Laisvės ir atsakomybės sampratos kitimas
Laisvė ir būtinumas
Laisvė ir būtinumas-filosofinės kategorijos, reiškiančios santyki tarpžmonių veiklos ir objektyvių gamtos bei visuomenės dėsnių. Dauguma idealistų, traktuodami laisvę ir būtinumą kaip viena kitąšalinančias sąvokas, supranta laisvę kaip dvasios apsisprendimą, kaipvalios laisvę, kaip galimybę elgtis pagal valios norą, kurionedeterminuojančios išorinės sąlygos. Jie mano, kad determinizmo idėja,teigianti žmonių elgesio būtinumą, visiškai išlaisvina žmogų nuoatsakomybės ir padaro negalimą moralinį jo veiksmų vertinimą. Jų požiūriu,tik visiškai neribota besąlygiška laisvė yra vienintelis žmoniųatsakomybės, vadinasi, ir etikos pagrindas. Iki kraštutinio subjektyvizmo, aiškindami laisvę, nueina, pvz.,egzistencializmo šalininkai (Jaspersas ir kt.). Diametrialiai priešingos ir taip pat neteisingos pažiūros laikosimechanistinio determinizmo šalininkai. Jie neigia valios laisvę,motyvuodami tuo, kad žmogaus veiksmai ir poelgiai visais atvejais yranulemti išorinių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Ši aiškiaiantidialektiška koncepcija reiškia objektyvaus būtinumo absoliutinimą irveda į fatalizmą. Mokslinis laisvės ir būtinumo aiškinimas grindžiamas organiško jųryšio pripažinimu. Pagrįsti šį požiūrį pirmasis bandė Spinoza, kuris laisvęapibrėžė kaip suvokta būtinumą. Iš idealistinių pozicijų išvystytądialektines laisvės ir būtinumo vienybės koncepciją pateikė Hegelis. Tikraimoksliškai, dialektiškai materiališkai laisvės ir būtinumo problemasprendžiama, pripažįstant objektyvų būtinumą kaip pirminį gnoseologineprasme, o žmogaus valią ir sąmonę laikant antriniu, išvestiniu dalyku.Būtinumas gamtoje ir visuomenėje egzistuoja objektyvių dėsnių forma.Nepažinti dėsniai reiškiasi kaip “aklas” būtinumas. Savo istorijospradžioje žmogus, negalėdamas įsiskverbti į gamtos paslaptis, buvonepažinto būtinumo vergas, tai yra, nelaisvas. Kuo giliau žmogus suvokdavo
objektyvius dėsnius, tuo sąmoningesnė ir laisvesnė darėsi jo veikla. Žmogaus laisvę riboja ne tik gamta, bet ir žmonių priklausymas nuovisuomeninių jėgų, kurios tam tikromis istorinėmis sąlygomis jiemsviešpatauja. Visuomenėje, susiskaldžiusioje į antagonistines klases, visuomeniniaisantykiai yra priešiški žmonėms ir viešpatauja jiems. Socialistinė revoliucija panaikina klasių antagonizmą ir išvaduojažmones iš socialinės priespaudos. Suvisuomeninus gamybos priemones,kapitalizmui būdinga visuomenės gamybos anarchija pakeičiama planiniu,sąmoningu organizavimu, o žmonių gyvenimo sąlygos, iki šiol viešpatavusiosjiems kaip svetimos, pasidaro žmonių kontroliuojamos. Įvyksta šuolis išbūtinumo viešpatijos į laisvės viešpatiją (Engelsas). Istorinis socializmo kūrimo patyrimas rodo, kad socialistinė visuomenėsudaro žmonėms galimybę sąmoningai naudoti objektyvius dėsnius savopraktinėje veikloje, tikslingai ir planingai vairuoti visuomenės vystymąsi,sukurti visas reikalingas materialines ir dvasines prielaidas visa pusiškamvisos visuomenės ir kiekvieno atskiro asmens vystymuisi, tai yra, tikrosioslaisvės įgyvendinimui.Atsakomybė
