Įvadas
Kiekvienas mokslas turi savo objektą, vargu ar galima atsakyti į klausimą, kada žmogus pradėjo filosofuoti, tai yra kada pradėjo savo samprotavimams ieškoti loginių argumentų.
Žmogus filosofavo, reiškė savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais.
Keitėsi jo mąstysena. Ją veikė įgyta nauja informacija, naujas gyvenimo būdas. Įvykiai keitė įvykius. Žmogus atkreipė dėmesį į jų seką, jam rūpėjo ka svyksta ir kodėl. Filosfinių idėjų plėtotė susijusi su literatūros, meno, realigijos koncepcijų kūrimu bei raida. Filosofija stengiasi suvokti ir paaiškinti vykstančius procesus.
Ankstyvoje senovėje filosofija pilnai atstojo visus dabartinius mokslus, ji buvo universalus, visa apimantis mokslas. Tačiau, laikui bėgant informacijos apie tam tikras pasaulio dalis vis daugėjo. Nuo filosofijos ėmė atsiskirdinėti specialieji mokslai.
Specialieji mokslai nesiekė paaiškinti viso pasaulio sąrangos, jo esmės, kitimo. Jie nagrinėjo tik tam tikrą pasaulio dalį.
Tačiau ir filosofija ir specialieji mokslai atsirado dėl tos pačios priežasties – žmogaus noro pažinti. Todėl labai svarbu suprasti sąryšius tarp filosofijos ir mokslo. Tai ir bandysiu aptarti šiame referate.
Filosofija ir mokslas apskritai
Iš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų, taigi ji buvo universalus mokslas. Daugėjant žinių apie pasaulį ir žmogų prasidėjo diferencijacijos procesas. Atskiros tyrimų sritys ilgą laiką buvo traktuojamos kaip filosofijos dalys ar skyriai.
Aristotelis pirmasis nuo filosofijos atskyrė logiką kaip paruošiamąją discipliną. Filosofijoje jis išskyrė dvi kryptis: teorinę filosofiją, nagrinėjančią būtį, ir praktinę filosofiją, nagrinėjančią žmogaus veiklos principus. Tiek teorinė, tiek praktinė filosofija nekėlė sau tikslo pagerinti materialines žmogaus gyvenimo sąlygas. Manyta, kad filosofijai nauda nėra svarbi, filosofiją domino pati išmintis ir jos siekimas.
Filosofijai skaidantis į atskirus mokslus šie siekė panašėti į metafiziką.
Tyrinėjant antjautiminius daiktų pradus ir už regimųjų daiktų pasaulio ieškant tikrosios būties, metafizika buvo laikoma žmogiškojo pažinimo viršūne. Matematika buvo mažiau vertinama, nors buvo daug tikslesnė.
XVIIa. mokslo revoliucija pakirto senojo, aristoteliškojo pasaulėvaizdžio pagrindus, metafizikos reikšmė ėmė menkėti. Ėmė daugėti žinių apie gamtą, imta taikyti ekspermentavimo metodus, žinios sisteminamos, reiškiniai aprašomi matematinėmis formulėmis.
Plėtojantis pažinimo metodams, kito mokslinio pažinimo tikslų samprata. Antikos, viduramžių svarbiausias teorinio pažinimo tikslas buvo būties pagrindimas, kosmoso darnos, harmonijos, grožio atskleidimas.
Vis daugiau ir daugiau taikant matematinį ekspermentinį modelį, filosofijos dalys tapo vis mažiau priklausomos nuo metafizikos. Filosofijos vidinė diferenciacija peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimą. Todėl ilgainiui specialieji mokslai atsiskyrė nuo filosofijos ir tapo savarankiški.
Specialiuosius mokslus galima būtų suskirstyti pagal objektą:
1. Realieji mokslai
a) Gamtos mokslai (fizika, chemija, teorinė medicina, biologija ir kt.)
b) Kultūros mokslai (istorija, religijotyra, menotyra ir kt.)
2. Formalieji mokslai (matematika, struktūrų teorija ir kt.)
Realiųjų mokslų objektas yra tam tikros patirtinės tikrovės dalis.
