TURINYS
ĮVADAS …………………………………………………………………………………. 3I. BŪTIES FILOSOFIJA (ONTOLOGIJA)……………………………………………… 31. Būties teorijos tapsmas…………………………………………………………… 32. Būties teorijos tapsmas ir raida Graikijoje……………………………………….. 3II. PIRMOSIOS GRAIKŲ FILOSOFINĖS MOKYKLOS…………………………….. 4III. JONIJOS FILOSOFIJA (MILETO MOKYKLA) IR JOS PROBLEMATIKA….. 4IV. JONIJOS FILOSOFIJOS ESMINIAI BRUOŽAI JONĖNŲ ATSTOVAI……..……. 54.1. Talis – Mileto mokyklos pradininkas………………………………………… 54.2. Anaksimandras – graikų filosofinio trakto ,,Apie gamtą” autorius…….. 54.3. Anaksimenas……………………………………………………………… 64.4. Heraklitas iš Efeso – antikos dialektikas………………………………… 6IŠVADOS ……………………………………………………………………………….. 7LITERATŪRA …………………………………………………………………………… 8ĮVADASFilosofija prasideda klausimu: kas yra? Apskritai egzistuoja įvairiausi esiniai, pasaulio daiktai, gyvi ir negyvi pavidalai, begalinė įvairovė, ir visa tai atsiranda ir išnyksta. Tačiau kas gi yra tikroji būtis, t.y. būtis, viską susiejanti, viską pagrindžianti, būtis, iš kurios atsiranda visa, kas yra?Atsakymai yra nepaprastai įvairūs. Vertas pagarbos Talio, pirmojo filosofo, pirmasis atsakymas: visa yra vanduo ir iš vandens atsiranda. Vėliau buvo manoma, kad visa ko pagrindas esanti ugnis arba oras, arba neapibrėžtas pradas, materija arba atomai; arba buvo manoma, kad pirminė būtis yra gyvybė, nuo kurios atkrinta tai, kas negyva; pagaliau pirminiu pradu buvo laikoma dvasia, kuriai visi daiktai yra tik reiškiniai, tarsi kokie jos susapnuoti vaizdiniai. Taigi regime daugybę pasaulėžiūrų, kurios vadinamos materializmu (visa yra medžiaga ir gamtos mechaninis vyksmas), spiritualizmu (visa yra dvasia), hilo-zoizmu (visa yra sielą turinti gyvoji materija) ir dar kitaip. Visais atvejais į klausimą, kas yra tikroji būtis, atsakoma nuoroda į pasaulyje randamą esinį, turintį ypatingų bruožų. Iš jo atsiranda visa kita.Tačiau kuris požiūris yra teisingas? Įrodymų, atsiradusių tūkstantmečius trukusioje įvairių mokyklų kovoje, nepakako pagrįsti kurio nors vieno požiūrio teisingumui. Kiek-viename požiūryje yra kai kas teisinga, būtent tam tikra žiūra ir tam tikras tyrinėjimo būdas, mokantis pasaulyje ką nors įžvelgti. Tačiau kiekvienas požiūris tampa neteisingas, jeigu tik save suabsoliutina ir visa, kas yra, stengiasi paaiškinti tik savo principais.
Filosofija visada yra konkrečios asmenybės tikrovės suvokimas.Šio referato tikslas: susipažinti su Jonijos filosofija (Mileto mokykla) ir jos proble-matika bei nustatyti esminius bruožus.I. BŪTIES FILOSOFIJA (ONTOLOGIJA)Ontologija (gr. ontos – būtis, logos – mokslas). Tai būties, plačiai suprastos tikrovės, teorija. Ontologija bando išaiškinti klausimą, ar yra viena būtis, ar yra daugiau? Ji stengiasi suvokti būties prigimtį, jos esmines savybes. Kelia materijos ir sąmonės santykio, būties vystymosi dėsningumo ir kitus klausimus.1. BŪTIES TEORIJOS TAPSMAS
Būties paslaptys žmogui yra svarbiausios. Jas įminęs, žmogus pagaliau pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Taigi būties klausimai iš tikrųjų yra patys svarbiausi ir kartu žmoniškiausi, nes niekam kitam, išskyrus žmogų, jie nerūpi. Pagaliau būties klausimų kėlimas parodo esminį žmogaus dvasios raidos lūžį. Įvairiose planetos vietose jie buvo keliami dar gerokai prieš filosofiją kosmogoniniuose ir religiniuose mituose.