Atsakomybė-etikos ir teisės kategorija, atspindi specifinį socialinįir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriambudingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas. Atsakomybės kategorija apima filosofinę sociologinę problemą, kokiumastu žmogus sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas (autorius), irkonkretesnius klausimus: žmogaus sugebėjimą sąmoningai (apgalvotai, savonoru) vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius;teisingai pasirinkti; pasiekti tam tikrą rezultatą; taip pat apima su tuosusijusius žmogaus teisumo ar kaltumo, galimybės pritarti jo poelgiams arjuos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nubaudimo klausimus. Visose etinėse ir teisinėse doktrinos atsakomybės problema nagrinėjamaryšium su filosofine laisvės problema. Tačiau nemarksistinėse teorijosepaprastai ji sprendžiama abstrakčiai ir laikoma priklausoma nuo atsakymo į
klausimą: ar išviso galima laikyti žmogų laisvai veikiančiu (Laisvė irbūtinumas). Marksizme atsakomybės problema įgauna istoriškai konkretų pobūdį irsprendžiama, analizuojant, kiek tam tikromis istorinėmis sąlygomis žmogusyra realiai laisvas. Sukūrus visuomenę,kurioje nėra išnaudojimo priešiškų klasių, įdiegussocialiniame gyvenime planingą sąmoningą pradą, įtraukus liaudies mases įsavaveiksmį visuomenės valdymą ir istorinę, kuriamąją veiklą, labaipadidėja kiekvieno asmeninė laisvė ir kartu socialinė bei moralinėatsakomybė. Socialistinėje teisėje civilinė, administracinė ir baudžiamoji teisėspažeidėjo atsakomybė nustatoma, ne vien formaliai išaiškinant nusikaltimosudėtį, bet ir atsižvelgiant į pažeidėjo auklėjimo, gyvenimo bei veiklosaplinkybes, į tai, kiek jis suprato savo kaltę ir gali ateityjepasitaisyti. Tai suartina teisinę atsakomybę su moraline atsakomybe. Komunistinėje moralėje asmens atsakomybė apima ne tik jo įvykdytusveiksmus, bet ir tai, kaip individas suvokia visos visuomenės interesus,taiyra kaip jis galų gale supranta pažangaus istorijos vystymosi dėsnius.Laisvės esmė
Būdamas protinga būtybė, asmuo pats nusprendžia kaip jam būti irvalios galia tą apsisprendimą įgyvendina: kelia tikslus, renkasi savoveiklos būdus, tai yra būna atvira būtybė ir su šia savo atvirybe elgiasikaip tinkamas – yra savo paties žinioje bei galioje. Pats nuspręsdamas,kaip jam būti, asmuo yra laisvas ir sugeba tą laisvę įgyvendinti. Taigiprotinga būtybė turi būti laisva, nes tik taip gali realizuoti savožmogiškumą. Sunku atsakyti, kai yra laisvė, ypač kada siekiama atskleisti laisvėsesmę. Laisvės apibrėžtis paprastai esti arba vien neigiamos, arba vien tikaprašomosios, kurios nurodo tik sąlygas laisvei įgyvendinti. Dažnai, minintprievartos nebuvimą, galimybė rinktis laisvę apibūdinama kaipneapibrėžtumas, priešingybė būtinumui. Gana tiksliai laisvę nusako Tomas
Akvinietis, vadinęs laisvu tą, kuris yra savo paties priežastis. Panašiailaisvę, sekdamas K. Raneriu, aptarė ir lietuvių filosofas A.Maceina. Pasakjo, “laisvės esmė sudaro absoliučiai laisvą asmens galią apspręsti save”.Ši laisvės apibrėžtis išplaukia iš protingos būtybės – žmogaus –ypatingumo. Iš tikrųjų protas, kaip savųjų principų kūrėjas, nepriklausomasnuo pašalinės įtakos, būtinai save nulemia, tai yra išlieka laisvas. Laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis naudoja kaip savosugebėjimą – o ne kito duotą įgaliojimą ar įpareigojimą – savo vardu, savoatsakingumu, pats savaime. Laisvė, pasak A.Maceinos, yra mano patiessavastis, iš niekieno negauta ir niekam neperleidžiama. Kiekviena laisvasveiksmas yra pati pradžia – už laisvo veikimo nėra jokio šaltinio arpagrindo. Laisvas veikimas yra savo paties priežastis ir todėl visadapradinis. Motyvas, kuris dažnai siejamas su laisvu veiksmu, yra ne laisvėsšaltinis, o tik jos raiškos pateisinimas