Galilejus

Galileo Galilei

Galileo Galilėjus (1564-1642) fizikos ir matematikos mokslui nusipelnęs žmogus. Gimęs Italijoj, Pizoj ten gyveno ir dirbo savo darbą mokslų srityje. Tai buvo nesausas, neužsidaręs mokslininkas, savo atradimus jis labai vaizdžiai bei įtikinamai propagavo knygose, viešose diskusijose, paskaitose ir laiškuose. Tai jam padėjo įveikti scholastus (t.y. prisiskaitėlius ir sausus teoretikus) ir atverti kelius naujajai fizikai. Galilėjus teigė, kad gamtos knyga parašyta matematikos kalba, kad griežtai vienareikšmiškai fizikos dėsningumus galima užrašyti tik matematinėmis formulėmis.
Galilėjus atsisakė ambicingo, bet nevaisingo senojo mokslo tikslo iš kaarto ieškoti atsakymų į svarbiausius klausimus ir ėmė kelti realistiškesnius klausimus: kaip vyksta reiškiniai? kokie jų dėsningumai? To principo laikosis ir šiuolaikinė fizika. Daugeliu sėkmingų tyrimų Galilėjus įrodė šio metodo efektyvumą.
Na, o dabar plačiau apie jo išradimus ir atradimus:

Galilėjus pirmasis pradėjo nuosekliai tirti kūnų judėjimą naudodamas greitį ir pagreitį. Tada dar jaunas matematikos profesorius Pizos universitete, savo tyrinėjimus pradėjo ant jau ir tada garsaus Pizos bokšto. Padaręs kulkų iš nevienodo tankio daiktų – švino, vario, akmens, medžio, vaško, ir užlipęs ant minėto bookšto visas kulkas vienu metu žemyn paleido, stebėdamas, kada kuri ant žemės nukris. Visos kulkos buvo vienodo apvalumo, tačiau jų svarumas buvo labai skirtingas. Jos visos ant žemės nukrito beveik vienu metu. Menkas skirtumas laiko per kurį jos nukrito negalėjo pr

riklausyti nuo skirtingo jų svorio, kuris buvo labai žymus. Kartodamas tą patį tyrinėjimą vandenyje su kulkomis, padarytomis iš medegos, kurių tankis didesnis už vandens, Galilėjus pamatė, jog ten kritimo greitis buvo kitoks. Tuo jis įsitikino, jog vienintelė priežastis, kad esti nevienodas greitis krintant daiktams – tai aplinkos, kurioje krenta daiktas, pasipriešinimas. Tad jam pirmajam pavyko suformuluoti dėsnį, tvirtinantį, kad skirtingos masės kūnai, veikiami Žemės traukos, juda tuo pačiu pagreičiu. Mokslo istorikai ilgai spėliojo, kada ir kaip jam atėjo ši idėja, leidusi pirmąkart paneigti Aristotelio sukurtą judėjimo teoriją. Prie kūno judėjimo stebėjimų priskiriamos jo 1582 m. atrastos švytuoklės savybės ir pastebėta viskam visatoje būdinga viena bendra savybė – inercija.

Pirmasis termometras buvo išrastas Galilėjaus apie 1592 m., kai prie tusčiavidurio stiklinio rutuliuko jis prilydė ilgą ploną vaamzdelį. Pašildžius rutulį rankomis, jame esantis oras išsiplėsdavo. Tada įleidus atvirąjį vamzdelio galą į indą su vandeniu ir orui rutulyje vėstant, vanduo truputį pakildavo vamzdeliu. Jo aukštis svyravo priklausomai nuo oro temperatūros. Deja, Galilėjui neatėjo mintis prie vamzdelio pritaisyti skalę, todėl tas netikslus prietaisas dažnai vadinamas termometro pirmtaku – termoskopu. Suprasdamas tikslių matavimų svarbą, Galilėjus sukonstravo ne tik termometrą, bet ir jautrias svarstykles, pirmąjį skaičiavimo prietaisą – proporcionalą, paparasčiausią teleskopą, kuriuo atrado Mėnulio kalnus, Jupiterio palydovus, Saulės dėmes, nustatė, kad Paukščių takas sudarytas iš

š daugelio žvaigždžių, jis taip pat pasiūlė švytuoklinio laikrodžio idėją.

