Kas yra filosofija

,,Atsakymą į klausimą, kas yra filosofija, randame ne istoriškai kolekcionuodami filosofijos apibrėžimus, o kalbėdamiesi su tuo, kas mums atsivėrė kaip esinio būtis” (M. Heideggeris)

Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės arba kaip atsirado pasaulis.

Kas yra filosofija? Galima rasti daug įvairių apibūdinimų ir paaiškinimų. Tačiau vargu ar galima vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą.

Kas yra filosofija ir ko ji verta- ginčijamas dalykas, teigia K.Jaspersas ,, Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama, kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės.”

Neabejojama, kaad filosofija turi tikslą, savo laiką ir aiškiai apibrėžtą geografinę atsiradimo erdvę: ji esanti pasirodžiusi šeštą šimtmetį prieš Kristų Mažosios Azijos pakrantėse- Milete, Klazomenuose , Kolofone, Same.Yra žinomas ir,, filosofijos tėvas”- Talis iš Mileto. Net pats vardas šiai,, mąstymo kultūrai” yra graikų duotas: filosofija-išminties meilė; kuklus vardas, nes patys išminčiai esą, pasak Platono, tik dievai, žmogus galįs išminties tik siekti ir todėl būti tik jos draugas. Senovės graikai pirmieji save pavadino filosofais- išminties mylėtojais. Jų meilė išminčiai ir aistringas jos siekimas kaartu buvo ir meilė pasauliui, kaip tobulam žmogaus ir daiktų egzistencijos laukui, kurį graikai vadino kosmosu. Filosofas siekia suvokti tobulą pasaulio esmę, kosmosą, suprasti ką galima mylėti, kuo galima grožėtis, kas yra gera ir teisinga.

Ilgą laiką vyravo įsitikinimas- jis ir ši

iandien nėra visiškai išnykęs-esą filosofija yra toks Vakarų kūrinys, kurio kitose kultūrose arba iš viso nėra, arba jis yra išgabentas iš Europos. Šiandien grįžtama prie A.Šopenhauerio pažiūros, kad,, kiekviena tauta turi savo metafiziką mituose,kurie įjungia pasaulį į tam tikrą visumą ir tuo padaro jį suprantamą, kad filosofuoja net ir nekultūringiausi žmonės, moterys, vaikai. labai uoliai ir labai pasitikėdami savimi.”

Filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška neturi laikinos pradžios, o tik esminę kilmę, kaip jos neturi nei kalba, nei visa eilė kitų kultūrinės kūrybos sričių. M. Heideggeris teigia, kad filosofija,, kyla tik iš mąstymo mąstyme.”Filosofija kyla iš mąstymo ryšium su būtimi. Tai reiškia ji yra istorinė tik tokia prasme, kokia istorinis yra pats žmogiškasis būvis. Ji prasideda ne istorijoje, o su istorija.

Filosofija. Kodėl žmogus fiilosofuoja? Žmogus negali kitaip egzistuoti, tai yra universalus ir būtinas jo buvimo būdas. Tai daryti verčia neišvengiami klausimai apie keistą ir nepaaiškinamą pasaulį kuriame žmogui lemta būti ar nebūti. ,, Filosofija atsiranda ten, kur nubunda žmogus.” Ji prasideda klausimais, kuriuos keliame, kai kasdienis pasaulis darosi nebe savaime suprantamas. Žmogus pasmerktas klausti, nes jis yra nežinanti būtybė.Senovės graikų filosofas Sokratas nusako žmogaus, kaip savo nežinojimą suvokiančios, todėl klausiančios būtybės, lemtį: ,,Žinau, kad nieko nežinau.”Platono nuomone,, išmintis, kurią turi Dievas, kažkokiu būdu mums yr
ra tapusi žinoma ir pasiekiama dar prieš pradedant su meile, kaip tik tos išminties ieškoti, o tai reiškia filosofuoti.”Filosofas teigia, kad filosofavimas prasideda,,iš apačios”, klausiant, kasdienėje patirtyje sutinkamus daiktus, kurie ieškotojui atveria dar nematytas,, vis nuostabesnes gelmes”, o iš anksto duota tradicija yra pirma patyrimo, ji yra anksčiau, nei mintis įsiskverbia į patyrimą, ji yra ne,,iš apačios” gautas rezultatas, o padovanota, iš anksto duota, jau ištarta, apreikšta dovana.

Klausimai filosofijai svarbesni negu atsakymai, kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu. K. Jaspersas teigia, kad kas yra filosofija, reikia patirti, kad tik patyręs žmogus gali suprasti tai, kas pasaulyje vadinama filosofija. Filosofo nuomone filosofavimas reiškia apsisprendimą pažadinti savyje tai, kas pirmapradiška, susiorientuoti savyje ir susitelkus vidines pastangas, kiek galima padėti pačiam sau, ,,ne užmiršti, bet viduje prisitaikyti, ne vengti, bet viduje permesti, ne atmesti, bet stengtis nušviesti vidine šviesa”.

Nuostabos galia sukrėsti žmogaus būtybę bei pažadinti klausimą kaip tik ir paverčia ją,,filosofijos gimimu”.

