Kančia

TURINYS

ĮVADAS 2

IDEALISTINIS POŽIŪRIS 3

Marksizmas kaip kančios filosofija 6

KANČIOS FILOSOFIJA 7

IŠVADOS 9

LITERATŪROS SĄRAŠAS 10

ĮVADAS

Žmogus – kenčianti būtybė. Atrodo, kad ir kiek visko turėtų, vis tiek
negali išsivaduoti nuo skausmo. Žmogus kenčia, nes suvokia savo ribotumą.
Jam visada kažko trūksta, norisi kažko dar. Priklausomai nuo kiekvieno
žmogaus, yra ieškoma skirtingų pasitenkinimo / išsivadavimo iš kančios
būdų. Tai priklauso nuo to, ką kiekvienas turi ir ką nori pasiekti.

Šiame darbe pabandysiu atsakyti į savo iškeltus klausimus apie
kančią. Kas tai yra, kokia yra kentėjimo prasmė.

Darbas, galima sakyti, susideda iš trijų dalių. Aš jaas įvardinau kaip
idealistinį ir materialistinį požiūrius. Pirmojoje dalyje pabandysiu
pažvelgti į kančią iš budizmo ir krikščionybės pusės, o antrojoje – iš
kančios filosofijos – marksizmo – pusės. Trečiojoje, paskurinėje, dalyje
pasistengsiu nurodyti svarbiausius kančios filosofijoa bruožus.

IDEALISTINIS POŽIŪRIS

Žmogus vienintelis išgyvena savo ribotumą. Visi kiti (turiu omeny –
gyvūnai) jį aklai pergyvena. Gal taip ir paprasčiau. Kančia yra sąmonės
laipsnį pasiekęs skausmas [3]. Kančia – tai sąmoningas žmogiškojo ribotumo
išgyvenimas. Ji – tarsi kaina, kurią mes turime mokėti už mūsų žmogiškąją
tobulybę, už mūsų pirmąją vietą kitų pasaulio būtybių tarpe.

Maždaug tuo pačiu metu kaip Graikijoje, ssenovės Indijoje atsirado
filosofija budizmo pavidalu. Mes budizmą suvokiame kaip religiją todėl, kad
jis iki mūsų dienų išliko daugiau kaip filosofinė būsena, o ne tik kaip
filosofinė teorija. Graikai ieškojo atsakymo į klausimą apie daiktų pradus,
o Buda atrėmė savo mokslą į žmogaus kančią. Budizme yra i

išskiriami keturi
pagrindiniai klausimai:

1. Kančia

2. Kančios kilmė

3. Kančios pašalinimas

4. Kelias kančiai pašalinti

[4]

Kančia yra žmogaus gyvenimo neišvengiamybė. Ji yra tiek pat plati ir
gili, kaip ir pats gyvenimas. Nėra nė vienos srities, kurios neaplenktų
kančia. Kaip moliniai indai puodžiaus nužiesti galop visi sudūžta, taip ir
kiekvieno žmogaus gyvenimas greičiau ar ilgiau pasibaigia. Kuo žmogus
pasiekia aukštesnį žmogiškosios egzistencijos laipsnį, tuo jis turi patirti
gilesnę kančią. Ji gali prasidėti paprasčiausiu fiziniu skausmu ir pasiekti
netgi religinių abejomių aukštumas.

Žmogus – kenčianti būtybė. Skundas niekuo negali padėti žmogui. Nuo
to darosi tik sunkiau išspręsti kylančias problemas. Savo sąmone žmogus yra
išsiskyęs iš gamtos ir susitelkęs savajame Aš, kuris ir yra visų kentėjimų
priežastis. Kančia yra atskirybė, ir atskirybė yra kančia.. Pašalinti
kančią galima tik perėjus tiltą – nugalėjus atskirybę. Buda teigia, kad
kančią galima nugalėti tik nieko neturint, prie nieko neprisirišus. Jis
tokią būūseną įvardina kaip “būti pakeliui”. Benamė būklė yra žmogaus
atsakymas į kančios kilimą iš buvojimo savyje kaip namie.

