KAS YRA ŽMOGUS?

Žmonės visais laikais ir visokiais būdais ieškojo atsakymo į pagrindinį
gyvenimo klausimą: Kam mes gyvename ant žemės?
Šis klausimas rūpi visiems. Galime prie jo pridurti ir kitus: Kas yra žmogus?
Kodel mes sukurti? Koks mūsų gyvenimo tikslas?
Fizikiniu požiūriu, žmogus tėra fiziologinis bei cheminis padaras. Tai yra, mes
esame iš materijos, iš “žemės dulkių”, kaip rašo Biblija.
Tačiau ką reiškia būti žmogumi? Ar mes egzistuosime tik laikinai? O gal
esame sukurti kažkokiai paskirčiai? Kas mus skiria nuo gyvūnų? Ir kuo mes esame į
juos panašūs?
Tiesūs, nepagražinti bibliniai atsakymai į šiuos kllausimus padės suvokti mūsų
gyvenimo tikslą ir suprasti, kam mes gyvename ant žemės.
PAŽINK SAVE
Biologiniu požiūriu žmogus yra gyvas organizmas. Esame sudėti iš cheminių
elementų. Mes turime skeletą iš kaulų, įvairių rūšių audinius, nervų sistemą, vidaus
organus, išorinį odos sluoksnį. Materialiniu požiūriu visa tai ir sudaro žmogų.
Bet argi žmogus nėra daugiau nei mato mūsų akis? Ar mūsų, žmonių,
prigimtis nėra daugiau, negu fiziniai jos komponentai?
Kodėl mes patiriame moralines kančias ir trokštame pažinti nežinomą? Kodėl
mes siekiame vis didesnių ir didesnių aukštumų, siekdami atskleisti įvairias sferas bei
mokslo šaakas? Kodėl mes ieškome, semiamės žinių, idant patenkintumėme savo
žingeidumą? Kodėl mūsų intelektas skatina mus vis į didesnius pasiekimus, į
darnesnį, harmoningesnį materialinį pasaulį?
Gamtos mokslo nagrinėjimai apie žmogaus kilmę pasirodė esą visų sunkiausi
mokslai. Knygoje Darvino juodoji dėžė (Darwin’s Black Box) biochemikas Michaelis
Behe moksliniais te

eiginiais įtikinamai parodė, kad neįmanomas dalykas, jog gyvybė
galėtų atsirasti vien tik iš negyvosios materijos.
Visuomenėje pripažintos evoliucijos teorijos negali paaiškinti, kodėl mes
siekiame neapčiuopiamų dalykų, tokių kaip grožis ar dvasinis pažinimas. Žmogaus
protas yra per daug sudėtingas, kad būtų atsitiktinumo pasekmė. Biblija nepripažįsta
evoliucijos teorijos ir nedviprasmiškai nurodo, jog žmogų sukūrė Dievas.
Žmonės labai daug žino apie savo aplinką, visatą o taip pat apie pačius save,
jei tai liečia kūno sveikatą. Jau daug žinome apie neorganines ir organines
medžiagas, apie žemės rutulio augmeniją ir gyvūniją ir netgi apie dangaus šviesulių
prigimtį. Bet maža težinome apie moralinę atsakomybę ir kaip išvengti tokio blogio,
kaip karai ir nusikaltimai. Tai lieka mums vis dar mįslė.
Padėtis pasaulyje yra pavojinga, ir tai šen, tai ten ji tampa nekontroliuojama,
atsiranda nauji karo židiniai, pradedama kariauti. Pagrindinis too kaltininkas yra pats
žmogus. Neatidėliojant mes privalome ieškoti moralinio ir intelektualinio sugedimo
priežasčių. Mums reiktų mūsų prigimtinį žingeidumą, kuris gamtos mokslų srityje
pasiekė tiek daug laimėjimų, nukreipti taip trūkstamos mūsų pasauliui moralinės
pažangos keliu. Tuomet gal mūsų rytojus bus šviesesnis.
KAS YRA ŽMOGUS?
2
Žmonėms būtinos žinios iš pažinimo šaltinių – taip pat ir iš tų šaltinių, kurie
viršija materialaus pažinimo rėmus, ir su kurių pagalba galime tirti intelektualinėje, o
ypač dvasinėje sferoje.
