Mirties problema filosofijoje

TurinysĮvadas……………………………………………………………………………..2“Mirties istorija”………………………………………………………………….2“Prijaukinta mirtis”…………………………………………………………2“Mirties supratimas ir vaizdavimas Viduramžiais”…………………………3“Žmogus mirties akivaizdoje Naujaisias amžiais”…………………………7Problema………………………………………………………………………….9Tantologija………………………………………………………………………11Mirties schemos……………………………………………………………11Išvados…………………………………………………………………………..13Literatūros sąrašas……………………………………………………………….15 Įvadas“Gyvenime nieko nėra tikra, išskyrus mirtį. Visa kita atsitiktina – tai gali atsitikti, gali neatsitikti – tik mirtis nėra atsitiktini įvykis.”

Ošo

Daugelis senųjų filosofų praeityje, taip pat ir daugelis religijųlaiko žmogų būtybe turinčia dvasinį ir kūnišką pradą. Kūniškasis pradas –laikinas, dvasinis – amžinas. Šie pradai susijungę sudaro žmogų kaipvientisą asmenybę. Tačiau šis vientisumas išsilaiko tik žemiškame gyvenime.Beveik visos pasaulio religijos vienokiu ar kitokiu būdu pripažįstaamžinąjį gyvenimą, į kurį patenka nemarioji žmogaus dalis – dvasia. Taigižmogaus gyvenimas kartą prasidėjęs nebenutrūksta, mirtis yra laikoma tarsiperėja, tarsi durys į kitą tikrą, amžiną, geresnį gyvenimą. Mirtis yratarsi išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienas jį įveikia savaip. Sukūręs žmogų, Dievas nepaliko jo be atsako į esmingiausiusžmogiškosios egzistencijos klausimus. Žmogus turi savo rankose ir mirtiesraktą. Jis labai paprastas: gyventi būtina taip, kad mirtis būtų, jei negeidžiama, tai bent nebaisi. O tam būtina suformuoti teisingą pasaulėžiūrąir pasaulėjautą, teisingą vertybių sistemą, būtinos kasdieninėsnenuilstamos intelektualinės, moralinės, fizinės pastangos. Mirtis kelia savo reikalavimus gyvenimui. Tik suvokę save didingos,niekada nesibaigiančios kūrimo giesmės tesiniu ir tikslu, kiekvieną savomintį, žodį, veiksmą matuodami aukščiausiu – amžinybės matu, galėsime,atėjus lemtingai valandai, su palengvėjimo ir vilties atodūsiu tarti: ”Jaulaikas? Aš pasiruošes…”. “Mirties istorija” “Prijaukinta mirtis”Maždaug iki XIIa. mirtį galima pavadinti “prijaukinta”. Apie žmogausir mirties santykį daug pasako herojinės poemos ir seniausių viduramžiųromanai. Šių kūrinių herojai būdavo iš anksto įspėjami. Mirdavo jau išanksto suvokę, kad reikės mirti. Tai būdavo arba sunki mirtis, tokia kaipmaras, arba staigi mirtis į kurią derėjo žiūrėti kaip į išskirtinę arbaapie ją nekalbėti. Taigi paprastai žmogus būdavo įspėjamas. Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo natūralūs ženklai arba dardažniau vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingireiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, tai, kas perduodama per amžiusir ką mes teberandame dabartyje kaip realiktą. Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi.Ir viskas atsitikdavo labai paprastai, mirtis buvo labai paprastas dalykas.Kai Lanselotas, sužeistas ir paklaikęs, atsipeikėja nykioje girioje, kur“jo kūną jėgos apleido”, jis suvokia, kad netrukus mirs. Jis daro kąreikalauja papročiai, tam tikrą ritualą. Padeda į šalį ginklus, palengvaatsigula ant žemės (nors turėtų gulėti lovoje), sudeda ant krūtinės rankas,išsitiesia taip, kad galva būtų atsukta į rytus, į Jeruzalę. Taippasiruošęs mirštantysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas.Pirmasis veiksmas – gyvenimo apraudojimas, prisimenami mylimi asmenys beidaiktai, trumpai keliais vaizdais peržvelgiamas gyvenimas. Po gyvenimo apraudojimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiaisusirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas. Tuo metu įsiterpdavovienintelis bažnytinis aktas – nuodėmių atleidimas. Nuodėmes atleisdavokunigas, skaitydamas psalmes ir Libera (Gelbėk mane, Viešpatie),mirštantįjį pasmilkydavo smilkalais ir pašlakstydavo švęstu vandeniu. Kiekvėliau mirštantiesiems duodamas Kristaus kūnas. Paskutinis patepimas buvoskiriamas kulto tarnams, jį iškilmingai bažnyčioje gaudavo vienuoliai. Popaskutinės maldos nebelieka nieko daugiau, kaip laukti mirties. Mirtis –tai vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo,kuris jai vadovauja ir žino jos eigą. Mirštančiojo kambarys tapdavo vieša

vieta, ten buvo galima laisvai įeiti. Buvo svarbu, kad dalyvautų giminės,bičiuliai, kaimynai. Lankytojai atsivesdavo vaikus. O šiandien rūpinamasikad, vaikai būtų atitolinti nuo dalykų susijusių su mirtimi. Mirtis paprasta, todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai,tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Žmonės pasitikdavo mirtįromiai, jie neatidėliodavo turto padalijimo akimirkos, tačiau iš ankstolabai ramiai jai ruošdavosi, nurodydavo kam kas turi tekti “ir užgesdavo susavotišku palengvėjimu, sakytum paprasčiausiai persikraustydavo į kitątrobą”. Taip buvo mirštama ištisus šimtmečius ir tūkstantmečius. Senoviniselgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi,labai skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstamaištarti jos vardo. Todėl šio laikotarpio mirtis vadinama “prijaukinta”.

