ilgailaikis turtas

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

Lina FREJERIENĖ

Ekonomikos Nek 7/1 gr. studentė

ILGALAIKIO TURTO APSKAITA

Finansinės apskaitos kursinis darbas

Darbo vadovė:

Lekt. L. Gerikienė

Šiauliai

2009

TURINYS

ĮVADAS

Beveik kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, taip pat ir materialinės. Šios sąlygos kiekvienoje įmonėje vis kitokios, ir jos darosi vis įvairesnės, stengiantis atlikti didėjančius rinkos reikalavimus. Beveik kiekvienoje įmonėje reikšmingą vaidmenį vaidina ilgalaikis turtas – pastatai, mašinos, specialūs įrengimai, be kurių dažniausiai apskritai neįmanoma sėkminga kokia nors veikla. Šios sąlygos būtinos net prekiaujant ar teikiant paslaugas, jos dar reikšmingesnės perdirbimo atveju. Šis per vieną gamybos ciklą nesunaudojamas turtas buhalterinės apskaitos požiūriu ypatingas ir tuo, kad paprastai palyginti sunku šio turto sunaudotą dalį tiksliai įskaičiuoti į tam tikro laikotarpio sąnaudas bei gaminamų ir parduotų prekių savikainą. Tai nelengvas uždavinys, nes šio turto naudojimas (skirtingai nuo žaliavų ar produkciją gaminančių darbininkų darbo užmokesčio) dažniausiai negali būti tiesiogiai susijęs su kuriuo nors laikotarpiu ar konkrečiomis prekėmis. Išties sunku nustatyti, kiek, pavyzdžiui, kurios nors įmonės administracijos pastato nusidėvėjusios dalies reikėtų įskaičiuoti į vieno ar kito gaminio savikainą, ar per žiemos šalčius tas pastatas fiziškai nesusidėvi greičiau nei pavasarį. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis gali staiga netikėtai susidėvėti morališkai, kuriam nors konstruktoriui, tarkime, išradus naują nebrangią ir daug tobulesnę už sumontuotą minėtame pastate patalpų ventiliacijos ar dulkių surinkimo sistemą. Kaip matome, sąlygotumų šiojesrityje tikrai daug, ir toli gražu ne viskas priklauso nuo pačios įmonės. Daugelį šių klausimų specialiais savikainos kalkuliavimo metodais sprendžia menedžmento apskaita. Tačiau bendrojoje finansinėje apskaitoje ilgalaikio turto sunaudotą (nudėvėtąją) dalį būtina užfiksuoti net ir tuo atveju, jeigu menedžmento apskaita apskritai nevedama, kitaip būtų neįmanoma nustatyti ne tik kurio nors ataskaitinio laikotarpio sąnaudų, taigi ir veiklos rezultato, bet ir ilgalaikis turtas balanse būtų atspindėtas klaidinga – didesne nei iš tikrųjų suma.

ILGALAIKIO TURTO ESMĖ IR RŪŠYS

Apskritai ilgalaikiam turtui priskiriamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį naudojamas turtas. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonimine prasme, nes turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, keli nuo kelių labai reikšmingų įmonės veiklos aplinkybių.

Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį, per kurį uždirbama pelno. Jeigu turtas per vieną ataiskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, – ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas , kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Pavyzdžiui, jeigu pagrindiniu ataskaitiniu laikotarpiu būtų laikomas mėnuo, ilgalaikiam turtui būtų priskiriamas turtas, naudojamas ilgiau nei vieną mėnesį (kitaip sakant, per vieną mėnesį nesunaudojamas turtas). Todėl toks ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį naudojamas turtas ir vadinamas ilgalaikiu. Tai svarbiausias šios turto grupės išskyrimo požymis, nes visa trumpalaikio turto vertė įskaičiuojama į vieno kurio nors ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tačiau kiekvienam laikotarpiui priskiriama tik per tą laikotarpį sunaudoto (nudėvėto)ilgalaikio turto dalis. Ją apskaičiuoti nelengva, be to, niekas negalėtų garantuoti, kad tokie apskaičiavimai tikslūs ir teisingi. Todėl tokia apskaita, kai kiekvieną mėnesį būtų mėginama tiksliai įvertinti sunaudotąją turto dalį, labai brangiai kainuotų, nes kiekvienam mėnesiui pasibaigus reikėtų ne tik tiksliai apskaičiuoti tokio ,, ilgalaikio“ turto nusidėvėjimo sąnaudas, bet ir įvertinti likutinę jo vertę. O tai taip pat ne visuomet galima padaryti aritmetiškai – atėmus iš pradinės turto vertės nudėvėtąją jo dalį. Net paprasčiausias lygintuvas – o ką kalbėti apie sudėtingus šiuolaikinių įmonių įrengimus! – ne per visą naudojimo laikotarpį nusidėvi palaipsniui, tapdamas ,, vis mažesniu lygintuvėliu“, o tiesiog vieną dieną apskritai tampa ne lygintuvu. Ko gero, niekas nesugebėtų tiksliai (bent jau mėnesio laikotarpio tikslumu) nurodyti tos lygintuvo virsmo metalo gabalu datos. Tačiau tai lengviau nustatyti žvelgiant iš metų perspektyvos, luolab, kad, kaip žinote, kiekvienų metų pajamas būtina kuo tiksliau palyginti su patirtomis per tuos metus sąnaudomis, nes metai – svarbiausias kiekvienos įmonės apskaitinis ir ataskaitinis laikotarpis, po kurio savininkai nusprendžia, kaip skirstys per metus uždirbtą pelną ar kompensuos per tą laikotarpį patirtą nuostolį. Todėl ir laikomasi nuostatos, kad ilgalaikio turto atskyrimo nuo trumpalaikio riba – vienerijo naudojimo metai.

Skirstant turtą į ilgalaikį ir trumpalaikį svarbi jo įskaičiavimo į tam tikro ataskaitinio laikotarpio sąnaudas metodika, nes šios dvi turto rūšys nevienodai panaudojamos pelno uždirbimo procese turto sunaudojimo aspektu. Trumpalaikis turtas į parduotas produkcijos savikainą ar veiklos sąnaudas per vieną ataskaitinį laikotarpį per vieną ataskaitinį laikotarpį įskaičiuojamas visa produkcijai pagaminti (arba prekėms pirkti) sunaudota vertė, tuo tarpu sunaudoto ilgalaikio turto vertė į parduotos produkcijos savikainą arba veiklos sąnaudas įskaičiuojama dalimis, per keletą atskaitinių laikotarpių.

Priskiriant turtą ilgalaikiam, atsižvialgiama ir į jo vertę. Jeigu turtasnaudojamas ir labai ilgai, bet jo vertė įmonei nereikšminga (arba labai maža), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo, kaip ilgalaikio turto, apskaita įmonei būtų per brangi; taip darant būtų pažeistas apskaitos optimalumo reikalavimas, kai apskaitos ir atskaitomybės duomenų formavimo išlaidos viršytų tos informacijos teikiamą naudą. Daug pigiau padaryti prielaidą, kad visas toks turtas iš karto nurašomas į sąnaudas, pavyzdžiui, ilgalaikiu turtu gali būti ir parkeris, kuriuo rašoma ilgiau negu vienerius metus, tačiau vadovaudamasis apskaitos vedimo optimalumo reikalavimu, joks buhalteris neįtraukinės dalimis jo vertės į produkcijos savikainą ar įmonės veikos sąnaudas, nes šios sumos būtų labai nereikšmingos ir nedarytų jokios esminės įtakos įmonės veiklos rezultatams. Tuo tarpu įskaičiuoti parkerio vertei dalimis į produkcijos savikainą reikėtų daug buhalterio darbo (pamėginkite nudėvėti 5 litus kainuojantį parkerį per 24 mėnesius!).

Be abejo, tas pats turtas vienai įmonei gali būti nereikšmingas, o kitai – sudaryti tik menką įmonės turto dalį. Taigi vienoje įmonėje toks turtas gali būti laikomas ilgalaikiu (apskaitant jo nusidėvėjimą), o kitoje – trumpalaikiu, kurio visa vertė nurašoma į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas. Tai priklauso nuo įmonės turto dydžio ir jos veiklos pobūdžio. Bet kuriuo atveju tai tik susitarimo reikalas, nes jokiame norminiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Šitai daryti nelabai ir logiška, nes toks pat turtas vienai įmonei gali būti ilgalaikis, o kitai – trumpalaikis: pavyzdžiui, gyvenamaisiais namais prekiaujančios įmonės didžioji turto dalis paprastai labai brangus, bet vis dėlto trumpalaikis turtas – perparduoti skirti namai. Juk ir tą pačią vištą galima priskirti ilgalaikiam turtui , jeigu ji dedeklė – kiaušinių ir viščiukų ,,gamybos priemonė“, bet ji taps trumpalaikiu turtu , jeigu bus auginama mėsai. Todėl įmonės vadovai patys pasirenka, nuo kurios sumos ir kokio pobūdžio jų įmonėje turtas laikomas ilgalaikiu. Ši suma vadinama minimalia ilgalaikio materialiojo turto verte. Dėl įdomumo galima pasakyti , kad biudžetinėms įstaigoms tokią minimalią sumą nustato tų įstaigų savininkė – valstybė. Šiuo metu ta suma lygi 500 LT. Tai reiškia, kad kiekvienasturtas, kurio įsigijimo vertė – 500Lt ar didesnė, turi būti apskaitomas ne pagal trumpalaikio, bet pagal ilgalaikio turto finansinės apskaitos taisykles. Tačiau ši norma galioja tik biudžetinėms įstaigoms, bet ne pelno siekiančioms įmonėms.

Kaip matome, priskiriant tam tikrą turtą ilgalaikiam, būtina įvertinti ir jo reikšmingumą įmonei. Paprastai ilgalaikis turtas įmonės vadybininkams ir savininkams, taip pat kreditoriams bei kitiems kontrahentams suteikia tam tikrą pasitikėjimą ilgiems metams. Ilgalaikio (ypač nekilnojamojo) turto garantijos dažniausiai visų rimtai pripažįstamos. Vis dėlto svarbiausias požymis, išskiriant ilgalaikį turtą, yra jo panaudojimas uždirbant pelną tam tikroje įmonėje. Be abejo, gali būti, kad ilgalaikiam turtui kurioje nors įmonėje bus priskirtas santykinai nebrangus, bet tai įmonei labai reikšmingas turtas, kurį, tarkime, tame regione sunku įsigyti, jis paprasčiausiai mažai kam reikalingas, todėl juo retai kas prekiauja.

Taigi vieną ar kitą turto objektą priskiriant ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, būtina atsižvelgti į to turto pobūdį, jo naudojimo įmonėje laiką bei to turto vertę. Kokį turtą priskirti ilgalaikiam, o kokį – trumpalaikiam, sprendžia įmonės vadovas, kuriam akcininkai suteikia įgaliojimus per jo kadencijos laikotarpį valdyti visą įmonės turtą.

Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas (ilgiau nei vienerius metus naudojamos mašinos, pastatai, įsigytos licenzijos bei patentai, pagaliau – skolos įmonei ir t.t.). jo įvairovė kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir atvaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visą ilgalaikį turtą būtina sugrupuoti – suskirstyti į tam tikras vienarūšes klases.

Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į penkias dideles grupes: formavimo savikainą, nematerialųjį turtą, ilgalaikį materialųjį turtą, ilgalaikį finansinį turtą po vienerių metų gautinos sumos.

2. ILGALAIKIO TURTO ĮVAIROVĖ

1 pav. Ilgalaikio turto klasifikavimas

Kiekvienas tvarkingas žmogus savo daiktus atitinkamai suskirsto ir laiko jiems skirtose vietose. Taip elgiasi ir apskaitininkai. Prieš apskaitant kokį nors daiktą, iš pradžių reikia žinoti, kas apskaitoma, tik tada galima pasirinkti ir atitinkamą to objekto apskaitos būdą.. tai ypač tinka įmonės ilgalaikiam turtui.

