MILETO MOKYKLA
Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI a. pr. m. e. tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Miestas patyrė skaudžiausius persų smūgius, o 494 m. pr. m. e. persai jį sugriovė. Pasak vokiečių filosofo V. Vildenbando, ‘’tuo metu, kai visoje Europoje dar vyravo šiukštūs papročiai, čia jau pradedama suprasti gyvenimo grožį ir jo kilnius interesus’’, atsirado mokslo, filosofijos poreikis. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų, būtent tarp Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje gyvenančių graikų emigrantų. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimas sutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių didėjimu.
Susiformuoja dvi ankstyvosios Graikijos filosofinės mokyklos – jonėnų ir italikų; jos sudarė visos vėlesnės antikinės filosofijos pagrindą. Tai nebuvofilosofinės sistemos tikrąja ta žodžio prasme. Joms apibūdinti labiau tiktų terminas ‘’ikifilosofija’’. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai, o italikais – Pietų Italijos ir netoli jos esančių salų graikų kolonistų mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiau tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai – mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todėl jų filosofijai būdingas spekuliatyvumas. Graikai svarstė, iš ko viskas susideda, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Sprendžiant šias problemas, formavosi nuo religijos nepriklausoma pasaulėžiūra. Babilono, Egipto žyniai laikė paslaptyje, o graikų mąstytojai jautė pareigą perduoti išmintį kitiems. Visose Rytų šalyse, pradedant Kinija, Indija ir baigiant Egiptu, visos problemos sukosi apie religiją (teigė arba neigė visas dogmas). Čia ir apčiuopiamas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų ankstyvosios civilizacijos. MILETO MOKYKLA. Ryškiausi šios mokyklos atstovai yra Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Jie žinomi kaip pirmosios antikinės filosofijos mokyklos atstovai; ta mokykla buvo įsteigta Mileto miste, įsikūrusiame Mažosios Azijos vakarinėje pakrantėje. Jos pradininku laikomas Talis.
Talis daug keliavo. Lankydamasis kaimyniniuose kraštuose, daugiausia Finikijoje, jis domėjosi tų kraštų papročiais, žmonių poelgiais, mėgino suprasti jų esmę. Talio nuomone, žmogus privalo savo išvadas grįsti tvirtu žinojimu, o ne vien tikėjimu. Žmonių tarpusavio santykiai esą turi būti reguliuojami taip, kad vienas kitam trokštų gėrio. Graikai Talį vadino vienu iš septynių savo išminčių. Šio titulo jis nusipemlnė dėl to, kad iš anksto apskaičiavo būsimąjį Saulės užtemimą 585 m. pr. m. e. gegužės 28 d. ir tuo nustebino savo amžininkus. Svarbiausiu savo tikslu Talis laikė gamtos tyrinėjimą. Jį domino gamtos sandara, vidiniai ir išoriniai reiškinių ryšiai. Jo nuomone, filosofijos uždavinys – nustatyti, kas yra pasaulis, kokia buvo (jei buvo) pradžia. Talis darė prielaidą, kad viskas susideda iš vieningos medžiagos (vandens), todėl visa, kas egzistuoja, yra tarpusavyje susiję. Šias filosofijos problemas gvildeno ir Anaksimandras (apie 610 – 546 m. pr. m. e.) – pirmojo mums žinomo graikų filosofinio traktato ‘’Apie gamtą’’ autorius. Kaip ir Talis, jis ieškojo pirminės medžiagos – archė, iš kurios sudaryti visi kūnai. Tačiau jo nepatenkino pirminės medžiagos tapatinimas su konkretybe (vandeniu). Jis manė, kad ta pirminė medžiaga yra apeironas (neapibrėžtumas), kuris suvokiamas pojūčiais. Apeironas