Mirties problema filosofijoje

1104 0

Turinys

Įvadas..............................2

“Mirties istorija”..........................2

“Prijaukinta mirtis”......................2

“Mirties supratimas ir vaizdavimas Viduramžiais”..........3

“Žmogus mirties akivaizdoje Naujaisias amžiais”..........7

Problema.............................9

Tantologija...........................11

Mirties schemos.......................11

Išvados..............................13

Literatūros sąrašas.........................15 Įvadas

“Gyvenime nieko nėra tikra, išskyrus mirtį.

Visa kita atsitiktina – tai gali atsitikti,

gali neatsitikti – tik mirtis nėra atsitiktini įvykis.”

Ošo

Daugelis senųjų filosofų praeityje, taip pat ir daugelis religijų

laiko žmogų būtybe turinčia dvasinį ir kūnišką pradą. Kūniškasis pradas –

laikinas, dvasinis – amžinas. Šie pradai susijungę sudaro žmogų kaip

vientisą asmenybę. Tačiau šis vientisumas išsilaiko tik žemiškame gyvenime.

Beveik visos pasaulio religijos vienokiu ar kitokiu būdu pripažįsta

amžinąjį gyvenimą, į kurį patenka nemarioji žmogaus dalis – dvasia. Taigi

žmogaus gyyvenimas kartą prasidėjęs nebenutrūksta, mirtis yra laikoma tarsi

perėja, tarsi durys į kitą tikrą, amžiną, geresnį gyvenimą. Mirtis yra

tarsi išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienas jį įveikia savaip.

Sukūręs žmogų, Dievas nepaliko jo be atsako į esmingiausius

žmogiškosios egzistencijos klausimus. Žmogus turi savo rankose ir mirties

raktą. Jis labai paprastas: gyventi būtina taip, kad mirtis būtų, jei ne

geidžiama, tai bent nebaisi. O tam būtina suformuoti teisingą pasaulėžiūrą

ir pasaulėjautą, teisingą vertybių sistemą, būtinos kasdieninės

nenuilstamos intelektualinės, moralinės, fizinės pastangos.

Mirtis kelia savo reikalavimus gyvenimui. Tik suvokę save didingos,

niekada nesibaigiančios kūrimo giiesmės tesiniu ir tikslu, kiekvieną savo

mintį, žodį, veiksmą matuodami aukščiausiu – amžinybės matu, galėsime,

atėjus lemtingai valandai, su palengvėjimo ir vilties atodūsiu tarti: ”Jau

laikas? Aš pasiruošes.”. “Mirties istorija”

“Prijaukinta mirtis”

Maždaug iki XIIa. mirtį galima pavadinti “prijaukinta”. Apie žmogaus

ir mirties santykį daug pasako herojinės p

poemos ir seniausių viduramžių

romanai. Šių kūrinių herojai būdavo iš anksto įspėjami. Mirdavo jau iš

anksto suvokę, kad reikės mirti. Tai būdavo arba sunki mirtis, tokia kaip

maras, arba staigi mirtis į kurią derėjo žiūrėti kaip į išskirtinę arba

apie ją nekalbėti. Taigi paprastai žmogus būdavo įspėjamas.

Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo natūralūs ženklai arba dar

dažniau vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi

reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, tai, kas perduodama per amžius

ir ką mes teberandame dabartyje kaip realiktą.

Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi.

Ir viskas atsitikdavo labai paprastai, mirtis buvo labai paprastas dalykas.

Kai Lanselotas, sužeistas ir paklaikęs, atsipeikėja nykioje girioje, kur

“jo kūną jėgos apleido”, jis suvokia, kad netrukus mirs. Jis daro ką

reikalauja papročiai, tam tikrą ritualą. Padeda į šalį ginklus, palengva

atsigula ant žemės (nors turėtų guulėti lovoje), sudeda ant krūtinės rankas,

išsitiesia taip, kad galva būtų atsukta į rytus, į Jeruzalę. Taip

pasiruošęs mirštantysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas.