2. BŪTIES TEORIJOS TAPSMAS IR RAIDA GRAIKIJOJE
Graikų tautos istorijos pradžia nėra visai aiški. Tačiau pakanka istorinių duomenų, kad graikai labai patobulino daugelį iki jų buvusių civilizacijos laimėjimų: raštą, meną, matematiką, gamtos mokslus bei išrado filosofiją – tobuliausią ir iki šiol nepralenktą loginio mąstymo būdą.Graikiškai kalbantys žmonės (jonėnų tarme kalbančios gentys) kadaise gyveno Mažosios Azijos pakrantėje, žemyno dalyje – Balkanų pusiasalyje bei Sicilijos saloje. Jie įkurdavo nedidelius miestus – polius (valstybėles), kurių kultūros (plačiąja kultūros prasme) lygmuo buvo gana nevienodas. Tik nedaugelis šių valstybėlių tapo būsimos europinės kultūros pradininkėmis.Prieštaringa ir graikų religija. Viena vertus, jie garbino daugybę gana nepadoraus (šiuolaikinio žmogaus požiūriu) elgesio olimpinių dievų, kita vertus – sukūrė irgi abejotinos reputacijos dievo Dionisijaus (Bakcho) ir pusdievio Orfėjaus kultus. Šiuose kultuose taip pat daug prietarų, vulgarumo, barbarizmo. Tokie dalykai puikiausiai derinosi su atsiradusiu mokslu ir filosofija, tačiau tai neturėtų kelti nuostabos, nes ir mūsų laikais tebeklesti prietarai, mistika, tebesikuria barbariški religiniai kultai ir randasi kitokių keistų reiškinių: sektos, alkoholizmas, prostitucija, paskalos, plėšikavimas, vandalizmas ir t.t.
Vienas svarbiausių ikifilosofinio mąstymo graikų kultūros paminklų buvo Homero ir Hesiodo (VII-VI a. prieš Kr.) literatūriniai kūriniai, ypač kosmogoniniai ir teogoniniai mitai, t.y. mitai apie pasaulio ir dievų kilmę. Mitų kaip ir daugybės religijų šaknys yra žmogaus fantazija ir tikėjimas. Ėmus abejoti mitais, imta ieškoti loginiu mąstymu pagrįstų pasaulio ir daiktų atsiradimo bei buvimo sąlygų ir priežasčių. Tai pirmiausia atsitiko Graikijos polyje Milete (Mažojoje Azijoje) VI a. pr. Kr.II. PIRMOSIOS GRAIKŲ FILOSOFINĖS MOKYKLOSPirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII—VI a. p.m.e. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Tuometinė Graikija buvo ištisa valdymo organų susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Iš jų vėliau išsikristalizavo dvi politinės sistemos — aristokratinė (Spartoje) ir demokratinė (Atėnuose). Šios graikų sukurtos politinės sistemos skyrėsi nuo Babilono, Egipto, kur viešpatavo didžiulės centralizuotos despotijos.Dalis graikų emigruodavo už savo šalies ribų: vieni į Mažąją Aziją bei prie jos esančias salas, kiti apsigyvendavo Juodosios jūros pakrantėse, treti vykdavo į Pietų Italiją. Ten graikai statydavo savo miestus ir organizuodavo jų valdymo aparatą. Emi-grantų sukurti valstybės-miestai buvo labai aktyvūs: jie ne tik tarpusavyje prekiau-davo, bet ir ieškodavo naujų prekyviečių. Tai skatino laivininkystės bei amatų vysty-mąsi. Graikai buvo ne tik puikūs kariai ir žemdirbiai, bet ir prekybininkai, jūreiviai, amatininkai. Svetur gyvenančius graikus jungė bendrumo idėja, palaikoma sportinių varžybų (olimpiadų) bei gimstančių bendrų kultūrinių tradicijų. Didelės reikšmės turėjo orfikų religija, kurią išpažino visi graikai. Tai formavo specifinę graiko mąstyseną. Graikams buvo gerai žinomi ir kaimyninių civilizacijų laimėjimai.III. JONIJOS FILOSOFIJA (MILETO MOKYKLA) IR