Jie savo objektą tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. Formalieji mokslai nenagrinėja patirtinės tikrovės, jiems rūpi forma, abstraktūs klausimai, ryšių išraiškų apskaičiuojamumas.
Todėl, galima teigti, kad realieji mokslai visados yra empiriniai.
Aprašomieji ryšiai, kuriuos tie mokslai aptinka, visados gali būti patvirtinti ir neperžiangia savo srities ribų. Be to, šie mokslai tematiškai redukuoti – jų tema yra apribota tam tikru požiūriu. Realieji mokslai metodiškai abstraktūs – jų tema tiek išnagrinėjama, kiek tai leidžia padaryti metodas.
Išvardinus realiųjų mokslų požymius, ima ryškėti jų ir filosofijos skirtumai. Šiuos skirtumus galima surašyti į lentelę:
|Realieji mokslai yra empiriniai,|Filosofija prasideda nuo |
|jų objektas neperžiangia |patyrimo, tačiau neapsiriboja |
|patirtinio pasaulio ribų. |tik patyrimo sritimi. Ji kelia |
|Nurodydami grindžiamuosius |klausmus apie patirtinio |
|ryšius, jie vieną empirinį |pasaulio pamatus. Šie pamatai |
|dalyką aiškina kitu. Realiesiems|nėra empirinis dalykas. |
|mokslams rūpi empirinių dalykų |Filosofijai rūpi to, kas yra |
|empirinai pamatai. |empiriška neempiriniai |
| |pagrindai. |
|Realieji mokslai yra tematiškai |Filosofija nėra tematiškai |
|redukuoti, t.y. jų objektas yra |redukuota. T.y. ji neapsiriboja |
|apribotas tam tikru aspektu ir |vienu kuriuo nors aspektu, bet |
|tuo pat metu nėra atsižvelgiama |klausia apie visumą. Hėgelis |
|į kitus požiūrius. |teigė, kad tiesa yra visuma. Net|
| |nagrinėjančiai atskiras sritis |
| |filosofijai rūpi atskiros |
| |srities visuma. |
|Realieji mokslai yra metodiškai |Filosofija nėra metodiškai |
|abstraktūs, nes jų tiriama |abstrakti, nes ji nesiriamia |
|sritis yra nagrinėjama tik tiek,|jokia iš anksto nustatytu |
|kiek leidžia apibrėžta metodas. |metodu. |
Iš aukščiau pateiktos lentelės galime matyti, kad ryškiausias realiųjų mokslų ir filosofijos skirtumas yra šis: filosofija stengiasi nagrinėti visumą, o relieji mokslai visos visumos neapima. Pastaruosiuose stengiamasi nagrinėti atskirus elementus pasitelkiant tiksliai apibrėžtus metodus.
Formalieji mokslai nagrinėja gryną struktūrą.
Kaip jau minėjau anksčiau, XVII a. pradėjo mažėti metafizikos autoritetas, tam ypatingai didelės įtakos turėjo mokslo ir technikos revoliucija. Visi mokslai ėmė daugiau specializuotis. Kiekvienas mokslas remdamasis savo metodais galėjo nustatyti savo tyrimų objektą. Tačiau problema buvo tame, kad pats mokslas negalėjo nustatyti savo teiginių visumos apimties, pavyzdžiui – pedagogika negali pati nustatyti auklėjimo tikslų.
Sparčiai daugėjant įvairių žinių, kito ir mokslinio pažinimo tikslų samprata, svarbiausiu pažinimo tikslu buvo laikomas būties prigimties, kosmoso darnos, harmonijos, grožio atskleidimas. Žinoma, negalima teigti, kad vyravo tik teorinė filosofija. Praktinė filosofija tyrinėjo įvairius žmogaus veiklos aspektus siegdama išmokyti žmones gyventi protingai.
Po mokslo revoliucijos visuomenėje įvyko didelės permainnos. Žmonėms jau nebeužteko vien tik svaičiojimų apie abstrakčius dalykus. Jiems reikėjo žinių tekiančių apčiuopiamą materialią naudą. Čia ir buvo suformuluotas garsusis Francis Bacon principas: “Žinojimas jėga”. Galima teigti, kad šio principo suformulavimas buvo vienas iš pirmųjų nedidelių žingsnių į šiuolaikinę visuomenę, kur žinios yra vienas iš svarbiausių dalykų. Toks požiūris leido atsiskirti gamtotyrai nuo filosofijos.
