Krikscionybe. Kristaus misija

Turinys

Krikščionybė 2
1.Krikščionybės šakos 2
2.Krikščionybės istorija 3
3.Jėzus Kristus 3
4.Ankstyvoji krikščionybė 4
5.Krikščionybė viduramžiais 4
6.Reformacija ir kontrreformacija 5
7.Krikščionybė naujaisiais laikais 5
8.Naujausieji laikai ir krikščionybė 5
9.Krikščionybės simboliai 6
10.Krikščionių šventės 6
11.Krikščionybė Lietuvoje 6
Kristaus misija 7Krikščionybė
Krikščionybė – (gr. Χριστιανισμός) monoteistinė, viena labiausiai paplitusių pasaulio religijų (apie 2 mlrd. tikinčiųjų), atsiradusi prieš 2 tūkst. metų Palestinoje. Krikščionybė remiasi Jėzaus iš Nazareto mokymu ir gyvenimu, kurį Naujajame Testamente aprašė ankstyvieji jo pasekėjai. Didelę įtaką krikščionybei turėjo judaizmas, iš kurio ji perėmė dalį savo šventųjų raštų (Senasis testamentas) ir tokias svarbias tiesas kaip monoteizmas, tikėjimas išganytoju (mesiju) ir prisikėlimu. Tai vienintelis tikėjimas, skelbiantis Dievo įsikūnijimą ir taapimą žmogumi.
Krikščionybei būdingas teiginys jog visi žmonės prieš Dievą yra lygūs: turtas (su galimybe daugiau paaukoti), socialinė padėtis ar net aukštos religinės pareigos žmogaus prie Dievo nepriartina (LK 18). Tai nėra savaime suprantamas kiekvienos religijos bruožas.
Žodis Krikščionybė (gr. Χριστιανισμός) kilęs iš žodžio krikščionis (gr. Χριστιανός), kuris reiškia panašus į Kristų (gr. Χριστός). Pirmą kartą krikščionimis niekinamai buvo pavadinti tikintieji iš Antiochijos (žiūr. Biblijos Naujajame Testamente Apaštalų darbų 11 skyrių 26 eilutę).
Krikščionybė atsirado Romos imperijos rytinėje provincijoje Judėjoje, o IV a. tapo Romos imperijos valstybine religija.
Krikščionimis šiuo metu saave laiko daugiau nei 2,1 mlrd. žmonių. Aktyviai praktikuojančių tikinčiųjų yra mažiau.
Krikščionys yra Jėzaus Kristaus sekėjai. Šis mokytojas bei pranašas krikščionių laikomas Dievo sūnumi, atėjusiu mirti už žmonių nuodėmes.
Pamaldų pagrindas – Biblija, susidedanti iš Senojo ir Naujojo testamentų.
Krikščionybė padarė didelę įtaką Vakarų ci

