Krikscionisko zmogaus vertingumo samprata

TURINYS

I.Įvadine dalis .Apmastymai apie krikšcionybę ir krikšcionišką filosofiją.

II.Dėstymas:

1.Meilės įtaka.

2.Dievo vieta vertybių sampratoje.

3.Kančia – pagrindinis žmogiškosios egzistencijos faktas.

4.Žmogaus vertinimas – jo vieta pasaulyje.

5.”Krikščionis skiriasi nuo nekrikšcionio”-taip teigia J.Girnius.

6.Kas yra nuodėmė?

7.Kuo pagarysta laimė?
III.Kokia krikščioniška žmogaus vertingumo samprata? – lieka atviru klausimu.

KOKIA ŽMOGAUS VERTINGUMO SAMPRATA?

Kas yra žmogus begalybėje, amžinybėje. Dulkelė? “Dulke buvai, dulke ir pavirsi.” Bet žmogus privalo gyventi ir ta savo trumpą gyvenimo tarpsnį nugyventi kuo naudingiau.

Krikščionybe susijusi su Dievu. Ar yra Dievas?Ar įmanoma įrodyti jo buvimą? įrodymai išplaukia iš priežasties ir iš padarinio, “jeigu kooks nors padarinys yra mums aiškesnis už priežastį, tai mes esame priversti suvokti priežastį per padarinį.Juk galima įrodyti bet kokio padarinio priežastį, nes jeigu padarinys priklauso nuo priežasties, tai būtina, kad priežastis būtų anksčiau už padarinį”.Dievo buvimas mums įrodomas “remiantis padariniais kurie yra prieinami mūsų pažinimui. Pažinimas priklauso tik nuo paties žmogaus, jo sugebejimo priimti, analizuoti supantį pasaulį.

Pagal Šv. Tomą Akvinietį įrodyti ar Dievas yra, galima penkiais būdais.”Pirmasis ir aiškesnis budas išplaukia iš judejimo supratimo.Kai kas šiame pasaulyje juda.Taciau visa, kaas juda, yra judinama kieno nors kito.<.> Tas, kas judina viska turi galią, potenciją, bet jokio daikto potencijos negalima paversti veiksmu kitaip, kaip tik tam tikros veikiančios būties dėka”.

“Antrasis būdas išplaukia iš veikiančiosios priežasties.Mat pojūčiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikiančiųjų pr

riežaščiu eilę. <.> Trečias būdas išplaukia iš galimybės ir būtinybės supratimo. <.> Ketvirtas – iš skirtingų laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo.Vadinasi, yra kažkas, kas pasireiškia kaip visu egzistuojančiu dalyku gerumo ir tobulumo priežastis. Ją vadiname Dievu. <.> Penktas būdas išplaukia iš daiktų valdymo supratimo.Taigi yra kažkokia protinga butybe, kuri visa, kas egzistuoja gamtoje, nukreipia i tam tikrą tikslą“.Tai Dievas, jo galybė ir rūstumas. Krikščionybė taip supranta Dievą, o krikščioniška filosofija bando nagrinėti žmogaus santykį su Dievu ir visu žmogu supančiu pasauliu.

Iš kur krikščioniška filosofija? Ar ji nekildinama iš žmogiškosios būties, asmenybės, dorovės ir vertybiu problematikos pozicijų? Vertybių pasaulis įvairus. “Į klausimą, ar iš tikrųjų yra toks pasaulis, kokį jį įsivaizduoju, negaliu atsakyti nieko pagrįsta, nieko kas iškiltų virš visų abejonių, išskyrus štai kąą: neabejotinai ir tikrai turiu tas konkrečias pareigas, kurios man yra pareigos tam tikrų objektų atžvilgiu ir tam tikruose objektuose”. Kokie objektai vertingi, pagal ką, kokiais principais remiantis mes skirstome vertybes? Vienas tas pats daiktas ar reiškinys vienam vertingas, kitam – ne. Kas pasakys, kur tas atskaitos taškas, pagal kuri lygindami galime pasakyti, tai vertinga ar ne? Viskas pasaulyje mus verčia abejoti ir nesvarbu ar tu lėkštas, ar viską matantis filosofas. Abejonė veda prie teisingumo ieškojimo, nors absoliučios tiesos nėra ir bū
ūti negali, tačiau abejonė verčia mąstyti. Kas gali žmogui, mąstytojui sukliudyti “atskleisti naujus faktus ir tiesas – tas, kurios neatitinka iš anksto susikurtos sistemos. Butina klausyti galingo įvairiagarsio būties balso ir atskleisti jame vis naujas dimensijas”. Žmogus, problemos “sprendėjas, privalo būti “atviras” būties problemoms”, jas suvokti ne tik mąstymu, bet ir iracionaliu išgyvenimu.

