Žmonės visais laikais ir visokiais būdais ieškojo atsakymo į pagrindinįgyvenimo klausimą: Kam mes gyvename ant žemės?Šis klausimas rūpi visiems. Galime prie jo pridurti ir kitus: Kas yra žmogus?Kodel mes sukurti? Koks mūsų gyvenimo tikslas?Fizikiniu požiūriu, žmogus tėra fiziologinis bei cheminis padaras. Tai yra, mesesame iš materijos, iš “žemės dulkių”, kaip rašo Biblija.Tačiau ką reiškia būti žmogumi? Ar mes egzistuosime tik laikinai? O galesame sukurti kažkokiai paskirčiai? Kas mus skiria nuo gyvūnų? Ir kuo mes esame įjuos panašūs?Tiesūs, nepagražinti bibliniai atsakymai į šiuos klausimus padės suvokti mūsųgyvenimo tikslą ir suprasti, kam mes gyvename ant žemės.PAŽINK SAVEBiologiniu požiūriu žmogus yra gyvas organizmas. Esame sudėti iš cheminiųelementų. Mes turime skeletą iš kaulų, įvairių rūšių audinius, nervų sistemą, vidausorganus, išorinį odos sluoksnį. Materialiniu požiūriu visa tai ir sudaro žmogų.Bet argi žmogus nėra daugiau nei mato mūsų akis? Ar mūsų, žmonių,prigimtis nėra daugiau, negu fiziniai jos komponentai?Kodėl mes patiriame moralines kančias ir trokštame pažinti nežinomą? Kodėlmes siekiame vis didesnių ir didesnių aukštumų, siekdami atskleisti įvairias sferas beimokslo šakas? Kodėl mes ieškome, semiamės žinių, idant patenkintumėme savožingeidumą? Kodėl mūsų intelektas skatina mus vis į didesnius pasiekimus, įdarnesnį, harmoningesnį materialinį pasaulį?Gamtos mokslo nagrinėjimai apie žmogaus kilmę pasirodė esą visų sunkiausimokslai. Knygoje Darvino juodoji dėžė (Darwin’s Black Box) biochemikas MichaelisBehe moksliniais teiginiais įtikinamai parodė, kad neįmanomas dalykas, jog gyvybėgalėtų atsirasti vien tik iš negyvosios materijos.Visuomenėje pripažintos evoliucijos teorijos negali paaiškinti, kodėl mes
siekiame neapčiuopiamų dalykų, tokių kaip grožis ar dvasinis pažinimas. Žmogausprotas yra per daug sudėtingas, kad būtų atsitiktinumo pasekmė. Biblija nepripažįstaevoliucijos teorijos ir nedviprasmiškai nurodo, jog žmogų sukūrė Dievas.Žmonės labai daug žino apie savo aplinką, visatą o taip pat apie pačius save,jei tai liečia kūno sveikatą. Jau daug žinome apie neorganines ir organinesmedžiagas, apie žemės rutulio augmeniją ir gyvūniją ir netgi apie dangaus šviesuliųprigimtį. Bet maža težinome apie moralinę atsakomybę ir kaip išvengti tokio blogio,kaip karai ir nusikaltimai. Tai lieka mums vis dar mįslė.Padėtis pasaulyje yra pavojinga, ir tai šen, tai ten ji tampa nekontroliuojama,atsiranda nauji karo židiniai, pradedama kariauti. Pagrindinis to kaltininkas yra patsžmogus. Neatidėliojant mes privalome ieškoti moralinio ir intelektualinio sugedimopriežasčių. Mums reiktų mūsų prigimtinį žingeidumą, kuris gamtos mokslų srityjepasiekė tiek daug laimėjimų, nukreipti taip trūkstamos mūsų pasauliui moralinėspažangos keliu. Tuomet gal mūsų rytojus bus šviesesnis.KAS YRA ŽMOGUS?2Žmonėms būtinos žinios iš pažinimo šaltinių – taip pat ir iš tų šaltinių, kurieviršija materialaus pažinimo rėmus, ir su kurių pagalba galime tirti intelektualinėje, oypač dvasinėje sferoje.Mums būtina suprasti žmogų apskritai. Masačiusetso Technologijos institutoprofesoriusStivenas Pinkeris (Steven Pinker) savo knygos Kaip dirba protas? (Howthe Mind Works) pratarmėje rašo: “Pagaliau, mes net nesuprantame, kaip veikiaprotas – nesuprantame taip gerai, kaip kad suprantame