ivilizacijos kultūros raidai.1.Krikščionybės šakos
Krikščionybė per savo ilgą istoriją susidūrė su daugybe problemų. Krikščionių bažnyčia ne kartą skilo. Atsirasdavo vis naujų krikščionybės krypčių. To padariniai – daugiau nei 30 000 krikščionybės atšakų. Kai kurios yra oficialios, o kitos laikomos sektomis. Dabartinis krikščionybės medis atrodo taip:
• Vakarų krikščionybė:
o Katalikybė
o Protestantizmas (Reformuota bažnyčia):
 Liuteronybė – krikščionių protestantų tikėjimas, atsiradęs Vokietijoje XVI a. reformacijos epochoje prieš katalikybę, įsteigėjas – Martynas Liuteris; daugiausia paplitusi Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse.
 Kalvinizmas – (pagal Žaną Kalviną, 1509 – 1564 m.) – viena iš protestantų religinių sistemų, kilusi Šveicarijoje.
 Anglikonybė
• Rytų krikščionybė:
o Sentikiai
o Stačiatikybė (pravoslavybė, ortodoksija), ypač paplitusi Graikijoje bei slavų šalyse (labiausiai Rusijoje). Stačiatikybės išskirtinis bruožas – reformuotos apeigos.
Taip pat egzistuoja ir krikščioniškos kilmės atskalos, kurių nepripažįsta tradicinės šakos. Kitatikiai, sektos buvo pagrindinė katalikų bažnyčios problema nuo pat pradžių. Ankstyvaisiais amžiais buvo arijai ir manicheistai, viiduramžiais – katarai ir valdensai, o Renesanso laikotarpiu – husitai, liuteronai ir kalvinistai – visi jie katalikų bažnyčios buvo laikomi eretikais. Dabar protestantai (liuteronai, kalvinistai, anglikonai ir kiti) nėra laikomi eretikais ar sektomis.
• Manicheizmas, manikeizmas – [nuo legendinio perso Mani vardo] – religinė srovė, išplitusi Romos imperijoje, pradedant nuo m. e. III a.; krikščionybės elementų ir senovės persų religijos mazdeizmo mišinys; bažnyčios buvo žiauriai persekiojama; išsilaikė iki X amžiaus.
• Katarai – (gr. katharos „švarus“) – religinė sekta Italijoje ir Prancūzijoje (XI-XIII a.); skelbė asketizmą, nepripažino sudėtingos bažnytinės hierarchijos ir va
adino save katarais, t. y. švariais; Prancūzijos pietuose jie buvo vadinami abigiečiais, o slavų žemėse – bogomolais; buvo persekiojami katalikų bažnyčios.
• Valdensai – religinė sekta, atsiradusi Prancūzijos pietuose XII a. pabaigoje ir apėmusi pirklius, miesto varguomenę ir valstietiją (įkūrėjas – Liono pirklys Pjeras Valdo). Valdensai kovojo prieš katalikybę ir buvo Romos popiežiaus paskelbti eretikais; juos žiauriai persekiojo.
• Husitai – Jano Huso (1369 – 1415m.) pasekėjai, Čekijos valstiečių, miestiečių ir smulkiųjų feodalų judėjimo vado jų kovoje prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą. Husitų judėjimas įgavo itin platų užmojį po to, kai Husas buvo apkaltintas esąs eretikas ir sudegintas ant laužo.2.Krikščionybės istorija
Krikščionybės istorija neatsiejamai susijusi su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Jis yra krikščionybės pradininkas, kurio kančios, nukryžiavimas ir prisikėlimas įkvėpė jo pasekėjus skleisti Jėzaus mokymą ir paskatino prisijungti prie krikščionių daugybę žmonių.3.Jėzus Kristus
Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus gimė Betliejuje. Jo motina – skaisti mergelė Marija, pagimdžiusi Jėzų iš Šventosios Dvasios. Biblijoje Jėzaus gimimas papasakotas Luko ir Mato evangelijose.
Apie Jėzų daugiau žinoma nuo tada, kai jam suėjo 30 metų ir jis pradėjo skleisti savo mokymą ir daryti stebuklus. Jėzaus mokymas papiktino judėjų dvasininkus, kurie perdavė Kristų romėnų teismui. Jėzus Kristus buvo nuteistas už erezijos skleidimą ir nukryžiuotas.
Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus trečią dieną po nukryžiavimo prisikėlė iš mirusiųjų. Prisikėlusį jį matė daug Kr
ristaus mokinių. Tikima, kad Jėzus po prisikėlimo įžengė į dangų.
Istorikai sutinka, kad Jėzus Kristus yra reali asmenybė. Tačiau Jėzaus stebuklų ir prisikėlimo mokslininkai patvirtinti negali, o krikščionims patvirtinimas nėra reikalingas, nes krikščionybė remiasi ne įrodymais, o tikėjimu.4.Ankstyvoji krikščionybė
Prie krikščionybės plitimo daug prisidėjo Apaštalas Paulius, kuris skleidė Jėzaus mokymą ir ragino kitų religijų atstovus prisidėti prie krikščionių.
Krikščionybei plisti padėjo daugelis Jėzaus pasekėjų: apaštalai, misionieriai ir dvasininkai. Krikščionybei išpopuliarėti padėjo ir kitos priežastys:
1. Kristaus mokymas visiems Romos imperijos pažemintiesiems suteikė žmogaus teises ir iškėlė šeimos idealą bei vertę visuomenės akyse.
2. Šventųjų ir kitų krikščionių gyvenimas, kankinių dalia ir ryžtas atversdavo net persekiotojus.
3. Krikščionybė buvo priimtina įvairiems gyventojų sluoksniams ir tautoms.
Apaštalas Paulius steigė bažnyčias visoje Romos imperijoje, kur krikščionys buvo persekiojami, nes kėlė grėsmę senajai pagoniškajai religijai, smerkė gladiatorių kovas, atsisakė garbinti imperatorius. Kaip didžiausi persekiotojai garsėjo romėnų imperatoriai Neronas ir Diokletianas.
Persekiojimai baigėsi, kai kovą dėl valdžios laimėjo Konstantinas Didysis. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, buvo keletas konkuruojančių sektų, kurios save vadino krikščionimis. Bet po imperatoriaus Konstantino I valdymo, krikščionybė ir vietinės valdymo hierarchijos struktūros buvo tarpusavyje susietos. Konstantinas Didysis 313 m. Milano ediktu įteisino krikščionybę ir 325 m. sušaukė Nikėjos Bažnyčios susirinkimą, kuris suformulavo ir susistemino pagrindines tikėjimo tiesas.
Krikščionybei įsigalėti padėjo imperatorius Teodosijus, 392 m. paskelbęs krikščionybę valstybine religija. Taip pat Te
eodosijus uždraudė arijonų sektas, ėmė persekioti pagonis.5.Krikščionybė viduramžiais
Jau nuo 395 m., kai Romos imperatorius Teodosijus padalijo Romos imperiją į dvi dalis, ėmė ryškėti skirtumai tarp rytų ir vakarų krikščionių. 476 m., kai žlugo Vakarų Romos imperija, atsirado prielaidų skilti Krikščionių Bažnyčiai, nes tikinčiųjų valstybiniai ryšiai jau nebevienijo. Buvo ne vienas laikinas Bažnyčios skilimas, tačiau 1054 m. krikščionys galutinai suskilo į vakarų ir rytų atšakas (įvyko Didžioji schizma). Vakarų krikščionis iki reformacijos galima vadinti katalikais.
X – XI a. atsirado poreikis reformoms, nes dvasininkai nesilaikydavo bažnytinių reikalavimų. Tikintieji vis labiau piktindavosi dvasininkų elgesiu. Todėl Kliuni vienuolynas paskelbė Bažnyčios reformos idėją. Kliuni reformas įtvirtino popiežius Grigalius VII. Kliuni reformos vykdytos tik Katalikų Bažnyčioje.
XI – XIII a. katalikai skelbė Kryžiaus žygius į Artimuosius Rytus, o XIII – XV a. jie kovojo su baltų pagonimis. Pirmąjį Kryžiaus žygį 1095 m. paskelbė popiežius Urbonas II. Per visą Kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus laikotarpį surengti aštuoni Kryžiaus žygiai.
Viduramžiais tarp katalikų atsirasdavo religinių srovių (erezijų), prieštaraujančių Bažnyčiai. Siekiant sustabdyti erezijas, įsteigta inkvizicija (bažnytinis teismas). Inkvizitoriai persekiojo, surasdavo ir žiauriai tardydavo eretikus.6.Reformacija ir kontrreformacija
XVI a. Katalikų Bažnyčia ir didelė dalis Europos patyrė dideles permainas. Nepasitenkinimas Katalikų Bažnyčia (indulgencijomis, simonijomis, didelėmis bažnytinėmis rinkliavomis, dvasininkų savivaliavimu) XVI a. peraugo į reformaciją. Šio judėjimo pradžia laikoma 1517 m., kai Martynas Liuteris ant bažnyčios durų iškabino „95 tezes“. Šiose tezėse jis pateikė savo idėjas, kaip pertvarkyti Bažnyčią. Prasidėjusi Vokietijoje, reformacija greitai paplito kitose Europos valstybėse. Protestantizmas įsigalėjo Anglijoje (anglikonybė), Šveicarijoje (kalvinizmas), Skandinavijos šalyse, Latvijoje, Estijoje, Nyderlanduose ir kitur.
Katalikų Bažnyčia ėmėsi priemonių prieš reformaciją. XVI a. vid. – XVII a. pr. vyko kontrreformacija. Propaganda, diskusijomis, prievarta ir inkvizicija Šventasis Sostas siekė susigrąžinti tikinčiuosius. Įsteigtas Jėzuitų ordinas siekė stiprinti katalikybę steigdamas katalikiškas mokyklas ir universitetus. Tridento bažnytiniame susirinkime įdiegti reikalingi pertvarkymai ir sustiprintas Bažnyčios autoritetas.7.Krikščionybė naujaisiais laikais
Dėl aktyvios misijinės veiklos ir natūralios krikščionių migracijos, krikščionybė tapo didžiausia pasaulio religija, kurios pasekėjais save įvardina apie 2 milijardus žmonių. Radikaliosios reformacijos pasekoje atsirado naujieji religiniai judėjimai tokie kaip: iš baptistų kilę sekmininkai, vėliau charizmatai. Charizminis judėjimas palietė ir katalikų bažnyčia, atsiranda tokios bendruomenės kaip tarptautinė Taize, lietuviški “Gyvieji akmenys”.
Atsiranda kai kurie judėjimai kilę iš krikščionių ir skelbiantys save krikščioniškais – Jehovos liudytojai, Susivienijimo bažnyčia (munistai), mormonai. Krikščioniško pasaulio jie dažniausiai nėra prįpažistami krikščionimis dėl esminių doktrinų skirtumo (Trejybės klausimas, kitokia kristologija).8.Naujausieji laikai ir krikščionybė
Tikėjimas Dievu ES ir Turkijoje 2005 metais pagal kompanijos Eurobarometro tyrimus
Paskutiniais laikais egzistuoja didžiulė grupė žmonių, kurie vadina save krikščionimis tik formaliai, be kokio nors gilaus tikėjimo krikščioniškomis dogmomis ar ateities eschatologija, nedalyvauja matomame Kristaus garbinime ir traktuojantys krikščionybę greičiu kaip tradiciją, kurioje jie gimė ir kuriai jie formaliai priklauso. Todėl dažniausiai tokio išpažinimo krikščioniškas tikėjimas svyruoja priklausomai nuo tikinčiojo įsitikinimų ir žinių, o taip pat aplinkos įtakos. Paskutiniais šimtmečiai, sparčiai plintant materialistinei pasaulėžiūrai, vakarų krikščionybėje plečiasi ateistiniai požiūriai, vis daugiau žmonių palieka bažnyčią ir priima agnosticizmo ir atviro ateizmo pozicijas. Taipogi krikščionybėje atsirado nemažai erezijų ir sektų.
Ir vis dėlto, krikščionybė lieka dominuojančia pasaulio religija, buvusios Tarybų Sąjungos teritorijose ir Azijoje pasireiškia matomas atsivertimas į krikščionybę. Šiuo metu viso apie 2 106 962 000 žmonių 238 pasaulio šalyse arba apie 33% Žemės gyventojų išpažįsta krikščionybę.9.Krikščionybės simboliai
Krikščionybė, viena seniausių (susikūrusi I a.) ir didžiausių pasaulio religijų turi daugybę simbolių.
Keturi evangelistai taip pat turi savo simbolius ir atributus: Matas – angelą, Morkus – liūtą, Jonas – erelį, Lukas – jautį.10.Krikščionių šventės
Beveik visi krikščionys švenčia sekmadienį, kurį laiko Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena. Taip pat švenčiamos Kalėdos – Kristaus gimimas ir Velykos – Kristaus prisikėlimas. Romos katalikai ir rytų stačiatikiai turi daug kitų švenčių.11.Krikščionybė Lietuvoje
Krikščionybė į Lietuvą pradėjo skverbtis nuo X a., XIII a. antroje pusėje pasikrikštijo pirmasis Lietuvos valdovas – Mindaugas. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas ir Lietuvoje įkurtos trys vyskupijos bei Lietuvos bažnytinė provincija. 1263 m., žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje. Oficialia religija krikščionybė vėl tapo tik 1387 m., Jogailos ir Vytauto valdymo laikais.
XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti protestantiški judėjimai, ypač ponų ir bajorų tarpe, amžiaus viduryje beveik visi bajorai išpažino šias religijas, apie pusė LDK bažnyčių tapo protestantiškomis, tačiau skirtingai nei kitose Europos šalyse, protestantizmą jau kitam šimtmetyje išstūmė katalikybė, liko tik pavienės protestantų bendruomenės.Kristaus misija
1. Socialinis ir religinis Kristus

