Laisv?s ir atsakomyb?s sampratos kitimas

Laisvės ir atsakomybės sampratos kitimas

Laisvė ir būtinumas

Laisvė ir būtinumas-filosofinės kategorijos, reiškiančios santyki tarp
žmonių veiklos ir objektyvių gamtos bei visuomenės dėsnių.

Dauguma idealistų, traktuodami laisvę ir būtinumą kaip viena kitą
šalinančias sąvokas, supranta laisvę kaip dvasios apsisprendimą, kaip
valios laisvę, kaip galimybę elgtis pagal valios norą, kurio
nedeterminuojančios išorinės sąlygos. Jie mano, kad determinizmo idėja,
teigianti žmonių elgesio būtinumą, visiškai išlaisvina žmogų nuo
atsakomybės ir padaro negalimą moralinį jo veiksmų vertinimą. Jų požiūriu,
tik visiškai neribota besąlygiška laisvė yra vienintelis žmonių
atsakomybės, vadinasi, ir etikos pagrindas.

Iki kraštutinio subjektyvizmo, aiškindami llaisvę, nueina, pvz.,
egzistencializmo šalininkai (Jaspersas ir kt.).

Diametrialiai priešingos ir taip pat neteisingos pažiūros laikosi
mechanistinio determinizmo šalininkai. Jie neigia valios laisvę,
motyvuodami tuo, kad žmogaus veiksmai ir poelgiai visais atvejais yra
nulemti išorinių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Ši aiškiai
antidialektiška koncepcija reiškia objektyvaus būtinumo absoliutinimą ir
veda į fatalizmą.

Mokslinis laisvės ir būtinumo aiškinimas grindžiamas organiško jų
ryšio pripažinimu. Pagrįsti šį požiūrį pirmasis bandė Spinoza, kuris laisvę
apibrėžė kaip suvokta būtinumą. Iš idealistinių pozicijų išvystytą
dialektines laisvės ir būtinumo vienybės koncepciją pateikė Hegelis. Tikrai
moksliškai, dialektiškai materiališkai laisvės ir būtinumo problema
sprendžiama, pripažįstant oobjektyvų būtinumą kaip pirminį gnoseologine
prasme, o žmogaus valią ir sąmonę laikant antriniu, išvestiniu dalyku.
Būtinumas gamtoje ir visuomenėje egzistuoja objektyvių dėsnių forma.
Nepažinti dėsniai reiškiasi kaip “aklas” būtinumas. Savo istorijos
pradžioje žmogus, negalėdamas įsiskverbti į gamtos paslaptis, buvo
nepažinto būtinumo vergas, tai yra, nelaisvas. Kuo gi

iliau žmogus suvokdavo
objektyvius dėsnius, tuo sąmoningesnė ir laisvesnė darėsi jo veikla.

Žmogaus laisvę riboja ne tik gamta, bet ir žmonių priklausymas nuo
visuomeninių jėgų, kurios tam tikromis istorinėmis sąlygomis jiems
viešpatauja.

Visuomenėje, susiskaldžiusioje į antagonistines klases, visuomeniniai
santykiai yra priešiški žmonėms ir viešpatauja jiems.

Socialistinė revoliucija panaikina klasių antagonizmą ir išvaduoja
žmones iš socialinės priespaudos. Suvisuomeninus gamybos priemones,
kapitalizmui būdinga visuomenės gamybos anarchija pakeičiama planiniu,
sąmoningu organizavimu, o žmonių gyvenimo sąlygos, iki šiol viešpatavusios
jiems kaip svetimos, pasidaro žmonių kontroliuojamos. Įvyksta šuolis iš
būtinumo viešpatijos į laisvės viešpatiją (Engelsas).

Istorinis socializmo kūrimo patyrimas rodo, kad socialistinė visuomenė
sudaro žmonėms galimybę sąmoningai naudoti objektyvius dėsnius savo
praktinėje veikloje, tikslingai ir planingai vairuoti visuomenės vystymąsi,
sukurti visas reikalingas materialines ir dvasines prielaidas visa pusiškam
visos visuomenės ir kiekvieno atskiro asmens vystymuisi, tai yra, tikrosios
laisvės įgyvendinimui.

Atsakomybė

Atsakomybė-etikos ir teisės kategorija, atspindi specifinį ssocialinį
ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriam
budingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas.

Atsakomybės kategorija apima filosofinę sociologinę problemą, kokiu
mastu žmogus sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas (autorius), ir
konkretesnius klausimus: žmogaus sugebėjimą sąmoningai (apgalvotai, savo
noru) vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius;
teisingai pasirinkti; pasiekti tam tikrą rezultatą; taip pat apima su tuo
susijusius žmogaus teisumo ar kaltumo, galimybės pritarti jo poelgiams ar
juos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nubaudimo klausimus.