Koks ūusų supratimas apie tai, kas duota? Mes savo pojūčiais, jutimu jaučiam, kad kažkas yra, bet negalime paaiškinti, todėl sugalvojame įvairias dogmas, žmogaus mąstymą varžančius dalykus: įsakymus, nuostatas, ugdome asmenybėje nuolankų tikėjimą, nereikalaujanįi galvojimo.

Žmogus narve – kokia gali būti vertingumo samprata? “Esminis žmogiškos būties bruožas yra gebėjimas pažinti, išgyventi vertybes, pasiduoti jų įvairiapusiškam poveikiui.<.> Žmogus kaip sąmoninga ir laisva esybė, ir yra asmenybė – vieninga, substanciali būtis, “pasaulis sau”. Savo būties pilnatve asmenybė išreiškia, bendraudama su kitomis asmenybėmis. Jų bendravimas realizuojasi įvairiomis pakopomis ir formomis.”

Pirmiausia su kitais asmenimis turi buti “dvasinis salytis”, kai asmenybė “gerbdama, mylėdama, stebėdama, piktindamasi vidiniai krypsta prie kitos asmenybės, dalyvaujančios jos gyvenime.” Susidaro kažkokia bendruomenė, kuri turi bendresnes žmonių ryšių formas. Tas bendruomenės narių dvasinis pasaulis yra panašus arba bent jau krypstantis vienu i kitus, bandantis supanašėti, priimant kitu reiškiamas mintis, taip pat jas reiškiant, viska sintezuojant ir bandant analizuoti.

Veiksminga žmones veikianti jėga yra meilė.” Meilė yr
ra intencija, dalyvaujanti kitoje asmenybėje, intencionalus atsidavimas, buvimas kartu su ja.<.> D. Fon Hildebrandas analizuoja įvairias meilės rušis, pradedamas nuo pirminės, pusiau instinktyvios tėvų meilės vaikams, sutuoktinių meilės ir baigdamas aukšciausia, dvasine, šventa meile ir įsitikinimu meile, kai žmones jungia aukojimasis tiems patiems idealams.”

Meilė asmenybę suvertybina, vertybės pripildo visą asmenybės būtį. Meilė linksta į aukštas dvasines vertybes, “taciau šį polinkį kiek sukausto tai, kad realus meilės objektas, kita asmenybė, yra “materialios kokybės”. Šią disharmoniją įveikia tokia meilė, kuri parodo kitos asmenybės vertingumą iki giliausių būties sluoksnių, iki jos paslaptingo ryšio su Dievu”. Tai ir yra meilė religinėms vertybėms. Iš tos meilės gimsta tų vertybių siekimas, noras buti geru, kad Dievas įvertintų, stengdamasis neapvilti Jo.

Per grožio, gėrio ir tiesos vertybes bandomas vertinti ir pats žmogus. “Nieko nėra nuostabiau už žmogų”. Pagal krikščionybę “žmogus yra tarpininkas tarp visų kūrinių, artimas aukščiausiems, valdovas tarp žemiausių, dėl proto įžvalgumo ir mąstymo aiškumo galintis buti gamtos aiškintoju, užimantis tarpinę padetį tarp pastovios amžinybės ir tekančio laiko, pasaulio mazgas, ne daug ką menkesnis už angelus”. Tačiau ne vien dėl to žmogus kelia susižavėjimą”.