Mirties supratimas ir vaizdavimas viduramžiais Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjųkaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalyje. Jie gerbė kapus, tačiau vienas iškapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimągyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskirtas nuo mirusiųjų pasaulio.Štai kodėl Romos Dvylikos lentelių įstatymas draudė laidoti miestoteritorijoje. Tačiau bėgant laikui mirusieji, t. y. kapinės vėl sugrįžo įmiestus, kas šimtmečius buvo draudžiama. Garbinamos kankinių laidojimovietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo artimuosius. Buvotikima, kad kankiniai saugoja gyvus ir globoja mirusius, todėl buvo norimapasil…aidoti šalia šventųjų arba šventų vietų, todėl pradėta laidoti šaliabažnyčios ir vienuolynų. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios irkapinių. Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčiospastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę, taigi ir kapines. Žmonės buvo laidojami ir didelėse bendrose duobėse, vadinamose“vargšų duobėmis”, į kurias buvo leidžiami lavonai be karstų, užsiūtidrobulėse. Kai duobė prisipildydavo, ji buvo užkasama ir atkasama senesnė,iš kurios išdžiūvę kaulai išnešami į galerijas. Tas pats nutikdavo irturtingų žmonių palaikams, kurie būdavo palaidoti bažnyčioje po grindųplokštėmis, nors to niekas nesužinodavo. Kaulai buvo naudojami puošybai :iš mažų kaulelių daromi sietynai ir ornamentai. Tiksli laidojimo vietanebuvo svarbi. Palaikai buvo patikimi bažnyčiai, o kaip ši su jais pasielgsbuvo nesvarbu, kad tik išsaugotų juos savo šventoje erdvėje. Tuo laiku gyviesiems nedarė įspūdžio nei mirusieji, nei jų pačiųmintys apie savo mirtį. Mirusieji jiems buvo įprastas reiškinys kaip ir jųpačių mirtis. Krikščionys tiki mirusiųjų prisikėlimu. Pirmame tūkstantmetyje poKristaus ant dvasininkų kapų buvo dažnai vaizduojamas apokalipsinismirusiųjų prisikėlimas. Pasaulio pabaigoje Jėzus Kristus ateina antrą kartąir teisia žmones, atskiria geruosius nuo blogųjų. Laikomasi nuostatos, kadmirusieji, priklausantys bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, bus prikeltiamžinam džiaugsmui. Piktavaliai po mirties nebeatgis, nebeprisikels ir buspasmerkti nebūčiai. Tokia nuostata vyravo maždaug iki XII amžiaus. Nuo XIIIamžiaus Kristus vaizduojamas sėdintis teisėjo soste, apsuptas apaštalų.Sielų atranką į geras ir blogas vis labiau lemia Švenčiausios Mergelės iršvento Jono užtarimas. Apie XVI amžių vaizduojamos freskose mirusių žmoniųsielos nešasi ant kaklo savo gyvenimo knygą, tarsi gerų ir blogų darbųsuvestinę, kuri užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę žmonijos dienąpasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai atsisakoma tapatinti žmogaus baigtį sufiziniu suirimu. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, tačiau

