Kas labiausiai teršia aplinka?

Mūsu aplinka tai ne tik namai, gimtasis miestas, ar valstybė, kurioje mes gyvename. Aplinką galima suprasti siaurai – kaip erdvę, kurioje mes pastoviai gyvename, dirbame ir ilsimės. Tai miestai, kaimai, gyvenvietės, vandens telkiniai, kalnai, pievos, miškai. O paprasčiau tai gamta, kuri mus supa. Taip pat aplinką galima apibūdinti ir plačiai – kaip visos žmonijos egzistavimo sferą – visą pasaulį. Jį sudaro daug sferų, tai hidrosfera, atmosfera, biosfera, litosfera ir daugelis kitų. Visos sferos neatsiejamai reikalingos viena kitai ir yra labai svarbios. Visa tai teerpė, kurioje egzistuoja ir veikia visuomenė.
Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs – ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė: miške rinko uogas, vaisius, valgomąsias šaknis, susigaudavo laukinį žvėrį, upėje žuvį. Medžioklės verslas vertė keisti gyvenamąsias vietas, klajokliškas gyvenimo būdas nepalikdavo žymesnių pėdsakų, laikinas stovyklas keisdavo kitos, apleistųjų pėdsakus paslėpdavo žalioji augmenija, vėjas ir vanduo. Lietuvos neolito periodu gamta buvo labai mažai teršiama, didžiausias poveikis gamtai pastebimas tik labai apibrėžtose vietose – pačių gyvenviečių ribose. Po truputį žmonių gyvenimas tobulėjo, tačiau žmonijai neužteko žeemės paviršiuje esančių gamtos turtų. Pradėta naudoti žemės gelmėse slūgsančias atsargas: akmenį, klintis, metalų rūdas. Dar vėliau atėjo laikas akmens angliai, naftai ir dujoms. Poreikiai augo kartu su civilizacijos pažanga. Kuo turtingesnė darėsi visuomenė, tuo sparčiau didėjo gamtos sukauptų turtų ek

ksplotavimo tempai. Vietoje to, kad patiems gaminti, paprasčiau buvo vartoti tai, kas jau gamtos pagaminta.

Leave a Comment