Įvadas
Žmogus – kenčianti būtybė. Atrodo, kad ir kiek visko turėtų, vis tiek negali išsivaduoti nuo skausmo. Žmogus kenčia, nes suvokia savo ribotumą.
Jam visada kažko trūksta, norisi kažko dar. Priklausomai nuo kiekvieno žmogaus, yra ieškoma skirtingų pasitenkinimo / išsivadavimo iš kančios būdų. Tai priklauso nuo to, ką kiekvienas turi ir ką nori pasiekti.
Šiame darbe pabandysiu atsakyti į savo iškeltus klausimus apie kančią. Kas tai yra, kokia yra kentėjimo prasmė.
Darbas, galima sakyti, susideda iš trijų dalių. Aš jas įvardinau kaip idealistinį ir materialistinį požiūrius. Pirmojoje dalyje pabandysiu pažvelgti į kančią iš budizmo ir krikščionybės pusės, o antrojoje – iš kančios filosofijos – marksizmo – pusės. Trečiojoje, paskurinėje, dalyje pasistengsiu nurodyti svarbiausius kančios filosofijoa bruožus.
Idealistinis požiūris
Žmogus vienintelis išgyvena savo ribotumą. Visi kiti (turiu omeny –
gyvūnai) jį aklai pergyvena. Gal taip ir paprasčiau. Kančia yra sąmonės laipsnį pasiekęs skausmas [3]. Kančia – tai sąmoningas žmogiškojo ribotumo išgyvenimas. Ji – tarsi kaina, kurią mes turime mokėti už mūsų žmogiškąją tobulybę, už mūsų pirmąją vietą kitų pasaulio būtybių tarpe.
Maždaug tuo pačiu metu kaip Graikijoje, senovės Indijoje atsirado filosofija budizmo pavidalu. Mes budizmą suvokiame kaip religiją todėl, kad jis iki mūsų dienų išliko daugiau kaip filosofinė būsena, o ne tik kaip filosofinė teorija. Graikai ieškojo atsakymo į klausimą apie daiktų pradus, o Buda atrėmė savo mokslą į žmogaus kančią. Budizme yra išskiriami keturi pagrindiniai klausimai:
1. Kančia
2. Kančios kilmė
3. Kančios pašalinimas
4. Kelias kančiai pašalinti
[4]
Kančia yra žmogaus gyvenimo neišvengiamybė. Ji yra tiek pat plati ir gili, kaip ir pats gyvenimas. Nėra nė vienos srities, kurios neaplenktų kančia. Kaip moliniai indai puodžiaus nužiesti galop visi sudūžta, taip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas greičiau ar ilgiau pasibaigia. Kuo žmogus pasiekia aukštesnį žmogiškosios egzistencijos laipsnį, tuo jis turi patirti gilesnę kančią. Ji gali prasidėti paprasčiausiu fiziniu skausmu ir pasiekti netgi religinių abejomių aukštumas.
Žmogus – kenčianti būtybė. Skundas niekuo negali padėti žmogui. Nuo to darosi tik sunkiau išspręsti kylančias problemas. Savo sąmone žmogus yra išsiskyęs iš gamtos ir susitelkęs savajame Aš, kuris ir yra visų kentėjimų priežastis. Kančia yra atskirybė, ir atskirybė yra kančia.. Pašalinti kančią galima tik perėjus tiltą – nugalėjus atskirybę. Buda teigia, kad kančią galima nugalėti tik nieko neturint, prie nieko neprisirišus. Jis tokią būseną įvardina kaip “būti pakeliui”. Benamė būklė yra žmogaus atsakymas į kančios kilimą iš buvojimo savyje kaip namie.
Šios benamės būklės įvykdymas yra vadinamas nirvana. Nirvana – tai bet kokio jausmo, savimonės užgniaužimas; tai žmogaus atsiskleidimas visatai ir buvimas nebūtyje. Nirvana – tai gyvenimo tikslas. Tai jokiu būdu nėra susinaikinimas. Atvirkščiai, tai yra transformuota žmogaus pasąmonės būsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Tai visiška priešingybė materialiam pasauliui: amžinybės karalija, tai, kas absoliučiai patikima, tikroji priebėga. [5] Nirvana gali būti pasiekta apmąstymais, kitaip sakant tokiu žmogaus susikaupimu savyje, kad kartais net prarandama sąmonė. Kelias nirvanai pasiekti budizme yra labai išvystytas ir tapęs ištisu asketinių pratybų rinkiniu.