Sukakus laiko pilnybei, Viešpats siuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kad išvaduotų iš nuodėmės ir žmoguje atstatytų apardytą pirmykštį Dievo paveikslą. Nuodėmė nebuvo tik drausmės nuostatų sulaužymas, vadinasi, tik išviršines neklusnumas. Nuodėmė buvo nusigrįžimas nuo Kūrėjo ir atsigrįžimas į kūrinį — vis tiek ar šitas kūrinys būtų daiktas ar pats žmogus. Tačiau nusigrįždamas nuo Kūrėjo, žmogus tuo pačiu nusigrįžo ir nuo savęs, nes juk mes esame sukurti pagal Dievo idėją. Dievas yra įdiegtas mūsų prigimtyje. Jame mes esame (įsišakniję savo buvimu, ir Jis palaiko mūsų gyvenimą. Nutoldami nuo Jo, mes ardome savos būties pagrindą ir menkiname savo buvimą. Nuodėmėje mes būname silpniau, negu malonėje. Štai kodėl šv. Augustinas nuodėmę ir vadina „paslinkimu į nebūtį“ — inclinatio ad nihilum.

Iš kitos pusės, išvadavimas iš nuodėmės taip pat nėra tik teisinis bausmės už nusikaltimą atleidimas, bet žmogaus būties atstatymas, šitos būties grąžinamas į jos pilnybę. Nuodėmės atleidimas yra atnaujintasis žmogaus sukūrimas, tasai „creatio nova“, apie kurį kalba šv. Povilas. Nusidedamas, žmogus paslenka į nebūtį. Žmogų atpirkdamas, Dievas jį vėl iš naujo atkuria. Todėl nusidėjusį žmogų atpirkti gali tik Dievas, nes tik Dievas gali realiai kurti iš nebūties. Tik Dievas gali pataisyti apgriautą žmogiškąjį buvimą, nes tik Jis vienas yra Tasai, Kurio Dvasia nuolatos sklendena viršum gelmių ir savu „fiat“ nuolatos šaukia daiktus būti.