jis turėjo trukti nuo mirties iki pasaulio pabaigos. Apie XV – XVI amžių bandoma panaikinti eschatologinį laiką tarpmirties akimirkos ir pasaulio pabaigos. Mirusiųjų teismas ikonografijoješiais amžiais vaizduojamas kambaryje, šalia mirštančiojo lovos. Jis guliapsuptas savo giminaičių, draugų ir atlieka jau minėtas apeigas. Tačiaukažkas sutrikdo jų nuoširdumą. Susirinkusieji nieko nemato, reginys skirtastik mirštančiajam. Prie jo galvūgalio atsiranda Švenčiausioji Trejybė,Mergelė Marija ir visa dangaus palyda, o taip pat Šėtonas ir baisių demonųarmija. Laikomasi naujos nuostatos, kad paskutinė gyvenimo valanda galilemti amžinąjį gyvenimą. Visa antgamtinių būtybių armija susirenka tik tam,kad pamatytų, kaip mirštantysis įveiks išbandymą t. y. paskutinį Šėtonogundymą neviltimi dėl savo gyvenime padarytų klaidų, arba aistringa meiledaiktams ir žmonėms, arba tuščia savo gerų darbų garbe. Jo elgesys šiąakimirką nutrins viso gyvenimo nuodėmes, jei nepasiduos pagundai, arba,priešingai, nubrauks visus gerus darbus, jeigu jai neatsispirs.Tradicinismirties lovoje vaizdavimas susiejamas su asmeniniu kiekvieno žmogausgyvenimo teismu. Mirtis lovoje buvo rami apeiga, ji teikė iškilmingumoneišvengiamam perėjimui iš šio pasaulio į aną ir naikino skirtumus tarpindividų. Tai sustiprino paties mirštančiojo vaidmenį mirties ceremonijoje.Mirštantysis yra veiksmo centre, kaip ir kadaise jam vadovauja, be to, jįkreipia pagal savo valią. Tai pasikeitė tik XVII – XVIII amžiuje.Reformacijos veikiami, religinių veikalų autoriai pradėjo kovoti priešliaudies tikėjimą, esą nebūtina nertis iš kailio stengiantis gy…venti doraivisą gyvenimą, nes gera mirtis atpirks visas kaltes. Vis dėlto buvopripažįstama moralės svarba mirštančiojo elgesiui bei jo mirtiesaplinkybėms. XIV – XVI amžiuje mirties vaizdavimas mene bei literatūrojetampa kiek įžūlokas. Mirtis rankraščiuose, liturginių apeigų bei maldų priemirštančiojo iliustracijose, sieninėje bažnyčių bei kapinių puošybojevaizduojama mumijos arba apirusio lavono pavidalu. Daug rečiau ji taipvaizduojama antkapių mene, tik vienur kitur gulinčią figūrą pakeičia nuogolavono skulptūra. Vėliau, XVII amžiuje vaizduojamas jau nebe įrantislavonas, o skeletas arba kaulai. Šie elementai paplito labai plačiai,įsiskverbė net į namų interjerą, atsirado ant židinių ir baldų. Tačiau jiejau reiškė ką kitą nei sudūlėję palaikai. Istorikai čia įžvelgia mirtiesbaimę, “pilnakraujo gyvenimo” meilę ir krikščioniškos schemos sujaukimoženklus. Žymus Nyderlandų istorikas Huizinga Johanas (1872 -1945) taivadina Viduramžių rudens moraline krize. Šie meno bruožai atskleidžia naująto meto suvokimą, kad irimas – tai žmogaus pralaimėjimo ženklas. Kad jįgerai suprastume reikia remtis šiuolaikine pralaimėjimo sąvoka. Suaugęsžmogus anksčiau ar vėliau suvokia, jog sulaukė jau brandaus amžiaus, betnepateisino jaunystės lūkesčių. Pralaimėjimo jausmas sukelia prislėgtąpsichinę būseną, būdingą ypač turtingesniesiems. Vis dėlto šis viduramžiųpralaimėjimo jausmas labai skiriasi nuo mūsiškio. Savo esminio pralaimėjimomes nesiejame su mūsų žmogiškuoju mirtingumu. Tuo tarpu viduramžių pabaigosžmogus buvo aiškiai įsisąmoninęs, kad jis būsimasis numirėlis, kad jolaikas trumpas, kad mirtis visuomet tūno jo viduje, – šis žinojimaspakirsdavo jo troškimus, apnuodydavo malonumus. Šiandien mums tai sunkiaisuprantama, galbūt todėl, kad mūsų gyvenimas tapo ilgesnis. Apie žmonių mirties supratimą daug pasako kapai. Krikščioniškosiosepochos pradžioje randama labai daug kapų, pažymėtų įrašais. Jie reiškiatroškimą išsaugoti kapą ir atminimą apie mirusįjį. Apie V amžių vis rečiaupasitaiko įrašų ant antkapių, nes laidojimo vieta laikoma nesvarbia, o nuo
XII amžiaus vėl ima rastis antkapinių įrašų. Pirmiausia jų atsirandalaikomų šventais asmenų antkapiuose. Bėgant laikui jų vis daugėja. Draugesu įrašais pasirodo ir gana tikroviški mirusiųjų atvaizdai. Apie XIV amžiųbandoma atkurti pomirtinę velionio kaukę. Šie dalykai byloja apie norąindividualizuoti laidojimo vietą ir amžiną velionio atminimą. XVIIIpagausėja lentelių su paprastais įrašais, vidurinioji to meto klasėstengėsi taip pat nelikti anonimais ir išsaugoti po mirties savoidentiškumą. Taigi žmonės atranda anksčiau nežinotą ryšį, susiejantįkiekvieno asmens mirtį su jo individualybės suvokimu. Nuo XVIII amžiaus mirčiai suteikiama nauja prasmė. Ji aukštinama,dramatizuojama, trokštama jos – jaudinančios, grobuoniškos. Tačiau žmogusjau mažiau rūpinasi savo mirtimi, jam labiau rūpi romantiška, retoriškakito mirtis – kito gedėjimas ir prisiminimas įkvepia XIX – XX amžiaus naująkapų ir kapinių kultą. XVI amžiuje mirties tema literatūroje ir mene įgauna erotinės prasmės.Seniausiuose mirties šokiuose mirtis palydėdavo gyvąjį, jį išsirinkdama irįspėdama. Naujoje XVI amžiaus ikonografijoje mirtis jį prievartauja.Daugybė scenų ir siužetų literatūroje ir mene susiejo mirtį su meile.Žavimasi mirties, kančių ir skausmų reginiais, nesąmoningai sugretinamasagonijos ir meilės transas. Į mirtį, kaip į lytinį aktą, vis dažniaužiūrima tarsi į perėjimą kiton būsenon, išplėšiantį žmogų iš kasdieniniogyvenimo, atitraukiantį nuo monotoniško darbo, suteikiantį jam aukščiausiąjausmų pakilimą ir tada nusviedžiantį į iracionalų, šiurkštų ir žiaurųpasaulį. M…intis, kad mirtis – tai įprastos tvarkos suardymas, visai nauja.Anksčiau mirtis ir mirusieji buvo laikomi įprastu kasdieniniu dalyku. Iki XVIII amžiaus mirtis buvo tik vieno mirštančiojo reikalas.Nuo XIII iki XVIII amžiaus testamentas buvo priemonė kiekvienam išreikšti,dažnai labai individualiai, savo gilius apmastymus, savo religinį tikėjimą,prisirišimą prie mėgstamų daiktų, mylimų būtybių ir Dievo, taip patpasirūpinti, kad siela būtų išganyta, o kūnas ilsėtųsi ramybėje. Testamentųtikslas buvo įpareigoti jo vykdytojus – parapijos tarybą ir kleboną arvienuolyno vienuolius ir priversti juos gerbti paskutinę velionio valią.Toks testamentas bylojo apie nepasitikėjimą ar bent jau abejingumąpaveldėtojams, artimiems giminaičiams, parapijos tarybai ir dvasininkijai.Todėl testatorius liepdavo bažnyčioje išraižyti metale arba iškaltiakmenyje testamento ištraukas, kur kalbama apie jo finansuojamas religinespaslaugas ir testamentu paliktą turtą. Nuo XVIII amžiaus testamentas buvovisiškai supasaulietintas. Jis tapo tik legaliu turto padalinimo dokumentu.Tas supasaulietinimas buvo vienas iš visuomenės dechristianizacijos ženklų.XVIII amžiuje smarkiai keičiasi šeimos santykiai. Nuo tol “ gulintislovoje, ligonis” reiškia artimiesiems pasitikėjimą, kurio iki XVII amžiauspabaigos jis paprastai nepripažindavo. Pasitikėdamas artimaisiais,mirštantysis patikėdavo jiems dalį pareigų, kurias iki tol pavydžiaiatlikdavo pats. Romantinis žavėjimasis mirtimi suteikia mirštančiojožodžiams patoso. Labai pakinta susirinkusiųjų prie mirštančiojo elgesys.Jie nebėra kaip kitados pasyvūs, paskendę maldose statistai, nerodantysskausmo. Maždaug nuo XII amžiaus gedulas pasidaro ritualinis. Jisprasidėdavo tik konstatavus mirties faktą ir trukdavo papročių nustatytąlaiką. Gedinčiajam buvo privalu kitaip elgtis ir vilkėti. Nuo viduramžiųpabaigos iki XVIII amžiaus gedulas priversdavo velionio šeimą bent jau tamtikrą laiką reikšti sielvartą, kurį ji ne visada jautė, o nuoširdžiaisielvartaujantį gedintįjį saugojo nuo per didelio skausmo. Jam buvoprivalomas tam tikras visuomeninis gyvenimas, giminaičių, kaimynų, bičiuliųvizitai, kurių metu jis galėjo, neperžengdamas nustatytų elgesio taisyklių
ribos, išlieti savo sielvartą. XIX amžiuje šios ribos jau nebuvo laikomasi,gedulas pabrėžtinai puikavosi, nepaisydamas papročių. Šio amžiaus geduląšiandieniniai psichologai vadina isterišku, jis kartais ribojasi supamišimu. Marko Twaino apsakyme “Kalifornijos pasakojimas” vienas vyriškisniekaip nesusitaiko su mintimi, kad jo žmona mirė. Jau devyniolika metųmirties metinių dieną jis vis laukia jos sugrįžtant, užjaučiančių bei šiąiliuziją palaikančių draugų būryje. Toks perdėtas gedulas rodo, kad gyviejisunkiau negu anksčiau susitaikydavo su kito žmogaus mirtimi. Imta bijoti nesavo mirties, o kito mirties, tavo mirties. Šis prisirišimas prie mylimųžmonių suformavo šiuolaikinį kapinių ir kapų kultą. Šiais laikais norsžmogus netiki pomirtiniu gyvenimu ir nevaikšto į bažnyčią, jis kapuoselankosi gana dažnai. Jis mano, kad tai padės išlikti gyvam atmintyje mylimožmogaus atminimui.

