fragmentas – tikrumas dėl mano egzistavimo. Remdamasis šia tiesa, Dekartas manė, galįs pasiekti ir kitų teiginių neabejotinumą.

Esu mąstantis daiktas
Iš intuityvaus tikrumo apie cogito (mąstau) galima daryti ir pradinę išvadą: anot Dekarto, jei aš žinau, kad esu, taip pat turiu žinoti, kas aš esu. Prigimties suvokimas turi būti
įtrauktas į mano suvokimo turinį.
Kas tuomet yra tas abejojantis „aš“? Kadangi tikrumas, pasiektas abejojant jusline informacija ir materialaus pasaulio egzistavimu, tai nei viena kūno savybė negali būti labai svarbi savęs susivokimui. Bet visa kita, yra mąstymas. Taigi Dekartas daro išvadą, .kad „esu mąstantis daiktas“ (sum res cogitans) – substancija, kurios neatskiriama savybė yra mąstymas su kartu su modusais, abejonėmis, valia, suvokimu, tikėjimu ir t.t. Iš tiesų žmogus yra protas/sąmonė (mens) arba siela(anima). Dekartas teigė: „žmogus yra taip susijęs su savo sąmone, kad jei nustotų mąstyti, apskritai nebeegzistuotų“.

Aiškios atskiros idėjos
Mintys jungiasi įvairias būdais. Dekartui mūsų idėjų jungtys gimdo tiesą tik tuomet, kai jos parodo pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų. Bet tai, kad jos iš tiesų atitinka dalykų padėtį, nėra visiškai aišku – nepamirškime, kad mes viskuo abejojame. Taigi iškyla tiesos garanto problema.
Tam tikra prasme idėjų patikimumas priklauso nuo šaltinio, iš kurio kyla. Dekartas manė, kad arba visos mūsų mintys yra atsitiktinės (ateina iš išorinio pasaulio), dirbtinės (sukurtos proto), arba prigimtinės (įrašytos prote Dievo). Bet mes dar net nežinome, ar iš tiesų egzistuoja išorinis pasaulis, aš galima įsivaizduoti bet ką – taigi viskas priklauso nuo to, ar egzistuoja Dievas.

Dievo egzistavimo įrodymas
Dekartas teigia, kad bet kokios idėjos priežastis turi būti tokia pat tikroviška, kaip ir idėjos turinys. Bet kadangi Dievo idėja turi neribotą turinį, jos priežastis taip pat turi pati būti begalinė, o tai galima, jei Dievas iš tiesų egzistuoja. Kitaip tariant, Dievo idėja negali būti nei atsitiktinė, nei dirbtinė – ji turi būti prigimtimi duota paties Dievo. Taigi Dievas egzistuoja. Kaip papildomą įrodymą Dekartas siūlo kosmologinį pirminės priežasties įrodymą: kadangi aš esu netobulas, tai negaliu būti savo paties priežastis.

Kūnų egzistavimas
Dekartas įrodinėja kūno egzistavimą trimis stadijomis:
a) Kadangi mes turime tįsių daiktų intuiciją per geometrinės formos suvokimą, turi būti galima tokiam dalykui bent jau egzistuoti.
b) Kadangi vaizduotė yra nukreipta į kūnų idėjas ir į tai, kaip jie gali būti tikslingai pakeisti, tie kūnai iš tiesų egzistuoja.
c) Kadangi juslinis suvokimas yra visiškai pasyvus gebėjimas gauti fizinių objektų idėjų, sukuriamų nekontroliuojamo išorinio šaltinio, tai šie objektai tikrai egzistuoja.
Pasak Dekarto, vienintelis alternatyvus paaiškinimas percepcijai yra tai, kad Dievas įdeda kūnų idėjas į protą, o tuo metu tikrovėje tokių dalykų apskritai nėra. Tačiau tai reikštų, kad Dievas yra melagis, kas Dekartui buvo nepriimtina. Taigi kūnai, kuriuos aš suvokiu, iš tiesų egzistuoja.

Kūno ir proto dualizmas
Kaip žmogus, kaip mąstanti būtybė, yra susijęs su tuo organizmu, kuris matomas veidrodyje? Koks yra tikrasis santykis tarp kūno ir proto? Pasak Dekarto, tai yra visai skirtingi, menkai tarpusavyje susiję dalykai. Tokia pozicija vadinama kartezietiškuoju dualizmu. Dekartas gina savo poziciją dviem argumentais: a) kadangi kūnas ir protas gali būti suvokiami atskirai vienas nuo kito, tai Dievas gali padaryt, kad jie ir egzistuotų nepriklausomai; b) kūno kaip geometriškai apibrėžto erdvės vieneto prigimtis turi apimti ir galimybę jį skaidyti iki begalybės, o protas, nepaisant jo daugybės gebėjimų ir veiksmų, turi būti suvokiamas kaip vienas, nedalomas esinys.
Kadangi nesuderinamos savybės negali būti vienoje substancijoje, protas ir kūnas yra visiškai atskiri. Tai apsunkina jų sąveikavimo paaiškinimą. Įprastinis patyrimas teigia, kad proto įgeidžiai ar norai gali sukelti mano kūno judesius ir, priešingai, kūnas gali sukelti poveikį proto darbui. Tačiau, anot Dekarto, tarp jų negali būti jokios esminės jungties. Jis taip pat nemanė, jog protas yra kūne.IŠVADOS
1. Naujųjų laikų filosofai yra skirstomi į dvi sroves: racionalistus, kurie tiki, kad pažinimas gali būti pasiektas tik proto pagalba, nepriklausomai nuo patyrimo, kuris arba tiesiog klaidina, arba bent jau yra nepatikimas, ir empyristus, kurie tiki, kad pažinimas ateina tik per patyrimą.
2. Dekartas dažnai vadinamas moderniosios filosofijos tėvu. Jis sugalvojo, kad reikia rasti patikimus ir nepaneigiamus pradinius principus, nustatyti griežtas samprotavimo taisykles ir, tuo remiantis, plėtoti ne tik filosofiją, bet ir kitus mokslus kaip vieningą visumą.
3. Dekartas savo „Mąstymuose apie metodą“ tvirtina, kad matematika yra mokslas, pasiekęs taip trokštamą neabejotiną tikrumą, todėl būtent toks mąstymo modelis turėtų būti taikomas visose kitose pažinimo srityse, norint pasiekti kokį nors progresą.
4. „Metafiziniuose apmąstymuose“ Dekartas pradeda nuo abejonės viskuo – ne tik juslėmis ar kultūriniais dalykais, bet net ir fundamentaliu mąstymo procesu. Šiame veikale jis aprašo garsiausią savo idėją – cogito ergo sum (mąstau vadinasi esu).