Šios benamės būklės įvykdymas yra vadinamas nirvana. Nirvana – tai
bet kokio jausmo, savimonės užgniaužimas; tai žmogaus atsiskleidimas
visatai ir buvimas nebūtyje. Nirvana – tai gyvenimo tikslas. Tai jokiu būdu
nėra susinaikinimas. Atvirkščiai, tai yra transformuota žmogaus pasąmonės
būsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Tai visiška
priešingybė materialiam pasauliui: amžinybės karalija, tai, kas absoliučiai
patikima, tikroji priebėga. [5] Nirvana gali būti pasiekta apmąstymais,
kitaip sakant tokiu žmogaus susikaupimu savyje, kad kartais net prarandama
sąmonė. Ke

elias nirvanai pasiekti budizme yra labai išvystytas ir tapęs
ištisu asketinių pratybų rinkiniu.

Kalbant apie nirvaną negalima nepaminėti dharmos. Dharma – tai
kelias, kuriuo einama į nirvaną; tai lyg asmens dinamizmas, kuris suteikia
individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują kokybę. Tai būdas
atsiriboti nuo savo kančios.

Kalbant apie kančią budizme reikėtų pasakyti, kad kaip kitose
religijose yra kelias išsivadavimui, reinkarnacijai ar rojui pasiekti, taip
budizme to kelio pagrindas yra kančia. Žmogus turi kankinti savo kūną, kad
galėtų pasiekti žinojimą ir pakilti aukščiau jo.

Krikščionybėje kančia irgi dominuoja. Tačiau čia ji reiškiasi
visiškai kitokiu pavidalu. Šioje religijoje (nėra net užuominos, kad
krikščionybė yra filosofija) yra siekiama ne pažinti, bet mylėti, t.y.
žmogus turi prisiimti aukos vaidmenį, kad galėtų pasiekti išsivadavimą.
Senajame Testamente yra pasakojimas apie Jobą, kuris buvo labai turtingas
ir gerbiamas žmogus, ir staiga neteko visko, ką turėjo. Tie, kurie jį
gerbė, pradeda neapkęsti, tyčiotis. Jobas patiria tikrą kančią (perėjimas
prie visiškai priešingo gyvenimo būdo ir santykių bei pozicijos
visuomenėje). Čia jam kyla klausimas: “Kas atstatys mane?”. Šį klausimą
galima būtų laikyti pamatiniu skundo šaltiniu, kuris, kaip jau minėjau
anksčiau, tik apsunkina kančią.

Vakarų filosofijoje kančia nėra pagrindas, tačiau prie jos yra
pakankamai stipriai priartėta. Čia yra bandoma ne tik kalbėti apie žmogaus
kankinimasį, bet ir rasti teigiamų kančios aspektų:

1. Kančia gelbsti žmogų nuo dvasinio priešo

2. Kančia saugo žmogų nuo velnio gundymo

3. Valo širdį nuo piktų geismų

4. Trumpina kelią į

Dievą

5. Liudija Dievo meilę žmonėms ir pan.

Kaip jau minėjau anksčiau, kančią galima įvardinti kaip žmogiškosios
tobulybės kainą. Tai kaina, kurią žmogus privalo sumokėti norėdamas ką nors
pasiekti. Jeigu remtumėmės religijomis, tai būtų pomirtinis gyvenimas.
Galime teigti, kad mes nesiremiame religijomis dabar, kai viskas yra
įrodyta mokslo, kad nėra pomirtinio pasaulio, kad nėra aukštesnės už mus
substancijos, kad nėra kūrėjo. Bet tai nebus tiesa. Šiandien mes esam
lygiai taip pat priklausomi nuo religijos: mes kasdien skaitome horoskopus,
nusispjauname per kairį petį kelią perbėgus juodam katinui. Tai lygiai tas
pats. Tai toks pat mokslu nesiremiantis dalykas. Iš paprastų paprasčiausių
gyvenimo situacijų kyla kančia. Viskas atsimuša į tą patį.

Siekdami tobulėti turime išgyventi savo ribotumą – priklausomybę nuo
žemiau stovinčių būties dėsnių – ir neperžiangemybę to tarpo, kuris skiria
kūrinius – baigtines būtybes – nuo Kūrėjo – Nebaigtinės Būties. Taigi,
kitaip sakant, būties kilimą lydi ir jos baigtinybės skausmo gilėjimas.