Mums būtina suprasti žmogų apskritai. Masačiusetso Technologijos instituto
profesoriusStivenas Pinkeris (Steven Pinker) savo knygos Kaip dirba protas? (How
the Mi
ind Works) pratarmėje rašo: “Pagaliau, mes net nesuprantame, kaip veikia
protas – nesuprantame taip gerai, kaip kad suprantame apie mūsų kūno darbą ir,
žinoma, tikrai ne taip gerai, kaip mokame kurti utopijas arba spręsti avarijų sukeltas
problemas.”
MOKSLO RIBOTUMAS
Dabartinė civilizacija nesugeba mūsų visų padaryti laimingais. Trūksta tam
reikalingų žinių. Gamtamokslininkai, apsiriboję stebėjimais, dažniausiai negali suteikti
mums reikalingų žinių apie nematerialius dalykus. Filosofiniai apmąstymai tėra
tikrovės neatitinkančios prielaidos, skleidžiančios vien spėliones.
Mus veikia dvasiniai dėsniai, jų poveikis toks pat neišvengiamas, kaip ir
mokslo atrastų fizinių dėsnių poveikis. Nors mes negalime matyti, tarkime svorio
jėgos, tačiau juk neabejojame jos buvimu.
Kaip traukos jėga daro įtakingą poveikį fiziniams objektams, taip veikia ir
dvasiniai dėsniai. Jų poveikis priklauso nuo mūsų elgesio.
Mokslinis metodas turi savų trūkumų. Savybės, neturinčios nei svorio, nei
erdvinio matavimo – tokios kaip meilė, tuštybė, neapykanta, grožio pajautimas,
poetinis įkvėpimas, netgi moksliniai išradimai – neturi teisingo paaiškinimo.
Nors mokslas gali ir duoda tam tikrą įnašą į žinias apie žmogų, tačiau tik
vienas Dievas gali mums pasakyti, kas mes esame, kam gyvename ir koks yra mūsų
likimas. Jo Žodis, Jo Biblija užpildo žmogaus žinių trūkumą.
Dievo žodis apžvelgia žmogų kaip visumą. Vientisas žmogus negali būti
suskaidytas į atskiras dalis, tarsi atplėšiant jas vieną nuo kitos. Jei mūsų organai būtų
atskirti vienas nuo kito, mes negyventumėme. Neturėdami dvasinių savybių,
netektumėm žmoniškumo. Dvasinis aspektas yra auščiau visko, ir mes neturime jo
neignoruoti.
KAS TU
U ESI, ŽMOGAU?
Kas yra žmogus? Taip pat ir Biblija klausia to, o ir, tarp kitų filosofų, Imanuelis
Kantas manė, kad visa filosofija grindžiama šiuo klausimu. Bet ir dabar, kaip ir
anksčiau, žmogus negali tinkamai atsakyti į šį reikšmingą klausimą.
Hebrajų Rašte (Biblijoje) klausimas “Kas yra žmogus?” pasitaiko du kartus.
Dovydo mintys Psalmyno 8-me skyriuje gerai žinomos ir cituojamos Naujojo
Testamento Laiške hebrajams. Rečiau prisimenami Jobo žodžiai Jobo knygos 7
skyriuje.
Kaip mes apibūdiname žmoniją? Kas yra žmogus? Ieškodami atsakymo į tai
pasinaudosime tinkamomis šiai temai Dievo Žodžio eilutėmis.
Kaip Dievas sukūrė žmogų?
“. Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves
gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela” (Pradžios 2,7; K. Burbulio
vertimas).
KAS YRA ŽMOGUS?
3
“Visi žmonės yra mano: ir tėvas, ir sūnus. Siela, kuri nusikalsta, mirs”
(Ezechielio 18,4; žr. 20-ą eilutę; K. Burbulio vertimas).
Pradžios knygos pirmajame skyriuje pasakojama, kad žmogus buvo sutvertas
pagal Dievo paveikslą (26-27 eilutės). Antrame skyriuje sužinome papildomų dalykų
apie šią kūrybą. Dievas sukūrė žmogų iš materijos, “iš žemės dulkių”. Biblijoje niekur
nerašoma, kad žmogus yra arba turi “nemirtingą sielą”. Visos tokios idėjos apie
“nemirtingą sielą” yra nebiblijinės, jos akivaizdžiai atsirado iš nebiblijinių šaltinių.
Priešingai Biblija (Raštas) nedviprasmiškai apreiškia, kad siela gali mirti, kad ji
gali būti sunaikinta. Ji nėra nemirtinga. Jėzus ragina nesibaiminti: “Nebijokite tų, kurie
žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to [Dievo], kuris gali pražudyti ir
sielą, ir kū
ūną pragare” (Mato 10,28).