Visose etinėse ir teisinėse doktrinos atsakomybės problema na

agrinėjama
ryšium su filosofine laisvės problema. Tačiau nemarksistinėse teorijose
paprastai ji sprendžiama abstrakčiai ir laikoma priklausoma nuo atsakymo į
klausimą: ar išviso galima laikyti žmogų laisvai veikiančiu (Laisvė ir
būtinumas).

Marksizme atsakomybės problema įgauna istoriškai konkretų pobūdį ir
sprendžiama, analizuojant, kiek tam tikromis istorinėmis sąlygomis žmogus
yra realiai laisvas.

Sukūrus visuomenę,kurioje nėra išnaudojimo priešiškų klasių, įdiegus
socialiniame gyvenime planingą sąmoningą pradą, įtraukus liaudies mases į
savaveiksmį visuomenės valdymą ir istorinę, kuriamąją veiklą, labai
padidėja kiekvieno asmeninė laisvė ir kartu socialinė bei moralinė
atsakomybė.

Socialistinėje teisėje civilinė, administracinė ir baudžiamoji teisės
pažeidėjo atsakomybė nustatoma, ne vien formaliai išaiškinant nusikaltimo
sudėtį, bet ir atsižvelgiant į pažeidėjo auklėjimo, gyvenimo bei veiklos
aplinkybes, į tai, kiek jis suprato savo kaltę ir gali ateityje
pasitaisyti. Tai suartina teisinę atsakomybę su moraline atsakomybe.

Komunistinėje moralėje asmens atsakomybė apima ne tik jo įvykdytus
veiksmus, bet ir tai, kaip individas suvokia visos visuomenės interesus,tai
yra kaip jis galų gale supranta pažangaus istorijos vystymosi dėsnius.

Laisvės esmė

Būdamas protinga būtybė, asmuo pats nusprendžia kaip jam būti ir
valios galia tą apsisprendimą įgyvendina: kelia tikslus, renkasi savo
veiklos būdus, tai yra būna atvira būtybė ir su šia savo atvirybe elgiasi
kaip tinkamas – yra savo paties žinioje bei galioje. Pats nuspręsdamas,
kaip jam būti, asmuo yra laisvas ir sugeba tą laisvę įgyvendinti. Taigi
protinga būtybė turi būti laisva, nes tik taip gali realizuoti savo
žmogiškumą.

Sunku atsakyti, kai yra laisvė, ypač kada si

iekiama atskleisti laisvės
esmę. Laisvės apibrėžtis paprastai esti arba vien neigiamos, arba vien tik
aprašomosios, kurios nurodo tik sąlygas laisvei įgyvendinti. Dažnai, minint
prievartos nebuvimą, galimybė rinktis laisvę apibūdinama kaip
neapibrėžtumas, priešingybė būtinumui. Gana tiksliai laisvę nusako Tomas
Akvinietis, vadinęs laisvu tą, kuris yra savo paties priežastis. Panašiai
laisvę, sekdamas K. Raneriu, aptarė ir lietuvių filosofas A.Maceina. Pasak
jo, “laisvės esmė sudaro absoliučiai laisvą asmens galią apspręsti save”.
Ši laisvės apibrėžtis išplaukia iš protingos būtybės – žmogaus –
ypatingumo. Iš tikrųjų protas, kaip savųjų principų kūrėjas, nepriklausomas
nuo pašalinės įtakos, būtinai save nulemia, tai yra išlieka laisvas.

Laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis naudoja kaip savo
sugebėjimą – o ne kito duotą įgaliojimą ar įpareigojimą – savo vardu, savo
atsakingumu, pats savaime. Laisvė, pasak A.Maceinos, yra mano paties
savastis, iš niekieno negauta ir niekam neperleidžiama. Kiekviena laisvas
veiksmas yra pati pradžia – už laisvo veikimo nėra jokio šaltinio ar
pagrindo. Laisvas veikimas yra savo paties priežastis ir todėl visada
pradinis. Motyvas, kuris dažnai siejamas su laisvu veiksmu, yra ne laisvės
šaltinis, o tik jos raiškos pateisinimas protu. Motyvas laisvę ne įgalina,
o tik ją pateisina arba nepateisina.

