Turinys
ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………….. …………………21. MORALĖS FILOSOFIJA PAGAL I.KANTĄ……………………………………………………………… ..41.1. Perėjimas nuo kasdieniško dorovės pažinimo protui filosofinį…. ……………….41.2.Perėjimas nuo populiariosios moralės filosofijos į dorovės metafiziką………….51.3. Paskutinis žingsnis nuo dorovės metafizikos į grynojo praktinio proto kritiką…………………………………………………………………………….. …………………………………..7IŠVADOS………………………………………………………………………………………………….. ………………….9LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………… ………………..10
Įvadas„Filosofija“ graikų kilmės žodis, reiškia išminties meilę. Visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma graikų filosofija. Todėl, jei norime pažinti save, suprasti, kas esame ir iš kur atėjome, tai savo ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje. Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė. [1; 4 ]Senoji graikų filosofija buvo skirstoma į tris mokslus: fiziką, etiką ir logiką.Kiekvienas pažinimas protu yra arba materialus, kai nagrinėjamas koks nors objektas, arba formalus, kai tiriamos vien intelekto ar proto formos ir apskritai bendros mąstymo taisyklės, neatsižvelgiant į objektų skirtingumus. Formalioji filosofija yra vadinama logika, o materialioji, kuri tiria tam tikrus daiktus ir dėsnius, kuriems jie paklūsta, vėl yra dvejopa, nes tie dėsniai yra gamtos arba laisvės dėsniai. Mokslas apie pirmuosius vadinamas fizika, o apie antruosius – etika; pirmasis dar vadinamas gamtos, o pastarasis – dorovės teorija.Bet kurią filosofiją, jei tik ji remiasi patyrimu, galima vadinti empirine, o tą, kuri savo teorijas dėsto remdamasi vien tik aprioriniais principais – grynąja filosofija. Pastaroji, jei ji vien formali, vadinama logika, o jei ji tiria tik tam tikrus intelekto objektus – metafizika.Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Kadangi žmogų domina ne tik išorinis pasaulis, bet ir jis pats ( jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai). Puikiai tai suprasdamas garsusis vokiečių filosofas Imanuelis Kantas, pabrėžė, jog visų pirma filosofą turi dominti štai kokie klausimai:„1. Ką aš galiu žinoti?2. Ką aš privalau daryti?
3. Ko aš galiu tikėtis?4. Kas yra žmogus?Į pirmąjį klausimą atsako metafizika, į antrąjį – moralė, į trečiąjį – religija, o į ketvirtąjį – antropologija. [ 2; 40 ]Kadangi, I. Kantas tyrinėja dorovės filosofiją, tai, nagrinėdamas iškeltą klausimą, apsiriboja tik tuo: ar negalvojama, kad pagaliau reikia būtinai sukurti gryną dorovės filosofiją, visiškai apvalytą nuo visko, kas empiriška ir kas priklauso antropologijai, o kad tokia turėtų būti, savaime išplaukia iš pareigos ir dorovės dėsnių bendros idėjos. Kiekvienas turi sutikti: kad dėsnis turėtų moralės dėsnio galią, t.y. kad sudarytų privalomumo pagrindą, jis pats turi reikšti absoliutų būtinumą; jog įsakymas „ nemeluok“ turėtų tikti ne vien tik žmonėms, tarsi kitos protingos būtybės neprivalėtų į jį kreipti