Laisvės ir atsakomybės sampratos kitimas
Laisvė ir būtinumas
Laisvė ir būtinumas-filosofinės kategorijos, reiškiančios santyki tarp žmonių veiklos ir objektyvių gamtos bei visuomenės dėsnių.
Dauguma idealistų, traktuodami laisvę ir būtinumą kaip viena kitą šalinančias sąvokas, supranta laisvę kaip dvasios apsisprendimą, kaip valios laisvę, kaip galimybę elgtis pagal valios norą, kurio nedeterminuojančios išorinės sąlygos. Jie mano, kad determinizmo idėja, teigianti žmonių elgesio būtinumą, visiškai išlaisvina žmogų nuo atsakomybės ir padaro negalimą moralinį jo veiksmų vertinimą. Jų požiūriu, tik visiškai neribota besąlygiška laisvė yra vienintelis žmonių atsakomybės, vadinasi, ir etikos pagrindas.
Iki kraštutinio subjektyvizmo, aiškindami laisvę, nueina, pvz., egzistencializmo šalininkai (Jaspersas ir kt.).
Diametrialiai priešingos ir taip pat neteisingos pažiūros laikosi mechanistinio determinizmo šalininkai. Jie neigia valios laisvę, motyvuodami tuo, kad žmogaus veiksmai ir poelgiai visais atvejais yra nulemti išorinių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Ši aiškiai antidialektiška koncepcija reiškia objektyvaus būtinumo absoliutinimą ir veda į fatalizmą.
Mokslinis laisvės ir būtinumo aiškinimas grindžiamas organiško jų ryšio pripažinimu. Pagrįsti šį požiūrį pirmasis bandė Spinoza, kuris laisvę apibrėžė kaip suvokta būtinumą. Iš idealistinių pozicijų išvystytą dialektines laisvės ir būtinumo vienybės koncepciją pateikė Hegelis. Tikrai moksliškai, dialektiškai materiališkai laisvės ir būtinumo problema sprendžiama, pripažįstant objektyvų būtinumą kaip pirminį gnoseologine prasme, o žmogaus valią ir sąmonę laikant antriniu, išvestiniu dalyku.
Būtinumas gamtoje ir visuomenėje egzistuoja objektyvių dėsnių forma.
Nepažinti dėsniai reiškiasi kaip “aklas” būtinumas. Savo istorijos pradžioje žmogus, negalėdamas įsiskverbti į gamtos paslaptis, buvo nepažinto būtinumo vergas, tai yra, nelaisvas. Kuo giliau žmogus suvokdavo objektyvius dėsnius, tuo sąmoningesnė ir laisvesnė darėsi jo veikla.
Žmogaus laisvę riboja ne tik gamta, bet ir žmonių priklausymas nuo visuomeninių jėgų, kurios tam tikromis istorinėmis sąlygomis jiems viešpatauja.
Visuomenėje, susiskaldžiusioje į antagonistines klases, visuomeniniai santykiai yra priešiški žmonėms ir viešpatauja jiems.
Socialistinė revoliucija panaikina klasių antagonizmą ir išvaduoja žmones iš socialinės priespaudos. Suvisuomeninus gamybos priemones, kapitalizmui būdinga visuomenės gamybos anarchija pakeičiama planiniu, sąmoningu organizavimu, o žmonių gyvenimo sąlygos, iki šiol viešpatavusios jiems kaip svetimos, pasidaro žmonių kontroliuojamos. Įvyksta šuolis iš būtinumo viešpatijos į laisvės viešpatiją (Engelsas).
Istorinis socializmo kūrimo patyrimas rodo, kad socialistinė visuomenė sudaro žmonėms galimybę sąmoningai naudoti objektyvius dėsnius savo praktinėje veikloje, tikslingai ir planingai vairuoti visuomenės vystymąsi, sukurti visas reikalingas materialines ir dvasines prielaidas visa pusiškam visos visuomenės ir kiekvieno atskiro asmens vystymuisi, tai yra, tikrosios laisvės įgyvendinimui.
Atsakomybė
Atsakomybė-etikos ir teisės kategorija, atspindi specifinį socialinį ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriam budingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas.
Atsakomybės kategorija apima filosofinę sociologinę problemą, kokiu mastu žmogus sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas (autorius), ir konkretesnius klausimus: žmogaus sugebėjimą sąmoningai (apgalvotai, savo noru) vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius;
teisingai pasirinkti; pasiekti tam tikrą rezultatą; taip pat apima su tuo susijusius žmogaus teisumo ar kaltumo, galimybės pritarti jo poelgiams ar juos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nubaudimo klausimus.
