meilės psichologija

ĮVADAS

Jei meilė yra menas, tai jai reikia daug žinių ir pastangų. Gal meilė yra tik malonus jausmas, kurį dovanoja mums atsitiktinumas.
Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie nori jos, bet negalvoja, jog mylėti galima mokintis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, mokančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms.
Kita prielaida, reemianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis. Dauguma žmonių galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo meilei. Šiuolaikinėms pasaulio kartoms, beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Dauguma ieško „romantinės meilės“, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis.
Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suprasti savo nesėkmių priežastis ir išmokti ellgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.
Pirmiausia reikėtų įsisąmoninti, kad meilė yra menas. Jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, tu

urime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakykime tapybos, muzikos, medicinos ar pedagogikos.
Ar ištiesu verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga tik sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų?

1. MEILĖ – ATSAKYMAS Į ŽMOGAUS EGZISTENCIJOS PROBLEMĄ

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma joo, suvokias savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visatai daro jo uždarą, atskirą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Didžiausia žmogaus reikšmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo.
Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo. Alkoholizmas, na

arkomanija, savižudybės yra simptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo, bet jis liečia tik protą, o ne kūną. Minios konformizmas turi tik vieną privalumą – yra pastovus ir be protrūkių. Individas tampa priklausomas konformizmo modeliui nuo trejų ar ketverių metų ir iš tiesų jau niekada nebepraranda savo sąsajų su minia. Net jo laidotuvės, kurias individas įsivaizduoja kaip savo paskutinį reikšmingą socialinį veiksmą, tiksliai atitinka įprastą ritualą.
Šiuolaikiniame gyvenime bandydami atsikratyti vienatvės nerimo mes tampame darbo ir malonumų rutinos dalimi. Nuo aštuonių iki penkių žmogus tampa sudėtine darbo jėgos arba biurokratų – tarnautojų ir menedžerių – jėgos dalimi. Visi jie atlieka užduotis, diktuojamas visos struktūros, nustatytu greičiu, nustatytu būdu. Net jausmai yra reglamentuoti: nuoširdumas, tolerancija, patiklumas, ambicija, gebėjimas sugyventi. Taip pat rutinizuoti yra ir malonumai, kad ir ne tokiu drastišku būdu. Knygas atrenka knygų klubai, filmus – kinų ir teatro savininkai, jie apmoka i reklaminius skelbimus; poilsis taip pat suvienodintas: pasivažinėjimas mašina, televizijos laidos, klubai, visuomenės organizacijos
Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos. Jei tarpasmeninio ryšio siekimą mes vadinsime „ meile“, susidursime su dideliais sunkumais. Ar kiekvienas ryšys gali būti vadinamas meile? O gal žodį meilė derėtų pasaugoti specifinei sąryšio formai, kuri aukščiausia vertybė visose didžiosiose humanistinėse religijose ir filosofinėse sistemose.
Kas gali būti tikras, kad me
es žinome, apie kurią sąryšio rūšį kalbama, kai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų egzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžias meilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais.
Skirtingai nuo simbiozinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirtumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, o išsaugoti savo orumą.
Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra „veikimas“, o ne „buvimas paveiktu“. Aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas. Kas yra davimas? Labiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris, kad „duoti“, tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Kai kas davimą laiko vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie privalo duoti; davimo vertė glūdanti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu, dorovinė norma – geriau duoti, negu imti – reiškia, kad verčiau kentėti, nei patirti džiaugsmą.
Bet svarbiausia davimo sfera, aišku, yra ne materialinių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką ji
is duoda, gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmoniškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, stiprindamas ir savąjį. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yra dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra jėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę. Šią mintį yra puikiai išreiškęs Marksas: „ Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu žmogišku, tokiu atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą, ir t.t. Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra bejėgiškumas, jūsų nelaimė.“
Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagalba ir žinojimu.
Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.
Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsų laikais atsakomybė suvokiama kaip pareiga. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam „atsakui“. Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savarankiškumą, jei nebus trečio komponento – pagarbos.
Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Jei aš myliu kitą žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas.
Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra stebuklingas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis ir sau, ir savo draugams. Mes žinosime save, ir vis dėlto, kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savo artimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji nesame daiktai.
Kitas būdas pažinti „paslaptį“ yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimas į kitą asmenį, kuriame mano noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę. Sąryšyje aš pažystu tave, save, visus – ir nieko. Aš žinau tik vieną pažinimo būdą, kuris yra gyvybingas ir prieinamas žmogui – tai sąryšio išgyvenimas, o ne žinojimas, kurį mums gali duoti mintis. Net jei mes žinotume tūkstantį kartų daugiau, nei žinome dabar, mes niekada nepasieksime dugno. Mes vis tiek liksime mįsle sau patiems, lygiai kaip ir mūsų draugai liks paslaptimi mums ir sau.
Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Aš turiu objektyviai pažinti kitą asmenį ir save, kad galėčiau matyti jį realų, be iliuzijų, iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą.
Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu kuri yra atmetusi narcistinės svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios veiklos.