JOS PROBLEMATIKA.Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI a.p.m.e. tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Miletas patyrė skaudžiausius persų smūgius, o 494 m.p.m.e. persai jį sugriovė. Tuo metu, kai visoje Europoje dar viešpatavo grubūs papročiai, čia jau pradedamas suprasti gyvenimo grožis ir jo kilnūs interesai, atsirado poreikis mokslui, filosofijai. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje gyvenančių graikų emigrantų tarpe. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimas sutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių išsivystymu.Susiformuoja dvi ankstyvosios Graikijos filosofijos mokyklos — jonėnų ir italikų,— kurios sudarė visos vėlesnės antikinės filosofijos pagrindą. Tai nebuvo filosofinės sistemos tikrąja to žodžio prasme. Jas apibūdinti labiau tiktų terminas ,,ikifilosofija”. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai, o italikais — Pietų Italijos ir netoli jos esančių salų graikų kolonistų mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiau tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai — mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todėl jų filosofija pasižymi didesniu spekuliatyvumu.Graikai svarstė, iš ko viskas susideda, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Sprendžiant šias problemas, formavosi nuo religijos nepriklausoma pasaulėžiūra. Jei Babilono, Egipto žyniai savo mokslines žinias laikė paslaptyje, tai graikų mąstytojai jautė pareigą perduoti išmintį kitiems. Visose Rytų šalyse, pradedant Kinija, Indija ir baigiant Egiptu, visos problemos sukosi apie religiją. Čia ir apčiuopiamas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų ankstyvosios civilizacijos.
IV. JONIJOS FILOSOFIJOS ESMINIAI BRUOŽAI.JONĖNŲ ATSTOVAI
Ryškiausi jonėnų atstovai yra Talis, Anaksimandras, Anaksimenas ir Heraklitas iš Efeso. Pirmieji trys žinomi kaip pirmosios antikinės filosofijos mokyklos, įsteigtos Mileto mieste, atstovai. Šios mokyklos pradininku laikomas Talis (apie 625 – 547 m.pr.m.e.).4.1. TALIS – MILETO MOKYKLOS PRADININKAS
Talis daug keliavo. Lankydamasis kaimyniniuose kraštuose, daugiausia Finikijoje, jis studijavo tų kraštų papročius, žmonių poelgius, mėgino suprasti jų esmę. Talio nuomone, žmogus privalo savo išvadas grįsti tvirtu žinojimu, o ne vien tikėjimu. Žmonių tarpusavio santykiai esą turi būti reguliuojami taip, kad vienas kitam trokštų gėrio. ,,Mokyk ir mokykis ko geresnio”, „Kas bloga, paslėpk namie”, „Ne visais tikėk!”, „Būdamas valdovu, valdyk save patį”,— tokie buvo jo veiklos principai.Graikai Talį vadino vienu iš septynių savo išminčių. Šio titulo jis nusipelnė už tai, kad iš anksto apskaičiavo būsimąjį 585 m.p.m.e. gegužės 28 d. saulės užtemimą ir tuo nustebino savo amžininkus. Svarbiausiu savo tikslu Talis laikė gamtos studijavimą. „Jį domino gamtos sandara, reiškinių vidiniai ir išoriniai ryšiai. Jo nuomone, mokslo (filosofijos) uždavinys— nustatyti, kas yra pasaulis, kokia buvo (jei ji buvo) jo pradžia. Talis padarė prielaidą, kad viskas susideda iš vieningos medžiagos (vandens), todėl visa, kas egzistuoja, yra tiesiogiai tarpusavyje susiję.4.2. ANAKSIMANDRAS – GRAIKŲ FILOSOFINIO TRAKTO,,APIE GAMTĄ” AUTORIUS