Žmogus mirties akivaizdoje naujaisiais amžiais Per ilgą laikotarpį iki XIX amžiaus vidurio, žmogaus laikysenamirties akivaizdoje pasikeitė, tačiau tai vyko labai lėtai ir amžininkai tonepastebėjo. Mirtis, kadaise buvusi tokia akivaizdi ir įprasta, paskendoužmaršty ir pranyko, tapo gėdingu bei uždraustu dalyku. Jau XIX amžiausantroje pusėje susiduriame su tokiu jausmu: aplinkiniai linkę gailėtis irnuo mirštančiojo slėpti jo sunkią būklę, vis dėlto pripažįstama, kadpernelyg ilgai slėpti nevalia, mirštantysis turi vieną gražią dieną … viskąsužinoti, tačiau artimiesiems pritrūksta žiaurumo ir negailestingos drąsospasakyti tiesą. Pirmoji šio melo dingstis buvo troškimas tausoti ligonį,palengvinti jo negalią. Tačiau šis jausmas buvo užgožtas kito, būdingodabarčiai jausmo: vengti nerimo ir pernelyg stipraus, nemalonaussusijaudinimo, kurį sukelia bjauri agonija ir tiesiog pati mirtispilnakraujame, laimingame gyvenime, turi nebe mirštantysis, o visuomenė,kadangi nuo šiol pripažįstama, kad gyvenimas visada laimingas arba privalovisada toks atrodyti. 1930 – 1950 metais šis reiškinys dar labiauišryškėja, nes pasikeičia mirties vieta. Daugiau nebemirštama namuose, tarpsavųjų, mirštama ligoninėje, vienatvėje. Ligoninė tapo vieta, kur slaugomataip kaip neįmanoma slaugyti namuose. Anksčiau ligoninė buvo vargdienių,keliaujančių maldininkų prieglauda, o dabar medicinos centras, kur gydomair kovojama su mirtimi. Mirtis ligoninėje nebeduoda progos ritualineiceremonijai, kuriai vadovaudavo mirštantysis, apsuptas giminaičių irdraugų. Mirštama, nes gydytojams nepavyko išgydyti. Mirtis tampa techniniureiškiniu, atsirandančiu nutraukus gydymą, tai yra daugmaž pripažintu būdu,gydytojo bei ligoninės personalo sprendimu. Be to, daugeliu atvejų ligonisyra praradęs sąmonę. Taigi mirtis jau suskaidoma į smulkius etapus ir likonežinoma, kuris iš jų yra tikroji mirtis: tada kai prarandama sąmonė, arkai nutrūksta kvėpavimas… Visos šios kasdieniškos tylios mirtys pakeitėir sunaikino didįjį dramatišką mirties veiksmą ir niekas daugiau nebeturijėgų nei kantrybės ištisas savaites laukti akimirkos, kuri neteko daliessavo prasmės. Nuo XVIII amžiaus pabaigos, pasidavęs jausmingumui, mirštantysisperduoda iniciatyvą savo šeimai, kurią jis nuo šiol visiškai pasitiki.Šiandien iniciatyvą iš šeimos, tokios pat paklaikusios kaip irmirštantysis, perima gydytojas bei ligoninės personalas. Jie tampa mirties,mirties akimirkos, taip pat ir jos aplinkybių šeimininkais. Jie stengiasiišgauti iš savo ligonio “deramą laikyseną mirties akivaizdoje”. Deramamirtis yra tokia mirtis, kuri būtų priimtina gyviesiems ir jų toleruojama.Jos priešingybė – “negraži mirtis”, kuri apsunkina gyvuosius, sukeldamapernelyg stiprias emocijas, o emocijų reikėtų vengti ne tik ligoninėje, betir visuomenėje. Jaudintis galima tik asmeniškai, slaptai. Laidotuviųapeigos taip pat pasikeitė. Iki minimumo stengiamasi sumažinti

