Filosofijos kilmės aptarimas

ĮVADAS

Filosofija neatsiranda, kaip revoliucija, staigus žmogiškosios minties šuolis. Ji nuoseklios žmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įtakojo ir mūsų kultūrą.Būtybės gelmė yra tikroji ir pati giliausioji filosofijos kilmės pradmena, o tuo pačiu ir pačios šios kilmės priežastis. Jeigu butybė būtu vienamatė, tuomet neklausiančioji būklė būtu tikroji antropologinė mūsų būsena, ir filosofijos nebūtu iš viso. Tai reiškia : filosofijos kilmė yra metafizinio pobūdžio. Ji glūdi anapus visos antropologiniės apraiškos, slypėdama pačioje būtybės sąrangoje. Filosofų požiūriu filosofiškai mąstyti žmogų privertė tokios žmogiškosios savybės kaip sugebėjimas stebėtis, abejoti, kentėti, o taip pat mirties baimė. Tie dalykai vadinami filosofijos ištakomis, Nes filosofija yra negalima neklausiant; tačiau klausimas yra negalimas nesistebint, neabejojant, nekenčiant; savo ruoštu nuostaba, abejonė ir kančia yra negalima be būtybės gelmės. Jeigu būtybė gelmės neturėtu, mes niekuo nesistebėtume, niekuo neabejotume ir dėl nieko nekentėtume, todėl net neklaustume ir nefilosofuotume. O kadangi mes klausiame ir filosofuojame, tai tik todël, kad būtybė nėra tokia kokia ją pergyvename kasdienybėje būdami, kaip bevardis subjektas neklausiančioje būklėje. Filosofijos kilmė veda mus į amžinos būtybės gelmę ir joje randa galutinį išaiškinimą.

FILOSOFIJOS PRIEŠISTORĖ

Filosofija neatsiranda, kaip revoliucija, staigus žmogiškosios minties šuolis. Ji nuoseklios žmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įtakojo ir mūsų kultūrą. Kiekvienam žmogui yra tekę filosofuoti. Dar vaikystėje mums kilo klausimai: Kodėl kažkas yra?, Kas aš esu?, Kas yra po mirties?, Kas yra teisingumas ir tiesa?, Kas yra laisvė?, ir daugelis kitų. Žmogus būdamas gamtos dalis gali keisti aplinką, kurioje gyvena, stebėti savo veikimo padarinius, tačiau dažnai jis negali paaiškinti: Kas?, Kaip?, Iš kur viskas atsiranda ir yra?. Tokie ir panašūs klausimai žmogui kilo jau neolite. Tuo laikotarpiu pradeda formuotis sąvokos (bandoma atskirti žodį nuo konkretaus daikto), bunda pažinimas, asociacijos vaizduotė. Pažinimui stumiantis į priekį pradedama atsisakyti pirmykščio konkretizmo, o tai dar labiau iškelia problemą: Kodėl viskas vyksta ir viskas taip atsiranda. Nesuvokiami dalykai veda į aplinkos sudvasinimą, padeda pagrindus religijai. Atsiradęs skaičiaus, kaip apstrakčios sąvokos suvokimas ( analogijos tarp pvz. trijų medžių ir trijų žmonių atradimas), sugebėjimas ja operuoti padeda žmogui susiorientuoti laike ir erdvėje. Visa tai pastūmėja į mitinį pasaulio tvarkos aiškinimo atsiradimą, o tai jau pereinamasis koridorius į filosofiją.