Šias filosofijos problemas gvildeno ir Anaksimandras (apie 610—546 m.p.m.e.) — pirmojo mums žinomo graikų filosofinio traktato „Apie gamtą” autorius. Jis, kaip ir Talis, taip pat ieškojo tos pirminės medžiagos —archė., iš kurios sudaryti visi kūnai. Tačiau jo nepatenkino pirminės medžiagos tapatinimas su konkretybe (vandeniu). Jis manė, kad ta pirminė medžiaga yra apeironas (neapibrėžtumas), kuris suvokiamas pojūčiais. Apeironas nėra tolygus konkrečiai medžiagai, jis — tik visų medžiagų pradas (pirminė medžiaga). Plutarcho teigimu, Anaksimandras tvirtinęs, jog apeirone glūdi kiekvieno atsiradimo ir išnykimo priežastis. Jis sako, kad iš jo būtent „išsiskiria ir dangūs, ir apskritai visi begaliniai pasauliai. Jis įrodinėjo, kad ir išnykimas, ir prieš tai atsiradi-mas vyko nuo begalinių amžių, viskam nuolat sukantis ratu. Apeironas, anot Anaksi-mandro, buvo, yra ir bus. Jis – amžinas. Tik laikantis tokio principo, esą, galima suvokti gamtoje vykstančius procesus. Filosofijos objektą. Anaksimandras apibūdino kaip mokslą apie gamtą.4.3. ANAKSIMENAS
Panašaus požiūrio į gamtą laikėsi ir Anaksimenas (apie 585—apie 525 m. p.m.e.), tik jis pasaulio pirmine medžiaga laikė orą, kuriam praretėjus, esą, atsiranda ugnis, o sutirštėjus vėjas, debesys, vanduo, žemė, akmenys. Jis mėgino sistemingai paaiškinti gamtą, suvokti gamtos jėgų veikimo principus be antgamtinių jėgų įsikišimo. Visi procesai gamtoje, esą, vyksta natūraliu būdu: „Susispaudus orui, dar susidaro ir debesys, o dar labiau susispaudus — vanduo. Iš dar labiau sutirštėjusio oro atsiranda žemė, o iš tirščiausio — akmenys”. Tokiu principu susidarę visi kūnai. Kūnų kitimas sukelia gamtos stichijas. Antai „vėjai atsiranda, kai sutankėjęs oras ima judėti. Orui susislėgus ir dar labiau sutankėjus, atsiranda debesys ir vėl virsta vandeniu. Kruša pasipila, kai nuo debesų krintąs žemyn vanduo sušąla, o sniegas — kai sušąla patys de-besys, būdami prisisunkę drėgmės”.Miletiečiai stebėjo tuos reiškinius, kurių buvimą ir mes patiriame. Pavyzdžiui, jeigu per lietų pastatysime kubilą, į jį prilis. Ilgainiui vanduo išgaruos. Kubilo dugne liks smėlio. Anaksimenui tai — įrodymas, kad vanduo susidarė iš oro ir virto žeme (smėliu). Šis virtimas savaiminis, be kieno nors pagalbos iš šalies. Miletiečiai gamtos reiškinių priežasčių ieškojo pačioje gamtoje.Talis, Anaksimandras ir Anaksimenas savo pažiūras grindė analogiškais principais, o išvadas darė, remdamiesi gamtos stebėjimais. Pasaulis jiems objektyviai egzistuoja, pažinti jį — reiškia jį stebėti. Čia aiškiai apčiuopiame pirmuosius materialistinės pasaulėžiūros daigus.4.4. HERAKLITAS IŠ EFESO – ANTIKOS DIALEKTIKAS
Tolimesniam šios pasaulėžiūros plėtojimuisi didelę reikšme turėjo ir Heraklito iš Efeso (apie 544/540 m.p.m.e. – ?) samprotavimai. Iš jo kūrybos mūsų laikus pasiekė apie 130 fragmentų, skirtų kosmologijai, politikai ir teologijai. Heraklitas viso, kas egzistuo-ja, pradu laikė ugnį, kuri keičia savo egzistavimo formas. Ugnis, jo nuomone, keičiasi dviem kryptim: aukštyn (žemė—vanduo—oras—ugnis) ir žemyn (ugnis—oras—vanduo—žemė). Tokio kitimo dėka ir atsiranda įvairūs kūnai.