nėra tolygus konkrečiai medžiagai, jis – tik visų medžiagų pradas (pirminė medžiaga). Anaksimandras tvirtinęs, jog apeirone glūdi kiekvieno atsiradimo ir išnykimo priežastis. Jis sako, kad būtent iš jo ‘’išsiskiria ir dangūs, ir apskritai visi begaliniai pasauliai’’. Jis įrodinėjo, kad ir išnykimas, ir prieš tai atsiradimas vyko nuo begalinių amžių, viskam nuolat sukantis ratu. Jis – amžinas. Tik laikantis tokio principo esą galima suvokti gamtoje vykstančius procesus. Filosofijos objektą Anaksimandras apibūdino kaip mokslą apie gamtą. Panašaus požiūrio į gamtą laikėsi ir Anaksimenas (apie 585 – apie 525 m. pr. m. e.), tik jis pasauliopirmine medžiaga laikė orą, kuriam praretėjus esą atsiranda ugnis, o sutirštėjus – vėjas, debesys, vanduo, žemė, akmenys. Jis mėgino sistemingai paaiškinti gamtą, suvokti gamtos jėgų veikimo principus be antgamtinių jėgų įsikišimo. Visi procesai gamtoje esą vyksta natūraliu būdu. Miletiečiai stebėjo reiškinius, kuriuos ir mes matome. Pavyzdžiui, jei per lietų pastatysime kubilą, į jį prilis. Ilgainiui vanduo išgaruos. Kubilo dugne liks smėlio. Anaksimenui tai – įrodymas, kad vanduo susidarė iš oro ir virto žeme (smėliu). Šis virtimas savaiminis, be kieno nors pagalbos iš šalies. Miletiečiai gamtos reiškinių priežasčių ieškojo pačioje gamtoje Talis, Anaksimandras, Anaksimenas savo pažiūras grindė analigiškais principais, o išvadas darė remdamiesi gamtos stebėjimais. Pasaulis jiems objektyviai egzistuoja, pažinti jį – vadinasi, jį stebėti. Čia aiškiai apčiuopiame materialistinės pasaulėžiūros daigus.TALIS (Apie 625 – 547 m. pr. m. e.) Talis – pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijos atstovas. Iš jam priskiriamų veikalų nė vieno nėra išlikusio, išskyrus 20 posakių. Apie Talio filosofines pažiūras daugiausia sužinome iš antikos autorių liudijimų. Talis, Eksamijo ir Kleobulinės sūnus, kilęs iš telidų, o jie yra finikiečiai, kilmingiausi Kadmo ir Agenoro palikuonys.Platonas teigia, kad jis buvo vienas iš septynių išminčių ir pirmąkart buvo juo pavadintas , esant Atėnuose archontuDamasijui , o Demetrijas iš Falero savo ‘’Archontų sąrase’’rašo , kad nuo jo ir kilo pavadinimas septyni išminčiai. Piliečio teises Talis įsigijo Milete , atvykęs tenai suištremtu iš Finikijos Neilėju. Daug kas mano, kad jis buvo tikras miletietis, be to, šlovingos giminės.
Be valstybinių reikalų, Talis užsiėmė gamtos stebėjimu. Anot kai kurių, jis nepalikęs jokių raštų, o jam priskiriamas veikalas ‘’Jūrininkų mokslas apie dangaus šviesulius’’ esąs Foko iš Samo.Kalimachas, sužinojęs, kad Talis – Mažosios Lokės atradėjas, šitaip ‘’Jambuose’’ raðė: Ir iðmatavo jis Vežimo žvaigždeles, Kuriom naudojosi jūreiviai finikiečiai. Vieni galvoja, kad jis parašė tik du kūrinius – ‘’Apie saulės sukimąsi’’ ir ‘’Apie saulėgrąžą’’, o visa kita laikęs nesuvokiamu dalyku. Kiti, jų tarpe ir Eudemas pasakojime ‘’Apie astronomus’’, mano, kad jis pirmasis susidomėjo astronomija ir išpranašavo saulės užtemimus ir sukimąsi. Dėl to juo žavisi ir Ksenofanas. Apie tai liudija ir Heraklitas. Dar kiti, taip pat ir poetas Choirilas, tvirtina, kad jis pirmasis pasakė, jog sielos esančios nemirtingos. Anot kai kurių, jis pirmasis suradęs kelią nuo išeities taško iki grįžimo ir pirmasis nustatęs jos taip pat ir mėnulio dydį, o jis lygus saulės ir mėnulio rato septyni šimtai dvidešimtajai daliai.Sako, jis pirmasis paskutinę mėnesio dieną pavadinęs trisdešimtuke. Kai