“Žmogus teisėtai yra vadinamas ir laikomas didžiausiu stebuklu ir nuostabos verta būtybe. <.> Jam aukščiausiasis Tėvas Kūrėjas Dievas pagal paslaptingus išminties dėsnius sukūrė šiuos pasaulio namus, ku
urie mums atrodo kaip nuostabiausia dievybės šventovė. Viršdangiška sritį papuošė protu. Žmogus jau nuo seno stengėsi iminti gamtos paslaptis, domisi aplinkui vykstančiais reiškiniais”. Ar tas vertinimas yra teisingas, dėl to galima ginčytis ir ginčijamasi ilgą laiką. Sunku įrodyti, kad tiesa yra tokia, kokią supranta kiekvienas individas savaip. Čia ir susikerta tiesos supratimo keliai. “Religinių bendruomenių vertybes aukštesnes už pasaulietiškų bendruomenių, ir už asmenybių vertybes”. Čia žmogus tarsi nuvertinamas, tarsi pasmerkiamas neegzistencijai kaip asmenybė, čia egzistuoja masė kaip bendruomenė. Žmogus niekada neapčiuopia apskritai, o apčiuopia savo jutimą ir tik jį įsisamonina. “Kiekvienas pojūtis yra apibrėžtas. Niekada nėra vien tik matoma, apčiuopiama ar girdima, bet visada matome, apčiuopiame ar girdime kažką apibrėžta”.

“I. Tamošaitį labiausiai domino vertybių problematikos kilimo, vertybių pedagogikos, asmenybės ir vertybių santykio problemos”. Kas gali paaiškinti, kiek turi būti asmenybės ( žmogaus ) ir joje vertybių, kokios jos turi būti, kad sudarytų žmoguje pilną harmoniją? Kokią dalį žmogaus sielos pilnatvės turi užimti krikščionybė? Tai filosofiniai klausimai, į kuriuos tiesaus atsakymo nėra ir negali būti. Galima pateikti prielaidas, šimtus klausimų į šį atsakymą, bet konkretaus teiginio – niekada. Žinoma, galima atsakyti taip: krikščioniško vertingumo jokio arba jis įdealus, bet tai bus netiesa. “I. Tamošaitis vertybių problematikos atsiradimą sieja su abstrakčiai suprantamu žmonijos dvasinės kultūros augimu, buržuazinės kultūros prieštaravimus aiškino žmogaus nutolimu nuo dievo, teigė, kad dora neatsiejama nuo religijos”. Ir iš viso, kas gali atsakyti į klausimą, kas yra Dievas, ar tai žmogaus sukurtas įdealizuotas kultas, į kurį galėtų kreiptis, kuriuo galėtu tikėti, pasitikėti juo, aklai sekti? Ar yra kažkas aukšciau už mus, ar tai tik mūsų sąmonės padarinys?

Iš to seka, kad egzistuoja paties žmogaus problema, “žmogaus subjektyvumo, gyve-nimo, samonės struktūros, kūrybos, laiko ir kt. Egzistencija susideda iš nerimo, abejonės, rūpesčio, nuogasčio, baimės ir vilties. <.> Individualios samonės analizę galima išplėsti iki galutinių “fundamentalių” žmogiškosios būties apskritai sąlygų, tokių kaip vienišumas, laikinumas, trapumas, prasmės poreikis, mirtis – visų žmogaus galimybių riba”. Ar ta riba teisinga? Ir iš ko mes galime spręsti apie ją ir jos teisingumą?

“Pasak ateistinių egzistencialistų žmogus yra “pasmerktas laisvei“, pasmerktas visada savo paties rizika rinktis ir apsispręsti, nes nėra dievo, kuris nustatytų absoliučius, visiems privalomus idealus bei normas”.

“Religiniai egzistencialistai drauge nurodo, kad kai kuriais išgyvenimais žmogus gali suvokti aukštesnę transcendentinė būties prasmę – Dievą. Transcendencija žmogui geriausiai atsiverianti kraštutinėse tragiškose aplinkybėse – “ribinėse situacijose”, vilties, meilės, tikėjimo išgyvenimuose <.> Žmogus yra visai savita realybė, jame susikerta “visi būties ratai”, todėl filosofinė žmogaus problema negali būti pakeista etikos, pažinimo, ekonomikos ar kitomis problemomis”.

Žmogus priklauso tiek “dvasios viešpatijai, tiek sustingusiai materijos viešpatijai, todėl yra esybė, prieštaringa ir paradoksiška, talpinanti savyje prieštaravimus”. Žmogus kaip asmenybė yra dvasiška esybė, norinti ištrūkti iš ją varžančių varžtų, norinti bėgti į nežinia su viltimi, kad ten, nežinomybėje, geriau.

Dievo santykis su žmonėmis grindžiamas meile, o į patį Dievą žiurima kaip į “tėvą”, galbūt Dievas į pasaulį įeina kaip aktyvi kurianti jėga. Tėvas ir sūnus, Dievas ir žmogus, tuo “ grindimu sudvasinamas žemiškasis vaiko – tėvo santykis. Tėvo autoritetas yra iš Dievo perkeltas ir pasiskolintas, o vaiko paklusnumas, jo pagarba tėvams – tai natūralus laikysenos Dievo atžvilgiu simbolis.”