Materialusis ilgalaikis turtas – tai žmogaus ar gamtos sukurtas turtas, kuris naudojamas įmonėje gaminant produkciją ar teikiant paslaugas.

Šį turtą įmonė apskaitoje užregistruoja suskirstytą pagal paskirtį: žemė, pastatai, statiniai ir mašinos, transporto priemonės, kiti įrenginiai ir įrankiai, išperkamoji nuoma ir panašios teisės, kitas (ilgalaikis) materialusis turtas, nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai.

Materialiojo turto rodiklis rodo, kiek įmonėje yra apčiuopiamo ilgą laiką naudojamo turto. Tai labai svarbus dydis, nes būtent šiuo turtu įmonė gali garantuoti skolų grąžinimą, į šį turtą paprastai orientuojasi akcininkai, nes jis yra vienas iš svarbiausių nuosavybės garantų.

Ilgalaikis finansinis turtas apskaitoje taikomas nuo 2005 sausio 1 d. remiantis Verslo apskaitos standartų reikalavimu, asocijuotų ir dukterinių įmonių akcijos apskaitomos taikant nuosavybės metodą. Asocijuot laikoma įmonė, kuriai kita įmonė daro reikšmingą įtaką (turi ne mažiau 20% jos akcijų) ir kuri nėra nei tos įmonės dukterinė įmonė, nei veikla pagal jungtinės veiklos sutartį. Finansiniu turtu laikomas ne tik nupirktos kitų įmonių akcijos, kiti vertybiniai popieriai, bet ir visos skolos, kurios bus atgautos pinigais ar kitu finansiniu turtu, pinigai ir jų ekvivalentai (po ilgesnio nei vienerių metų laikotarpio).

Nematerialusis turtas neturi konkrečios materializuotos formos, tačiau naudojamas ilgą laiką ir gali duoti įmonei papildomų pajamų. Tai pramoninės ir intelektinės nuosavybės objektai, įgytos turtinės teisės, plėtros darbai, įmonės prestižas. Pramoninės nuosavybės objektams priskiriama įmonės teisė naudoti licenzijas, prekinius ženklus, technologines paslaptis (išradimus) ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad patentai naudojami ilgai (paprastai 15 – 20 metų), jiems skaičiuojama armotizacija kaip ir materialiajam turtui. Įmonėms kyla problemų vertinant plėtros išlaidas. Remiantis 13-ojo verslo apskaitos standarto nurodymais, plėtros išlaidos pripažįstamos nematerialiuoju turtu tik tada, kai įmonė turi įrodymų, kad ji:

Turi technologinių galimybių, finansinių ir kitų išteklių plėtros darbams baigti;

Gali tiksliai įvertinti išlaidas nematerialiajam turtui įsigyti;

Nematerialusis turtas ateityje teiks ekonominę naudą.

Intelektinės nuosavybės objektams priskiriama teisė naudoti informacijos įrašus, vadinamąsias ,,knos – how“ paslaugas. Įmonės prestižo vertė apskaičiuojama kaip jos pardavimo kainos (arba rinkos kainos)ir balansinė turto vertės skirtumas.

3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaita

Pradinė ilgalaikio turto vertė, kurią sudaro visų išlaidų, padarytų įsigyjant turtą suma (ilgalaikio turto įsigijimo savikaina ) nesikeičia per visą turto naudojimo savikainą. Todėl ji yra pradinė vertė. Todėl labai svarbu žinoti, ko buvo vertas vienas ar kitas objektas iki pradedant jį naudoti, taigi ir nudėvėti. Be abejo, nudėvėtąja turto dalimi sumažėja paties turto, o ta dalis vadinama ilgalaikio turto nusidėvėjimu. Skaičiuojant nusidėvėjimą, iš turto įsigijimo vertės atimama likvidacinė vertė. Gauta suma yra nudėvimoji ilgalaikio turto vertė, kuri rodo už kokią sumą ilgalaikio turto įmonė turi tam tikru momentu. Šia suma ilgalaikis turtas atspindimas balanse. Likvidacinė vertė – tai suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas.

Skaičiuojant ilgalaikio turto nusidėvėjimą, svarbu teisingai pasirinkti įstatymų numatytus nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios ir pabaigos būdus:

Ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmosios dienos, pradėjus turtą naudoti veikloje – tai kito mėnesio būdas;

Ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti, atsižvelgiant į tai, kada – pirmajame ar antrajame mokestinių metų pusmetyje – ilgalaikis turtas pradėtas naudoti – tai pusmečio būdas.

Nusidėvėjimas – tai riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamo naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.

Taikant tiesiogiai proporcingą skaičiavimo metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama kaip ilgalaikio turto įsigijimo kainos ir to turto likvidacinės vertės skirtumo bei nusidėvėjimo laiko (metais) santykis:

V1 – V2

T

N – metinė nusidėvėjimo suma,

V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina,

V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė,

T – naudojimo laikas, išreikštas metais.

Mėnesinę ( ketvirčio ) nusidėvėjimo suma skaičiuojama naudojantis formule:

K – mėnesio ( ketvirčio) nusidėvėjimo suma,

N – metinė ilgalaikio turto nusidėvėjimo suma,

A – naudojimo laikas mėnesiais ( ketvirčiais ) suma.

Taikant pusmečio būdą, nusidėvėjimo suma, kurią skaičiuojant apmokestinamąjį pelną leidžiama atskaityti, priklauso nuo to kada turtas pradėtas naudot. Jai ilgalaikis turtas pradedamas naudoti iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, t.y. pirmajame mokestinių metų pusmetyje, tais mokestiniais metais leidžiama įsąnaudas įtraukti visą metinę to turto nusidėvėjimo sumą.

Yra įvairių nusidėvėjimo apskaitos metodų, kurių pasirinkimas priklauso nuo įmonės ekonomikos politikos. Tai reiškia, kad įmonė gali pasirinkti skirtingus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus. Dėl pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo to pateis ilgalaikio turto apskaičiuotos nusidėvėjimo sumos gali skirtis per visą to turto naudojimo laikotarpį, o tai veiks ne tik nusidėvėjimo sąnaudas, bet ir apmokestinamojo bei grynojo pelno dydžius.

Nustatyti, kokia ilgalaikio turto dalis sunaudojama per ataskaitinį laikotarpį ir kiek jo lieka uždirbti pajamoms ateinančiais laikotarpiais, – svarbi apskaitos problema. Kiekvienas ilgalaikis turtas nudėvimas ir naudojamas įmonėje ribotą metų skaičių. Todėl turto įsigijimo savikaina paskirstoma per visą jo naudojimo laikotarpį ir atitinkamais apskaitos laikotarpiais nurašoma kaip nusidėvėjimo sąnaudos.

Ilgalaikio materialiojo nudėvėtosios sumos kaupiamos nusidėvėjimo sąskaitose visa turto naudojimo laiką. Kiekvienai turto rūšiai, netgi kiekvienam objektui, turi būti išskirta atskira sąskaita, nes kiekvienas turtas įgyjamas skirtingu laiku, todėl skirtingai nudėvimas. Kadangi nusidėvėjimo sąskaitos turi neįprasta turto sąskaitoms likutį, jose užfiksuotos sumos mažina ilgalaikio materialiojo turto pradinę vertę. Nudėvėto ilgalaikio turto dalis fiksuojama dar vienoje sąskaitoje – nusidėvėjimo sąnaudos, nes nudėvėta ilgalaikio turto dalis turi būti įskaičiuota į atitinkamo laikotarpio sąnaudas ir palyginta su tuo laikotarpiu uždirbtomis pajamomis, tuo pačiu išvedant ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatą. Nusidėvėjimo sąnaudų sąskaita, kaip ir visos sąnaudų sąskaitos turi debetinį likutį, todėl norint parodyti kiek per ataskaitinį laikotarpį nusidėvėjo tam tikro ilgalaikio turto reikia atlikti tokią sąskaitų korespondenciją: kredituoti atitinkamą ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąskaitą ir debetuoti ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudų sąskaitą.

Ilgalaikio turto likutinė vertė yra ateityje nudėvėtina vertė, kuri ateinančiais laikotarpiais mažės didėjant nudėvėtajai sumai, kol galiausiai nusidėvėjimo sąskaitos likutis taps lygus ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainos sąskaitos likučiui. Vadinasi, ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina per visą jo naudojimo laikotarpį bus perkelta į sąnaudų, patirtų gaminant produkciją ar paslaugas, sudėti.

4.ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO SAMPPRATA IR PRISKYRIMO JAM KRITERIJAI

2pav. Turto priskyrimo ilgalaikiam materialiam turtui kriterijai

Ilgalaikiam materialiajam turtui (toliau – IMT), priskiriamas ilgalaikės paskirties fizinę formą turintis turtas. Kitaip tariant, tokiam turtui priskiriami materialūs, t.y. apčiuopiami objektai, pavyzdžiui, pastatai, statiniai, mašinos, įrengimai, transporto priemonės, instrumentai ir kiti daiktai, kuriuos įmonė valdo, naudoja ir (ar) kuriais disponuoja, uždirbant pajamas ilgiau kaip vienerius finansinius metus. Kadangi ilgalaikį turtą įmonė naudoja ir gauna iš to naudą kelis ataskaitinius laikotarpius, tokio turto vertė priskiriama sąnaudoms per visą jo naudojimo laikotarpį. To reikalauja pajamų ir sąnaudų palyginimo principas. Kadangi iš ilgalaikio turto įmonė gaus pajamų (ar kitokios naudos) kelis ataskaitinius laikotarpius, jo savikaina, tampanti sąnaudomis, turi būti priskirta tais pačiais laikotarpiais uždirbtoms pajamoms. Remiantis minėtu principu, ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis turi būti pripažįstama tik ta sunaudoto dalis, kuri buvo skirta to laikotarpio pajamoms uždirbti. Kadangi dažniausiai neįmanoma tiksliai nustatyti, kur ilgalaikio turto dalis konkretaus ataskaitinio laikotarpio pajamas, todėl IMT vertė pripažįstama sąnaudomis, skaičiuojant tokio turto nusidėvėjimą (pasirinkus nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, kuris labiausiai atitinka realų naudojamo turto nusidėvėjimo intensyvumą).

Įmonės įsigytas materialus turtas apskaitoje pripažįstamas ilgalaikiu, jei atitinka visus penkis kriterijus:

Įmonė ketina turtą naudoti ilgiau nei vienerius metus. Pagal šį kriterijų ilgalaikis turtas atskiriamas nuo trumpalaikio remiantis vienerių jo naudojimo metų riba, nes materialųjį turtą (atitinkantį ir kitus jo pripažinimo ilgalaikiu kriterijus), kurį įmonė numato naudoti savo veikloje ilgiau nei vienerius metus, jis turi būti pripažintas ilgalaikiu materialiuoju turtu. Tačiau jeigu ilgalaikės paskirties turtas įgyjamas perpardavimo tikslais, jis laikomas trumpalaikiu, nors to turto naudingo tarnavimo laikotarpis, jį naudojant pagal paskirtį, ir būtų ilgesnis nei vieneri metai.

Įmonė pagrįstai tikisi gauti ekonominės naudos iš turto naudojimo būsimaisiais laikotarpiais. Ekonominė nauda IMT naudojimo gali būti gaunama labai įvairiai: gaminant parduoti skirtą produkciją, naudojant jį teikti paslaugoms, nuomojant tokį turtą tretiesiems asmenims ar galiausiai padengiant juo kokius nors įmonės įsipareigojimus.

Įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą. Tai įmonė gali atlikti remdamasi atitinkamais tokio turto įsigijimo iš trečiųjų asmenų dokumentais (sutartimis, sąskaitomis faktūromis, turto priėmimo – perdavimo aktais ir pan.), kuriuose nurodyta turto pirkimo kainą.

Turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią IMT savikainą. Tam, kad materialusis turtas būtų priskirtas IMT, jis turi būti įmonei gana reikšmingas (kitaip tariant, brangus), t.y. jo įsigijimo savikaina turi viršyti pačios įmonės nustatytą minimalią vertę, nuo kurios įsigytas ilgalaikės paskirtie turtas priskiriamas ilgalaikiam. Tokia vertė vadinama IMT minimalia verte (įsigijimo savikaina). Jeigu įsigytas turtas pagal pobūdį gali būti naudojamas labai ilgai, bet jo vertė įmonei nereikšminga, toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo, kaip ilgalaikio turto, apskaita įmonei būtų per brangi. Todėl, kad nebūtų pažeistas apskaitos optimalumo reikalavimas (kad apskaitos atskaitomybės duomenų formavimo išlaidos neviršytų tos informacijos teikiamos naudos), toks turtas priskiriamas trumpalaikiam ir, jį pradėjus naudoti, visa vertė iš karto nurašoma į sąnaudas. Nustatant minimalią IMT įsigijimo savikainą , įmonei reikia atsižvelgti į dvi svarbias aplinkybes: kuo ši riba žemesnė, tuo brangiau įmonei atsieina vesti viso įmonės ilgalaikio turto apskaitą (dėl didesnio apskaitomų turto objektų skaičiaus – apskaitant tokio turto nusidėvėjimą ir jį inventorizuojant). Kuo ši savikainos riba aukštesnė, tuo labiau galimi didesni apskaitinės informacijos iškraipymai (dėl didesnių turto įsigijimo išlaidų nurašymo į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas). Be to, tokiu atveju padidėja ir turto grobstymo tikimybė, nes iš karto įsigytą turtą nurašius į sąnaudas, jis nebebus apskaitomas (todėl ir nebus inventorizuojamas), nors įmonėje gali būti naudojamas gana ilgai.

Įmonei perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu. Tai reiškia, kad įmonei turi priklausyti nuosavybės ar pasitikėjimo teise, arba būti valdomas lizingo sutarties pagrindu. Laikomasi nuostatos, kad įmonei yra perduota su materialiuoju turtu susijusi rizika, kai įmonė įgyja teisę turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti, tampa atsakinga už gautą turtą ir jai priklauso tokio turto teikiama nauda. Kartu įmonei perduodama ir atsakomybė dėl atsitiktinio turto praradimo ar žalos kitiems asmenims padarymo , naudojant šį turtą.

IMT priskiriamas įsigytas materialusis turtas, kuris teikia įmonei ekonominę naudą naudojamas ilgiau nei vienerius metus, o jo įsigijimo (pasigaminimo) savikainą galima patikimai nustatyti ir ji yra ne mažesnė už įmonės nustatytą minimalią IMT įsigijimo savikainą. Be to, įmonei turi būti perduota rizika, susijusi su turimu materialiuoju turtu. Jeigu dėl kokių nors priežasčių , įmonės turimas IMT nebetenkina bent vieno iš aptartų kriterijų, jį reikia priskirti trumpalaikiam ir apskaityti atitinkamoje tokio turto grupėje.

4.1. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas

Įmonės ilgalaikis turtas gali būti įvertintas įsigijimo savikaina arba perkainuota verte. Jei įmonė pasirenka įsigijimo savikainos būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, balanse – likutine verte ( įsigijimo savikaina – nusidėvėjimas ).

Įskaičiuoti ilgalaikio turto įsigijimo išlaidas į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tai pat ir į to laikotarpio, per kurį ilgalaikis turtas įsigyjamas, neleidžiatęsiamos veiklos principas: apskaitininkai turi laikytis prielaidos, jog pasibaigus einamajam ataskaitiniam laikotarpiui įmonės veikla nesibaigia o tęsiąsi neribotą laiką. Todėl ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis turi būti pripažinta tik ta išlaidų dalis, kuri buvo skirta to laikotarpio pajamoms uždirbti arba kurios negalima susieti nei su vienu ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu. O išlaidos, kurios turės uždirbti ateityje, turi būti pripažintos turtu, uždirbančiu įmonei pajamų ateityje. Todėl visos išlaidos ( jeigu jas galima atskirti iš bendros įmonės išlaidų sumos ), susijusios su ilgalaikio materialiojo turto įsigijimu, turi būti įtrauktos į šio turto savikainą.

Išlaidos sudarančios ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto įsigijimo savikainą:

Ilgalaikio turto įsigijimo savikainą ( pradinę vertę ) galima apskaičiuoti taip:

PIRKIMO KAINA

– PIRKIMO NUOLAIDA

+ PAPILDOMOS ĮSIGIJIMO IŠLAIDOS

= ĮSIGIJIMO SAVIKAINA

Papildomos įsigijimo išlaidos – tai visos išlaidos, susijusios su ilgalaikio turto atvežimu į būsimą eksploatavimo vietą, pakrovimo, iškrovimo, transportavimo komisiniai atlyginimai, mokesčiai (akcizai, muitai) ir kt. Išlaidos, bei visos išlaidos ruošiant naudoti. Jai už tą pačią suma įsigyjami du skirtingi daiktai, juos apskaitoje būtina išskirti. Tarkime, kartu su kompiuteriu įsigyjama ir programinė įranga. Apskaitoje šie objektai turi būti užregistruoti kaip du skirtingi objektai: kompiuteris ( ilgalaikis materialusis turtas ) ir kompiuterių programos

(nematerialusis turtas). Tokiais atvejais kiekvieną objektą reikia įvertinti rinkos kaina ir nustatyti, kokia bendros įsigijimo savikainos dalis tenka kiekvienam turtui.

Į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą neįskaitomas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negražinamas.

Jei įmonė pasirenka perkainuotos vertės būdą, ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, vėliau perkainojamas ir apskaitoje registruojamas perkainota verte, o finansinėje atskaitomybėje parodomas perkainuota verte, atėmus sukauptą nusidėvėjimo ir turto vertės sumažėjimą.

Jei ilgalaikio turto apskaitos politikoje numatoma atlikti ilgalaikio materialiojo turto perkainojimą, jis turi būti atliekamas periodiškai, nerečiau kaip kas penkerius metus. Ilgalaikio turto vertė po perkainojimo gali didėti arba mažėti. Atskiroms turto grupėms gali būti taikomi skirtingi ilgalaikioturto įvertinimo būdai. Jei ilgalaikio materialiojo turto ( viso ar tam tikros jo grupės) tikroji vertė nuolat reikšmingai kinta, tokį turtą reikia perkainoti dažniau.

4.2. ILGALAIKIO MATERIALIOJOTURTO APSKAITA

Ilgalaikis materialusis turtas vaidina labai reikšmingą vaidmenį daugelio įmonių veikloje, nes jo neturint galima nebent teikti paslaugas, nors šiame išsivysčiusios technikos ir aukšto lygio technologijų amžiuje ir tai retai įmanoma vien todėl, kad paslaugų teikėjui tikriausiai reikės pasinaudoti kompiuterių teikiamomis galimybėmis. Antra vertus, nemažai tokio turto galima ir nuomotis, tik nepamirštant įvertinti, kas naudingiau – įsigyti savo ilgalaikį turtą , pasinaudojus banko kreditu ir už jį mokant atitinkamas palūkanas, ar mokėti nuomos mokestį už galimybę pasinaudoti ilgalaikiu turtu. Šiuo atveju veikia kur kas daugiau faktorių nei tie, į kuriuos reikėjo atsižvelgti, apsisprendžiant, ar pasinaudoti pardavėjų diskontais. Mat dėl diskontų sutaupytus pinigus galima tuoj pat be jokių papildomų sąnaudų investuoti arba tiesiog laikyti įmonės sąskaitoje banke. Tuo tarpu nuosavą ilgalaikį turtą reikia prižiūrėti, ne tik stebėti būklę, bet ir jį remontuoti, tobulinti, apdrausti ir t.t. Dažnai specializuotos ilgalaikį turtą nuomojančios firmos tai atlieka gerokai pigiau nei pavieniai specialaus turto turėtojai. Taigi apsisprendimas nuomoti ar įsigyti savo ilgalaikį turtą reikalauja ne tik tvirtų ekonominių žinių, bet neretai ir darbo tam tikroje srityje patirties.

4.3. ĮSIGYJAMO IR TURIMO MATERIALIOJO ILGALAIKIO TURTO APSKAITA

Tik naudingas ilgalaikis turtas turi prasmę buhalterinėje, taip pat ir finansinėje apskaitoje. Nenaudojamas, kitaip sakant, pajamų neuždirbantis turtas gali būti paprasčiausiai saugomas įmonės teritorijoje, bet šiuo atveju finansinės apskaitos vaidmuo labai nedidelis. Lygiai kaip ir išteklių, neturinčių savininko, arba ilgalaikio turto, kurio vertės neįmanoma bent kiek tiksliau įvertinti pinigais. Taigi materialusis ilgalaikis turtas – tai žmogaus ar gamtos sukurtas turtas, kuris naudojamas įmonėje gaminant produkciją ar teikiant paslaugas. Kaip minėta, tokiu turtu numatoma naudotis ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį.Taigi materialusis ilgalaikis turtas dalyvauja įmonės veikloje ilgą, tačiau ribotą laiko tarpą.

Įmonė turimą materialųjį ilgalaikį turtą apskaitoje užregistruoja suskirstytą pagal paskirtį. Visas materialusis ilgalaikis turtas balanse fiksuojamas tokia tvarka: žemė, pastatai, statiniai ir mašinos, transporto priemonės, kiti įrenginiai ir įrankiai, išperkamoji nuoma ir panašios teisės, kitas (ilgalaikis) materialusis turtas, nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai. Šitaip suskirsčius įmonėje lengviau kaupti informaciją apie skirtingas funkcijas atliekantį materialųjį ilgalaikį turtą ir prireikus tą informaciją operatyviai panaudoti valdymui. Kaip matome, į grupes pagal paskirtį sujungtas ilgalaikis materialusis turtas balanse pateikiamas to turto likvidumo (galimybės paversti tą turtą grynaisiais pinigais greičio) mažėjimo tvarka: pradedant mažiausiai likvidžiu turtu – žeme ir baigiant paprastai likvidžiausiais ilgalaikiais išankstiniais apmokėjimais. Įmonės, sudarydamos balansą, turi laikytis nustatytos informacijos pateikimo tvarkos. Todėl galima lengvai skaityti įvairių įmonių balansus, palyginti juose pateiktus duomenis ne tik apie ilgalaikį materialųjį, bet ir kitą įmonėje esantį turtą. Balanse ilgalaikis materialusis turtas pavaizduojamas Turto dalies „A” skyriaus trečiojoje grupėje.

Žemė įmonės balanse išskiriama atskirame straipsnyje, nes ji ypatinga tuo, jog vienintelė iš ilgalaikio materialiojo turto nenudėvima. Apskaitoje užregistruota žemės pradinė vertė paprastai nesikeičia per visą naudojimosi laikotarpį. Pakeisti pradinę žemės kainą galima tik perkainojant, kai, pavyzdžiui, dėl infliacijos arba dėl atliktų didelių (pavyzdžiui, drenažo) darbų labai pagerėja žemės kokybė. Šiais atvejais apskaitoje ir atskaitomybėje užfiksuota žemės kaina gali visiškai nebeatitikti tikrosios vertės. Tačiau visais atvejais labai svarbu tiksliai nustatyti pradinę žemės kainą, nes jos įsigijimas susijęs su įvairiomis įmonės padarytomis išlaidomis. Pirmiausia pirkėjas ne tik turi sumokėti pardavėjui suderėtą žemės kainą, bet ir valdžiai nemažai mokesčių. Galimas atvejis, kad žemė įsigyjama kartu su joje esančiu senu ir įmonei nereikalingu pastatu. Todėl jo nugriovimo išlaidos taip pat turi būti įskaičiuojamos į pradinę žemės vertę. O jeigu iš nugriauto seno pastato gaunamos pajamos, tai gautoji suma mažina pradinę žemės vertę.