F. Beikonas pirmasis pradėjo kurti filosofijos pažinimo metodą. Jo nuomone, filosofija turi remtis gamtos eksperimentais ir stebėjimais.
Filosofijos uždavinys – sukurti empirinio pažinimo metodą. Pagal metodų naudojimą galima skirti indukcinius ir dedukcinius mokslus. Prie dedukcinių mokslų galima priskirti matematiką, logiką, informatiką. Kitaip tariant dedukciniu reikėtų laikyti tokį mokslą, kuris nuolat remiasi dedukcija, t.y. kurio teiginiai yra “pamatinių dėsnių” – principų, postulatų, aksiomų ar bent jau apibrėžimų – dedukcinės
Išvados
Fizika, biologija, ekonomika, socologija remiasi faktais ir jų indukciniais apibendrinimais.
Pagal pateiktus apibrėžimus išskyrus indukcinius ir dedukcinius mokslus galima teigti, kad labai skiriasi šių mokslų tiesų įrodymo procedūra. Dedukcinuose moksluose pradedama nuo neginčytinų bendrų teiginių. Paprasčiausias indukcinis įrodymas būtų mokslo dėsnio išvedimas iš empirinių faktų remiantis indukcijos metodu.
Garsusis prancūzų filosofas Rene Descartes pabrėždamas glaudų filosofijos ir mokslo ryšį, į mokslą žiūri kaip į medį, kurio šaknys metafizika maitina kamieną – fiziką bei visas šakas – mechaniką, mediciną ir t.t.
Taip palaipsniui nuo antikos laikų didėjęs filosofijos diferenciacijos procesas peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimą nuo filosofijos. Atsiskyrė matematika, astronomija, fizika, chemija… Taip XVIII
a. buvo prieita išvados (Auguste Comte), kad filosofijai vienintelis likęs kelias yra tapti mokslo filosofija. A. Comte teigė, kad žmogaus protas turi pereiti tris pakopas. Tai:
a) teologinė arba fiktyvioji. Šioje stadijoje žmogaus protas nesugeba išspręsti paprasčiausių problemų. Jis remiasi beveik tik vaizduote, sprendžia beveik tik daiktų kilmės klausimą;
b) metafizinė arba abstrakčioji. Šioje stadijooje žmogaus protas toliau siekia absoliučios tiesos. Gryna vaizduotė praranda savo valdžią, smaprotavimo sfera išsiplečia;
c) mokslinė arba pozityvioji. Čia visas dėmesys skiriamas nuodugniam stebėjimui. Šios krypties filosofijos uždaviniai:
• tirti tai, kas realu;
• užsiimti tuo, kas naudinga;
• siekti tikrumo;
• garantuoti tikrumą;
• organizuoti.
Taigi, XVIII – XIX a. ginčas vyko dėl noro sužinoti, kaip gaunamos naujos žinios. XX a. šis požiūris pakito. Svarbiausiu dalyku tapo pati tinkamai sutvarkytų mokslo žinių struktūra. Čia svarbiausiu mokslo filosofijos uždaviniu imta laikyti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdų tyrimą, mokslo žinių struktūros ir raidos mechanizmų aiškinimų, pagrindinių mokslo vartojamų sąvokų turinio analizę ir gautų rezultatų interpretaciją.
Sekant filosofijos raidą galima pastebėti, kad kol filosofija buvo laikoma universaliu mokslu, ją buvo galima vadinti mokslų karaliene. Jai tapus mokslo filosofija, vaidmuo pasikeitė – ji tapo mokslo tarnaite.
Tarkime kažkokie mokslininkai daro bandymus ir siekia apibendrinti ir suvesti į vieną sistemą, tai filosofija siekia nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teiginių sistema, kad ją būtų galima laikyti moksline teorija. Toks požiūris vadinamas scientizmu.
