Centrinis bankas ir jo funkcijos

Turinys

Įvadas 3
Vokietijos federalinis bankas ir jo pinigų politika 6
Lietuvos bankas 11
Lietuvos respublikos Lietuvos banko įstatymas 13
Išvados 15
Literatūra 16Įvadas
Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga už aukštą užimtumo lygį, kovą su infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja. Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug mažiau dėmesio ekonomikai, o ir šalies piliečiai iš vyriausybės tikėdavosi kur kas mažiau. Buvo manoma, kad ekonominį stabilumą ir aukštą užimtumo lygį “automatiškai” turi užtikrinti tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali suubyrėti, buvo 1930-ųjų metų Didžioji depresija. Tapo aišku, kad ekonominio stabilumo išsaugojimui reikalinga inovacinė ir protinga vyriausybės politika.
JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:
1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kaad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie ti

ikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant suu infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.
Toliau panagrinėkime, kaip FRS (Federalinė rezervų sistema )veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką at
tlikdamas (žr. 1. schemą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti .per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, ka
ainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

1 schema. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas
Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
Visose nepriklausomose valstybėse, didelėse ir mažose yra nuosavas centrinis bankas. Pasaulinės bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad būtina jos centralizacija ir vyriausybės kontrolė. Centrinis bankas nėra komercinė įmonė, jo tikslas ne pelnas, bet pinigų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą nuo vyriausybės monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Visa šiuolaikinė bankininkystė yra pagrįsta dalimis rezervo sudarymo principu. Tai reiškia, kad bankai negali skolinti visas turimas lėšas, turi palikti tam tikras atsargas, kad reikalui esant, galėtu atsiskaityti su depozitoriais. Atsiskaitymus gali sutrikdyti bendra finansinė panika, kai visi indėlininkai vienu me

etu nori iš bankų atsiimti savo indėlius.

Siekiant išvengti tokios padėties, komerciniai bankai dalį rezervo laiko centriniame banke ir reikalui esant gali iš jo skolintis. Toks centrinio banko vaidmuo padeda išsaugoti bankinės sistemos stabilumą.
Centrinis bankas turimo rezervo sąskaita gali dengti vyriausybės įsiskolinimą. Vyriausybės skolą sudaro centrinės ir vietinės valdžios biudžeto deficitas ir valstybei priklausančių įmonių nuostoliai. Tokiu būdu centrinis bankas garantuoja, kad vyriausybė būtu pajėgi vykdyti mokėjimą, kai yra biudžeto deficitas.
Centrinis bankas yra svarbiausia makroekonominės politikos įgyvendinimo priemonė. Siekiant mažinti nedarbą ir infliacija, skatinti realaus bendrojo nacionalinio produkto augimą, užtikrinti stabilius ryšius su užsieniu, centrinis bankas kontroliuoja ir reguliuoja pinigų pasiūlą šalyje trimis svarbiausiomis piniginės – kredito politikos priemonėmis: rezervų reglamentavimu, diskonto norma ir atviros rinkos operacijomis.
Dvi svarbiausios centrinio banko funkcijos yra pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrolė, tikslas – užkirsti kelią didelio masto bankrotams. Be šių, jie turi dar ir įprastinių funkcijų. Centriniai bankai veikia ir kaip vyriausybių patarėjai, ypač tarptautinių finansų klausimais. Kad tą sugebėtų atlikti, centriniai bankai turi daug darbuotojų, dirbančių tiriamąjį darbą.
XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas finansų klausimais Volteris Badžetas rašė: “Pinigai savęs nevaldo”. Kiekvienas komercinis bankas, įsigijęs rezervų, didina indėlius ir, jeigu nebūtu tam tikro kontrolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėliai ir pagaliau pinigų kiekis galėtų didėt.i be galo. Vienas iš indėlių didėjimo kontrolės būdų yra reikalavimas, kad bankai būtu pajėgūs padengti priimtus indėlius kokiomis nors vertybėmis, pavyzdžiui auksu. Antras būdas yra įkurti centrinį banką, kuris būtu atsakingas už rezervų laikymą ir indėlių bei pinigų pasiūlos priimtiną augimą. Tai nereiškia, kad centriniai bankai visada sėkmingai nustato teisingą pinigų kiekio didėjimo formą.
Bankų bankrotų kontrolė: vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra apsisaugoti nuo bankų bankrotų, ypač jei yra paliginti daug mažų bankų.Tai nereiškia, kad centriniai bankai yra užkirtę kelią daugybei buvusių bankų bankrotų: nėra abejonės, kad FRS to nepadarė 4 dešimtmetyje. Bet centrinis bankas privalo veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju ( paskutinis kreditorius ), tai yra kaip institucija, galinti ir norinti teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to daryti. Centrinis bankas sugeba teikti paskolas tokiu metu, nes jis turi galimybę sukaupti rezervus. JAV gynybos nuo bankų bankrotų galimybe, žinoma turi Federalinė indėlių draudimo korporacija, bet Federalinė rezervų sistema paremia FIDK, veikdama kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju. Jeigu bankas yra ant bankroto ribos, FRS gali jam suteikti paskolą, kad palaikytų jo veiklą tol, kol FIDK galės prijungti jį prie kito banko arba kitaip išspręsti jo likimą.
Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi centrinio banko funkcija. Taigi kai kas nors stebi kasdieninę centrinio banko veiklą, jo, kaip paskutiniojo skolintojo kritiniu atveju, funkcija atrodo nelabai svarbi. Todėl neužmirškime, kad nors paprastai centrinis bankas ir neveikia kaip paskutini skolintojas kritiniu atveju, jis privalo būti visada pasiruošiąs tą daryti, net jai jam tektų laikinai atsisakyti kitų tikslų, pavyzdžiui, kovos su infliacija.