protu. Motyvas laisvę ne įgalina,o tik ją pateisina arba nepateisina. Asmuo yra vienkartinis, logiškai neaptariamas, nedalijamas, tapatussau, save lemiantis, tampantis ir laisvas. Į ką nukreipta laisvė kaipasmens galia, aiškina laisvės aptartis. Ji nukreipta į patį asmenį. Asmuosave nulemia, dėl savęs įgyvendindamas savąją laisvę ir tuo būdu tapdamas. Apsisprendimas yra ne tik galia, bet ir vyksmas. Asmuo būna laisvasapsispręsdamas, tapdamas. Todėl laisvė, kaip galia, pati mus veda į laisvę,kaip veiksmą – būname laisvę įgyvendindami. Laisvės neįgyvendinti asmuonegali. Netgi atsisakydamas ką nors daryti ar atsiduodamas kitam asmeniui,net paklusdamas prievartai, asmuo elgiasi laisvai, nes jis nusprendžia,kaip jam veikti. Asmuo yra laisvas (turi galią) ir tada, kai yra uždarytaskalėjime ar prikaustomas prie lovos. Sakydami, kad asmuo, sėdintiskalėjime, yra laisvas, teigiame jo vidinę galią apsispręsti; sakydami, kadjis yra nelaisvas, liudijame laisvės įgyvendinimą, tai yra jau kalbame apie santykį ir sakome, kad kalinio laisvė yra apribota. Reikėtų skirti šias dvi laisvės sąvokos reikšmes. Kasdieninėje kalbojelaisvę, kaip galią, tapatiname su laisve, kaip įgyvendinimu. Šią sąvokąreikėtų apibrėžti kaip galią ir kaip laisvės įgyvendinimą. Prievarta,pavyzdžiui, įkalinimas, gali ne tik suvaržyti laisvės įgyvendinimą, bet irgriauti laisvę – mažinti kalinio galią apsispręsti. Tada sakome, kad žmoguskalėjime palūžo, neteko žmogiškumo. Laisvę, kaip galią, galima ir visaisunaikinti. Tokiu tapo Č.Aitmatovo knygoje “ilga kaip šimtmečiai diena”aprašytas mankurtas – žmogus, kurio apsisprendimo galia sunaikinta tamskirta fizine prievarta. Jei laisvė yra paties asmens galia, tai laisvės įgyvendinimas visadayra santykis. Jis turi subjektą, kuris veikia, ir objektą, į kurį tasveiksmas nukreiptas, net ir tada, kai vykdomoji galia atsigręžia į savepatį. Kaip santykis, laisvės įgyvendinimas yra apribotas, o pati asmenslaisvė yra beribė. Ontologiškai laisvės priešybė yra ne prievarta, obūtinumas. Būtinai esanti būtinybė santykio požiūriu negali būti laisva –būti sąlygojama ir sąlygoti. Antra vertus, laisvė nėra susijusi suatsitiktinumu. Ji iš esmės skiriasi nuo atsitiktinumo. Atsitiktinumas žymipriežasčių nebuvimą, o laisvė susijusi ne su priežasčių nebuvimu, bet suasmens galia būti savo paties buvimo priežastimi. Tai nereiškia, kad žmogui būtinumas yra nepriskirtinas. Žmonės yraapriboti būtinumo.Pavyzdžiui, negalima sustabdyti senėjimo, augimo procesų,reguliuoti daugelio organizmo funkcijų. Antra vertus, žmonės, kaip asmenys,yra laisvi, ir ta laisvė nėra apibrėžta, neturi ribų. Įgyvendindamaslaisvę, aš negaliu, arba galiu tik iš dalies, savęs nulemti fiziškai,tačiau apsisprendžiu kaip dvasinga būtybė, kaip asmuo. Įgyvendindamas savąją laisvę, asmuo sužmogina tikrovę, tikslingai jąpertvarko. Laisvės įgyvendinimas neatskiriamas nuo tikslo. Tik pajėgusapibrėžti savo veiklos tikslą asmuo yra laisvas, o laisvę jis įgyvendina totikslo siekdamas. Neįmanoma atsakyti į klausimą, kas sąlygoja laisvo asmens tikslus,remiantis vieno asmens individualybe. Taip, asmuo yra save lemiantis, taiyra savo paties priežastis, tačiau save jis galės nulemti tik keldamastikslus, o tikslai gali būti aptariami tik atsižvelgus į asmensbendruomeniškumą.Atsakomybės esmė