Kitas požiūris – antiscientizmas – teigia, kad filosofija autonomiškai egzistuoja šalia specialiųjų mokslų ir jų metodų. Filosofija yra ne empirinis mokslas apie empiriją. Ji nagrinėdama patyrimo apskritai galimybės sąlygas, yra pajėgi išlaikyti visumą ir tuo pačiu padėti nustatyti visų mokslų vietą.
Taigi, jei bandytume filosofiją apibrėžti kaip kažkokį mokslą, mes pamatytume, kad apie ją galime kalbėti ir kaip apie fundamentinį, universalųjį, protu besiremiantį, ar netgi kritinį mokslą.
Kalbėdami apie filosofiją kaip apie mokslą apskritai, pastebėsime, kad mokslas čia reiškia tik tarpusavyje susietų žinių visumą. Būtent žinių sąryšis daro mokslą visuma, sistema. Iš to seka, kad filosofijai rūpi žinių arba teiginių sisteminis sąryšis.
Filosofija – tai mokslas apie pagrindus, sąlygas, prielaidas.
Filosofijos išeities taškas yra patyrimas, filosofija prasideda nuo kasdienio patyrimo. Ji klausia apie empirijos apskritai pagrindus, sąlygas ir prielaidas, kurios pačios nėra empirinės, tai yra, kaip jau buvo minėta anksčiau, empirinius dalykus ji aiškina neempiriniais. Ji yra fundamentinis mokslas nes klausia apie galutinius neempirinius pamatus, t.y. apie empirijos fundamentą.
Filosofija nagrinėja patirtinę tikrovę ne tam tikru aspektu ir ne tam tikro metodo požiūriu, bet visuotinai. Ji klausia apie patirtinės tikrovės kaip visumos galimybės sąlygas, todėl filosofija yra universalusis mokslas.
Filosofija pretenduoja į tai, kad jos visi teiginiai būtų pagrįsti protu, tai yra kiekviena protinga būtybė galėtų suprasti, kad šie teiginiai pretenduoja į griežtumą. Taigi, perėjimas nuo patyrimo prie neempirinių patyrimo galimybės sąlygų apibrėžia filosofiją kaip protu besiremiantį mokslą.
Filosofija yra universali kritika, ji kovoja su bet kokiu nekritišku dogmatizmu ir atlieka visuomenėje švietimo funkciją.
Kad geriau būtų galima suprasti filosofijos ir įvairių mokslų sąryšį, A.
Aizenbacheris savo knygoje “Filosofijos įvadas” pateikia universaliųjų ir specialiųjų mokslų sąsają schemoje (1 pav.)
Jokiu būdu negalima perdėti mokslo reikšmės. Filosofijai negali rūpėti tik mokslas, ji privalo apimti ir meną, religiją, teisę, politiką, dorovę. Kalbėdama apie mokslą, ji neatsako į žmogui kylančius svarbius jo egzistencijai klausimus. Filosofijos reikšmė apskritai kur kas pranoksta jos reikšmę mokslui. Kitaip tariant, filosofijos ir mokslo sąveika, tėra tik vienas iš filosofijos vaidmens kultūroje elementų.
Filosofija ir socialiniai mokslai
Kai atsiranda filosofijos ir sociologijos santykis, atsiranda ir santykis tarp socialinės filosofijos ir specialiųjų mokslų, tyrinėjančių visuomenę.
XX a. W.Dilthey manė, kad jei filosofija vystėsi nuo Kanto iki
Hėgelio, tai ji (filosofija) padarė klaidą nueidama prie Hėgelio. W.Dilthey ir jo pasekėjai siūlė grįžti prie Kanto. Metodai, kuriuos mes taikome gamtos moksluose negali būti visur galiojantys, nes socialiniai mokslai yra visai kas kita. Gamtos mokslai remiasi priežastingumu ir apibendrinimu.
W.Dilthey tvirtina, kad socialiniai mokslai remiasi ne priežastingumu, o supratimu. Gamtos mokslai siekia apibendrinti, o socialiniai mosklai siekia individualizacijos. Todėl negali būti jokio bendro dėsnio, pagal kurį mes galėtume tuos reiškinius apibendrinti.