Visose etinėse ir teisinėse doktrinos atsakomybės problema nagrinėjama ryšium su filosofine laisvės problema. Tačiau nemarksistinėse teorijose paprastai ji sprendžiama abstrakčiai ir laikoma priklausoma nuo atsakymo į klausimą: ar išviso galima laikyti žmogų laisvai veikiančiu (Laisvė ir būtinumas).
Marksizme atsakomybės problema įgauna istoriškai konkretų pobūdį ir sprendžiama, analizuojant, kiek tam tikromis istorinėmis sąlygomis žmogus yra realiai laisvas.
Sukūrus visuomenę,kurioje nėra išnaudojimo priešiškų klasių, įdiegus socialiniame gyvenime planingą sąmoningą pradą, įtraukus liaudies mases į savaveiksmį visuomenės valdymą ir istorinę, kuriamąją veiklą, labai padidėja kiekvieno asmeninė laisvė ir kartu socialinė bei moralinė atsakomybė.
Socialistinėje teisėje civilinė, administracinė ir baudžiamoji teisės pažeidėjo atsakomybė nustatoma, ne vien formaliai išaiškinant nusikaltimo sudėtį, bet ir atsižvelgiant į pažeidėjo auklėjimo, gyvenimo bei veiklos aplinkybes, į tai, kiek jis suprato savo kaltę ir gali ateityje pasitaisyti. Tai suartina teisinę atsakomybę su moraline atsakomybe.
Komunistinėje moralėje asmens atsakomybė apima ne tik jo įvykdytus veiksmus, bet ir tai, kaip individas suvokia visos visuomenės interesus,tai yra kaip jis galų gale supranta pažangaus istorijos vystymosi dėsnius.
Laisvės esmė
Būdamas protinga būtybė, asmuo pats nusprendžia kaip jam būti ir valios galia tą apsisprendimą įgyvendina: kelia tikslus, renkasi savo veiklos būdus, tai yra būna atvira būtybė ir su šia savo atvirybe elgiasi kaip tinkamas – yra savo paties žinioje bei galioje. Pats nuspręsdamas, kaip jam būti, asmuo yra laisvas ir sugeba tą laisvę įgyvendinti. Taigi protinga būtybė turi būti laisva, nes tik taip gali realizuoti savo žmogiškumą.
Sunku atsakyti, kai yra laisvė, ypač kada siekiama atskleisti laisvės esmę. Laisvės apibrėžtis paprastai esti arba vien neigiamos, arba vien tik aprašomosios, kurios nurodo tik sąlygas laisvei įgyvendinti. Dažnai, minint prievartos nebuvimą, galimybė rinktis laisvę apibūdinama kaip neapibrėžtumas, priešingybė būtinumui. Gana tiksliai laisvę nusako Tomas
Akvinietis, vadinęs laisvu tą, kuris yra savo paties priežastis. Panašiai laisvę, sekdamas K. Raneriu, aptarė ir lietuvių filosofas A.Maceina. Pasak jo, “laisvės esmė sudaro absoliučiai laisvą asmens galią apspręsti save”.
Ši laisvės apibrėžtis išplaukia iš protingos būtybės – žmogaus –
ypatingumo. Iš tikrųjų protas, kaip savųjų principų kūrėjas, nepriklausomas nuo pašalinės įtakos, būtinai save nulemia, tai yra išlieka laisvas.
Laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis naudoja kaip savo sugebėjimą – o ne kito duotą įgaliojimą ar įpareigojimą – savo vardu, savo atsakingumu, pats savaime. Laisvė, pasak A.Maceinos, yra mano paties savastis, iš niekieno negauta ir niekam neperleidžiama. Kiekviena laisvas veiksmas yra pati pradžia – už laisvo veikimo nėra jokio šaltinio ar pagrindo. Laisvas veikimas yra savo paties priežastis ir todėl visada pradinis. Motyvas, kuris dažnai siejamas su laisvu veiksmu, yra ne laisvės šaltinis, o tik jos raiškos pateisinimas protu. Motyvas laisvę ne įgalina, o tik ją pateisina arba nepateisina.
Asmuo yra vienkartinis, logiškai neaptariamas, nedalijamas, tapatus sau, save lemiantis, tampantis ir laisvas. Į ką nukreipta laisvė kaip asmens galia, aiškina laisvės aptartis. Ji nukreipta į patį asmenį. Asmuo save nulemia, dėl savęs įgyvendindamas savąją laisvę ir tuo būdu tapdamas.
