Filosofija ir mokslas

TURINYS

ĮVADAS 2

Filosofija ir mokslas apskritai 3

Filosofija ir socialiniai mokslai 8

IŠVADOS 11

Literatūros sąrašas 12

ĮVADAS

Kiekvienas mokslas turi savo objektą, vargu ar galima atsakyti į
klausimą, kada žmogus pradėjo filosofuoti, tai yra kada pradėjo savo
samprotavimams ieškoti loginių argumentų.

Žmogus filosofavo, reiškė savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais.
Keitėsi jo mąstysena. Ją veikė įgyta nauja informacija, naujas gyvenimo
būdas. Įvykiai keitė įvykius. Žmogus atkreipė dėmesį į jų seką, jam rūpėjo
ka svyksta ir kodėl. Filosfinių idėjų plėtotė susijusi su literatūros,
meno, realigijos koncepcijų kūrimu bei raida. Filosofija stengiasi suvokti
ir paaiškinti vykstančius procesus.

Ankstyvoje ssenovėje filosofija pilnai atstojo visus dabartinius
mokslus, ji buvo universalus, visa apimantis mokslas. Tačiau, laikui bėgant
informacijos apie tam tikras pasaulio dalis vis daugėjo. Nuo filosofijos
ėmė atsiskirdinėti specialieji mokslai.

Specialieji mokslai nesiekė paaiškinti viso pasaulio sąrangos, jo
esmės, kitimo. Jie nagrinėjo tik tam tikrą pasaulio dalį.

Tačiau ir filosofija ir specialieji mokslai atsirado dėl tos pačios
priežasties – žmogaus noro pažinti. Todėl labai svarbu suprasti sąryšius
tarp filosofijos ir mokslo. Tai ir bandysiu aptarti šiame referate.

Filosofija ir mokslas apskritai

Iš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis
apie pasaulį irr žmogų, taigi ji buvo universalus mokslas. Daugėjant žinių
apie pasaulį ir žmogų prasidėjo diferencijacijos procesas. Atskiros tyrimų
sritys ilgą laiką buvo traktuojamos kaip filosofijos dalys ar skyriai.
Aristotelis pirmasis nuo filosofijos atskyrė logiką kaip paruošiamąją
discipliną. Filosofijoje jis išskyrė dvi kryptis: teorinę filosofiją,
nagrinėjančią bū

ūtį, ir praktinę filosofiją, nagrinėjančią žmogaus veiklos
principus. Tiek teorinė, tiek praktinė filosofija nekėlė sau tikslo
pagerinti materialines žmogaus gyvenimo sąlygas. Manyta, kad filosofijai
nauda nėra svarbi, filosofiją domino pati išmintis ir jos siekimas.
Filosofijai skaidantis į atskirus mokslus šie siekė panašėti į metafiziką.
Tyrinėjant antjautiminius daiktų pradus ir už regimųjų daiktų pasaulio
ieškant tikrosios būties, metafizika buvo laikoma žmogiškojo pažinimo
viršūne. Matematika buvo mažiau vertinama, nors buvo daug tikslesnė.

XVIIa. mokslo revoliucija pakirto senojo, aristoteliškojo
pasaulėvaizdžio pagrindus, metafizikos reikšmė ėmė menkėti. Ėmė daugėti
žinių apie gamtą, imta taikyti ekspermentavimo metodus, žinios
sisteminamos, reiškiniai aprašomi matematinėmis formulėmis.

Plėtojantis pažinimo metodams, kito mokslinio pažinimo tikslų
samprata. Antikos, viduramžių svarbiausias teorinio pažinimo tikslas buvo
būties pagrindimas, kosmoso darnos, harmonijos, grožio atskleidimas.

Vis daugiau ir daugiau taikant matematinį ekspermentinį modelį,
filosofijos dalys tapo vis mažiau priklausomos nuo metafizikos. Filosofijos
vidinė diferenciacija peraugo įį specialiųjų mokslų atsiribojimą. Todėl
ilgainiui specialieji mokslai atsiskyrė nuo filosofijos ir tapo
savarankiški.