Išvaduoti žmogų iš nuodėmės, sukurti naują dangų ir naują žemę, kaip tik ir buvo Kristaus misija, kuriai įvykdyti Jis atėjo į pasaulį. Žemėje Kristus pasirodė kaip naujas Kūrėjas, kaip naujos būties Dalintojas. Jo įsteigtoji Bažnyčia yra tasai atnaujintasis kosmas, toji iš naujo atkurtoji žmonija, kurioje pirmykštis dieviškasis paveikslas spindi dar ryškiau ir dar pilniau, negu rojaus bendruomenėje. Savo Mirtimi ir Prisikėlimu Kristus nuvedė pasaulį žymiai toliau, negu jis laikų pradžioje buvo išėjęs iš Viešpaties rankų. Atpirkimas ne tik atstatė žmogaus būtį, bet ją pratęsė bei patobulino. Šv. Augustinas, kurio žodžius Bažnyčia kartoja didįjį šeštadienį Velykų žvakės šventinimo giesmėje, nesusilaiko Atpirkimo didybės akivaizdoje ir sušunka, kad „palaiminta kaltė, kuri laimėjo tokį Atpirkėją“. Jeigu stabmeldžiai ilgesingai dairėsi į praeitį ir Ovidijaus lūpomis giedojo apie nebegrįžtamai praėjusį aukso amžių, tai krikščionių akys yra nukreiptos į ateitį, į tą naująją Jeruzalę, „nužengiančią nuo Dievo iš dangaus“ (APOK. 21, 10), turinčią „Dievo skaistumą“ (21, 11), todėl nereikalaujančią „saulės, nė mėnulio“ (21, 23), nes jos „žiburys yra Avinėlis“ (ibd.). Kristaus atnaujintasis pasaulis yra tasai šventasis miestas, į Kūrį žemės karaliai atneš savo garbę bei šlovę ir kurio vartai neužsidarys dieną, nes nakties tenai nebebus (24—25). Tai antgamtinis visos kūrinijos perkeitimas. Tai Kristaus Karalystė, kurioje gyvena Dievo pilnybė, suderindama su savimi visa, kas yra danguje ar žemėje per kryžiaus kraujo taiką (plg. Kol. 1,20). Įsteigti šitą Karalystę, Amžinajam saVo Tėvui grąžinti atitrūkusią ir žūstančią kūriniją buvo pati pirmoji bei pagrindinė Kristaus misija, Kristus visų pirma ir iš esmės yra religinis Kristus. Jo misija yra antgamtinė ir dieviškoji.

Tačiau nuodėmė palietė ne tik atskirą žmogų: ji palietė ir socialinius santykius: žmogaus su žmogumi ir žmogaus su daiktu. Apardęs dieviškąjį paveikslą savo paties gelmėse, žmogus jo pilnybės negalėjo palaikyti nė savoje bendruomenėje. Prie pat rojaus vartų pasirodė ydos ir nuodėmės, kurios kenkia socialiniam gyvenimui ir kurios griauna visus, net ir tobuliausius žmogiškuosius sumanymus. Brolis, vedamas pavydo ir neapykantos, panaudodamas klastą, įvykdė pirmąją žmogžudystę ir atsiskyrė nuo kitų savo rūstybėje ir užkietėjime. Ir šitas Kainas, šitas suardytų socialinių santykių simbolis, žygiuoja per visą žemės istoriją ligi pat jos galo, skleisdamas nuodėmės pasėkas žmonių bendruomenėje.

Jeigu tad Kristus atėjo į pasaulį žm.ogaus būčiai atstatyti, Jis negalėjo tylomis praeiti nė pro Kaino palikimą. Viešpats sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, tačiau ne tik asmeninį žmogų, bet ir visą žmogiškąją bendruomenę. Kaip atskiro žmogaus gelmėse spindi dieviškoji idėja ir dieviškieji dėsniai, taip lygiai jie turi spindėti ir socialiniuose junginiuose. Religinė Kristaus misija savaime turi virsti socialine misija. Šalia asmeninės Evangelijos Kristus todėl skelbia ir socialinę Evangeliją. Šalia asmeninio idealo Jis stato ir socialinį idealą. Grąžindamas Dievui žmogaus asmenį, Jis tam pačiam Dievui grąžina bei su Juo sujungia ir žmogiškąją bendruomenę. Šv. Jonas, piešdamas perkeistojo pasaulio vaizdus, pastebi, kad naujoji Jeruzalė, tasai perkeistasis kosmas, bus „Dievo padangtė su žmonėmis, ir Jis gyvens su jais; jie bus Jo tauta, ir pats Dievas bus su jais jų Dievas“ (21, 3). Kitaip sakant, Dievas bus perkeistosios bendruomenės Viešpats ir Valdovas nušluostys nuo jų akių kiekvieną ašarą“ (ibd.). taip ir jo santykiai su kitais bus dieviški. Todėl toje perkeistoje bendruomenėje nebebus daugiau „nei dejavimo, nei šauksmo, nei skausmo“ (21, 4), nes „Dievas nušluostys nuo jų akių kiekvieną ašarą“ (ibd.). Žmogaus būties atkūrimas savaime kildina ir socialinių santykių atkūrimą. Iš religinės Kristaus misijos visai savaimingai plaukia ir socialinė Jo misija. Kristus yra ir socialinis Kristus, vadinasi, ne tik asmens, bet ir bendruomenės Atpirkėjas bei Išganytojas.

Čia ir yra pagrindas, kodėl mes galime kalbėti ne tik apie Evangeliją, tvarkančią atskiro asmens santykius su Dievu, bet ir apie Evangeliją, tvarkančią žmogaus santykius su žmogumi ir su daiktu. Vis dėlto niekados nereikia pamiršti, kad socialinis Kristus yra tiktai religinio Kristaus išvada ir apraiška. Jeigu kas norėtų socialinę Kristaus misiją atpalaiduoti nuo religinės-antgamtinės Jo misijos ir, žavėdamasis socialiniais Kristaus nuostatais, paliktų šalia religinį Jo išganymą, toks žmogus nesuprastų nei paties Kristaus nei tų pagrindų, ant kurių Kristus stato socialinį pasaulio gyvenimą. Kristus yra vienas ir vienintelis. Jo negalima padalinti į religinį ir socialinį Kristų ir vieną katrą priimti, o antrą atmesti. Galima Kristų — tą patį ir vieną — tiktai svarstyti dviem atžvilgiais ir vieną vieningą Jo misiją nagrinėti iš dviejų pusm. nepamirštant, tačiau, kad abu šie atžvilgiai ir abi šios pusės išreiškia vieną ir tą patį dalyką, būtent: žmogaus išvadavimą iš nuodėmės. Todėl socialinė Kristaus misija taip pat yra religinio pobūdžio. Dieviškumas apgaubia visus Kristaus žygius ir juos pašvenčia antgamtine malone. Kristaus Karalystė, kurią Jis kuria – socialiniais dėsniais, yra ne naudos, bet tiesos ir meilės karalystė. Ji turi būti įvykdyta šiame pasaulyje ir šioje žmonijoje. Tačiau jos dėsniai kyla ne iš šio pasaulio. Juos Kristus atnešė iš dieviškosios bendruomenės. Todėl jie yra taip lygiai šventi, kaip ir bet kurie kiti. Jo nuostatai. Jie yra taip lygiai antgamtiniai, kaip ir visas Jo mokslas, kaip Jo sakramentai ir Jo Bažnyčia- Laikyti socialinę Kristaus Evangeliją tiktai tobulesne kultūrinės pažangos apraiška yra nesusipratimas. Atskirti ją nuo religinės Evangelijos yra klaida. Šitą nesusipratimą šiandien daugelis kartoja, ir šitą klaidą šiandieninis pasaulis mielai daro. Tačiau mūsų pareiga yra pasakyti, kad tai klaida, kad tai nesusipratimas, pavojingas ne tik religinei, bet ir pačiai socialinei sąmonei. Jeigu žmogus savo asmens gelmėse nebus pašvęstas Kristaus Dvasios, jis neturės šitos dvasios nė socialiniuose santykiuose. Jo žavėjimasis socialiniu Kristumi bus tik paklydusios širdies tolimas ilgesys, tik romantinė stabmeldiška svajonė apie neįvykdomą utopiją. Iš tikro, socialinė Kristaus Evangelija be religinės Evangelijos yra iliuzija. Ji neturi pagrindo žmogaus prigimtyje tol, kol šita prigimtis nėra perkeista pagal Dievo paveikslą. Tik tada, kai mes tikime, kad Kristus yra Dievas, kad Jis atėjo į pasaulį išgelbėti žmogų iš nuodėmės, tik tada ir socialiniai Jo nuostatai pasid.aro prasmingi, nes įsijungia į visą išganomąjį Jo darbą. Šito tad dieviškojo antgamtinio Kristaus pašaukimo šviesoje ir tenka mums svarstyti socialinę Jo misiją.