Mitinis pasaulio aiškinimas – tai žmogiškosios patirties perkėlimas į paprastą sudvasintą pasakojimą, kuriuo bandoma paaiškinti tuo metu nesuprantamus dalykus. Mitui būdinga: 1).Paprastojo mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai .2). Mite naudojami poetiniai įvaizdžiai.3). Mitas – paprastas pasakojimas.4). Mitas remiasi tradicija. Kurį laiką toks pasaulio aiškinimas tenkino žmones tačiau vykstant socializacijos procesui, didėjant tautų prekybiniams ir civilizaciniams mainams, mitinio pasaulio aiškinimo paradigma ima griūti. Kita vertus mitinis pasaulio aiškinimas vienas bandymų kiek įmanoma “racionaliau” paaiškinti pasaulio kilmę jo dabartinę sandarą, žmogaus vietą tame pasaulyje. Tai mes galėtume vadinti pirmaisiais “filosofavimais”, kurie pagrįsti gana nedideliu empirinių žinių kiekiu, tačiau tai jau bandymas viską paaiškinti.

Filosofijos kilmė

Filosofijos kilmė. Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinio pasaulio aiškinimas. Mitologinis pasaulio aiškinimas buvo būtinas žmogaus dvasinės raidos etapas. Tačiau laikui bėgant mito autoritetas ėmė mažėti, socialinės raidos procesas kėlė žmogui naujų problemų. Jie rėmėsi tradicija, o skirtingos tautos susidūrusios, mitus ima ginčyti. Tokiomis sąlygomis greta mitologinio, antropomorfinio pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdo atsiranda visiškai kitoks teorinis aiškinimas. Teorinis pasaulio aiškinimas atsirado maždaug VIIa.pr. Kr. Senovės graikai jį vadino filosofija. Šį žodį pirmą syk pavartojo matyt Pitagoras (apie 580-500m pr.Kr.) Jis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių. Philein- mylėti ir sophia – išmintis. Taigi filosofija – tai išminties meilė. Filosofija, kaip teorinis pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdas iš pradžių buvo bendras, universlus mokslas. Iš pat pradžių filosofija siekė atsiriboti nuo dviejų dalykų. Pirma, nuo grynai praktinių, vien instrumentinę, bet ne aiškinamąją vertę turinčių žinių, liečiančių daiktinę žmonių veiklą. Antra, nuo antrapomorfinio pasaulio aiškinimo. Graikijoje filosofija pirmą kartą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame formos