Pirmasis veiksmas – gyvenimo apraudojimas, prisimenami mylimi asmenys bei

daiktai, trumpai keliais vaizdais peržvelgiamas gyvenimas.

Po gyvenimo apraudojimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiai

susirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas. Tuo metu įsiterpdavo

vienintelis bažnytinis aktas – nuodėmių atleidimas. Nuodėmes atleisdavo

kunigas, skaitydamas psalmes ir Libera (Gelbėk mane, Viešpatie),

mirštantįjį pasmilkydavo smilkalais ir pašlakstydavo švęstu vandeniu. Kiek

vėliau mirštantiesiems duodamas Kristaus kūnas. Paskutinis patepimas buvo

skiriamas kulto tarnams, jį iškilmingai bažnyčioje g
gaudavo vienuoliai. Po

paskutinės maldos nebelieka nieko daugiau, kaip laukti mirties. Mirtis –

tai vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo,

kuris jai vadovauja ir žino jos eigą. Mirštančiojo kambarys tapdavo vieša

vieta, ten buvo galima laisvai įeiti. Buvo svarbu, kad dalyvautų giminės,

bičiuliai, kaimynai. Lankytojai atsivesdavo vaikus. O šiandien rūpinamasi

kad, vaikai būtų atitolinti nuo dalykų susijusių su mirtimi.

Mirtis paprasta, todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai,

tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Žmonės pasitikdavo mirtį

romiai, jie neatidėliodavo turto padalijimo akimirkos, tačiau iš anksto

labai ramiai jai ruošdavosi, nurodydavo kam kas turi tekti “ir užgesdavo su

savotišku palengvėjimu, sakytum paprasčiausiai persikraustydavo į kitą

trobą”. Taip buvo mirštama ištisus šimtmečius ir tūkstantmečius. Senovinis

elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi,

labai skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama

ištarti jos vardo. Todėl šio laikotarpio mirtis vadinama “prijaukinta”.

Mirties supratimas ir vaizdavimas

viduramžiais

Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų

kaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalyje. Jie gerbė kapus, tačiau vienas iš

kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą

gyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskirtas nuo mirusiųjų pasaulio.

Štai kodėl Romos Dvylikos lentelių įstatymas draudė laidoti miesto

teritorijoje. Tačiau bėgant laikui mirusieji, t. y. kapinės vėl sugrįžo į

miestus, kas šimtmečius buvo draudžiama. Garbinamos kankinių laidojimo

vietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo a

artimuosius. Buvo

tikima, kad kankiniai saugoja gyvus ir globoja mirusius, todėl buvo norima

pasil.aidoti šalia šventųjų arba šventų vietų, todėl pradėta laidoti šalia

bažnyčios ir vienuolynų. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios ir

kapinių. Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčios

pastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę, taigi ir kapines.

Žmonės buvo laidojami ir didelėse bendrose duobėse, vadinamose

“vargšų duobėmis”, į kurias buvo leidžiami lavonai be karstų, užsiūti

drobulėse. Kai duobė prisipildydavo, ji buvo užkasama ir atkasama senesnė,

iš kurios išdžiūvę kaulai išnešami į galerijas. Tas pats nutikdavo ir

turtingų žmonių palaikams, kurie būdavo palaidoti bažnyčioje po grindų

plokštėmis, nors to niekas nesužinodavo. Kaulai buvo naudojami puošybai :

iš mažų kaulelių daromi sietynai ir ornamentai. Tiksli laidojimo vieta

nebuvo svarbi. Palaikai buvo patikimi bažnyčiai, o kaip ši su jais pasielgs

buvo nesvarbu, kad tik išsaugotų juos savo šventoje erdvėje.

Tuo laiku gyviesiems nedarė įspūdžio nei mirusieji, nei jų pačių

mintys apie savo mirtį. Mirusieji jiems buvo įprastas reiškinys kaip ir jų

pačių mirtis.