apie mūsų kūno darbą ir,žinoma, tikrai ne taip gerai, kaip mokame kurti utopijas arba spręsti avarijų sukeltasproblemas.”MOKSLO RIBOTUMASDabartinė civilizacija nesugeba mūsų visų padaryti laimingais. Trūksta tamreikalingų žinių. Gamtamokslininkai, apsiriboję stebėjimais, dažniausiai negali suteiktimums reikalingų žinių apie nematerialius dalykus. Filosofiniai apmąstymai tėratikrovės neatitinkančios prielaidos, skleidžiančios vien spėliones.Mus veikia dvasiniai dėsniai, jų poveikis toks pat neišvengiamas, kaip irmokslo atrastų fizinių dėsnių poveikis. Nors mes negalime matyti, tarkime svoriojėgos, tačiau juk neabejojame jos buvimu.Kaip traukos jėga daro įtakingą poveikį fiziniams objektams, taip veikia irdvasiniai dėsniai. Jų poveikis priklauso nuo mūsų elgesio.Mokslinis metodas turi savų trūkumų. Savybės, neturinčios nei svorio, neierdvinio matavimo – tokios kaip meilė, tuštybė, neapykanta, grožio pajautimas,poetinis įkvėpimas, netgi moksliniai išradimai – neturi teisingo paaiškinimo.Nors mokslas gali ir duoda tam tikrą įnašą į žinias apie žmogų, tačiau tikvienas Dievas gali mums pasakyti, kas mes esame, kam gyvename ir koks yra mūsųlikimas. Jo Žodis, Jo Biblija užpildo žmogaus žinių trūkumą.Dievo žodis apžvelgia žmogų kaip visumą. Vientisas žmogus negali būtisuskaidytas į atskiras dalis, tarsi atplėšiant jas vieną nuo kitos. Jei mūsų organai būtųatskirti vienas nuo kito, mes negyventumėme. Neturėdami dvasinių savybių,netektumėm žmoniškumo. Dvasinis aspektas yra auščiau visko, ir mes neturime joneignoruoti.KAS TU ESI, ŽMOGAU?Kas yra žmogus? Taip pat ir Biblija klausia to, o ir, tarp kitų filosofų, ImanuelisKantas manė, kad visa filosofija grindžiama šiuo klausimu. Bet ir dabar, kaip iranksčiau, žmogus negali tinkamai atsakyti į šį reikšmingą klausimą.Hebrajų Rašte (Biblijoje) klausimas “Kas yra žmogus?” pasitaiko du kartus.Dovydo mintys Psalmyno 8-me skyriuje gerai žinomos ir cituojamos NaujojoTestamento Laiške hebrajams. Rečiau prisimenami Jobo žodžiai Jobo knygos 7skyriuje.Kaip mes apibūdiname žmoniją? Kas yra žmogus? Ieškodami atsakymo į taipasinaudosime tinkamomis šiai temai Dievo Žodžio eilutėmis.Kaip Dievas sukūrė žmogų?“… Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnervesgyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela” (Pradžios 2,7; K. Burbuliovertimas).KAS YRA ŽMOGUS?3“Visi žmonės yra mano: ir tėvas, ir sūnus. Siela, kuri nusikalsta, mirs”(Ezechielio 18,4; žr. 20-ą eilutę; K. Burbulio vertimas).Pradžios knygos pirmajame skyriuje pasakojama, kad žmogus buvo sutvertaspagal Dievo paveikslą (26-27 eilutės). Antrame skyriuje sužinome papildomų dalykųapie šią kūrybą. Dievas sukūrė žmogų iš materijos, “iš žemės dulkių”. Biblijoje niekurnerašoma, kad žmogus yra arba turi “nemirtingą sielą”. Visos tokios idėjos apie“nemirtingą sielą” yra nebiblijinės, jos akivaizdžiai atsirado iš nebiblijinių šaltinių.Priešingai Biblija (Raštas) nedviprasmiškai apreiškia, kad siela gali mirti, kad jigali būti sunaikinta. Ji nėra nemirtinga. Jėzus ragina nesibaiminti: “Nebijokite tų, kuriežudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to [Dievo], kuris gali pražudyti irsielą, ir kūną pragare” (Mato 10,28).Biblija nedviprasmiškai moko, kad žmogus neturi nemirtingos sielos. Tačiau aržmogaus sandaroje yra kokia nors nemateriali sudedamoji dalis?