“ Didieji vakarų filosofijos pradininkai, iš kurių palikimo vis dar tebegyvena šių dienų filosofija, visų pirma Platonas ir Aristotelis, ne tik patys rado jau esantį ir konstatavo tokį pasaulio aiškinimą, bet ir juo remdamiesi filosofavo. Svarbu matyti, kad didžiosios faradigminės Vakarų filosofijos asmenybės “tikėdamos” filosofiją suriša su iš anksto duotu, tradicišku pasaulio aiškinimu, o naujoji filosofijos istorija, apimta racionalistinio pažangos tikėjimo, mano, kad filosofavimas kaip tik prasideda mąstymui atmetus tradiciją, kad atsisakymas nuo religinės tradicijos ir esanti filosofijos esmė. Dar prieš prasidedant bet kokiam filosofavimui, jau yra duotas tradicinis pasaulio aiškinimas kaip kažkas, kas “jau” pasakyta, ir iš ko įsiliepsnoja filosofavimas. Platonas eina dar toliau. Jis ne tik pripažįsta esant “protėvių” paliktą tradiciją, kurią filosofas turi gerbti, bet ir yra įsitikinęs, kad tas “protėvių žinojimas” galiausiai esąs dieviškos kilmės. Taigi, Platono nuomone, “išmintis, kurią turi Dievas,” kažkokiu būdu mums yra tapusi žinoma ir pasiekiama dar prieš pradedant su meile kaip tik tos išminties ieškoti, o tai reiškia: filosofuoti kiek supaprastintai, teologijos ir filosofijos esmės santykį būtu galima sutraukti kelias pagrindines tezes tokiu būdu: teologija yra ankstesnė už filosofiją tik laike, bet ne vidinio kilmės santykio prasme. Tai iš anksto duotas, pasaulį kaip visumą suvokiantis tikrovės aiškinimas, iš kurio įsiliepsnoja filosofijos klausimas. Platonas griežtai neatskiria filosofijos nuo teologijos. Tai jo filosofavimo bruožas. Neįmanoma plėtoti sąmoningai ir radikaliai nuo teologijos atsietą filosofiją ir sykiu remtis Platonu. Nuo Antikos pabaigos Vakaruose nebuvo ir nėra kitos pasaulio visumą aprėpiančios ikifilosofinės tradicijos, išskyrus krikščioniškąją. Jokiu būdu nėra taip, kad norint realizuoti filosofiją plačiąja prasme, pakanka būti krikščioniu arba išpažinti krikščioniškąją tradiciją. Filosofija juk yra klausimas apie pasaulį, smelkimasis į būtį, ji yra susieta su natūraliu į pasaulį nukreipto žvilgsnio genialumu. Bet taip pat mes negalime tvirtinti, kad tik krikščioniška filosofija gali būti gyva filosofija. Savo gyvybingumą bei vidinę įtampą filosofija įgyja kontrapunkto, besiremiančio teologija, dėka. Net ir senovės filosofai mums sako, kad filosofija esanti dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, be to ji esanti (pagal savo tikslą) mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo būdu artėjimas prie dieviškumo, ji yra visų mokslų mokslas, visų menų menas, mokslas apskritai, kuris nėra nukreiptas kurią nors sritį. Filosofija yra tai, kas vienija, dėl ko žmogus tampa pats savimi, pasisavindamas tikrovę. Nors filosofija paprastų ir efektyvių minčių forma gali jaudinti kiekvieną žmogų, net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra, niekad nesibaigiantis, nuolat besikartojąs visad aktualią dabartį, kaip visumą problematizuojąs uždavinys – jis pasireiškia didžiųjų filosofų veikaluose ir lyg aidas – mažesniųjų. Šio aido suvokimas, nesvarbu kokia forma, liks gyvas, kol žmonės bus žmonėmis. Filosofija ir filosofavimas yra vienas iš niekuo kitu nepakeičiamų pažinimo būdų. Sąvokos ,,filosofija” ir ,,filosofavimas” viename sakinyje nėra nesusipratimas, nes jos sutampa tik iš dalies. Filosofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. kalbinė raiška kasdieniniame gyvenime ir kitose pažintinės veiklos formose (pvz., mene, sociologijoje, psichologijoje), o filosofija yra tik tai, ką filosofuojantys žmonės užrašė tekstuose. Taigi ne visi filosofuojantys žmonės yra filosofai. Savaime suprantama, kad filosofavimas pirmučiausiai reiškiasi pačioje filosofijoje, o filosofavimo apraiškos kai kuriuose moksluose, mene, politinėje ideologijoje, mistikoje, teologijoje ir pan. nėra filosofija. Mat filosofavimas čia yra tik atsitiktinis ir pagalbinis dalykas