Krikščionys tiki mirusiųjų prisikėlimu. Pirmame tūkstantmetyje po

Kristaus ant dvasininkų kapų buvo dažnai vaizduojamas apokalipsinis

mirusiųjų prisikėlimas. Pasaulio pabaigoje Jėzus Kristus ateina antrą kartą

ir teisia žmones, atskiria geruosius nuo blogųjų. Laikomasi nuostatos, kad

mirusieji, priklausantys bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, bus prikelti

amžinam džiaugsmui. Piktavaliai po mirties nebeatgis, nebeprisikels ir bus

pasmerkti nebūčiai. Tokia nuostata vyravo maždaug iki XI
II amžiaus. Nuo XIII

amžiaus Kristus vaizduojamas sėdintis teisėjo soste, apsuptas apaštalų.

Sielų atranką į geras ir blogas vis labiau lemia Švenčiausios Mergelės ir

švento Jono užtarimas. Apie XVI amžių vaizduojamos freskose mirusių žmonių

sielos nešasi ant kaklo savo gyvenimo knygą, tarsi gerų ir blogų darbų

suvestinę, kuri užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę žmonijos dieną

pasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai atsisakoma tapatinti žmogaus baigtį su

fiziniu suirimu. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, tačiau

jis turėjo trukti nuo mirties iki pasaulio pabaigos.

Apie XV – XVI amžių bandoma panaikinti eschatologinį laiką tarp

mirties akimirkos ir pasaulio pabaigos. Mirusiųjų teismas ikonografijoje

šiais amžiais vaizduojamas kambaryje, šalia mirštančiojo lovos. Jis guli

apsuptas savo giminaičių, draugų ir atlieka jau minėtas apeigas. Tačiau

kažkas sutrikdo jų nuoširdumą. Susirinkusieji nieko nemato, reginys skirtas

tik mirštančiajam. Prie jo galvūgalio atsiranda Švenčiausioji Trejybė,

Mergelė Marija ir visa dangaus palyda, o taip pat Šėtonas ir baisių demonų

armija. Laikomasi naujos nuostatos, kad paskutinė gyvenimo valanda gali

lemti amžinąjį gyvenimą. Visa antgamtinių būtybių armija susirenka tik tam,

kad pamatytų, kaip mirštantysis įveiks išbandymą t. y. paskutinį Šėtono

gundymą neviltimi dėl savo gyvenime padarytų klaidų, arba aistringa meile

daiktams ir žmonėms, arba tuščia savo gerų darbų garbe. Jo elgesys šią

akimirką nutrins viso gyvenimo nuodėmes, jei nepasiduos pagundai, arba,

priešingai, nubrauks visus gerus darbus, jeigu jai neatsispirs.Tradicinis

mirties lovoje vaizdavimas susiejamas su asmeniniu kiekvieno žmogaus

gyvenimo teismu. Mirtis lovoje buvo rami apeiga, ji teikė iškilmingumo

neišvengiamam perėjimui iš šio pasaulio į aną ir naikino skirtumus tarp

individų. Tai sustiprino paties mirštančiojo vaidmenį mirties ceremonijoje.

Mirštantysis yra veiksmo centre, kaip ir kadaise jam vadovauja, be to, jį

kreipia pagal savo valią. Tai pasikeitė tik XVII – XVIII amžiuje.

Reformacijos veikiami, religinių veikalų autoriai pradėjo kovoti prieš

liaudies tikėjimą, esą nebūtina nertis iš kailio stengiantis gy.venti dorai

visą gyvenimą, nes gera mirtis atpirks visas kaltes. Vis dėlto buvo

pripažįstama moralės svarba mirštančiojo elgesiui bei jo mirties

aplinkybėms.