Biblija nedviprasmiškai moko, kad žmogus neturi nemirtingos sielos. Tačiau ar
žmogaus sandaroje yra kokia nors nemateriali sudedamoji dalis?
“Tačiau dvasia yra žmoguje ir Viešpaties įkvėpimas duoda jam supratimą”
(Jobo 32,8, K.Burbulio vertimas).
Taigi ši dvasia žmoguje sudaro esminę nematerialią jo sudėtinę dalį. Jos
padedami žmonės, žymiai aukštesniame lygyje nei gyvuliai, gali mokytis ir suvokti. Ši
dvasia suteikia žmogui galimybę mąstyti (Pirmas korintiečiams 2,11, žr. A. Jurėno
vertimą).
Kas atsitinka su ‘žmogaus dvasia”, žmogui mirus (po mirties)?
“Dulkės sugrįž į žemę, iš kurios kilo, o dvasia – pas Dievą, kuris ją davė”
(Mokytojo 12,7, K.Burbulio vertimas).
Ar “žmogaus dvasia” turi savo nepriklausomą nuo žmogaus smegenų ir kūno
sąmonę?
“Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko.” (Mokytojo
9,5).
“Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atmintų, kas gali tave šlovinti Šeole?”
(Psalmynas 6,6).
Biblijoje žmogaus mirtis palyginama su miegu (Danieliaus 12,2, Luko 8,52,
Jono 11,11-13, Pirmas korintiečiams 15,19-20). Prisikėlime mirusieji bus pažadinti
sąmoningai būčiai (Jono 5,28-29; 6,39).
ŽMOGAUS PRIGIMTIES MĮSLĖ
Yra daug veiksnių, kurie mus skiria nuo gyvulių: gebėjimas kalbėti; vaizduotė ir
įžvalgumas; praeities, dabarties ir ateities žinojimas; mūsų protas ir galimybė juo
naudotis ir dar daug kas. Svarbiausias skirtumas tarp mūsų ir gyvulių yra žmogaus
poreikis mąstyti apie save patį.
KAS YRA ŽMOGUS?
4
R.J.Berri savo knygoje Dievas ir evoliucija (God and Evolution) tiksliai išskiria
svarbiausią žmogaus bruožą: “Kaip moko Biblija, mūsų prigimties supratimo raktas
yra Dievo paveikslas mumyse, tuo mes . skiriamės nuo gyvulių”.
PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ
Pradžios knygoje mes skaitome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo
paveikslą, suformavęs jį iš žemės dulkių ir įkvėpęs jam “gyvybės alsavimą” (Pradžios
1,26-27; 2,7).
Tai, kad Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, yra
pagrindinis skirtumas tarp žmonių ir visų kitų sutvėrimų. Visi kiti skirtumai tarp
žmogaus ir gyvulio, yra paaiškinami šia žmogaus sukūrimo ypatybe.
Dievo paveikslas žmogaus gyvenimui suteikia ypatingą svarbą ir nurodo į
žmogaus paskirtį. Būti žmogumi reiškia būti panašiu į Dievą. Tai liudija Biblija, todėl
tai yra neabejotinai tikra!
Panagrinėkime tai.
Ką mums sako pirmas skyrius Biblijoje apie Dievo paveikslą?
“Tuomet Dievas tarė: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir
panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir
visus laukinius žemės gyvulius.” (Pradžios 1,26).
Augmenija ir gyvūnija jau buvo sukurta, kai Dievas sukūrė žmogų. Žmogus
apvainikavo visą, kas buvo sutverta. Jis buvo numatytas valdyti visus kūrinius. Todėl
viena iš pirmųjų užduočių buvo duoti vardus gyvūnams (Pradžios 2,19-20).
Iš visos Dievo kūrybos tik žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Hebrajų
Raštai neturi tikslių atikmenų žodžiams paveikslas ir panašumas. Cambrige Bible for
Schools and Colleges rašo: “. ‘paveikslas’ reiškia fizinį ar dvasinį formų ir
substancijų padauginimą; ‘panašumas’ parodo išorinį panašumą arba išvaizdą.”
Žinoma, žmogus neturi tokios galios, kaip Kūrėjas, ir visų jo savybių. Bet
žmogus savo yra panašus į Kūrėją.
