Blezo Paskalio mokslas apie žmogų

Blezas Paskalis.Vieniems jis – pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas, kiti žino jį suformulavus matematikos dėsnius, tretiems – giliai religingas filosofas ir „Minčių“, plačios apimties poleminio veikalo autorius.Tai, kad jis buvo ir viena, ir antra, tikriausiai didžia dalimi rodo tas iškilnumas, kurį ir šiandien tebeskleidžia Blezas Paskalis. B.Paskalis (Blaise Pascal, 1623 – 1662) – prancūzų matematikas, fizikas ir filosofas, gilinosi į tiksliuosius mokslus, tačiau tikslieji mokslai, kaip teigia mąstytojas savo apmąstymuose, pavadintuose Mintys, – svetimi žmogaus prigimčiai.Jie nepaaiškina žmogui, kokia yra jo vieta pasaulyje, neatsako į ramybės neduodančius moralinius klausimus. Kokia yra žmogaus vieta pasaulyje ir kaip jam gyventi, kad jo gyvenimas turėtų prasmę?Mąstytojas bando nusakyti pačios egzistencijos keliamo nerimo ištakas.Pasaulio begalybė, nebūtis, iš kurios žmogus atsiranda, tamsa, kurioje jis išnyksta, atsitiktinis žmogaus pasirodymas pasaulyje priverčia žmogų pasijusti nereikalingu ir bejėgiu. „Kai mąstau apie trumpalaikį savo gyvenimą, panardintą į amžinybę, kuri tęsiasi iki manęs ir po manęs, apie mažą erdvę, kurią užimu ir netgi kurią matau nugrimzdusią begalybėje beribių erdvių, kurių aš nežinau ir kurios nežino apie mane, aš išsigąstu ir nustembu, matydamas save būtent čia, o ne ten, ne nėra jokio pagrindo man būti čia, o ne ten, dabar o ne tada.Kas mane čia įkurdino?Kieno paliepimu, kam vadovaujant man buvo lemta ši vieta ir šis laikas?“ Žmogus visada yra tartum tarpinėje būsenoje – jis negali nei ką nors galutinai pažinti, nei iš viso nieko nežinoti, jis tai eina pirmyn, tai grįžta atgal, tai dreba nuo šalčio, tai leipsta nuo karščio.Žmogus – nei angelas, nei gyvulys.Jis niekada nesuspėja su laiku. „Mes niekada negyvename, o tik ruošiamės gyventi.“-, kalba filosofas.Kiti žmonės nieko negali mums padėti, nes jie tokie pat bejėgiai.

Paskalis teigia, kad viskas šioje žemėje rodo arba žmogaus menkystę, arba dievo gailestingumą, kad žmogaus netobulumas yra akivaizdus.Filosofas siūlo žmogui nors akimirkai atplėšti akis nuo niekingų jį supančių daiktų ir pažvelgti į gamtos didybę.„Te žmogus, grįžęs prie savęs, pasveria, kas jis palyginti su tuo, kas yra?“ Kas yra žmogus begalybėje?Atsakyti galėtų nebent pati begalybė.Tačiau ji neatsako.Ir tai baugina žmogų.„Aš nežinau, kas mane leido į pasaulį, kas aš esu.Aš siaubingai ir visiškai nieko nežinau.Nežinau, kas yra mano kūnas, jausmai, siela.Kas yra ta mano „aš“ dalis, kuri galvoja tai, ką aš kalbu, kuri mąsto apie viską ir patį save , ir vis dėlto, perpranta save ne geriau už visa kita.” Žmogus mato šias siaubą keliančias Visatos erdves , kurių paglemžtas yra , jaučiasi prisietas viename plataus pasaulio kamputyje , nežinodamas , kodėl padėtas kaip tik šioje , o ne kitoje vietoje , kodėl tas trumpas , jam paskirtas gyvenimo laikas yra kaip tik šiame , o ne kitame amžinybės taške. ,,…kaip nežinau , iš kur atėjau , taip lygiai nežinau kur nueisiu….štai kokia mano padėtis : ji pilna menkystės , silpnybės , tamsos .” Mąstytojas siūlo pažvelgti į begalinės mažybės stebuklą . Žmogus sutrinka išvydęs nuostabaus mažumo stebuklus , kaip ką tik buvo sutrikęs dėl neaprėpiamo platumo stebuklų . Mūsų kūnas , atrodęs taškeliu nesuvokiamoje Visatos būtyje , pats tampa pasauliu taip pat nesuvokiamos nebūties atžvilgiu , tartum būtų pakibęs tarp dviejų bedugnių – begalybė ir nieko . Tai kas gi yra tas žmogus tarp šių dviejų begalybių ? – klausia filosofas ir atsako : ,, Niekas , palyginti su begalybe , viskas , palyginti su nieku , vidurys tarp nieko ir visko . Jis be galo toli nuo kraštutinumų supratimo , daiktų pabaigą ir pradus neišvengiamai gaubia paslaptis kurios jam neįspėti.”