“Tačiau dvasia yra žmoguje ir Viešpaties įkvėpimas duoda jam supratimą”(Jobo 32,8, K.Burbulio vertimas).Taigi ši dvasia žmoguje sudaro esminę nematerialią jo sudėtinę dalį. Jospadedami žmonės, žymiai aukštesniame lygyje nei gyvuliai, gali mokytis ir suvokti. Šidvasia suteikia žmogui galimybę mąstyti (Pirmas korintiečiams 2,11, žr. A. Jurėnovertimą).Kas atsitinka su ‘žmogaus dvasia”, žmogui mirus (po mirties)?“Dulkės sugrįž į žemę, iš kurios kilo, o dvasia – pas Dievą, kuris ją davė”(Mokytojo 12,7, K.Burbulio vertimas).Ar “žmogaus dvasia” turi savo nepriklausomą nuo žmogaus smegenų ir kūnosąmonę?“Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko…” (Mokytojo9,5).“Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atmintų, kas gali tave šlovinti Šeole?”(Psalmynas 6,6).Biblijoje žmogaus mirtis palyginama su miegu (Danieliaus 12,2, Luko 8,52,Jono 11,11-13, Pirmas korintiečiams 15,19-20). Prisikėlime mirusieji bus pažadintisąmoningai būčiai (Jono 5,28-29; 6,39).ŽMOGAUS PRIGIMTIES MĮSLĖYra daug veiksnių, kurie mus skiria nuo gyvulių: gebėjimas kalbėti; vaizduotė irįžvalgumas; praeities, dabarties ir ateities žinojimas; mūsų protas ir galimybė juonaudotis ir dar daug kas. Svarbiausias skirtumas tarp mūsų ir gyvulių yra žmogausporeikis mąstyti apie save patį.KAS YRA ŽMOGUS?4R.J.Berri savo knygoje Dievas ir evoliucija (God and Evolution) tiksliai išskiriasvarbiausią žmogaus bruožą: “Kaip moko Biblija, mūsų prigimties supratimo raktasyra Dievo paveikslas mumyse, tuo mes … skiriamės nuo gyvulių”.PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄPradžios knygoje mes skaitome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savopaveikslą, suformavęs jį iš žemės dulkių ir įkvėpęs jam “gyvybės alsavimą” (Pradžios1,26-27; 2,7).Tai, kad Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, yrapagrindinis skirtumas tarp žmonių ir visų kitų sutvėrimų. Visi kiti skirtumai tarpžmogaus ir gyvulio, yra paaiškinami šia žmogaus sukūrimo ypatybe.Dievo paveikslas žmogaus gyvenimui suteikia ypatingą svarbą ir nurodo įžmogaus paskirtį. Būti žmogumi reiškia būti panašiu į Dievą. Tai liudija Biblija, todėltai yra neabejotinai tikra!Panagrinėkime tai.Ką mums sako pirmas skyrius Biblijoje apie Dievo paveikslą?“Tuomet Dievas tarė: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą irpanašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, irvisus laukinius žemės gyvulius…” (Pradžios 1,26).Augmenija ir gyvūnija jau buvo sukurta, kai Dievas sukūrė žmogų. Žmogusapvainikavo visą, kas buvo sutverta. Jis buvo numatytas valdyti visus kūrinius. Todėlviena iš pirmųjų užduočių buvo duoti vardus gyvūnams (Pradžios 2,19-20).Iš visos Dievo kūrybos tik žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. HebrajųRaštai neturi tikslių atikmenų žodžiams paveikslas ir panašumas. Cambrige Bible forSchools and Colleges rašo: “… ‘paveikslas’ reiškia fizinį ar dvasinį formų irsubstancijų padauginimą; ‘panašumas’ parodo išorinį panašumą arba išvaizdą.”Žinoma, žmogus neturi tokios galios, kaip Kūrėjas, ir visų jo savybių. Betžmogus savo yra panašus į Kūrėją.Visoje Biblijoje santykiai tarp Dievo ir žmonių aprašomi kaip tėvo ir vaikųsantykiai. Vaikai panašūs į savo tėvus. Šie santykiai aprašyti Laiške hebrajams: “Jukšventintojas [Jėzus] ir šventinamieji [krikščionys] – visi kyla iš viena [Dievo]. Todėl jis[Jėzus] nesigėdija juos vadinti broliais; jis sako: Aš paskelbsiu tavo vardą broliams,susirinkime tave šlovinsiu giesme. Ir vėl: Aš juo pasitikėsiu. Ir vėl: Štai aš ir vaikai,kuriuos davė man Dievas” (Hebrajams 2,11-13).