jokio dėmesio; tas pats ir su visais kitais tikrais dorovės dėsniais; jog, matyt privalomumo pagrindo reikėtų ieškoti ne žmogaus prigimtyje ir ne išorinėse aplinkybėse, į kurias jis pakliūva, bet vien apriorinėse grynojo proto sąvokose ir jog kiekvieną kitą įsakymą, kuris remiasi vien patyrimo principais, o netgi tam tikru pažiūriu ir bendrą įsakymą, jei jis, nors ir labai mažai, gal būt vien skatinimo tikslais, remiasi empiriniais pagrindais, galima vadinti praktine taisykle, bet moralės dėsniu – niekada.Numatydamas kada nors ateityje parašyti dorovės metafiziką, I. Kantas pateikia šiuos „Pagrindus“. Nėra jokių kitų jos pagrindų, išskyrus grynojo proto kritiką, taip pat nėra kitų metafizikos pagrindų be jau pateiktos grynojo spekuliatyvaus proto kritikos. Tačiau pirmoji nėra taip būtina kaip pastaroji, nes moralės srityje žmogaus protas lengvai gali pasiekti didelio teisingumo ir išsamumo, tuo tarpu teorijoje – jis visiškai dialektiškas; grynojo praktinio proto kritika, jei ji užbaigiama, ji galėtų parodyti praktinio proto veiksmingumą su spekuliatyviuoju, išvesdama juos iš bendro principo. Tačiau taip užbaigti savo tyrimą, neįpindamas kitos rūšies samprotavimų, I.Kantas negalėjo.MORALĖS FILOSOFIJA PAGAL I.KANTĄ
1.1. Perėjimas nuo kasdieniško dorovės pažinimo protu į filosofinį
Niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį neapribojus galima būtų pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. Protingas ir bešališkas stebėtojas nejaus malonumo, matydamas nuolatinę gerovę tokio asmens, kurio nepuošia nė vienas grynos ir geros valios bruožas. Gera valia būtina sąlyga, kad žmogus pasijustų vertas būti laimingu. Vadinasi, valią motyvuoja ne tik malonumo – nemalonumo motyvai, bet ir proto apriorinis dorovės dėsnis. Taigi valia yra laisva.Gerą valią reikia vertinti daug daugiau negu tai, kas galėtų per ją būti pasiekta, atsižvelgiant ne į tai, kad ji sugeba pasiekti kurį nors savo numatytą tikslą, o dėl to, kad ji yra gera pati savyje. Naudingumas ar nevaisingumas prie tokios vertės nieko negali nei pridėti, nei atimti. Gerai valiai jie tampa tartum forma kasdieniniame gyvenime, pasinaudojant atkreipti dėmesį tokių žmonių, kurie dar netapo geros valios žinovais.Protas nėra tiek pritaikytas, kad galėtų tinkamai vadovauti valiai, tačiau vis dėlto jis duotas kaip praktinė galia, t.y. tokia galia, kuri turėtų įtakos valiai. Todėl proto paskirtis turėtų būti – sukurti valią; ne tiek kaip priemonę kuriam nors tikslui, o gerą valią pačią savaime; tam būtinai reikalingas protas, jei tik gamta visur veikia tikslingai. Vadinasi, ta valia negali būti vienintelis ir pilnas gėris, bet ji turi būti aukščiausias gėris, sąlygojąs visa kita, netgi bet kurį laimės troškimą. Su prigimties išmintimi puikiai derinasi tai, kad proto kultūra reikalinga pirmajam ir besąlyginiam tikslui, įvairiais būdais trukdo pasiekti antrąjį tikslą, būtent – pasiekti laimę; protas gali ją visiškai sunaikinti.