Apsisprendimas yra ne tik galia, bet ir vyksmas. Asmuo būna laisvas apsispręsdamas, tapdamas. Todėl laisvė, kaip galia, pati mus veda į laisvę, kaip veiksmą – būname laisvę įgyvendindami. Laisvės neįgyvendinti asmuo negali. Netgi atsisakydamas ką nors daryti ar atsiduodamas kitam asmeniui, net paklusdamas prievartai, asmuo elgiasi laisvai, nes jis nusprendžia, kaip jam veikti. Asmuo yra laisvas (turi galią) ir tada, kai yra uždarytas kalėjime ar prikaustomas prie lovos. Sakydami, kad asmuo, sėdintis kalėjime, yra laisvas, teigiame jo vidinę galią apsispręsti; sakydami, kad jis yra nelaisvas, liudijame laisvės įgyvendinimą, tai yra jau kalbame apie santykį ir sakome, kad kalinio laisvė yra apribota.
Reikėtų skirti šias dvi laisvės sąvokos reikšmes. Kasdieninėje kalboje laisvę, kaip galią, tapatiname su laisve, kaip įgyvendinimu. Šią sąvoką reikėtų apibrėžti kaip galią ir kaip laisvės įgyvendinimą. Prievarta, pavyzdžiui, įkalinimas, gali ne tik suvaržyti laisvės įgyvendinimą, bet ir griauti laisvę – mažinti kalinio galią apsispręsti. Tada sakome, kad žmogus kalėjime palūžo, neteko žmogiškumo. Laisvę, kaip galią, galima ir visai sunaikinti. Tokiu tapo Č.Aitmatovo knygoje “ilga kaip šimtmečiai diena”
aprašytas mankurtas – žmogus, kurio apsisprendimo galia sunaikinta tam skirta fizine prievarta.
Jei laisvė yra paties asmens galia, tai laisvės įgyvendinimas visada yra santykis. Jis turi subjektą, kuris veikia, ir objektą, į kurį tas veiksmas nukreiptas, net ir tada, kai vykdomoji galia atsigręžia į save patį. Kaip santykis, laisvės įgyvendinimas yra apribotas, o pati asmens laisvė yra beribė. Ontologiškai laisvės priešybė yra ne prievarta, o būtinumas. Būtinai esanti būtinybė santykio požiūriu negali būti laisva –
būti sąlygojama ir sąlygoti. Antra vertus, laisvė nėra susijusi su atsitiktinumu. Ji iš esmės skiriasi nuo atsitiktinumo. Atsitiktinumas žymi priežasčių nebuvimą, o laisvė susijusi ne su priežasčių nebuvimu, bet su asmens galia būti savo paties buvimo priežastimi.
Tai nereiškia, kad žmogui būtinumas yra nepriskirtinas. Žmonės yra apriboti būtinumo.Pavyzdžiui, negalima sustabdyti senėjimo, augimo procesų, reguliuoti daugelio organizmo funkcijų. Antra vertus, žmonės, kaip asmenys, yra laisvi, ir ta laisvė nėra apibrėžta, neturi ribų. Įgyvendindamas laisvę, aš negaliu, arba galiu tik iš dalies, savęs nulemti fiziškai, tačiau apsisprendžiu kaip dvasinga būtybė, kaip asmuo.
Įgyvendindamas savąją laisvę, asmuo sužmogina tikrovę, tikslingai ją pertvarko. Laisvės įgyvendinimas neatskiriamas nuo tikslo. Tik pajėgus apibrėžti savo veiklos tikslą asmuo yra laisvas, o laisvę jis įgyvendina to tikslo siekdamas.
Neįmanoma atsakyti į klausimą, kas sąlygoja laisvo asmens tikslus, remiantis vieno asmens individualybe. Taip, asmuo yra save lemiantis, tai yra savo paties priežastis, tačiau save jis galės nulemti tik keldamas tikslus, o tikslai gali būti aptariami tik atsižvelgus į asmens bendruomeniškumą.