neišvengiamas procedūras, skirtas pašalinti palaikams. Svarbu, kadvisuomenė, kaimynai, bičiuliai, kolegos, vaikai kuo mažiau pastebėtų, jogmirė žmogus. Jei laikomas kai kurių formalumų ir jei apeigos dar paryškinaatsisveikinimą su šiuo pasauliu, tai visa turi būti daroma diskretiškai irneduoti dingsties jokioms emocijoms: todėl dabar užbaigus laidojimoapeigas, šeimai nebereiškiama užuojautos. Akivaizdi gedulo demonstracijapasmerkta ir nyksta, tamsūs drabužiai nebedėvimi, išvaizda niekuonebesiskiria nuo kasdieninės. Pernelyg krintantis į akis sielvartas sukeliane gailestį, o pasibjaurėjimą: tai proto sutrikimo arba blogo išsiauklėjimoženklas. Šeimos ratelyje irgi nesiryžtama duoti sau valią, bijantsujaudinti vaikus. Verkti galima tik tada kai niekas nemato ir negirdi.Šalyse, kur mirties revoliucija radikali, pavyzdžiui Anglijoje, kremacijatampa pagrindiniu laidojimo būdu. Į ją žiūrima, kaip į kraštutinę priemonęsunaikinti ir užmiršti visa, kas gali likti iš kūno, jį anuliuoti. Mirusįjįpašalinus, nebeiškyla jo kapo lankymo klausimas. Tačiau šis noras pabėgtinuo mirties tikrai nėra abejingumas mirusiems. Priešingai, ankstesnėjevisuomenėje gedulo spindesys menkai tepaslėpdavo greitą susitaikymą sulikimu: našliai vėl vesdavo, vos praslinkus keliems mėnesiams po žmonos…mirties. Šiandien, kai gedulas uždraustas, teigiama, kad našlių mirtingumasdaug didesnis negu to paties amžiaus porų. Taigi sielvarto slopinimas,draudimas jį viešai rodyti, priverstinė vieniša kančia pasunkina traumą dėlbrangaus asmens netekties. Mirtis tapo tabu ir nustūmusi seksą, XX amžiuje virto svarbiausiudraudžiamu dalyku. Anksčiau vaikams buvo sakoma, kad jie gimė kopūstuose,tačiau jie dalyvaudavo atsisveikinimo scenose prie mirštančiojo lovos.Šiandien jie nuo mažumės supažindinami su meilės fiziologija, tačiau kainebemato savo senelio ir tuo stebisi, jiems sakoma, kad jis ilsis gražiamesode tarp gėlių. Kuo labiau visuomenėje silpnėjo seksualiniai varžymai, tuolabiau buvo stumiama į šalį visa, kas susiję su mirtimi. O įsigalėjusmirties pornografijos draudimui, tuo pat metu prasideda jo pažeidinėjimai:literatūroje vėl pasirodo erotikos ir mirties mišinys, kurio siekta XVI –XVIII amžiuje. Noro pakeisti požiūrį į mirtį priežastys yra laimės siekimas,moralinė pareiga ir socialinė priedermė kurti kolektyvinę laimę, vengiantvisko, kas kelia liūdesį ar rūpestį, visada dedantis laimingu, net jeislegia didelis sielvartas. Parodant kokį nors liūdesio ženklą nusidedamalaimei, ja suabejojama, o tada visuomenė rizikuoja prarasti savoegzistencijos pagrindą. Šitoks požiūris ypač būdingas amerikiečiams. Kaikurie žmonės laikosi optimistiškos nuomonės, kad mirtis “tai lyg savotiškasvajonė, kad mirtis tarp laimingų šypsenų, baltų it angelo sparnai drabužiųyra tikras malonumas, akimirka be pasekmių”. Mirtį labai norima pakeisti,ją nugrimuoti, padaryti didingą, tačiau nenorima kad ji išnyktų. Tai darospecialios įstaigos, vadinamos laidojimo biurais. Budynės ir laidotuviųvizitai išliko ir lankytojai ateina nesidrovėdami ir nesibjaurėdami: jiekreipiasi ne į mirusįjį, kaip derėtų pagal tradiciją, o beveik į gyvąjį,kuris balzamavimo dėka yra tarsi dalyvis. Galutinis išsiskyrimassušvelnintas . Liūdesys ir gedulas iš šio susibūrimo pašalintas. Laidotuviųnesigėdijama, jos neslepiamos. Kapinių lankymas ir tam tikra pagarba kapuitaip pat išlieka. ProblemaMirtis atsirado kartu su gyvenimu. Kiek egzistuoja žmonija, tiekbando ji iminti mirties mįslę. Skirtingi žmonės mirties problemą suvokialabai nevienodai. Vieni gyvena taip, tarsi mirtis ir su ja susietiklausimai visai jų neliestų, kitus gi mirties baimė persekioja nuovaikystės, nykiu, niūriu leitmotyvu lydėdama visus jų poelgius ir mintis. Mirties problemos sprendimas iš esmės priklauso nuo to, kaip
suvokiamas ir aiškinamas gyvenimas. Jei gyvenimas suvokiamas tik kaipbiologinis procesas, mirtis – neišvengiama to proceso pabaiga. Žmogus galitą pabaigą sutikti liūdnai, gali optimistiškai, bet pasipriešintinatūraliai ir dėsningai įvykių eigai negali. Mirtis mums žinoma tiesiog kaip baigtis. Tai yra paskutinis taškas,kuris dažnai padedamas dar prieš sakinio pabaigą, po kurio lieka tikprisiminimas arba vėlesnis poveikis kitiems. O ištiktąjam “visas smėlis išlaikrodžio jau išbirėjes, riedantis akmuo sustojes” (Karl Jung). Pamačiustokią mirtį, gyvenimas mums visada atrodo, lyg prisukto laikrodžio ėjimas,tai savaime suprantame, jog jis pagaliau sustos. “Niekada mes nebūnamelabiau įsitikinę gyvenimo “vyksmu”, kaip tada, kai mūsų akyse pasibaigiažmogaus gyvenimas, ir niekada gyvenimo prasmės ir vertės klausimas nebūnaprimygtinesnis, negu tada, kai mūsų akyse ką tik dar gyvą kūną apleidžiapaskutinis atodūsis” (Karl Jung). Kaip skirtingai mums atrodo gyvenimo prasmė, kai matome jauną žmogų,siekiantį tikslų ir kuriantį ateitį, ir kai nepagydomas ligonis ar senelisnenoromis ir bejėgiškai keliauja į dausas! Jaunystė – taip mums atrodytų –turi tikslą, ateitį, prasmę ir vertę, o baigtis yra tik beprasmiškas buvimonutraukimas Kodėl pasaulyje viešpatauja mirtis? Tai painus klausimas.Trafaretinis požiūris – mirtis, kaip absoliutus blogis. Įdomu, kadfilosofijoje egzistuoja tokios kryptys, kurios kviečia žvelgti į mirtįteigiamai, kaip į mobilizuojantį veiksnį. Aš manau, kad mirtis yra savaipvertinga ir prasminga. Gerai, kad žmogus gyvena suvokdamas, jog šisgyvenimas turi ribą, jog jis yra baigtinis. Mirtis gali būti kaip didelioproceso – nes gyvenimas yra didelis – nuostabi kulminacija, vienas didelisįvykis. Mirtis ne kaip suirimas, ne nutraukimas, kaip paprastai manoma, betmirtis kaip ta akimirka, kai viskas, kas buvo anksčiau, surenkama ir kitaipįprasminama. Mes atidarome duris ir įžengiame į kitą būtį. Tokiu būdumirtis gali būti dedelis įvykis, didi akimirka.