Pasaulis, Heraklito nuomone, nesukurtas nei dievų, nei žmonių; jis visuomet buvo, yra ir bus amžinai gyva ugnis, kuri dėsningai čia suliepsnoja, čia vėl gęsta. Ploniausioji ugnis yra grynasis protas, logas. Ši visagalė dieviškoji ugnis, būdama grynu protu, skildama ir tarpusavyje kovodama, pagimdo daugybę daiktų (kelias žemyn). Santarvė ir taika joje veda į sustingimą, tačiau šią sustingimo būklę naikina logas, ir viskas vėl virsta vieningąja pirmaprade ugnimi (kelias aukštyn). Vienas atsiranda kito mirties kaina.Šiame amžinajame judėjime ,,aukštyn” ir ,,žemyn” iš vieningojo prado (ugnies) atsiranda viskas, ir viskas vėl virsta tuo, kas vieninga. Tokia visų reiškinių pradžia. Iš nieko niekas neatsiranda, egzistuoja tik būtis. Viskas kinta (,,Į tas pačias upes mes įbrendame ir neįbrendame, esame jose ir nesame”. ,,Tuos, kurie braidžioja po tas pačias upes, skalauja vis kiti ir kiti vandenys”). Šį kitimą tvarko logas, kurį, anot Heraklito, pažįsta tik nedaugelis.Heraklitas tyrinėjo ir pasaulio pažinimo galimybes. „Aš labiau vertinu tai, kas matoma, girdima, ko išmokstama, — sakė jis. Tačiau viso pažinimo jis neapribojo jutimo organų teikiama informacija. ,,Jos dėka tik kaupiami faktai. „Didelis išsimokslinimas neįkrečia proto”. Tai pasiekiama proto (logo) dėka, o jutimo organų duomenys yra tik pirmi-nis pažinimo šaltinis.Visuotiniu logu Heraklitas .mėgino paaiškinti ir socialinius procesus. Jis nepripažino žmonių lygybės. „Vienas, jei tik jis labai geras, man atstoja dešimt tūkstančių”—sakė jis. Jam-geriausias tas, kuris yra išmintingesnis, nes ne visi žmonės vienodai sugeba pažinti pasaulį. O sugebėjimas pažinti — esą, tobuliausia ugnies forma — pirmoji ugnis, siela. Pagal ją nustatoma žmogaus vieta visuomenėje Be to, žmogaus vietą kitų žmonių tarpe išryškina ir karai. Karas, jo nuomone, yra visų daiktų tėvas: vienuose jis atskleidžia dievus, kituose – žmones; vienuose — vergus, kituose—laisv…uosius. Išmintis turi viešpatauti visur ir viską valdyti. Būti išmintingu, .teigė Heraklitas,— reiškia nusileisti ir paklusti protui (logui). Tik paklusdamas proto dėsniams, kurie pasireiškia ir valstybės sutvarkyme, ir gamtoje, žmogus įgyja dvasinį aiškumą, kuris suteikia