Santrauka

Moderniosios filosofijos ribos – nuo Renė Dekarto (1596-1650) iki XX a. pabaigos. Naujųjų laikų filosofijos pagrindiniai bruožai: kritiškumas (išankstinių duotybių atsisakymas), antropocentrizmas (atsigręžimas į žmogų, jo būties ir santykio su pasauliu apmąstymas), gamtamokslinė pasaulėžiūra (fizikiniai ir matematiniai modeliai). Naujųjų laikų filosofai yra skirstomi į dvi sroves: racionalistus ir empyristus.
R. Dekarto filosofija susijusi su jo matematika, kosmogonija ir fizika. Matematikos moksle Dekartas – vienas iš analizinės geometrijos kūrėjų. Mechanikoje jis nurodė judėjimo ir rimties santykinumą, suformulavo bendrąjį veiksmo ir atoveiksmio dėsnį, taip pat viso judėjimo kiekio išsilaikymo, susidūrus dviems nestangriems kūnams, dėsnį.
Filosofas manė, kad galutinis pažinimo uždavinys yra padėti žmogui valdyti gamtos jėgas, atrasti technines priemones, pažinti priežastis ir pasekmes, tobulinti žmogaus prigimtį. Norint išspręsti šį uždavinį reikia pirma suabejoti viskuo, kas egzistuoja. Šis abejojimas – ne įsitikinimas, kad visa, kas egzistuoja yra nepažinu, o tik būdas besąlygiškai tikram žinojimui rasti. Tokiu pradu Dekartas laikė teiginį „mąstau, vadinasi esu“.
Knygoje „Samprotavimai apie metodą“ jis tvirtina, kad matematika yra mokslas, pasiekęs taip trokštamą neabejotiną tikrumą, todėl būtent toks mąstymo modelis turėtų būti taikomas visose kitose pažinimo srityse, norint pasiekti kokį nors progresą. „Metafiziniuose apmastymuose“ Dekartas aprašo individualaus mąstytojo epistemologinį progresą, kuris įvyktų, jei tas mąstytojas siektų tobulai pažinti tikrovę. Tai iš tiesų yra meditacijos: skaitytojas turi atsidurti pasakotojo vietoje ir pats patirti šio filosofinio metodo naudą.

Summary

Modern Philosophy range started from Rene Descartes (1596-1650) and went to the twentieth century end. New Age philosophy major features are: a criticism (advance refusal) antropo centrism (looking back to a man and his existence, relationship to the world meditation), natural science worldview (physical and mathematical models). New times philosophers are divided into two streams: intellectual and empirical.
R. Descartes philosophy is associated with the mathematics, physics and cosmogony. In mathematics science Descartes is one of the developers of analytical geometry. In mechanics he indicated movement and it has dead relativity, formulated by the general law of action and reaction, as well as keeping the total amount of movement in the face of two entire bodies law. The philosopher believed that the ultimate goal of knowledge is to help people manage the forces of nature, to discover the technical means to know the causes and consequences, to improve human nature. Seeking to solve this challenge at first we need to doubt about everything what exists. This doubt is not the belief that everything that exists is n.ot known, but a way of fully knowing found. In this area Descartes considered the statement “I think, therefore I am”. In the book “Thinking about the method” he argues that mathematics is a science, as desired to reach a definite certainty, because it is such a pattern of thinking should be applied in all other areas of knowledge, in order to achieve any progress. “Metaphysical meditation” Descartes describes as the individual thinker epistemological progress, which occurs when the thinker strive to perfect knowledge of reality. It really is a meditation: the reader goes to the narrator and the place to experience the benefits of this philosophical approach.Literatūros sąrašas:
• Čiurlionis, Jonas: 2003 Filosofija (Antika – Naujieji laikai (R. Decartes)), Vilniaus: Kooperacijos kolegija, 2003.
• Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika –Viduramžiai – Naujieji laikai, Vilnius: Minties leidykla, 1977, 1980.
• Filosofijos žodynas, Vilnius: Minties leidykla, 1975.
• http://filosofija.vdu.lt/filo/wp-content/uploads/2010/10/konspektai.pdf, žiūrėta 2010-11-26
• http://www.fizika.lm.lt/content/view/726/304/, žiūrėta 2010-11-26
• http://www.iep.utm.edu/descarte/, žiūrėta 2010-11-26
• http://renedescartes.com/, žiūrėta 2010-11-27

Leave a Comment