Asmens veiksnumo ir jo atsakomybės santykis teikia pagrindą nustatytituos elementarius faktus, kuriais remiasi visa moralinė ir teisinė tvarka,savo bendražmogiškuoju ir visuomeniniu matmeniu. Vis dėlto šis santykis,panašiai kaip privalėjimas, pirmiausiai yra tam tikra tikrovė žmoguje,asmens viduje. Tik šios tikrovės asmens viduje dėka galima vėliau kalbėtiapie atsakomybės socialinę reikšmę ir visuomeniniame gyvenime nustatyti tamtikrus jos principus. Jau pirmas žvilgsnis į atsakomybės sąvoką rodo, kadžmogus, jo asmeninė struktūra, jo savita transcendencija veikiame čia yratai, ką pirmiausia reikia analizuoti, kad išaiškėtų socialinė irbendražmogiškoji atsakomybės reikšmė. Faktas, kad atsakomybę tiesiogiai siejame su veiksmu ir teigiame“žmogus yra atsakingas už x, nes yra x atlikėjai”, rodo tų elementų, kuriesudaro paprastą visumą “žmogus atlieka veiksmą”, didelį sudėtingumą.Analizės rodo, kokie gausūs yra elementai, sudaryti veiksmo atlikimotikrovę apsisprendimo ir jam lygiagretaus atlikimo atžvilgiu, kad atlikimasdaugiau pasako apie atliekantįjį asmenį, negu apie atliekamą veiksmą. Taipir atsakomybė pirmiausia kalba apie veiksmą atliekantį asmenį ir draugerealizuojantį save šiuo veiksmu. Nors atsakomybę tiesiogiai siejame suveiksmu, vis dėlto jos šaltinis yra ne tik pats asmens veiksnumas, kiekprivalėjimas. Žmogus tik tada atsakingas už x, kai privalėjo daryti x, arba
kai privalėjo x nedaryti. Viena gali glūdėti kitame, atsižvelgiant į tai,kad nuo vertės prie privalėjimo pereinama ne tik pozityviu, bet irnegatyviu keliu. Pavyzdžiui, žmogus, kuris meluoja, yra atsakingas už kitųklaidinimą, už tai, ko “privalėjo nedaryti”, nes tuo pačiu “privalėjo”laikytis tiesos sakymo. Atsakomybės ryšys su veiksmu nusako privalėjimą. Kita vertus, šis ryšys rodo, kad privalėjime visada glūdi koks norsasmens atvirumas vertėms. Atsakomybė kaip asmens vidinis aktas, žmogausišgyvenimas glaudžiai susietas su sąžine, atrodo numato specifinę valiosdinamiką. Valia – tai ne tiek sugebėjimas siekti objekto, atsižvelgiant įkokią nors jo vertę, kiek sugebėjimas savarankiškai atsiliepti į šią vertę.Šis sugebėjimas ypatingu būdu integruoja žmogaus veikimą, šiam veikimuisuteikdamas transcendencijos bruožą. Įkandin jos eina ir atsakomybė, kuriglaudžiausiai siejasi su veiksmu, atsižvelgiant į tai, kad veiksme glūditas valiai būdingas atsiliepimas į vertes. Tad išryškėja derinys“atsiliepimas – atsakomybė”. Žmogus turi būti atsakingas už savo veiksmusir dėl to išgyvena atsakomybę, kad turi sugebėjimą, valią atsiliepti įvertes. Šis sugebėjimas numato teisingumą – ryšį su tiesa, kurioje įsišaknijęprivalėjimas kaip tiesos normalinė galia. O privalėjimas yra tojiatsiliepimo į vertes brandi forma, su kuria glaudžiausiai siejasiatsakomybė. Atsakomybėje glūdi privalomos sąsajos, su verte elementas.Išryškėja derinys “privalau – atsakau” : privalėjimas – atsakomybė. Dėlprivalėjimo valiai būdingas atsiliepimas į vertę asmenyje ir jo veikimasįgyja atsakomybės už vertes formą. Dėl valios būdingo intencionalumo,žmogaus veiksmai nukreipti į įvairius objektus, atsižvelgiant į tai, kadjie yra tas ar kitas gėris, kitaip tariant, atsižvelgiant į vertes. Rūpitai, kad šis krypsmas būtų teisingas, kad atitiktų savo objekto adekvačiąvertę. Pavyzdžiui, kai asmens veiksmo objektas yra kitas asmuo, reikia, kadšis objektiškas krypsmas atitiktų asmens vertę. Susidaro sąsajos su objektupagal jo teisinga vertę. Privalėjimas ir lygiagrečiai jam susikuriaatsakomybė už objektą, jo vertės požiūriu – trumpai sakant, atsakomybė užvertę. Ši atsakomybė kaip nors jau glūdi