Asmuo yra vienkartinis, logiškai neaptariamas, nedalijamas, tapatus
sau, save lemiantis, tampantis ir laisvas. Į ką nukreipta laisvė kaip
asmens galia, aiškina laisvės aptartis. Ji nukreipta į patį asmenį. Asmuo
save nulemia, dėl savęs įgyvendindamas savąją laisvę ir tuo būdu tapdamas.

Apsisprendimas yra ne
e tik galia, bet ir vyksmas. Asmuo būna laisvas
apsispręsdamas, tapdamas. Todėl laisvė, kaip galia, pati mus veda į laisvę,
kaip veiksmą – būname laisvę įgyvendindami. Laisvės neįgyvendinti asmuo
negali. Netgi atsisakydamas ką nors daryti ar atsiduodamas kitam asmeniui,
net paklusdamas prievartai, asmuo elgiasi laisvai, nes jis nusprendžia,
kaip jam veikti. Asmuo yra laisvas (turi galią) ir tada, kai yra uždarytas
kalėjime ar prikaustomas prie lovos. Sakydami, kad asmuo, sėdintis
kalėjime, yra laisvas, teigiame jo vidinę galią apsispręsti; sakydami, kad
jis yra nelaisvas, liudijame laisvės įgyvendinimą, tai yra jau kalbame apie

santykį ir sakome, kad kalinio laisvė yra apribota.

Reikėtų skirti šias dvi laisvės sąvokos reikšmes. Kasdieninėje kalboje
laisvę, kaip galią, tapatiname su laisve, kaip įgyvendinimu. Šią sąvoką
reikėtų apibrėžti kaip galią ir kaip laisvės įgyvendinimą. Prievarta,
pavyzdžiui, įkalinimas, gali ne tik suvaržyti laisvės įgyvendinimą, bet ir
griauti laisvę – mažinti kalinio galią apsispręsti. Tada sakome, kad žmogus
kalėjime palūžo, neteko žmogiškumo. Laisvę, kaip galią, galima ir visai
sunaikinti. Tokiu tapo Č.Aitmatovo knygoje “ilga kaip šimtmečiai diena”
aprašytas mankurtas – žmogus, kurio apsisprendimo galia sunaikinta tam
skirta fizine prievarta.

Jei laisvė yra paties asmens galia, tai laisvės įgyvendinimas visada
yra santykis. Jis turi subjektą, kuris veikia, ir objektą, į kurį tas
veiksmas nukreiptas, net ir tada, kai vykdomoji galia atsigręžia į save
patį. Kaip santykis, laisvės įgyvendinimas yra apribotas, o pati asmens
laisvė yra beribė. Ontologiškai laisvės priešybė yra ne prievarta, o
būtinumas. Būtinai esanti būtinybė santykio požiūriu negali būti laisva –
būti sąlygojama ir sąlygoti. Antra vertus, laisvė nėra susijusi su
atsitiktinumu. Ji iš esmės skiriasi nuo atsitiktinumo. Atsitiktinumas žymi
priežasčių nebuvimą, o laisvė susijusi ne su priežasčių nebuvimu, bet su
asmens galia būti savo paties buvimo priežastimi.

Tai nereiškia, kad žmogui būtinumas yra nepriskirtinas. Žmonės yra
apriboti būtinumo.Pavyzdžiui, negalima sustabdyti senėjimo, augimo procesų,
reguliuoti daugelio organizmo funkcijų. Antra vertus, žmonės, kaip asmenys,
yra laisvi, ir ta laisvė nėra apibrėžta, neturi ribų. Įgyvendindamas
laisvę, aš negaliu, arba galiu tik iš dalies, savęs nulemti fiziškai,
tačiau apsisprendžiu kaip dvasinga būtybė, kaip asmuo.

Įgyvendindamas savąją laisvę, asmuo sužmogina tikrovę, tikslingai ją
pertvarko. Laisvės įgyvendinimas neatskiriamas nuo tikslo. Tik pajėgus
apibrėžti savo veiklos tikslą asmuo yra laisvas, o laisvę jis įgyvendina to
tikslo siekdamas.

Neįmanoma atsakyti į klausimą, kas sąlygoja laisvo asmens tikslus,
remiantis vieno asmens individualybe. Taip, asmuo yra save lemiantis, tai
yra savo paties priežastis, tačiau save jis galės nulemti tik keldamas
tikslus, o tikslai gali būti aptariami tik atsižvelgus į asmens
bendruomeniškumą.