1.1.Meilė tarp tėvų ir vaiko

Gimdamas kūdikis turėtų jausti mirties baimę, jei likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažysta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Mama yra šiluma, mama yra maistas, mama suteikia pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra nacizmas.
Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius, kokie yra. Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaip skirtingas esmes. Sužino, kad ugnis yra karšta ir skaudi, kad motinos kūnas yra šiltas ir malonus, kad medis yra sunkus ir kietas, kad popierius yra lengvas ir gali būti suplėšytas. Jis mokosi žmonėse, žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji paims į rankas, kai aš pravirsiu. Visi šie išgyvenimai ir susivienija patirtyje; aš esu mylimas. Aš esu mylimas toks, koks esu, arba, esu mylimas, kad aš esu. Mamos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, nereikia užsitarnauti, ji yra lyg Dievo dovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.
Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių metų svarbiausia būti mylimam. Vaikas pats iki to amžiaus nemyli, bet džiaugiasi, kad yra mylimas. Vėliau atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje vaikas galvoja duoti kažką motinai, sukurtą eilėraštį, piešinį ir tik paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tik priemonė patenkinti poreikius. Kito asmens reikmės tampa tokios pat svarbios, kaip ir jo paties; gal net svarbesnės. Duoti tampa maloniau, negu gauti, mylėti – svarbiau negu būti mylimam. Per meilę vaikas išsivaduoja iš vienišumo ir izoliacijos kalėjimo – iš nacizmo ir pagimdytos būsenos. Jis pajunta galįs sužadinti meilę mylėdamas pats, daugiau nepriklausys nuo meilės, pelnytos už tai, kad esi bejėgis, mažas, silpnas.
Su galia mylėti vystosi meilės objektas. Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie mamos. Šis prisirišimas natūralus iki gimimo, kai motina ir vaikas sudaro vienybę, nors yra du. Gimimas daug ką keičia, bet ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Dabar vaikas gyvena nebe motinoje, bet vis dar lieka nuo jos priklausomas. Bet kaskart darosi laisvesnis: mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti pasaulį, ryšys su motina palaipsniui praranda gyvybinę reikšmę, atsiranda ryšys su tėvu, kuris darosi vis svarbesnis.

1.2. Tėviška meilė

Santykis su tėvu yra visiškai skirtingas ir kitoks negu su mama. Motina yra namai, iš kurių mes išeiname, ji yra gamta, žemė; tėvas negali nė vieno iš jų atstoti. Tėvas neatstovauja natūriniam pasauliui, jis atstovauja kitiems žmogaus egzistenciniams poliams – minties, žmogaus padarytų daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį.
Tėvo meilė yra sąlygota meilė. Jos principas – „Aš myliu tave, nes tu pateisini mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš“. Tėvo meilėje esama neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiama yra tai, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti, jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Tėviškoji meilė vertina paklusnumą, o nepaklusnumas tampa svarbiausia nuodėmė, bausmė už ją – tėvo meilės praradimas. Teigiama pusė taip pat svarbi. Kadangi ši meilė yra sąlygota, vadinasi, aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti, tai meilė nėra kažkas, kas nuo manęs nepriklauso, kaip kad motinos meilė.
Motinos ir tėvo santykiai su vaiku atitinka paties vaiko reikmes. Kūdikiui reikia motinos meilės ir rūpesčio, fiziologinio bei psichologinio. Nuo šešerių metų vaikas ima sieti tėvo meilės, jo autoriteto ir vadovavimo. Motinos paskirtis saugoti jo gyvybę, tėvo paskirtis – vadovauti, mokyti įveikti sunkumus, būdingus tai visuomenei, kurioje vaikas gimė. Motinos siekis turėtų būti – kad vaikas pagaliau taptų nepriklausomas, atsiskirtų nuo jos. Tėvo meilė turėtų būti rami ir pakanti, o ne grėsminga ir autoritariška. Ji turėtų diegti augančiam vaikui pasitikėjimo savimi ir pagaliau leisti jam pajusti autoritetu pačiam sau, nesiorientuoti į tėvą.
Ateina laikas, ir žmogus subręsta: pats tampa savo paties motina ir tėvu. Jis gauna, kaip įprasta, kaip įprasta, ir motinos, ir tėvo žinių. Subrendęs žmogus myli pagal savo motinišką ir tėvišką sąžinę, nors ir atrodo, kad jos viena kitai prieštarauja. Jei jis vadovautųsi vien tėviškąja sąžine, būtų žiaurus ir nežmoniškas. Jei vadovautųsi vien motiniškąja, bijotų pats vertinti ir taip stabdytų savo ir kitų vystymąsi.

1.3. Broliška meilė

Broliškoje meilėje įžvelgiame atsakomybę rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Ši meilė yra meilė visiems žmonėms. Broliškoji meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmoniškojo solidarumo, žmoniškosios vienybės išgyvenimas, ji remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi.
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių: bet, aišku, net ir lygūs nėra visada „lygūs“, tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visiems reikalinga pagalba. Šiandien aš, rytoj tu.
Meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia. Mylėti savo kūną ir kraują nėra laimėjimas. Tik ten, kur meilė nesiekia kokios nors naudos, ji ima skleistis. Užjausdamas kenčiantį, žmogus pažadina meilę savo broliui, net meilėje sau jis taip pat myli tą, kuris reikalingas pagalbos, silpnas, nesaugus. Užuojautoje esama pažinimo ir susitapatinimo, kaip sako Senasis Testamentas, – „Jūs pažįstate svetimojo širdį, nes patys buvote svetimais Egipto žemėje .todėl mylėkite nepažįstamąjį“.

1.4. Meilė sau

Niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei myliu save, vadinasi, nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas.
Tarp meilės sau ir kitiems negali būti jokio prieštaravimo. Jei mylėti artimą, kaip žmogų, yra dorybė, tai mylėti save, kaip žmogų, taip pat turi būti dorybė, o ne yda. Biblijoje išreikšta mintis: „mylėk savo artimą, kaip pats save“, – tai yra pagarba savo unikalumui, neliečiamybei. Meilė sau neatskiriamai siejasi su meile kiekvienai gyvai būtybei, jau nekalbant apie žmogų. Meilė kitiems ir sau nėra dvi meilės, veikiančios atskirai. Priešingai, kas sugeba mylėti save, tas sugeba mylėti ir kitus. Meilė yra nedaloma, tai kūrybos išraiška, kurią sudaro rūpinimasis, pagarba, atsakomybė, pažinimas.
Laikydami, kad meilė sau ir meilė kitiems iš esmės yra susijusios, kaip galėtume paaiškinti savanaudiškumą, akivaizdžiai atsiribojantį nuo bet kokio rūpesčio kitais? Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Toks žmogus pasaulį vertina tik tuo požiūriu, ką iš jo galima gauti, jis nesidomi kitų reikmėmis, nereiškia pagarbos jų orumui ir asmenybės vientisumui; nieko nemato išskyrus save viską vertina tik pagal naudą sau; iš esmės jis nepajėgus mylėti.
Mintis apie meilę sau geriausiai apibūdina Meisterio Eckharto žodžiai „ Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus, kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks iš tiesų pamilti nė savęs, bet jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas asmuo yra ir Dievas, ir žmogus. Taigi didis ir teisingas yra tas, kas mylėdamas save, vienodai myli ir visus kitus“.