2. Kristus kaip socialinis atpirkėjas

Nuo pat savo žemiškojo veikimo pradžios Kristus ėjo į socialinę sritį, padėdamas žmonėms jų varguose ir nelaimėse, švelnindamas jų skurdą,: guosdamas nuliūdusius ir prislėgtus. Nors jo misija nebuvo įkurti kokią nors konkrečią socialinę sistemą ar santvarką, vis dėlto savo darbais Jis pasirodė kaip tikrasis socialinis žmogaus Atpirkėjas, šv. Matas vienoje savo evangelijos vietoje duoda tarsi santrauką visų socialinių Kristaus darbų. „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokią ligą ir visokią negalią. Gandas apie jį pasklido visoje Syrijoje; ir jie nešė pas jį visus sergančius, visokių ligų ir kentėjimų suimtus, velnių apsėstus, mėnesienos liga sergančius ir stabo ištiktus, o jis juos gydė. Jį sekė daug minių iš Galilėjos, iš Dekapolės, iš Jeruzalės, iš Judėjos ir Užjordanės“ (4, 23—25). Kristus perėjo per žemę gera darydamas. Iš nuodėmės kilo pasaulyje socialinis blogis skurdo, skausmo, nelaimių pavidalu. Naikindamas nuodėmę, Kristus negalėjo ramiai žiūrėti nė į jos pasėkas. Todėl savo dieviškąją galią jis ir panaudojo daryti žmonėms gera.

Vis dėlto visi šitie socialiniai Kristaus darbai būtų buvę tik praeinančios apraiškos, tik šviesus, bet vienkartinis pragiedrulys, jeigu Jis nebūtų palikęs pasauliui socialinės Evangelijos, tų amžinųjų, iš pačios dieviškosios Jo mokslo esmės plaukiančių principų, kurie turėjo būti amžiais vykdomi Jo Karalystėje. Žemiškasis Jo gyvenimas buvo trumpas ir socialiniai Jo darbai nedideli. Tačiau tai, ką Jis darė mažoje Palestinos šalyje, turėjo būti daroma visame pasaulyje ir visoje žmonijos istorijoje. Jo įkurta Bažnyčia turėjo tęsti toliau Jo Atpirkimo darbą ir tuo pačiu toliau vykdyti socialinius Jo principus! Kokie tad yra šitie principai? Kokia yra anoji socialinė Kristaus Evangelija?
Kartą, didelių minių lydimas, Jėzus užlipo į kalną, atsisėdo ir pasakė vad. Kalno Pamokslą. Kalno Pamokslas ir yra toji socialinė Kristaus Evangelija. Tai, ką Jis anksčiau buvo sakęs tik probėgomis, ir tai, ką Jis vėliau sakys tik dalimis, čia buvo suimta visumon ir išreikšta tokiu vaizdingumu bei aiškumu, kad Kalno Pamokslas virto nuostabiau
sia, visą ligtolinę tvarką sukrečiančia Kristaus kalba.

Trys problemos yra ryškios kalno pamokslo teigimuose: 1. socialinė nuotaika, 2. žmogaus santykis su žmogumi ir 3. žmogaus santykis su turtu.