Tokiu būdu žmogaus individualizmas suvaržomas, tarsi išstumiamas. Taip dingsta žmogaus laisvė. Ji dingsta ne visai, žmogus gali mąstyti, kurti, bet jis jau yra varžomas kažkokiu stereotipu, standartu, kurių paminti nevalia. Žmogus įkišamas už grotų – tam tikrų ribų, kurių negalima peržengti. Jis tarsi praranda kūrybiškumą. “Prarasdamas kurybiškumaą, praranda laisvę, smunka jo asmenybė, tampa objektyvumo, materijos, savo sukurtų daiktų vergu”. Taigi esminis dvasiškumo bruožas – laisvė. “Žmoguje yra pirmapradis, niekieno nedeterminuotas, kylantis iš nebūties bedugnės laisvės principas. Jame taip pat yra dieviškasis principas – “Dievo įdeja, Dievo planas” , kurį laisvai apsispręsdamas žmogus gali realizuoti, gali pražudyti. Dievą žmogus intensyviai suvokia savo individualios egzistencijos gelmėse. Žmogus privalo gilintis į dvasinį pasaulį, iš jo pasiimti viską, kas įmanoma, nieko neatstumdamas. “Asmenybė tobulėja, pasiekia savo pilnatvę tik įveikdama pačią save, peržengdama savojo “Aš” ribas”.

“Bet kokia žmogaus veikla ir pastangos, anot N. Berdiajevo, siejasi su kančia. Kančia yra pagrindinis žmogiškosios egzistencijos faktas. Jis pabrėžia, jog kančia kyla dėl to, kad žmogus, dvasiška esybė, siekianti begalybės ir amžinybės ir kartu varžoma žemiškojo gyvenimo sąlygų. <.> Žmogaus gyvenimas pilnas kančios ir džiaugsmo, nelaimių ir laimės, egzistencinės dialektikos”. Žmogus egzistuoja savo konkrečios dvasios ir kūno vienybe, savo kitimu. Jis jaučia, kad kažkas yra daugiau, aukšciau, nori suprasti, kas tikrasis šio pasaulio tvarkytojas. Ir vėl kyla abejonė. Ji veda į kančią. Per kančią žmogus bando įeiti į tiesą, teisingumo pažinimą, pasaulio supratimą, jo gelmių patyrimą. “Kiekvienas pasaulio supratimas turi būti glaudžiai susijęs su vienokiu ar kitokiu paties žmogaus supratimu”.

Kaip mes turime suprasti mūsų pačių vietą pasaulio sąrangoje? Pagal Šv. Tomą Akvinietį, žmogus stovi ant dviejų – laiko ir amžinybės – pasaulio ribos. “Laiko pasaulis – gamtos tikrovė, amžinybės pasaulis – dvasios tikrovė. Žmoguje tiedu gamtos ir dvasios pasauliai pasiekia nuostabios vienybės. Dvasia labiau vertinama už kūną. Dvasinė siela žmogus “palieka gamtos aklos būtinybės plotmę ir pasiekia laisvės rangą”. Bet viskas nėra laisvė, žmogaus dvasia susijungia su materialiu kūnu, kuris kartu su dvasia sudaro darną, harmoniją, be kurios nebūtų įmanomas žmogaus egzistavimas. Dvasia, tai tarsi kūno gyvenimo išraiška arba kūnas yra dvasinio žmogaus pasaulio išraiška.