Atsakomybės esmė
Asmens veiksnumo ir jo atsakomybės santykis teikia pagrindą nustatyti tuos elementarius faktus, kuriais remiasi visa moralinė ir teisinė tvarka, savo bendražmogiškuoju ir visuomeniniu matmeniu. Vis dėlto šis santykis, panašiai kaip privalėjimas, pirmiausiai yra tam tikra tikrovė žmoguje, asmens viduje. Tik šios tikrovės asmens viduje dėka galima vėliau kalbėti apie atsakomybės socialinę reikšmę ir visuomeniniame gyvenime nustatyti tam tikrus jos principus. Jau pirmas žvilgsnis į atsakomybės sąvoką rodo, kad žmogus, jo asmeninė struktūra, jo savita transcendencija veikiame čia yra tai, ką pirmiausia reikia analizuoti, kad išaiškėtų socialinė ir bendražmogiškoji atsakomybės reikšmė.
Faktas, kad atsakomybę tiesiogiai siejame su veiksmu ir teigiame “žmogus yra atsakingas už x, nes yra x atlikėjai”, rodo tų elementų, kurie sudaro paprastą visumą “žmogus atlieka veiksmą”, didelį sudėtingumą.
Analizės rodo, kokie gausūs yra elementai, sudaryti veiksmo atlikimo tikrovę apsisprendimo ir jam lygiagretaus atlikimo atžvilgiu, kad atlikimas daugiau pasako apie atliekantįjį asmenį, negu apie atliekamą veiksmą. Taip ir atsakomybė pirmiausia kalba apie veiksmą atliekantį asmenį ir drauge realizuojantį save šiuo veiksmu.
Nors atsakomybę tiesiogiai siejame su veiksmu, vis dėlto jos šaltinis yra ne tik pats asmens veiksnumas, kiek privalėjimas. Žmogus tik tada atsakingas už x, kai privalėjo daryti x, arba kai privalėjo x nedaryti.
Viena gali glūdėti kitame, atsižvelgiant į tai, kad nuo vertės prie privalėjimo pereinama ne tik pozityviu, bet ir negatyviu keliu. Pavyzdžiui, žmogus, kuris meluoja, yra atsakingas už kitų klaidinimą, už tai, ko “privalėjo nedaryti”, nes tuo pačiu “privalėjo”
laikytis tiesos sakymo. Atsakomybės ryšys su veiksmu nusako privalėjimą.
Kita vertus, šis ryšys rodo, kad privalėjime visada glūdi koks nors asmens atvirumas vertėms. Atsakomybė kaip asmens vidinis aktas, žmogaus išgyvenimas glaudžiai susietas su sąžine, atrodo numato specifinę valios dinamiką. Valia – tai ne tiek sugebėjimas siekti objekto, atsižvelgiant į kokią nors jo vertę, kiek sugebėjimas savarankiškai atsiliepti į šią vertę.
Šis sugebėjimas ypatingu būdu integruoja žmogaus veikimą, šiam veikimui suteikdamas transcendencijos bruožą. Įkandin jos eina ir atsakomybė, kuri glaudžiausiai siejasi su veiksmu, atsižvelgiant į tai, kad veiksme glūdi tas valiai būdingas atsiliepimas į vertes. Tad išryškėja derinys “atsiliepimas – atsakomybė”. Žmogus turi būti atsakingas už savo veiksmus ir dėl to išgyvena atsakomybę, kad turi sugebėjimą, valią atsiliepti į vertes.
Šis sugebėjimas numato teisingumą – ryšį su tiesa, kurioje įsišakniję privalėjimas kaip tiesos normalinė galia. O privalėjimas yra toji atsiliepimo į vertes brandi forma, su kuria glaudžiausiai siejasi atsakomybė. Atsakomybėje glūdi privalomos sąsajos, su verte elementas.
Išryškėja derinys “privalau – atsakau” : privalėjimas – atsakomybė. Dėl privalėjimo valiai būdingas atsiliepimas į vertę asmenyje ir jo veikimas įgyja atsakomybės už vertes formą. Dėl valios būdingo intencionalumo, žmogaus veiksmai nukreipti į įvairius objektus, atsižvelgiant į tai, kad jie yra tas ar kitas gėris, kitaip tariant, atsižvelgiant į vertes.
Rūpi tai, kad šis krypsmas būtų teisingas, kad atitiktų savo objekto adekvačią vertę. Pavyzdžiui, kai asmens veiksmo objektas yra kitas asmuo, reikia, kad šis objektiškas krypsmas atitiktų asmens vertę. Susidaro sąsajos su objektu pagal jo teisinga vertę. Privalėjimas ir lygiagrečiai jam susikuria atsakomybė už objektą, jo vertės požiūriu – trumpai sakant, atsakomybė už vertę. Ši atsakomybė kaip nors jau glūdi pačiame privalėjimo formavimesi ir drauge iš jo kyla. Atsakomybė sąlygojama privalėjimo ir kartu jam kaip nors dalyvauja privalėjimo susidaryme.