Viena iš įprastinių centrinio banko funkcijų yra teikti komerciniams bankams paslaugas. Taigi jis, laikydamas didžiąją komercinių bankų rezervų dalį, veikia kaip bankininkų bankas . Tie rezervai visiškai neegzistuoja, tai yra tik įrašai centrinio banko balanso pasyvų pusėja . Kadangi centrinis bankas laiko komercinių bankų rezervus , jis dažnai atlieka bankų čekių kliringą. Be paslaugų komerciniams bankams, centrinis bankas teikia daug paslaugų vyriausybei. Taigi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė turi sąskaitą centriniame banke , išrašinėja tai sąskaitai čekius, o kai kuriose šalyse per centrinį banką pardavinėja ir savo vertybinius popierius.Kita centrinio banko funkcija yra leisti valiutą. Daugelyje šalių visoje apyvartoje esantys valiutos banknotai yra išleisti centrinio banko. Bet kartais ir iždas leidžia kai kuriuos banknotus.
Centriniai bankai veikia ir kaip vyriausybės patarėjai, ypač tarptautiniais klausimais .Vokietijos federalinis bankas ir jo pinigų politika
Vokietijos federalinis bankas – VFB ( Bundesbankas ) aktyviai padeda Vidurio ir Rytų Europos šalims kurti naują, į rinką orientuotą emisinių bankų sistemą. Tuo tikslu Frankfurte prie Maino įkurta speciali techninės pagalbos koordinavimo tarnyba, kuri su užsienio emisiniais bankais derina atitinkamas programas ir rūpinasi jų įgyvendinimu
Vokietijos federalinis bankas Lietuvos centriniam bankui tikslinę techninę pagalbą teikia jau nuo 1991 m. 1993 m. spalio 25-29 d., vadovaujantis šios pagalbos programa, suorganizuotas seminaras. Jo tikslas – supažindinti Lietuvos banko specialistus su efektyvios pinigų politikos vykdymo sąlygomis ir priemonėmis.
VFB uždaviniai. Gerai funkcionuojanti finansų sistema- tai rinkos ekonomikos pagrindas, tai tarsi centrinė jos nervų sistema. Iš jos galima spręsti apie visos ekonomikos būklę. Šiai sistemai sukurti Vokietijoje veikia speciali savarankiška institucija – Vokietijos federalinis bankas.
Šis bankas praktiškai yra nepriklausomas, jam nedaro įtakos politinės jėgos. Kaip finansų sistemos globėja, valstybė kuo mažiau kišasi į rinkos santykius ir jų neriboja. VFB praktiškai niekada nesuteikia kreditų įmonėms ar valstybei. Tai paliekama komerciniams bankams ir kapitalo rinkai.
Svarbiausias VFB uždavinys finansų srityje – nacionalinės valiutos stabilumo garantija pinigų politikos priemonėmis.
Be stabilios nacionalinės valiutos rinkos ekonomika ilgesnį laiką normaliai funkcionuoti negali. Kuo didesnė infliacija, tuo labiau pinigai praranda savo svarbiausias funkcijas – taupymo ir kaupimo, atsiskaitymų ir net mokėjimų priemonės.
Kainų kilimas priklauso nuo pinigų masės didėjimo. Pinigai šiuolaikinėje finansų sistemoje jau beveik nesiejami su tauriaisiais metalais – auksu bei sidabru. Vadinasi, išnyko natūralūs pinigų masės apribojimai. Tauriuosius metalus praktiškai pakeitė centrinių bankų leidžiami pinigai, todėl pagrindinis emisinių bankų uždavinys – riboti pinigų masę, o kartu ir infliaciją.
VFB vaidina aktyvų vaidmenį ir pinigų apyvartoje: leidžia naujus banknotus, keičia susidėvėjusius, plečia atsiskaitymus negrynaisiais pinigais.
Užsienio ekonomikos srityje VFB tenka svarbus vaidmuo tvarkant nacionalinės valiutos rezervus. Tačiau tai nereiškia, kad su užsieniu atsiskaitoma tik per VFB. Dviejų pakopų bankų sistemoje tai yra komercinių bankų ir valiutų rinkos uždavinys.Valiutos rezervai Bundesbanke susidaro dėl eksporto perviršio bei kapitalo įplaukų. Jų paskirtis – didinti pasitikėjimą nacionaline valiuta ir daryti poveikį keitimo kursui intervencijomis valiutų rinkose.
Svarbi tvirtos pinigų ir finansų sistemos sudedamoji dalis yra stabili komercinių bankų sistema. Stabilumas yra bankų priežiūros tikslas. Vokietijoje už stabilią bankų sistemą atsakinga Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba, tačiau didelę praktinę pagalbą jai teikia ir VFB.
Bundesbankas atlieka ne tik federalinio banko, bet ir atskirų Vokietijos žemių centrinių bankų vaidmenį. Per jį vykdoma didelė dalis Vokietijos ir atskirų jos žemių atsiskaitymų negrynaisiais pinigais, jis koordinuoja Vokietijos Federacijos ir atskirų žemių pinigų paskolas kapitalo rinkoje.
Pinigų politika. Nacionalinės valiutos stabilumas garantuojamas reguliuojant pinigų masę.
Siekdamas apriboti apyvartoje esančių pinigų kiekį, VFB naudojasi pinigų prigimtimi – pinigai į cirkuliaciją daugiausia patenka kaip bankų teikiami kreditai. Kuo brangesni kreditai, tuo mažiau jų ima verslininkai iš komercinių bankų; dėl to sumažėja cirkuliacijoje esančių pinigų kiekis. Komercinių bankų imamos palūkanos savo ruožtu priklauso nuo to, kokias palūkanas jie moka už centrinio banko skolinamus pinigus.
Komerciniai bankai negali apsieiti be centrinio banko pinigų dėl dviejų priežasčių: pirma, jiems reikalingi grynieji pinigai, antra, jie privalo centriniame banke laikyti privalomuosius rezervus. Tie rezervai yra svarbi grandinė, jungianti komercinius bankus su centriniu banku ir sudaranti galimybę diktuoti palūkanų normą visai bankų sistemai.