j am didžiausią laimę.Heraklitas išjuokė tuos, kurie visą savo sąmoningą veiklą nukreipė į materialinių vertybių siekimą. „Jeigu laimė slypėtų kūniškuose pasismaginimuose, tai ir jaučius galėtume laikyti laimingais, kai jie gauna paėsti žirnių”—rašė jis.Heraklitas — vienas pirmųjų antikos dialektikų. Jis suformulavo dialektikos principą ir taikė jį gamtos ir visuomenės pažinimui. Jo sukurta filosofinė koncepcija veikė vėlesnius filosofus. Ją įsisavino stoikai, o per šiuos—krikščionybė ir visa Vakarų Europos filosofija. Heraklitą labai vertino ir marksizmo teoretikai.V. IŠVADOS
Analizuodami pirmąsias antikinės Graikijos filosofines mokyklas, pastebime ryšį tarp jų: polemizuodamos viena su kita, jos turėjo bendrą kamieną — miletiečių natūrfilosofiją. Vėliau antikinė graikų filosofija diferencijavosi: joje išsikristalizavo dvi pagrindinės filosofijos kryptys — materializmas ir idealizmas.Mileto mokykla. Visi filosofijos istorikai sutaria, kad pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto (645-547 m. pr.Kr.). Taigi Talis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir pa-klausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir kur pasaulio daiktų pradžia. Atrodo, kad kalbama apie daiktų pradą, t.y. dalyką, iš kurio šie daiktai atsiranda ir į kurį grįžta daiktams sunykus, pražuvus. Tačiau Talis ,,prado” sąvokos dar nevartojo, vartojo tik žodį ,,pradžia”. Jis net neklausė, kas sukūrė pasaulį, bet domėjosi, koks tas pasaulis buvo iš pat pradžių. Tačiau kad ir kaip ten būtų, pirmasis filosofinis būties klausimas buvo pasaulio ir daiktų ,,pradžios” klausimas. Rusų filosofijos istorikas A.Čanyševas visą Jonijos filosofiją vertina kaip protofi-losofiją, t.y. pirmapradę filosofiją, bet vis tiek filosofiją, nes tai dar naivus mąstymas, tačiau mitologines sąvokas atmeta. Talis iškelia racionalią (dabarties požiūriu) hipotezę, kad pasau-lio ir daiktų pradas yra vanduo. Kartu tai yra ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo, t.y. viskas kyla iš vandens ir grįžta į vandenį. Tai reiškia ir tai, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Nuo Talio samprotavimo laikų pasaulio vieningumo idėja jau niekada neišnyko iš filosofų akiračio.