Saugoti savo gyvybę yra pareiga, tai daro kiekvienas. Jie saugo gyvybę, tik neprieštaraudami pareigai, o ne iš pareigos. Jei dideli gyvenimo nemalonumai ar beviltiškas sielvartas atima norą gyventi, bet stiprios dvasios žmogus daugiau piktinasi savo likimu, nei jaučiasi palaužtas ar prislėgtas, trokšta mirti, bet vis dėlto gyvena, nemylėdamas gyvenimo, ne iš polinkio ar baimės, o iš pareigos, jo maksima įgauna moralinį turinį.Moralus charakteris yra geriausias tik dėl to, kad jis gera daro ne iš polinkio, bet iš pareigos. Užsitikrinti sau laimę – pareiga, nes nepasitenkinimas savo padėtimi tarp daugybės rūpesčių ir nepatenkintų poreikių galėtų lengvai virsti didžiule pagunda nesilaikyti pareigos. Tačiau, nekreipdami dėmesio į pareigą, žmonės jau savaime turi didžiulį vidinį norą būti laimingais, nes šioje idėjoje susijungia visi polinkiai. Tik laimės direktyva kai kuriems polinkiams kenkia. Apie visų polinkių patenkinimą žmogus negali susidaryti apibrėžtos ir tikros sąvokos, vadinamos laime. Poelgio moralinę vertę sudaro ne rezultatas, kuris iš to poelgio laukiamas ir ne poelgio principas, kurio motyvą sąlygoja laukiamas rezultatas. Kiekvieną iš tų rezultatų galėtų sukelti ir kitos priežastys, vadinasi, pagal I. Kantą, tau nebūtina protingos būtybės valia. Dėl to tik dėsnio paties savaime supratimas, o ne laukiamas rezultatas sudaro jos valios pagrindą, kurį vadiname moraline. To gėrio nereikia laukti iš rezultatų, jis yra pačiame žmoguje, todėl reikia vadovautis valios principu, t.y. aš visada privalau elgtis tik taip, kad galėčiau taip pat norėti, kad mano maksima taptų visuotiniu dėsniu. „ Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principas“. Arba paprasčiau: Elkis taip, kad galėtum panorėti, jog visi elgtųsi taip, kaip tu dabar! [ 2; 255] „Sekdami pažinti kasdienišką žmonių protą moraliniu požiūriu, prieiname iki to pažinimo principo, kurio protas, tiesą sakant nesupranta tokia abstrakčia ir bendra forma, tačiau kiekvienu metu vis dėlto į jį, atsižvelgia ir spręsdamas naudojasi kaip saiku“. [3; 29]Čia protas nesunkiai atsirenka kas gera ir kas bloga, kas atitinka pareigą, o kas jai prieštarauja. Žinojimas ką žmogus privalo daryti, aišku ir žinoti kiekvieno reikalas. Pastebima, kad kasdieniško žmonių proto praktinė sprendimo galia, palyginus su teorine, gerokai pirmauja. Praktinėje sferoje sprendimo galia ima reikštis, kai kasdieniškas protas iš praktinių taisyklių pašalina visas jutimines pastabas. Žmogus pats savyje, savo poreikiuose ir polinkiuose, kurių visapusišką pasitenkinimą jis vadina laime, jaučia galingą veiksnį, kylantį prieš visus pareigos įsakymus, nors protas ir sako, kad jie verti gilios pagarbos. Pagaliau protas diktuoja, netgi nieko nežadėdamas polinkiams, tarsi niekina iš pirmo požiūrio tokių teisingų reikalavimų. Iš čia kyla natūrali dialektika, t.y. potraukis postringauti prieš tuos griežtus pareigos dėsnius, abejoti jais, jų grynumu bei griežtumu, ir mėginti derinti juos su mūsų pageidavimais ir polinkiais, t.y. iš pagrindų juos sugadinti ir atimti visą jo orumą, tačiau viso šito nepateisina kasdieniškas praktinis protas. Kasdieniškame praktiškame prote, jei jis save tobulina, nepastebimai užsimezga dialektika, kuri verčia protą ieškoti pagalbos filosofijoje. Vis dėlto praktinis protas, visiškai kaip ir teorinis, tikriausiai ras nusiraminimą tik išsamioje mūsų proto kritikoje.1.2. Perėjimas nuo populiarios dorovės filosofijos į dorovės metafiziką
„Iki šiol mūsų vartotą pareigos sąvoką išvedėme paprastai naudodamiesi savo praktiniu protu, tačiau iš to jokiu būdu neišplaukia, kad būtume ją traktavę kaip patyrimo sąvoką. Greičiau yra taip: kai tik mes atkreipiame dėmesį į patyrimą ir stebime žmogaus elgesį, susiduriame su dažnai pasitaikančiais ir tai pripažįstame ir mes patys – teisingais skundais, kad apie nusistatymą elgtis iš grynos pareigos negalima surasti net patikimų pavyzdžių; kad jei net kas nors ir vyksta, neprieštaraujant tam, ką įsako pareiga, tai vis dėlto lieka abejonė, ar tai iš tikrųjų daroma iš pareigos, taigi ar tai turi moralinę vertę“. [3; 32]