Atsakomybės esmė

Asmens veiksnumo ir jo atsakomybės santykis teikia pagrindą nustatyti
tuos elementarius faktus, kuriais remiasi visa moralinė ir teisinė tvarka,
savo bendražmogiškuoju ir visuomeniniu matmeniu. Vis dėlto šis santykis,
panašiai kaip privalėjimas, pirmiausiai yra tam tikra tikrovė žmoguje,
asmens viduje. Tik šios tikrovės asmens viduje dėka galima vėliau kalbėti
apie atsakomybės socialinę reikšmę ir visuomeniniame gyvenime nustatyti tam
tikrus jos principus. Jau pirmas žvilgsnis į atsakomybės sąvoką rodo, kad
žmogus, jo asmeninė struktūra, jo savita transcendencija veikiame čia yra
tai, ką pirmiausia reikia analizuoti, kad išaiškėtų socialinė ir
bendražmogiškoji atsakomybės reikšmė.

Faktas, kad atsakomybę tiesiogiai siejame su veiksmu ir teigiame
“žmogus yra atsakingas už x, nes yra x atlikėjai”, rodo tų elementų, kurie
sudaro paprastą visumą “žmogus atlieka veiksmą”, didelį sudėtingumą.
Analizės rodo, kokie gausūs yra elementai, sudaryti veiksmo atlikimo
tikrovę apsisprendimo ir jam lygiagretaus atlikimo atžvilgiu, kad atlikimas
daugiau pasako apie atliekantįjį asmenį, negu apie atliekamą veiksmą. Taip
ir atsakomybė pirmiausia kalba apie veiksmą atliekantį asmenį ir drauge
realizuojantį save šiuo veiksmu. Nors atsakomybę tiesiogiai siejame su
veiksmu, vis dėlto jos šaltinis yra ne tik pats asmens veiksnumas, kiek
privalėjimas. Žmogus tik tada atsakingas už x, kai privalėjo daryti x, arba
kai privalėjo x nedaryti. Viena gali glūdėti kitame, atsižvelgiant į tai,
kad nuo vertės prie privalėjimo pereinama ne tik pozityviu, bet ir
negatyviu keliu. Pavyzdžiui, žmogus, kuris meluoja, yra atsakingas už kitų
klaidinimą, už tai, ko “privalėjo nedaryti”, nes tuo pačiu “privalėjo”
laikytis tiesos sakymo. Atsakomybės ryšys su veiksmu nusako privalėjimą.

Kita vertus, šis ryšys rodo, kad privalėjime visada glūdi koks nors
asmens atvirumas vertėms. Atsakomybė kaip asmens vidinis aktas, žmogaus
išgyvenimas glaudžiai susietas su sąžine, atrodo numato specifinę valios
dinamiką. Valia – tai ne tiek sugebėjimas siekti objekto, atsižvelgiant į
kokią nors jo vertę, kiek sugebėjimas savarankiškai atsiliepti į šią vertę.
Šis sugebėjimas ypatingu būdu integruoja žmogaus veikimą, šiam veikimui
suteikdamas transcendencijos bruožą. Įkandin jos eina ir atsakomybė, kuri
glaudžiausiai siejasi su veiksmu, atsižvelgiant į tai, kad veiksme glūdi
tas valiai būdingas atsiliepimas į vertes. Tad išryškėja derinys
“atsiliepimas – atsakomybė”. Žmogus turi būti atsakingas už savo veiksmus
ir dėl to išgyvena atsakomybę, kad turi sugebėjimą, valią atsiliepti į
vertes.

Šis sugebėjimas numato teisingumą – ryšį su tiesa, kurioje įsišakniję
privalėjimas kaip tiesos normalinė galia. O privalėjimas yra toji
atsiliepimo į vertes brandi forma, su kuria glaudžiausiai siejasi
atsakomybė. Atsakomybėje glūdi privalomos sąsajos, su verte elementas.
Išryškėja derinys “privalau – atsakau” : privalėjimas – atsakomybė. Dėl
privalėjimo valiai būdingas atsiliepimas į vertę asmenyje ir jo veikimas
įgyja atsakomybės už vertes formą. Dėl valios būdingo intencionalumo,
žmogaus veiksmai nukreipti į įvairius objektus, atsižvelgiant į tai, kad
jie yra tas ar kitas gėris, kitaip tariant, atsižvelgiant į vertes. Rūpi
tai, kad šis krypsmas būtų teisingas, kad atitiktų savo objekto adekvačią
vertę. Pavyzdžiui, kai asmens veiksmo objektas yra kitas asmuo, reikia, kad
šis objektiškas krypsmas atitiktų asmens vertę. Susidaro sąsajos su objektu
pagal jo teisinga vertę. Privalėjimas ir lygiagrečiai jam susikuria
atsakomybė už objektą, jo vertės požiūriu – trumpai sakant, atsakomybė už
vertę. Ši atsakomybė kaip nors jau glūdi pačiame privalėjimo formavimesi ir
drauge iš jo kyla. Atsakomybė sąlygojama privalėjimo ir kartu jam kaip nors
dalyvauja privalėjimo susidaryme.