1.5. Meilė dievui

Visose teistinėse religijose – nesvarbu, ar jos būtų politeistinės, ar monoteistinės – Dievas yra aukščiausia vertybė, labiausiai geidžiamas gėris. Taigi išskirtinė Dievo reikšmė priklauso nuo to, ko žmogus labiausiai geidžia. Todėl norint suvokti Dievo sampratą, reikia įsigilinti į Dievą garbinančio žmogaus charakterio sandarą.
Mūsų troškimas mylėti kyla iš vienišumo jausmo, kuris sukelia poreikį įveikti vienatvės nerimą per sąryšio išgyvenimą. Religinė meilės forma, kuri vadinama meilė Dievui, psichologiškai niekuo nesiskiria. Meilė Dievui gali būti tokia pat įvairialypė, kaip ir meilė žmogui, tik dažnai gali skirtingai reikštis.
Žmonija vystėsi nuo matriarchalinės prie patriarchalinės visuomenės, tas pat vyko ir religijoje, todėl tolesnį meilės brendimą galime pasekti patriarchalinės religijos vystymesi. Pradžioje mes matome Dievą, despotišką ir pavydų, savo paties sukurtą žmogų jis laiko savo nuosavybe, su kuria galima daryti viską, ką tik panorės. Šioje religijos pakopoje Dievas išvaro žmogų iš rojaus, kadangi šis paragavo pažinomo medžio vaisiaus ir pats galėjo tapti Dievu; šioje pakopoje Dievas nutaria sunaikinti žmonių giminę Tvanu, kadangi nė vienas iš jų neįtiko, išskyrus mylimiausią jo sūnų Nojų; šioje pakopoje Dievas reikalauja iš Abraomo nužudyti savo vienintelį sūnų Izaoką ir taip per begalinį paklusnumą įrodyti savo meilę Dievui. Bet tuo pačiu prasideda nauja pakopa; Dievas kartu su Nojumi pasirašo sutartį, kurioje pažada daugiau nebenaikinti žmonių giminės; šia sutartimi Dievas save suvaržo. Dievas kinta toliau, despotiškas genties vadas tampa mylinčiu tėvu, suvaržytu savo paties iškeltų principų; tolesnėje raidoje Dievo asmuo virsta jo paties iškeltų principų, tokių kaip teisingumas, tiesa ir meilė simboliu. Dievas yra tiesa, Dievas yra teisingumas. Dievas nustoja būti asmeniu, žmogumi, tėvu, jis tampa reiškinių įvairovėje slypinčios vienybės simboliu, įvaizdžiu gėlės, kuri iš dvasinės sėklos išaugs žmogaus viduje.
Tikrai religingas asmuo, nieko neprašo, nieko nelaukia iš Dievo, jis myli Dievą ne kaip vaikas myli tėvą ar motiną, jis jau yra įgavęs kuklumo, todėl suvokia savo ribotumą bent tiek, kad žino, jog nieko nežino apie Dievą. Dievas jam yra simbolis, kuriuo žmogus savo vystymosi pradinės pakopose yra išreiškęs visumą to, ko žmogus siekia; dvasinio pasaulio erdvę, meilę, teisingumą. Jis tiki principais, kuriuos skelbia „Dievas“, jis ieško tiesos, gyvena meilėje ir teisingume ir laiko gyvenimą tiek vertingu, kiek jame yra galimybių vis geriau atskleisti savo žmoniškąsias galias.
Vakaruose vyraujančioje religinėje sistemoje meilė Dievui yra iš esmės tas pats, kas ir tikėjimas į Dievą, į Dievo buvimą, Dievo teisingumą, Dievo meilę.
Grįžkime prie svarbios paralelės tarp meilės tėvams ir meilės Dievui. Tik gimęs vaikas būna prisirišęs prie motinos kaip savo būties pagrindo. Jis jaučiasi bejėgis ir reikalingas visa apimančios motinos meilės. Po to jis atsigręžia į tėvą, kaip naują jo jausmų centrą, vadovaujantį jo mintis ir jausmus; šioje stadijoje jis jaučia poreikį susilaukti pagyrimo arba išvengti jo nepasitenkinimo. Visiško subrendimo stadijoje jis išsivaduoja iš asmeninės priklausomybės ir nuo tėvo, ir nuo motinos, kaip jį saugojančių ir vadovaujančių jėgų; tėvo ir motinos principus jis suformuoja savyje. Jis pats tampa savo tėvu ir motina. Žmonija vystėsi taip pat: pradžioje buvo meilė Dievui, kaip bejėgiškas santykis su motina Deive, po to paklusnumo santykis su Dievu Tėvu, vėliau pasiekiamas brandus santykis, kai Dievas nustoja būti išorine jėga, kai žmogus tarsi įaugina meilės ir teisingumo principus savyje, pajunta vienybę su Dievu ir pagaliau pasiekiamas tas lygis, kai apie Dievą kalbama tik poetine, simboline prasme.
Meilė Dievui negali egzistuoti skyrium nuo meilės tėvams. Jei asmuo neatsiskyrė nuo kraujomaišinio santykio su motina, klanu, tauta, jei ir toliau lieka vaikiškai priklausomas nuo baudžiančio ir keršijančio tėvo ar kurio kito autoriteto, jis negali subrandinti meilės Dievui; tada jo religija lieka pirmykščio lygio, kai Dievas buvo suvokiamas kaip visa globojanti motina ar visa baudžiantis ir keršijantis tėvas.