Blezas Paskalis (1623 – 1662) teigė, kad žmogus yra kenčianti
asmenybė todėl, kad suvokia savo prigimties dvilypumą [2]. Ontologiniu
požiūriu žmogų sudaro dvi skirtingos substancijos (kūnas ir siela), o
moraliniu – gėris ir blogis. Žmogus savo mąstymu yra didis. Tuo jis
išsiskiria iš gamtos (“Cogito, ergo sum[1]” – Dekartas). Tačiau
nepajėgdamas įveikti savo prieštaringos prigimties, jis visuomet yra
tragiškoje situacijoje ir blaškosi tarp dviejų priešingybių – tarp gėrio ir
blogio, tarp dangaus ir žemės. Žmogus palyginti su gamta yra niekas.
Palyginti su niekuo, jis yra viskas. Vidurys tarp n

nieko ir visko. Žmogus
negali suprasti kraštutinumų – daiktų pradžią ir pabaigą gaubia paslapties
skraistė, kurios jis nesugeba nuplėšti. “Žmogus vienodai nesugeba matyti
nebūties, iš kurios yra ištrauktas, ir begalybės, į kurią yra panardintas.”
[2]

Žmogus tegali suprasti kai kuriuos kasdien jam matomus ir įprastus
daiktų pavidalus. Pabrėžiu – tik kai kuriuos. Jis kankinasi, kad nelemta
pažinti pradžios ir pabaigos.

Viskas prasideda nuo Pradžių Pradžios. Kiekvienas daiktas, dalykas ar
gyva būtybė yra nuo kažko priklausomas. Tiesiog, niekas negali egzistuoti
neturėdamas jokio pagrindo. Augmenija priklauso nuo negyvosios gamtos,
gyvūnija – nuo augalijos ir taip toliau. Galima būtų tęsti šią grandinę ir
toliau. Žmogus pasiekęs tam tikrą pakilimą (tą laiptelį, kurio siekė)
radikaliai išsiskiria iš kitų to neturinčių, nepasiekusių. Tačiau bet
kuriuo atveju jis lieka priklausomas nuo savo kūno, kurio reikmių negalima
ignoruoti. Žmogus negali tapti tiek atitrūkęs nuo paties savęs, kad galėtų
ignoruoti patį buvimą. Kiekvienas turi nuolat kovoti su žemesniuoju savo
lygiu, kuris visą laiką stengiasi nusitempti žemyn. Tai, tarsi Kristaus
keturiasdešimt dienų dykumoje, kai jis buvo gundomas velnio. Kristui buvo
siūlyta viskas, ko tik jis norėjo ar netgi galėjo panorėti. Tai buvo kova
tarp dviejų substancijų – šviesos ir tamsos. Šviesa (Kristus) buvo pakilęs
virš tamsos (velnio). Jei šviesa būtų nors truputėlį nusileidusi, tamsa ją
būtų paprasčiausiai prarijusi. Taip ir žmogus. Jis nuolat turi kovoti su
savo kūnu, kad nebūtų nutrauktas žemyn.

Lietuvių filosofas Juozas Girnius teigia, kad aukštesnioji būtis
priklauso nuo žemesniosios gamtinės būties dėsnių. Aukštesnysis būties
laipsnis savo kartą laimėta prasiveržimą iš žemesniojo būties laipsnio gali
išlaikyti tik kasdieninėje kovoje su pastarojo grėsme jį vėl nutraukti į
paliktąsias žemumas. Ši kovos netikrybė, kuri plaukia iš aukštesniojo
būties laipsnio priklausomybės nuo žemesniojo būties laipsnio ir kartu nuo
šio grėsmės pirmajam, ir yra ontologinis skausmo pagrindas. [3]

Su būties kilimu didėja ir jos skausmas. Kuo daugiau žmogus yra
atitrūkęs nuo visko, kas žemiška, tuo stipriau jį visa tai traukia, tuo
skaudžiau jis suvokia savo ribotumą – tuo geriau jis supranta savo kančią.
Labiausiai nuo kitų būties laipsnių yra nepriklausoma negyvoji gamta. Savo
sustingusiai egzistencijai tęsti jai nereikia kitų būties laipsnių
pagalbos. Todėl ir jos kančia nėra tokia tipri kaip žmogaus. Žmogus –
mąstanti būtybė, todėl jis daug sunkiau išgyvena savo kančią. Jeigu
suskaldysi akmenį, nesuteiksi jam skausmo, tuo tarpu, sužeidęs žmogų
suteiksi kančių ne tik jam pačiam, bet ir jo artimiesiems.