Kodėl egzistuoja mirties baimė? Įdomi estų gydytojo Ančio Lyviostraipsnio mintis, kad kartu su medicinos vystymusi auga ir žmogiškamirties baimė. Šiandien mirtis yra supriešinama su žmogaus gyvenimoprocesu, nors logiškai ji yra šio proceso sudėtinė dalis. Kartu mirtisformuluojama kaip medicinos nesekmė, neteisingas vystymasis arba kaipvaistų trūkumo padarinys, ir tai mirtį mūsų sąmonėje paverčia kažkokialiga. Tokia mirties formuluotė žmogų iš tiesų gasdina. Taip atsitinkatodėl, kad mes prarandame filosofinį mirties kontekstą. Mes galimesumažinti savo baimę tik tada, jei ištikrųjų suprantame, jog mirtis yra šiogyvenimo sudėtinė dalis. Mirtis savo pavidalu atsiskleidžia tik kartu sugyvenimo kontekstu. Jei mes žiūrime šitaip, tai matome, kad mirtis irgituri savo logiką, savo prasmę ir savo kalbą, kuria ji šnekasi su mumis.Žmogus bijo to, ko nepažįsta. Suprantama, mirtis yra vienkartinisišgyvenimas, niekas nepajegia panaudoti anksčaiu tos patirties, kurią jisįgyja tik mirties akimirksniu, pats eidamas pro šiuos vartus. Didžiąjaižmonijos daliai mirtis yra nemaloni, net nepadori pokalbio tema. Daugelislaiko tai storžieviškumu ir prievarta, jei kokiu nors būdu jiems tenka apietai pagalvoti. Žodžiu mirtis žmonėse sukelia pani…ką. Nuo viso to mes dideledalimi galėtume išsilaisvinti, jei tik šiam klausimui skirtume pakankamaidėmesio.