2. MEILĖ IR DABARTINĖ VAKARŲ VISUOMENĖ

Šiuolaikiniam kapitalizmui reikalingi tokie žmonės, kurie be pasipriešinimo jungiasi į dideles grupes, kurie nori vartoti vis daugiau ir daugiau, kurių skoniai yra suvienodinami ir todėl gali būti lengvai keičiami bei nuspėjami. Reikalingi žmonės, kurie jaučiasi esą laisvi ir nepriklausomi, nepavaldūs jokiam autoritetui ar sąmonės principui ir vis dėlto trokšta būti valdomi, nori daryti tai, ko iš jų laukiama, sklandžiai, be jokios trinties prisitaikyti prie visuomenės mašinos, nori būti valdomi be jėgos, vedami be vado, kreipiami be tikslo – išskyrus vieną – gaminti gėrybes, dalyvaujant judėjime, funkcionuoti, eiti į priekį.
Kas iš to išeina? Dabartinis žmogus yra susvetimėjęs sau, savo artimiesiems ir savo prigimčiai (Detalesnė diskusija apie susvetimėjimo problemą ir apie šiuolaikinės visuomenės įtaką žmogaus charakteriui “Sveika visuomenė”. E.Fromm, Routledge, London.). Jis tapo daiktu, išgyvenančiu savo gyvybines jėgas kaip investiciją, kuri turi duoti didžiausią naudą, kokią tik galima gauti esamoje rinkoje. Žmonės bendrauja panašiai kaip susvetimėję automatai, jų saugumui reikia būti prie bandos ir neišsiskirti nei mintimis, nei jausmais, nei elgesiu. Kai kiekvienas siekia būti taip arti šalia kito, kiek tik tai įmanoma, kiekvienas lieka visiškai vienišas, persmelktas stipraus nesaugumo jausmo, nerimo ir kaltės, kurie visada atsiranda, kai nėra įveiktas svetimumas tarp žmonių. Mūsų civilizacija siūlo daugelį palengvinimų, kurie padeda žmonėms išvengti šio vienišumo suvokimo: pirmiausia – griežta biurokratizuoto, mechaniško darbo rutina, neleidžianti žmonėms suvokti savo esminių žmoniškųjų reikmių, transcendencijos ir vienybės siekių. Kadangi vien rutinos nepakanka, žmogus slopina savo nesąmoningą desperaciją rutinizuotomis pramogomis, pasyviai vartodamas vaizdus ir garsus, kuriuos jam siūlo pramogų industrijos; taip pat per malonumą pirkti naujus daiktus ir greitai juos keisti kitais. Dabartinis žmogus yra labai arti to vaizdinio, kurį Huxley aprašo, “Šauniajame naujajame pasaulyje”: gerai pamaitintas, gerai aprengtas, seksualiai patenkintas, bet visiškai be savasties; visi jo kontaktai su aplinkiniais žmonėmis yra mechaniški, jis vadovaujasi lozungais, kuriuos labai vykusiai suformulavo Huxley, kaip antai: “Kai individas jaučia, visuomenė virpa” arba “Niekada neatidėk rytdienai malonumo, kurį gali patirti šiandien”, arba visa apvainikuojantis šūkis: “Šiais laikais visi yra laimingi”. Žmogaus laimė šiandien sudaryta iš “malonumų patirties”. Malonumų patiriame dėl pasitenkinimo, pirkdami ir vartodami daiktus, vaizdus, maistą, gėrimus, cigaretes, žmones, paskaitas, knygas, kino filmus; viskas kaip mat suvartojama, praryjama. Pasaulis yra vienas didelis objektas mūsų apetitui patenkinti, didelis obuolys, didelis butelis, didelė krūtis; mes esame žindukliai, visada laukiantys, kupini vilčių ir amžinai nusiviliantys. Mūsų charakteris priklauso nuo mainų ir gavimo, prekybos ir vartojimo, viskas – dvasiniai ir materialūs objektai – tampa objektais mainams ir vartojimui.
Tokia pati situacija yra ir meilėje, nes šiuolaikinė visuomenė daro įtaką žmogaus socialiniam charakteriui. Automatai negali mylėti; jie gali tik mainyti savo “asmeninį paketą” ir tikėtis lygiaverčio užmokesčio. Viena ryškiausių šio susvetimėjimo apraiškų meilėje, ypač vedybose, yra “partnerystė”. Daugelyje straipsnių apie laimingas vedybas idealas yra aprašomas kaip sklandžiai funkcionuojanti “partnerystė”. Šitoks aprašymas nedaug skiriasi nuo sklandžiai funkcionuojančio tarnautojo apibūdinimo, jis turi būti “protingai nepriklausomas”, draugiškas, tolerantiškas ir tuo pat metu ambicingas bei agresyvus. Taip ir vedybų patarėjas mums teigia, kad vyras turėtų “suprasti” savo žmoną ir padėti jai. Jis turėtų palankiai vertinti jos naujus drabužius, skanius patiekalus. Ji, savo ruožtu, turėtų suprasti, kad jis grįžta namo pavargęs ir suirzęs, turėtų dėmesingai klausytis, kai jis pasakoja apie savo darbo problemas, neužpykti, bet suprasti, kai užmiršta jos gimtadienį. Visi tokios rūšies santykiai yra visuma gerai sustyguotų santykių tarp dviejų asmenų, kurie lieka svetimi visą gyvenimą, niekad nerasdami “centruoto ryšio”, bet vienas su kitu elgiasi mandagiai ir neriasi iš kailio dėl abipusės geros savijautos.
Šioje meilės ir vedybų sampratoje svarbiausia – atsikratyti nepakeliamo vienatvės jausmo. “Meilėje” pagaliau randamas išsigelbėjimas nuo vienatvės. Sukuriama dviejų sąjunga prieš visą likusį pasaulį, ir šis egoizmas klaidingai yra laikomas meile ir intymumu.
Komandos jausmo, abipusio pakantumo ir panašių dalykų iškėlimas palyginti naujas reiškinys. Po Pirmojo pasaulinio karo, vyravo požiūris, kad meilės ryšių ir ypač laimingų vedybų pamatas yra abipusis seksualinis pasitenkinimas. Buvo tikima, jog dažnai nelaimingų vedybų priežastis esti tai, kad partneriai nėra teisingai seksualiai susiderinę; šios nesėkmės priežastimi buvo laikomas “teisingo” elgesio nežinojimas, tai yra neteisinga vieno ar abiejų partnerių seksualinė technika. Tam, kad ištaisytų šią ydą ir pagelbėtų nelaimingoms poroms, nemylinčioms vienas kito, daugelis knygų ėmė siūlyti seksualinio elgesio instrukcijas ir konsultacijas, žadėdamos netiesiogiai ar visai atvirai meilę ir laimę. Visa tai grindžiama mintimi, kad meilė yra seksualinio malonumo pagimdyta, taigi jei du žmonės žino, kaip patenkinti vienas kitą seksualiai, jie vienas kitą mylės. Tai buvo tąsa bendros to meto iliuzijos, kad teisingas technikos panaudojimas gali išspręsti visas – ir industrijos, ir žmogaus – problemas. Buvo nepastebima, kad iš tikrųjų teisinga yra visiškai priešinga idėja.
Psichoanalitinio gydymo duomenys rodo, jog teisingos seksualinės technikos žinojimas neveda į seksualinę laimę ir meilę, tačiau įsitikinimas, kad meilė yra abipusio seksualinio pasitenkinimo pasekmė, labiausiai buvo grindžiamas Froido teorija. Froidui meilė iš esmės buvo seksualumo fenomenas. “Žmogus savo išgyvenimu atranda, kad seksualinė (genitalinė) meilė atneša jam didžiausią pasitenkinimą, ir tai tampa jam visokios laimės prototipu, todėl ir ateityje jis ieškos laimės lytiniuose santykiuose, paversdamas lytinį jausmingumą gyvenimo ašimi”. Broliškos meilės išgyvenimas, pasak Froido, yra seksualinio potraukio pasekmė, tik jame seksualinis instinktas yra virtęs impulsu, kurio tikslas yra nuslopintas. “Meilė, kurios tikslas yra nuslopintas, atsirasdama buvo kupina jausmingumo, žmogaus pasąmonėje tokia ir pasilieka”. Susiliejimo, vieningumo (“okeaninis”) jausmas, kuris yra mistinės patirties esmė ir stipriausiai jaučiamo dviejų žmonių artumo pagrindas – Froido buvo interpretuojamas kaip iškrypimas, grįžimas į ankstyvąjį “beribį narcisizmą”.