Visoje Biblijoje santykiai tarp Dievo ir žmonių aprašomi kaip tėvo ir vaikų
santykiai. Vaikai panašūs į savo tėvus. Šie santykiai aprašyti Laiške hebrajams: “Juk
šventintojas [Jėzus] ir šventinamieji [krikščionys] – visi kyla iš viena [Dievo]. Todėl jis
[Jėzus] nesigėdija juos vadinti broliais; jis sako: Aš paskelbsiu tavo vardą broliams,
susirinkime tave šlovinsiu giesme. Ir vėl: Aš juo pasitikėsiu. Ir vėl: Štai aš ir vaikai,
kuriuos davė man Dievas” (Hebrajams 2,11-13).
Šios eilutės taip pat nurodo į nuostabius Dievo ketinimus žmonijai. Biblija
apreiškia, kad žmogus sukurtas protingu tam, kad galėtų suprasti Dievą ir perimti
dieviškąjį mąstymą. Mūsų paskirtis yra tapti tokiais, kaip dabar yra Jėzus Kristus,
būdamas šlovingu Dievo Sūnumi (Jono pirmas 3,2).
Ar Dievo ketinimai galioja abiems lytims?
“Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą pagal savo paveikslą sukūrė jį;
kaip vyrą ir moterį sukūrė juos” (Pradžios 1,27; plg. Pradžios 5,1-2).
KAS YRA ŽMOGUS?
5
27-je pastraipoje hebrajiškas žodis “žmogus” etedam (su galininkiniu
priešdėliu et), yra bendra sąvoka, reiškianti žmoniją apskritai. Ji nereiškia vien tik
pirmojo žmogaus – Adomo (Pirma korintiečiams 15,45; Metraščių pirma 1,1). Taigi
sąvoka “Dievo paveikslas” taikytina ir atskiram žmogui ir visai žmonijai. Kiekvienas
žmogus, ar jis būtų vyras, ar moteris, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.
Ar šis sukūrimo aprašymas yra pakartotas Pradžios knygos penktame
skyriuje?
“Štai Adomo palikuonių kartų sąrašas. Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį
panašų į Dievą, kaip vyrą ir moterį sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos
palaimino ir davė jiems vardą žmonės” (Pradžios 5,1-2).
Pasakojama sąryšyje su svarbiu įvykiu žmonijos istorijoje, su Seto gimimu (3
eilutė). Kartu primenama apie žmogaus sukūrimo Edeno sode ypatingas aplinkybes.
Ar Biblijos pirmoje knygoje yra dar kartą aprašytas žmogaus sukūrimas?
“Kas pralieja žmogaus kraują, to kraują taip pat pralies žmogus, nes pagal
savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų” (Pradžios 9,6).
Paskutinį priminimą apie pradžią randame tuoj po Nojaus tvano, tai vėl
svarbus posūkis istorijoje. Visos trys žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą
aprašymai pateikti tiesioginiame sąryšyje su žmonijos daugėjimu.
Dvi jų pateiktos prieš įsakymą “Vaisinkitės ir dauginkitės”, o trečia pateikta
prieš geneologiją.
Ar Biblija pasinaudoja žodžiais paveikslas ir panašumas, aprašydama žmonių
dauginimąsi?
“Adomas buvo šimto trisdešimt metu, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal
jo paveikslą, ir jis pavadino jį Setu” (Pradžios 5,3).”
Biblija aiškina pati save. Šalia (1-2 eilutės) paminėta, kad Dievas vyrą ir moterį
sutvėrė pagal savo atvaizdą.
Interpreter’s Dictionary of the Bible nurodo: “Kad žmogus panašus į Dievą
parodoma Seto panašumu į savąjį tėvą Adomą. Tampa aišku, kad fizinis panašumas
nėra atmestinas” (p. 683).
Kitais žodžiais: Lygiai kaip vaikai panašūs į savo tėvus, taip mes panašūs į
savo Kūrėją. Nors Dievas nėra fizinė būtybė, jis yra dvasia (Jono 4,24), visi žmonės
išorine išvaizda panašūs į jį. Savo šlovingame pasirodyme Dievas parodė Mozei
nugarą (Išėjimo 33,18-23). Be to, pažymėtina, kad Jėzus Kristus savo apaštalams po
savo prisikėlimo pasirodė žmogiškame pavidale. Savo “nušvytime” Jėzus pasirodė
tokiu pat pavidalu Petrui, Jokūbui ir Jonui (Mato 17,1-9).
Kai Dievas pasirodydavo pranašų vizijose, jie apibūdindavo jo pasirodymą
žmogaus išvaizda. Fizinių galimybių ribose žmogus, kaipo fizinė būtybė, sukurtas
pagal didžiosios dvasinės būtybės – Dievo – paveikslą.

Leave a Comment