Filosofijos istorikų Mileto mokykla pavadintai teorijai priklauso dar du seniausieji Graikijos filosofai – Anaksimandras (611-546 m. pr. Kr.) ir Anaksimenas (585-524 m. pr.Kr.).Anaksimandras, palyginti su Taliu, filosofinę kalbą praturtina. Būtent jis pirmasis kalba tiesiogiai ne apie ,,pradžią”, bet apie visko ,,pradą” – ,,arche”. Šio prado Anaksi-mandras nesutapatina nė su viena anais laikais žinoma medžiaga. Šiuo pradu Anaksimandras vadina ,,apeironą” (gr. apeiron – begalybė), t.y. kažką neapibrėžtą, begalinį, beribį. Jis mąsto taip: jeigu pradas būtų vanduo arba oras, arba žemė, tai vienas iš jų būtų pagrindinis ir kitus ,,pradus” paverstų savimi. Taigi pradas turi būti visoms medžiagoms neutralus. Anaksimandro ,,apeironas” visai artimas filosofinei kategorijai ,,materija”, kuri ir dabar suprantama kaip tai, kas neapibrėžta ir tėra dalelių ir medžiagų šaltinis. ,,Apeironą” arba ,,materiją” galima įsivaizduoti kaip pirminę ,,plazmą”, egzistavusią kelias akimirkas po hipotetinio Didžiojo Sprogimo (Didžiojo Sprogimo hipotezę iškėlė amerikietis Džordžas Gamovas 1946 m.). Apeironas, pasak Anaksimandro, amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes – karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą – jis ir suformuoja pasaulį su visa jo įvairove. Tai jau evoliucijos teorijos pradmenys, nes filosofas kalba ir apie gyvybės, gyvūnų bei žmogaus atsiradimą. Anaksimandras kalba ir apie kosminį teisingumą, t.y. visų esančių elementų tarpusavio pusiausvyrą, kuri nuolat atsistato pakrikus elementų p…roporcijoms.Nors Anaksimenas buvo Anaksimandro mokinys, tačiau jis genialios savo mokytojo apeirono idėjos nepriėmė. Jo nuomone, Visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi kiti daiktai ir elementai – oro išretėjimo ir sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis – išretėjęs oras. Orui sutirštėjus atsiranda vėjas, vėliau dargana, vanduo, žemė, akmenys. Tai taip pat gamtos vieningumo idėja.Herakleitas (540-480 m. pr. Kr.) – taip pat jonėnas. Jis, kaip ir miletiečiai, mąsto apie kosmoso ir daiktų pradą, tačiau, filosofijos istorikų nuomone, pažengė gerokai toliau. Herakleitui pradas (arche) yra ugnis, tačiau filosofijos mokslininkai šiame prade mato kitokią prasmę negu vandenyje, ore ar neapibrėžtame apeirone, nes ugnis neturi jokio substancinio pastovumo. Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimsta kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra, išskyrus amžiną kitimą. O kitimas yra amžinas judėjimas. Herakleito pažiūrų esmę ryškiai apibūdina išlikę jo tekstų fragmentai: ,,negalima dukart eiti į tą pačią upę”, ,,iš skirtingų dalykų atsiranda gražiausia harmonija” ir atvirkščiai – ,,viskas gimsta per kovą”, ,,šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas iš dievų nei iš žmonių. Bet jis visada buvo, yra ir bus amžina ugnis, dėsningai užsideganti ir dėsningai užgęstanti”.Taigi Herakleitas yra priešybių vienybės ir kovos, taip pat logoso – neįveikiamos kosminės tvarkos (lemties) – idėjos pradininkas. Ugnis įveikia žemę, oras – ugnį vanduo – orą, žemė – vandenį ir t.t. Neatskiriama yra dalis ir visuma, diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, perteklius ir skurdas. Be šių ir kitokių priešybių nebūtų ir vienybės, o priešybių kova ir yra tapsmo bei kitimo šaltinis. Tokį dialektinį Herakleito mąstymą naujaisiais laikais ypač vertino G.Hegelis, o hipotezė (dabarties terminologija) apie pasaulio ugnies ciklus dar nei įrodyta, nei paneigta.Taigi, Jonėnai daugiau tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai — mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todėl jų filosofija pasižymi didesniu spekuliatyvumu.Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą (lot. natūra – gamta), tačiau šių filosofų vaidmuo filosofijos ir mokslo istorijai svarbus ne tiek dėl atradimų, kiek dėl ieškojimų, nes jie pirmieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą. Jų pateikti klausimai ir atsakymai buvo akstinas tolesniems samprotavimams.494 m. pr. Kr. persai Miletą sugriovė ir neilgai egzistavusi mokykla nebeatsigavo.LITERATŪRA1. Romualdas Dabkus. ,,Filosofija“ – Kaunas – technologija., 2001.2. Filosofijos istorijos chrestomatija: antika. – V., 1977.3. Karl Jaspers ,,Filosofijos įvadas” – V., pradai, 1998.