TURINYS
ĮVADAS 2
IDEALISTINIS POŽIŪRIS 3
Marksizmas kaip kančios filosofija 6
KANČIOS FILOSOFIJA 7
IŠVADOS 9
LITERATŪROS SĄRAŠAS 10
ĮVADAS
Žmogus – kenčianti būtybė. Atrodo, kad ir kiek visko turėtų, vis tieknegali išsivaduoti nuo skausmo. Žmogus kenčia, nes suvokia savo ribotumą.Jam visada kažko trūksta, norisi kažko dar. Priklausomai nuo kiekvienožmogaus, yra ieškoma skirtingų pasitenkinimo / išsivadavimo iš kančiosbūdų. Tai priklauso nuo to, ką kiekvienas turi ir ką nori pasiekti. Šiame darbe pabandysiu atsakyti į savo iškeltus klausimus apiekančią. Kas tai yra, kokia yra kentėjimo prasmė. Darbas, galima sakyti, susideda iš trijų dalių. Aš jas įvardinau kaipidealistinį ir materialistinį požiūrius. Pirmojoje dalyje pabandysiupažvelgti į kančią iš budizmo ir krikščionybės pusės, o antrojoje – iškančios filosofijos – marksizmo – pusės. Trečiojoje, paskurinėje, dalyjepasistengsiu nurodyti svarbiausius kančios filosofijoa bruožus.
IDEALISTINIS POŽIŪRIS
Žmogus vienintelis išgyvena savo ribotumą. Visi kiti (turiu omeny –gyvūnai) jį aklai pergyvena. Gal taip ir paprasčiau. Kančia yra sąmonėslaipsnį pasiekęs skausmas [3]. Kančia – tai sąmoningas žmogiškojo ribotumoišgyvenimas. Ji – tarsi kaina, kurią mes turime mokėti už mūsų žmogiškąjątobulybę, už mūsų pirmąją vietą kitų pasaulio būtybių tarpe. Maždaug tuo pačiu metu kaip Graikijoje, senovės Indijoje atsiradofilosofija budizmo pavidalu. Mes budizmą suvokiame kaip religiją todėl, kadjis iki mūsų dienų išliko daugiau kaip filosofinė būsena, o ne tik kaipfilosofinė teorija. Graikai ieškojo atsakymo į klausimą apie daiktų pradus,o Buda atrėmė savo mokslą į žmogaus kančią. Budizme yra išskiriami keturipagrindiniai klausimai:
1. Kančia 2. Kančios kilmė 3. Kančios pašalinimas
4. Kelias kančiai pašalinti[4]
Kančia yra žmogaus gyvenimo neišvengiamybė. Ji yra tiek pat plati irgili, kaip ir pats gyvenimas. Nėra nė vienos srities, kurios neaplenktųkančia. Kaip moliniai indai puodžiaus nužiesti galop visi sudūžta, taip irkiekvieno žmogaus gyvenimas greičiau ar ilgiau pasibaigia. Kuo žmoguspasiekia aukštesnį žmogiškosios egzistencijos laipsnį, tuo jis turi patirtigilesnę kančią. Ji gali prasidėti paprasčiausiu fiziniu skausmu ir pasiektinetgi religinių abejomių aukštumas. Žmogus – kenčianti būtybė. Skundas niekuo negali padėti žmogui. Nuoto darosi tik sunkiau išspręsti kylančias problemas. Savo sąmone žmogus yraišsiskyęs iš gamtos ir susitelkęs savajame Aš, kuris ir yra visų kentėjimųpriežastis. Kančia yra atskirybė, ir atskirybė yra kančia.. Pašalintikančią galima tik perėjus tiltą – nugalėjus atskirybę. Buda teigia, kadkančią galima nugalėti tik nieko neturint, prie nieko neprisirišus. Jistokią būseną įvardina kaip “būti pakeliui”. Benamė būklė yra žmogausatsakymas į kančios kilimą iš buvojimo savyje kaip namie. Šios benamės būklės įvykdymas yra vadinamas nirvana. Nirvana – taibet kokio jausmo, savimonės užgniaužimas; tai žmogaus atsiskleidimasvisatai ir buvimas nebūtyje. Nirvana – tai gyvenimo tikslas. Tai jokiu būdunėra susinaikinimas. Atvirkščiai, tai yra transformuota žmogaus pasąmonėsbūsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Tai visiškapriešingybė materialiam pasauliui: amžinybės karalija, tai, kas absoliučiaipatikima, tikroji priebėga. [5] Nirvana gali būti pasiekta apmąstymais,kitaip sakant tokiu žmogaus susikaupimu savyje, kad kartais net prarandamasąmonė. Kelias nirvanai pasiekti budizme yra labai išvystytas ir tapęsištisu asketinių pratybų rinkiniu. Kalbant apie nirvaną negalima nepaminėti dharmos. Dharma – tai