Kiekvienas daiktas gamtoje veikia pagal dėsnius. Tik protinga būtybė turi valią, arba gali veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus. Poelgiams kildinti iš dėsnių reikia proto, tai valia yra ne kas kita, kaip praktinis protas. Valia yra galia pasirinkti tik tai, ką protas nepriklausomai nuo polinkių pripažįsta praktiškai būtinu, geru. Kadangi objektyvus principas valiai reiškia prievartą, jo supratimas yra įsakymas, o įsakymo formulė – imperatyvas. Visi imperatyvai išreiškiami privalomumo forma. Jie sako kažką daryti arba kažko nedaryti, bet šitai jie sako valiai, kuri ne visada imasi kažko, kas gerai. O praktiškai gera yra tai, kas sąlygoja valią tarpininkaujant protui. Tuo gėris skiriasi nuo malonumo, nuo to, kas valią veikia tik per pojūčius dėl grynai subjektyvių priežasčių, kurios svarbios tik vienam ar kitam atskiro žmogaus jutimui, o ne kaip proto principas, turintis galią kiekvienam.Dieviškai ar apskritai šventai valiai nėra jokių imperatyvų. Jie yra tik formulės išreikšti santykiui tarp objektyvių valios dėsnių ir apskritai vienos ar kitos protingos būtybės.Visi imperatyvai įsako arba hipotetiškai, arba kategoriškai. Pirmieji galimo poelgio praktinį būtinumą nurodo kaip priemonę pasiekti kažką kita, ko norima. Kategorinis imperatyvas tas, kuris kokį nors poelgį nurodo kaip objektyviai būtiną patį savaime, neatsižvelgiant į jokį kitą tikslą. Jei poelgį mes suprantame kaip būtiną kokiam tikslui pasiekti, yra be galo daug. Kiekvienas mokslas turi kokią nors praktinę dalį, kurią sudaro užduotys, nurodančios, kad koks nors tikslas mums yra galimas, ir imperatyvai, nurodantys, kaip tą tikslą galima būtų pasiekti. Tokius imperatyvus apskritai galima vadinti meistriškumo imperatyvais.Kategorinis imperatyvas yra praktinio dėsnio išraiška, o visi kiti – valios principai, bet ne dėsniai, nes tai, kas būtina siekiant vieno ar kito tikslo, gali būti traktuojamas kaip atsitiktinis dalykas. Kategorinis imperatyvas yra tik vienas ir būtent šitas: elkis tik pagal tokią maksimą, kuria vadovaudamasis tu kartu galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu.„Valią matysime kaip sugebėjimą nustatyti save pačią elgtis pagal tam tikrų dėsnių supratimą. Ir tokį sugebėjimą gali turėti tik protingos būtybės. O tai, kas sudaro valios apsisprendimo objektyvų pagrindą, yra tikslas, ir jei jį nustato tik protas, ji turi turėti vienodą galią visoms protingoms būtybėms. O tai, kas sudaro pagrindą vien galimybes veiksmo, kurio rezultatas yra tikslas, vadinama priemone. Subjektyvus troškimo pagrindas yra paskata, objektyvus valios pagrindas – motyvas.[3; 60-61]Moralė yra ta sąlyga, kuri tik ir leidžia protingai būtybei būti savaiminiu tikslu, nes tikslų viešpatijoje tik per moralę galima būti dėsnius kuriančiuoju nariu. Tik moralė ir žmogus, kiek jis pajėgus būti moraliu, gali turėti orumą.Moralės principui išaiškinti galimi trys būdai, to paties dėsnio formulės, iš kurių kiekviena savaime sujungia savyje kitas dvi. Vis dėl to tarp jų yra skirtumas, jis yra tam, kad proto idėją galima būtų priartinti prie akivaizdumo, o per jį – prie jausmo. Vadinasi, kiekviena maksima turi:1. Formą2. Materiją3. Visų maksimų pilną apibrėžimą.Absoliučiai gera valia yra ta, kuri negali būti bloga, kurios maksima, paversta visuotiniu dėsniu, niekados negalėtų sau prieštarauti.Moralė yra poelgių santykis su valios autonomija, t.y. su galimais visuotiniais dėsniais per valios maksimas. Maksimos , kurios atitinka dėsnių autonomiją, yra šventoji, besąlygiškai gera valia. Ne besąlygiškai geros valios priklausomybė nuo autonomijos principo yra privalumas. Jis negali būti siejamas su šventąja būtybe. Objektyvus poelgio būtinumas, sąlygojamas privalomumo, vadinamas pareiga.1.3. Perėjimas nuo dorovės metafizikos į grynojo praktinio proto kritiką
„Valia yra gyvų būtybių, kiek jos protingos, priežastingumo rūšis, o laisvė būtų tokia to priežastingumo savybė, kai valia gali veikti nepriklausomai nuo pašalinių ją sąlygojančių priežasčių, panašiai kaip gamtinis būtinumas būtų visų neprotingų būtybių priežastingumo savybė, kai jų veiklą sąlygoja pašalinių priežasčių įtaka.