kas tvirtina, kad jis pirmasis kalbėjo apie gamtą. Aristotelis teigia, kad Talis, remdamasis magnetiniu akmeniu ir gintaru, tvirtinęs, jog ir negyvieji daiktai turi sielą. Pamfilė sako, kad, pasimokęs iš egiptiečių geometrijos, jis pirmasis į apskritimą įrašęs stačiakampį, trikampį ir jautį, o po to paukojęs. Kiti, jų tarpe ir išmoningasis Apolodoras, mano, kad tai padaręs Pitagoras. Atrodo, kad Talis ir polotokoje kuo puikiausiai susigaudė. Juk kai Kresas buvo pasiūlęs miletiečiams sudaryti karinę sąjungą, jis pasipriešino, ir tai išgelbėjo miestą, nes nugalėjo Kiras. Heraklidas pasakoja, kad asmeniniame gyvenime Talis buvo vienišas ir atsiskyręs. Vieni tvirtina, kad jis buvo vedęs ir turėjęs sūnų Kibistą, kiri – kad pasilikęs nevedęs, o įsisūnijęs sesers vaiką. Sykį paklaustas, dėl ko negimdąs vaikų, atsakė: ‘’Iš meilės vaikams.’’ Ir sako, kad, motinai verčiant jį vesti, taręs: ‘’Dar ne laikas.’’ Po to, kai jau senstelėjo, jai neatstojant, pasakęs: ‘’Jau nebe laikas.’’ Visa ko pradžia Talis laikęs vandenį, o pasaulį manęs esant sudvasintą ir pilną demonų. Sako, kad jis nustatęs metų laikus ir padalinęs į tris šimtus šešiasdešimtpenkias dienas. Niekas jam nevadovavo, išskyrus tai, kad, nuvykęs į Egiptą, bendravo su žyniais. Hieronimas teigia, kad jis išmatavo piramides iš šešėlio, pastebėjęs, kada tas šešėlis mums atrodo to paties dydžio. Sako, kad jis vedamas senės, išėjęs patyrinėti žvaigždžių ir įkritęs į duobę. O senė jam, gailiai dejuojant, tarė: ’’Tu, Tali, negalėdamas pamatyti to, kas yra po tavo kojom. Dar galvoji pažinti, kas yra danguje.’’ Šitas išminčius mirė, bežiūrėdamas gimnastų varžybas, būdamas jau senas, be to, nusilpęs nuo karščio bei troškulio. Ant jo paminklo užrašyta: Antkapis šis nežymus, bet šlovė jo siekia net dangų. Štai kur didžios išminties, štai kur ir Talio ieškok. Daugelis tų, kurie pirmieji pradėjo filosofuoti manė, kad ta vienintelė visa ko pradžia slypinti materijoje: juk iš jos kilo visa esamybė, iš jos iš pradžių gimstama ir į ją galiausiai nueinama benykstant, esmė pasilieka, tik keičiasi būsena. Talis, kurs, rodos, buvo bedievis, tvirtina, kad pradžia apibrėžta. Jis sakė, kad pradžia – tai vanduo, ir priėjo tokią nuomonę, pojūčiais stebėdami reiškinius. Talis ir jo pasekėjai mano, kad elementų susimaišymai, jiems besikeičiant, sudarą junginius. Taip pat Talis ir jo pasekėjai tvirtina, kad pasaulis yra vieningas; taip pat teigia, kad žemė yra vidury. Talis manė, kad visur pilna dievų ir užsimena, kad siela yra kažkas judraus, vadinasi, sako jis, magnetas turi sielą, nes jis judina geležį.TALIUI PRISKIRIAMI POSAKIAI
1. Laiduok, o nelaimė čia pat.
2. Atmink draugus čia pat esančius ir nesančius.3. Savo išvaizdos negražink, bet būk gražus savo papročiais.4. Nesistenk neðvariai praturtėti.5. Tegu šmeižtai tavęs nesukiršina prieš tuos, kuriems privalai būti ištikimas.6. Nesibijok pataikauti savo gimdytojams.7. Neperimk iš tėvo ydos.8. Ką padarei savo tėvams, to ir pats senatvėje lauk iš savo vaikų.9. Sunku yra pažinti patį save.10. Maloniausia yra pasiekti tai, ko trokðti.11. Tinginystė yra nepakenčiama.12. Nesaikingumas kenkia.13. Neišsiauklėjimas yra nepakenčiamas.14. Mokyk ir mokykis ko geresnio.15. Būk apsukrus, bet nesistenk praturtėti.16. Kas bloga, paslėpk namie.17. Ne tiek apgailestauk, kiek pavydėk.18. Prisilaikyk saiko.19. Ne visais tikėk.20. Būdamas valdovu, valdyk save patį.ANAKSIMANDRAS(Apie 610 – 546 m. pr. m. e.)