Kalbant apie nirvaną negalima nepaminėti dharmos. Dharma – tai kelias, kuriuo einama į nirvaną; tai lyg asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują kokybę. Tai būdas atsiriboti nuo savo kančios.
Kalbant apie kančią budizme reikėtų pasakyti, kad kaip kitose religijose yra kelias išsivadavimui, reinkarnacijai ar rojui pasiekti, taip budizme to kelio pagrindas yra kančia. Žmogus turi kankinti savo kūną, kad galėtų pasiekti žinojimą ir pakilti aukščiau jo.
Krikščionybėje kančia irgi dominuoja. Tačiau čia ji reiškiasi visiškai kitokiu pavidalu. Šioje religijoje (nėra net užuominos, kad krikščionybė yra filosofija) yra siekiama ne pažinti, bet mylėti, t.y.
žmogus turi prisiimti aukos vaidmenį, kad galėtų pasiekti išsivadavimą.
Senajame Testamente yra pasakojimas apie Jobą, kuris buvo labai turtingas ir gerbiamas žmogus, ir staiga neteko visko, ką turėjo. Tie, kurie jį gerbė, pradeda neapkęsti, tyčiotis. Jobas patiria tikrą kančią (perėjimas prie visiškai priešingo gyvenimo būdo ir santykių bei pozicijos visuomenėje). Čia jam kyla klausimas: “Kas atstatys mane?”. Šį klausimą galima būtų laikyti pamatiniu skundo šaltiniu, kuris, kaip jau minėjau anksčiau, tik apsunkina kančią.
Vakarų filosofijoje kančia nėra pagrindas, tačiau prie jos yra pakankamai stipriai priartėta. Čia yra bandoma ne tik kalbėti apie žmogaus kankinimasį, bet ir rasti teigiamų kančios aspektų:
1. Kančia gelbsti žmogų nuo dvasinio priešo
2. Kančia saugo žmogų nuo velnio gundymo
3. Valo širdį nuo piktų geismų
4. Trumpina kelią į Dievą
5. Liudija Dievo meilę žmonėms ir pan.
Kaip jau minėjau anksčiau, kančią galima įvardinti kaip žmogiškosios tobulybės kainą. Tai kaina, kurią žmogus privalo sumokėti norėdamas ką nors pasiekti. Jeigu remtumėmės religijomis, tai būtų pomirtinis gyvenimas.
Galime teigti, kad mes nesiremiame religijomis dabar, kai viskas yra įrodyta mokslo, kad nėra pomirtinio pasaulio, kad nėra aukštesnės už mus substancijos, kad nėra kūrėjo. Bet tai nebus tiesa. Šiandien mes esam lygiai taip pat priklausomi nuo religijos: mes kasdien skaitome horoskopus, nusispjauname per kairį petį kelią perbėgus juodam katinui. Tai lygiai tas pats. Tai toks pat mokslu nesiremiantis dalykas. Iš paprastų paprasčiausių gyvenimo situacijų kyla kančia. Viskas atsimuša į tą patį.
Siekdami tobulėti turime išgyventi savo ribotumą – priklausomybę nuo žemiau stovinčių būties dėsnių – ir neperžiangemybę to tarpo, kuris skiria kūrinius – baigtines būtybes – nuo Kūrėjo – Nebaigtinės Būties. Taigi, kitaip sakant, būties kilimą lydi ir jos baigtinybės skausmo gilėjimas.
Blezas Paskalis (1623 – 1662) teigė, kad žmogus yra kenčianti asmenybė todėl, kad suvokia savo prigimties dvilypumą [2]. Ontologiniu požiūriu žmogų sudaro dvi skirtingos substancijos (kūnas ir siela), o moraliniu – gėris ir blogis. Žmogus savo mąstymu yra didis. Tuo jis išsiskiria iš gamtos (“Cogito, ergo sum[1]” – Dekartas). Tačiau nepajėgdamas įveikti savo prieštaringos prigimties, jis visuomet yra tragiškoje situacijoje ir blaškosi tarp dviejų priešingybių – tarp gėrio ir blogio, tarp dangaus ir žemės. Žmogus palyginti su gamta yra niekas.