Pateiktasis laisvės aiškinimas negatyvus ir todėl visai nepadeda įžvelgti laisvės esmės, tačiau iš šio aiškinimo išplaukia pozityvi laisvės sąvoka“. [ 3; 85 ]Laisva valia ir dorovės dėsniams paklūstanti valia yra kategorinė imperatyvo formulė ir dorovės principas. Jei iš anksto bus priimta valios laisvė, tai skaitydami jos sąvoką gauname dorovę kartu su jos principu.Pozityvi laisvės sąvoka sukuria kažką trečia, kuri skirtingai nuo fizinių priežasčių, negali turėti jutiminio pasaulio prigimties.Žmogui reikia pripažinti kas sudaro jo pagrindą, būtent – savąjį aš – tokį, koks jis galėtų būti pats savaime, ir atsižvelgiant tik į suvokimą ir pojūčių galią, jausti. Jis galėtų priskirti save vien jutimų pasauliui, o atsižvelgdamas į tai, kas jame turėtų sudaryti gryną veiksmingumą – priskirti save intelekto pasauliui, kurio toliau jis nepažįsta. Tokią išvadą mąstantis žmogus turėtų padaryti ir apie visus daiktus, su kuriais jis galėtų susidurti. Prie tokios išvados prieina ir paprasčiausias protas.Žmogus, perkeldamas save į intelekto pasaulį – o tai daryti jį verčia ne tik valia, bet ir laisvės idėja, t. y. nepriklausomybė nuo jutimų pasaulio sąlygojančių priežasčiųMoralinė prievolė – būtinas asmeninis noras žmogaus, kaip nario tokio pasaulio, kurį galima suvokti tik protu, ir jis supras ją kaip prievolę tik tol, kol save laikys ir jutimų pasaulio nariu.Laisvė yra tik proto idėja, kurios objektyvus realumas pats savaime kelia abejonių, o gamta – intelekto sąvoka, kuri savo realumą grindžia ir būtinai turi grįsti patyrimo pavyzdžiais.Kasdieniško proto teisėtas valios laisvės reikalavimas remiasi sąmone ir neginčijama prielaida, kad protas nepriklauso nuo grynai subjektyvių sąlygojančių priežasčių, kurias sudaro tai, kas priklauso pojūčiams, kas vadinama bendruoju jutimiškumo vardu.Praktinis protas, mintimis persikeldamas į intelekto pasaulį, visiškai neperžengia savo ribų, tačiau tai tikrai atsitiktų, jei jis panorėtų ten įsikelti su stebėjimo, pojūčių pagalba.Intelekto pasaulio sąvoka yra vien požiūris, kurį protas esąs priverstas priimti salia reiškinių, kad save patį galėtų suprasti kaip praktinį.Protas peržengtų visas savo ribas, jei išdrįstų aiškintis, kaip grynas protas gali būti praktiniu. „Čia yra galutinė moralės tyrimo riba; o ją nustatyti labai svarbu jau ir dėl to, kad, viena, protas visur jutimų pasaulyje neieškotų dorovei kenksmingu būdu svarbiausios skatinančios priežasties ir suprantamo, bet empirinio intereso, kita vertus, kad, negalėdamas pajudėti iš vietos, bejėgiškai nemojuotų savo sparnais tuščioje jam erdvėje transcendentinių sąvokų, vadinamų vien protu suvokiamu pasauliu, ir nepasimestų tarp nebūtų dalykų“. [3;105 – 106]Išvados Pasaulio apmąstymas prasidėjo nuo puikiausio reginio, kurį visada gali pateikti tik žmogaus jutimai ir kurio visą platumą visada