Froidas buvo labai paveiktas XIX amžiaus materializmo. Buvo manoma, kad visų sąmonės reiškinių pagrindas glūdi fiziologiniuose reiškiniuose; taigi meilė, neapykanta, ambicija, pavydas Froido buvo aiškinami kaip įvairūs seksualinio instinkto pasireiškimai. Jis nesuprato, kad esminė tikrovė žmogui yra jo egzistencijos visuma, pirma – žmogiškoji situacija, bendra visiems žmonėms, antra – gyvenimo praktika, sąlygota konkrečios visuomenės struktūros (lemiamą žingsnį link šio materializmo tipo žengė Marksas savo “istoriniu materializmu”, kuriame ne kūnas, ne instinktas, kaip maisto ar nuosavybės poreikis, padeda suprasti žmogų, bet žmogaus gyvenimo proceso visuma, jo “gyvenimo praktika”). Pagal Froidą, visiškas ir neužslopintas visų instinktyvių norų patenkinimas turėtų garantuoti dvasios sveikatą ir laimę. Tuo tarpu paprasčiausi klinikiniai duomenys rodo, kad vyrai ir moterys, paskyrę savo gyvenimą nevaržomam seksualiniam pasitenkinimui, nepasiekia laimės ir labai dažnai kenčia nuo aštrių neurotinių simptomų ar konfliktų. Visiškas visų instinktų patenkinimas ne tik nėra laimės pamatas, jis dargi neužtikrina sveikatos. Vis dėlto po Pirmojo pasaulinio karo Froido idėjos galėjo būti populiarios, nes tuo metu išryškėjo pokyčiai pačioje kapitalizmo dvasioje, nuo taupumo pereita prie išlaidumo, nuo savęs ribojimo vardan ekonominės sėkmės pereita prie besaikio vartojimo, kaip vis besiplečiančios rinkos pamato ir būdo patenkinti nerimstantį, atbukusį individą. Vyraujančia nuostata tapo nepraleisti nė vienos progos patenkinti savo norus sekso srityje – lygiai taip pat, kaip ir bet kurioje kitoje materialinio vartojimo srityje.
Froido meilės samprata yra patriarchalinio tipo vyriškio patirtis, išreikšta XIX a. terminais, taip Salivanas apibūdina XX amžiaus susvetimėjusios, parsiduodančios asmenybės patirtį. Tai esanti “egoizmo dviese” išraiška, dviejų žmonių, sujungtų bendrų interesų, pasipriešinimas priešiškam ir susvetimėjusiam pasauliui. Šis intymumo apibrėžimas iš esmės tinka apibūdinti jausmus bet kokioje besitelkiančioje grupėje, kurioje visi vardan bendro tikslo savo elgesiu prisitaiko prie kito asmens išreikštų poreikių. Įdomu tai, kad Salivanas kalba apie išreikštas reikmes, nors meilėje svarbiausia yra atsiliepti į neišreikštas vienas kito reikmes.
Meilė, kaip abipusis seksualinis pasitenkinimas, ir meilė, kaip “komandos veikla”, gelbėjimasis nuo vienatvės, yra dvi “normalios” meilės suirimo šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje apraiškos, socialiai pateisinta meilės patologija. Bet yra daug individualizuotų meilės iškrypimo, kai sąmoningai kenčiama, apraiškų, kurias psichiatrai ir didžiuma eilinių žmonių laiko neurotinėmis. Keletą dažniausiai pasitaikančių trumpai aptarsime kituose pavyzdžiuose.
Neurotinės meilės pagrindas yra tai, kad vienas arba abu “įsimylėjėliai” lieka prisirišę prie gimdytojo ir, jau būdami suaugę, perkelia jausmus, lūkesčius ir baimes, kurias kadaise patyrė savo tėvo ar motinos atžvilgiu, į mylimą asmenį: įtraukti ir niekaip neįstengiantys išsivaduoti iš infantiliško prieraišumo, jie to paties siekia savo suaugusiame gyvenime. Šiuo atveju emociškai asmuo taip ir lieka dvejų, penkerių ar dvylikos metų vaiku, nors intelektualiai ir socialiai jau yra visai kito amžiaus. Aštresniais atvejais šis emocinis nesubrendimas sukelia socialinės veiklos sutrikimų; švelnesniais – konfliktai kyla intymiuose, asmeniniuose santykiuose.
Mūsų pokalbio iliustracija gali būti kitas neurotinės meilės atvejis, būdingas vyrams, kurie emociškai liko prisirišę prie motinos. Tokie žmonės vis dar jaučiasi vaikais, pasigenda motinos globos, jos meilės šilumos, rūpesčio ir žavėjimosi; trokšta besąlyginės motinos meilės, teikiamos vien todėl, kad jiems jos reikia, kad yra motinos vaikai, kad yra bejėgiai. Tokie vyrai dažnai yra švelnūs ir žavūs, siekdami moters meilės ir net pasiekę ją, tokie ir lieka. Tačiau jų santykis su moterim, paprastai ir su visais kitais žmonėmis, lieka paviršutiniškas ir neatsakintas,. Jų tikslas – būti mylimam, o ne pačiam mylėti. Šio tipo vyruose yra didelė dozė tuštybės, geriau ar blogiau užmaskuotos už grandiozinių idėjų. Jei jie randa ieškomą moterį, jaučiasi saugūs, pasaulio viršūnėje, gali parodyti be galo daug meilės ir žavesio. Tai ir yra priežastis, kodėl šie vyrai dažnai tokie nepatikimi. Bet, kai po kurio laiko moteris atsisako gyventi pagal jų fantastinius lūkesčius, prasideda konfliktai ir