Požiūris į žmogaus prigimtį iš skirtingų perspektyvų

Žmogus – tai biopsichosocialinė būtybė tam tikroje kultūrinėje aplinkoje. Jam pažinti sukurta daug teorijų, kuri kiekviena atskirai atspindi tiktai vieną kokį nors žmogaus prigimties aspektą. Tačiau iš atskirų dalelių, kurios sąveikauja tarpusavyje, susideda visuma.
“Mintis šitokia: į žmogaus prigimtį galima pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Suprantama, kad siekiant suprasti žmones, būtų idealu pažvelgti į juos iš vadinamosios “holistinės” perspektyvos.” (C. Sutton 1999 m., “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”, 14 psl.).
Žmogaus prigimtį galima įžvelgti pasitelkus 5 perspektyvas:
 Biologinė;
 Psichodinaminė (emocinė);
 Elgesio ir socialinio mokymosi;
 Kognityvinė;
 Humanistinė. (C. Sutton 1999 m., “Socialinis darbas, beendruomenės veikla ir psichologija”, 14 psl.).
Biologinė perspektyva labiausiai pabrėžia biologiją, mokslinį gyvybės tyrinėjimą. (C. Sutton 1999m., “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”, 16 psl.).
Genai nulemia mūsų lytį, fizinius požymius, valdo augimo ir brendimo procesus, turi įtakos kai kurioms psichologinėms savybėms bei sveikatai (fizinei ir psichinei).
Genetinis potencialas (prigimtis) didelis, per visą žmogaus gyvenimą realizuojamas ne visas. Iš realizuoto ir nerealizuoto santykio atsiranda individualūs žmonių skirtumai: aktyvumo lygmuo, dėmesio apimtis, agresijos pasireiškimas, gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, emocijų pokyčių.
“Ši perspektyva taip pat atsižvelgia į endokrininę arba hormoninę kūno sistemas, kurios suteikia kūnui galimybę išlikti ir funkcionuoti centrinės ir autonominės nervų sistemos dėka. Šių procesų sukelta energija kartais laikoma vadinamaisiais “poreikiais””. (C. Sutton 1999 m., “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”, 16 psl.). “Poreikių” buvimas (įgimti) ir įg

gijimas (išmokti) svarbus individo, žmonių rūšies ir visuomenės išlikimui.
Psichodinaminė (emocinė) perspektyva, jos pagrindu laikomas S. Freudo asmenybės, kuri susideda iš trijų dalių, teorija. Tos trys dalys: Id – iki sąmonė (pasąmonė); Ego – sąmonė; Superego – virš sąmonė. “Freudas teigė, kad ego atsirado iš įtampos tarp id paskatų ir superego slopinimo”. (C. Sutton 1999 m., “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”, 19 psl.). Įtampą sukelia neįsisąmonintas konfliktas. Nuo to kaip jis bus išspręstas priklausys suaugusio žmogaus asmenybės pilnavertiškumas. Dėl tos įtampos ir neišspręsto konflikto žmogus jaučia nerimą. Kad save apsaugotų žmogus grimzta į gynybą. Tačiau gynyba, tai atsitraukimas, o ne konflikto sprendimas, be to grubi ir neprotinga gynyba žalinga. S. Freudas ir jo duktė Ana išskyrė 4 gynybos mechanizmus: reakcijos formavimas, racionalizavimas, išstūmimas ir neigimas. Išeitis &##8211; S. Freudo pasiūlytos laisvos asociacijos, t.y. nekontroliuojamas kalbėjimas to kas tik šauna į galvą, jų metu gali atsiskleisti visa gama užslėptų jausmų: pyktis, pavydas, sielvartas, skausmas. S. Freudo teorija “atskleidė principą, kad žmogaus elgesys daugiausia yra kompromisas tarp norų ir baimių, bei nerimo; parodė, kad mūsų elgesį gerokai veikia pasąmonės procesai”. (C. Sutton 1999 m., “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”, 22 psl.).
Elgesio ir socialinio išmokimo perspektyva.
Biheviorizmo pradininkas J. B. Watsonas.
“J. B. Watsonas (1930), siekdamas informaciją ir duomenys apie žmogaus gyvenimą rinkti tokiu bū
ūdu, kad juos būtų galima patikrinti ir vertifikuoti, pasiūlė atkreipti dėmesį į elgesį, t.y. reiškinį, kurį stebėtojai gali matyti, apskaičiuoti ir matuoti.” (C. Sutton 1999 m., “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”, 23 psl.). Egzistuoja faktoriai “sąlygojimai”, kurie moko žmogų tam tikro elgesio. Jie gali būti teigiami, nes didina elgesio kartojimosi šansą ir neigiami, nes tą šansą mažina. Asmenybė čia neaktyvi, lyg nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Elgesio išmokimą įtakoja ir socialinė aplinka (šeima, mokykla, bendruomenė). Čia taip pat veikia teigiami ir neigiami faktoriai (elgesio pastiprinimai) su grįžtamuoju ryšiu. Elgesio išmokimas vyksta imituojant ar modeliuojant savo elgesį, stebint šioje aplinkoje lyderiaujantį ar stipresnį asmenį. Taip pat elgesio išmokstama kognityvinių procesų būdu. Čia remiasi žmogaus pažintiniais procesais, nes informacija apie pasaulį yra svarbi. Ypač svarbi informacija yra nulementi manojo “aš” vertę, padedanti man maksimaliai padidinti savo asmeninį pasitenkinimą ir išvengti nepasitenkinimo.
Kognityvinė perspektyva, “grindžiama manymu, kad žmonės linkę rinkti ir apdoroti informaciją, o po to ja remdamiesi veikti.” (C. Sutton 1999 m., “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”, 28 psl.). Šveicarų psichologas Jean Piaget chronologinę tvarka nuo žmogaus gimimo išskyrė keturias sugebėjimo įvertinti gaunamos informacijos stadijas. “Vaikai keliauja per tas stadijas skirtingu greičiu, priklausomai nuo savo sugebėjimų, praktinių galimybių ir kultūrinės aplinkos” (C. Sutton 1999 m., &#
#8220;Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”, 28 psl.). Asmenybė čia iniciatyvi. Žmogus laiko save atsakingu už informacijos rinkimo pasekmes, todėl gali kartais susidaryti neteisingai pagrįsti mąstymo modeliai.
Humanistinė perspektyva.
Svarbiausia – asmenybės saviraiška. “Elgesys ir esąs atsakas į savo paties poreikių ir aplinkos suvokimą, bet pirminis elgesio variklis – įgimta organizmo tendencija save teigti, aktualizuoti, įtvirtinti.” (L. Jovaiša 1999 m., “Profesinio konsultavimo psichologija”, 25 psl.). Šios perspektyvos kūrėjas nustatė pagrindinių žmogaus reikmių hierarchiją. Tik jas patenkinus žmogus gali save realizuoti.
Žmogaus prigimtis daugialypė. Jis pats savo gyvenimo kalvis – tad įvardinkime užslėptą vidinį konfliktą, gaukime teigiamą paskatinimą, pažinkime aplinką, neužsisklęskime savyje, maksimaliai realizuokime genais nulemtą prigimtį ir būkime laimingi.

Naudota Literatūra:
1. C. Sutton “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”, 1999 Vilnius.
2. L. Jovaiša “Profesinio konsultavimo psichologija”, 1999 Vilnius

Leave a Comment