Dainos “Sirata” analizė ir interpretacija
“Sirata”-tai asmeninio gyvenimo daina. Asmeninio gyvenimo dainos priklauso nuo to, kas vyksta kūrinyje: ar linksmas įvykis (žmogaus gimimas), ar liūdnas įvykis (artimo žmogaus netekimas) svarbiausias. Šiose dainose dažnai poetizuojama šeimos, giminės tarpusavio santykiai. Ši daina yra liūdna, šviesi, joje rusena meilės kibirkštėlė šeimos nariui. Pats dainos pavadinimas “Sirata” (taip buvo senovėje vadinami našlaičiai) pranašauja, jog kūrinyje bus kalbama apie nelaimingą žmogų. Kalbama apie našlaitį, kuris ilgisi tėvo: “baltų rankelių”, “meilių rakelių” ir vyriškos giminės atstovo paramos. Kūrinyje jaunuolis turi vilties-galbūt tėvas prisikels… Tačiau svarbiausia ne tik tėvo gedėjimas, vidinis sielos skausmas… Aukščiausioji vertybė yra šeima, nes šeimos pagrindas sudarytas iš motinos, tėvo, brolių, seserų. Netekus tėvo lieka kiti šeimos nariai, tačiau dainoje apie tai neužsiminta. Pagrindinis pasakotojas dainoje yra našlaitis.Kūrinyje vyrauja monologas. Bernelis klausia: -Ar pavirsi, ąžuolėli, Į mano tėvelį?Bet į jo klausimą niekas neatsako. Mano nuomone, daina sudaryta iš kelių segmentų: nerealios, pasakiškos erdvės nusakymas, prašymas, prašymo neišsipildymas. Kaip tie segmentai susiję? Visame kūrinyje minimas ąžuolas, kuris nuo pat gilios senovės buvo įsivaizduojamas
kaip pasaulis: -šaknys (mirtis) -kamienas (gyvenimas) -šaknys (mirtis)
Dainoje vartojami deminutyvai: marelių, kalnelis, ąžuolėlis, tėvelis… Manau, šie žodžiai suteikia dainai graudumą, išreiškia liūdną bernelio nuotaiką. Dainoje pasakiška erdvė: “Vidur jūrų ir marelių”, o viduryje kalnas. Jis tarsi pasaulis. Ši erdvė lyg seniau įsivaizduojamas pasaulis, kuris buvo lyginamas su tiltu, medžiu, laivu, upe… Paminėtas kalnas, kuris yra tarp vandens iš kurio išsivysto gyvybė: Kas iš to konkrečiai dainai? -kalno viršūnė (mirtis) -kalno šlaitas (gyvenimas) -vandenys (naujos gyvybės
atsiradimas) Dainos erdvė konkrečiai apibrėžta nereali. Apie kūrinio laiką nėra užsiminta, jis yra neįvardintas. “Sirata”-liūdna daina, tačiau joje skausmas neišsakomas tiesiogiai. Monologe deminutyvai įvairina, paryškina našlaičio išreiškiamą meilę tėvui, dainos skambumą, kurį šie žodžiai sušvelnina. Tėvelio gyvenimas sulygintas su ąžuolu, kuris jau pačioje viršūnėje ir niekaip negali pasislinkti žemiau, nes kiekvieno žmogaus gyvenimas juda tik į priekį. Aiškintus simbolius sieti su dainos prasme. (7)