apmaudas. Jei moteris nesižavi juo visą laiką, jei ji nori turėti savo pačios gyvenimą, jei ji ir pati nori būti mylima ir globojama ir jei kraštutiniu atveju nenori atleisti visų jo romanų su kitomis moterimis (ar nepaprastai domėtis jais), vyriškis jaučiasi labai įžeistas ir apviltas, dažniausiai pateisina savo jausmus mintimi, kad moteris “nemyli jo, yra savanaudė ir valdinga”. Bet kuris nukrypimas nuo mylinčios motinos ir žavaus vaiko santykių yra laikomas meilės stokos įrodymu. Šie vyrai dažnai painioja savo prieraišumą, norą patikti su tikra meile ir galvoja, kad su jais elgiamasi negarbingai, įsivaizduoja esą didieji meilužiai ir sielvartingai skundžiasi dėl savo meilės partnerių nedėkingumo.
Kartais tokie prie motinos prisirišę asmenys gali gyventi be rimtų sutrikimų. Jei jo motina iš tiesų “mylėjo” jį pernelyg globodama (galbūt būdama valdinga, bet be destruktyvumo apraiškų), jei jis randa žmoną tokio pat būdo kaip jo motina, jei jo ypatingi sugebėjimai ir talentas leidžia naudotis savo žavesiu ir likti dėmesio centre (kaip kad tai būna su kai kuriais sėkmės lydimais politikais), jis būna “gerai prisitaikęs” socialine prasme, nors ir nepasiekia savo asmenybės didesnio subrendimo. Mažiau sėkmingais atvejais, – ir tai, aišku, atsitinka gerokai dažniau, – jo nesėkmės meilėje, o kartais ir visuomeniniame gyvenime jį stumia į neviltį; kai tik toks asmuo paliekamas vienas, tuoj pat kyla konfliktai, didžiulis nerimas ir depresija.
Dar stipresnės patologijos atvejais prisirišimas prie motinos yra didesnis ir iracionalesnis. Šiame lygmenyje geidžiama, simboliškai kalbant, ne grįžti į saugų motinos glėbį, ne prie jos maitinančios krūtinės, bet į jos visa priimančias ir visa griaunančias įsčias. Sveika prigimtis stengiasi išsiveržti iš įsčių į pasaulį; o rimtos psichinės ligos atveju akivaizdus siekimas grįžti atgal, t.y. būti vėl “išimtam” iš gyvenimo. Šis prieraišumo atvejis paprastai išryškėja, kai motinos prisiriša prie savo vaikų, kaip tik tokiu ryjančiai griaunančiu būdu. Kartais vardan meilės, o kartais vardan pareigos jos nori pasilaikyti sau vaiką, paauglį, vyrą, kad šis negalėtų be jų kvėpuoti, negalėtų mylėti, nebent iškreiptu seksualiniu būdu – žemindamas visas kitas moteris; kad negalėtų tapti laisvu, nepriklausomu, nebent pasidarydamas iškrypėliu ar nusikaltėliu.
Ši destruktyvi, į save siurbianti motina yra neigiama motinos meilės pusė. Motina gali duoti gyvenimą ir gali jį atimti. Ji yra tai, kas gaivina, ir tai, kas griauna; ji gali daryti meilės stebuklus ir gali labiausiai sužeisti. Religiniuose įvaizdžiuose (tokiuose kaip indų deivė Kali) ir sapnų simbolikoje dažnai galima aptikti ir priešingų motinos pusių.
Kitokia neurotinės patologijos forma pasireiškia tais atvejais, kai prisirišama prie tėvo.
Minėtinas atvejis, kai vyras turi šaltą ir abejingą motiną, o jo tėvas (iš dalies dėl žmonos šaltumo) visą savo švelnumą ir dėmesį sutelkia į sūnų. Jis yra “geras tėvas”, bet tuo pačiu metu autoritariškas. Kai jis patenkintas sūnaus elgesiu, mielai jį giria, apdovanoja, yra meilus; kai sūnus jį apvilia, atšąla ar bara. Sūnus, kuriam tėvo meilė yra vienintelė, vergiškai prisiriša prie tėvo. Svarbiausiu jo tikslu gyvenime tampa noras įtikti tėvui. Kai tai pasiekia, jaučiasi laimingas, saugus, patenkintas. Bet kai padaro klaidą, nesugeba įtikti tėvui, jaučiasi sugniuždytas, nemylimas, atstumtas. Visą savo gyvenimą toks vyriškis stengsis rasti tėvišką asmenį, prie kurio galėtų prisirišti panašiu būdu. Visas jo gyvenimas tampa pakilimų ir nuopuolių grandine, priklausomai nuo to, kaip seksis užkariauti tėvo palankumą. Tokiems žmonėms dažnai sekasi kopti socialinės karjeros laiptais. Jie sąžiningi, patikimi, energingi, įsisąmoninę pasirinktojo tėvo vaizdinį, supranta ir kaip jį valdyti. Bet su moterimis jie lieka abejingi ir išlaiko distanciją. Moteris niekada jam neturi esminės reikšmės. Paprastai žiūri į ją su lengva panieka, dažniausiai pridengdami ją tėvišku rūpesčiu maža mergaite. Jie gali imponuoti moterims akivaizdžiomis vyriškomis savybėmis, bet jais vis labiau nusiviliama, kai moteris, kurią jis veda, palaipsniui suvokia, kad jai skirtas tik antraeilis vaidmuo, o pirmaeiliai jausmai skirti tėvui, kuris bet kuriuo atveju yra svarbiausias jos vyro gyvenime; nebent jei atsitinka, kad žmona taip pat lieka priklausoma nuo tėvo, ir tai daro ją laimingą su vyru, kuris žiūri į ją kaip į kaprizingą vaiką.