Gamybiniai ar administraciniai pastatai gali būti įsigyjami sumokant už jau pastatytus pardavėjui tam tikrą pinigų sumą arba statomi įmonės jėgomis, perkant statybines medžiagas, samdant darbininkus arba specializuotas statybos įmones ir pan. Jeigu įsigyjami jau užbaigti pastatai, tai jų įsigijimo vertę sudarys pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta kaina, papildomų darbų, atliekamų prieš pradedant pastatą eksploatuoti, vertė ir įvairūs šio ilgalaikio turto registravimo mokesčiai. Jeigu įmonė pasistato pastatus pati, tai pradinę vertę, kuri bus užfiksuota apskaitoje, sudarys visos išlaidos, susijusios su pastato pastatymu. Balanso straipsnyje Statiniai ir mašinos parodomi įmonės pasistatyti ar įsigyti statiniai, sumontuotos konstrukcijos, gamybiniai įrenginiai, mašinos, kuriomis įmonėje ilgą laiką gaminama produkcija ar teikiamos paslaugos. Į jų pradinę vertę taip pat įskaičiuojamos visos išlaidos, susijusios su jų įsigijimu. Taigi į ją įskaitoma ne tik pirkimo – pardavimo sutartyje aptarta kaina, bet ir įsigyto turto atsivežimo, sumontavimo, prieš eksploatacinio patikrinimo, mašinų instaliavimo ir panašios išlaidos.

Įmonės, jeigu reikia jų veiklai, dažnai įsigyja įvairių transporto priemonių. Tai lengvieji arba krovininiai automobiliai, autobusai, traktoriai, traukiniai, lėktuvai, specialios konvejerių tipo transportavimo priemonės, vamzdynai ir pan. Jas įmonė įsigyja, kad naudotų ilgą laikąir teiktų paslaugas arba aptarnautų pačios įmonės darbuotojus. Jų, kaip ir kito ilgalaikio materialiojo turto, įsigijimo vertė apskaitoje turi būti fiksuojama pridėjus prie pirkimo kainos visas išlaidas, susijusias su šių transporto priemonių įsigijimu. Tas pats pasakytina ir apie kitus įrenginius ir įrankius.

Išperkamosios nuomos ir panašių teisių straipsnyje atvaizduojamas visas ilgalaikis materialusis turtas, kuriuo įmonė disponuoja išperkamosios nuomos (lizingo) sutarčių pagrindu. Čia gali būti atvaizduojamos visos aukščiau aptartos ilgalaikio materialiojo turto rūšys: žemė, pastatai, statiniai, mašinos, transporto priemonės, įrenginiai. Šiame straipsnyje atvaizduojama ir įmonėms suteikto nemokamai disponuoti ilgalaikio materialiojo turto vertė. Iš šio straipsnio į anksčiau minėtas ilgalaikio materialiojo turto grupes atitinkamos sumos perkeliamos tada, kai įmonė visiškai atsiskaito su lizingo suteikėju ir turtas pereina jos nuosavybėn.

Kito materialiojo turto straipsnyje atvaizduojamas kitoms įmonėms išnuomotas, užkonservuotas ar rezervinis turtas, įmonės įprastinėje veikloje nenaudojami gyvenamieji namai bei visas šiuose pastatuose esantis turtas, neatsižvelgiant į jo pobūdį.

Nebaigtos statybos ir išankstinių apmokėjimų straipsnyje kaupiamos visos išlaidos, padarytos statant objektus, kurie ateityje bus naudojami įmonės pajamoms uždirbti. Tokius objektus gali statyti ir pati įmonė savo jėgomis arba pagal sutartis samdyti kitas specializuotas įmones. Kai darbas bus baigtas, visos sukauptos išlaidos sudarys pradinę objekto vertę, kuri iš straipsnio Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai turi būti perkelta į atitinkamą ilgalaikio materialiojo turto straipsnį, pavyzdžiui, Pastatai, Statiniai ir mašinos bei pan.

Įskaičiuoti ilgalaikio turto įsigijimo išlaidas į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, taip pat ir į to laikotarpio, per kurį ilgalaikis turtas įsigyjamas, neleidžia tęsiamos veiklos principas: apskaitininkai turi laikytis prielaidos, jog pasibaigus einamajam ataskaitiniam laikotarpiui įmonės veikla nesibaigia, o tęsiasi neribotą laiką. Todėl, remiantis minėtu principu, ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis turi būti pripažinta tik ta išlaidų dalis, kuri buvo skirta to laikotarpio pajamoms uždirbti arba kurios negalima susieti nė su vienu ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu. O išlaidos, kurios turės uždirbti pajamų ateityje, turi būti pripažintos turtu, uždirbsiančiu įmonei pajamų ateityje. Todėl visos išlaidos (jeigu jas galima atskirti iš bendros įmonės išlaidų sumos), susijusios su ilgalaikio materialiojo turto įsigijimu, turi būti įtrauktos į šio turto savikainą. Juk įmonė, pavyzdžiui, gali gauti banko kreditą, kuris skirtas konkrečiam tikslui – cechų pastato statybai.

Taigi ilgalaikio materialiojo turto įvertinimo pagrindas visada turi būti jo faktinė įsigijimo savikaina, kuri dar vadinama įsigijimo verte. Ją sudaro visos išlaidos, vienaip ar kitaip padarytos tą turtą įsigyjant. Kalbant apie šį rodiklį, užfiksuotą atskaitomybėje bei buhalterinėje apskaitoje – Didžiosios knygos sąskaitose, jis dažniausiai vadinamas ilgalaikio turto pradine verte. Tuo pabrėžiama, kad tai yra turto vertė iki pradedant turtą nudėvėti, nes sąvoka savikaina, kalbant apie konkretų gaminį (šiuo atveju – įsigyjamą ilgalaikį turtą) dažniau vartojama apibūdinant būtent to turto įsigijimo kainos formavimo procesą, bet ne patį turto vertės rodiklį. Be to, šitokiąsąvokų įvairovę dažnai lemia ir kiti jau ne kartą minėti veiksniai – netobula lietuvių ekonominė kalba, kartais atsainiai rengiami valdžios reglamentai, o dažniausiai – pats laisvosios rinkos ekonomikos sudėtingumas. Kitos išeities nėra, reikia pratintis prie tokios įvairovės.

1schema. Ilgalaikio turto įsigijimo savikaina

jį įsigyjant ir turto vertės atvaizdavimas finansinėje atskaitomybėje

2 schema. Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo savikainos suformavimas ir atspindėjimas

finansinėje atskaitomybėje

4.4. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimas

Įmonės veikloje naudojamas ilgalaikis turtas laipsniškai nusidėvi. Tačiau šis procesas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas. Joks materialus daiktas savaime nenusidėvi iki padujų, be to, į nusidėvintį ilgalaikį turtą tegu žvelgia didžiausi pasaulio ekspertai, – vis tiek jie negalės stebėti susidėvėjimo proceso nei plika akimi, nei kokiais nors specialiais prietaisais. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas, kaip ir daugelis kitų finansinėje apskaitoje bei atskaitomybėje atspindimų procesų, sudėtingas ir nevienareikšmis, čia visuomet svarbu susitarimo bei sąlygotumo pradas, todėl be rimto teorinio pasirengimo šio proceso pavaizduoti buhalterinės apskaitos priemonėmis nepavyktų. Juolab, kad egzistuojant per ilgesnį laiką vis dėlto pastebimam fiziniam nusidėvėjimui, yra ir vadinamasis moralinis, kai kuri nors dar visiškai neblogos techninės būklės verslo priemonė staiga pasensta, nes jos funkcijas gali atlikti sukurta nauja – našesnė, pigesnė ar tobulesnė kokiais nors kitais parametrais. Šio dalyko reikia niekada nepamiršti – tiek nustatant laikotarpį, per kurį į gaminamų ar parduodamų prekių savikainą bus įskaičiuota ilgalaikio turto vertė, tiek vėliau tą turtą naudojant, nes jo analogų rinkoje gali atsirasti bet kuriuo momentu. Ypač gerai šią nuostatą išryškina šiuolaikiniai kompiuteriai. Tikriausiai niekas nė neįsivaizduoja, kiek laiko fiziškai jie galėtų būti naudojami, nes tiek metų dar nepraėjo nuo jų sukūrimo. Juk šiandien niekas nedirbtų su tris kambarius užimančiomis elektroninėmis skaičiavimo mašinomis, kai tas pačias funkcijas tobuliau gali atlikti daug pigesnis kompiuteris, telpantis ant rašomojo stalo.

Eksploatuojamas ilgalaikis materialusis turtas turi būti nudėvimas per faktinį jo naudojimo įmonėje laikotarpį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Finansų bei Ekonomikos ministerijų patvirtintais ilgalaikio turto nusidėvėjimo ekonominiais normatyvais. Galima nudėvėti tik eksploatuojamą ilgalaikį turtą, t.y. dėl kurių nors priežasčių nebenaudojamo įmonės veikloje turto nusidėvėjimas negali būti skaičiuojamas. Ilgalaikis materialusis turtas nudėvimas, taikant pasirinktą nusidėvėjimo skaičiavimo būdą ir atsižvelgiant į turto įsigijimo savikainą (perkainotą vertę), jo likvidavimo vertę (jei ši yra nustatoma) bei turto eksploatavimo trukmę.

Ilgalaikio materialiojo turtonudėvėtosios sumos kaupiamos Nusidėvėjimo sąskaitose visą turto naudojimo laiką. Kiekvienai turto rūšiai, netgi ir kiekvienam objektui, turi būti išskirta atskira sąskaita, nes kiekvienas turtas įsigyjamas skirtingu laiku, todėl ir skirtingai nudėvimas.

Nudėvėta ilgalaikio turto dalis pavaizduojama dar vienoje sąskaitoje – Nusidėvėjimo sąnaudos, nes nudėvėta ilgalaikio turto dalis turi būti įskaičiuota į atitinkamo laikotarpio sąnaudas ir palyginta su tuo laikotarpiu uždirbtomis pajamomis, tuo pačiu išvedant ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatą. Nusidėvėjimo sąnaudų sąskaita, kaip ir visos sąnaudų sąskaitos, turi debetinį likutį, todėl norint parodyti, kiek per ataskaitinį laikotarpį nusidėvėjo tam tikro ilgalaikio turto, reikia atlikti tokią sąskaitų korespondenciją: kredituoti atitinkamą ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąskaitą ir debetuoti ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudų sąskaitą.

Taigi ilgalaikio turto likutinė vertė yra ateityje nudėvėtina vertė, kuri ateinančiais laikotarpiais mažės didėjant nudėvėtajai sumai, kol galiausiai Nusidėvėjimo (-) sąskaitos likutis taps lygus Ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainos sąskaitos likučiui (išskyrus atvejus, kai nustatoma ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė; tuomet nudėvima iki jos). Vadinasi, Ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina per visą jo naudojimo laikotarpį bus perkelta į sąnaudų, patirtų gaminant produkciją ar paslaugas, sudėtį.