XIV – XVI amžiuje mirties vaizdavimas mene bei literatūroje

tampa kiek įžūlokas. Mirtis rankraščiuose, liturginių apeigų bei maldų prie

mirštančiojo iliustracijose, sieninėje bažnyčių bei kapinių puošyboje

vaizduojama mumijos arba apirusio lavono pavidalu. Daug rečiau ji taip

vaizduojama antkapių mene, tik vienur kitur gulinčią figūrą pakeičia nuogo

lavono skulptūra. Vėliau, XVII amžiuje vaizduojamas jau nebe įrantis

lavonas, o skeletas arba kaulai. Šie elementai paplito labai plačiai,

įsiskverbė net į namų interjerą, atsirado ant židinių ir baldų. Tačiau jie

jau reiškė ką kitą nei sudūlėję palaikai. Istorikai čia įžvelgia mirties

baimę, “pilnakraujo gyvenimo” meilę ir krikščioniškos schemos sujaukimo

ženklus. Žymus Nyderlandų istorikas Huizinga Johanas (1872 -1945) tai

vadina Viduramžių rudens moraline krize. Šie meno bruožai atskleidžia naują

to meto suvokimą, kad irimas – tai žmogaus pralaimėjimo ženklas. Kad jį

gerai suprastume reikia remtis šiuolaikine pralaimėjimo sąvoka. Suaugęs

žmogus anksčiau ar vėliau suvokia, jog sulaukė jau brandaus amžiaus, bet

nepateisino jaunystės lūkesčių. Pralaimėjimo jausmas sukelia prislėgtą

psichinę būseną, būdingą ypač turtingesniesiems. Vis dėlto šis viduramžių

pralaimėjimo jausmas labai skiriasi nuo mūsiškio. Savo esminio pralaimėjimo

mes nesiejame su mūsų žmogiškuoju mirtingumu. Tuo tarpu viduramžių pabaigos

žmogus buvo aiškiai įsisąmoninęs, kad jis būsimasis numirėlis, kad jo

laikas trumpas, kad mirtis visuomet tūno jo viduje, – šis žinojimas

pakirsdavo jo troškimus, apnuodydavo malonumus. Šiandien mums tai sunkiai

suprantama, galbūt todėl, kad mūsų gyvenimas tapo ilgesnis.

Apie žmonių mirties supratimą daug pasako kapai. Krikščioniškosios

epochos pradžioje randama labai daug kapų, pažymėtų įrašais. Jie reiškia

troškimą išsaugoti kapą ir atminimą apie mirusįjį. Apie V amžių vis rečiau

pasitaiko įrašų ant antkapių, nes laidojimo vieta laikoma nesvarbia, o nuo

XII amžiaus vėl ima rastis antkapinių įrašų. Pirmiausia jų atsiranda

laikomų šventais asmenų antkapiuose. Bėgant laikui jų vis daugėja. Drauge

su įrašais pasirodo ir gana tikroviški mirusiųjų atvaizdai. Apie XIV amžių

bandoma atkurti pomirtinę velionio kaukę. Šie dalykai byloja apie norą

individualizuoti laidojimo vietą ir amžiną velionio atminimą. XVIII

pagausėja lentelių su paprastais įrašais, vidurinioji to meto klasė

stengėsi taip pat nelikti anonimais ir išsaugoti po mirties savo

identiškumą. Taigi žmonės atranda anksčiau nežinotą ryšį, susiejantį

kiekvieno asmens mirtį su jo individualybės suvokimu.

Nuo XVIII amžiaus mirčiai suteikiama nauja prasmė. Ji aukštinama,

dramatizuojama, trokštama jos – jaudinančios, grobuoniškos. Tačiau žmogus

jau mažiau rūpinasi savo mirtimi, jam labiau rūpi romantiška, retoriška

kito mirtis – kito gedėjimas ir prisiminimas įkvepia XIX – XX amžiaus naują

kapų ir kapinių kultą.

XVI amžiuje mirties tema literatūroje ir mene įgauna erotinės prasmės.

Seniausiuose mirties šokiuose mirtis palydėdavo gyvąjį, jį išsirinkdama ir

įspėdama. Naujoje XVI amžiaus ikonografijoje mirtis jį prievartauja.