kelias, kuriuo einama į nirvaną; tai lyg asmens dinamizmas, kuris suteikiaindividui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują kokybę. Tai būdasatsiriboti nuo savo kančios. Kalbant apie kančią budizme reikėtų pasakyti, kad kaip kitosereligijose yra kelias išsivadavimui, reinkarnacijai ar rojui pasiekti, taipbudizme to kelio pagrindas yra kančia. Žmogus turi kankinti savo kūną, kadgalėtų pasiekti žinojimą ir pakilti aukščiau jo. Krikščionybėje kančia irgi dominuoja. Tačiau čia ji reiškiasivisiškai kitokiu pavidalu. Šioje religijoje (nėra net užuominos, kadkrikščionybė yra filosofija) yra siekiama ne pažinti, bet mylėti, t.y.žmogus turi prisiimti aukos vaidmenį, kad galėtų pasiekti išsivadavimą.Senajame Testamente yra pasakojimas apie Jobą, kuris buvo labai turtingasir gerbiamas žmogus, ir staiga neteko visko, ką turėjo. Tie, kurie jįgerbė, pradeda neapkęsti, tyčiotis. Jobas patiria tikrą kančią (perėjimasprie visiškai priešingo gyvenimo būdo ir santykių bei pozicijosvisuomenėje). Čia jam kyla klausimas: “Kas atstatys mane?”. Šį klausimągalima būtų laikyti pamatiniu skundo šaltiniu, kuris, kaip jau minėjauanksčiau, tik apsunkina kančią. Vakarų filosofijoje kančia nėra pagrindas, tačiau prie jos yrapakankamai stipriai priartėta. Čia yra bandoma ne tik kalbėti apie žmogauskankinimasį, bet ir rasti teigiamų kančios aspektų:1. Kančia gelbsti žmogų nuo dvasinio priešo 2. Kančia saugo žmogų nuo velnio gundymo 3. Valo širdį nuo piktų geismų 4. Trumpina kelią į Dievą 5. Liudija Dievo meilę žmonėms ir pan.
Kaip jau minėjau anksčiau, kančią galima įvardinti kaip žmogiškosiostobulybės kainą. Tai kaina, kurią žmogus privalo sumokėti norėdamas ką norspasiekti. Jeigu remtumėmės religijomis, tai būtų pomirtinis gyvenimas.Galime teigti, kad mes nesiremiame religijomis dabar, kai viskas yra
įrodyta mokslo, kad nėra pomirtinio pasaulio, kad nėra aukštesnės už mussubstancijos, kad nėra kūrėjo. Bet tai nebus tiesa. Šiandien mes esamlygiai taip pat priklausomi nuo religijos: mes kasdien skaitome horoskopus,nusispjauname per kairį petį kelią perbėgus juodam katinui. Tai lygiai taspats. Tai toks pat mokslu nesiremiantis dalykas. Iš paprastų paprasčiausiųgyvenimo situacijų kyla kančia. Viskas atsimuša į tą patį. Siekdami tobulėti turime išgyventi savo ribotumą – priklausomybę nuožemiau stovinčių būties dėsnių – ir neperžiangemybę to tarpo, kuris skiriakūrinius – baigtines būtybes – nuo Kūrėjo – Nebaigtinės Būties. Taigi,kitaip sakant, būties kilimą lydi ir jos baigtinybės skausmo gilėjimas. Blezas Paskalis (1623 – 1662) teigė, kad žmogus yra kenčiantiasmenybė todėl, kad suvokia savo prigimties dvilypumą [2]. Ontologiniupožiūriu žmogų sudaro dvi skirtingos substancijos (kūnas ir