Tačiau, kaip jau žinome, apskaitoje užregistruotas nusidėvėjimas kartais neatitinka ilgalaikio turto fizinio nusidėvėjimo, todėl netiksliai parodo, kokia tam tikro turto dalis jau nudėvėta per visą to turto naudojimo laiką. Neretai susidaro nenormali situacija, kai dar visiškai tinkamo naudoti daikto likutinė vertė vos keletas litų. Taip atsitinka, todėl, kad ilgalaikio turto nusidėvėjimas – ekonominis, o ne fizinis procesas. Įsivaizduokime, kad palaipsniui nudėvimo automobilio likutinė vertė – 500 Lt. Kitais žodžiais tariant, to automobilio teliko 2,55%! Kas išdrįstų išsiruošti į kelionę su 1/25 automobilio? O lėktuvo?! Reikia gerai įsisąmoninti, kad kaupdami nudėvėtąsias ilgalaikio turto sumas, apskaitininkai pirmiausia palygina tam tikro ataskaitinio laikotarpio pajamas su sąnaudomis. Nors padidėjusi nusidėvėjimo suma (taigi sumažėjusi turto likutinė vertė) yra ir tam tikras signalas, kad tuojau reikės greitai pakeisti tam tikrą nudėvėtą ilgalaikį turtą nauju. Tačiau manyti, kad likutinė vertė tiksliai atspindi „likusio naudoti” turto materialią substanciją, būtų didelė klaida. Šito padaryti praktiškai neįmanoma. Ekonominiai procesai daug sudėtingesni už fizinius, taip pat technologinius, procesus, nes juose dalyvauja ne tik daiktai, bet ir skirtingi žmonių interesai, kuriuos derinti – ekonominės politikos, o ne technologinių operacijų reikalas. Šią, kaip ir apskaitos politiką, kiekviena įmonė pasirenka savarankiškai, tačiau valdžia jai taip pat turi įtakos, nes, įskaičiuodamos į tam tikro ataskaitinio laikotarpio sąnaudas nudėvėtąją ilgalaikio turto dalį, įmonės tuo pačiu mažina apmokestinamojo pelno sumą, taigi mažėja ir pelno mokesčiai, todėl valdžia nurodo, kaip maksimaliai greitai galima nudėvėti tam tikras ilgalaikio turto grupes. Pateikiame Ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo (amortizacijos) maksimalius ekonominius normatyvus, kurie galioja nuo 2001m. gruodžio 20 d. iki šiol ir kurių įmonės viršyti neturi teisės, nes sumažintų apmokestinamojo pelno dydį.

3schema. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo apskaitos metodų klasifikavimas

4.4.1.Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai

Likvidacinę vertę nustato įmonės specialistai, įvertindami tikėtiną naudą iš visiškai nudėvėto turto perleidimo ar likvidavimo. Tais atvejais, kai yra nustatoma ilgalaikio turto likvidacinė vertė, jo nusidėvėjimas skaičiuojamas tik nuo nudėvėtinos turto vertės, kuri apskaičiuojama iš pradinės vertės atėmus likvidacinę.

Dažnai turtas pasibaigus jam numatyto naudojimo (taip pat ir nudėvėjimo) laikotarpiui dar būna tinkamas naudoti. Tuomet jeigu turtas paliekamas naudoti įmonėje, jo nusidėvėjimas skaičiuojamas iki lieka 1 Lt likutinė vertė, t.y. iki atmintinės vertės. Nustojus tokį turtą naudoti, palikta nenudėvėta 1 Lt vertė nurašoma į sąnaudas.

Lietuvos Respublikoje ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimui skaičiuoti yra įteisinti tokie būdai: tiesiogiai proporcingas (tiesinis), produkcijos ir pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo būdai.

Tiesiogiai proporcingo (tiesinio) būdo esmė: ilgalaikis turtas kiekvieną ataskaitinį laikotarpį nudėvimas vienoda dalimi (proporcingai). Nusidėvėjimas skaičiuojamas pagal pasirinktą pastovią nusidėvėjimo normą (procentą) nuo ilgalaikio turto pradinės vertės (arba nudėvėtinos vertės, jei jos skiriasi).

Produkcijos būdo esmė: ilgalaikis turtas nudėvimas atsižvelgiant į jo naudojimo intensyvumą bei produktyvumą, t.y. kuo daugiau juo pagaminama produkcijos, tuo greičiau nudėvimas. Nusidėvėjimas produkcijos būdu skaičiuojamas pagal tokią formulę:

Nors produkcijos kiekio metodu teisingiau nustatomas ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas, nes tiesiogiai atsižvelgiama į ilgalaikiu turtu pagamintą produkcijos kiekį, tačiau šis metodas turi kai kurių trūkumų. Svarbiausias – iš anksto ne visada tiksliai galima nustatyti, kiek bus pagaminta produkcijos vienetų ar suteikta paslaugų. Dėl šios priežasties sunku įvertinti, kiek nusidėvi tam tikras ilgalaikis turtas, su juo per kurį nors laikotarpį pagaminus tam tikrą produkcijos kiekį. Bet ir tiesinis metodas turi daug trūkumų, nes kiekvieną laikotarpį skaičiuojant vienodas nusidėvėjimo sumas gaunama tarsi „vidutinė palatos temperatūra”, neįvertinama, su kokiomis ilgalaikio turto naudojimo sąnaudomis uždirbamos pajamos.

Parenkant ilgalaikio turto nusidėvėjimo, registruojamo bendrojoje finansinėje apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje, būdą (tiesinį ar produkcijos kiekio), reikia atsižvelgti į tai, kas daugiau lemia turto nusidėvėjimą – jo naudojimo laikas ar su tuo turtu pagamintos produkcijos kiekis.

Panašiai skaičiuojamas ir ilgalaikio turto išsekimas. Ši sąvoka taikoma, kai kalbama apie gamtos išteklių, pavyzdžiui, naftos telkinių naudojimą. Kai toks telkinys įsigyjamas, apytikriai įvertinama, kiek jame yra barelių naftos. Po to metų metais siurbiant naftą, skaičiuojamas telkinio išsekimas – nurašant į sąnaudas proporcingą tais metais išsiurbtos naftos kiekiui už telkinį sumokėtos sumos dalį. Lietuvoje tai labai reti atvejai, todėl plačiau jų nekomentuosime.

Pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo būdų esmė: pirmaisiais ilgalaikio turto naudojimo metais į sąnaudas nurašoma didesnė jo vertės dalis, o vėlesniaisiais metais – atitinkamai mažesnės dalys. Turtą nudėvėti pagreitintu būdu leidžiama tiktai mokesčių tikslais. Finansinėje apskaitoje bei atskaitomybėje jo nusidėvėjimas turi būti apskaičiuotas tiesiog proporcingu arba produkcijos būdais. Lietuvos Respublikoje įteisinti du ilgalaikio turto pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo būdai: dvigubas – mažėjančios vertės ir metų skaičiaus.

Dvigubo – mažėjančios vertės būdo esmė: nusidėvėjimas skaičiuojamas pagal pasirinktą metinę turto nusidėvėjimo normą (paprastai dvigubai didesnę nei tiesiog proporcingo būdo atveju) nuo likutinės ilgalaikio turto vertės. Paskutiniais turto naudojimo metais nurašoma į sąnaudas (nudėvima) likusi nudėvėtinos sumos dalis.

Taikant dvigubą – mažėjančios vertėsmetodą, pirmiausia būtina nustatyti nusidėvėjimo procentą, kuris apskaičiuojamas pagal formulę:

Metų skaičiaus būdo esmė: nusidėvėjimas skaičiuojamas pagal pasirinktą turto nusidėvėjimo normą (išreikštą trupmena) nuo nudėvėtinos ilgalaikio turto vertės. Nusidėvėjimo trupmenos skaitinė vertė kiekvieną laikotarpį yra skirtinga – jos dydis nuolat mažėja. Trupmenos vardiklis yra pastovus (jį sudaro numatytų ilgalaikiam turtui naudoti metų skaitmeninė suma), o kinta tik trupmenos skaitiklis, išreiškiantis likusių turtui naudoti metų skaičių.

4.4.2. Ilgalaikio materialiojo turto perleidimas, likvidavimas bei nurašymas

Dėl tam tikrų priežasčių (pavyzdžiui, dėl įmonės reorganizavimo, vienos ar kelių veiklos sričių atsisakymo, gamybos apimčių mažinimo) įmonės veikloje naudojamas ilgalaikis materialusis turtas gali tapti nereikalingu, nors dar bus tinkamu naudoti. Nereikalingas naudotas ilgalaikis materialusis turtas gali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims (kitoms įmonėms ar fiziniams asmenims). Mainais už perleidžiamą naudotą ilgalaikį turtą įmonė gali gauti pinigus arba jų ekvivalentus, kitą (reikalingą įmonės veiklai) ilgalaikį materialųjį turtą, perparduoti skirtas prekes, žaliavas ar kitokį turtą. Nepriklausomai nuo naudoto ilgalaikio materialiojo turto perleidimo būdo, registruojant apskaitoje jo perleidimo faktą, reikia atlikti tuos pačius veiksmus: nurašyti perleisto turto įsigijimo savikainą bei jo sukauptą nusidėvėjimo sumą, užregistruoti gautą mainais pinigų ar kito turto vertę bei nustatyti naudoto turto perleidimo rezultatą: gautą pelną ar patirtą nuostolį.

Pelnas iš naudoto ilgalaikio materialiojo turto perleidimo gaunamas, kai gauta (gautina) iš turto perleidimo nauda (pinigų ar kitokio turto suma) viršija šio turto likutinę vertę. Iš turto perleidimo gautas pelnas priskiriamas investicinės veiklos pajamoms. Perleidžiamo turto likutinei vertei viršijant gautą (gautiną) naudą iš perleidimo, įmonė patiria nuostolį. Dėl ilgalaikio turto perleidimo patirtas nuostolis priskiriamas investicinės veiklos sąnaudomis.

Netinkamas naudoti įmonės veikloje ilgalaikis turtas, jei nėra galimybės jį naudingai perleisti tretiesiems asmenims, paprastai likviduojamas (demontuojamas, nugriaunamas ir panašiai). Likvidavus nenaudotiną turtą gaunamos atliekos, kurių dalis gali būti tinkama panaudoti žaliavoms, atsarginėms dalims arba parduoti. Tinkamos šiems tikslams likvidavimo atliekos turi būti užpajamuojamos galimo jų panaudojimo (pardavimo) verte. Jos dydžiu mažinamas nuostolis, patirtas likvidavus dar nevisiškai nudėvėtą turtą.

5.Ilgalaikio nematerialiojo turto apskaita ir formavimo savikaina

Žmonės dažniausiai kur kas labiau vertina nematerialias – dvasines vertybes nei daug dešimtmečių krautus turtus. Taip būna ir įmonėse: pavyzdžiui, geras žinomos firmos vardas neretai atstoja pačias geriausias niekam nežinomų įmonių produkcijos savybes. Taigi įmonėms tenka naudotis ir ilgalaikiu nematerialiuoju (materialios substancijos neturinčiu) turtu. Toks turtas vis labiau įsigali įmonių veikloje vien jau dėl to, kad laisvosios konkurencijos sąlygomis vis didesnę reikšmę įgyja žinios ir įgūdžiai. Todėl pastaraisiais dešimtmečiais labai smarkiai didėja paslaugų lyginamasis svoris visose prekėse. Materialios produkcijos gamyba ir pardavimai tampa ne tokie reikšmingi.