Centrinio .banko pinigai į cirkuliaciją patenka daugiausia kaip jo teikiami kreditai komerciniams bankams. Tų kreditų apimti ir už juos imamų palūkanų dydi reguliuoja centrinis bankas. Kitas labai svarbus cirkuliacijoje esančių pinigų kiekio reguliavimo veiksnys – pinigų rinka. Pinigų rinkoje komerciniai bankai prekiauja centrinio banko pinigais. Centrinis bankas, nustatydamas komerciniams bankams skolinamų pinigų palūkanų normą, netiesiogiai nustato ir palūkanų normą pinigų rinkoje. o palūkanų normos pakitimas pinigų rinkoje yra tik pradžia ilgos poveikių grandinės, kurios gale yra svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Palūkanų normos pokyčiai turi įtakos verslininkų sprendimams, t.y. kiek lėšų skirti investicijoms, kiek taupymui ir kiek vartojimui. Nuo to priklauso ir cirkuliacijoje esančių pinigų kiekis.
Svarbus centrinio banko uždavinys pinigų stabilizavimo priemonėmis kovoti su infliacija. Žinoma, vien centrinio banko pastangų tam nepakanka, reikalinga ir atitinkama vyriausybės finansų ir at1yginimų politika. o jai VFB gali daryti tik netiesioginį poveikį.
Kadangi finansų rinkos vis labiau internacionalizuojasi, tai VFB vykdoma nacionalinės valiutos stabilizavimo politika kelia pasitikėjimą Vokietijos valiuta užsienyje.
Ekonomikos pertvarkymo kelyje esančiai Lietuvai svarbiausias pinigų politikos klausimas būtų toks: kaip centriniam bankui išsikovoti visuomenės pasitikėjimą vykdant stabilumo siekiančią pinigų politiką? Pasitikėjimą pinigais ir pinigų politika nesunku greitai prarasti. Kur kas sunkiau, atkuriant naciona1inių pinigų vertę ir iš naujo formuojant pinigų politiką, tą pasitikėjimą susigrąžinti. (Tai rodo Lotynų Amerikos ša1ių patirtis.)
Išvystytos ekonomikos ypatybė – paslaugų sektoriaus didėjimas mažėjant gamybos sektoriui. Vokietijoje šis procesas intensyviai vyko devintajame dešimtmetyje. Paslaugų sektoriaus varomoji jėga yra bankai. Jų indėlis bendrojoje Vokietijos ūkio produkcijoje padidėjo nuo 2,5 proc. (1970 m) iki 4 proc. Bankai sukūrė naujų darbo vietų.
Kad geriau patenkintų k1ientų interesus, bankai praktiškai tolygiai išsidėstę visoje ša1ies teritorijoje, nors yra vietų, kur jų yra daugiau. Vokietijoje didžiausi finansiniai centrai yra Frankfurtas, Diuseldorfas, Hamburgas, Miunchenas. Svarbiausias iš jų – Frankfurtas, neturintis sau lygių Europoje, išskyrus Londoną. Yra vilčių, kad Vokietijoje įsikurs ir būsimasis Europos emisinis bankas.
Svarbus bankų kaip pinigų saugotojų ir tvarkytojų vaidmuo. Bankuose laikoma pusė visų indėlių (didžiausias ir vis stiprėjantis jų konkurentas šioje srityje – draudimo firmos), jie teikia 75 proc. visų kreditų įmonėms, privatiems asmenims ir va1stybei. Turint ga1voje ir kitas bankų teikiamas paslaugas, juos pagristai galima vadinti viso šalies ūkio nervų sistema. Būdingiausias Vokietijos bankų sistemos bruožas – bankų gausumas ir jų įvairovė. Jokioje kitoje Europos šalyje nėra tiek bankų, kiek Vokietijoje. Čia 1500 gyventojų tenka vienas banko skyrius, o visoje EEB – atitinkamai 2000 gyventojų, JAV 2300, Japonijoje 2700 gyventojų. Bankų gausumas didina jų tarpusavio konkurenciją, dar labiau ją stiprina vis didėjanti nebankinių institucijų bei užsienio bankų konkurencija.
1993 m. kovo 31 d. Vokietijoje buvo 4200 savarankiškų kredito institucijų su 48600 skyrių bei filia1ų. Bankų gerokai padaugėjo Vokietijai susivienijus. Sudarius ūkio ir valiutinę uniją su VDR, 1990 m. liepos 1 d. pradėta kurti dvipakopė universa1ių bankų sistema, pagrįsta rinkos ekonomikos principais. Daugelis VFR bankų buvusioje VDR atidarė savo filia1us. VDR iš praeities paveldėjo apie 200 taupomųjų kasų ir daugiau kaip 300 kredito draugijų. VFR kredito institucijos užmezgė su jomis partnerystės ryšius ir padėjo joms darbuotojais, technika, žiniomis, sudarė ga1imybę įsijungti į indėlių draudimo sistemą bei spręsti kitą sunkią problemą – nustatyti ir padengti Rytų Vokietijos bankų paskolas įmonėms. Dėl VDR įmonių mažo konkurencingumo neišvengiamai teko nurašyti daugybę skolų, o tai niekais pav.ertė visą Rytų Vokietijos bankų savą kapitalą. Kad jie nežlugtų, valstybė jiems suteikė pagalbą savam kapitalui atkurti.

Nuo unijos pradžios Rytų Vokietijos kredito institucijų veiklos rodikliai labai pagerėjo, jos dabar teikia tokias pačias paslaugas kaip ir Vakarų Vokietijos analogiškos institucijos; baigėsi ir pereinamajam laikotarpiui numatytos jų veiklos lengvatos.
Vokietijos bankų sistemai būdingi šie svarbiausi rinkos ekonomikos principai:
1. Laisva kainodara: kiekvienas bankas pats savo nuožiūra nustato paslaugų kainas, kitaip sakant, palūkanas ir komisinius.
2. Laisva konkurencija: kiekvienas klientas gali laisvai pasirinkti banką, geriausiai atitinkanti jo interesus. Kad klientams būtų lengviau susiorientuoti, kiekvienas bankas privalo pateikti informaciją apie palūkanų ir komisinių mokesčių dydį.