Atsakomybė už veikimo objektui būdingą vertę glaudžiausiai siejasi su atsakomybe už patį subjektą, būtent už tą vertę, kuri susikuria jame pačiame, konkrečiame “aš” kartu su veikimu. Valiai būdingos ne tik intencionalumas, tai yra sąsaja su objektais, išoriškais savo “aš” bet pirmiausia sąsaja su šiuo “aš” su jo objektiniu veikime.
Apsisprendimo ir asmeninio “aš” savipriklausomybės pagrindu veikime – kartu su atsakomybe už intencionalių objektų vertę – gimsta pagrindinė ir svarbiausia atsakomybė už objekto vertę, už savo “aš”, kuris yra veiksmo atlikėjas, moraline verte. Taip integruota atsakomybė “už” yra visuma, vadinama moraline atsakomybe. Atsakomybė už intencionalų veikimo objektą, o pirmiausia atsakomybė už jos subjektą ir atlikėją rodo jos glaudų ryšį su savęs realizacija, su asmeninio “aš” autorealizacija kiekviename veiksme.
Tos tikrovės, kurios sudaro atsakomybė ,visumai priklauso dar vienas esminis aspektas, vadinamas “atsakomybe kam”. Atsakomybė “kam” numato atsakomybę “už” šis naujas atsakomybės aspektas labai daug pasako žmogaus kaip asmens sąryšio su viso pasaulio asmenimis tema. Šio atsakomybės aspekto esmė ta, kad tai visada atsakomybė “ kam” – taigi asmeniui. Asmenų pasaulis turi savą bendražmogišką struktūrą ir socialinę struktūrą. Šios struktūros Rėmuose atsakomybės “kam” poreikis yra vienas iš valdžios šaltinių, ypač vadinamosios teisinės valdžios. Asmenų pasaulis turi savo ir religinę struktūrą, labai ryškią, ypač senojo ir naujojo testamento religijoje. Šioje struktūroje atsakomybė “kam” įgyja religinės atsakomybės
Dievui reikšmę. Tai atsakomybė, eschatologine, bet drauge ir laikina prasme. Pastarąja prasme žmogaus sąžinė įgyja specialų autoritetą. Tas autoritetas leidžia mastyti, kalbėti apie sąžinę kaip apie paties Dievo balsą. Religinės filosofijos, taip pat moralinės teologijos požiūriu ši aplinkybė yra pagrindinis faktas.
Būtent šiuose apmastymuose antruoju atsakomybės aspektu – kaip atsakomybės “kam” -faktas naujai nušviečia paties asmens struktūrą jos ryšio su veiksmu aspektu. Šiuo aspektu dar kartą pasitvirtina veiksmo išlikimas, tai yra savitas perėjimas į asmenį kaip subjektą veiksnumo ir privalėjimo pagrindu. Teisingumas – asmeniui būdingas ryšys su tiesa –
stovi ne tik ties veiksmo kilimo iš asmens riba, bet ir ties veiksmo kilimo asmenyje riba. Sąžinės pavidalu jis sergsti veiksmo neišlikimo ir drauge išlikimo kelius. Teisingume gimsta ir privalėjimas, ir atsakomybė.
Atsakomybė “kam”, nepaisant kitų savitų sąsajų, formuojasi ir reiškiasi sąsajoje su savo subjektu. “Tas”, kuriam esu ir jaučiuosi atsakingas, yra taip pat mano aš. Asmenų pasaulis savo patyrimišką pradžios tašką ir reikšminį pagrindą randa savo “aš” kaip asmens patyrime.
Išvada.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žmogus yra laisvas. Netgi demokratinėje visuomenėje kiekvieną jos individą bei jo veiklą apriboja įstatymai, tradicijos, atsakomybė sau pačiam ir aplinkiniams.
Literatūra
1. A.Plėšnys. “Filosofijos įvadas”. Vilnius.1996
2. K.Wojtyla. “Asmuo ir veiksmas”. Vilnius.1997
Turinys
1. Laisvė ir būtinumas……………………………………………………..
………………………1
2.
Atsakomybė…………………………………………………….
………………………………….2
3. Laisvės esmė………………………………………………………….
……………………………2
4. Atsakomybės esmė………………………………………………………….
……………………4
5.
Išvada………………………………………………………..
……………………………………….6