Montenis teigia, kad tai yra vienintelis saugumas, kurį žmogus galisau garantuoti rytojui. Ji visą laiką realiai dalyvauja mūsų gyvenime.Tačiau mes apie tai negalvojame, šiandieniniam žmogui ši tema yra kažkuršimtas septyniasdešimtoje vietoje. Priešingai Antikos žmogui, kuris dauggalvojo apie mirtį. Tačiau tai nereiškia, kad jis vaikščiojo rūpesčiųpaženklintu veidu. Jis, susiedamas tai su gyvenimu, meditavo. Jei

šiandienos žmogus nenori apmąstyti mirties, paskutinių klausimų, tai jisnenori galvoti ir apiesavo dabartinius klausimus, apskritai apie gyvenimoprasmę.

Mokslas apie mirtį

Tantologija – tai palyginti senas mokslas apie seną kaip pats žmogusreiškinį – apie mirtį. Norėčiau pateikti keletą išvadinių schemų ir jastrumpai paaiškinti. Shemos paimtos iš knygų: R. Williams “To Live or to Dy”(New York, 1972), T. B. Hagglund “Dying. A Psychoanalitical Study”(Helsinki, 1976).

Mirties scemos

Gal schemos pavadintos ir šiek tiek per stambiai. Manau jis iš visnetikslus. Mirties juk nėra. Mirtis – žmogaus mąstymo sukurta abstrakcija.Šis žodis susišaukia su sąvoka “dabartis”. Daug lengviau yra suvoktipraeitį ir ateitį, bet kur yra tas momentas, kada ateitis virsta praeitimi?Manau labiau tiktų pavadinimas “mirimo schemos”. Būtent mirimo procesą,kuris yra ištisa dvasinių, psichoemocinių ir fizinių reiškinių grandinė, –galima stebėti. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šis procesasprasideda daug anksčiau, nei žmogus atsigula į mirties patalą. IšvadosApibendrintai galima pasakyti, kad pirmaisiais mūsų erosšimtmečiais mirtis žmonių buvo priimama be baimės ir nevilties, su pasyviunuolankumu ir mistiniu pasitikėjimu. Mirties akimirką dar labiau negukitomis sunkiomis egzistencijos valandėlėmis išryškėja Lemtis irmirštantysis ją pasitinka per viešą apeigą, kurios ritualas įtvirtintaspapročių. Mirties ceremonija yra bent jau tiek pat svarbi kaip laidotuvėsir gedulas. Mirtis – tai savo lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia,kad jo asmenybė yra nesunaikinta, bet užmigusi. Ši sąvoka perša būsimosegzistencijos prielaidą, tačiau prislopintos, nebe tokios ryškiosegzistencijos – tai pagonybės šešėlių egzistencija, o senosioskrikščionybės – vėlių gyvenimas. Šis tikėjimas nepriešina buvusio ir būsimolaiko, dabartinio ir pomirtinio gyvenimo. Liaudies pasakose mirusieji yratokie pat veikėjai kaip ir gyvieji, o gyvieji tiek pat mažaiindividualizuoti kaip ir mirusieji. Ir vieniems, ir kitiems vienodaitrūksta psichologinio tikroviškumo. Toks požiūris į mirtį išreiškėsusitaikymą su Lemtimi. Bėgant laikui išsilavinusių, apsišvietusių žmonių aplinkoje,aukštuomenėje šis požiūris pakito, nors papročių tebebuvo laikomasi. Mirtisliovėsi būti ypatinga, liovėsi būti nuolankiu, tačiau nesuvokiamususitaikymu su baisia lemtimi. Ji tapo vieta, kur kiekvieno gyvenimo,kiekvienos biografijos savitumai išryškėja aiškioje sąmonės šviesoje, kurviskas pasverta, apskaičiuota, užrašyta, kur viskas gali būti pakeista,prarasta arba išgelbėta. Viduriniųjų amžių metu, asmeniškesnis irintymesnis mirties jausmas, ”mano” mirties jausmas pasireiškė nepaprastuprisirišimu prie gyvenimo, be to, karčiu pralaimėjimo ir drauge mirtingumosuvokimu: aistra būti, nerimu, kad nepakankamai būsi. Šiuolaikinėje epochoje mirtis, nors apeigos ir liko senovinės, sukėlėabejonių ir vogčiomis pasišalino iš kasdieniškų daiktų pasaulio.Vaizduotės pasaulyje ji susiliejo su erotika, sulaužydama įprastinę tvarką.Religijoje daug stipriau negu viduramžiais ji išreiškė panieką pasauliui irnebūtį. Šeimoje, net kai buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, tikru šiogyvenimo perkėlimu į amžinybę, mylimos būtybės mirtis, kito mirtis, buvonepriimtinas išsiskyrimas. Taigi mirtis pamažu įgavo kitą veidą, nors irnutolusį, tačiau dramatiškesnį ir labiau įtemptą. XIX amžiuje mirtis atrodė visur esanti: laidotuvių procesijos,gedulingi drabužiai, kapų lankymas, prisiminimų kultas. Tačiau šipompastika rodė, kad vienintelis iš tikrųjų įsišaknijęs kasdieniškasnatūralus, jausmas silpsta. Nuo šiol viskas vyksta kitaip: nei tu, nei tie,kurie man brangūs, nei aš nebesame mirtingi. Techniškai mes suvokiame, kadgalime mirti ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo.