3. Galimybė netrukdomai patekti į bankų rinką: Vokietijoje banką gali atidaryti kiekvienas pilietis, jei tik jis turi pakankamai kapitalo ir kvalifikuotų bei patikimų vadovų. Vokietijos bankų rinka atvira ir užsieniečiams. Užsienio bankai praturtina Vokietijos bankų rinką naujomis idėjomis ir žiniomis. Ta laisvė suteikta ne tik bankams, bet ir jų klientams: jie gali laikyti savo pinigus arba gauti kreditų užsienyje. Vokietijoje jau nuo 1958 m egzistuoja laisvas konvertabilumas, t.y. visiškai nevaržomi mokėjimai, susiję su prekyba, paslaugomis, kelionėmis, finansiniais sandoriais. Visai EEB tokia laisvė suteikta tik 1990 m. birželio 1 d., kai įsigaliojo EEB Ekonominės ir valiutinės unijos pirmoji pakopa.
4. Privati nuosavybė apima ir kapitalą. Įdomu, kad Vokietijoje privatiems asmenims ir įmonėms tenkanti bankų kapitalo dalis nėra labai didelė, t.y. beveik pusė bankų kapitalo priklauso valstybei. Tačiau valstybiniai bankai Vokietijos bankų sistemoje nėra svetimkūnis. Jie teikia tokias pačias paslaugas kaip ir privatūs bankai, neturi kokių nors ypatingų privilegijų. Šiuo metu Vokietijoje gyvai diskutuojama, ar dalies jų nereikėtų privatizuoti. .
5. Vokietijoje egzistuoja sutarčių laisvė. Tai vienas iš liberalios ekonominės bei teisinės sistemos kertinių akmenų. Valstybė nesikiša į bankų sutartis su klientais.
Banko pelnas rodo, kad jo veikla sėkminga, o nuostoliai – kad jo reikalai prasti, ir jis gali bankrutuoti. Bankroto atveju Vokietijoje klientai savo pinigų paprastai nepraranda, jų netenka tik banko kapitalo savininkai. Vadovybė, žinoma, praranda savo darbo vietas, taigi ji nesuinteresuota pernelyg rizikuoti, nes ant kortos statomas banko vadovų profesinis prestižas.
Visus Vokietijos bankus galima grupuoti pagal šiuos požymius:

pagal veiklos pobūdį: universalūs ir specializuoti bankai;
pagal galimybę dirbti užsienyje: tai yra vien didesnių bankų prerogatyva;
pagal dydį ir regionines veiklos ribas: pavyzdžiui, taupomųjų kasų bei kredito bendrovių veiklos sritys labai siauros;
pagal nuosavybę: privatūs, valstybiniai ir kooperatiniai;
Pasaulyje egzistuoja du pagrindiniai bankų tipai: universalūs ir specializuoti bankai. Universalūs bankai teikia įvairiausias finansines paslaugas: priima indėlius, teikia kreditus, prekiauja vertybiniais popieriais, konsultuoja ir t.t.
Specializuotų bankų veikla apribota tik tam tikromis paslaugomis. Pavyzdžiui, anglosaksų tipo komerciniai bankai turi teisę tik priiminėti indėlius ir teikti kreditus; investicijų bankai atlieka operacijas tik su vertybiniais popieriais. Kai kur specializacija dar didesnė, pavyzdžiui, JAV galioja regioninio pasiskirstymo principas, draudžiantis bankams veikti už valstijos ribų, Italijoje ir Japonijoje vieni bankai teikia tik trumpalaikius, kiti – tik ilgalaikius .kreditus.
Specializuotų bankų sistema sukurta norint išvengti bankų sistemoje krizių: specializacija leidžia krizę apriboti tik viena kuria nors šaka ar vienu regionu ir išvengti krizės visoje bankų sistemoje.
Universalių bankų sistema grindžiama priešingu principu: kai veiklos sritys įvairios, nuostolius vienoje srityje galima kompensuoti kitoje srityje gautu pelnu, todėl. universalių bankų bankroto pavojus daug mažesnis.Jie patogesni ir klientams – visas jiems reikalingas paslaugas jie gali gauti “po vienu stogu”. ‘
Universalių bankų sistemos priešininkai tvirtina, kad tai sudaro galimybę bankams sukoncentruoti per didelę galią ir piktnaudžiauti ja. Geriausias būdas to išvengti yra didelė bankų tarpusavio konkurencija, taip pat visuomenės dėmesys bankams, jų stebėjimas.
Kuri iš šių sistemų pranašesnė, kuriai priklauso ateitis? Situacijos bankininkystėje analizė duoda vienareikšmį atsakymą: visame pasaulyje vis labiau įsigali universalūs bankai.
Vokietijoje universaliems bankams tenka trys ketvirtadaliai, specializuotiems – vienas ketvirtadalis visos apyvartos. Universalius bankus galima suskirstyti į 4 grupes:
1) privatūs bankai. Jie dažnai būna akcinės bendrovės. Priklauso atskiriems asmenims, įmonėms, kitiems bankams ir t.t.;
2) taupomosios kasos ir žemių bankai, priklausantys žemėms ir bendruomenėms. Daugelio taupomųjų kasų veikla apribota teritoriniu principu. Reikalus su užsieniu tvarko kartu su atitinkamu žemės centriniu banku. Kredituoja daugiausia smulkias ir vidutines įmones. Žemių bankų vaidmuo dvejopas: jie remia jų teritorijoje esančias taupomąsias kasas, o žemių valdymo institucijos, kurioms jie priklauso, juos naudoja kaip va1stybinės politikos įgyvendinimo priemones;
3) kredito bendrovės ir jų centriniai bankai. Nuo kitų universa1ių bankų jie skiriasi ne tiek veiklos pobūdžiu, kiek savininkų struktūra. Jie atsirado 19 amžiuje savitarpio pagalbos tikslais. Stebėtojų taryba juose renkama iš savininkų, kurių ryšys su bendrove ar jos banku daug glaudesnis negu akcinėse bendrovėse ar bankuose;
4) užsienio bankai. Juos Vokietija vilioja ūkio ir va1iutos sistemų stabilumu, dideliu integravimusi į pasaulinę ekonomiką, itin liberaliomis įsikūrimo sąlygomis. Jų veiklai netaikomi jokie diskriminaciniai apribojimai.