Kančia yra ne kas kita kaip sąmoningas laisvos žmogiškosios būtybės
savosios baigtinybės išgyvenimas.

Juozas Grinius

Keista. Žmogus negali pakęsti kraštutinumų. Jam nuolat yra blogai.
Jeigu šalta, skundžiasi, jei karšta – vėl negerai. Per didelis nuotolis ir
per didelis artumas trukdo matyti. Pernelyg ilgas ar trumpas samprotavimas
nesuprantamas. Kraštutiniai dalykai yra tarsi niekas žmogui, kaip ir jiems
žmogus yra niekas.

Marksizmas kaip kančios filosofija

Marksizmas nesutinka su mintimi, kad abejonė ar nuostaba yra
vieninteliai tikri pasaulio pergyvenimo (supratimo) būdai. Marksistų
teigimu, žmogus abejodamas ar tik stebėdamasis pasauliu lieka kažkur tik
greta jo ir nepuoselėja noro nieko keisti. Tuo tarpu, marksizme yra priimta
tiesa, kad žmogus turi galėti gyventi, kad galėtų kurti istoriją (kultūrą).
Tai esanti pati pirmoji kiekvieno žmogiškojo būvio, vadinasi, ir kiekvienos
istorijos prielaida. [4]

Šioje filosofijoje teigiama, kad žmogus turi gyventi, kad tenkintų
savo poreikius. Karlas Marksas poreikius apibrėžia kaip labai paprastus
kasdienius dalykus: turėti ką apsirengti, ką pavalgyti, būti sveikam,
turėti buveinę ir panašiai. Bet kaip tik šiame poreikio kasdieniškume ir
atsiskleidžia savotiška žmogaus padėtis pasaulyje. Žmogus tenkina savo
poreikius tik todėl, kad jaučiasi atsidūręs bėdos būklėjė, t.y. jei žmogus
nepatenkins savo poreikių, jis paprasčiausiai žus. Todėl grėsmė yra
nuolatinė. Turėti poreikių reiškia būti rūpinantis ir baiminantis, vadinasi
–kenčiant. Kančia yra stiglios būtybės būsena.

Marksizmas kalba apie kasdieninius poreikius, tačiau už to slepiasi
ir žmogaus būklės pasaulyje tyrinėjimas. Žmogus, Markso nuomone, yra
kenčianti, lygstama ir aprėžta būtybė. Bėda gali būti nugalėta tik dviem
keliais: kentėjimu ir mąstymu. Nei mąstymas be kentėjimo, nei kentėjimas be
mąstymo nėra pajėgūs nugalėti šią būklę. Žmogus privalo kentėti, kad
pradėtų mąstyti, ir mąstyti, kas suprastų kančią ir stengtųsi iš jos
išsivaduoti.

Marksizme dėmesys yra sutelktas ne į visą visuomenę, tačiau tik į
vieną jos socialinę klasę – varguomenę. Pirmiausia yra stengiamasi įtikinti
varguomenę, kad ji iš tiesų kenčia, kad yra bėdoje. Tai daroma tam, kad ši
visuomenės klasė pradėtų mąstyti ir stengtis išeiti iš esamos padėties. Čia
nėra kalbama apie sielos ir kūno atsiribojimą – čia sutelktas dėmesys į
pačius elementariausius žmogaus poreikius.

Šioje filosofijoje yra bendruomeninis mąstymo pobūdis. Kenčiantis
žmogus ieško bendraminčių ir šią kančią išgyvena kartu. Tiesa yra istorinis
vyksmas ir žmogus joje yra tik dalyvis joje. Bėdos būklė yra ne kiekvieno
atskirai, bet žmogaus apskritai. Taip ir likimas yra ne tavo ar mano, bet
žmogaus apskritai.

Filosofija kilusi iš nuostabos kenčiamčiam žmogui atrodo tarsi
pajuoka, nes ji nepastebi ar bando ignoruoti blogio vaimenį. Ji skelbia
pasaulį darnų, šviesų ir prasmingą. Filosofija kilusi iš abejonės atrodo
blanki ir bereikšmė tikrovėje, kadangi kenčiantysis nė neabejoja tikrove.
Kenčiančiajam atrodo, kad svarbi yra tik jo kančia ir jis ieško būdų ją
išgyvendinti. Kančia atskleidžia pasaulio tikroviškumą akivaizdžiau ir
todėl įtikinamiau negu visa kita.