Tačiau iš tikrųjų, širdies gelmėse, jaučiamės esą nemirtingi. Baigdama norėčiau pastebėti, jog mintys apie mirtį mums yra ypačnaudingos, jei linkstame iš gyvenimo smulkmenų kurti tragedijas ar vardanmenkniekių aukoti sąžinę. Daugelis dalykų, už kuriuos žmonės užmokagražiausiais gyvenimo metais bei savo sveikata, tėra tik papuošalai,blizgučiai, kuriuos prie mirties slenksčio reikės išmesti. “Mintys apiemirtį, – J. M. Sailer žodžiais tariant, – yra gražiausia mūsų filosofijair ištikimiausios mūsų draugės, nes jos visuomet mums pasako pačiąnepriimtiniausią tiesą”….

Ir buvo lašas – jis dalelė jūros liko, Ir buvo dulkė – ji su smiltžemiu sulygo. O ar ne toks gimimas ir mirtis? Muselė kažkokia – čia buvo čia išnyko.

… Omaras Chajamas

Literatūros sąrašas:

1. “Mokslas ir gyvenimas”, 1995 m. Nr. 1;2. “Sandora”, 1998 m. Nr. 11;3. Sirutavičius “Metmenys”, 1998m. Nr. 74-75;4. “Naujasis židinys”, 2000m. nr. 5;5. “Dialogas”, 1999m. gruod. 3 d.;6. “Katalikų pasaulis”, 1994 m. Nr. 11;7. “Naujasis Dienovidis”, 1994 m. Nr. 19;8. “Naujasis Dienovidis”, 1993 m. Nr. 26;9. “Kultūros prigimtis” 1993 m.;

———————–Mirtis

-laikas-

Sužinojimas apienepagydomą ligą

Šokas

Neigimas

Pyktis

Depresija

Derėji-masis

Decathexis

mas

ki-

Suti-

Viltis

Reakcijų intensyvumas

Garsus pagalbos šauksmas

ruošimasis savižudybei

Savo paties tikslų įvertinimas

-laikas-

Savo paties pajėgumo įvertinimas

Nesaugumas

aliarmasnerimaskančia

nepajėgumasbaimėfustracija

nelaimingumasdesperacija

pyktispanika

prievartaįniršis

žlugimas

Mirties grėsmė

Mirties grėsmės neigimas

“Pagalbinio aš”

kūrimas

Gyvenimo ir savo kūno

atsisakymas

gedėjimas

regresija

vylimasis

skilimas

Meilė

Gydtojas

Mirties fantazijos

gydytojo įvedimas

Pyktis

Gyvenimas

Pirmoji schema

Šioje shemoje matosi, ką išgyvena, sužinojęs apie nepagydomą ligą,žmogus ir kaip jo emocijos kinta laiko skalėje. Įdomu pastebėti, jog viltislydi žmogų iki pat pabaigos.

Iš šios schemos matosi, kaip žmogus myli gyvenimą. Šio didžiulio noroišlikti fone savižudybė atrodo tarsi koks nesusipratimas.

Antroji schema

Pavaizduotoje žlugimo schemoje autorius pateikia asmens psichoreakcijasbei mėgina atspėti savižudybės priežastį.

Pichoanalitikas T. B. Hagglund knygoje “Dying. A psychoanaliticalStudy”(Helsinki, 1976) pateikia mirštančo žmogaus psichodinamikos schemą.

Trečioji schema Žmogus pajutęs mirties grėsmę, kaip matosi iš pirmos schemos, mėgina jąneigti. Laikui bėgant silpnėjantis žmogus, pajutęs, kad nepajėgs atsispirtiprieš patį faktą, mėgina psichologiškai ruoštis. Iš vienos pusės, nors irgailėdamas, ima niekinti gyvenimą ir savo kūną, iš kitos pusės – puoselėjanemirtingumo viltį. Šiam tikslui jis sukuria “pagalbinį aš”, kuris, kaipjis tikisi, turėtų gyventi po mirties. Tokio “ego” funkciją gali atliktimintis, kad “gyvensiu savo vaikuose”, “savo darbais palikau pasaulyjeneišdildomą pėdsaką”. Religingas žmogus viliasi, kad po mirties gyvens josiela, kad bus mirusiųjų prisikėlimas. Daugeliui mirštančiųjų žmonių, regresuojant sąmonei, auga pyktis, kurįjie kartais išlieja ant šalia budinčių artimųjų. Antra vertus, galimapastebėti, kad mirštantysis mėgina paskutines viltis sudėti į gydytoją.Regresuojant sąmonei, toliau gydytojo paveikslas dažnai persikelia įmirties fantayijas, kuriose jis pasirodo tarsi angelas ar pan. Ir kažkurčia pat būna tas momentas, kai žmogaus gyvybė užgęsta.