Nors Vokietija yra klasikinė universa1ių bankų ša1is, tačiau kai kuriose veiklos srityse svarbus vaidmuo tenka ir specializuotiems bankams. Jų spektras gana platus:
1) statybos taupomosios kasos finansuoja gyvenamųjų namų ir butų statybą remdamosi kolektyvinio taupymo principu, teikdamos paskolas savo nariams mažesnėmis pa1ūkanomis;
2) ipotekos bankai teikia kreditus už nekilnojamojo turto užstatą;
3) investicinės bendrovės investuoja privačių asmenų lėšas remdamosi rizikos išsklaidymo principu: perka akcijas, vertybinius popierius, nekilnojamąjį turtą.
Vokietijoje nėra specia1ių įstatymų ar potvarkių, reguliuojančių bankų veiklą užsienyje. Ji nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios sparčiai plečiasi dėl įvairių priežasčių: didėjančios Vokietijos integracijos į pasaulinę ūkio sistemą, Vokietijos markės stiprumo ir t.t. Didėja Vokietijos bankų vaidmuo ir Rytų Europos ša1yse. Vokietija buvo ir yra didžiausia jų prekybos partnerė Vakaruose, taigi ir Vokietijos bankai turėtų tapti didžiausiais jų kredito tiekėjais.
Vokietijoje labai daug bankų sąjungų. Jos energingai konkuruoja tarpusavyje, tačiau vienai sąjungai priklausantys bankai glaudžiai . bendradarbiauja.
Sąjungos atstovauja joms priklausančių bankų interesams valstybinėse institucijose, konsultuoja jas pinigų bei kapita1o rinkų klausimais, reguliariai pasisako ekonominiais ir politiniais ša1ies gyvenimo klausimais.
Sąjungos konsultuoja ir savo narius – joms priklausančius bankus, leidžia jiems reikalingą ekonominę ir teisinę informaciją, rengia individua1ias profesinės paga1bos programas. Tuo itin plačiai užsiima sąjungos, buriančios smulkesnes kredito įstaigas. Be to, sąjungos tikrina bankus, sudarinėja savanoriškus fondus sąjungai priklausančių bankrutavusių bankų nuostoliams apmokėti.
Finansinės rinkos. Šiuolaikinėje gerai veikiančioje ekonomikoje, kur yra darbo pasida1ijimas, egzistuoja problema: taupytojai ir investuotojai nėra identiški. Santaupas turinčiųjų lėšos gali būti panaudotos, investuotos tik per tarpininką. Jo vaidmenį atlieka finansinės rinkos, kurių reikšmė vis didėja. Jos yra atit.inkamų ekonomikos šakų jungiamoji grandis, aprūpinanti jas finansiniais ištek1iais, reikalingais norma1iam funkcionavimui ir plėtojimuisi.
Finansines rinkas ga1ima suskirstyti į dvi dideles grupes – pinigų ir kapita1o rinkas. Pinigų rinkose prekiaujama vadinamaisiais trumpa1aikiais pinigais, kapita1o rinkose ilgalaikiais kreditiniais įsipareigojimais. Tikslios ribos tarp šių dviejų rinkų nėra. Dar skiriamos ir va1iutų rinkos, kuriose prekiaujama užsienio valiutomis.
Visos šios rinkos – komercinių bankų veik1os sfera. Komerciniai bankai yra kapitalo ir pinigų rinkų jungiamoji grandis. Tarp kapita1o ir pinigų rinkų yra glaudus ryšys (pa1ūkanų didėjimas pinigų rinkoje sukelia jų didėjimą kapita1o rinkoje). Taigi šias abi rinkas galima pa1yginti su dviem sujungtais indais. Pavyzdžiui, kai pinigų rinkoje kuriuo nors metu atsiranda likvidumų pertek1ius, bankai stengiasi už jį įsigyti vertybinių popierių, kurie duotų pa1ūkanų, kitaip sakant, jie likvidumų pertek1ių investuoja į kapitalo rinką. Tada kursas kapita1o rinkoje kyla, o pa1ūkanos krinta.
Pinigų rinkos. Pinigų rinką dar galima apibūdinti ir kaip rinką, kurioje kredito įstaigos išlygina savo likvidumų perviršius; joje prekiaujama iki vienų metų trukmės likvidumais – centrinio banko aktyvais.
Pinigų rinką galima padalyti į dvi rinkas: tarpbankinę pinigų rinką, kurioje praktiškai vyksta tik komercinių bankų tarpusavio atsiskaitymai, ir pinigų reguliavimo rinką, kurioje centrinis bankas prekiauja su kitomis kredito institucijomis trumpalaikiais vertybiniais popieriais.
Operacijos tarpbankinėje pinigų rinkoje nepakeičia bendros likvidumų sumos rinkoje, vyksta tik jų perskirstymas individualiems bankams. Antrojoje, reguliavimo rinkoje dalyvaujantis centrinis bankas sumažina ar padidina likvidumų kiekį visoje sistemoje. Vokietijoje reguliavimo rinkoje praktiškai dalyvauja tik didieji komerciniai bankai ir šiek tiek didžiausios pramonės įmonės, turinčios daug likvidumų ir norinčios gauti už juos palūkanų.
Taigi pinigų rinka atlieka dvi svarbias funkcijas: paskirsto likvidumus tarp bankų ir leidžia centriniam bankui reguliuoti bendrą apyvartoje esančių likvidumų kiekį.
Likvidumų problema bankams iškyla dėl dviejų priežasčių: jie turi patenkinti privalomųjų rezervų reikalavimus, taip pat turėti grynųjų pinigų atsiskaitymams su klientais. Pinigų rinka bankams sudaro galimybę atitinkamu momentu įsigyti reikiamą kiekį likvidumų (iš kitų bankų ar iš centrinio banko). Bankai, turintys likvidumų perteklių, gali perleisti juos kitiems bankams arba sumažinti savo įsiskolinimus centriniam bankui.