Specialiuosius mokslus galima būtų suskirstyti pagal objektą:

1. Realieji mokslai

a) Gamtos mokslai (fizika, chemija, teorinė medicina, biologija ir

kt.)

b) Kultūros mokslai (istorija, religijotyra, menotyra ir kt.)

2. Formalieji mokslai (matematika, struktūrų teorija ir kt.)

Realiųjų mokslų objektas yra tam tikros patirtinės tikrovės dalis.
Jie savo objektą tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. Formalieji mokslai
nenagrinėja patirtinės tikrovės, jiems rūpi forma, abstraktūs klausimai,
ryšių išraiškų apskaičiuojamumas.

Todėl, galima teigti, kad realieji mokslai visados yra empiriniai.
Aprašomieji ryšiai, kuriuos tie mokslai aptinka, visados gali

būti
patvirtinti ir neperžiangia savo srities ribų. Be to, šie mokslai
tematiškai redukuoti – jų tema yra apribota tam tikru požiūriu. Realieji
mokslai metodiškai abstraktūs – jų tema tiek išnagrinėjama, kiek tai
leidžia padaryti metodas.

Išvardinus realiųjų mokslų požymius, ima ryškėti jų ir filosofijos
skirtumai. Šiuos skirtumus galima surašyti į lentelę:

|Realieji mokslai yra empiriniai,|Filosofija prasideda nuo |
|jų objektas neperžiangia |patyrimo, tačiau neapsiriboja |
|patirtinio pasaulio ribų. |tik patyrimo sritimi. Ji kelia |
|Nurodydami grindžiamuosius |klausmus apie patirtinio |
|ryšius, jie vieną empirinį |pasaulio pamatus. Šie pamatai |
|dalyką aiškina kitu. Realiesiems|nėra empirinis dalykas. |
|mokslams rūpi empirinių dalykų |Filosofijai rūpi to, kas yra |
|empirinai pamatai. |empiriška neempiriniai |
| |pagrindai. |
|Realieji mokslai yra tematiškai |Filosofija nėra tematiškai |
|redukuoti, t.y. jų objektas yra |redukuota. T.y. ji neapsiriboja |
|apribotas tam tikru aspektu ir |vienu kuriuo nors aspektu, bet |
|tuo pat metu nėra atsižvelgiama |klausia apie visumą. Hėgelis |
|į kitus požiūrius. |teigė, kad tiesa yra visuma. Net|
| |nagrinėjančiai atskiras sritis |
| |filosofijai rūpi atskiros |
| |srities visuma. |
|Realieji mokslai yra metodiškai |Filosofija nėra metodiškai |
|abstraktūs, nes jų tiriama |abstrakti, nes ji nesiriamia |
|sritis yra nagrinėjama tik tiek,|jokia iš anksto nustatytu |
|kiek leidžia apibrėžta metodas. |metodu. |

Iš aukščiau pateiktos lentelės galime matyti, kad ryškiausias realiųjų
mokslų ir filosofijos skirtumas yra šis: filosofija stengiasi nagrinėti
visumą, o relieji mokslai visos visumos neapima. Pastaruosiuose
stengiamasi nagrinėti atskirus elementus pasitelkiant t

tiksliai apibrėžtus
metodus.

Formalieji mokslai nagrinėja gryną struktūrą.

Kaip jau minėjau anksčiau, XVII a. pradėjo mažėti metafizikos autoritetas,
tam ypatingai didelės įtakos turėjo mokslo ir technikos revoliucija. Visi
mokslai ėmė daugiau specializuotis. Kiekvienas mokslas remdamasis savo
metodais galėjo nustatyti savo tyrimų objektą. Tačiau problema buvo tame,
kad pats mokslas negalėjo nustatyti savo teiginių visumos apimties,
pavyzdžiui – pedagogika negali pati nustatyti auklėjimo tikslų.

Sparčiai daugėjant įvairių žinių, kito ir mokslinio pažinimo tikslų
samprata, svarbiausiu pažinimo tikslu buvo laikomas būties prigimties,
kosmoso darnos, harmonijos, grožio atskleidimas. Žinoma, negalima teigti,
kad vyravo tik teorinė filosofija. Praktinė filosofija tyrinėjo įvairius
žmogaus veiklos aspektus siegdama išmokyti žmones gyventi protingai.