gali aprėpti tik mūsų intelektas. Etika prasidėjo nuo tauriausios žmogaus prigimties savybės, kurios ugdymas bei puoselėjimas žada begalinę naudą, o baigiasi svajingumu ir prietaringumu. Po to, kai buvo pripažinta maksima – iš anksto gerai apgalvoti visus žingsnius, kuriuos protas ketina žengti, ir neleisti jam eiti kitaip, kaip tik iš anksto gerai apgalvoto metodo keliu. Kad pasirinktume kelią tirdami moralinius mūsų prigimties polinkius, čia nurodyti pavyzdžiai mums gali būti pamokantys ir teikti viltį gauti panašų gerą rezultatą. Juk mes turime proto moralinius sprendinių pavyzdžius. Mokslas – tai siauri vartai, vedantys į išmintį, jei ji suprantama ne tik kaip tai, kas privalu daryti, bet ir tai, kas turi būti taisyklės kuriomis jis vadovautųsi. Tai mokslas kurio sergėtoja visada turi likti filosofija. O kiekvienas mūsų proto panaudojimo esminis principas yra atvesti pažinimą iki jo būtinumo supratimo. Tai esminis proto apribojimas, nes jis negali suprasti nei būtinumo to, kas yra arba kas vyksta, nei to, kas turi vykti, jei jis nesirems sąlyga, kuriai esant tai yra, vyksta arba privalo vykti. Jis be atvangos ieško besąlygiškai būtino ir priverstas tai priimti, neturėdamas jokios priemonės jį išaiškinti. Vadinasi, kad žmogaus protas negali padaryti suprantamų besąlygiško praktinio dėsnio absoliutaus būtinumo, nėra joks svarbiausias moralės principo išvedimo principas, o tik priekaištas kurį turime apskritai padaryti žmogaus protui. Negalima jo kaltinti už tai, kad jis šito nenori padaryti, remdamasis sąlyga, būtent – kokiu nors interesu kaip pagrindu, nes tada jis nebūtų moralės dėsnis, t.y. aukščiausias laisvės dėsnis. Taigi iš tikrųjų nesuprantame besąlygiško moralinio imperatyvo praktinio būtinumo, bet suvokiame jo nesuvokiamumą, o tai yra viskas, ko iš tiesų galime reikalauti iš filosofijos, kuri principuose prieina net iki žmogaus proto ribų.
I. Kanto filosofijoje nagrinėjama aukščiausioji pažinimo forma – protas. Dialektiškas protas, anot I. Kanto, siekia grynai savo galiomis, nepriklausomai nuo patyrimo, pažinti transcendentinius objektus. Jis susikuria idėjas: 1) psichologinė idėja, arba idėja apie sielą; 2) kosmologinė idėja, arba idėja apie pasaulį; 3) teologinė idėja, arba idėja apie Dievą. Kantas mėgina tas idėjas įrodinėti, tačiau įrodyti jų negali. Įrodinėdamas tas idėjas, protas pakliūva į loginius prieštaravimus, antinomijas ir parodo, kad šioje srityje jis įrodymo galios neturi. Tačiau praktinis protas priima tas idėjas kaip prielaidas ir jomis remiasi.Literatūra1. I. Kantas „Dorovės metafizikos pagrindai“ Vilnius, „Mintis“ 1980 m2. A. Azenbacher „Filosofijos įvadas“ Vilnius, „Katalikų pasaulis“, 1992 m. 3. E. Nekrašas „Filosofjos įvadas“ Vilnius, „Mokslo ir ensiklopedijų leidykla“, 1993 m.4. I. Kantas „Praktinio proto kritika“ Vilnius, „Mintis“ 1987 m.