K. Donelaičio poemos “Metai” ištraukos interpretacija iš ciklo “Pavasario linksmybės”

K. Donelaičio poemos “Metai” ištraukos interpretacija iš ciklo “Pavasario linksmybės”

K. Donelaitis poemą „Metai“ parašė dar XVIIIa., o pati poema buvo išleista XIXa. Liudviko Rėzos. Poema „Metai“ – pirmasis lietuviškas eiliuotas kūrinys. Poema sudaryta iš 4 dalių: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Pavadinimai atspindi jų vyraujančią nuotaiką.
Vienos iš keturių dalių pavadinimų „Pavasario linksmybės“, kuriuo ir pradedamas kūrinys, parodo, kad bus kalbama apie pavasarį ir jo nuotaiką, apie gamtos ir žmonių atbudimą, apie pavasario reiškinius.
K. Donelaitis didelį dėmesį skiria saulei, apprašydamas jos reikšmę žmonėms ir gamtai. Saulė Lietuvių mitologijoje yra minima jau nuo senų senovės. Donelaičio ištraukoje iš ciklo „Pavasario linksmybės“ saulė yra apibūdinama , kaip didžiausia teigiama jėga, veikianti žmonių ir gamtos gyvenimą:
„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės“.

Poetas nuolat gretina gamtos gyvenimą ir žmonių pasaulį, taip suteikdamas gyvūnams žmogiškas savybes ir emocijas. Donelaitis priskiria tokias žmogiškasias savybes kaip, pavyzdžiui, darbštumas:
„Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudyt
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n`užsimiršo“.

Jis taip pat apprašo, kad pavasaris yra pasitinkamas džiaugsmingai, pavasarį pasitinka ir gyvūnai, ir žmonės:
„Ale kokie dyvai – nei viens iš didelio pulko
Verkdamas ir dūsaudamas mus lankyt nesugrįžo;
Ne! ne verkt, bet linksmytis visi susirinko,
Nės darbai žiemos visur jau buvo sugaišę“.

Ketvirtajame posme K.Donelaitis aprašo gandrų še

eimyną, kuri personifikuoja būrų šeimos gyvenimą, bet tik tuos būrus, kurie klausė savo ponų.Gandras parskridęs iš šiltųjų kraštų buvo linksmas, kad net „ant kraiko tarškino snapą“, o jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“, tai parodojų draugiškumą kitiems ir kartu šeiminiškumą. Grįžę ir radę sudarkytą lizdą, Gandras iškart imasi darbo:

„Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;
Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,
Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai“.

Kaip ir priklauso tradiciškai šeimai vyras atlieka sunkesnius, o gaspadinė lengvesnius darbus:
„Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį,
O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“.

Galima daryti išvadą, kad gandras gerbia ir myli savo gaspadinę, nes jis neleidžia jai atlikti sunkių darbų, liedžia tik dirbti buitinius namų šeimininkei priskiriamus darbus. Kaip ir būrų gyvenime, taip ir gaandrai tik atlikią visus tai dienai skirtus darbus eina „valgį sau sužvejot pas kalną“ ir taip pat neužmiršta ir realiginių apeigų, t.y. padėkoti Dievui prieš valgant:
„Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo“.

K. Donelaičio poemos „Metai“ ištraukoje „Pavasario linksmybės“ pasakotojas yra tarsi visažinis kuris kalba nešališkai, į įvykius žvelgiantis iš aukštai, nedviprasmiškai juos vertinantis, pasakojantis trečiuoju asmeniu. Jis kai kueiose vietose susitapatina su būrais, kai prabyla „mes“ vardu.
Apibendrinant galima teigti, kad Kristijono Donelaičio poema „Metai“ yra tipiškas renesanso epochos kūrinys. Mano analizuota ištrauka ak

kivaizdžiai parodo, kad poema tegia džiaugsmą, optimizmą, į pirmą planą iškelia ne religinį asketizmą, kas buvo būdinga viduramžiams, bet priešingai, labai natūraliai, žmogiškai vaizduoja žemiškus interesus, naturalių intinktų pasireiškimą. Poemoje jokiu būdu neatsisakoma dvasinių dalykų ir netgi teigiama, kad už viską būtina dėkoti Dievui, tačiau tai daroma tik patenkinus būtiniausius gyvybinius poreikius – maisto ir būsto.

Leave a Comment