Paprastai yra sakoma, kad Saulės dėmes 1610 m. pirmasis aptiko G. Galilėjus, visiems laikams sugriovęs mitą apie idealiai skaisčią Saulę. Iš tikrųjų didesnės kaip 40 000 km skersmens dėmės įžiūrimos plika akimi: Europos rašytiniuose šaltiniuose minimos jau 325 m. pr. Kr.; Kinijoje – net 800 m. pr. Kr. Galilėjaus nuopelnas – iš dėmių judėjimo apskaičiuotas Saulės sukimosi periodas bei jos ašies posvyris. Galilėjus dėmes laikė Saulės debesimis; Ž. Lalandas – kalnais, kyšančiais virš švytinčio Saulės okeano; V. Heršelis buvo įsitikinęs, jog Saulės dėmės yra tviskančių Saulės debesų properšos, pro kurias matyti vėsus ir kietas Saulės paviršius. 1859 m. iš spektro nustačius, kad Saulė yra karštų dujų kamuolys, dėmes imta laikyti milžiniškais sūkuriais.

1632 m. Florencijoje buvo atspausdinta Galilėjaus knyga skirta kosmologijai su tiems laikams būdingu ilgu pavadinimu, atpasakojančiu knygos turinį: “Dialogas Galileo Galilėjaus, Linčėjų akademijos nario, pizos universiteto akstraordinarinio matematiko, jo Šviesybės Didžiojo Toskanos Hercogo pirmojo filosofo ir matematiko, truęs keturias dienas, kai buvo nagrinėjamos dvi pagrindinės pasaulio sistemos, ptolemėjo ir koperniko, ir bešališkai nurodomi vieno ir kito požiūrių filosofiniai bei gamtiniai pagrindai”. Kadangi tuo metu Koperniko sistema buvo bažnyčios uždrausta, o Galilėjus dar 1616 m. asmeniškai įspėtas jos neskleisti nei raštu, nei žodžiu, tai jis pasirinko dialogo formą: dėl pasaulio sandaros diskutuoja mokslininkas, Ga

alilėjaus draugas Salviatis. Deja, Galilėjaus gudravimai neapgavo budrių teologų. Galilėjaus veikalas buvo uždraustas ir net bandyta surinkti išparduotus 500 egzempliorių. Inkvizicija iškvietė ligotą 69 metų mokslininką į Romą ir po ilgų tardymų privertė jį atsiklaupus atsisakyti pažiūros, kad judanti Žemė, o ne Saulė. Taip pat minėtoje knygoje Galilėjus pirmasis atkreipė dėmesį, kad nors kūnų padėtys ir greičiai priklauso nuo atskaitos sistemos pasirinkimo, stebimi fizikiniai reiškiniai yra vienodi visose atskaitos sistemose, kurios juda viena kitos atžvilgiu tiesiai ir tolygiai. Tai vadinama Galilėjaus realiatyvumo principu.

1640 m. dėl didžiojo kunigaikščio fontano buvo padaryta pompa. Pradėjus pompuoti meisteriai pamatė, kad vanduo traukiančioj dūdoj nenorėjo aukščiau keltis, kaip apskritai sakant, iki 33 pėdų. Jie negalėjo suprasti, kas darosi, nes pompa buvo gerai padaryta. Dejuodami jie nuėjo pas Galilėjų, tada jau 76 metų senelį, pagarsėjusį savo mokslu. Ir pats Galilėjus, apie tai užklaustas, klaidingai jiems aiškino, dėl ko vanduo nenori aukščiaus kilti. Tik paskui, gerai tą klausimą ištyręs, atrado tikrą to priežastį: orą iš dūdos ištraukus, vanduo į dūdą yra varomas oro spaudimu ant vandens iš lauko pusės, bet kaip tik į dūdą įeis tiek vandenio, kad jis atsvers oro spaudimą iš lauko, vanduo jau aukščiau dūdoj nekils. Apie tai Galilėjus pasakė savo mokiniui Toričelli’ui, kuris padarė išsamesnius tyrimus ir įrodė savo mokytojo mįslės te

eisingumą.

Reikia pripažinti, kad Galilėjus tikrai nusipelnęs žmogus fizikai, kad ne kiekvienas mokslininkas drįs paneigti senai nusistuvėjusias ir visiems natūralias teorijas. Be to nei vienas jo senų teorijų paneigimas ne nepasiteisino. Galbūt jo atradimų gausa lėmė, tai, kad jis gyveno didžiųjų atradimų metais. Kaip bebūtų mes turime būti dėkingi, kad savo laikais turime ką mokytis per fizikos pamokas.

Naudota literatūra:
1. R. Karazija “Fizika humanitarams”, Vilnius 1996 m.
2. Internetas

Leave a Comment