Filosofo teigimu , mūsų pažinimas negali pakilti aukščiau tam tikro lygio ir dėl to , kad dalis negali pažinti visumos , ,, negalima pažinti dalies nepažinus visumos , negalima pažinti visumos , nepažinus dalių .” Teigia , kad žmogus nesugeba nei tikrai žinoti , nei absoliučiai nežinoti ir ,, plaukiojame nežinomybėje tarp dviejų kraštutinių taškų , ieškome pagrindo , kad galėtume pastatyti bokštą , kylanti į begalybę , tačiau visas mūsų pamatas subyra , ir žemėje atsiveria bedugnė.” Bet kokie žmogaus jėgomis sumūryti pamatai braška , ir po mūsų kojomis vėl veriasi bedugnės , nes ,, niekas neįstengs įtvirtinti ką nors galutinai tarp dviejų begalybių , kurios suima žmogų į save ir bėga nuo jo .” Mąstytojas nurodo dar vieną mūsų pažinimo bejėgiškumą tame , kad daiktai patys savaime yra paprasti , o mes esame sudaryti iš dviejų priešingų pradų – sielos ir kūno . žmogus negali suprasti , kas yra kūnas , dar mažiau , kas yra dvasia , o jų junginys yra mums supratimo riba ir visiška paslaptis : o tas junginys ir yra žmogaus esmė. Todėl , teigia Paskalis , žmogui , esančiam ,, šis tas , bet ne viskas “ nedera ieškoti tikrumo ir pastovumo , tirti gamtą , reikia susitelkus , mąstyti apie begalybes , ,, prisigerti jų ir ramiai būti toje padėtyje , kuria mums suteikė gamta . Mūsų lemtis – vidurys , nutolęs nuo kraštutinumų , ir šiame viduryje nieko nereiškia žinoti kiek daugiau ar mažiau , arba žinoti , kad mes gyvensime dešimčia metų ilgiau . Žmogus , pasiilginęs savo gyvenimą , nepriartėtų prie amžinybės . Paskalis kalba apie žmogaus proto ribotumą ne tik kosmine , bet ir ontologine prasme , jį veikia jėga , kuri trukdo ieškoti tiesos.Pirmiausia tai vaizduotė , kuri pavergia ir kontroliuoja žmonių protą : ,, veltui šaukia protas , jis negali įvertinti daiktų.“ Vaizduotė kitaip nei protas pripildo mūsų dvasią ir kuria žmonių nuomone garbę ir t.t., dėl savo prieštaringos įvairovės netelpančios į protingas koncepcijas . Vaizduotė trukdo žmogui ne tik teisingai vertinti socialinę ir valstybinę realybę , bet ir apgaudinėja jį kiekviename kasdienybės žingsnyje . Vaizduotės padedami ,, iš amžinybės darome nieką , o iš nieko – amžinybę .”Protas niekada neįveiks vaizduotės , teigia mąstytojas , savo samprotavimuose apie svarbiausią ,, apgaudinėjančią jėgą “, o vaizduotė protą išmuša iš vėžių kada panorėjusi .
