Bronius Kutavičius

Gimė 1932m. rugsėjo 13d. Panevėžio raj., Molainių km. Baigė Panevėžio muzikos mokyklos choro dirigavimo klasę, lankė Vilniaus J.Tallat – Kelpšos muz. Mokyklos teorini skyrių. 1964m. baigė LTSR valstybinės konservatorijos A.Račiūno kompozicijos klasę. Pirmieji stambūs B.Kutavičiaus kūriniai – keturių dalių “Divertismentas”, fortepijonui ir styginių orkestrui (1965), Simfonetė (1964). Juose kompozitorius dar nenutolęs nuo klasikinių tradicijų, bet jau ieško naujų harmonijos ir ritmikos priemonių. Poemoje violančelei ir pučiamųjų kvintetui (1967) naudoja SERIJINĘ (nedaloma ir nekaitaliojama, laisvos arba griežtos struktūros garsų seka) ir ALEATORINĘ (muzika, kuri dėl kompozitoriaus ar atlikėjo valios yra daugiau ar mažiau atsitiktinė arba iš dalies improvizuota) TECHNIKĄ. Improvizacinių elementų gretinimas tampa svarbiausiu kompoziciniu principu. Iš kūrinių, sukurtų l. muzikos klasiko M.K.Čiurlionio “Dzūkiškosios variacijos” (1975), pagrįstas l.d. “Beauštanti aušrelė” melodija. Šią temą, kurią atlieka dainininkė (magnetofono įrašas), palengva perima orkestras ir polifoniškai ją plėtoja. Finalinėje, septintoje variacijoje pasigirsta M.K.Čiurlionio Pamėgtas l.d. “Bėkit, bareliai” melodija. Jos fone iš įrašo vėl suskamba pagrindinė kūrinio tema, tik šį kartą Čiurlionio harm.l.daina. B.Kutavičius išbandė įvairius muzikos žanrus. Jis parašė muzikos vaikams, kaimo kapeloms, dramos spektakliams, kino filmams, sukūrė vokalinius ciklus “Avinuko pėdos” ir “Ant kranto”, šaltinių, ieškoma naujų spalvų. B.Kutavičiaus kūrybai didelę įtaką padarė poeto Sigito Gedos (g.1944m.) poezija. Iš jos jis perėmė mitologizuotą istorinės praeities sampratą. Tai senovės ilgesys, poetinė pagonybės vizija, praeito laiko išnykusių kaimų, kalbų ir genčių temos. Jas Kutavičius įgyvendino, paprastomis, tačiau gana moderniomis priemonėmis, dažnai išryškindamas skambesio lietuviškumą (intonacijomis, citatomis, instrumentais), panaudodamas įvairius teatrinius efektus – neįpratsą atlikėjų išsidėstymą salėje aplink klaumsytojus ar scenoje susėdusus ratu. Dalis Kutavičiaus partitūrų yra keistas geometrinės formos (rato, kvadrato, kryžiaus, akies).

B.Kutavičiu sukūrė 5 oratorijas (“panteistinė oratorija”1970, “Paskutinės pagonių apeigos”1978, “Iš Jotvingių akmens”1983, “Pasaulio medis”1986, “Magiškasis sanskrito ratas”1990), 3 operas (“Komlo senis ant geležinio kalno”1976, “Strazdas, žalias paukštis”1981m., “Lokys”2000), kvartetą “Metai su žiogu” 1980m., Kvintetą “Praeities laikrodžiai (1977), simfoninių kūrinių. Orat. “Iš jotvingių akmens” parašyta vokaliniam ansambliui ir senoviniams l.l. instrumentams. Dalį instrumentų galima vadinti “archeologiniais”. Kūrinys skirtas viduramžiais pietų Lietuvoje gyvenusios jotvingių genties atminimui. I oratorijos dalis prasideda akmenų muzika, kuri sudaryta iš šešiais sluoksniais skambančių skirtingo ritmo atkarpų, kartojamų daugelį kartų. Graojama įvairių dydžių ir tembrų akmenimis. Vėliau juos keičia senoviniai instrumentai: lankas su pūsle (juo griežiama strypu), švilpa šiaudo birbynė, dambrelis ir 2 moliniai būgneliai. Po to įsijungia balsai, jie energingai švilpčioja skiemenimis suskaidytus “jotvingiškus” sakinius. Įtampa auga iki audringos kulminacijos dalies pabaigoje. II d. atliekama kanklių, vendens fleitų, skudučių, smuiko, armonikos ir lumzdelio. Po to prisijungia vokalinis kvartetas. Kulminacijoje dainuopjka visi vokalistai, groja instrumentininkai, bei medinių ragų kvartetas. Muzika staiga nutrūksta. Liea solistė, kuri dainuoja originalią l.d. “Pūtė vėjas ąžuluosnan” Orat. “Paskutinės pagonių apeigos” sukurta merginių chorui, solistui, vargonams ir ragams. Joje giedami pagoniški pagarbinima gamtai, medžiams, kalnams ir visam, kas gyva. Iš pirmo žvilgsnio muzikinė kalba l. paprasta, temos trumpos, kurios nuolat kartojamos daugelyje balsų. Šitaip sukuriamas muzikos buvimo visur įspūdis.