Kiekvienas žmogus pasaulyje turi savo pašaukima, tas pašaukimas yra vienas taip pat kaip ir pats žmogus yra vienas, individualus. Mes su pačiu pasauliu esame taip susieti, kad privalome buti jame. Jau “gimdami ateiname į pasaulį kuriuo nora istorijos momentu, vienoje kurioje šeimoje, vienoje kurioje tautinėje, kraujo ir dvasios, bendruomenėje. Tos bendruomenės fizinis ir psichinis tipas jau iš anksto apsprendžia ir mane, mano rasinę konstituciją, mano jauseną ir galvoseną. Beaugant man toji bendruomenė perteikia savąjį gyvenimo supratimą, jo būdą ir paprocius. Aš visą laiką priklausau žmogiškąjam savo aplinkos pasauliui”. Žmogaus buvimas pasaulyje nėra tai, ko negalima išvengti, tai yra dvasinio buvimo sąlyga. Žmogus negali buti vienas, nes vienatvė žudo, ir ne tik dvasiškai, bet žudo ir kūną. Bendravimas nėra kažkoks laiko “užmušimo” būdas, ar nuobodulio nuvijimas tolyn. Kai žmogus dirba, jis neturi laiko nuobodžiauti. “Todėl kalboje apie nuobodulį ir matyti užslėpta dvejopa tiesa:
1) žmogus negali pakelti neveikimo, savęs neapreiškimo, ir 2) šis veikimas savęs apreiškimas, privalo žmogiškosios bendruomenės, kurioje jis įgytų, prasmės. Kiekvienai būtybei veikimas yra jos pačios būties reikalavimas. Neveikimą visada siaubia nebūties šešėlis”. Turi buti bendruomenė ir tik joje žmogus atsiskleidžia kaip asmenybė. Ta bendruomenė išklauso, stebi, mąsto, vertina. Ji priima tavo nuomonę arba žiauriai ją atmeta. Tada pajunti, kad viskas slysta iš rankų ir imi pats vertinti kitaip, ir jei sugebi kovoti už savo nuomonę – tave ima vertinti. Kovoti, tai nereiškia fizinės kovos.

Krikščionybe “uoliai saugoja savąjį krikščioniškąja artimo meile grindžiamą pasaulyje buvimo reikalavimą nuo sektiniu pasaulio ir paties žmogaus niekinimų. Ir faktiškai šiuo savo nusistatymu krikščionybe yra išganingai veikusi kultūros pažangą. Ta krikščioniška meilė artimam verčia mus būti atvirais tiek blogiui, tiek gėriui, būti atvirais savo artimam, o ir visai nepažįstamam žmogui. Moko išklausyti, suprasti ir jei ne padėti, tai bent užjausti. Kartais trūksta to vieno vienintelio lašo padrasinimo, kad galbūt net žmogus nužengtų nuo ribos, kuri skiria gyvenimą ir mirtį. Tas padrasinimo žodis ne tik priverčia žengti žingsnį į apsisprendimą, bet net surasti tinkamiausią ar bent protingiausią sprendimą.

Krikšcioniška meilė ir reikalauja iš mūsų būti artimųjų tarpe, visur ir visada padėti jiems. “Pasaulyje buvimo reikalavimas sietinas su pasaulyje žmogiškosios laisvės bei pilnutinės nepriklausomybės pasaulio atžvilgiu išsaugojimo reikalavimu”. Tai dar viena iš “krikščioniškosios pasaulyje laikysenos “tiesų.” Visai kitą prasmę turi pasaulio meilė. Pasaulio meilės esmė yra pasaulio sudievinimas ir tuo paciu nusigręžimas nuo Gyvojo Dievo šviesos”. Kadangi pasaulyje nėra nieko aukštesnio už žmogų, tai iš tikrųjų pasaulio meilė yra savimeiėe arba savęs sudievinimas. Toks sudievinimas reiškia, kad žmogus pats save ima kaip pasaulio savininką, kuriam turi priklausyti visa, kas pasaulyje yra. Pasaulio meilei, kuria savininkas myli savo daiktus. Daiktai priklauso savininkui, bet šis priklauso pirmiesiems.

“Ateities dienos netikros ir grasios. Ir vis dėlto būtų neteisinga pasiduoti fatalistinei nuotaikai. Tiesa, labai dažnai ateitis atrodo nesulaikomai į mus žengianti, bet mes patys jau esame ją sukūrę. Žmonijos gyvenimą lemia ne kaprizai, bet mūsų pacių kuriamoji dabartis. Nevalia ir tik teatriškai stebėti artėjančią ar jau siaučiančią katastrofą ir slapčia gerėtis. Tai butu didžioji savo paties kaltė, gerėjimosi nuodėmė”.