pačiame privalėjimo formavimesi irdrauge iš jo kyla. Atsakomybė sąlygojama privalėjimo ir kartu jam kaip norsdalyvauja privalėjimo susidaryme. Atsakomybė už veikimo objektui būdingą vertę glaudžiausiai siejasi suatsakomybe už patį subjektą, būtent už tą vertę, kuri susikuria jamepačiame, konkrečiame “aš” kartu su veikimu. Valiai būdingos ne tikintencionalumas, tai yra sąsaja su objektais, išoriškais savo “aš” betpirmiausia sąsaja su šiuo “aš” su jo objektiniu veikime. Apsisprendimo irasmeninio “aš” savipriklausomybės pagrindu veikime – kartu su atsakomybe užintencionalių objektų vertę – gimsta pagrindinė ir svarbiausia atsakomybėuž objekto vertę, už savo “aš”, kuris yra veiksmo atlikėjas, moralineverte. Taip integruota atsakomybė “už” yra visuma, vadinama moralineatsakomybe. Atsakomybė už intencionalų veikimo objektą, o pirmiausiaatsakomybė už jos subjektą ir atlikėją rodo jos glaudų ryšį su savęsrealizacija, su asmeninio “aš” autorealizacija kiekviename veiksme. Tos tikrovės, kurios sudaro atsakomybė ,visumai priklauso dar vienasesminis aspektas, vadinamas “atsakomybe kam”. Atsakomybė “kam” numatoatsakomybę “už” šis naujas atsakomybės aspektas labai daug pasako žmogauskaip asmens sąryšio su viso pasaulio asmenimis tema. Šio atsakomybėsaspekto esmė ta, kad tai visada atsakomybė “ kam” – taigi asmeniui. Asmenųpasaulis turi savą bendražmogišką struktūrą ir socialinę struktūrą. Šiosstruktūros Rėmuose atsakomybės “kam” poreikis yra vienas iš valdžiosšaltinių, ypač vadinamosios teisinės valdžios. Asmenų pasaulis turi savo irreliginę struktūrą, labai ryškią, ypač senojo ir naujojo testamentoreligijoje. Šioje struktūroje atsakomybė “kam” įgyja religinės atsakomybėsDievui reikšmę. Tai atsakomybė, eschatologine, bet drauge ir laikinaprasme. Pastarąja prasme žmogaus sąžinė įgyja specialų autoritetą. Tasautoritetas leidžia mastyti, kalbėti apie sąžinę kaip apie paties Dievobalsą. Religinės filosofijos, taip pat moralinės teologijos požiūriu šiaplinkybė yra pagrindinis faktas. Būtent šiuose apmastymuose antruoju atsakomybės aspektu – kaipatsakomybės “kam” -faktas naujai nušviečia paties asmens struktūrą josryšio su veiksmu aspektu. Šiuo aspektu dar kartą pasitvirtina veiksmoišlikimas, tai yra savitas perėjimas į asmenį kaip subjektą veiksnumo irprivalėjimo pagrindu. Teisingumas – asmeniui būdingas ryšys su tiesa –stovi ne tik ties veiksmo kilimo iš asmens riba, bet ir ties veiksmo kilimoasmenyje riba. Sąžinės pavidalu jis sergsti veiksmo neišlikimo ir draugeišlikimo kelius. Teisingume gimsta ir privalėjimas, ir atsakomybė.Atsakomybė “kam”, nepaisant kitų savitų sąsajų, formuojasi ir reiškiasisąsajoje su savo subjektu. “Tas”, kuriam esu ir jaučiuosi atsakingas, yrataip pat mano aš. Asmenų pasaulis savo patyrimišką pradžios tašką irreikšminį pagrindą randa savo “aš” kaip asmens patyrime.Išvada.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žmogus yra laisvas. Netgidemokratinėje visuomenėje kiekvieną jos individą bei jo veiklą apribojaįstatymai, tradicijos, atsakomybė sau pačiam ir aplinkiniams.
Literatūra
1. A.Plėšnys. “Filosofijos įvadas”. Vilnius.1996 2. K.Wojtyla. “Asmuo ir veiksmas”. Vilnius.1997
Turinys
1. Laisvė ir būtinumas…………………………………………………….. ………………………1 2. Atsakomybė……………………………………………………. ………………………………….2 3. Laisvės esmė…………………………………………………………. ……………………………2 4. Atsakomybės esmė…………………………………………………………. ……………………4 5. Išvada……………………………………………………….. ……………………………………….6