Po mokslo revoliucijos visuomenėje įvyko didelės permainnos. Žmonėms
jau nebeužteko vien tik svaičiojimų apie abstrakčius dalykus. Jiems reikėjo
žinių tekiančių apčiuopiamą materialią naudą. Čia ir buvo suformuluotas
garsusis Francis Bacon principas: “Žinojimas jėga”. Galima teigti, kad šio
principo suformulavimas buvo vienas iš pirmųjų nedidelių žingsnių į
šiuolaikinę visuomenę, kur žinios yra vienas iš svarbiausių dalykų. Toks
požiūris leido atsiskirti gamtotyrai nuo filosofijos.

F. Beikonas pirmasis pradėjo kurti filosofijos pažinimo metodą. Jo
nuomone, filosofija turi remtis gamtos eksperimentais ir stebėjimais.
Filosofijos uždavinys – sukurti empirinio pažinimo metodą. Pagal metodų
naudojimą galima skirti indukcinius ir dedukcinius mokslus. Prie dedukcinių
mokslų galima priskirti matematiką, logiką, informatiką. Kitaip tariant
dedukciniu reikėtų laikyti tokį mokslą, kuris nuolat remiasi dedukcija,
t.y. kurio teiginiai yra “pamatinių dėsnių” – principų, postulatų, aksiomų
ar bent ja

au apibrėžimų – dedukcinės išvados.

Fizika, biologija, ekonomika, socologija remiasi faktais ir jų
indukciniais apibendrinimais.

Pagal pateiktus apibrėžimus išskyrus indukcinius ir dedukcinius
mokslus galima teigti, kad labai skiriasi šių mokslų tiesų įrodymo
procedūra. Dedukcinuose moksluose pradedama nuo neginčytinų bendrų
teiginių. Paprasčiausias indukcinis įrodymas būtų mokslo dėsnio išvedimas
iš empirinių faktų remiantis indukcijos metodu.

Garsusis prancūzų filosofas Rene Descartes pabrėždamas glaudų
filosofijos ir mokslo ryšį, į mokslą žiūri kaip į medį, kurio šaknys
metafizika maitina kamieną – fiziką bei visas šakas – mechaniką, mediciną
ir t.t.

Taip palaipsniui nuo antikos laikų didėjęs filosofijos
diferenciacijos procesas peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimą nuo
filosofijos. Atsiskyrė matematika, astronomija, fizika, chemija. Taip XVIII
a. buvo prieita išvados (Auguste Comte), kad filosofijai vienintelis likęs
kelias yra tapti mokslo filosofija. A. Comte teigė, kad žmogaus protas turi
pereiti tris pakopas. Tai:

a) teologinė arba fiktyvioji. Šioje stadijoje žmogaus protas nesugeba

išspręsti paprasčiausių problemų. Jis remiasi beveik tik vaizduote,

sprendžia beveik tik daiktų kilmės klausimą;

b) metafizinė arba abstrakčioji. Šioje stadijooje žmogaus protas toliau

siekia absoliučios tiesos. Gryna vaizduotė praranda savo valdžią,

smaprotavimo sfera išsiplečia;

c) mokslinė arba pozityvioji. Čia visas dėmesys skiriamas nuodugniam

stebėjimui. Šios krypties filosofijos uždaviniai:

• tirti tai, kas realu;

• užsiimti tuo, kas naudinga;

• siekti tikrumo;

• garantuoti tikrumą;

• organizuoti.

Taigi, XVIII – XIX a. ginčas vyko dėl noro sužinoti, kaip gaunamos
naujos žinios. XX a. šis požiūris pakito. Svarbiausiu dalyku tapo pati
tinkamai sutvarkytų mokslo žinių struktūra. Čia svarbiausiu mokslo
filosofijos uždaviniu imta laikyti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdų
tyrimą, mokslo žinių struktūros ir raidos mechanizmų aiškinimų, pagrindinių
mokslo vartojamų sąvokų turinio analizę ir gautų rezultatų interpretaciją.