Daugybė scenų ir siužetų literatūroje ir mene susiejo mirtį su meile.

Žavimasi mirties, kančių ir skausmų reginiais, nesąmoningai sugretinamas

agonijos ir meilės transas. Į mirtį, kaip į lytinį aktą, vis dažniau

žiūrima tarsi į perėjimą kiton būsenon, išplėšiantį žmogų iš kasdieninio

gyvenimo, atitraukiantį nuo monotoniško darbo, suteikiantį jam aukščiausią

jausmų pakilimą ir tada nusviedžiantį į iracionalų, šiurkštų ir žiaurų

pasaulį. M.intis, kad mirtis – tai įprastos tvarkos suardymas, visai nauja.

Anksčiau mirtis ir mirusieji buvo laikomi įprastu kasdieniniu dalyku.

Iki XVIII amžiaus mirtis buvo tik vieno mirštančiojo reikalas.

Nuo XIII iki XVIII amžiaus testamentas buvo priemonė kiekvienam išreikšti,

dažnai labai individualiai, savo gilius apmastymus, savo religinį tikėjimą,

prisirišimą prie mėgstamų daiktų, mylimų būtybių ir Dievo, taip pat

pasirūpinti, kad siela būtų išganyta, o kūnas ilsėtųsi ramybėje. Testamentų

tikslas buvo įpareigoti jo vykdytojus – parapijos tarybą ir kleboną ar

vienuolyno vienuolius ir priversti juos gerbti paskutinę velionio valią.

Toks testamentas bylojo apie nepasitikėjimą ar bent jau abejingumą

paveldėtojams, artimiems giminaičiams, parapijos tarybai ir dvasininkijai.

Todėl testatorius liepdavo bažnyčioje išraižyti metale arba iškalti

akmenyje testamento ištraukas, kur kalbama apie jo finansuojamas religines

paslaugas ir testamentu paliktą turtą. Nuo XVIII amžiaus testamentas buvo

visiškai supasaulietintas. Jis tapo tik legaliu turto padalinimo dokumentu.

Tas supasaulietinimas buvo vienas iš visuomenės dechristianizacijos ženklų.

XVIII amžiuje smarkiai keičiasi šeimos santykiai. Nuo tol “ gulintis

lovoje, ligonis” reiškia artimiesiems pasitikėjimą, kurio iki XVII amžiaus

pabaigos jis paprastai nepripažindavo. Pasitikėdamas artimaisiais,

mirštantysis patikėdavo jiems dalį pareigų, kurias iki tol pavydžiai

atlikdavo pats. Romantinis žavėjimasis mirtimi suteikia mirštančiojo

žodžiams patoso. Labai pakinta susirinkusiųjų prie mirštančiojo elgesys.