Su vaizduote susijusi ir kita ” apgaudinėjanti jėga ,, – paprotys (įprotis ) . Svarbiausias žmogaus gyvenimo žingsnis – profesijos pasirinkimas . Žmonės tai dažnai daro ne vadovaudamiesi protu , ne pagal prigimti , teigia filosofas , o iš papročio,perduodamo iš kartos į kartą , formuojančio įvarius profesijos luomus . teigia , kad dažniausiai žmogus stengiasi pasirinkti tą profesiją ar padėtį apie kuria girdėjo vaikystėje ar vyresnio amžiaus , kad gamta sukūrė žmones žmonėmis , o įprotis paskirsto juos luomais ir priverčia užmiršti savo natūralųjį žmoniškumą . Žmogus , pažymi Paskalis , yra silpniausia visoje gamtoje nendrė , kad jį pražudytum , nereikia pasitelkti visos Visatos , tam pakanka , lašo skysčių ar garų . Bet ši nendrė yra mąstanti . ir jeigu visa Visata užgriūtų jį , žmogų , jis būtų vertesnis už savo žudytoją , nes žinotų apie savo mirtį ir apie Visatos pranašumus , o Visata viso to nežino . Filosofas gali įsivaizduoti žmogų be rankų , kojų , bet negali įsivaizduoti žmogaus be minties tai būtų ,, akmuo arba gyvulys .”Autorius mano , kad žmogui reikia ieškoti savo pranašumo mintyje : ,, Visata erdve mane apglėbia ir paglemžia kaip tašką , mintimi aš ją apglėbiu ir suprantu .” O kas gi ta mintis ? Paskalis siūlo gerai mąstyti . Gerą ar blogą mąstymą lemia gera ar bloga žmogaus valia , jo siekimai . Didžiausia žmogaus vertybe Paskalis laiko ne ,, gryną “ mintį o jos tinkamą reguliavimą ir kryptingumą . ,, Visa žmogaus didybė ir yra ta , kad jis žino savo menkystę . Suvokti save menką , reiškia būti menkam , o suvokti , kad esi menkas , reiškia būti didžiam . Tos menkystės suvokimas ir įrodo didybę .” Savo menkystės supratimas padeda žmogui geriau suprasti savo didybės esmę , išplaukiančią iš pačios tos menkystės . Žmogus be galo nelaimingas dėl to , kad jis yra mirtingas , kenčia dėl savo prigimties , iš to galima spręsti , kad žmogaus prigimtis buvo geresnė , tačiau jis ,, puolė “. Nepaisant visų nelaimių , negandų , žmogus stengiasi siekti tiesos , gėrio , teisingumo ir tie siekiai neišnaikinami jo širdyje . ,, Žmogus nežino į kurią eilę stoti . Jis aiškiai yra paklydęs , iškritęs iš savo vietos ir jos dabar neranda . Jis ieško jos visur , sunerimęs ir nesėkmingai , neįžvelgiamose tamsybėse .”Mąstytojas siūlo žmogui grįžti prie savęs ir mąstyti apie tai , koks jis yra . Žiūrėti į save kaip į pasiklydusi į nuošaliame gamtos kampelyje , ,,tegul šioje mažoje kalėjimo vienutėje , turiu galvoje pasaulį , kuriame gyvena , mokosi gerbti žemę , karalystes , miestus ir suprasti , ko vertas jis pats .”
Paskalis nurodo , kad protas nėra vienintelė galimybė pažinti tiesą . Virš proto , dar yra , ,, subtilumo dvasia “- pažinimas širdimi , intuicija . Pastaroji leidžia žengti toliau nei paprastas racionalus pažinimas , nes ,,širdis jaučia tai , ko protas negali jausti.”Tik širdis padeda žmogui pranokti patį save ir pasiekti didybę . Supratimas širdimi negali pats savaime pasireikšti , jis tėra tikėjimo objektas , ir Paskalis tai teigia , remdamasis savo išgyventa ekstaze – susitikimu su Dievu , Dievą , kurį mylime , o ne ,,filosofų ir mokslininkų Dievą “, apie kurį samprotaujame . Juokinga ir pasipūtėliška manyti , mąstytojo teigimu , kad galime įrodyti Dievo buvimą , – juk jis mus pranoksta begalybę kartų . Žmogus , Paskalis tarsi apibendrina savo samprotavimų dalį , ne angelas ir ne gyvulys , kas jį daro