Sekant filosofijos raidą galima pastebėti, kad kol filosofija buvo
laikoma universaliu mokslu, ją buvo galima vadinti mokslų karaliene. Jai
tapus mokslo filosofija, vaidmuo pasikeitė – ji tapo mokslo tarnaite.
Tarkime kažkokie mokslininkai daro bandymus ir siekia apibendrinti ir
suvesti į vieną sistemą, tai filosofija siekia nustatyti, kokius
reikalavimus turi atitikti teiginių sistema, kad ją būtų galima laikyti
moksline teorija. Toks požiūris vadinamas scientizmu.

Kitas požiūris – antiscientizmas – teigia, kad filosofija
autonomiškai egzistuoja šalia specialiųjų mokslų ir jų metodų. Filosofija
yra ne empirinis mokslas apie empiriją. Ji nagrinėdama patyrimo apskritai
galimybės sąlygas, yra pajėgi išlaikyti visumą ir tuo pačiu padėti
nustatyti visų mokslų vietą.

Taigi, jei bandytume filosofiją apibrėžti kaip kažkokį mokslą, mes
pamatytume, kad apie ją galime kalbėti ir kaip apie fundamentinį,
universalųjį, protu besiremiantį, ar netgi kritinį mokslą.

Kalbėdami apie filosofiją kaip apie mokslą apskritai, pastebėsime,
kad mokslas čia reiškia tik tarpusavyje susietų žinių visumą. Būtent žinių
sąryšis daro mokslą visuma, sistema. Iš to seka, kad filosofijai rūpi žinių
arba teiginių sisteminis sąryšis.

Filosofija – tai mokslas apie pagrindus, sąlygas, prielaidas.
Filosofijos išeities taškas yra patyrimas, filosofija prasideda nuo
kasdienio patyrimo. Ji klausia apie empirijos apskritai pagrindus, sąlygas
ir prielaidas, kurios pačios nėra empirinės, tai yra, kaip jau buvo minėta
anksčiau, empirinius dalykus ji aiškina neempiriniais. Ji yra fundamentinis
mokslas nes klausia apie galutinius neempirinius pamatus, t.y. apie
empirijos fundamentą.

Filosofija nagrinėja patirtinę tikrovę ne tam tikru aspektu ir ne tam
tikro metodo požiūriu, bet visuotinai. Ji klausia apie patirtinės tikrovės
kaip visumos galimybės sąlygas, todėl filosofija yra universalusis mokslas.

Filosofija pretenduoja į tai, kad jos visi teiginiai būtų pagrįsti
protu, tai yra kiekviena protinga būtybė galėtų suprasti, kad šie teiginiai
pretenduoja į griežtumą. Taigi, perėjimas nuo patyrimo prie neempirinių
patyrimo galimybės sąlygų apibrėžia filosofiją kaip protu besiremiantį
mokslą.

Filosofija yra universali kritika, ji kovoja su bet kokiu nekritišku
dogmatizmu ir atlieka visuomenėje švietimo funkciją.

Kad geriau būtų galima suprasti filosofijos ir įvairių mokslų sąryšį, A.
Aizenbacheris savo knygoje “Filosofijos įvadas” pateikia universaliųjų ir
specialiųjų mokslų sąsają schemoje (1 pav.)

Jokiu būdu negalima perdėti mokslo reikšmės. Filosofijai negali
rūpėti tik mokslas, ji privalo apimti ir meną, religiją, teisę, politiką,
dorovę. Kalbėdama apie mokslą, ji neatsako į žmogui kylančius svarbius jo
egzistencijai klausimus. Filosofijos reikšmė apskritai kur kas pranoksta
jos reikšmę mokslui. Kitaip tariant, filosofijos ir mokslo sąveika, tėra
tik vienas iš filosofijos vaidmens kultūroje elementų.

Filosofija ir socialiniai mokslai

Kai atsiranda filosofijos ir sociologijos santykis, atsiranda ir
santykis tarp socialinės filosofijos ir specialiųjų mokslų, tyrinėjančių
visuomenę.