Filosofijos ištakos

. Filosofų požiūriu filosofiškai mąstyti žmogų privertė tokios žmogiškosios savybės kaip sugebėjimas stebėtis, abejoti, kentėti, o taip pat mirties baimė. Tie dalykai vadinami filosofijos ištakomis, slypinčiomis paties žmogaus sieloje. Nors filosofinės tiesos paieškos ne visada buvo sėkmingos, tačiau jos visada sukeldavo nuostabų būvį, t. y. viltį nesibaigiančioje kovoje už savo būtį ir tiesiant kelią į absoliutų žinojimą. Taigi viltį galima laikyti penktąja filosofijos ištaka ir priežastimi.Filosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau.Tačiau pradžia yra visai kas kita negu ištaka. Pradžia yra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vyksmas. Tuo tarpu ištaka visuomet yra šaltinis, teikiantis paskatą filuosofoti. Jis duoda gyvastį dabarties filosafavimui ir praeities filosofijos supratimui.Tokios ištakos yra įvairios.Iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo,kas pažinta – kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkties suvokimo – klausimas dėl savęs. Platonas ir Aristolelis būties esmės ieškojo iš nuostabos.Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba.Iš “nuostabos” kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta, – kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkimo suvokimo – klausimas dėl savęs, savo reikšmės ir tikslo. Platonas teigė, kad filosofija atsiranda dėl nuostabos. Taip pat ir Aristotelis sakė, kad būtent nuostaba yra tai, kas skatina, kas skatina žmogų filosofuoti. Žmogus stebisi viskuo, kas nesuprantama, o po to siekia pažinimo, ne dėl kokios nors naudos, o dėl paties pažinimo. Šia prasme filosofija yra tarsi koks pabudimas. Kilusių klausimų atsakymai neduoda jokios naudos, bet patys savaime suteikia pasitenkinimą. Antras dalykas yra abejojimas, kuris atsiranda tuojau pat po pažinimo. Juslinis suvokimas labai apgaulingi arba bent jau nesutampa su tuo, kas egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo suvokimo. Mūsų mąstymo vieni teiginiai paneigia kitus. Kur tas tikrumas, kuriuo nebereikėtų abejoti ir kuris atlaikytų pačią sąžiningiausią kritiką? “Mąstau, taigi esu” – garsioji Dekarto tezė. Tas, kuris mąstydamas klysta, vis dėlto esu aš pats. Abejojimas taip pats paruošia pagrindą tikrumui. Ir, pagaliau, trečia – “mūsų būtis pasaulyje yra nepatikima. Žmogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pralaimėjimą, kaip elgiasi kritinėse situacijose: ar užsimerkia prieš tai ir yra įveikiamas, ar įstengia aiškiai regėti pralaimėjimą ir suprasti, kad tai jam neįveikiama, ir ramiai tai priimti.

Trečia pažindamas pasaulio objektus, abejojimo keliu eidamas į tikrumą aš atsidedam pačiam dalykui,nemastom , nei apie save , nei apie savo tikslus, savo laimę ir savo gerovę. Priešingai užmiršdamas save randi pasitenkinimą pačiame pažinime. Stoikas Epiktetas sakė: „ Filosofijos šaltinis yra savo silpnumo ir bejėgiškumo suvokimas.Kaip galiu pagelbėti sau būdamas bejėgis?“ Jo atsakymas toks: „Tik į viską,kas pranoksta mano jėgas ir yra neišvengiama žvelgdamas abejingai, o tai kas yra mano gilumoje, tai yra savo vaizdinių tvarką ir turinį , nuskraidindamas ir išslaisvindamas mąstymu“.37 psl. Ž mogiškos būties apmąstymas. Būna situacijų, kurių negalime pakeisti šiuos būties pamatinės situacijas pavadinsime ribinėmis situacijomis. Tai tokios situacijos, kurių negalime pakeisti ir išvengti.Jų suvokimas greta nuostabos ir abejonės yra vienas giliausių filosofijos šaltinių .Į šias situacijas mes reaguojame arba stengiamės jų nepastebėti, arba, jeigu jas priimame, puldami į neviltį ir vėl atsituokėdami: mes tampame savimi tik pasikeitus mūsų būties suvokimui. Mūsų žmogišką buvimą patys galime geriau suprasti sakydami, kad mūsų būtis pasaulyje yra nepatikima. Žmogus užvaldo gamtą, kad priverstų ją tarnauti sau. Tačiau net užvaldžius gamtą joje išlieka tai ko negalima apskaičiuoti, taigi nuolatinė grėsmė, galų gale pasmerkianti pralaimėjimą: sunkaus, vargingo darbo, senatvės, ligos ir mirties pašalinti neįmanoma. Žmonės susiburia , ieškodami abipusės paramos, tikisi užtikrinti saugumą. Tačiau ir čia prieinama riba. Niekas, negarantuja saugumo ir apsoliutaus patikimumo. Tai ko Stoikas siekia yra pati tikriausia filosofija. Jo mintis, kadangi jos šaltinis yra ribinės situacijos , skatina surasti kelia į būtį pralaimėjimo situacijoje. Ribinėse situacijose arba atsiveria niekas, arba pradedama pajusti ,kas yra tikroji būtis, iškylanti virš nykstančios būties pasulyje ir nuo jos nepriklausanti. Vadinas, filosofijos ištakos yra nuostaba, abejojimas, ribinių situacijų patirtis, tačiau visų pirma pasiryžimas tikrajai komunikacijai, kuri apima ir tuos dalykus, Kiekviena filosofija siekia būti perduota, save išsako, nori būti išgirsta, kad pati jos esmė yra komunikabilumas, kuris neatskiriamas nuo tiesos. Tik komunikacija pasiekiamas svarbiausias filosofijos tikslas, įprasminantis visus kitus tikslus: susiliejimas su būtimi, meilės šviesa, tobula ramybė.