Daugelis mąstytojų: Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, Hegelis, Heidegeris, Pieperis ir kiti sutaria, kad nuostaba yra ne laikina filosofijos pradžia, o esminė jos kilmė žadinančios ir gaivinančios tėkmės prasme. Šitokią nuostabos objekto sampratą pateikia ir Augustinas, susidūręs su žmogiškosios atminties savotiškumu. ,,Aš neapimu viso savęs, kas esu.”Ar tad siela yra per ankšta apglėbti pačią save. Ir
r kur yra tai, ir kas yra tai, ko ji neapima? Ar šalia jos, o ne joje pačioje? Ir kokiu būdu ji to neapima?

Šių klausimų spaudžiamas Augustinas sušunka tokiais žodžiais:,,Mane apninka didžiulė nuostaba. Aš apstulbstu.”Iš tikro žmogus yra pats nuostabiausias padaras, tačiau ne tuo, kad yra, o tuo, kaip yra:,,Kas gi aš esu mano Dieve? Kokios prigimties aš esu?”Todėl Augustinui tinka Aristotelio teiginys: Filosofija kyla iš stebėjimosi tuo, kad daiktai būna ir veikia.”

Nuostaba ir abejonė anaiptol dar neišsemia viso filosofijos kilmės ploto. Šalia šių dviejų šaltinių esama dar ir trečiojo, taip pat turinčio galios sukrėsti neklausiančiąją žmogaus būklę, pažadinti klausimą ir tuo būdu pradėti filosofiją. Šį trečiąjį šaltinį vadiname kančia.

,,Kam gali būti reikšminga, kad aš kenčiu?”- tai klausimas, kuriuo mėginama nuvertinti kančią, suvedant ją į grynai asmeninį reikalą tarsi pro ją neprasiveržtų bendrasis viso mūsų būvio pobūdis, kaip tik turįs visuotinę reikšmę ir todėl filosofiją iš tikro ne sykį kildinęs ir tebekildinąs.

Senovėje kančia pažadino ne filosofiją, bet tragediją. o viduriniais amžiais-teologiją. Ir vis dėlto filosofavimo persisvėrimas nuo nuostabos į abejonę buvo ženklas, kad kančia kaip filosofijos pradmė ima vis labiau atsiskleisti ir Vakaruose. Juk kas gi yra abejonė, jei ne viena kančios lytis.

Abejonė ir kančia turi tą patį šaltinį, būtent daiktų netiesą. To
odėl nors naujoji Vakarų filosofija ir nėra kilusi tiesiog iš kančios, vis dėlto jos sąrangoje ir vyksme glūdinti abejonė ją prie kančios yra tiek priartinusi, jog kai kurie paskutinieji jos pavidalai buvo jau betarpiškai kančios pažadinti ir tebėra jos palaikomi. Tuo buvo pradėta naujo pavidalo filosofija, kurios augimo bei sklidimo metą dabar ir gyvename.

Maždaug tuo pačiu metu kaip ir Graikijoje, susiklostė filosofija budizmo pavidalu ir Indijoje. Budizmas savo esmėje ne religija, bet, filosofija: religija jis atrodo esąs tik todėl, kad ligi pat mūsų dienų yra išsilaikęs kaip filosofinė būsena, o ne tik kaip filosofinė teorija- ir net ryškiau kaip būsena negu kaip teorija.

Budizmas yra pats ryškiausias ir, atrodo, pats seniausias istoriškai paliudytas pavidalas filosofijos, kilusios iš kančios ir išsivysčiusios į sistemą. Filosofinis šios sistemos pobūdis yra aiškus todėl, kad pažinimas vaidina joje pagrindinį vaidmenį: išvaduotasis žino, kad jis yra išvaduotas; jis žino, kas yra kentėjimai, iš kur jie kyla, kad jie gali būti nugalėti ir kaip jie turi būti nugalėti; jis žino, kad jis žino ir ką jis žino.

Esmė, kilmė, kelias ir tikslas yra pagrindinis- beveik transcendentalinės-kategorijos budistinėje filosofijoje.

Antrasis senovinis filosofijos, atremtos į kančią, pavidalas yra kilęs izraelinės kultūros erdvėje, tačiau likęs grynai literalinis, nepereidamas į gyvenimą ir nesukurdamas jokios sistemos ar būsenos. Jis yra būdingas tik kaip nuoroda, kad kančia iš tikro žadina žmogų klausti, vadinasi, filosofuoti.

Filosofijos kilmė suskaldo pačią filosofiją į įvairių įvairiausius pavidalus, tačiau ta pati filosofijos kilmė labai vieningai nusako ontologinę būtybės sąrangą.Kitaip tariant, filosofijos įvairybė virsta vienybe, kai tik filosofija yra pasiklausiama būtybės reikalu. Visi filosofijos pavidalai vieningai taria, kad jų kilmė- vis tiek kokia ji būtų- atskleidžia būtybėje,, kitą matmenį” arba būtybę kaip gelmę, kuri žadina tiek nuostabą, tiek abejonę, tiek kančią.