Atsakomybė už veikimo objektui būdingą vertę glaudžiausiai siejasi su
atsakomybe už patį subjektą, būtent už tą vertę, kuri susikuria jame
pačiame, konkrečiame “aš” kartu su veikimu. Valiai būdingos ne tik
intencionalumas, tai yra sąsaja su objektais, išoriškais savo “aš” bet
pirmiausia sąsaja su šiuo “aš” su jo objektiniu veikime. Apsisprendimo ir
asmeninio “aš” savipriklausomybės pagrindu veikime – kartu su atsakomybe už
intencionalių objektų vertę – gimsta pagrindinė ir svarbiausia atsakomybė
už objekto vertę, už savo “aš”, kuris yra veiksmo atlikėjas, moraline
verte. Taip integruota atsakomybė “už” yra visuma, vadinama moraline
atsakomybe. Atsakomybė už intencionalų veikimo objektą, o pirmiausia
atsakomybė už jos subjektą ir atlikėją rodo jos glaudų ryšį su savęs
realizacija, su asmeninio “aš” autorealizacija kiekviename veiksme.

Tos tikrovės, kurios sudaro atsakomybė ,visumai priklauso dar vienas
esminis aspektas, vadinamas “atsakomybe kam”. Atsakomybė “kam” numato
atsakomybę “už” šis naujas atsakomybės aspektas labai daug pasako žmogaus
kaip asmens sąryšio su viso pasaulio asmenimis tema. Šio atsakomybės
aspekto esmė ta, kad tai visada atsakomybė “ kam” – taigi asmeniui. Asmenų
pasaulis turi savą bendražmogišką struktūrą ir socialinę struktūrą. Šios
struktūros Rėmuose atsakomybės “kam” poreikis yra vienas iš valdžios
šaltinių, ypač vadinamosios teisinės valdžios. Asmenų pasaulis turi savo ir
religinę struktūrą, labai ryškią, ypač senojo ir naujojo testamento
religijoje. Šioje struktūroje atsakomybė “kam” įgyja religinės atsakomybės
Dievui reikšmę. Tai atsakomybė, eschatologine, bet drauge ir laikina
prasme. Pastarąja prasme žmogaus sąžinė įgyja specialų autoritetą. Tas
autoritetas leidžia mastyti, kalbėti apie sąžinę kaip apie paties Dievo
balsą. Religinės filosofijos, taip pat moralinės teologijos požiūriu ši
aplinkybė yra pagrindinis faktas.

Būtent šiuose apmastymuose antruoju atsakomybės aspektu – kaip
atsakomybės “kam” -faktas naujai nušviečia paties asmens struktūrą jos
ryšio su veiksmu aspektu. Šiuo aspektu dar kartą pasitvirtina veiksmo
išlikimas, tai yra savitas perėjimas į asmenį kaip subjektą veiksnumo ir
privalėjimo pagrindu. Teisingumas – asmeniui būdingas ryšys su tiesa –
stovi ne tik ties veiksmo kilimo iš asmens riba, bet ir ties veiksmo kilimo
asmenyje riba. Sąžinės pavidalu jis sergsti veiksmo neišlikimo ir drauge
išlikimo kelius. Teisingume gimsta ir privalėjimas, ir atsakomybė.
Atsakomybė “kam”, nepaisant kitų savitų sąsajų, formuojasi ir reiškiasi
sąsajoje su savo subjektu. “Tas”, kuriam esu ir jaučiuosi atsakingas, yra
taip pat mano aš. Asmenų pasaulis savo patyrimišką pradžios tašką ir
reikšminį pagrindą randa savo “aš” kaip asmens patyrime.

Išvada.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žmogus yra laisvas. Netgi
demokratinėje visuomenėje kiekvieną jos individą bei jo veiklą apriboja
įstatymai, tradicijos, atsakomybė sau pačiam ir aplinkiniams.

Literatūra

1. A.Plėšnys. “Filosofijos įvadas”. Vilnius.1996

2. K.Wojtyla. “Asmuo ir veiksmas”. Vilnius.1997

Turinys

1. Laisvė ir

būtinumas......................

.........1

2.

Atsakomybė.....................

..............2

3. Laisvės

esmė.......................

...........2

4. Atsakomybės

esmė.......................

........4

5.

Išvada.......................

................6

Leave a Comment