Palyginti su niekuo, jis yra viskas. Vidurys tarp nieko ir visko. Žmogus negali suprasti kraštutinumų – daiktų pradžią ir pabaigą gaubia paslapties skraistė, kurios jis nesugeba nuplėšti. “Žmogus vienodai nesugeba matyti nebūties, iš kurios yra ištrauktas, ir begalybės, į kurią yra panardintas.”
[2]
Žmogus tegali suprasti kai kuriuos kasdien jam matomus ir įprastus daiktų pavidalus. Pabrėžiu – tik kai kuriuos. Jis kankinasi, kad nelemta pažinti pradžios ir pabaigos.
Viskas prasideda nuo Pradžių Pradžios. Kiekvienas daiktas, dalykas ar gyva būtybė yra nuo kažko priklausomas. Tiesiog, niekas negali egzistuoti neturėdamas jokio pagrindo. Augmenija priklauso nuo negyvosios gamtos, gyvūnija – nuo augalijos ir taip toliau. Galima būtų tęsti šią grandinę ir toliau. Žmogus pasiekęs tam tikrą pakilimą (tą laiptelį, kurio siekė)
radikaliai išsiskiria iš kitų to neturinčių, nepasiekusių. Tačiau bet kuriuo atveju jis lieka priklausomas nuo savo kūno, kurio reikmių negalima ignoruoti. Žmogus negali tapti tiek atitrūkęs nuo paties savęs, kad galėtų ignoruoti patį buvimą. Kiekvienas turi nuolat kovoti su žemesniuoju savo lygiu, kuris visą laiką stengiasi nusitempti žemyn.
Tai, tarsi Kristaus keturiasdešimt dienų dykumoje, kai jis buvo gundomas velnio. Kristui buvo siūlyta viskas, ko tik jis norėjo ar netgi galėjo panorėti. Tai buvo kova tarp dviejų substancijų – šviesos ir tamsos. Šviesa (Kristus) buvo pakilęs virš tamsos (velnio). Jei šviesa būtų nors truputėlį nusileidusi, tamsa ją būtų paprasčiausiai prarijusi. Taip ir žmogus. Jis nuolat turi kovoti su savo kūnu, kad nebūtų nutrauktas žemyn.
Lietuvių filosofas Juozas Girnius teigia, kad aukštesnioji būtis priklauso nuo žemesniosios gamtinės būties dėsnių. Aukštesnysis būties laipsnis savo kartą laimėta prasiveržimą iš žemesniojo būties laipsnio gali išlaikyti tik kasdieninėje kovoje su pastarojo grėsme jį vėl nutraukti į paliktąsias žemumas. Ši kovos netikrybė, kuri plaukia iš aukštesniojo būties laipsnio priklausomybės nuo žemesniojo būties laipsnio ir kartu nuo šio grėsmės pirmajam, ir yra ontologinis skausmo pagrindas. [3]
Su būties kilimu didėja ir jos skausmas. Kuo daugiau žmogus yra atitrūkęs nuo visko, kas žemiška, tuo stipriau jį visa tai traukia, tuo skaudžiau jis suvokia savo ribotumą – tuo geriau jis supranta savo kančią.
Labiausiai nuo kitų būties laipsnių yra nepriklausoma negyvoji gamta. Savo sustingusiai egzistencijai tęsti jai nereikia kitų būties laipsnių pagalbos. Todėl ir jos kančia nėra tokia tipri kaip žmogaus. Žmogus –
mąstanti būtybė, todėl jis daug sunkiau išgyvena savo kančią. Jeigu suskaldysi akmenį, nesuteiksi jam skausmo, tuo tarpu, sužeidęs žmogų suteiksi kančių ne tik jam pačiam, bet ir jo artimiesiems.
Kančia yra ne kas kita kaip sąmoningas laisvos žmogiškosios būtybės savosios baigtinybės išgyvenimas.