Kanto kritinė filosofija buvo iš esmės gamtamokslinio proto kritika.
Turime nustatyti ribas, iki kurių protas dar yra protas (neišprotėjęs), ir ribas, už kurių jis (protas) jau yra nežinia kas (galbūt beprotybė?).
Kantui pagrindine riba buvo pats žmogus su ribota savo galia. Pokantiškoje filosofijoje atsiranda pretenzijos atidaryti atskirą skyrių, kuris padėtų pažinti socialinės statikos ir dinamikos dėsnius ir tuomet tas filosofijos skyrius galėtų būti bendrąja socialinių mokslų metodologija.
Amerikiečių sociologas T.Parsons 1936 m. išleido knygą “Socialinio veiksmo struktūra”, kurioje pirmą kartą aiškiai kelia klausimą, kaip galima socialinė tvarka visuomenėje. Atsako, kad socialinė tvarka (stabilumas) –
tai tam tikras žmonių veiksmų taisyklingumas (procedūriškumas), kurio dėka socialiniai aktoriai / veikėjai supranta vienas kito veiksmus, gali juos tam tikra dalimi numatyti. Tačiau toks abipusis supratimas galimas tik tuo atveju, jei visuomenė ne tik toleruoja, bet ir skatina individualizaciją.
Panašumus gali pastebėti ir suvokti tik tos būtybės, kurios yra iš principo skirtingos. “Tvarka visuomenėje galima, kai ją sudaro asmenybės ir jų tarpusavio santykiai. Tuo tarpu, totalitarinėje valstybėje, kuri iš pirmo žvilgsnio pretenduoja į visuotinę tvarką (per žmonių deindividualizaciją), iš tikrųjų klesti chaosas ir anarchija” (T.Parsons). Remiamasi prielaida, kad susitari gali tik kūrybingos būtybės. Pagrindinė istorinio proto kritikos arba kritinės socialinės teorijos tema yra žmonių veiklos ir tą veiklą įprasminančių socialinių struktūrų santykis.
T. Parsons ieško tam tikros “konceptualinės shemos” arba bendrų teiginių sistemos, kurią pasitelkus galėtume aiškinti socialinius reiškinius neignoruojant nei priežastingumo principo, kuris anksčiau taikytas tik gamtos mokslams, nei žmogaus laisvės. Priežastingumas ir laisvė nėra viena kitą neigiančios struktūros.
Kanto tipo istorinio proto kritikos variantus smarkiai ginčijo pozityvistinė mokslo filosofija, kuri galvojo, kad filosofija apie realybę nieko negali pasakyti, nes apie tą realybę jau kalba specialūs mokslai.
Todėl pozityvistų požiūriu, kai filosofija kalba apie rrealybę, tai gimdo pseudometafizinius teiginius, kurių mes negalime nei įrodyti, nei paneigti.
Todėl pozityvistų manymu, filosofija mokslu turėtų domėtis tik formaliai.Tai procedūros, kuriomis mes kontroliuojame mokslininkų teiginius. Esmė ta, kad jei kokie nors teiginiai yra procedūriškai teisingi, tai nereiškia, kad jie egzistenciškai teisingi. Pozityvistinis formalizmas mus vėl gražina prie idėjos, kad turėtų būti tik vienas universalus mokslinis metodas. Pozityvistinės kritikos poveikyje gerokai susilpnėjo T.Parsons tipo istorinio proto kritikos formulavimas. Iš esmės pozityvistinė kritika apogėjų pasiekė 7 – 8 dešimtmečiuose, kai pasirodė daugybė darbų, nukreipyų prieš T.Parsons ir kaltinančių jo tipo teorijas spekuliatyvizmu, abstraktumu.
Prielaidos, bent daviniai, T.Parsons tipo teorijų reabilitacijai sukūrė pačios pozityvistinės filosofijos krizę. Tam didelę reikšmę turėjo atsiradę nauji požiūriai į paties mokslo raidą.Pradėta abejoti linijine mokslo raidos terija. Tačiau atsirado T. Kuhne (“Mokslo revoliucijų struktūra”) ir G.Bachelard (“Svajonių džiaugsmas”). Mokslo raida –
prieštaringas procesas ir mokslas visuomet grįžta į nulinį tašką. Moksle nuolat konkuruoja kelios paradigmos, ir jei laimi kuris nors vienas strateginis variantas, tai dar nereiškia, kad jis yra teisingesnis už kitus. Metafiziniai teigianiai gali turėti konstruktyvią teigiamą reikšmę.