Sudėtingesnis neurotinio sutrikimo atvejis yra infantiliška meilė, atsirandanti tada, kai tėvai nemyli vienas kito, bet yra pernelyg santūrūs, kad pyktųsi arba rodytų išorinių nepasitenkinimo ženklų. Svetimumas vienas kitam verčia juos būti nenuoširdžias su savo vaikais. Tai, ką patiria maža mergaitė, yra “korektiškumo” atmosfera, kur, deja nelieka vietos nei artimam ryšiui su motina, nei su tėvu, taigi mergaitė lieka visad sutrikusi ir baili. Ji niekad nėra tikra dėl to, ką jos tėvai galvoja ir jaučia iš tikrųjų. Visada persekioja nežinomybės, netikrumo jausmas. Dėl to mergaitė užsisklendžia savo pačios pasaulėlyje, svajonėse, tampa užsidariusi ir visa tai perkelia į vėlesnius savo meilės santykius.
Be to, svetimumas kelia intensyvų nerimą, kad nesi tvirtai įsišaknijęs pasaulyje, tai dažnai skatina mazochistinius polinkius, kaip vienintelį būdą patirti stiprų susijaudinimą. Dažnai tokios moterys labiau linkusios pasirinkti vyrą, keliantį scenas ir barnius negu normalų ir supratingą, nes tai vis dėlto nuima įtampos ir baimės naštą; rečiau jos sąmoningai provokuoja tokį elgesį, kad nutrauktų jausminio neutralumo kankinančią nežinomybę.
Netikros meilės forma, kuri paprastai išgyvenama (o dažniausiai aprašoma filmuose ir romanuose) kaip “didžioji”, yra “stabmeldiška meilė”. Žmogus negali kūrybiškai atskleisti savo galių, todėl nejaučia savo tapatumo, savo “aiškumo”, jis linkęs “sudievinti” mylimą asmenį. Jis svetimas savo paties galioms, todėl projektuoja jas į mylimą žmogų, kurį ima garbinti, kaip tikrąją meilę, tikrąją šviesą, tikrąjį džiaugsmą. Šiuo atveju jis išsižada savo jėgos jausmo, praranda save savo mylimajame užuot atradęs save. Kadangi paprastai joks asmuo negali ilgą laiką gyventi pagal jos (arba jo) stabmeldiško dievinimo lūkesčius, neišvengiamai ateina nusivylimas, tada kaip vaisto reikia kito stabo, kartais tai pasidaro uždaras ratas. Šiam stabmeldiškos meilės atvejui būdinga nepaprastai stipri ir staigi meilės pradžia. Tokia sudievinančioji meilė dažnai suprantama kaip tikroji, didžioji meilė, bet kadangi sprendžiama pagal jausmų stiprumą ir gilumą, tai iš tikrųjų tik parodo dievinančiojo alkį ir neviltį. Reikia turėti galvoje, kad kartais tokie du žmonės ima dievinti vienas kitą, ir kraštutiniais atvejais tai virsta folie a deux.
Kita netikros meilės forma gali būti pavadinta “sentimentalia meile”. Jos esmė aiškėja iš to, kad meilė išgyvenama vien tik vaizduotėje ir niekada realiame (čia ir dabar) ryšyje. Šitokie meilės pakaitalai dažniausiai vaizduojami kino filmuose, žurnaliniuose apsakymuose ir meilės dainose. Visa tai vartodami, žmonės patenkina savo neišsipildžiusius meilės ir artumo siekius. Vyras ir moteris, kurie savo santuokoje nepajėgia peržengti svetimumo ribos, puola į ašaras, kai tampa laimingos ir nelaimingos meilės istorijos liudininkais. Daugeliui šeimų tokių filmų žiūrėjimas yra vienintelė atgaja, kai patiria meilę – ne vienas kitam, bet abu kartu, kaip kitų žmonių “meilės” žiūrovai. Kai meilė yra tik svajonė, jie gali dalyvauti abu, kai grįžta į realų savo gyvenimą, išsyk atšąla.
Kitas sentimentaliosios meilės bruožas yra atsitraukimas nuo jos laike. Porą gali labai jaudinti jų buvusios meilės prisiminimai,- nors kai ta praeitis buvo dabartimi, meilės iš tikrųjų nebuvo – arba svajonės apie būsimą jų meilę. Kaip gali įsimylėjusios arba ką tik vedusios poros svajoti apie jų laimę ateityje, kai kiekvienu esamu jų gyvenimo momentu jie jau ima bodėtis vienas kitu? Ši nuostata būdinga dabartiniam žmogui. Jis gyvena arba praeitimi, arba ateitimi, bet niekada šia diena. Jis jausmingai prisimena vaikystę ir savo motiną arba kuria laimės planus ateičiai. Ar meilė yra patiriama, pakeičiant ją išgalvotais kitų išgyvenimais, ar ji perkeliama iš dabarties į praeitį ar ateitį, ši abstrakti ir susvetimėjusi meilės rūšis tarnauja vietoj narkotikų, lengvinančių realybės skausmą, individo atskirtumą ir vienišumą.
Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę. Tik šiame “esmės” išgyvenime yra žmogiškas tikrumas, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas. Meilė, kaip išgyvenimas, yra nuolatinis iššūkis, ne poilsio vieta, bet judėjimas, augimas, bendras darbas: net jei čia yra harmonija ar prieštaravimai, džiaugsmas ar liūdesys, tai yra antriniai dalykai, lyginant su pagrindiniu. Du žmonės susiję vienas su kitu, išlikdami vienybėje su pačiu savimi, o ne bėgdami nuo savęs. Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė.