siela), omoraliniu – gėris ir blogis. Žmogus savo mąstymu yra didis. Tuo jisišsiskiria iš gamtos (“Cogito, ergo sum[1]” – Dekartas). Tačiaunepajėgdamas įveikti savo prieštaringos prigimties, jis visuomet yratragiškoje situacijoje ir blaškosi tarp dviejų priešingybių – tarp gėrio irblogio, tarp dangaus ir žemės. Žmogus palyginti su gamta yra niekas.Palyginti su niekuo, jis yra viskas. Vidurys tarp nieko ir visko. Žmogusnegali suprasti kraštutinumų – daiktų pradžią ir pabaigą gaubia paslaptiesskraistė, kurios jis nesugeba nuplėšti. “Žmogus vienodai nesugeba matytinebūties, iš kurios yra ištrauktas, ir begalybės, į kurią yra panardintas.”[2] Žmogus tegali suprasti kai kuriuos kasdien jam matomus ir įprastusdaiktų pavidalus. Pabrėžiu – tik kai kuriuos. Jis kankinasi, kad nelemtapažinti pradžios ir pabaigos. Viskas prasideda nuo Pradžių Pradžios. Kiekvienas daiktas, dalykas argyva būtybė yra nuo kažko priklausomas. Tiesiog, niekas negali egzistuotineturėdamas jokio pagrindo. Augmenija priklauso nuo negyvosios gamtos,gyvūnija – nuo augalijos ir taip toliau. Galima būtų tęsti šią grandinę irtoliau. Žmogus pasiekęs tam tikrą pakilimą (tą laiptelį, kurio siekė)radikaliai išsiskiria iš kitų to neturinčių, nepasiekusių. Tačiau betkuriuo atveju jis lieka priklausomas nuo savo kūno, kurio reikmių negalimaignoruoti. Žmogus negali tapti tiek atitrūkęs nuo paties savęs, kad galėtųignoruoti patį buvimą. Kiekvienas turi nuolat kovoti su žemesniuoju savolygiu, kuris visą laiką stengiasi nusitempti žemyn. Tai, tarsi Kristausketuriasdešimt dienų dykumoje, kai jis buvo gundomas velnio. Kristui buvosiūlyta viskas, ko tik jis norėjo ar netgi galėjo panorėti. Tai buvo kovatarp dviejų substancijų – šviesos ir tamsos. Šviesa (Kristus) buvo pakilęsvirš tamsos (velnio). Jei šviesa būtų nors truputėlį nusileidusi, tamsa jąbūtų paprasčiausiai prarijusi. Taip ir žmogus. Jis nuolat turi kovoti susavo kūnu, kad nebūtų nutrauktas žemyn. Lietuvių filosofas Juozas Girnius teigia, kad aukštesnioji būtispriklauso nuo žemesniosios gamtinės būties dėsnių. Aukštesnysis būtieslaipsnis savo kartą laimėta prasiveržimą iš žemesniojo būties laipsnio galiišlaikyti tik kasdieninėje kovoje su pastarojo grėsme jį vėl nutraukti įpaliktąsias žemumas. Ši kovos netikrybė, kuri plaukia iš aukštesniojobūties laipsnio priklausomybės nuo žemesniojo būties laipsnio ir kartu nuošio grėsmės pirmajam, ir yra ontologinis skausmo pagrindas. [3] Su būties kilimu didėja ir jos skausmas. Kuo daugiau žmogus yraatitrūkęs nuo visko, kas žemiška, tuo stipriau jį visa tai traukia, tuoskaudžiau jis suvokia savo ribotumą – tuo geriau jis supranta savo kančią.Labiausiai nuo kitų būties laipsnių yra nepriklausoma negyvoji gamta. Savosustingusiai egzistencijai tęsti jai nereikia kitų būties laipsniųpagalbos. Todėl ir jos kančia nėra tokia tipri kaip žmogaus. Žmogus –mąstanti būtybė, todėl jis daug sunkiau išgyvena savo kančią. Jeigususkaldysi akmenį, nesuteiksi jam skausmo, tuo tarpu, sužeidęs žmogųsuteiksi kančių ne tik jam pačiam, bet ir jo artimiesiems.Kančia yra ne kas kita kaip sąmoningas laisvos žmogiškosios būtybėssavosios baigtinybės išgyvenimas.