Jie nebėra kaip kitados pasyvūs, paskendę maldose statistai, nerodantys

skausmo. Maždaug nuo XII amžiaus gedulas pasidaro ritualinis. Jis

prasidėdavo tik konstatavus mirties faktą ir trukdavo papročių nustatytą

laiką. Gedinčiajam buvo privalu kitaip elgtis ir vilkėti. Nuo viduramžių

pabaigos iki XVIII amžiaus gedulas priversdavo velionio šeimą bent jau tam

tikrą laiką reikšti sielvartą, kurį ji ne visada jautė, o nuoširdžiai

sielvartaujantį gedintįjį saugojo nuo per didelio skausmo. Jam buvo

privalomas tam tikras visuomeninis gyvenimas, giminaičių, kaimynų, bičiulių

vizitai, kurių metu jis galėjo, neperžengdamas nustatytų elgesio taisyklių

ribos, išlieti savo sielvartą. XIX amžiuje šios ribos jau nebuvo laikomasi,

gedulas pabrėžtinai puikavosi, nepaisydamas papročių. Šio amžiaus gedulą

šiandieniniai psichologai vadina isterišku, jis kartais ribojasi su

pamišimu. Marko Twaino apsakyme “Kalifornijos pasakojimas” vienas vyriškis

niekaip nesusitaiko su mintimi, kad jo žmona mirė. Jau devyniolika metų

mirties metinių dieną jis vis laukia jos sugrįžtant, užjaučiančių bei šią

iliuziją palaikančių draugų būryje. Toks perdėtas gedulas rodo, kad gyvieji

sunkiau negu anksčiau susitaikydavo su kito žmogaus mirtimi. Imta bijoti ne

savo mirties, o kito mirties, tavo mirties. Šis prisirišimas prie mylimų

žmonių suformavo šiuolaikinį kapinių ir kapų kultą. Šiais laikais nors

žmogus netiki pomirtiniu gyvenimu ir nevaikšto į bažnyčią, jis kapuose

lankosi gana dažnai. Jis mano, kad tai padės išlikti gyvam atmintyje mylimo

žmogaus atminimui.

Žmogus mirties akivaizdoje

naujaisiais amžiais

Per ilgą laikotarpį iki XIX amžiaus vidurio, žmogaus laikysena

mirties akivaizdoje pasikeitė, tačiau tai vyko labai lėtai ir amžininkai to

nepastebėjo. Mirtis, kadaise buvusi tokia akivaizdi ir įprasta, paskendo

užmaršty ir pranyko, tapo gėdingu bei uždraustu dalyku. Jau XIX amžiaus

antroje pusėje susiduriame su tokiu jausmu: aplinkiniai linkę gailėtis ir

nuo mirštančiojo slėpti jo sunkią būklę, vis dėlto pripažįstama, kad

pernelyg ilgai slėpti nevalia, mirštantysis turi vieną gražią dieną . viską

sužinoti, tačiau artimiesiems pritrūksta žiaurumo ir negailestingos drąsos

pasakyti tiesą. Pirmoji šio melo dingstis buvo troškimas tausoti ligonį,

palengvinti jo negalią. Tačiau šis jausmas buvo užgožtas kito, būdingo

dabarčiai jausmo: vengti nerimo ir pernelyg stipraus, nemalonaus

susijaudinimo, kurį sukelia bjauri agonija ir tiesiog pati mirtis

pilnakraujame, laimingame gyvenime, turi nebe mirštantysis, o visuomenė,

kadangi nuo šiol pripažįstama, kad gyvenimas visada laimingas arba privalo

visada toks atrodyti. 1930 – 1950 metais šis reiškinys dar labiau

išryškėja, nes pasikeičia mirties vieta. Daugiau nebemirštama namuose, tarp

savųjų, mirštama ligoninėje, vienatvėje. Ligoninė tapo vieta, kur slaugoma

taip kaip neįmanoma slaugyti namuose. Anksčiau ligoninė buvo vargdienių,

keliaujančių maldininkų prieglauda, o dabar medicinos centras, kur gydoma

ir kovojama su mirtimi. Mirtis ligoninėje nebeduoda progos ritualinei

ceremonijai, kuriai vadovaudavo mirštantysis, apsuptas giminaičių ir

draugų. Mirštama, nes gydytojams nepavyko išgydyti. Mirtis tampa techniniu

reiškiniu, atsirandančiu nutraukus gydymą, tai yra daugmaž pripažintu būdu,

gydytojo bei ligoninės personalo sprendimu. Be to, daugeliu atvejų ligonis

yra praradęs sąmonę. Taigi mirtis jau suskaidoma į smulkius etapus ir liko

nežinoma, kuris iš jų yra tikroji mirtis: tada kai prarandama sąmonė, ar

kai nutrūksta kvėpavimas. Visos šios kasdieniškos tylios mirtys pakeitė

ir sunaikino didįjį dramatišką mirties veiksmą ir niekas daugiau nebeturi

jėgų nei kantrybės ištisas savaites laukti akimirkos, kuri neteko dalies

savo prasmės.

Nuo XVIII amžiaus pabaigos, pasidavęs jausmingumui, mirštantysis

perduoda iniciatyvą savo šeimai, kurią jis nuo šiol visiškai pasitiki.