IŠVADA

Išnagrinėję teorinę meilės meno pusę, dabar susiduriame su kur kas sunkesniu klausimu, t.y. meilės meno praktika. Ar galima išmokti meilės meno praktikos be paties praktikavimo?
Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje. Kalbos apie meilės praktiką, jei ką ir gali, tai tik aptarti prielaidas ir nuostatas, būtinas meilės menui, taip pat įvertinti šių prielaidų ir nuostatų praktiką. Eiti prie tikslo gali tik kiekvienas asmeniškai, kalbos baigiasi, kai žengiamas lemiamas žingsnis. Taigi aš manau, kad diskusija apie nuostatas gali būti naudinga įvaldant šį meną tik tiems, kurie nelaukia “receptų”.
Atrodo, kad mėgėjų meilės meno srityje ir yra kur kas daugiau nei meistrų.
Dar vieną dalyką derėtų pabrėžti, kai kalbama apie bendrąsias meno mokymosi sąlygas. Paprastai meno pradedama mokytis netiesiogiai. Prieš imantis paties meno, reikia išmokti daug visokių, regimai su tuo nesusijusių, dalykų. Tas, kas mokosi dailidės amato, pirmiausia išmoksta apdoroti medį, pianistas pradeda nuo gamų grojimo, besimokantis šaudymo iš lanko dzen būdu pradeda nuo kvėpavimo pratimų (Zen in the art of archery, by E.Herrigel, London, Rontledge, 1954). Jei kas nori tapti meistru bet kurioje meno srityje, tam turi skirti visą savo gyvenimą arba bent susieti su tuo. Jo paties asmenybė tampa meno įrankiu ir turi būti išlavinta pagal paskirtį. Meilės meno atveju tai reiškia, kad kiekvienas, kuris nori tapti šio meno meistru, turi pradėti nuo kasdieninės drausmės, susikaupimo ir kantrybės praktikavimo visose savo gyvenimo srityse.
Kalbant apie meilės meno praktiką, tai reiškia: mylint reikia santykinai atsisakyti narcisizmo, meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui. Aišku, kuklumas ir objektyvumas nedalomi, kaip ir pati meilė. Aš negaliu būti iš tiesų objektyvus savo šeimos atžvilgiu, jei negaliu būti objektyvus svetimų atžvilgiu, ir atvirkščiai. Jei aš noriu išmokti meilės meno, aš privalau siekti objektyvumo visais atvejais ir tapti dėmesingas toms situacijoms, kur aš esu objektyvus. Aš turiu stengtis įžvelgti skirtumus tarp asmens ir jo elgesio mano sukurtame vaizdinyje, kuris gali būti nacistiškai iškreiptas, ir realaus asmens, koks jis yra nepriklausomai nuo mano interesų, reikmių ir baimių. Objektyvumas ir išmintis yra tik pusė kelio įvaldant meilės meną, bet jis turi būti pasiektas visų, su kuriais žmogus bendrauja, atžvilgiu. Jei kažkas norėtų apriboti savo objektyvumą tik mylimu žmogumi ir tuo požiūriu nesiskaityti su visu likusiu pasauliu, jis greitai patirtų visišką nesėkmę.

Leave a Comment