XX a. W.Dilthey manė, kad jei filosofija vystėsi nuo Kanto iki
Hėgelio, tai ji (filosofija) padarė klaidą nueidama prie Hėgelio. W.Dilthey
ir jo pasekėjai siūlė grįžti prie Kanto. Metodai, kuriuos mes taikome
gamtos moksluose negali būti visur galiojantys, nes socialiniai mokslai yra
visai kas kita. Gamtos mokslai remiasi priežastingumu ir apibendrinimu.
W.Dilthey tvirtina, kad socialiniai mokslai remiasi ne priežastingumu, o
supratimu. Gamtos mokslai siekia apibendrinti, o socialiniai mosklai siekia
individualizacijos. Todėl negali būti jokio bendro dėsnio, pagal kurį mes
galėtume tuos reiškinius apibendrinti.

Kanto kritinė filosofija buvo iš esmės gamtamokslinio proto kritika.
Turime nustatyti ribas, iki kurių protas dar yra protas (neišprotėjęs), ir
ribas, už kurių jis (protas) jau yra nežinia kas (galbūt beprotybė?).
Kantui pagrindine riba buvo pats žmogus su ribota savo galia. Pokantiškoje
filosofijoje atsiranda pretenzijos atidaryti atskirą skyrių, kuris padėtų
pažinti socialinės statikos ir dinamikos dėsnius ir tuomet tas filosofijos
skyrius galėtų būti bendrąja socialinių mokslų metodologija.

Amerikiečių sociologas T.Parsons 1936 m. išleido knygą “Socialinio
veiksmo struktūra”, kurioje pirmą kartą aiškiai kelia klausimą, kaip galima
socialinė tvarka visuomenėje. Atsako, kad socialinė tvarka (stabilumas) –
tai tam tikras žmonių veiksmų taisyklingumas (procedūriškumas), kurio dėka
socialiniai aktoriai / veikėjai supranta vienas kito veiksmus, gali juos
tam tikra dalimi numatyti. Tačiau toks abipusis supratimas galimas tik tuo
atveju, jei visuomenė ne tik toleruoja, bet ir skatina individualizaciją.
Panašumus gali pastebėti ir suvokti tik tos būtybės, kurios yra iš principo
skirtingos. “Tvarka visuomenėje galima, kai ją sudaro asmenybės ir jų
tarpusavio santykiai. Tuo tarpu, totalitarinėje valstybėje, kuri iš pirmo
žvilgsnio pretenduoja į visuotinę tvarką (per žmonių deindividualizaciją),
iš tikrųjų klesti chaosas ir anarchija” (T.Parsons). Remiamasi prielaida,
kad susitari gali tik kūrybingos būtybės. Pagrindinė istorinio proto
kritikos arba kritinės socialinės teorijos tema yra žmonių veiklos ir tą
veiklą įprasminančių socialinių struktūrų santykis.

T. Parsons ieško tam tikros “konceptualinės shemos” arba bendrų
teiginių sistemos, kurią pasitelkus galėtume aiškinti socialinius
reiškinius neignoruojant nei priežastingumo principo, kuris anksčiau
taikytas tik gamtos mokslams, nei žmogaus laisvės. Priežastingumas ir
laisvė nėra viena kitą neigiančios struktūros.

Kanto tipo istorinio proto kritikos variantus smarkiai ginčijo
pozityvistinė mokslo filosofija, kuri galvojo, kad filosofija apie realybę
nieko negali pasakyti, nes apie tą realybę jau kalba specialūs mokslai.
Todėl pozityvistų požiūriu, kai filosofija kalba apie rrealybę, tai gimdo
pseudometafizinius teiginius, kurių mes negalime nei įrodyti, nei paneigti.
Todėl pozityvistų manymu, filosofija mokslu turėtų domėtis tik
formaliai.Tai procedūros, kuriomis mes kontroliuojame mokslininkų
teiginius. Esmė ta, kad jei kokie nors teiginiai yra procedūriškai
teisingi, tai nereiškia, kad jie egzistenciškai teisingi. Pozityvistinis
formalizmas mus vėl gražina prie idėjos, kad turėtų būti tik vienas
universalus mokslinis metodas. Pozityvistinės kritikos poveikyje gerokai
susilpnėjo T.Parsons tipo istorinio proto kritikos formulavimas. Iš esmės
pozityvistinė kritika apogėjų pasiekė 7 – 8 dešimtmečiuose, kai pasirodė
daugybė darbų, nukreipyų prieš T.Parsons ir kaltinančių jo tipo teorijas
spekuliatyvizmu, abstraktumu.