Nematerialusis turtas pirmiausia reiškiasi per įvairias privilegijas ir teises, iš kurių įmonė gauna tam tikros naudos. Šis turtas turi tokius svarbiausius požymius:

neturi materialiojo (medžiaginio) turinio. Pagal šį požymį, nepaisant visų kitų, nematerialųjį turtą išskiriame iš viso ilgalaikio įmonės turto sudėties;

turi vertę, kurios būtina išraiška – visą tą turtą sumokėta kaina. Ignoruojant šį reikalavimą, nematerialųjį turtą galima būtų paprasčiausiai prisigalvoti, o tai, pavyzdžiui, leistų kurios nors įmonės vadovams teigti, kad „per ataskaitinį laikotarpį įmonės prestižas keleriopai išaugo”;

atneša įmonei naudos. Jeigu toks turtas būtų bevertis, tai apskritai nebūtų jokios prasmės apie jį kalbėti. Juk bevertį materialųjį turtą įmonės taip pat nukainoja arba kam nors perleidžia, nes dažnai tai, kas nereikalinga vienai įmonei, gali būti naudinga kitai. Tačiau niekas nepirktų blogo vardo arba žemos kvalifikacijos, net jeigu juos ir būtų įmanoma parduoti;

suteikia konkrečias teises ir privilegijas šio turto savininkui. Kadangi nematerialusis turtas neapčiuopiamas, nes neturi materialios substancijos, jo buvimą galima įrodyti tik per labai konkrečias savybes, kurias įgyja šio turto turėtojas;

ilgai naudojamas (ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį). Trumpalaikio nematerialiojo turto buhalteriai neapskaito, nes jis sunaudojamas per vieną ataskaitinį laikotarpį. Todėl nėra jokios prasmės jį apskaityti. Ir per vieną ataskaitinį laikotarpį sunaudotų atsargų niekas neskaičiuotų, jeigu jų negrobstytų. Tuo tarpu nematerialiojo turto nugvelbti paprasčiausiai neįmanoma.

Ilgalaikis nematerialusis turtas – tai tam tikros privilegijos bei teisės, kurias įmonė įsigyja, siekdama gauti naudą ilgiau nei vienerius metus. Įsigytas ilgalaikis nematerialusis turtas (patentai, licencijos, kompiuterinės programos, autorinės teisės, prekės ženklas ir kitas) turi būti apskaitomas faktine įsigijimo savikaina. Ją sudaro sumokėta (mokėtina) pinigų ar jų ekvivalentų suma ar kitokio mainais atiduodamo turto vertė bei kitos išlaidos, susijusios su nematerialiojo turto įsigijimu. Atskira nematerialiojo turto rūšis yra formavimo savikaina. Jai priskiriamos išlaidos, kurias įmonė daro plėtodama, reorganizuodama savo verslą, formuodama nuosavą arba skolintąjį kapitalą, pavyzdžiui, įmonės steigimo, jos reorganizavimo išlaidos, obligacijų išleidimo savikaina ir kitos tokio pobūdžio išlaidos.

Formavimo savikainai priskiriamos visos išlaidos, padarytos įmonės steigimo metu, taip pat atliekant plėtojimo ar reorganizavimo darbus, kurie įmonei duos naudos ateityje ne vieną, bet keletą ataskaitinių laikotarpių. Formavimo savikainos, kaip ir kito nematerialiojo turto, išlaidos neturi materialios substancijos, joms būdingi ir visi kiti nematerialiojo turto bruožai. Tačiau dėl ypatingos šių išlaidų reikšmės, taip pat todėl, kad jų suma paprastai būna labai didelė, formavimo savikaina išskiriama į atskirą balanso straipsnių grupę.

Atskiriems formavimo savikainos straipsniams priskiriamos šios išlaidos:

Kapitalo pakitimo ir įmonės formavimo savikainai priskiriamos įmonės steigimo bei plėtojimo išlaidos: rinkos tyrimo, įmonės registravimo mokestis bei mokestis juristams, dokumentų parengimo ir kitos panašios išlaidos. Taip pat išlaidos, susijusios su įmonės akcinio kapitalo didinimu ar mažinimu, akcininkų susirinkimų organizavimu, nes jas iš dalies galima laikyti įmonės steigimo išlaidomis. Įmonė gali nutarti plėsti savo gamybą diegdama naujas technologijas. Todėl išlaidos, susijusios su kreditų šiam tikslui gavimu bei naudojimusi jais (palūkanos), taip pat turi būti užfiksuotos šiame formavimo savikainos straipsnyje, o vėliau per įmonės vadovybės nustatytą terminą amortizuojamos kredituojant sąskaitą Nr. 1008 Kapitalo pakitimo ir formavimo savikainos amortizacija (-) ir debetuojant sąskaitą Nr. 61 Veiklos sąnaudos.

Obligacijų išleidimo savikainą sudaro visos išlaidos, susijusios su šių įmonės vertybinių popierių spausdinimu, registravimu ir platinimu.

Kitų formavimo darbų savikainai priskiriamos visos įmonės reorganizavimo išlaidos. Tokios išlaidos turi būti tiksliai apskaičiuotos ir susijusios su reikšmingais įmonės struktūros ar organizaciniais pakeitimais, o jų padarymas turi būti susijęs su įmonės veiklos efektyvumo didinimu. Šiame straipsnyje turi būti atvaizduotos ir išlaidos, kurios patiriamos masiškai keliant įmonės darbuotojų kvalifikaciją ar dėl įmonės reorganizavimo atleidžiant daug darbuotojų, kai jiems reikia išmokėti kompensacijas dėl atleidimo iš darbo.

išlaidų, kurios priskiriamos formavimo savikainai, perkėlimas į minėtą balanso ilgalaikio turto skyrių, taip pat jų atvaizdavimas atitinkamose turtinėse sąskaitose vadinamas išlaidų kapitalizavimu. Kitaip sakant, išlaidos, kurios turės uždirbti ateityje pajamas, pripažįstamos turtu, uždirbančiu įmonei pajamas per keletą ateinančių laikotarpių.

Formavimo savikaina turi būti amortizuojama per ne ilgesnį nei penkeri metai laikotarpį. Šios amortizacijos sąnaudos apkaičiojamos tiesiog proporcingu (laikotarpio) metodu. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, balanse formavimo savikaina turi būti pateikta likutine verte.

Tyrinėjimų ir plėtojimo darbų savikainą sudaro įmonėje patirtos išlaidos, susijusios su naujų gamybų įvaldymu arba jau esamųplėtojimu. Į šį straipsnį įskaičiuojamos per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (darbuotojų atlyginimai, sunaudotos medžiagos ir kt.), padedančios gauti įmonei tam tikros naudos ateityje. Todėl tokios išlaidos negali būti rodomos kaip einamojo laikotarpio sąnaudos, o turi būti atvaizduotos kaip įmonės ilgalaikis nematerialusis turtas.

Kitaip sakant, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, šios išlaidos kapitalizuojamos, t.y. pripažįstamos nematerialiuoju turtu ir įskaičiuojamos į atitinkamą nematerialiojo turto sąskaitą atliekant tokią sąskaitų korespondenciją (koreguojantįjį įrašą):

D 61 Veiklos sąnaudos K D 110 Tyrinėjimų ir plėtojimo darbų savikaina K

XXX XXX

Kapitalizavimas

Įsigytoms teisėms priskirtinos išlaidos patentams, licencijoms, autorių teisėms, prekių ženklams ir panašiam turtui įsigyti. Pavyzdžiui, įmonė įsigijo licenciją penkeriems metams naujai produkcijai gaminti. Ji tikisi gauti naudos iš licencijos ištisus penkerius metus. Todėl šis pinigų už licenciją sumokėjimas turi būti užfiksuotas apskaitoje kaip ilgalaikis nematerialusis turtas, bet ne kaip vieno laikotarpio sąnaudos.

Prestižas (angl. goodwill) apskaitoje fiksuojamas tik įmonės pardavimo-pirkimo momentu. Kitokiu būdu prestižo užfiksuoti apskaitoje neįmanoma, nes apskritai prestižas rodo klientų pasitikėjimą, o ne tam tikras išlaidas. Kiekviena gerai ir sąžiningai dirbanti bei paslaugiai klientus aptarnaujanti įmonė turi prestižą, bet gero vardo įvertinti pinigine išraiška neįmanoma. Visiškai kitaip būna, kai įmonė parduodama. Aišku, kad, nusipirkus įmonę, ne tik įsigyjamas ilgalaikis materialusis ir trumpalaikis turtas, bet kartu sumokama ir už gerą įmonės vardą. Nusipirkus įmonę, naujųjų savininkų apskaitininkai prestižo vertę nustato kaip skirtumą tarp viso įsigyto turto kainos arba mokėtinos už ją sumos ir šio turto įvertintos rinkos kainos (tai turi atlikti profesionalūs turto vertintojai) arba turto vertės, užfiksuotos parduodamos įmonės apskaitoje.

Iš anksto apmokėtos sąnaudos, kurios teiks įmonei naudos ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais, taip pat atvaizduojamos apskaitoje kaip ilgalaikis nematerialusis turtas. Tokioms sąnaudoms priskiriami visi išankstiniai mokėjimai už paslaugas, kurios bus suteiktos įmonei vėliau nei per einantį po ataskaitinių metų laikotarpį, nes vieneri finansiniai metai yra riba, skirianti ilgalaikį turtą nuo trumpalaikio. Kitaip sakant, šiame straipsnyje atspindi apmokėta įmonės teisė gauti minėtas paslaugas. Svarbu pažymėti, kad čia neparodomos tolygiai besikaupiančios sąnaudos, pavyzdžiui, išankstiniai įmonėsapmokėjimai už nuomą ar draudimą, nes šios įmonės teisės, kaip žinome, registruojamos specialiai tokio pobūdžio teisėms atspindėti skirtoje sąskaitoje Nr. 291 Ateinančių laikotarpių sąnaudos ir parodomos balanso Turto dalies „C” skyriuje Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos. Tokia ateinančių laikotarpių sąnaudų registravimo tvarka sąskaitose paaiškinama tuo, kad jas reikia nuolatos kontroliuoti, tikrinant, ar kontrahentai vykdo savo įsipareigojimus įmonei, o jų išskyrimas į atskirą balanso skyrių – daugiausia tradicijos reikalas. Tačiau, kalbant iš esmės, ateinančio laikotarpio sąnaudos, be jokių abejonių, yra viena iš nematerialiojo turto rūšių.

5.1. Ilgalaikio nematerialiojo turto

amortizacija

Kadangi ilgalaikis nematerialusis turtas bus naudojamas keletą ataskaitinių laikotarpių, o jo, kaip ir materialiojo turto, vertė turi būti paskirstoma proporcingai numatomam naudojimo laikui. Tačiau, nustatant šio turto naudojimo laiką, susiduriama su dar viena reikšminga nematerialiojo turto savybe – dideliu jo neapibrėžtumo laipsniu. Vienoms nematerialiojo turto rūšims nesunku nustatyti būsimą naudojimo laiką, o kitoms to padaryti beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, patentai, licencijos, autorių teisės, brokerių veiklos išlaidos turi aiškų galiojimo laiką, kuris numatomas sutartyse ar kituose šio turto įsigijimą liudijančiuose dokumentuose. Tačiau kitas nematerialusis turtas (tyrinėjimų ir plėtojimo darbų savikaina, prestižas, prekės ženklas ir pan.) neturi griežtai nustatyto naudojimo laiko, nes toks turtas paprastai egzistuoja tol, kol veikia įmonė. Todėl jo naudojimo laikas nustatomas bendru susitarimu ar valdžios organų nutarimuose.

Amortizacija – ilgalaikio nematerialiojo turto įsigijimo savikainos paskirstymas per jo naudojimo laiką.