Yra žinoma, kad Anaksimandras proza parašė filosofinį veikalą ‘’Apie gamtą’’, tačiau mūsų laikus pasiekė tik 2 – 3 antikos autorių pateikti jo fragmentai bei keletas liudijimų apie šio filosofo pažiūras. Anaksimandras, Praksiado sūnus iš Mileto, teigė, kad pradžia ir pirmapradis elementas yra neapibrėžtas, ir nelaikė jo nei oro, nei vandens, nei ko nors kito. Nors atskiros dalys ir keičiasi, bet visuma išlieka nekintama. Rutulio formos žemė gulinti vidury ir užimanti centrinęė padėtį. Mėnulis savo formos neturi ir apšviečiamas saulės, o saaulė ne mažesnė už žemę ir gryniausia ugnis. Favorinas “Įvairiose istorijose” rašo, kad Anaksimandras pirmasis išrado saulės laikrodžiui strėlę, rodančią saulės pasisukimą saulėgrąžą, ir uždėjo ją ant Spartoje esančio saulės lailrodžio, pagamino horoskopą. Jis pirmasis nubraižė žemės ir jūros atmatus ir pagamino gaublį. Jis buvo surašęs pagrindinį savo nuomonių išdėstymą, kurį kažkur buvo radęs ir Apolodoras iš Atėnų, mat savo savo “Kronikose” jis sako, kad antraisiais penkiasdešimt aštuntosios olimpiados metais Anaksimandras turėjęs šešiasdešimt ketverius metus, o netrukus po to miręs. Jo žydėjimo metai beveik sutapo su Samo tirono Polikrato laikais.
Iš tų, kurie kalbėjo apie vieną, judantį ir neapibrėžtą, buvo Anaksimandras – Talio pasekėjas ir mokinys. Visos esamybės pradžią ir pirmapradį elementą jis pavadino beribiu. Jis pirmasis įvedė pavadinimą pradžia ir sakė, kad toji pradžia nėra nei vanduo, nei kita kas iš vadinamųjų elementų, bet turinti kažkokią kitą neapibrėžtą medžiagą, iš kurios kyla ir visi dangūs, ir visi pasauliai juose. Po Talio mirties jo draugas Anaksimandras mokė, kad tas beribis turi visas bet kokio atsiradimo ir bet kokioo išnykimo priežastis. Jis sako, kad iš jo būtent išsiskiria ir dangūs, ir apskritai visi begaliniai pasauliai. Jis įrodinėjo, kad ir išnykimas, ir prieš tai atsiradimas vyko nuo begalinių amžių, viskam nuolat sukantis ratu. Jis mano, kad žemė, galimas daiktas, yra cilindro formos, ir jos gylis atitinka trečdalį pločio. Anaksimandras kalba apie laiką, kuris tarsi apriboja atsiradimą, buvimą ir išnykimą.ANAKSIMENAS(apie 585 – apie 525 m. pr. m. e.) Anaksimenui yra priskiriamas veikalas “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus pasiekė tik vienas jo fragmentas ir antikos autorių liudijimai apie šio filosofo mokslą. Anaksimenas iš Mileto, Euristrato sūnus, buvo Anaksimandro mokinys. Jis pasakė, kad pradžia yra oras ir tai, kas neapbrėžta. Žvaigždės, anot jo, juda ne po žeme, o aplink žemę. Anaksimenas kalbėjo paprasta ir saikinga jonėnų tarme. Apolodoras sako, kad jis gimė maždaug Sardų paėmimo metu, o mirė prieš 63 – ąją olimpiadą. Anaksimenas orą laiko pirmesniu už vandenį ir prarastųjų kūnų pradu. Jis, buvęs Anaksimandro draugas, kalba tą patį, ką ir anas, būtent, kad materija yra vieninga ir beribė, tačiau, priešingai Anaksimandrui, kuris sako, kad ji neapibrėžiama, Anaksimenas gamtą laiko apibrėžiama, vadindamas ją oru. Atskiri daiktai skiriasi oro retumu ir tankumu. Iš praretėjusio oro pasidaro ugnis, o iš sutirštėjusio – vėjas, po to debesys; dar labiau sutirštėjęs jis virsta vandeniu, po to – žeme, dar po to – akmenimis ir kitais daiktais, kilusiais iš tų pačių. Judėjimą, dėl kurio vyksta pasikeitimai, jis laiko amžinu