Kapitalo rinkos. Tai ilgalaikių indėlių rinkos. Jose labai svarbus vaidmuo tenka kapita1o rinkimo vietoms – bankams ir draudimo įstaigoms, kurie bendradarbiauja kaip partneriai. Už ilgalaikius indėlius mainais išduodami ilga1aikiai vertybiniai popieriai, kuriuos galima pirkti ir parduoti. Tai labai patogu vertybinių popierių savininkams, nes, kai jiems prisireikia pinigų,jie ga1i tuos vertybinius popierius parduoti. Svarbiausi tarpininkai tarp kapitalo pasiūlos ir paklausos Vokietijoje yra komerciniai bankai, vyraujantys – universalūs bankai. Yra ir specializuotų kredito institucijų, leidžiančių savus vertybinius popierius, vadinamąsias komunalines obligacijas. Jas pardavus gautos lėšos naudojamos komuna1inėms paskoloms teikti, savivaldybėms, valstybinėms įstaigoms finansuoti. Kitas atvejis – ipotekinės paskolos, naudojamos butų statybai.
Komerciniai bankai ne tik tarpininkauja vertybinių popierių savininkams perkant ir parduodant šiuos popierius, bet ir savo iniciatyva prekiauja jais.
Kapitalo rinkos pagrindą Vokietijoje sudaro ilgalaikiai terminuoti indėliai, indėliai statybos taupomuosiuose bankuose, gyvybės draudimo indėliai, ilgalaikiai vertybiniai popieriai su pastoviomis palūkanų normomis bei akcijos.
Svarbus dalykas yra šalies vidaus kapitalo susipynimas su užsienio kapita1u. Kapitalo pritekėjimas į Vokietiją didelis, nes jos ekonomika ir naciona1inė valiuta stabilios, i.r užsienio investuotojai drąsiai investuoja savo lėšas. Šis stabilumas yra didelis Bundesbanko pinigų politikos nuopelnas. Užsieniečiai vis daugiau perka Vokietijos vertybinių popierių.
Kova su infliacija – svarbiausias pinigų politikos tikslas. Ka1bant apie infliaciją, pirmiausia reikia šiuos išsiaiškinti svarbiausius k1ausimus: .
– kodėl infliacija ža1inga?
– kodėl geriau su infliacija kovoti, negu prie jos pratintis?
– kodėl kova su infliacija yra svarbiausias pinigų politikos tikslas?
– kokios reika1ingos prielaidos, kad kova su infliacija būtų sėkminga? Infliacija – tai pastovus kainų lygio didėjimas. Trumpa1aikis kainų padidėjimas, pavyzdžiui, dėl nederliaus – tai dar ne infliacija, tačiau ir čia jau slypi infliacijos užuomazga.
Svarbiausia yra nustatyti, kas infliaciją sukėlė. To nežinant, sėkmingai kovoti su ja neįmanoma.
Kodėl reikia su infliacija kovoti? Ar būtina kovoti? Kodėl negalima prie jos prisitaikyti, pavyzdžiui, naudojant indeksaciją?
Atsakymas vienas: tai neįmanoma techniškai (indeksacija at1iekama periodiškai, tik kelis kartus per metus, o kainos kyla kiekvieną dieną; taigi indeksacija neišvengiamai vėluoja). O jei ir būtų įmanoma, tai labai brangiai kainuotų (padaugėtų skaičiavimų, jie būtų sudėtingi ir brangūs, pinigai prarastų informacinę funkciją). Yra ir kitas būdas – nustatyti fiksuotas kainas, tačiau ir tai nepasiteisina.
Infliacijos priežastys gali būti labai įvairios. Kainas gali kelti profsąjungos, valstybė, užsienio valstybės. Svarbiausi klausimai tokie: nuo ko tai priklauso, kaip ilgai kainos gali kilti ir kas jas bando kelti.
Paprastai infliacija pasireiškia tik tada, kai pinigų masė didėja sparčiau negu turimų prekių kiekis. Tokiu atveju pinigų perteklių galima panaikinti tik keliant kainas.
Norint sėkmingai kovoti su infliacija, svarbu nustatyti, kodėl pinigų kiekis nedidėja proporcingai prekių kiekiui. Iš principo tokio neatitikimo priežastys gali būti trys:
1) centrinis bankas nepajėgia kontroliuoti pinigų masės;
2) centrinis bankas pajėgia kontroliuoti pinigų masę, tačiau jis priverstas išleisti daugiau pinigų, negu reikėtų kainų stabilumui garantuoti;
3) centrinis bankas pajėgia kontroliuoti pinigų masę, tačiau jis ne- tiksliai apskaičiuoja pinigų poreikį ir per daug jų išleidžia.Lietuvos bankas
Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Įgyvendindamas pagrindinį tikslą, Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, valdo užsienio atsargas, leidžia į apyvartą litų banknotus ir monetas, vykdo kredito įstaigų priežiūrą, atlieka kitas funkcijas, kurios skatina šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą bei efektyvų funkcionavimą.
Lietuvos bankas, vykdydamas pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą·įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją. Fiksuoto valiutos kurso strategija pagrįsta dviem pagrindiniais principais: Lietuvos banko išleisti pinigai turi būti visiškai padengti Lietuvos banko laikomomis aukso bei užsienio valiutos atsargomis ir litai neribotu mastu turi būti keičiami į bazinę valiutą bei bazinė valiuta į litus fiksuotu kursu.
Lito kursas nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. buvo fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu. Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras, o oficialus lito kursas – 3,4528 lito už 1 eurą.
Sprendimai dėl lito susiejimo su euru priimti atsižvelgiant į tai, kad, Lietuvos ūkis tampa vis labiau susijęs su Europos Sąjungos ir šalių kandidačių į Europos Sąjungą ekonomika. Formuojantis atitinkamai eksporto struktūrai, vis aktualiau yra mažinti realiojo lito kurso svyravimus pagrindinių prekybos partnerių atžvilgiu.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pinigų politiką, taiko ir kitas pinigų politikos priemones, tai: privalomųjų atsargų reikalavimas – taikomas formuojant bankų sistemos likvidumo atsargas; atvirosios rinkos operacijos – skirtos laikiniems bankų sistemos atsargų svyravimams švelninti; vienos nakties paskolos – skirtos nenutrūkstamiems tarpbankiniams atsiskaitymams užtikrinti. Be to, Lietuvos bankas gali bankams suteikti trumpalaikę likvidumo paramą, sudarydamas dvišalius skolos su užstatu ar atpirkimo sandorius.