Šios eilutės taip pat nurodo į nuostabius Dievo ketinimus žmonijai. Biblijaapreiškia, kad žmogus sukurtas protingu tam, kad galėtų suprasti Dievą ir perimtidieviškąjį mąstymą. Mūsų paskirtis yra tapti tokiais, kaip dabar yra Jėzus Kristus,būdamas šlovingu Dievo Sūnumi (Jono pirmas 3,2).Ar Dievo ketinimai galioja abiems lytims?“Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą pagal savo paveikslą sukūrė jį;kaip vyrą ir moterį sukūrė juos” (Pradžios 1,27; plg. Pradžios 5,1-2).KAS YRA ŽMOGUS?527-je pastraipoje hebrajiškas žodis “žmogus” etedam (su galininkiniupriešdėliu et), yra bendra sąvoka, reiškianti žmoniją apskritai. Ji nereiškia vien tikpirmojo žmogaus – Adomo (Pirma korintiečiams 15,45; Metraščių pirma 1,1). Taigisąvoka “Dievo paveikslas” taikytina ir atskiram žmogui ir visai žmonijai. Kiekvienasžmogus, ar jis būtų vyras, ar moteris, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.Ar šis sukūrimo aprašymas yra pakartotas Pradžios knygos penktameskyriuje?“Štai Adomo palikuonių kartų sąrašas. Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jįpanašų į Dievą, kaip vyrą ir moterį sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juospalaimino ir davė jiems vardą žmonės” (Pradžios 5,1-2).Pasakojama sąryšyje su svarbiu įvykiu žmonijos istorijoje, su Seto gimimu (3eilutė). Kartu primenama apie žmogaus sukūrimo Edeno sode ypatingas aplinkybes.Ar Biblijos pirmoje knygoje yra dar kartą aprašytas žmogaus sukūrimas?“Kas pralieja žmogaus kraują, to kraują taip pat pralies žmogus, nes pagalsavo paveikslą Dievas sukūrė žmogų” (Pradžios 9,6).Paskutinį priminimą apie pradžią randame tuoj po Nojaus tvano, tai vėlsvarbus posūkis istorijoje. Visos trys žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveiksląaprašymai pateikti tiesioginiame sąryšyje su žmonijos daugėjimu.Dvi jų pateiktos prieš įsakymą “Vaisinkitės ir dauginkitės”, o trečia pateiktaprieš geneologiją.Ar Biblija pasinaudoja žodžiais paveikslas ir panašumas, aprašydama žmoniųdauginimąsi?“Adomas buvo šimto trisdešimt metu, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagaljo paveikslą, ir jis pavadino jį Setu” (Pradžios 5,3).”Biblija aiškina pati save. Šalia (1-2 eilutės) paminėta, kad Dievas vyrą ir moterįsutvėrė pagal savo atvaizdą.Interpreter’s Dictionary of the Bible nurodo: “Kad žmogus panašus į Dievąparodoma Seto panašumu į savąjį tėvą Adomą. Tampa aišku, kad fizinis panašumasnėra atmestinas” (p. 683).Kitais žodžiais: Lygiai kaip vaikai panašūs į savo tėvus, taip mes panašūs įsavo Kūrėją. Nors Dievas nėra fizinė būtybė, jis yra dvasia (Jono 4,24), visi žmonėsišorine išvaizda panašūs į jį. Savo šlovingame pasirodyme Dievas parodė Mozeinugarą (Išėjimo 33,18-23). Be to, pažymėtina, kad Jėzus Kristus savo apaštalams posavo prisikėlimo pasirodė žmogiškame pavidale. Savo “nušvytime” Jėzus pasirodėtokiu pat pavidalu Petrui, Jokūbui ir Jonui (Mato 17,1-9).Kai Dievas pasirodydavo pranašų vizijose, jie apibūdindavo jo pasirodymąžmogaus išvaizda. Fizinių galimybių ribose žmogus, kaipo fizinė būtybė, sukurtaspagal didžiosios dvasinės būtybės – Dievo – paveikslą.