Išvados

Susipažinę filosofijos priešistoriją, mes matome, kad ji neatsiranda savaime, jos kilmė gana ilgas procesas. Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Mitologinis pasaulio aiškinims buvo būtinas, bet vėliau jo nepakako, tobėl atsiranda teorinis pasaulio aiškinimas Tačiau pradžia yra visai kas kita negu ištaka. Pradžia yra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vyksmas. Tuo tarpu ištaka visuomet yra šaltinis, teikiantis paskatą filuosofoti. Jis duoda gyvastį dabarties filosafavimui ir praeities filosofijos supratimui. Vadinasi, filosofijos ištakos yra nuostaba, abejojimas, ribinių situacijų patirtis, tačiau visų pirma pasiryžimas tikrajai komunikacijai, kuri apima ir tuos dalykus, Kiekviena filosofija siekia būti perduota, save išsako, nori būti išgirsta, kad pati jos esmė yra komunikabilumas, kuris neatskiriamas nuo tiesos.Ji gali remtis tiktai jėgomis, kurios iš tikrųjų kiekvieną žmogų verčia filosofuoti. Ji žino, kad ji yra žmogaus reikalas, laisvas nuo bet kokio tikslo, laisvas nuo bet kokio klausimo apie nenaudingumą ar žalą pasaulyje, ir kad ji egzistuos, kol gyvens žmonės. Ji negali kovoti, nei įrodyti savęs, bet gali save pareikšti. Ji nesipriešina ten, kur ją atmeta, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Ji gyvena toje vienybėje, kuri žmonijos pagrinduose gali sieti visus su visais. Tai, juk, pagrindinis filosofijos tikslas. Didingo stiliaus ir vieningos sistemos filosofija jau pusantro tūkstantmečio egzistuoja Vakaruose, Kinijoje ir Indijoje. Į mus prabyla didžiulis palikimas. Filosofijų įvairovė, viena kitą paneigiančių tiesų prieštaravimai negali sutrukdyti veikti iš esmės vienam dalykui, kurio niekas negali pasisavinti ir apie kurį visuomet spiečiasi visos rimtos pastangos. Mes turime remtis šiuo istoriniu mūsų mąstymo pamatu, jeigu norime mąstyti blaiviausia sąmone. Juk kitaip mes nusikalsime pagrindiniam ir esminiam filosofijos tikslui – susilieti su esatim, išlikti tobulai ramiems, bet neapsnūsti, trokšti išvysti meilės šviesą. Mes turime mąstyti iš esmės, kad pažintume save ir pasaulį.

LITERATŪRA

1. Filosofijos istorijos chrestomatija (XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija).

2. K.Jaspersas “Filosofijos įvadas”.

3. J.Pieperis “Kas yra filosofija?”.Vadinasi, filosofija turi teisintis. Tai yra neįmanoma. Ji negali pasiteisinti remdamasi kuo nors kitu, kam ji būtų reikalinga ir pateisinama.