Juozas Grinius
Keista. Žmogus negali pakęsti kraštutinumų. Jam nuolat yra blogai.
Jeigu šalta, skundžiasi, jei karšta – vėl negerai. Per didelis nuotolis ir per didelis artumas trukdo matyti. Pernelyg ilgas ar trumpas samprotavimas nesuprantamas. Kraštutiniai dalykai yra tarsi niekas žmogui, kaip ir jiems žmogus yra niekas.
Marksizmas kaip kančios filosofija
Marksizmas nesutinka su mintimi, kad abejonė ar nuostaba yra vieninteliai tikri pasaulio pergyvenimo (supratimo) būdai. Marksistų teigimu, žmogus abejodamas ar tik stebėdamasis pasauliu lieka kažkur tik greta jo ir nepuoselėja noro nieko keisti. Tuo tarpu, marksizme yra priimta tiesa, kad žmogus turi galėti gyventi, kad galėtų kurti istoriją (kultūrą).
Tai esanti pati pirmoji kiekvieno žmogiškojo būvio, vadinasi, ir kiekvienos istorijos prielaida. [4]
Šioje filosofijoje teigiama, kad žmogus turi gyventi, kad tenkintų savo poreikius. Karlas Marksas poreikius apibrėžia kaip labai paprastus kasdienius dalykus: turėti ką apsirengti, ką pavalgyti, būti sveikam, turėti buveinę ir panašiai. Bet kaip tik šiame poreikio kasdieniškume ir atsiskleidžia savotiška žmogaus padėtis pasaulyje. Žmogus tenkina savo poreikius tik todėl, kad jaučiasi atsidūręs bėdos būklėjė, t.y. jei žmogus nepatenkins savo poreikių, jis paprasčiausiai žus. Todėl grėsmė yra nuolatinė. Turėti poreikių reiškia būti rūpinantis ir baiminantis, vadinasi
–kenčiant. Kančia yra stiglios būtybės būsena.
Marksizmas kalba apie kasdieninius poreikius, tačiau už to slepiasi ir žmogaus būklės pasaulyje tyrinėjimas. Žmogus, Markso nuomone, yra kenčianti, lygstama ir aprėžta būtybė. Bėda gali būti nugalėta tik dviem keliais: kentėjimu ir mąstymu. Nei mąstymas be kentėjimo, nei kentėjimas be mąstymo nėra pajėgūs nugalėti šią būklę. Žmogus privalo kentėti, kad pradėtų mąstyti, ir mąstyti, kas suprastų kančią ir stengtųsi iš jos išsivaduoti.
Marksizme dėmesys yra sutelktas ne į visą visuomenę, tačiau tik į vieną jos socialinę klasę – varguomenę. Pirmiausia yra stengiamasi įtikinti varguomenę, kad ji iš tiesų kenčia, kad yra bėdoje. Tai daroma tam, kad ši visuomenės klasė pradėtų mąstyti ir stengtis išeiti iš esamos padėties. Čia nėra kalbama apie sielos ir kūno atsiribojimą – čia sutelktas dėmesys į pačius elementariausius žmogaus poreikius.
Šioje filosofijoje yra bendruomeninis mąstymo pobūdis. Kenčiantis žmogus ieško bendraminčių ir šią kančią išgyvena kartu. Tiesa yra istorinis vyksmas ir žmogus joje yra tik dalyvis joje. Bėdos būklė yra ne kiekvieno atskirai, bet žmogaus apskritai. Taip ir likimas yra ne tavo ar mano, bet žmogaus apskritai.
Filosofija kilusi iš nuostabos kenčiamčiam žmogui atrodo tarsi pajuoka, nes ji nepastebi ar bando ignoruoti blogio vaimenį. Ji skelbia pasaulį darnų, šviesų ir prasmingą. Filosofija kilusi iš abejonės atrodo blanki ir bereikšmė tikrovėje, kadangi kenčiantysis nė neabejoja tikrove.
Kenčiančiajam atrodo, kad svarbi yra tik jo kančia ir jis ieško būdų ją išgyvendinti. Kančia atskleidžia pasaulio tikroviškumą akivaizdžiau ir todėl įtikinamiau negu visa kita.