Socialinę krikščioniškąją nuotaiką Kristus yra išreiškęs žinomuose aštuoniuose palaiminimuose. Juos Bažnyčia skaito Visų Šventųjų dieną, norėdama parodyti, kad tokios nuotakos žmonės yra vainikuojami altoriaus garbe. Tačiau tuo anaiptol Bažnyčia nesako, kad šita nuotaika yra privaloma tik tiems, kurie atsideda aukščiausiam savęs tobulinimo darbui, vadinasi, tiktai išrinktiesiems. Aštuoni palaiminimai yra privalomi kiekvienam, kuris nori, kad bendruomenė gyventų pagal Kristaus mokslą ir savyje atstatytų apardytą Dievo paveikslą. Aštuoni palaiminimai yra Kaino darbo ir jo palikimo paneigimas. Ligi tol pasaulis rūpinosi turtu, kaip savarankiška vertybe, ir šiandien dar nenustoja rūpinęsis, teigdamas, esą ekonomika sudaranti pagrindus kultūrai ir tuo pačiu Dievo Karalystei. Tuo tarpu Kristus skelbia: ,,Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų dangaus karalystė“. — Ligi tol pasaulis tikėjo, kad jėga ir kardas yra pačios geriausios priemonės praplėsti tautų sienoms ir užimti teritorijoms. Žmogaus santykis su žeme, kurią pats Dievas jo valdžiai skyrė, buvo ir tebėra grindžiamas prievarta ir kova. Tuo tarpu Kristus skelbia: „Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“. — O kiek priemonių pasaulis buvo sugalvojęs liūdesiui šalinti arba bent jam nuslėgti. Tuo tarpu Kristus skelbia: „Palaiminti kurie liūdi, nes jie bus paguosti“. Liūdesio valandą pasaulis galėjo pasiūlyti tik užmarštį. Tuo tarpu Kristus siūlo pag.uodą. — Ligi tol ir vėliau pasaulis tikėjo, kad teisybės atstovai yra naivūs idealistai, teoretikai, neišmanėliai. Kaino palikta apgaulė, suktumas, veidmainystė buvo ir tebėra apvaldžiusi bendruomeninius žmonių santykius, Tačiau prieš juos Kristus sako: „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“. — Pasaulis tikėjo ir tebetiki, kad žiaurumas, daugių daugiausia teisingumas yra kiekvieno bendruomeninė savybė. Tuo tarpu Kristus skelbia: „Palaiminti gailestingieji, nes jie laimės gailestingumo“.— Pasaulis tikėjo ir tebetiki, kad kūno aistra“ sudaro vieną iš būtinų žmogaus gyvenimo apraiškų ir todėl reikalinga pasotinti bei patenkinti. Tuo tarpu Kristus sako: „Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Dievą“. — Pasaulis manė ir tebemano, kad savas idėjas ir savą religiją galima ir net reikia skelbti ne tik žodžiu, bet ir kardu ir ugnimi, nes juk tai esą ištikimybės Dievui ženklas. Tuo tarpu Kristus sako: „Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais“. — Pasaulis manė ir tebemano, kad reikia susikurti patogų ir ramų gyvenimą, nes tik tokiose sąlygose bus galima plėsti Dievo karalystę. Tuo tarpu Kristus skelbia: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė. Palaiminti, kai jums piktžodžiauja ir persekioja jus ir meluodami sako visa pikta prieš jus dėl manęs“ (Mat. 5, 3—11). Ir turbūt nėra kitos didesnės priešginybės, kaip šitoji Kristaus nurodytoji bendruomeninė socialinė nuotaika, palyginta su pasauline, iš nuodėmės kilusia nuotaika. Kristaus supratimu žmogus, kuris nori gyventi bendruomenėje pagal dieviškuosius dėsnius turi būti; neprisirišęs prie turto, gyvenąs su kitais taikoje, suprantąs liūdesio vertę, ieškąs ir skelbiąs teisybę, valdąs savo aistras, pakenčiąs kitų nusistatymų žmones, nebijąs persekiojimų dėl savo idėjų ir pareigų. Ar tai nėra perversmiška nuotaika? Ar tai nėra perkeitimas visų ligi tol buvusių ir dabar dar tebeesančių pažiūrų į visuomeninius žmogaus nusiteikimus? Ar žmogus, kuris visus šituos palaiminimus įvykdytų savo asmens gyvenime, neatrodytų ir šiandien pasauliui kažkoks originalas, nors jau praėjo du tūkstančiai metų nuo Kristaus, ir nors mes jau gerokai su Kristaus mokslu esame apsipratę? Kristus skelbė ne paviršutiniškas reformas, bet keitė išvidines žmogaus gelmes. Jo čia atvaizduota socialinė nuotaika yra Atpirkimo vykdymas visuomeninėse žmogaus savybėse.

Nemažiau perversmiški yra ir Kristaus nurodomi žmogaus santykiai su žmogumi. Kristus jautė savo principų priešginybę su senaisiais, nuo Kaino laikų įsigalėjusiais papročiais, todėl pats juos sustatė bei paskelbė nepaprastai įdomiomis antitezėmis. „Jūs girdėjote, kad seniesiems pasakyta: neužmuši. Aš gi jums sakau: kiekvienas, kurs pyksta ant savo brolio, bus smerktinas teisme. Jūs girdėjote, kad seniesiems pasakyta: nesvetimoteriausi. Aš gi jums sakau, kiekvienas, kurs žiūri į moteriškę, jos geisdamas, jau su ja svetimoteriavo savo širdyje. Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: akį už akį ir dantį už dantį. Aš gi jums sakau: nesipriešinkite piktam. Bet jei kas tave ištiko per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Ir jei kas nori su tavimi bylinėtis teisme ir atimti tavo jupą, palik jam ir apsiaustą. Kas tave prašo duok jam, ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: mylėsi savo artimą ir nekęsi savo neprietelio. Aš gi jums sakau: mylėkite savo neprietelius, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už persekiojančius ir šmeižiančius jus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, esančio danguje, kurs leidžia savo saulei tekėti ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (5, 21; 27; 38; 43). Nesunku pastebėti, kad čia paskelbti santykiai žmogaus su žmogumi yra visiškai kitoki, negu yra buvę stabmeldiškajame pasaulyje. Priešais fizinės žmogaus gyvybės pagerbimą Kristus pastato taikų ir nuoširdų sugyvenimą, reikalaudamas net grįžti nuo altoriaus ir susitaikyti su savo broliu. Priešais fizinį susilaikymą lyčių santykiuose Kristus pastato minties ir širdies. švarumą, neleisdamas pažeisti moters skaistybės net ir mintimi. Priešais keršto kad ir teisingą jausmą, vyravusį visame stabmeldiškajame pasaulyje, Kristus pastato visišką atleidimą ir už pikta atmokėjimą geru. Priešais meilę artimo, suprasto draugo prasme, Kristus pastato meilę savo priešui, ant kryžiaus melsdamas savo Tėvą atleisti jo kankintojams, nes jie nežiną, ką darą. Krikščioniškojoje bendruomenėje žmonės turi būti sujungti meilės ir tiesos ryšiais. Kaip pats Dievas pasilenkia net ir prie ne-doriausio žmogaus, stengdamasis jį pakelti ir perkeisti, taip ir krikščionis turi būti atviras kiekvienam, kuris yra reikalingas bet kokios pagalbos ar paramos. Žmonių suskirstymas į draugus ir priešus, į artimuosius ir tolimuosius yra nekrikščioniškas dalykas.“ Jei jūs sveikinate tik savo brolius, ką jūs viršaus darote? Argi ir pagonys tai nedaro?“ (5, 47). Krikščionis tuo ir skiriasi nuo stabmeldžio, kad jam visi žmonės, kaip sukurti pagal to paties Dievo paveikslą, yra lygūs. Todėl visus juos jis lygiai myli ir su visais vienodai santykiuoja.

Galop nuostabus yra Kristaus pakeitimas žmogaus santykių su turtu. Turtas visados buvo ir bus išviršinis dalykas. Turtas yra daiktas, medžiaginis daiktas, atėjęs žmogui iš pasaulio. Todėl Kristus visų pirma ir nukreipia mūsų dėmesį nuo šitų medžiaginių vertybių į dvasines, sakydamas: „Nekraukite sau turtų žemėje, kur rūdys ir kandys gadina ir kur vagys iškasa ir vagia, bet kraukite sau turtus danguje. Nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“ (6, 19—20). Dvasinių vertybių pirmenybė turi vyrauti krikščionies santykiuose su žemiškaisiais daiktais. Turto Kristus nepasmerkia. Tačiau Jis pastato jį antroje vietoje, pirmąją atiduodant dvasios reikalams. Šitas dalykas šiandien mums yra beveik savaime aiškus. Šiandien mes jau — bent teoriškai — išmokome dvasią statyti aukščiau už medžiagą, net jeigu ji spindėtų ir aukso spalva. Tačiau aname senajame pasaulyje jis buvo nepaprastai naujas ir nuostabus.