Šiandien iniciatyvą iš šeimos, tokios pat paklaikusios kaip ir

mirštantysis, perima gydytojas bei ligoninės personalas. Jie tampa mirties,

mirties akimirkos, taip pat ir jos aplinkybių šeimininkais. Jie stengiasi

išgauti iš savo ligonio “deramą laikyseną mirties akivaizdoje”. Derama

mirtis yra tokia mirtis, kuri būtų priimtina gyviesiems ir jų toleruojama.

Jos priešingybė – “negraži mirtis”, kuri apsunkina gyvuosius, sukeldama

pernelyg stiprias emocijas, o emocijų reikėtų vengti ne tik ligoninėje, bet

ir visuomenėje. Jaudintis galima tik asmeniškai, slaptai. Laidotuvių

apeigos taip pat pasikeitė. Iki minimumo stengiamasi sumažinti

neišvengiamas procedūras, skirtas pašalinti palaikams. Svarbu, kad

visuomenė, kaimynai, bičiuliai, kolegos, vaikai kuo mažiau pastebėtų, jog

mirė žmogus. Jei laikomas kai kurių formalumų ir jei apeigos dar paryškina

atsisveikinimą su šiuo pasauliu, tai visa turi būti daroma diskretiškai ir

neduoti dingsties jokioms emocijoms: todėl dabar užbaigus laidojimo

apeigas, šeimai nebereiškiama užuojautos. Akivaizdi gedulo demonstracija

pasmerkta ir nyksta, tamsūs drabužiai nebedėvimi, išvaizda niekuo

nebesiskiria nuo kasdieninės. Pernelyg krintantis į akis sielvartas sukelia

ne gailestį, o pasibjaurėjimą: tai proto sutrikimo arba blogo išsiauklėjimo

ženklas. Šeimos ratelyje irgi nesiryžtama duoti sau valią, bijant

sujaudinti vaikus. Verkti galima tik tada kai niekas nemato ir negirdi.

Šalyse, kur mirties revoliucija radikali, pavyzdžiui Anglijoje, kremacija

tampa pagrindiniu laidojimo būdu. Į ją žiūrima, kaip į kraštutinę priemonę

sunaikinti ir užmiršti visa, kas gali likti iš kūno, jį anuliuoti. Mirusįjį

pašalinus, nebeiškyla jo kapo lankymo klausimas. Tačiau šis noras pabėgti

nuo mirties tikrai nėra abejingumas mirusiems. Priešingai, ankstesnėje

visuomenėje gedulo spindesys menkai tepaslėpdavo greitą susitaikymą su

likimu: našliai vėl vesdavo, vos praslinkus keliems mėnesiams po žmonos

.

mirties. Šiandien, kai gedulas uždraustas, teigiama, kad našlių mirtingumas

daug didesnis negu to paties amžiaus porų. Taigi sielvarto slopinimas,

draudimas jį viešai rodyti, priverstinė vieniša kančia pasunkina traumą dėl

brangaus asmens netekties.

Mirtis tapo tabu ir nustūmusi seksą, XX amžiuje virto svarbiausiu

draudžiamu dalyku. Anksčiau vaikams buvo sakoma, kad jie gimė kopūstuose,

tačiau jie dalyvaudavo atsisveikinimo scenose prie mirštančiojo lovos.

Šiandien jie nuo mažumės supažindinami su meilės fiziologija, tačiau kai

nebemato savo senelio ir tuo stebisi, jiems sakoma, kad jis ilsis gražiame

sode tarp gėlių. Kuo labiau visuomenėje silpnėjo seksualiniai varžymai, tuo

labiau buvo stumiama į šalį visa, kas susiję su mirtimi. O įsigalėjus

mirties pornografijos draudimui, tuo pat metu prasideda

. . .

Ir buvo lašas – jis dalelė jūros liko,

Ir buvo dulkė – ji su smiltžemiu sulygo.

O ar ne toks gimimas ir mirtis?