Įsigytas nematerialusis turtas (taip pat ir formavimo savikaina) turi būti amortizuotas per jo naudojimo laikotarpį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ekonomikos bei finansų ministerijų patvirtintais amortizacijos ekonominiais normatyvais. Reikia amortizuoti visą nematerialiojo turto įsigijimo savikainą, t.y. tokiam turtui negali būti nustatoma kokia nors likvidacinė vertė. Amortizuota dalis registruojama ir kaupiama atitinkamo nematerialiojo turto amortizacijos (kontraturto) sąskaitos kredite bei amortizacijos sąnaudų sąskaitos debete, jas koresponduojant tarpusavyje. Nepriklausomai nuo nematerialiojo turto rūšies, jo amortizacija gali būti tiesiog proporcingu būdu. Visiškai amortizavus turimą nematerialųjį turtą, jo įsigijimo savikaina bei amortizacijos suma turi būti nurašoma, tarpusavyje koresponduojant šias abi sąskaitas. Dėl tam tikrų priežasčių netenkant nevisiškai amortizuoto nematerialiojo turto (pavyzdžiui, prarandant licenciją), jo likutinė vertė turi būti nurašoma į netekimus. Taigi, ilgalaikiam nematerialiajam, kaip ir materialiajam, turtui amortizacijos norma apskaičiuojama kiekvieną ataskaitinį laikotarpį.

6. Ilgalaikio finansinio turto esmė ir sudėtis

Dar viena ilgalaikio turto rūšis – finansinis turtas. Tai ypatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Šio ypatingo turto apskaita – ypač sudėtinga, ją turi tvarkyti labai gerai finansinio turto apskaitos teoriją išmanantis buhalteris. Kita vertus, sudėtingas finansinio turto apskaitos mechanizmas mūsų šalyje dar tik kuriamas.

Finansinio turto grupėje atspindimas turtas, kaip ir kiekvienas ilgalaikis turtas, turi teikti įmonei ekonominės naudos arba suteikti atitinkamų teisių ir privilegijų ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį, nes tai – ilgalaikis turtas. Ilgalaikis finansinis turtas atspindimas balanso Ilgalaikio turto skyriaus dviejose grupėse: ketvirtojoje Ilgalaikis finansinis turtas ir penktojoje Po vienerių metų gautinos sumos.

Balanso IV skyriuje atspindimas ilgalaikis finansinis turtas išsiskiria tuo, kad šioje straipsnių grupėje atsispindi tik tas turtas, kurį įmonė vienu ar kitu būdu įsigyja iš dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių. Dalyvavimo ryšiais susijusios įmonės – tai įmonės bendrasavininkės, kai viena įmonė turi įsigijusi kitos įmonės nuosavybės. Kaip tik dėl to savininkams labai svarbi visa informacija apie tų įmonių veiklą, ir būtent todėl šiose įmonėse esantis turtas išskiriamas į atskirą balanso grupę.

Finansinis turtas atsiranda įsigijus kitų įmonių vertybinių popierių: akcijų, obligacijų, vekselių ir kt. Šiuo atveju akcijos ir obligacijos įsigyjamos ne spekuliaciniais tikslais (tikintis jas parduoti, kai tik padidės šių vertybinių popierių rinkos kaina), bet norint padidinti įmonės turtą dividendais ar palūkanomis.

Investicijoms priskiriamos kitų įmonių išleistos privilegijuotosios ir paprastosios akcijos bei obligacijos, kiti vertybiniai popieriai, kuriuos įsigijo įmonė. Taip įmonė įgauna tam tikrų teisių šiuos popierius išleidusių ūkio subjektų atžvilgiu. Įsigytos akcijos ar obligacijos apskaitoje bei atskaitomybėje rodomos faktine jų įsigijimo savikaina, neatsižvelgiant į jų nominaliąją vertę.

Gautinoms sumoms priklauso dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių įsipareigojimai atskaitomybę rengiančiai įmonei, atsiradę, kai šioji suteikia ilgalaikę grąžintiną finansinę ar kitokią paramą toms įmonėms. Šiam, kaip ir Investicijų, straipsniui dėl tų pačių priežasčių taip pat galioja, straipsniui dėl tų pačių priežasčių taip pat galioja „dvidešimt procentų” nuosavybės taisyklė.

Kito ilgalaikio finansinio turto grupei priskiriamuose straipsniuose registruojami tų įmonių vertybiniai popieriai, kurių mažiau nei 20 procentų nuosavybės priklauso įmonei, įsigijusiai šiuos vertybinius popierius.

StraipsnisNuosavos akcijos, kuriam priskiriamos supirktos pačios įmonės anksčiau išleistos akcijos, išsiskiria tuo, kad šios akcijos atspindimos apskaitoje ir atskaitomybėje jų nominaliąja verte, nes ir nesupirktos (pas savininkus esančios) įmonės akcijos apskaitoje registruojamos nominaliąja jų verte.

Kitos investicijos apima įmonės įsigytus kitų įmonių vertybinius popierius bei ilgalaikio pinigų investavimo tikslais įsigytą ilgalaikį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą. Šiame straipsnyje atspindimos investicijos į tas įmones, kuriose atskaitomybę sudarančios įmonės nuosavybė yra mažesnė nei 20 procentų jų kapitalo, įsigytieji vertybiniai popieriai rodomi faktine jų įsigijimo kaina. Tai tinka ir kitoms gautinoms sumoms, kurioms priklauso įvairios gautinos sumos, kurias įmonė numato gauti iš dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių vėliau nei po ataskaitinių einančiais metais (todėl jos ir laikomos ilgalaikiu turtu!).

Ilgalaikis finansinis turtas, skirtingai negu ilgalaikis materialusis ir nematerialusis turtas, per jo naudojimo laikotarpį nenudėvimas ar amortizuojamas. Jis, kaip ilgalaikis materialusis turtas, gali būti tik perkainojamas. Ilgalaikis finansinis turtas perkainojamas tada, kai reali jo rinkos vertė gerokai viršija pradinę vertę (įsigijimo savikainą), jeigu toks vertės viršijimas yra ilgalaikis ir pastovus. Kartais tenka nurašyti kaip ypatinguosius praradimus nuvertėjusio ilgalaikio finansinio turto sumas, nes finansinio turto vertė kinta labiau negu kito ilgalaikio turto.

Ilgalaikis piniginis turtas, atsirandantis dėl įmonės santykių su tais trečiaisiais asmenimis, su kuriais nėra nuosavybės santykių, atsispindi penktojoje balanso straipsnio grupėje Po vienerių metų gautinos sumos. Jame atspindimos visų prekybos bei kitų įmonės partnerių, su kuriais įmonė nesusijusi nuosavybės ryšiais, skolos.

7. Ilgalaikio turto apskaitos dokumentavimas

Ilgalaikio turto įsigijimo, nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo, perleidimo bei nurašymo operacijoms dokumentuoti kaip ir kiekviename kitame apskaitos bare naudojami tik tam tikri pirminiai dokumentai, analitinės bei sintetinės apskaitos registrai. Tai įmonės vadovo įsakymai, ilgalaikio turto perdavimo ir priėmimo, likvidavimo bei nurašymo aktai, ilgalaikio turto apskaitos kortelės, didžiosios knygos sąskaitos (žr. priedą).

Įmonės vadovo įsakymais turi būti patvirtinta:

turto vieneto įsigijimo savikainos riba, kurią viršijęs ilgalaikio naudojimo tikslais įsigyjamas turtas turi būti priskirtas ilgalaikiam;

įmonėje naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimui (amortizacijai) skaičiuoti taikomi būdai bei nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvai atskiroms turto rūšims.

Įsakymai yra laisvos formos dokumentai, todėl kiekvienoje įmonėje jų surašymo forma gali šiek tiek skirtis. Tačiau juose, be visų privalomų ir identifikuojančių įmonę bei suteikiančių įsakymui juridinę galią rekvizitų, turi būti nurodyta: įsigyto turto priskyrimą ilgalaikiam pagrindžiantis jo įsigijimo savikainos dydis (litais); naudojamam ilgalaikiam turtui nudėvėti (amortizuoti) taikomų būdų pavadinimai bei nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvai procentais nuo turto pradinės vertės arba metais, per kuriuos turtas nudėvėtas(amortizuotas). Šie normatyvai įmonėje turi būti nustatomi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos finansų bei ekonomikos ministerijų patvirtintus ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) ekonominius normatyvus. Minėti įsakymai yra metodologinis pagrindas visiems kitiems ilgalaikio turto apskaitos dokumentams surašyti.

Įsigijus ilgalaikį materialųjį turtą pirmiausia reikia jį užpajamuoti, išrašant atitinkamą pajamavimo dokumentą. Perduodant įsigytą turtą eksploatuoti, turi būti surašomas jo perdavimo ir priėmimo aktas (žr. priedą). Tai laisvos formos pirminis dokumentas. Jame turi būti nurodoma: kokį turtą (kokios rūšies, pavadinimo ir paskirties) įmonė priima, kuriame padalinyje jis bus eksploatuojamas, kokia jo pradinė vertė, naudojimo pradžios data, jam taikoma nusidėvėjimo norma ir kiti rekvizitai, reikalingi tokio turto analitinei apskaitai ir suteikiantys aktui juridinę galią. Tiktai pagal tokį aktą (kuriame pažymimas ilgalaikio turto perdavimas naudoti) galima skaičiuoti ilgalaikio turto nusidėvėjimą. Ilgalaikio turto perdavimo ir priėmimo aktai taip pat surašomi, perduodant turtą iš vieno įmonės padalinio į kitą. Pagal surašytus aktus daromi atitinkami įrašai analitinės bei sintetinės apskaitos registruose.

7.1. Ilgalaikio turto apskaitos kortelės rekvizitai ir svarbiausios jos pildymo klaidos

Ilgalaikio turto kortelės skiltyse turi būti įrašomi šie duomenys:

Kortelės numeris.

Sintetinės (kontrolinės) sąskaitos, į kurią patenka šios kortelės duomenys, numeris ir jo pavadinimas.

Klaida – šioje skiltyje įrašomas kitam turtui apskaityti skirtos sintetinės sąskaitos numeris ar pavadinimas.

Kortelėje apskaitomo turto pavadinimas.

Kortelėje apskaitomo turto kodas įmonėje.

Kortelėje apskaitomo turto inventorinis numeris įmonėje.

Klaida – šioje skiltyje įrašomas numeris, kuris jau duotas kitam turtui.

Turto eksploatavimo vieta. Materialiai atsakingas už šį turtą asmuo.

Klaida – šioje skiltyje nurodoma klaidinga turto eksploatavimo vieta.

Turto gavimo įmonėje data.

Turto pradinė vertė.

Klaida – šioje skiltyje įrašoma neteisinga ilgalaikio turto pradinė vertė.

Turto likvidacinė vertė (jei ši nustatoma).

Klaida – šioje skiltyje įrašoma neteisinga turto likvidacinė vertė.

Kortelėje apskaitomo turto pradinė metinė nusidėvėjimo norma procentais bei metinė nusidėvėjimo suma.

Klaida – šioje skiltyje įrašoma neteisinga metinė nusidėvėjimo norma.

Turtui nudėvėti taikomas nusidėvėjimo skaičiavimo būdas.

Pasirinkto naujo nusidėvėjimo skaičiavimo būdo pavadinimas bei jo taikymo pradžios data.

Klaida – šioje skiltyje nenurodoma arba nurodoma klaidinga naujo nusidėvėjimo skaičiavimo būdo taikymo pradžia.

Kortelėje apskaitomo turto perdavimo eksploatuoti data.

Klaida – šioje skiltyje nurodoma klaidinga turto perdavimo eksploatuoti data.

Numatoma galutinio kortelėje apskaitomo turto nusidėvėjimo data.

Klaida – šioje skiltyje nenurodoma arba nurodoma neteisinga galutinio nusidėvėjimo data. .

Pirmojo turto naudojimo mėnesio (arba ketvirčio) nusidėvėjimo suma.

Kiekvieno vėlesnio mėnesio (arba ketvirčio) nusidėvėjimo suma.

Kortelėje apskaitomo turto vertės indeksavimo (perkainojimo) data.

Klaida – šioje skiltyje nurodoma neteisinga indeksavimo (perkainojimo) data.