Tačiau ir šiandien yra naujas bei nuostabus kitas Kristaus reikalavimas santykiuose su turtu, būtent: reikalavimas nesirūpinta medžiagine ateitimi. „Todėl aš sakau jums: nebūkite bailiai ir susirūpinę savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė nesvarbesnė už valgį ir kūnas už drabužį? Žvilgterėkite į dangaus sparnuočius; jie nesėja, nei plauna, nei į kluonus nekrauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs nedaugiau verti, kaip jie?.. Ir kam jūs bailiai rūpinatės savo drabužiu? Įsižiūrėkite į laukines lelijas, kaip jos auga; jos nesidarbuoja ir neverpia. Tačiau aš jums sakau, kad ir Saliamonas visoje garbėje nebuvo taip apsivilkęs, kaip kiekviena iš jų. Taigi jei Dievas taip apvelka laukinę žolę, kuri šiandien yra, o rytoj metama į krosnį, kaipgi labiau jus, žmones, menko tikėjimo? Nebūkite tad bailiai susirūpinę ir nesakykitę, ką valgysime, ar ką gersime, ar kuo apsidengsime. Nes visų tų dalykų labai ieško pagonys. Juk jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia“ (6, 25—33). Iš visų socialinių Kristaus nurodymų šis pastarasis yra sunkiausiai žmonių suprantamas bei pajaučiamas. Nors teoriškai visi mes tikime į dieviškąją Apvaizdą, tačiau praktiškai jos buvimo bei veikimo nepergyvename ir todėl uoliai stengiamės apsirūpinti patys, nepasitikėdami Kristaus posakiu, kad dangiškasis Tėvas žino, ko mums reikia. Ir vis dėlto, nepaisant šito mumyse įsišaknijusio nepasitikėjimo, Kristus reikalauja nesirūpinti rytojaus diena nes „kiekvienai dienai gana jos vargo“ (6, 34). Tačiau kai pastarosiose katastrofose griuvo visoks turtas, žlugo visokios draudimo bendrovės ir pastoviausios valiutos, mes patys patyrėme, kiek maža reikšmės turi mūsų rūpesčiai ir pastangos apdrausti rytojų nuo vargo ir skurdo. Kai tik žemiškasis gyvenimas nutolsta nuo Dievo Karalystės dėsnių, jis neišvengiamai griūva, ir visa ekonominė mūsų išmintis tuomet pasirodo tik naivi klaida. Tada mums ir paaiški Kristaus žodžiai: „Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pr.idėta“ (6, 33). Dievo karalystė ir jos teisybė yra vienintelis rytojaus tikrumo laidas. Kur jos nėra, ten rytojus niekados nebus tikras ir saugus. Veltui žmogus kurs bankus ir bendroves, veltui darys atsargas ir taupys. Nematomos rūdys ir kandys sugriaus jo viltis ir pavers jas iliuzijomis. Tik vienos dvasinės vertybės išlieka net ir didžiausių katastrofų metu. Todėl tik jos yra vertos mūsų pastangų ir mūsų rūpesčio.

Štai toji socialinė Kristaus Evangelija, kurią Jis paskelbė Kalno Pamoksle ir kuri iš pagrindų turėjo atnaujinti bendruomeninį žmonių gyvenimą. Pagrindinis jos principas yra teisingumo pašventinimas meile. Teisingumas yra žmogui įgimtas ir reikalingas. Tačiau nieko specifiškai krikščioniško, tuo labiau antgamtiško savyje jis neturi. Teisingumas be meilės yra šaltas ir net žiaurus. Todėl Kristus ir atnešė į socialinius žmonių santykius meilę. Meilė, būdama giliausias ryšys, jungiąs dieviškųjų asmenų gyvenimą, turėjo būti ir tasai dieviškasis paveikslas, pagal kurį turėjo būti tvarkoma Kristaus atpirkta žmogiškoji bendruomenė. Meilė yra teisingumo sakramentas. Ji pakelia socialinius santykius ligi dieviškumo ir suteikia jiems krikščioniškąjį sakralinį pobūdį. Paskutinės Vakarienės kalboje Kristus aiškiai pastebėjo, kad meilė bus tasai ženklas, iš kurio žmonės pažins, kad „esate mano mokiniai“. Iš tikro, pirmaisiais amžiais meilė išskyrė krikščionis iš visų kitų stabmeldiškosios bendruomenės narių. „Žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą“, kartojo stabmeldžiai, kalbėdami apie krikščionis. Ir šitie meile pagrįsti santykiai buvo geriausias liudytojas, kad naujoji religija tikrai yra dieviška, kad ji yra geroji Naujiena sunkiame socialiniame kelyje klydinėjančiai žmonijai.

Šitas kelias, Kristaus principų nušviestas, pamažu aiškėjo ir lengvėjo. Trys dalykai, tarsi Žiburiai ant kalno, virto socialinės žmonių istorijos kelrodžiais: 1. nelygstamas asmens vertingumas, 2. žmogaus lygybė žmogui ir 3. žmogaus pirmenybė prieš daiktą. Nors stabmeldiška sis graikų pasaulis buvo pasiekęs ir labai aukšto kultūros lygio, vis dėlto asmens vertingumo jis nesuprato. Socialinis graikų gyvenimas nebuvo toks, kad būtų galėjęs patenkinti tikruosius ir pačius giliuosius žmogaus troškimus. Vergija, teisių nelygybė valstybėje, teisėtu pripažintas gimusių kūdikių žudymas, pasigailėjimo nugalėtiesiems stoka buvo ne kas kita, kaip asmens vertingumo nepajautimas. Tuo tarpu
Kristus žmogaus asmenį pastatė aukščiausių vertybių eilėje. Jo žodžiai, „ką padės žmogui, jeigu jis ir visą pasaulį laimėtų, bet savo sielai padarytų nuostolio“ atskleidė visiškai naujas pažiūras į žmogų. Kristaus moksle žmogus negali būti niekam priemone, nes jis yra pats sau tikslas. Jo gerovė ir laimė yra pagrindinis siekimas, kuriam visa kita — visas pasaulis ir visa gamta — turi tarnauti. Jeigu senovėje žmogus mąsto gamtinėmis sąvokomis, tai po Kristaus jis pradėjo mąstyti asmens sąvokomis. Jeigu senovėje ir pats Dievas buvo suprantamas daugiau neasmenine prasme arba kaip idėja (Platonas), arba kaip nejudanti sustingusi būtis (Parmenidas), arba kaip grynoji forma ir viską judinanti priežastis (Aristotelis), tai Krikščionybėje Dievas buvo pats aukščiausias Asmuo, kuris savo meile būtį kuria ir savo meile ją palaiko. Krikščionybės Dievas yra pažįstąs, mylįs ir atleidžiąs asmeninis Pradas. Žmogus, būdamas šito asmeninio Dievo paveikslas ir panašumas, taip pat yra vertybė pati savyje, tikslas pats sau, siekiąs asmeninio savo išganymo ir absoliutinės asmeninės laimės.