Kenčiantis žmogus nesistebi pasauliu, neabejoja. Jis eina į gyvenimą
ir ima jo sunkumus ant savo pečių, kenčia su kitais kenčiančiaisiais ir
mėgina rasti kelią, kaip nugalėti kančios sukeltą būseną. Marksizmas
sklinda visur, kur tik kančia yra virtusi žmogiškojo būvio lytimi, būdama
regimiausioje socialinių neteisybių plotmėje. Marksizmą renkasi tokios
masės žmonių todėl, kad ši filosofija yra žmogiškosios nuotaikos, yra
kančios dalininkė. Be to, ji taip pat pateikia būdą, kaip tą kančią
palengvinti.

KANČIOS FILOSOFIJA

Kentėjimas. Čia atsiveria kažkokia tamsi ir maištinga pasaulio pusė.
Tai yra žymiai baisiau negu tariamybė. Kol žmogus kažkuo abejoja, jis gali
turėti viltį, kad viskas yra ne taip blogai, kaip jam atrodo. Kai sužinomas
nuosprendis – nesvarbu kieno pasekmė tai būtų: nusikaltimo ar tiesiog šiaip
kažkokio įvykio – prasideda kančia, skundai.

Žmogus yra keista būtybė. Kuo jis daugiau turi, tuo daugiau nori.
Paprasčiausias pavyzdys – žmogus labai mėgsta tortus. Akys visada nori
daugiau negu pajėgia sutalpinti skrandis. Taip ir kitur. Jeigu benamiui
duosi tūkstantį litų, jis pradžioje bus laimingas, bet paskui suvoks, kad
yra žmonių, kurie turi du tūkstančius. Jei duosi milijoną, visuomet atsiras
turinčių milijardą. Kol benamis neturėjo dėl ko rūpintis, išskyrus, kur
gauti pavalgyti ir išsimiegoti, tol jo kančia buvo visiškai nedidelė.
Augant jo poreikiams, augo ir kančios – pasistačius namą reikėjo kankintis
dėl to, kad kas nors gali ateiti ir apvogti, padėjus pinigus į banką – kad
bankas bankrutuos ir panašiai. Mano nuomone, kentėjimas dėl pačių
paprasčiausių daiktų yra absurdas. Nors iš kitos pusės žiūrint, jei
pomirtinio pasaulio nėra, jei aš niekuomet nepateksiu į amžinosios
medžioklės plotus, kodėl aš turiu kentėti dabar, nors paskui tai nieko
nereikš.

Budizme yra kitaip. Ten siekiama savęs tobulėjimo, siekiama pažinti
save patį ir išmokti pasiekti nirvaną.

Kančioje apsireiškia pasaulio judėjimas nieko link. Kančioje mūsų
buvimas yra trapus. Mumyse yra chaosas. Aplink yra chaosas. Kančia – tai
chaosas, tai visiška priešingybė kosmo. Užtat kančia nėra tik iš viršaus
mums primestas dalykas. Ji yra mumyse. Ji yra persisunkusi per visą mūsų
buvimą.

Prieš įvairias ligas surandami vaistai. Kad būtų sveikas kūnas,
žmogus geria vitaminus, o nėra nieko, kas mumyse būtų atsparu kančiai. Tik
išgyvendami viską iš naujo ir iš naujo, vėl ir vėl, mes sugebame pradėti
mąstyti, pradėti klausti. Kai žmogus kenčia, pasaulis jam pradeda atrodyti
chaotiškas. Kai labiausiai kenti, atrodo, kad jau nebegalėtų būti blogiau,
užgriūna dar vienas kalnas. Jeigu palūši, pasaulis prispaus visu savo
sunkumu ir sudėtingumu. Atrodo, kad kančia sunaikina visus iki tol
galiojusius principus ir dėsnius. Tada jau nebelieka laiko abejoti ar
stebėtis pasauliu. Tada puolama gelbėtis. Kartais man atrodo, kad kančia –
tai tarsi mūsų augimo kaina. Jei viskas būtų įmanoma paprasta ir natūralu,
visi žmonės būtų tobuli, be ydų, visiškai vienodi, tada nebūtų poreikio
kažką keisti, noro, kažko siekti. Apnikęs blogis privalo būti kokiu nors
būdu atremtas. Tada pats svarbiausias rūpestis tampa būti, išlikti kuo
ilgiau, išlikti laike. Kartais tai perauga į beveik visišką kvailystę, kai
šalyje nėra įteisinta autanazija, žmogus turi kankintis, nors nėra jokios
vilties, kad jis vėl bus sveikas ir galės stovėti ant savo kojų. Šiuo
atveju pasirodo žmogaus, kaip buvojančio istorijos vyksme.