Turto vertės indeksavimo koeficientai.

Klaida – šioje skiltyje nurodomas neteisingas koeficiento dydis.

Kortelėje apskaitomo ilgalaikio turto pradinė vertė po indeksavimo (perkainojimo).

Klaida – šioje skiltyje nurodomas neteisingas indeksuotos (perkainotos) vertės dydis.

Indeksuotos (perkainotos) turto vertės perviršis, lyginant su verte iki indeksavimo (perkainojimo).

Kortelėje apskaitomo turto metinė nusidėvėjimo norma po atlikto vertės indeksavimo (perkainojimo) procentais bei metinė nusidėvėjimo suma.

Klaida – šioje skiltyje įrašoma neteisinga nauja turto nusidėvėjimo norma procentais arba suma.

Metai, kuriais skaičiuojamas turto nusidėvėjimas.

Nusidėvėjimo suma per mėnesį bei ketvirtį.

Klaida – šioje skiltyje įrašoma neteisinga nusidėvėjimo suma per mėnesį bei ketvirtį.

Turto nusidėvėjimo sumos indeksavimo koeficientas.

Per metus priskaičiuota ilgalaikio turto nusidėvėjimo suma.

Klaida – šioje skiltyje įrašoma neteisinga metinė nusidėvėjimo suma.

Turto nusidėvėjimas, priskaičiuotas nuo jo naudojimo pradžios.

Klaida – šioje skiltyje nurodoma neteisinga sukaupta turto nusidėvėjimo suma.

7.2. Ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo akto rekvizitai ir svarbiausios jo surašymo klaidos

Ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo akto skiltyse turi būti įrašomi šie duomenys:

Įmonės pavadinimas.

Akto numeris ir jo surašymo data.

Aktą tvirtinančio įmonės vadovo vardas, pavardė ir parašas.

Akto tvirtinimo data.

Įsakymo, kuriuo sudaryta ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo komisija, data ir numeris.

Perduodamo-priimamo objekto pavadinimas.

Ilgalaikį turtą perduodančio asmens pareigos, vardas, pavardė.

Perduodamo objekto buvimo perdavimo metu vieta.

Ilgalaikį turtą priimančio asmens pareigos, vardas, pavardė.

Objekto būsimo eksploatavimo vieta.

Sintetinės sąskaitos, kurioje apskaitomas objektas, numeris.

Klaida – įrašomas ne tos sąskaitos numeris.

Objekto pradinė vertė (įsigijimo savikaina).

Klaida – šioje skiltyje įrašoma ne tokia pradinė vertė.

Objekto inventorinis numeris.

Klaida – nurodomas ne tas inventorinis numeris.

Objekto išleidimo (pagaminimo) metai.

Objektoatidavimo eksploatuoti data (metai ir mėnuo).

Klaida – įrašoma ne tokia objekto naudojimo pradžios data.

Objekto susidėvėjimo suma jo perdavimo-priėmimo metu.

Objekto paso (brėžinio) numeris.

Trumpa perduodamo-priimamo objekto charakteristika.

Perdavimo-priėmimo komisijos narių pareigos, vardai, pavardės ir parašai.

Objektą priėmusio asmens pareigos, vardas, pavardė ir parašas.

Objektą perdavusio asmens pareigos, vardas, pavardė ir parašas.

Objekto perdavimo-priėmimo data.

Buhalterijoje padarytos žymos dėl objekto perdavimo-priėmimo fakto.

Vyriausiojo buhalterio vardas, pavardė ir parašas.

IŠVADOS

Kiekvienas tvarkingas žmogus savo daiktus atitinkamai suskirsto ir laiko jiems skirtose vietose. Taip elgiasi ir apskaitininkai. Prieš apskaitant kokį nors darbą, iš pradžių reikia žinoti, kas apskaitoma, ir tik tada galima pasirinkti ir atitinkamą to objekto apskaitos būdą. Tai ypač tinka įmonės ilgalaikiam turtui. Todėl labai svarbu šį turtą teisingai įkainoti ir priskirti jį tam tikroms grupėms. Efektyvus ilgalaikio turto naudojimas įmonėje lemia įmonės veiklos sėkmę, todėl įmonėms labai svarbu teisingai suskirstyti ilgalaikį turtą į nematerialųjį, materialųjį ir finansinį. Įmonės veikloje naudojamas ilgalaikis turtas laipsniškai nusidėvi. Tačiau šis procesas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas. Joks materialus daiktas savaime nenusidėvi.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Kalčinskas G. (2007). Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis.

Bukevičius J,Žaptorius J. (2008). Apskaitos pagrindai. Vilnius: Technika.

Jagminas V., Bagdzevičiūtė A., Petrauskienė D., Zakalskienė R. (2005). Ilgalaikio turto apskaita ir apmokestinimas. Vilnius: Pačiolis.

Bajorūnienė I.S., Christauskas Č. (2007). Apskaitos praktikumas. Kaunas: Technologija.

Juozaitienė L. (2007). Įmonės finansai: analizė ir valdymas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

PRIEDAI

Lietuvos Respublikos

                                                                                                2001 m. gruodžio 20 d.

                                                                                                įstatymo Nr. IX-675

1 priedas ILGALAIKIO TURTO NUSIDĖVĖJIMO ARBA AMORTIZACIJOS NORMATYVAI (METAIS)

*Pastaba.1 priedėlio nuostatos taikomos apskaičiuojant 2008 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.

*Pastaba. 1 priedėlio nuostatos taikomos apskaičiuojant 2008 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjįpelną.

2 priedas ilgalaikio turto likvidavimo aktas

___________________________________________________ Tipinė forma Nr. IT-4

ILGALAIKIO TURTO

LIKVIDAVIMO AKTAS Nr._____ TVIRTINU

Įmonės vadovas

_____ m. _____________ mėn. ____ d. _________________ _____________________

(parašas) (vardas, pavardė)

______ m. _______________ mėn. ____ d.

______ m. _______________ mėn. ____ d. Nr. ___________, remiantis __________________

apžiūrėjo ______________________________________________________________________________

(objekto pavadinimas)

2. Gauta įmonėje _______ m. 3. Atiduota naudoti ______ m. __________________ mėn. ____ d.

4. Atlikta kapitalinių remontų ________________________________ už _______________________ sumą

5. Techninė būklė ir likvidavimo priežastys ____________________________________________________

______________________________________________________________________________________

Priedai. Pridedamų dokumentų sąrašas ______________________________________________________

______________________________________________________________________________________

Komisija ___________________________ _________________________ _______________________

(pareigos) (parašas) (vardas, pavardė)

___________________________ _________________________ _______________________

(pareigos) (parašas) (vardas, pavardė)

___________________________ _________________________ _______________________

(pareigos) (parašas) (vardas, pavardė)

OBJEKTO LIKVIDAVIMO REZULTATŲ APSKAITA

Susidėvėjimo suma ____________________________________________________________________ Lt

Likvidavimo rezultatai ____________________________________________________________________

Ilgalaikio turto nurašymas kortelėje (knygoje) pažymėtas

_______ m. ________________________ mėn. _____ d. Vyriausiasis finansininkas (buhalteris)

Bukevičius J,Žaptorius J. (2008). Apskaitos pagrindai. Vilnius: Technika

Kalčinskas G. (2007). Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, psl. 445

Jagminas V., Bagdzevičiūtė A., Petrauskienė D., Zakalskienė R. (2005). Ilgalaikio turto apskaita ir apmokestinimas.Vilnius: Pačiolis. Psl 3

Kalčinskas G. (2007). Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis

Kalčinskas G. (2007). Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis

Kalčinskas G. (2007). Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis

2

TURTO PRISKYRIMO IMT KRITERIJAI

Ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina

Įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais

Įmonė ketina naudoti turtą ilgiau nei vienerius metus

ILGALAIKIS TURTAS

Pradinė ilgalaikio materialiojo turto vertė

Įmonei yra perduota rizika, susijusi su turtu

Turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią IMT savikainą, įmonės nusistatytą atitinkamai turto grupei

Įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijomo (pasigaminimo) savikainą

Įsigijimo kaina

Įvairios papildomos išlaidos, padarytos įsigyjant turtą

Registruojama apskaitoje ir fiksuojama atskaitomybėje – paaiškinamajame rašte

Priklausomos nuo ilgalaikio turto pobūdžio: įvairūs mokesčiai, melioravimo, tręšimoir valymo išlaidos, transportavimo, perkrovimo ir iškrovimo išlaidos, instaliavimo ir išbandymo, remontų, atliekamų prieš pradedant ilgalaikį turtą eksploatuoti, vertė bei kitos su turto įsigijimu susijusios išlaidos

Naudojant turtą, apskaičiuotas jo nusidėvėjimas registruojamas apskaitoje ir fiksuojamas atskaitomybėje – pelno (nuostolio) ataskaitoje bei paaiškinamajame rašte

Atėmus iš pradinės vertės nudėvėtąją turto sumą, apskaičiuojama likutinė jo vertė

Registruojama apskaitoje ir atskaitomybėje – balanse

Tiesioginės išlaidos: pagrindinių žaliavų, medžiagų ir komplektuojamųjų gaminių įsigijimo savikaina; tiesioginio darbo išlaidos: darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išlaidos bei kitos tiesioginės išlaidos

Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo savikaina

Netiesioginės išlaidos: pagalbinių medžiagų, žaliavų ir komplektuojamųjų gaminių įsigijimo savikaina; papildomo darbo išlaidos: darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išlaidos, taip pat įvairūs mokesčiai bei palūkanos už kreditus, panaudotus įsigyjant turtą, bei kitos netiesioginės išlaidos

Pradinė ilgalaikio materialiojo turto vertė

Registruojama apskaitoje ir fiksuojama atskaitomybėje – paaiškinamajame rašte

Naudojant turtą, apskaičiuotas jo nusidėvėjimas registruojamas apskaitoje ir fiksuojamas atskaitomybėje – pelno (nuostolio) ataskaitoje bei paaiškinamajame rašte

Atėmus iš pradinės vertės nudėvėtąją turto sumą, apskaičiuojama likutinė jo vertė

Registruojama apskaitoje ir atskaitomyboje – balanse

ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO NUSIDĖVĖJIMO APSKAITOS METODAI

PROPORCINGI

Tiesiog proporcingas laiko požiūriu (tiesinis)

Proporcingas produkcijos kiekio požiūriu

PAGREITINTI

Mažėjančios vertės

Metų skaičiaus

Ilgalaikio turto pradinė (arba nudėvėtina) vertė_______________

Pagamintos tuo turtu produkcijos kiekis jo naudojimo laikotarpiu

=

Nusidėvėjimas, tenkantis vienam produkcijos vienetui

Nusidėvėjimas, Pagamintos Laikotarpio

tenkantis vienam x per laikotarpį = nusidėvėjimo

produkcijos produkcijos sąnaudos

vienetui kiekis

Nusidėvėjimo norma = 100____________________________________

(nuošimčiais) Ilgalaikio materialiojo turto naudojimo metai

Turtas – tyrinėjimo ir plėtojimo darbų savikaina

Tyrinėjimo ir plėtojimo darbų išlaidos

N=

Priklausomai nuo ilgalaikio turto paskirties:

Atvežimo išlaidos;

Projektavimo darbai;

Montavimo išlaidos;

Parengimo naudoti išlaidos

Išbandymo, instaliavimo;

Įvairūs mokesčiai;

Melioravimo, trešimo, valymo išlaidos;

Pakrovimo ir iškrovimo išlaidos;

Turto registravimo išlaidos;

Kitos išlaidos.

Fiksuojama apskaitoje

Įvairios papildomos įsigijimo išlaidos

Ilgalaikio materialiojo turto savikaina

Pradinė materialiojo turto vertė

K=

N

A

Pirkimo kaina