Pasak Anaksimeno, oro išvaizda tokia: paprastas oras – akiai nematomas, matyti tik šalčio ir karščio metu, drėgnas ir judąs. O juda jis visą laiką. Jeigu oras nejudėtų, tai visa tai, kas kinta, nekistų. Žemė yra plokščia ir nešiojama oro, panašiai kaip saulė, mėnuo ir visi kiti ugniniai šviesuliai, ir dėl savo plokštumo kabanti ore. Dangaus šviesuliai atsirado iš žemės, nes iš jos viršun kilo drėgmė, kuriai suskydus radosi ugnis, o iš kylančios ugnies susidarė žvaigždės. Žvaigždžių tarpe yra ir kitų žemiškos kilmės kūnų, kurie skraido drauge su jomis. Anaksimeno klestėjimo laikotarpis buvo pirmaisiais penkiasdeðimt aðtuntosios olmpiados metais.IŠVADOS
1.Filosofija atsirado tada, kai mokslo, teologijos, magijos ir etikos problemos, susijusios su pasauliu, arba kosmosu, dar nebuvo atsikyrusios. Gr. Kalba žodis “kosmos”, kuriuo vadiname visatą, reiškia “teisingą (arba gerą) tvarką”. Ankstyvieji filosofai ir siekė atskleisti tą tvarką: kodėl pasaulis yra toks, koks yra. Jie troško atrasti universalius principus, kurie paaiškintų visą gamtą. 2.Ankstyviesiems filosofams ypač rūpėjo vienio ir daugio problema. Jie matė, kad pasauliui, kurį suvokiame juslėmis, būdinga kintančių dalykų įvairovė. Jeigu visa nuolat keičiasi, kaip tada įmanoma atrasti pagrindinį visų pasaulio reiškinių tvarkos dėsnį? Atrasti tokį dėsnį – reikštų pažinti pasaulį iš esmės. Štai kodėl senovės mąstytojai šio dėsnio ieškojo su tokia aistra. Jie stengėsi atskleisti kintančio fizinio pasaulio amžinąją tvarką. Kaip tik todėl Talis tvirtino, kad visas pasaulis sudarytas iš vienos substancijos – vandens. Graikai išskyrė keturis pasaulio sandaros elementus – vandenį, ugnį, žemę ir orą. 3.Ką svarbiausia surado Mileto mokyklos mąstytojai, ieškodami pirmapradės būsenos? Jie surado, jog būtis yra pirminė prieš nebūtį. Jie sakė, kad yra būtis, o ne nebūtis. Mileto mokyklos filosofai atskleidė būties prasmę, suprasdami ją ne vien tik kaip būtybę. Jie atskleidė būties hierarchiją; jie suprato, kad pasaulį galima pažinti. Jie pirmieji išsivadavo iš mitologinės pasaulėžiūros. Būtis yra pažini, laikoma didžiąja paslaptimi.
LITERATŪROS SĄRAŠAS• Bronius Genzelis “Senovės filosofija” Vilnius, “Mintis”, 1995m.• Bronius Genzelis “Esė apie mąstytojus” Vilnius, “Mintis”, 1986 m.• “Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika” Vilnius, “Mintis”, 1977 m.• W.Raeper, L. Smith “Po idėjų pasaulį” Vilnius, “Alma Littera”, 1995 m.• Romualdas Ozolas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją” Vilnius, “Vyturys”, 1988 m. Ernst von Aster “Filosofijos istorija” Vilnius, “Alma Littera”, 1995 m.