Asmens išaukštinimas virto žmonių lygybės pagrindu. Žmonių lygybės senovė visiškai nežinojo. Aristotelis, tasai šviesiausias ir blaiviausias senovės protas, skelbė, kad nevisi žmonės yra savyje lygūs; kad vieni yra gimę vergauti, o kiti viešpatauti. Senovės vergija buvo ne tik socialinės santvarkos, bet ir žmogaus filosofijos išraiška. Tuo tarpu Kristus paskelbė principinę visų žmonių lygybę, kurią šv. „Povilas formulavo savo garsiu posakiu, kad nėra nei žydo nei graiko, nei vergo nei laisvojo, nei vyro n.ei moters, bet visi esame viena Kristuje. Nei tautinės, nei socialinės, nei lytinės skirtybės žmogiškosios lygybės nenaikina ir žmogaus vertingumui įtakos neturi. Tai buvo tikras perversmas bendruomeniniuose santykiuose, kurie pamažu iš pagrindų pakeitė pasaulio vaizdą. Nors vergija dar ilgai išsilaikė ir po Kristaus, nors dar net 6 šimtmetyje vergų randame vyskupų ir vienuolių dvaruose, vis dėlto šitokia padėtis buvo pergyvenama, kaip nenormali, kaip nesiderinanti su Kristaus dvasia, todėl reikalinga taisyti ir šalinti. Vergijos išnykimas buvo pažadintas ir pagreitintas Kristaus, mokslo. Iš kitos pusės, žmogaus lygybė žmogui virto ir demokratijos pagrindu. Demokratija nėra Kristaus kūrinys. Ją pirmieji Europoje sukūrė graikai. Tačiau graikų demokratija buvo savotiška. Nepripažindami visų žmonių lygybės, jie ir demokratiją taikė ne visiems, bet tik tam tikrai žmonių klasei. Nei vergai nei vad. helotai (mes pasakytume baudžiauninkai) valstybės tvarkyme nedalyvavo ir jokių valstybės funkcijų eiti negalėjo. Graikų demokratija nebuvo visuotinė net ir jų pačių valstybėje. Demokratija, kaip visų žmonių teisinė lygybė, buvo paskelbta tiktai prancūzų revoliucijos metu. Garsusis revoliucijos šūkis „libertė, fraternitė, ėgalitė“ — laisvė, brolybė, lygybė — pagimdo tikrąją europinę demokratiją. Tačiau nesunku pastebėt, kad šitas šūkis yra kilęs iš Kristaus mokslo. Jis yra esmingai krikščioniškas. Nei iš senovinio, nei iš materialistinio, nei iš rasistinio žmogaus supratimo jo išvesti nėra galima. Todėl nors Kristus savo misijos netaikė jokiai politinei santvarkai, tačiau savo principais ir savo dvasia Jis parengė dirvą demokratijai subręsti. Be Kristaus mokslo apie žmogaus lygybę žmogui demokratinės lygybės sąvoka būtų buvusi neįmanoma, kaip ji yra neįmanoma ir šiandien tuose kraštuose, kurie paneigia Kristų ir todėl vapalioja apie lygybę, nesuprasdami nei šito žodžio prasmės nei jo reikšmės.

Iš to paties asmens išaukštinimo kilo ir žmogaus pirmenybė prieš daiktą. Reikalaudamas dvasines vertybes statyti aukščiau už medžiagines ir nesirūpinti rytojumi, Kristus iškėlė žmogų aukščiau už bet kurią šios tikrovės gėrybę, paversdamas ją tik priemone žmogaus reikalams. Šatas principas turėjo ir tebeturi reikšmės visam ekonominiam pasaulio gyvenimui. Kristaus mokslo šviesoje tik tos ekonominės sistemos yra teisingos, kurios ūkines gėrybes laiko palenktomis žmogui, o ne savarankiškomis, galinčiomis turėti prasmės ir be ryšio su žmogaus reikalais. Ekonominio gyvenimo atpalaidavimas nuo žmogaus nesiderina su Kristaus socialine Evangelija, nes daiktą pastato aukščiau už žmogų.

Daikto pirmenybė yra stabmeldiškas dalykas. Daiktas yra tarnauti, ne viešpatauti. Vienintelis pasaulio valdovas yra žmogus. Visa kita jam yra sukurta. Tai yra pirmykštis Dievo apreiškimas, randamas jau Genezės knygoje, ir pakartotas bei pabrėžtas Kristaus. Todėl tarnybinis daikto pobūdis, vis tiek ar šitas daiktas bus ekonominė ar socialinė gėrybė, turi išeiti aikštėn visose sistemose ir visose santvarkose, kurios nori turėti savyje Kristaus dvasios ir nebūti paženklintos senosios barbarybės vardu. Daikto pirmenybė prieš žmogų iškilo Kaino žmogžudystėje, kurią pasaulio istorijoje tęsia visos barbariškos sistemos. Išvaduoti žmogų iš šito kainiško palikimo, atpirkti žmogų iš vergijos daiktui kaip tik ir buvo Kristaus misija socialinėje bei ekonominėje srityje.

Jeigu tad trumpai formuluotume tuos dėsnius, kurduos Kristus paskelbė savoje socialinėje Evangelijoje, galėtume pasakyti, kad 1. socialinė krikščioniškojo žmogaus nuotaika yra atremta į kiekvieno asmens, kaip sau lygaus brolio ir dalyvio tame pačiame Dievuje pergyvenimą; 2. žmogaus santykiai su žmogumi Krikščionybėje yra tvarkomi pagal meilės principą, o šitos meilės ratas yra kiekvieno meilė sau pačiam; 3. žmogaus santykiai su turtu yra tvarkomi iškeliant tarnybinį jų pobūdį tiek pačiam žmogui, tiek dvasinėms vertybėms, ir sykiu gyvenimiškai pasitikint Dievo Apvaizda žemiškojo apsirūpinimo atveju. Šitie principai .yra pagrindiniai. Jų pripažinimas ar nepripažinimas rodo Kristaus dvasios buvimą arba nebuvimą tiek atskiro žmogaus socialiniuose darbuose, tiek ištisose socialinėse sistemose ar santvarkose.

Leave a Comment