Kas yra nuodėmė? Iš ko ji kyla? Ar kyla iš noro daryti ką pikta, ar iš netikrumo, abejojimo arba klaidingo supratimo? Bet kur tas teisingasis gyvenimo supratimas? Vėl gi nėra etalono, pagal kurį galėtume lyginti, kuriuo galėtume remtis. Todėl kiekvienas vis kitaip supranta vertybes ir kiekvienas kitaip pagal vertybes supranta nuodėmę. Nuodėmė, tai darymas kažko bloga. Blogybė, tai kas atvirkšcia gėriui. Ir jei gėris yra vertybė, tai nuodėmę galime traktuoti kaip vertingumo sampratos pamynimą. O nuodėmės gali buti skirstomos įpiktybines, tas, kurios daromos suvokiant, kad tai tikrai blogai; ir nemokšiškos nuodėmės – tai tokios, kurios padaromos nevalingai, net neįtariant, kad tai blogai. “Vis dėlto aš visada pasilieku tik pats savyje, savo paties srityje; viskas, kas man yra, išsiplėtoja vien tik iš manes paties; visur stebiu tik pats save, o ne kokią nors man svetimą būtį už manęs. Bet tame savo pasaulyje aš kartu darau prielaidą apie veiksmus kitų būtybių, kurios turėtu būti nuo manęs nepriklausomos ir tokios pat savarankiškos, kaip ir aš. Kaip tos būtybės pačios sau gali žinoti apie iš jų išplaukiančius padarinius, galima suprasti – jos žino apie juos taip pat, kaip aš žinau apie savuosius. Bet visai nesuprantama, kaip aš galiu žinoti apie juos, lygiai kaip nesuprantama tai, kaip jos gali žinoti apie mano egzistavimą ir mano apraiškas – o tokį žinojimą aš joms juk priskiriu. Kaip jos patenka į mano pasaulį”? Bet kokiu atveju žmogus privalo nugyventi jiems skirtą gyvenimo tarpsnį. Koks tas tarpsnis bus – pilnas geru darbų ar vien tik nuodėmės, priklausys vien tik nuo jo pačio, nuo jo sugebejimo suvokti jį supantį pasaulį. “Vienu žodžiu, aš visa laiką priklausiau žmogiškąjam savo aplinkos pasauliui. Šis pasaulis yra naturali mano paskyrimo vieta, jame aš turiu vykdyti savo žmogiškąji pašaukimą. <.> Bet toks buvimas žmogiškosios bendruomenės pasaulyje nėra tiktai man primesta neišvengiamybė. Mano santykiai su šiuo pasauliu nėra tiktai ekonominė būtinybė, bet taip pat, ir visų pirma, mano visokio reiškimosi, ypatingai dvasinio, sąlyga”.

Kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje? “Visos savo paskirties nesuvokiu; tai, kuo turiu tapti ir kuo busiu, pranoksta visą mano mąstymą. Dalis tos paskirties paslėpta ir nuo manes paties; ją mato tik vienas dvasių tėvas, kuriam ji pati kita. Aš tik žinau, kad ji tikrai yra, kad ji amžina ir puiki, kaip ir jis pats”. Tai verčia mus stengtis gyventi kuo naudingiau ir nevisiškai asmeniškai.