Muselė kažkokia – čia buvo čia išnyko.

. Omaras Chajamas

Literatūros sąrašas:

1. “Mokslas ir gyvenimas”, 1995 m. Nr. 1;

2. “Sandora”, 1998 m. Nr. 11;

3. Sirutavičius “Metmenys”, 1998m. Nr. 74-75;

4. “Naujasis židinys”, 2000m. nr. 5;

5. “Dialogas”, 1999m. gruod. 3 d.;

6. “Katalikų pasaulis”, 1994 m. Nr. 11;

7. “Naujasis Dienovidis”, 1994 m. Nr. 19;

8. “Naujasis Dienovidis”, 1993 m. Nr. 26;

9. “Kultūros prigimtis” 1993 m.;

———————–

Mirtis

-laikas-

Sužinojimas apie

nepagydomą ligą

Šokas

Neigimas

Pyktis

Depresija

Derėji-

masis

Decathexis

mas

ki-

Suti-

Viltis

Reakcijų intensyvumas

Garsus pagalbos šauksmas

ruošimasis savižudybei

Savo paties tikslų įvertinimas

-laikas-

Savo paties pajėgumo įvertinimas

Nesaugumas

aliarmas

nerimas

kančia

nepajėgumas

baimė

fustracija

nelaimingumas

desperacija

pyktis

panika

prievarta

įniršis

žlugimas

Mirties grėsmė

Mirties grėsmės neigimas

“Pagalbinio aš”

kūrimas

Gyvenimo ir savo kūno

atsisakymas

gedėjimas

regresija

vylimasis

skilimas

Meilė

Gydtojas

Mirties fantazijos

gydytojo įvedimas

Pyktis

Gyvenimas

Pirmoji schema

Šioje shemoje matosi, ką išgyvena, sužinojęs apie nepagydomą ligą,

žmogus ir kaip jo emocijos kinta laiko skalėje. Įdomu pastebėti, jog viltis

lydi žmogų iki pat pabaigos.

Iš šios schemos matosi, kaip žmogus myli gyvenimą. Šio didžiulio noro

išlikti fone savižudybė atrodo tarsi koks nesusipratimas.

Antroji schema

Pavaizduotoje žlugimo schemoje autorius pateikia asmens psichoreakcijas

bei mėgina atspėti savižudybės priežastį.

Pichoanalitikas T. B. Hagglund knygoje “Dying. A psychoanalitical

Study”(Helsinki, 1976) pateikia mirštančo žmogaus psichodinamikos schemą.

Trečioji schema

Žmogus pajutęs mirties grėsmę, kaip matosi iš pirmos schemos, mėgina ją

neigti. Laikui bėgant silpnėjantis žmogus, pajutęs, kad nepajėgs atsispirti

prieš patį faktą, mėgina psichologiškai ruoštis. Iš vienos pusės, nors ir

gailėdamas, ima niekinti gyvenimą ir savo kūną, iš kitos pusės – puoselėja

nemirtingumo viltį. Šiam tikslui jis sukuria “pagalbinį aš”, kuris, kaip

jis tikisi, turėtų gyventi po mirties. Tokio “ego” funkciją gali atlikti

mintis, kad “gyvensiu savo vaikuose”, “savo darbais palikau pasaulyje

neišdildomą pėdsaką”. Religingas žmogus viliasi, kad po mirties gyvens jo

siela, kad bus mirusiųjų prisikėlimas.

Daugeliui mirštančiųjų žmonių, regresuojant sąmonei, auga pyktis, kurį

jie kartais išlieja ant šalia budinčių artimųjų. Antra vertus, galima

pastebėti, kad mirštantysis mėgina paskutines viltis sudėti į gydytoją.

Regresuojant sąmonei, toliau gydytojo paveikslas dažnai persikelia į

mirties fantayijas, kuriose jis pasirodo tarsi angelas ar pan. Ir kažkur

čia pat būna tas momentas, kai žmogaus gyvybė užgęsta.

Join the Conversation

×
×