Juozas Grinius
Keista. Žmogus negali pakęsti kraštutinumų. Jam nuolat yra blogai.Jeigu šalta, skundžiasi, jei karšta – vėl negerai. Per didelis nuotolis irper didelis artumas trukdo matyti. Pernelyg ilgas ar trumpas samprotavimasnesuprantamas. Kraštutiniai dalykai yra tarsi niekas žmogui, kaip ir jiemsžmogus yra niekas.
Marksizmas kaip kančios filosofija
Marksizmas nesutinka su mintimi, kad abejonė ar nuostaba yravieninteliai tikri pasaulio pergyvenimo (supratimo) būdai. Marksistųteigimu, žmogus abejodamas ar tik stebėdamasis pasauliu lieka kažkur tikgreta jo ir nepuoselėja noro nieko keisti. Tuo tarpu, marksizme yra priimtatiesa, kad žmogus turi galėti gyventi, kad galėtų kurti istoriją (kultūrą).Tai esanti pati pirmoji kiekvieno žmogiškojo būvio, vadinasi, ir kiekvienosistorijos prielaida. [4] Šioje filosofijoje teigiama, kad žmogus turi gyventi, kad tenkintųsavo poreikius. Karlas Marksas poreikius apibrėžia kaip labai paprastuskasdienius dalykus: turėti ką apsirengti, ką pavalgyti, būti sveikam,turėti buveinę ir panašiai. Bet kaip tik šiame poreikio kasdieniškume iratsiskleidžia savotiška žmogaus padėtis pasaulyje. Žmogus tenkina savoporeikius tik todėl, kad jaučiasi atsidūręs bėdos būklėjė, t.y. jei žmogusnepatenkins savo poreikių, jis paprasčiausiai žus. Todėl grėsmė yranuolatinė. Turėti poreikių reiškia būti rūpinantis ir baiminantis, vadinasi
–kenčiant. Kančia yra stiglios būtybės būsena. Marksizmas kalba apie kasdieninius poreikius, tačiau už to slepiasiir žmogaus būklės pasaulyje tyrinėjimas. Žmogus, Markso nuomone, yrakenčianti, lygstama ir aprėžta būtybė. Bėda gali būti nugalėta tik dviemkeliais: kentėjimu ir mąstymu. Nei mąstymas be kentėjimo, nei kentėjimas bemąstymo nėra pajėgūs nugalėti šią būklę. Žmogus privalo kentėti, kadpradėtų mąstyti, ir mąstyti, kas suprastų kančią ir stengtųsi iš josišsivaduoti. Marksizme dėmesys yra sutelktas ne į visą visuomenę, tačiau tik įvieną jos socialinę klasę – varguomenę. Pirmiausia yra stengiamasi įtikintivarguomenę, kad ji iš tiesų kenčia, kad yra bėdoje. Tai daroma tam, kad šivisuomenės klasė pradėtų mąstyti ir stengtis išeiti iš esamos padėties. Čianėra kalbama apie sielos ir kūno atsiribojimą – čia sutelktas dėmesys įpačius elementariausius žmogaus poreikius. Šioje filosofijoje yra bendruomeninis mąstymo pobūdis. Kenčiantisžmogus ieško bendraminčių ir šią kančią išgyvena kartu. Tiesa yra istorinisvyksmas ir žmogus joje yra tik dalyvis joje. Bėdos būklė yra ne kiekvienoatskirai, bet žmogaus apskritai. Taip ir likimas yra ne tavo ar mano, betžmogaus apskritai. Filosofija kilusi iš nuostabos kenčiamčiam žmogui atrodo tarsipajuoka, nes ji nepastebi ar bando ignoruoti blogio vaimenį. Ji skelbiapasaulį darnų, šviesų ir prasmingą. Filosofija kilusi iš abejonės atrodoblanki ir bereikšmė tikrovėje, kadangi kenčiantysis nė neabejoja tikrove.Kenčiančiajam atrodo, kad svarbi yra tik jo kančia ir jis ieško būdų jąišgyvendinti. Kančia atskleidžia pasaulio tikroviškumą akivaizdžiau irtodėl įtikinamiau negu visa kita. Kenčiantis žmogus nesistebi pasauliu, neabejoja. Jis eina į gyvenimąir ima jo sunkumus ant savo pečių, kenčia su kitais kenčiančiaisiais irmėgina rasti kelią, kaip nugalėti kančios sukeltą būseną. Marksizmassklinda visur, kur tik kančia yra virtusi žmogiškojo būvio lytimi, būdamaregimiausioje socialinių neteisybių plotmėje. Marksizmą renkasi tokiosmasės žmonių todėl, kad ši filosofija yra žmogiškosios nuotaikos, yrakančios dalininkė. Be to, ji taip pat pateikia būdą, kaip tą kančiąpalengvinti.KANČIOS FILOSOFIJA