angelu tas daro jį gyvuliu . Žmogus yra angelo ir gyvulio sambūris , vidurys tarp dviejų kraštutinumų , iš kurių išeiti nelemta : ,,išeiti iš vidurio – reiškia išeiti iš žmogaus sferos .”,, Jeigu mes nematome , kad esame tuščiagarbiai , silpni , gašlūs , neteisingi , tai mes akli . Jeigu tai žino , nenorime išsivaduoti , tai ką bepasakysi apie žmogų .” Paliktas vienas žmogus negali išsinarplioti iš esmingų suskaidyto ir susmulkinto pasaulio prieštaravimų , niekur neranda tvirto atramos taško . Bedugnė šių prieštaravimų giluma ir tai , kad iš principo jų negalima pašalinti nei visuomenės pertvarkymais , nei filosofijos doktrinomis , Paskalio nuomone , rodo už jų esant paslaptį , be kurios žmogaus egzistavimas neturėtų jokios prasmės . Be tikėjimo į tai kas absoliutu , be tos aukščiausios apšviestos dvasios nuovokos , niekas , niekur ir niekada žemėje nebūtų tikrai laimingas . Parengti žmogų tokiai būsenai , vedančiai į tikrą dvasios ramybę ir pasitikėjimą ir nori B.Paskalis savo apologija . ….,,o dabar aš nežinau , kas esu ir ką turiu daryti . Visa širdimi trokštu žinoti , kur yra tikrasis gėris , kad juo sekčiau . Dėl amžinybės aš pasirengęs viskam.”(B.Paskalis)
Blezo Paskalio ,,Mintys”(1669) nebaigti fragmentai , yra vienas didžiausių XVII šimtmečio apskritai ir filosofijos kūrinių . Filosofo ,,Mintys” stebina nepaprastu subtilumu analizių , kurios veda iš vienos ekstremalios pozicijos į kitą ir siekia proto ir tikėjimo viršūnės . Kuo didesnis nerimas ir nusistatymas netikėti , tuo karštesnis tikėjimas . Paskalis suabejojo , ar žmogus pajėgus pažinti begalinę visatą , išsiaiškinti svarbiausius būties klausimus . Žmogus nuolatos turi rinktis tarp žinojimo ir nežinojimo . Svarbiausias gyvenimo tiesas žmogus galįs suvokti ne protu , o jausmais , tikėjimu. Žmogus yra mąstanti būtybė , tačiau mąstymas stato jį į keblią padėtį , teigia B.Paskalis.Jis ieško dvasinės ramybės , bet dėl savo dvilypės prigimties jos nesuranda .Ontologiniu požiūriu žmogų sudaro dvi skirtingas substancijas (kūnas ir siela), moraliniu – gėris ir blogis. Dėl to žmogus esąs prieštaringa , tragiška , menka būtybė , svyruojanti tarp dangaus ir žemės ,gėrio ir blogio. Tikrasis gėris nepriklauso nei nuo valdžios , nei nuo žinojimo , nei nuo patenkinto geidulio – jis nėra pramoga. Begalinį ir visuotinį laimės troškimą , daro išvadą Paskalis,gali numaldyti tik begalinė ir visuotinė esybė – Dievas. Paskalis atsigręžia į religinę individualią egzistenciją . ,, Tiesą pažįstame ne tik protu , bet ir širdimi . Širdimi pažįstame pirmuosius pradus .”Šiuos pradus (įsitikinimas , kad egzistuoja išorinis pasaulis , erdvė ir laikas ) protas gali patvirtinti tik ,,atgaline data”. Širdis privalo iš esmės apsispręsti – už arba prieš tikėjimą. Lažybose dėl Dievo buvimo ar nebuvimo žmogus statydamas už Dievą , užstato baigtini dalyką (savo niekinę egzistenciją) , kad laimėtų begalinę (savo amžinąją palaimą). Tai Paskalio siūlomas išsigelbėjimas iš žmogiškosios būties negandų. Žmogus yra nelaiminga būtybė : turėdamas dvasia , jis yra kone angelas , bet dėl savo menkystės jis yra beveik gyvulys .
,,Žmogus tėra tik nendrė , trapiausias iš gamtos kūrinių , tačiau tai mąstanti nendrė .

Literatūra1. B.Paskalis, Mintys //Filosofijos istorijos chrestomatija.Renesansas.-V.:Mintis, 19862. Jean – François Braunstein Visuotinės kultūros istorija, Kronta, 2000, P.170-172