Kančios filosofijoje yra ne pasaulio šlovinimas kaip nuostaboje, ne
atsargumas jo atžvilgiu kaip abejonėje, bet jo kaltinimas, randąs kaltę,
bet nerandantis kaltininko. Pavyzdžiui, marksizmo filosofijoje prakatiškai
vienintelis matmuo žmogaus būvyje yra socialinės plotmės kritika.
Krikščionybėje, budizme yra aukštesnės pakopos. Čia siekiama ne tik
patenkinti svarbiausius kūno poreikius.

Kančią galima apibūdinti kaip išganymo mokslą [4]. Visose mano
nagrinėtose filosofijose yra siekiama žmogaus išvadavimo. Žinoma, tas
vykdoma skirtingais keliais. Budizme siekiama atsiriboti nuo savo paties
žemiškojo būvio, t.y. kūno, krikščionybėje – mokant mylėti savo kankintojus
ar laukiant dieviškojo įsikišimo, marksizme – iš pagrindų keičiant
visuomeninę santvarką. Tai nėra atsitiktinumas. Kančia skatina mąstymą,
verčia žmogų kurti įvairius būdus, kaip šiam gelbėtis patekus į keblią
padėtį, ieškoti atsakymų į visus kylančius klausimus.

Kančia yra blogio sąmonė ir patyrimas mumyse. Budizme viskas yra
labai gražu iki to laiko, kai žmogus baigia medituoti ir yra priverstas
sugrįžti į realų pasaulį. Tačiau po to jam vis tiek reikia kentėti, nes čia
jis pamato tą patį pasaulį, kurį jis nori pamiršti. Marksizmo filosofijoje
pakeitus santvarką, vis tiek išaugs kenčianti visuomenė. Ir kas blogiausia,
ir toliau bus kenčiama dėl tų pačių dalykų, tik jie gal bus kitaip
vadinami.

IŠVADOS

Šiame darbe pabandžiau paaiškinti kančios sampratą įvairiose
filosofijose, paaiškinti jos prasmę žmogaus gyvenime. Budizmo filosofijoje
teigiama, kad reikia stengtis pasiekti nirvaną, kad galėtum atsiriboti nuo
savo materialaus kūno ir tuo pačiu nuo kančios. Kančia šioje filosofijoje
suprantama, kaip žinojimas, kad priklausai nuo žemesnio būties lygio.

Krikščionybėje kančia yra kelias užsitarnauti vietą rojuje. Kaip
pagrindinį postulatą galima būtų iškelti teiginį: “Jei tau sudavė per vieną
skruostą, atsuk ir antrą”. Kitaip sakant, žmogus privalo mylėti savo
skriaudėjus.

Jei budizme ar krikščionybėje yra siekiama nirvanos ar išganymo
(abiem atvejais, tai yra idealistinis siekis), tai marksizmo filosofijoje
yra skatinama siekti tik paprasčiausių poreikių patenkinimo
(materialistinis požiūris). Ši filosofija yra orientuota į varguomenę,
siekiant jai įteigti, kad yra kenčianti ir privalo keisti visuomenę.

Įvairūs kančios apmąstymai. Įvairios jos prasmės žmogaus gyvenime.
Visoms filosofijoms bendra tai, kad reikia ieškoti kelio iš kančios. Gal
kada nors, kai žmonės bus gaminami (klonuojami ar panašisi), kai sukursime
tobulą visuomenę su tobulais jos individais ir nebeliks kančios. Bet dabar
tai, mano nuomone, neįmanoma.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – V., 1992. – 343p.

2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. – V., 1986. –

495p.

3. Lietuvos filosofinė mintis : chrestomatija. – V., 1996. – 434p.

4. Maceina A. Raštai : T.6 – V., 1994. – 480p.

5. Pasaulio religijos. – V., 1997. – 479p.

———————–
[1] Mąstau – vadinasi, esu.

Leave a Comment