Filosofija yra negalima neklausiant, tačiau klausimas yra negalimas nesistebint, neabejojant, nekenčiant; savo ruožtu nuostaba, abejonė ir kančia yra negalimos be būtybės gelmės.Jeigu būtybė gelmės neturėtų, mes niekuo nesistebėtume, niekuo neabejotume ir dėl nieko nekęstume, todėl nė neklaustume ir nefilosofuotume. O kadangi mes klausiame ir filosofuojame, tai tik todėl, kad būtybė nėra tokia kokią ją pergyvename kasdienybėje, buvodami kaip bevardis subjektas neklausiančioje būklėje. Filosofijos kilmė veda mus į būtybės gelmę ir joje randa galutinį išaiškinimą.

Nors filosofija paprastomis ir jaudinančiomis mintimis gali išjudinti kiekvieną žmogų , net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada atkaklus ir visą apimantis uždavinys- ji gyvuoja didžiųjų filosofų veikaluose. Šis uždavinio suvokimas, nesvarbu kokiu pavidalu, išliks, kol žmonės bus žmonėmis.

,,Filosofija visada su mumis. Jis negali nei kovoti, nei įrodyti savo tiesos, tačiau gali save perduoti. Ji nesipriešina ten,kur atmetama, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Jos gyvastis yra toji savybė, kuri žmonijos gelmėse visus gali susieti su visais”(K.Jaspersas).

Išvados
Filosofija yra nuolatinės, dažnai bergždžios pastangos pasakyti tai,ko iš tikrųjų neįmanoma pasakyti.(W.Adorno)
Filosofija ir yra tai, kas visiškai žmogiška, o tam tikra prasme ir tai, kas yra pačios žmogiškosios būties atbaiga.(J. Pieper)
Filosofijai svarbi yra žmogaus vieta pasaulyje, jo santykis su aplinka ir visuomene, jo gyvenimo kelio kryptis.
Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.
Filosofuoti- tai bųti kelyje.
Filosofijos paskirtis yra parodyti žmogui, kokiu būdu jis gali sugrįžti į save patį iš nuasmeninto buvimo kasdienybėje.
Jos uždavinys kelti klausimus, kurie daug svarbesni už jų atsakymus.
Tiesos ieškojimas, o ne tiesos turėjimas yra filosofijos esmė.(K. Jaspersas)

Filosofija yra turbūt pats neapčiuopiamiausias, neaiškiausias ir mįslingiausias,, mokslas”. Daugeliui filosofija yra tik praeities dalykas ir istorinis epizodas, nes ji niekados neįgyvendino savo užsimojimo disciplina.

Negalima nesutikti, kad filosofija turėjo ilgą istoriją ir sudėtingą praeitį. Aišku, kad filosofija nėra jau atbaigtas, atgyvenęs- o taip pat ir nepavykęs- proto ryžtas ieškoti pozityvios šviesos ir visuotinai galiojančios prasmės žmogiškam gyvenimui.
Maceina mano, kad nedera filosofiją vadinti filosofijos mokslu. Pagal jį, filosofijos sumokslinimas reikštų jos autentiškumo ir savitumo pažeidimą bei jos pavertimą paprastu pozityviu ir metodišku tyrinėjimu.Filosofijos mokslas, Maceinos akyse, filosofiją gali tik tirti, bet negali jos kurti. Jis daro griežtą skirtumą tarp filosofijos ir filosofijos mokslo.
Esminis ir kartu pagrindinis filosofijos uždavinys nėra nei ginčų, nei disputų, nei nesutarimų logiškas išsprendimas, bet ryžtinga pastanga grįžti prie pačių dalykų, kurie kelia neaiškumus, skatina nesutarimus ir gimdo priešginas.
Filosofinis mąstymas yra pats autentiškiausias, giliausias, pagrindinis ir pavyzdinis protavimo būdas. Tai reiškia, kad filosofija turi visiškai savitą mąstyseną, kurios negalima suvesti į kitose srityse vartojamus protavimo aktus ir metodus. Filosofinis mąstymas nėra nei paprastas ar eilinis galvojimas, nei kruopštus faktų rinkimas ir jų racionalus nagrinėjimas. Filosofinį mąstymą sąlygoja ir apsprendžia visi tie dalykai, kurie iššaukia ypatingai gilią nuostabą, nepaprastai sujudina protą ir suneramina žmogiškąją egzistenciją iki pačių jos gelmių.
Filosofinį mąstymą skatina, ugdo ir kelia tikrovė, pažinimas, gyvenimas, kultūra, istoriškumas, kalba, vertybės ir dorovė. Visas šias temas apjungia ir suvienija žmogiškoji tikrovė, asmens buvimas pasaulyje ir pats gyvenimas.
Žmogus gali lengvai ir patogiai gyventi be filosofijos, tačiau jam prarasti filosofinę orientaciją gali būti tikrai pragaištinga nesėkmė.

Literatūra

1. Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė Raštai, t.6.-Vilnius, Mintis, 1994.
2. Jaspersas K. Filosofijos įvadas.- Vilnius, Mintis, 1989.
3. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius, Katalikų pasaulis, 1992.

Leave a Comment