Kentėjimas. Čia atsiveria kažkokia tamsi ir maištinga pasaulio pusė.Tai yra žymiai baisiau negu tariamybė. Kol žmogus kažkuo abejoja, jis galiturėti viltį, kad viskas yra ne taip blogai, kaip jam atrodo. Kai sužinomasnuosprendis – nesvarbu kieno pasekmė tai būtų: nusikaltimo ar tiesiog šiaipkažkokio įvykio – prasideda kančia, skundai. Žmogus yra keista būtybė. Kuo jis daugiau turi, tuo daugiau nori.Paprasčiausias pavyzdys – žmogus labai mėgsta tortus. Akys visada noridaugiau negu pajėgia sutalpinti skrandis. Taip ir kitur. Jeigu benamiuiduosi tūkstantį litų, jis pradžioje bus laimingas, bet paskui suvoks, kadyra žmonių, kurie turi du tūkstančius. Jei duosi milijoną, visuomet atsirasturinčių milijardą. Kol benamis neturėjo dėl ko rūpintis, išskyrus, kurgauti pavalgyti ir išsimiegoti, tol jo kančia buvo visiškai nedidelė.Augant jo poreikiams, augo ir kančios – pasistačius namą reikėjo kankintisdėl to, kad kas nors gali ateiti ir apvogti, padėjus pinigus į banką – kadbankas bankrutuos ir panašiai. Mano nuomone, kentėjimas dėl pačiųpaprasčiausių daiktų yra absurdas. Nors iš kitos pusės žiūrint, jeipomirtinio pasaulio nėra, jei aš niekuomet nepateksiu į amžinosios
medžioklės plotus, kodėl aš turiu kentėti dabar, nors paskui tai niekonereikš. Budizme yra kitaip. Ten siekiama savęs tobulėjimo, siekiama pažintisave patį ir išmokti pasiekti nirvaną. Kančioje apsireiškia pasaulio judėjimas nieko link. Kančioje mūsųbuvimas yra trapus. Mumyse yra chaosas. Aplink yra chaosas. Kančia – taichaosas, tai visiška priešingybė kosmo. Užtat kančia nėra tik iš viršausmums primestas dalykas. Ji yra mumyse. Ji yra persisunkusi per visą mūsųbuvimą. Prieš įvairias ligas surandami vaistai. Kad būtų sveikas kūnas,žmogus geria vitaminus, o nėra nieko, kas mumyse būtų atsparu kančiai. Tikišgyvendami viską iš naujo ir iš naujo, vėl ir vėl, mes sugebame pradėtimąstyti, pradėti klausti. Kai žmogus kenčia, pasaulis jam pradeda atrodytichaotiškas. Kai labiausiai kenti, atrodo, kad jau nebegalėtų būti blogiau,užgriūna dar vienas kalnas. Jeigu palūši, pasaulis prispaus visu savosunkumu ir sudėtingumu. Atrodo, kad kančia sunaikina visus iki tolgaliojusius principus ir dėsnius. Tada jau nebelieka laiko abejoti arstebėtis pasauliu. Tada puolama gelbėtis. Kartais man atrodo, kad kančia –tai tarsi mūsų augimo kaina. Jei viskas būtų įmanoma paprasta ir natūralu,visi žmonės būtų tobuli, be ydų, visiškai vienodi, tada nebūtų poreikiokažką keisti, noro, kažko siekti. Apnikęs blogis privalo būti kokiu norsbūdu atremtas. Tada pats svarbiausias rūpestis tampa būti, išlikti kuoilgiau, išlikti laike. Kartais tai perauga į beveik visišką kvailystę, kaišalyje nėra įteisinta