Lietuvos užsienio atsargos (užsienio valiuta ir auksas) yra kertinis akmuo, įgalinantis užtikrinti lito stabilumą. Užsienio atsargų valdymo strategija iš esmės yra nulemta Lietuvos banko vykdomos pinigų politikos.
Lietuvos bankas visomis galimomis priemonėmis siekia užsienio atsargų saugumo, likvidumo ir pelningumo, todėl stengiasi investuoti jas kuo patikimiau. Didžiąją dalį užsienio atsargų Lietuvos bankas investuoja ·įsigydamas Vakarų šalių centrinių vyriausybių, vyriausybinių agentūrų ir tarptautinių finansų institucijų išleistų vertybinių popierių. Užsienio atsargos taip pat investuojamos į terminuotuosius indėlius šių šalių komerciniuose bankuose ir kitas finansines priemones.
Vykdydamas kredito įstaigų priežiūrą, Lietuvos bankas stebi, kaip kredito·įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų reikalavimus,tarptautinius apskaitos standartus bei Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.Lietuvos bankas yra nustatęs bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Šiuo metu yra taikomi šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai.
Teikdamas tarpbankinių atsiskaitymų paslaugas, Lietuvos bankas kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą TARPBANK, atsako už jos nenutrūkstamą veiklą. Sistema TARPBANK naudojama didelės ir mažos vertės tarpbankiniams mokėjimams bei atsiskaitymams. Šiuo metu Lietuvos bankas kuria naują tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą, skirtą tarpbankiniams atsiskaitymams vykdyti realiu laiku. Tarpbankinė lėšų pervedimo sistema kuriama atsižvelgiant į naujausių technologijų plėtrą ir vadovaujantis tarptautiniais standartais, kurie padės pasiekti aukštą sistemos saugumo lygį ir jos atliekamų operacijų patikimumą.
Lietuvos bankas turi išimtinę teisę išleisti į apyvartą ir išimti iš apyvartos pinigus. Lietuvos bankas nustato išleidž.iamų į apyvartą Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gaminimą bei saugojimą.
Šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja 10, 20, 50, 100, 200, 500 litų banknotai ir 1, 2, 5 litų bei 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų monetos.
Lietuvos bankas siekia, kad į mūsų rankas patektų patikimi ir gražūs pinigai. Litų banknotai pagaminti senas pinigų spausdinimo tradicijas turinčiose Vakarų Europos banknotų spausdinimo kompanijose, yra šiuolaikiški ir apsaugoti naujausiomis pinigų apsaugos priemonėmis. Litų ir centų monetos kaldinamos Lietuvos monetų kalykloje laikantis pasaulyje egzistuojančių monetų kaldinimo standartų bei taikant naujausias technologijas.
Siekdamas, kad apyvartoje būtų tik kokybiški pinigai, Lietuvos bankas įdiegė visiškai automatizuotus banknotų ir monetų apdorojimo būdus. Į centrinį banką iš apyvartos grįžtantys pinigai su modernių technologijų pagalba ne tik perskaičiuojami, rūšiuojami, bet ir nustatomas jų susidėvėjimo laipsnis. Netinkami apyvartai banknotai iš karto sunaikinami, o geros kokybės banknotai vėl išleidžiami į apyvartą.
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi skaidrumo principu. Plačiau skleidžiama įvairi informacija apie savo veiklą, taip pat ir kiti finansiniai bei ekonominiai duomenys padeda pasiekti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansų sektorių funkcionavimo patikimumą
Kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metų finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Be to, viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metų ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie šalies makroekonominę padėtį, kaip vykdomi pagrindiniai pinigų politikos uždaviniai, kredito įstaigų priežiūra ir kitos funkcijos.
Lietuvos banko leidžiamuose mėnesiniuose bei ketvirtiniuose biuleteniuose ir kituose leidiniuose, taip pat interneto svetainėje pateikiama daug ir įvairios informacijos apie Lietuvos banko veiklą, ekonominį ir finansų sektorius.
Skelbdamas šią informaciją, Lietuvos bankas laikosi principo, kad ji būtu skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku.
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko struktūriniai padaliniai.
Pinigų politikos departamentas kuria Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, rengia pinigų ir bankų statistiką bei atlieka ekonominius tyrimus.
Rinkos operacijų departamentas valdo šalies užsienio atsargas.
Kredito įstaigų priežiūros departamentas prižiūri, ar kredito įstaigos vykdo saugios ir patikimos bankininkystės standartus.
Tarptautinių ryšių departamentas atsako už Lietuvos banko dalyvavimą Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungos procesuose, atstovavimą Lietuvos bankui tarptautinėse institucijose
Kasos departamentas rūpinasi grynųjų pinigų išleidimu ir išima iš apyvartos susidėvėjusius banknotus ir monetas.
Apskaitos departamentas tvarko apskaitą, rengia finansinę atskaitomybę.
Informacinių technologijų departamentas rengia ir įgyvendina banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko informacines sistemas.
Ūkio departamentas sudaro optimalias darbo sąlygas darbuotojams, palaiko ilgalaikio materialiojo turto reikiamą techninę būklę ir naudojimą.
Vindikacijos departamentas užtikrina kompleksinę Lietuvos banko turto, saugomų vertybių, darbuotojų ir informacijos apsaugą.
Atsiskaitymų centras užtikrina tarpbankinės lėšų pervedimo ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą.