Kenčiantis žmogus nesistebi pasauliu, neabejoja. Jis eina į gyvenimą ir ima jo sunkumus ant savo pečių, kenčia su kitais kenčiančiaisiais ir mėgina rasti kelią, kaip nugalėti kančios sukeltą būseną. Marksizmas sklinda visur, kur tik kančia yra virtusi žmogiškojo būvio lytimi, būdama regimiausioje socialinių neteisybių plotmėje. Marksizmą renkasi tokios masės žmonių todėl, kad ši filosofija yra žmogiškosios nuotaikos, yra kančios dalininkė. Be to, ji taip pat pateikia būdą, kaip tą kančią palengvinti.
Kančios filosofija
Kentėjimas. Čia atsiveria kažkokia tamsi ir maištinga pasaulio pusė.
Tai yra žymiai baisiau negu tariamybė. Kol žmogus kažkuo abejoja, jis gali turėti viltį, kad viskas yra ne taip blogai, kaip jam atrodo. Kai sužinomas nuosprendis – nesvarbu kieno pasekmė tai būtų: nusikaltimo ar tiesiog šiaip kažkokio įvykio – prasideda kančia, skundai.
Žmogus yra keista būtybė. Kuo jis daugiau turi, tuo daugiau nori.
Paprasčiausias pavyzdys – žmogus labai mėgsta tortus. Akys visada nori daugiau negu pajėgia sutalpinti skrandis. Taip ir kitur. Jeigu benamiui duosi tūkstantį litų, jis pradžioje bus laimingas, bet paskui suvoks, kad yra žmonių, kurie turi du tūkstančius. Jei duosi milijoną, visuomet atsiras turinčių milijardą. Kol benamis neturėjo dėl ko rūpintis, išskyrus, kur gauti pavalgyti ir išsimiegoti, tol jo kančia buvo visiškai nedidelė.
Augant jo poreikiams, augo ir kančios – pasistačius namą reikėjo kankintis dėl to, kad kas nors gali ateiti ir apvogti, padėjus pinigus į banką – kad bankas bankrutuos ir panašiai. Mano nuomone, kentėjimas dėl pačių paprasčiausių daiktų yra absurdas. Nors iš kitos pusės žiūrint, jei pomirtinio pasaulio nėra, jei aš niekuomet nepateksiu į amžinosios medžioklės plotus, kodėl aš turiu kentėti dabar, nors paskui tai nieko nereikš.
Budizme yra kitaip. Ten siekiama savęs tobulėjimo, siekiama pažinti save patį ir išmokti pasiekti nirvaną.
Kančioje apsireiškia pasaulio judėjimas nieko link. Kančioje mūsų buvimas yra trapus. Mumyse yra chaosas. Aplink yra chaosas. Kančia – tai chaosas, tai visiška priešingybė kosmo. Užtat kančia nėra tik iš viršaus mums primestas dalykas. Ji yra mumyse. Ji yra persisunkusi per visą mūsų buvimą.
Prieš įvairias ligas surandami vaistai. Kad būtų sveikas kūnas, žmogus geria vitaminus, o nėra nieko, kas mumyse būtų atsparu kančiai. Tik išgyvendami viską iš naujo ir iš naujo, vėl ir vėl, mes sugebame pradėti mąstyti, pradėti klausti. Kai žmogus kenčia, pasaulis jam pradeda atrodyti chaotiškas. Kai labiausiai kenti, atrodo, kad jau nebegalėtų būti blogiau, užgriūna dar vienas kalnas. Jeigu palūši, pasaulis prispaus visu savo sunkumu ir sudėtingumu. Atrodo, kad kančia sunaikina visus iki tol galiojusius principus ir dėsnius. Tada jau nebelieka laiko abejoti ar stebėtis pasauliu. Tada puolama gelbėtis. Kartais man atrodo, kad kančia –
tai tarsi mūsų augimo kaina. Jei viskas būtų įmanoma paprasta ir natūralu, visi žmonės būtų tobuli, be ydų, visiškai vienodi, tada nebūtų poreikio kažką keisti, noro, kažko siekti. Apnikęs blogis privalo būti kokiu nors būdu atremtas. Tada pats svarbiausias rūpestis tampa būti, išlikti kuo ilgiau, išlikti laike. Kartais tai perauga į beveik visišką kvailystę, kai šalyje nėra įteisinta autanazija, žmogus turi kankintis, nors nėra jokios vilties, kad jis vėl bus sveikas ir galės stovėti ant savo kojų. Šiuo atveju pasirodo žmogaus, kaip buvojančio istorijos vyksme.