autanazija, žmogus turi kankintis, nors nėra jokiosvilties, kad jis vėl bus sveikas ir galės stovėti ant savo kojų. Šiuoatveju pasirodo žmogaus, kaip buvojančio istorijos vyksme. Kančios filosofijoje yra ne pasaulio šlovinimas kaip nuostaboje, neatsargumas jo atžvilgiu kaip abejonėje, bet jo kaltinimas, randąs kaltę,bet nerandantis kaltininko. Pavyzdžiui, marksizmo filosofijoje prakatiškaivienintelis matmuo žmogaus būvyje yra socialinės plotmės kritika.Krikščionybėje, budizme yra aukštesnės pakopos. Čia siekiama ne tikpatenkinti svarbiausius kūno poreikius. Kančią galima apibūdinti kaip išganymo mokslą [4]. Visose manonagrinėtose filosofijose yra siekiama žmogaus išvadavimo. Žinoma, tasvykdoma skirtingais keliais. Budizme siekiama atsiriboti nuo savo patiesžemiškojo būvio, t.y. kūno, krikščionybėje – mokant mylėti savo kankintojusar laukiant dieviškojo įsikišimo, marksizme – iš pagrindų keičiantvisuomeninę santvarką. Tai nėra atsitiktinumas. Kančia skatina mąstymą,verčia žmogų kurti įvairius būdus, kaip šiam gelbėtis patekus į kebliąpadėtį, ieškoti atsakymų į visus kylančius klausimus. Kančia yra blogio sąmonė ir patyrimas mumyse. Budizme viskas yralabai gražu iki to laiko, kai žmogus baigia medituoti ir yra priverstassugrįžti į realų pasaulį. Tačiau po to jam vis tiek reikia kentėti, nes čiajis pamato tą patį pasaulį, kurį jis nori pamiršti. Marksizmo filosofijojepakeitus santvarką, vis tiek išaugs kenčianti visuomenė. Ir kas blogiausia,ir toliau bus kenčiama dėl tų pačių dalykų, tik jie gal bus kitaipvadinami.IŠVADOS
Šiame darbe pabandžiau paaiškinti kančios sampratą įvairiosefilosofijose, paaiškinti jos prasmę žmogaus gyvenime. Budizmo filosofijojeteigiama, kad reikia stengtis pasiekti nirvaną, kad galėtum atsiriboti nuosavo materialaus kūno ir tuo pačiu nuo kančios. Kančia šioje filosofijojesuprantama, kaip žinojimas, kad priklausai nuo žemesnio būties lygio. Krikščionybėje kančia yra kelias užsitarnauti vietą rojuje. Kaip
pagrindinį postulatą galima būtų iškelti teiginį: “Jei tau sudavė per vienąskruostą, atsuk ir antrą”. Kitaip sakant, žmogus privalo mylėti savoskriaudėjus. Jei budizme ar krikščionybėje yra siekiama nirvanos ar išganymo(abiem atvejais, tai yra idealistinis siekis), tai marksizmo filosofijojeyra skatinama siekti tik paprasčiausių poreikių patenkinimo(materialistinis požiūris). Ši filosofija yra orientuota į varguomenę,siekiant jai įteigti, kad yra kenčianti ir privalo keisti visuomenę. Įvairūs kančios apmąstymai. Įvairios jos prasmės žmogaus gyvenime.Visoms filosofijoms bendra tai, kad reikia ieškoti kelio iš kančios. Galkada nors, kai žmonės bus gaminami (klonuojami ar panašisi), kai sukursimetobulą visuomenę su tobulais jos individais ir nebeliks kančios. Bet dabartai, mano nuomone, neįmanoma.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – V., 1992. – 343p. 2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. – V., 1986. – 495p. 3. Lietuvos filosofinė mintis : chrestomatija. – V., 1996. – 434p. 4. Maceina A. Raštai : T.6 – V., 1994. – 480p. 5. Pasaulio religijos. – V., 1997. – 479p.
———————–[1] Mąstau – vadinasi, esu.