“Asmeninis filosofijos pobūdis grindžia ir tolimesnę filosofinio pažinimo savybę, kurią pavadintume ‘egzistencine’ ”. Žmogiškojo būvio apraiška, kuri “tačiau šiame buvyje randa vietos ne ta prasme, kad būvotu šalia daugybės įvairiū kitū apraiškū, bet ji apsprendžia paties šio būvio lytį. Tai nėra dorinis apsprendimas, bet paties būvio linkme”. Filosofuojantis žmogus turi būseną. Mes patys būvojame taip, kaip filosofuojame, todėl gyvename taip, kaip filosofuojame, tai gerai ar blogai tesprendžia kiekvienas. Filosofuojame kiekvienas pagal savo intelektą, kurį apsprendžiame ne mes patys, jo negalima išugdyti, jis įgimtas, vadinasi, yra iš Dievo. Krikščionybė bando neigti filosofiją. Ją sulieja su dogmomis, todėl filosofija sutapatėa su teologija, kas jau savaime yra dogmizmas. “O jeigu Krikščionybė, kaip sakyta, filosofija kaip būsena neigia, tai tik todėl, kad ji filosofavimą keičia tikėjimu, paversdama jį krikščioniškojo būvio lytimi. Bet tokia pakaita kaip tik ir yra geriausias įrodimas, jog filosofiją sudaro ne vieną kurį atskirą mūsų buvio reikmenį, o paties šio būvio būdą arba mūsų pačių būseną, apimančią visus reikmenis. <.> Būdamas krikščionies būsenoje, tikėjimas negali susitaikinti su filosofine būsena kaip ją yra suvokę bei įvykdę graikai”. Tai ir yra tikėjimo ir filosofijos sankirta arba kryžkelė. “Kaip šį sankirtį būtų galima pašalinti, yra skirtinas klausimas, reikalingas išskirtino apmąstymo. Šitoje vietoje pakanka įsisavinti, kad ano sankirčio tikrove remiasi abiejų apraiškų – filosofijos ir tikėjimo – kaip žmogiškųjų būsenų tikrovė”. Jei žmogus filosofuoja, tai jis filosofuoja sau ir visą gyvenimą, kaip ir žmogus paskyręs visą gyvenimą Dievui ir tikėjimo tiesoms. Tiek filosofas, tiek tikintysis gyvena savo idealais, savo mintimis, kurios apnikusios jį. Tos mintys – viena apie pasaulį, būtį ir buvimą jame, kita – apie Dievą ir dvasinius dalykus, žmogų pakylėja nuo kasdienybės. Žmogus tarsi užsidaro į savo vidinį pasaulį, pasilieka su savo jausmais, išgyvenimais, su savo beribe vidine kančia. Tai ryškiai “pabrėžia K. Jaspersas, sakydamas: “Jei nefilosofuoju kasdien, iš viso nefilosofuoju”. Žodis ‘kasdien’ čia reiškia nekasdieniškai sisteminga užsiėmimą, o esminį atsidėjimą, neturintį laisvalaikio, kaip jo neturi tikėjimas religijoje arba ištikimybė moterystėje. <.> Filosofinis mastymas yra gyvenimas, tai filosofijos santykis su mūsų buviu. Kitaip tariant filosofija yra biografinė, tai yra mano gyvenimo aprašymas ta prasme, kad pro ją byloja manasis būvis, kaip jis yra susiklostęs mano laiko vyksme” ir kancioje. Kencia visi, tik vieni daugiau, kiti mažiau, taciau visi kencia dėl nežinomybės arba nežinomos įteigtos, įkaltos žinomybės, koks mums atrodo tikėjimas.

Kaip pažinti kančią, kaip pažinti supantį pasaulį? Kaip pažįsta Dievas ir kaip kūrinys? Iš Šv. Aurelijaus Augustino “Išpažinimų”.

“ 4.1 Viešpatie Dieve mano, kokia gili yra tavo didžioji paslaptis ir kaip toli mane nuo jos atstumia mano nuodėmės: Pagydyk mano akis, kad aš galečiau džiaugtis Tavąja šviesa! Iš tikrųjų, jei dėl didelio žinojimo ir nematymo siela būtų tokia galinga, kad jai butu žinoma viskas, kas buvo ir kas bus, kaip man žinomoje dainelėje, tai tokia siela būtų nuostabi ir stulbinanti iki siaubo, jei nebūtų paslaptis, kas praėjo ir kas bus dar ateityje, panašiai kaip man, kai aš dainuoju ana dainelę, ne paslaptis, kas ir kiek nuo pradžios jau padainuota ir kas bei kiek lieka iki galo. Bet nereikėtų ir minėti, jog Tu, pasaulio, visų sielų ir kūnų Kūrėjau, kitaip žinai visa, kas buvo ir kas bus. Tu žinai visa daug nuostabiau ir daug paslaptingiau. Juk ne taip, kaip dainuojantis žinoma dainelę arba jos klausantis, kuris patiria kintantį poveiki ir kurio demesys blaškomas, laukiant tų garsų, kurie dar turės skambeti ir prisimenant tuo, kurie jau nuskambėjo. ” Viskas Dieve išaukštinta, tik Jis nepriekaištingas, nedarantis klaidų, įdealybė.