Vidaus audito skyrius audituoja visą Lietuvos banko veiklą, teikia rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo ir vidaus kontrolės sistemos veiksmingumo..Lietuvos respublikos Lietuvos banko įstatymas
Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Lietuvos banką steigia ir likviduoja Seimas. Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos valstybės institucijų ir įstaigų bei kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų. Lietuvos bankas palaiko ryšius ir sudaro sutartis su užsienio valstybių ir tarptautinėmis finansų institucijomis. Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis įstatymų nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus bei nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, išima iš apyvartos banknotus ir monetas, pakeičia juos kitais ir apie tai paskelbia viešai, organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus, atlieka litų banknotų ir monetų bei centų monetų ekspertizę.
Pagrindinis Lietuvos banko tikslas siekti kainų stabilumo. Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominę politiką, kiek ji neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui.
Pagrindinės Lietuvos banko funkcijos yra šios:
1) vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
2) formuoja ir vykdo pinigų politiką;
3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
5) atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
6) išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą, taip pat išduoda ir atšaukia leidimus steigti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrius bei atstovybes ir jiems veikti bei prižiūri užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;
7) nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
8) skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;
9) renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

Lietuvos bankui vadovauja Lietuvos banko valdyba. Valdybą sudaro Lietuvos banko valdybos pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko valdybos funkcijos ir veikla
1) nustato Lietuvos banko pinigų politikos programą;
2) nustato rediskonto, paskolų, indėlių, atviros rinkos operacijų Lietuvos banke ir kredito įstaigų privalomųjų atsargų sudarymo bei laikymo Lietuvos banke tvarką, nustato kitų pinigų politikos priemonių taikymo tvarką;
3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir oficialaus lito kurso skaičiavimo tvarką;
4) nustato Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis principus ir tvarką;
5) nustato Lietuvos banko išleidžiamų skolos vertybinių popierių emisijos ir apyvartos tvarką;
6) nustato kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, jų dydžius bei skaičiavimo metodiką;
8) sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse finansų institucijose, jei tai susiję su Lietuvos banko funkcijomis;
9) sprendžia pinigų išleidimo ir išėmimo iš apyvartos bei kitus su tuo susijusius klausimus, nustatytus šio įstatymo 6 straipsnyje;
10) steigia Lietuvos banko skyrius, atstovybes, įmones ir įstaigas savo funkcijoms atlikti, taip pat sprendžia klausimus dėl įmonių, įstaigų, susijusių su Lietuvos banko funkcijomis, akcijų (jų dalies) įsigijimo;
11) tvirtina Lietuvos banko etatų sąrašą ir struktūrą;
12) nustato Lietuvos banko tarnautojų tarnybos (darbo) principus ir tarnautojo statusą, tvirtina valdybos darbo reglamentą;
13) taiko įstatymų nusta.tytas poveikio priemones kredito įstaigoms;
14) sprendžia klausimus dėl bankroto bylų iškėlimo kredito įstaigoms;
15) tvirtina Lietuvos banko biudžetą, metinę kapitalinių investicijų sąmatą;
16) nustato Lietuvos banko finansinės apskaitos politiką ir tvirtina metinę finansinę ataskaitą;
17) nustato Lietuvos banko turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, taip pat pirkimų tvarką;
18) išduoda ir atšaukia licencijas ir leidimus kredito įstaigoms;
19) vykdo kitą veiklą, susijusią su Lietuvos banko pagrindinio tikslo įgyvendinimu.
Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos kapitalas, rezervai ir nepaskirstytas pelnas arba nuostolis. Įstatinis kapitalas yra 100 mln. litų. Jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir (ar) Lietuvos banko pelno. Atsargos kapitalas yra ne mažesnis kaip 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais. Jis sudaromas iš Lietuvos banko pelno. Lietuvos banke sudaromi rezervai. Jų sudarymo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos banko valdyba.
Lietuvos bankas planuoja savo metinį biudžetą numatydamas galimas pajamas ir būtinas išlaidas, siekdamas įgyvendinti savo pagrindinį tikslą ir atlikti šio įstatymo nustatytas funkcijas.
Lietuvos banko finansinių metų pelnas (nuostolis) skaičiuojamas iš pajamų atimant išlaidas.
Lietuvos banko finansinių metų pelnas skirstomas taip: 50 procentų – Lietuvos banko įstatiniam kapitalui sudaryti; 50 procentų – atsargos kapitalui sudaryti. Pelnas skiriamas atsargos kapitalui sudaryti, kol atsargos kapitalas bus lygus 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais. Pelno dalis, likusi po pelno skyrimo įstatiniam ir (arba) atsargos kapitalams, įmokama į valstybės biudžetą. Jeigu atsargos kapitalas tampa mažesnis negu 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais, atsargos kapitalas sudaromas šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka.Išvados
Centrinis bankas yra šalies centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Įgyvendindamas pagrindinį tikslą, centrinis bankas vykdo pinigų politiką, valdo užsienio atsargas, leidžia į apyvartą banknotus ir monetas, vykdo kredito įstaigų priežiūrą, atlieka kitas funkcijas, kurios skatina šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą bei efektyvų funkcionavimą.
Pasaulinės bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad būtina jos centralizacija ir vyriausybės kontrolė. Centrinis bankas nėra komercinė įmonė, jo tikslas ne pelnas, bet pinigų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą nuo vyriausybės monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Visa šiuolaikinė bankininkystė yra pagrįsta dalimis rezervo sudarymo principu. Tai reiškia, kad bankai negali skolinti visas turimas lėšas, turi palikti tam tikras atsargas, kad reikalui esant, galėtu atsiskaityti su depozitoriais.Literatūra
1. Lietuvos bankas, www.lbank.lt
2. Lietuvos respublikos Lietuvos banko įstatymas. 1994 m. gruodžio 1 d. Nr. 1-678
3. L. Tamošiūnas, Vokietijos federalinis bankas ir jo pinigų politika. 2000.
4. A. Jakutis ir kiti, Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 1999.
5. T. Nydermajeris, Centrinio banko vaidmuo ekonomikos reformų procese. Vilnius, 1998.
6. T. Nylsena, Mokėjimų sistemos ir ekonominė ir pinigų sąjunga. Vilnius, 1998.

Leave a Comment