Kančios filosofijoje yra ne pasaulio šlovinimas kaip nuostaboje, ne atsargumas jo atžvilgiu kaip abejonėje, bet jo kaltinimas, randąs kaltę, bet nerandantis kaltininko. Pavyzdžiui, marksizmo filosofijoje prakatiškai vienintelis matmuo žmogaus būvyje yra socialinės plotmės kritika.
Krikščionybėje, budizme yra aukštesnės pakopos. Čia siekiama ne tik patenkinti svarbiausius kūno poreikius.
Kančią galima apibūdinti kaip išganymo mokslą [4]. Visose mano nagrinėtose filosofijose yra siekiama žmogaus išvadavimo. Žinoma, tas vykdoma skirtingais keliais. Budizme siekiama atsiriboti nuo savo paties žemiškojo būvio, t.y. kūno, krikščionybėje – mokant mylėti savo kankintojus ar laukiant dieviškojo įsikišimo, marksizme – iš pagrindų keičiant visuomeninę santvarką. Tai nėra atsitiktinumas. Kančia skatina mąstymą, verčia žmogų kurti įvairius būdus, kaip šiam gelbėtis patekus į keblią padėtį, ieškoti atsakymų į visus kylančius klausimus.
Kančia yra blogio sąmonė ir patyrimas mumyse. Budizme viskas yra labai gražu iki to laiko, kai žmogus baigia medituoti ir yra priverstas sugrįžti į realų pasaulį. Tačiau po to jam vis tiek reikia kentėti, nes čia jis pamato tą patį pasaulį, kurį jis nori pamiršti. Marksizmo filosofijoje pakeitus santvarką, vis tiek išaugs kenčianti visuomenė. Ir kas blogiausia, ir toliau bus kenčiama dėl tų pačių dalykų, tik jie gal bus kitaip vadinami.
Išvados
Šiame darbe pabandžiau paaiškinti kančios sampratą įvairiose filosofijose, paaiškinti jos prasmę žmogaus gyvenime. Budizmo filosofijoje teigiama, kad reikia stengtis pasiekti nirvaną, kad galėtum atsiriboti nuo savo materialaus kūno ir tuo pačiu nuo kančios. Kančia šioje filosofijoje suprantama, kaip žinojimas, kad priklausai nuo žemesnio būties lygio.
Krikščionybėje kančia yra kelias užsitarnauti vietą rojuje. Kaip pagrindinį postulatą galima būtų iškelti teiginį: “Jei tau sudavė per vieną skruostą, atsuk ir antrą”. Kitaip sakant, žmogus privalo mylėti savo skriaudėjus.
Jei budizme ar krikščionybėje yra siekiama nirvanos ar išganymo (abiem atvejais, tai yra idealistinis siekis), tai marksizmo filosofijoje yra skatinama siekti tik paprasčiausių poreikių patenkinimo (materialistinis požiūris). Ši filosofija yra orientuota į varguomenę, siekiant jai įteigti, kad yra kenčianti ir privalo keisti visuomenę.
Įvairūs kančios apmąstymai. Įvairios jos prasmės žmogaus gyvenime.
Visoms filosofijoms bendra tai, kad reikia ieškoti kelio iš kančios. Gal kada nors, kai žmonės bus gaminami (klonuojami ar panašisi), kai sukursime tobulą visuomenę su tobulais jos individais ir nebeliks kančios. Bet dabar tai, mano nuomone, neįmanoma.
Literatūros sąrašas
1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – V., 1992. – 343p.
2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. – V., 1986. –
495p.
3. Lietuvos filosofinė mintis : chrestomatija. – V., 1996. – 434p.
4. Maceina A. Raštai : T.6 – V., 1994. – 480p.
5. Pasaulio religijos. – V., 1997. – 479p.
[1] Mąstau – vadinasi, esu.