Tai kada gi žmogus būna laimingas ir ar iš viso jis kada gali būti tokiu? Kiekvienas turi tikslą gyvenime. Vienų tikslai būna paprasti, greitai pasiekiami, dažniausiai materialiam pavidale, kitų gi tikslai būna moralinio tipo, kaip pavyzdžiui – garbė, liaupsinimas, tarsi jo pačio sudievinimas. “Čia svarbesnis yra tas, kuris teikia garbę, o ne tas, kuris ją gauna, tuo tarpu aukščiausiąjį gėrį mes įsivaizduojame glūdint mūsų pačių viduje ir sunkiai atskiriamą nuo mūsų. Be to, atrodo, jog žmonės siekia garbės norėdami įsitikinti, kad jie patys yra verti to. Todel jie nori, kad juos gerbtų išmanantys žmonės, kurie juos pažįsta ir gerbtų už dorumą. Iš to darosi aišku, kad dorumas yra didesne vertybė, ir galėtume sakyti, kad tai ir bus tikslas žmogaus, gyvenančio valstybės labui”. Gėrio sąvoka yra labai neapibrėžta, nes “kiekvienoje veikloje ir kiekviename mene gėris buna vis kitoks”. Tikslo siekimas, ėjimas į jį iš lėto, bet tiksliai, stengiantis be reikalo nenuklysti į šalį, manyčiau, vadinamas tam tikra gėrio rūšimi – laime. ” Aukšciausio gėrio sutapatinimas su laime galbūt jau yra apskritai visų pripažįstamas dalykas”. Bet kas yra laimė? “Čia kyla dar vienas klausimas: ar laimę įgyjame mokydamiesi, ar į ją įprasdami, ar kokiu kitu būdu lavindamiesi? O gal laimė yra dievo dovana arba atsiranda atsitiktinai? Jeigu dievai apskritai žmonėms duoda kokių dovanų, tai nuosekliai galvojant, ir laimė turėtų būti dievų duota, tuo labiau, kad ji yra vertingiausia iš visu žmogiškų gėrybių”.

“O gal nė vieno žmogaus negalima laikyti laimingu, kol jis tebegyvena”? Bet nesamonė būtų žvelgti į mirtį ar gyvenimo pabaigą, vien tam, kad žmogų būtų galima laikyti laimingu ar nelaimėliu ir tuo labiau, kad žmogaus gyvenimą veikia likimas. “Laimingas žmogus taip pat negali buti nepastovus ir lengvai pažeidžiamas permainų. <.> Tad kas galėtų kliūdyti pavadinti laimingu žmogumi tą, kuris darbuodamasis pagal tobulos dorybės dėsnius ir būdamas pakankamai aprūpintas išorinėmis gėrybėmis, nugyvena ne kurį nors trumpa laiko tarpą, bet visą savo gyvenimą? O gal dar reikia pridurti – kuris visą gyvenimą šitaip nugyvens ir gražiai numirs? Juk mes ateities nežinome, o laimę tariame esant galutiniu tikslu ir visais atžvilgiais tobula. O jeigu taip, tai laimingais vadiname tebegyvenančius žmones”. Vadinasi, laimingas žmogus tiek, kiek jis pats gali ir nori buti laimingu. Taigi žmogaus vertingumo samprata apskritai ir taip pat krikščionišką žmogaus vertingumo sampratą galime traktuoti įvairiai. Vertinga tai, ką mes suprantame, jaučiame, matome, tai kaip darosi, gėrio darymas kitam, pagalba ir t.t., ir vertybės paslėptos giliai, ne kiekvienam žmogui suprantamoje vietoje – būtyje. Jam neaišku, kas yra butis, o jau ką kalbėti apie vertingumą.

Pirma, kiekvienas turime gerai išsiaiškinti, kas yra vertyėe, kokia žmogaus paskirtis, kas mes ir koks mus supantis pasaulis, į ką jis panašus? Pagal kokius kriterijus galime sakyti, kad tas ar kitas yra pilnas vertybių, jomis spinduliuoja?

Nuo klausimo einame prie bandymo atsakyti. Tas bandymas pagrįstas yra ilgų apmastymų, bendruomenės, kurioje gyvena žmogus – krikščionis, ginčų, tikrojo sprendimo ieškojimu. Bet bandymas lieka tik bandymu su daugeliu galimų atsakymų ir beribe nežinomybe, kas yra tiesa. Nuo sprendimo vėl grįžtama prie to, ką jau turėjome. O turėjome ir daug ir nedaug – klausimą. Ir vėl uždaras ratas. Pasirodo, kad tai tik buvo Krikščioniškos žmogaus vertingumo sampratos ieškojimas, bet tai nebuvo jos radimas. Todėl lieka klausimas: KOKIA ŽMOGAUS VERTINGUMO SAMPRATA?

LITERATŪRA

1. Ernst von Aster “Filosofijos istorija”

2. B. Kuzmickas “Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija”

3. J.G. Fichte “Žmogaus paskirtis”

4. Juozas Girnius “Raštai I “, “Filosofijos chrestomatija”

Leave a Comment