Mokslo raida – tam tikrų svajonių realizacija. Metafiziką gali ne tik vesti, bet ir išvesti mokslą iš krizių, į kurias pakliūna mokslas, kai pervertina linijinį raidos modelį. Todėl 8 – to dešimtmečio pabaigoje pradedamos svarstyti globalinių visuomenės raidos teorijų temos. Dalinai reabilituojamas T. Parsons. Teoriniu požiūriu mes galime pasakyti apie socialinę realybę kažką prasmingo. Tai susiję su tuo, jog dabar jau remiamasi sociologijos kaip daugiaparadigminio mokslo samprata.
Pagrindiniai socialinės filosofijos klausimai yra socialinės realybės ir subjekto sąmonės perspektyvų sugretinimo galimybės, koks tų perspektyvų tarpusavio santykis. 8 – ajame dešimtmetyje jau nustota abejoti sociologijos pretenzijų pagrįstumu, o socialinė teorija tampa tarpdisciplinariniu socialinių mokslų integracijos pagrindu. Tai reiškia galimybę ne tik plėtoti mokslą, bet ir atskleisti prielaidas to mokslo išorinei kontrolei, nes esant krizei kokiame nors atskirame socialiniame moksle iškart suabejojama ir bendrosios sociologijos teiginių pagrįstumu.
Tai reiškia, kad ir socialiniai mokslai priklauso nuo filosofijos ir filosofija priklauso nuo socialinių mokslų, todėl ji nebėra metafizika
Aristotelio prasme, o yra “funkcionuojanti metafizika”. Taip yra todėl, kad metafizikos ir mokslo ribos yra neabsoliučios, o istoriškai kintančios.
IŠVADOS
Filosofija – universalus mokslas, jos lopšyje išsivystė kiti mokslai.
Laikui bėgant jie atsiskyrė nuo filosofijos, tačiau nors ir atsiskyrę nuo filosofijos, jie visiškai neprarado ryšio su ja. Filosofija ne tik padėjo sukurti tyrimo metodus, tačiau ir nurodė mokslo tikslus.
Tačiau ne tik filosofija buvo naudinga mokslui. Šis sąryšis naudingas ir filosofijai. Mokslas teikė filosofijai naujus faktus, kurie sėkmingai buvo naudojami kuriant filosofines sistemas. Todėl, galima teigti, kad filosofijos pažanga skatino mokslo pažangą, o mokslo laimėjimai padėjo plėtoti filosofines idėjas. Tokiu būdu susidarė tarsi uždara sistema, kurioje filosofija išlieka mažai kintanti. Juk filosofija kelia tuos pačius klausimus kaip ir antikos laikais, tiesiog atsakymai kokybiškai skiriasi nuo ankstesniųjų. Tuo tarpu mokslas nuolat vystosi, kaupiami nauji fakta, nustatomi nauji dėsniai.
Manau, kad negalima sakyti, jog mokslas arba filosofija yra svarbesnis. Jie abu yra svarbūs ir neatsiejami.
Literatūros sąrašas
1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas.– V, 1992.– 343 p.
2. Lietuvos filosofinė mintis : chrestomatija. – V., 1996. – 434p.
3. Maceina A. Raštai : T.6 – V., 1994. – 480p.
4. Nekrašas E. Filosofijos įvadas.– V., 1993. – 161 p.
5. Paskaitų konspektas. – V., 1998. – 100 p.
TEOLOGIJA
FILOSOFIJA
FORMALIEJI MOKSLAI
KULTŪROS MOKSLAI
SPECIALIEJI MOKSLAI
UNIVERSALIEJI MOKSLAI
SOCIALINIAI MOKSLAI
DVASIOS MOKSLAI
GAMTOS MOKSLAI
1 pav. Universalieji ir relieji mokslai.