Prielaidos, bent daviniai, T.Parsons tipo teorijų reabilitacijai
sukūrė pačios pozityvistinės filosofijos krizę. Tam didelę reikšmę turėjo
atsiradę nauji požiūriai į paties mokslo raidą.Pradėta abejoti linijine
mokslo raidos terija. Tačiau atsirado T. Kuhne (“Mokslo revoliucijų
struktūra”) ir G.Bachelard (“Svajonių džiaugsmas”). Mokslo raida –
prieštaringas procesas ir mokslas visuomet grįžta į nulinį tašką. Moksle
nuolat konkuruoja kelios paradigmos, ir jei laimi kuris nors vienas
strateginis variantas, tai dar nereiškia, kad jis yra teisingesnis už
kitus. Metafiziniai teigianiai gali turėti konstruktyvią teigiamą reikšmę.
Mokslo raida – tam tikrų svajonių realizacija. Metafiziką gali ne tik
vesti, bet ir išvesti mokslą iš krizių, į kurias pakliūna mokslas, kai
pervertina linijinį raidos modelį. Todėl 8 – to dešimtmečio pabaigoje
pradedamos svarstyti globalinių visuomenės raidos teorijų temos. Dalinai
reabilituojamas T. Parsons. Teoriniu požiūriu mes galime pasakyti apie
socialinę realybę kažką prasmingo. Tai susiję su tuo, jog dabar jau
remiamasi sociologijos kaip daugiaparadigminio mokslo samprata.

Pagrindiniai socialinės filosofijos klausimai yra socialinės realybės
ir subjekto sąmonės perspektyvų sugretinimo galimybės, koks tų perspektyvų
tarpusavio santykis. 8 – ajame dešimtmetyje jau nustota abejoti
sociologijos pretenzijų pagrįstumu, o socialinė teorija tampa
tarpdisciplinariniu socialinių mokslų integracijos pagrindu. Tai reiškia
galimybę ne tik plėtoti mokslą, bet ir atskleisti prielaidas to mokslo
išorinei kontrolei, nes esant krizei kokiame nors atskirame socialiniame
moksle iškart suabejojama ir bendrosios sociologijos teiginių pagrįstumu.
Tai reiškia, kad ir socialiniai mokslai priklauso nuo filosofijos ir
filosofija priklauso nuo socialinių mokslų, todėl ji nebėra metafizika
Aristotelio prasme, o yra “funkcionuojanti metafizika”. Taip yra todėl, kad
metafizikos ir mokslo ribos yra neabsoliučios, o istoriškai kintančios.

IŠVADOS

Filosofija – universalus mokslas, jos lopšyje išsivystė kiti mokslai.
Laikui bėgant jie atsiskyrė nuo filosofijos, tačiau nors ir atsiskyrę nuo
filosofijos, jie visiškai neprarado ryšio su ja. Filosofija ne tik padėjo
sukurti tyrimo metodus, tačiau ir nurodė mokslo tikslus.

Tačiau ne tik filosofija buvo naudinga mokslui. Šis sąryšis naudingas ir
filosofijai. Mokslas teikė filosofijai naujus faktus, kurie sėkmingai buvo
naudojami kuriant filosofines sistemas. Todėl, galima teigti, kad
filosofijos pažanga skatino mokslo pažangą, o mokslo laimėjimai padėjo
plėtoti filosofines idėjas. Tokiu būdu susidarė tarsi uždara sistema,
kurioje filosofija išlieka mažai kintanti. Juk filosofija kelia tuos pačius
klausimus kaip ir antikos laikais, tiesiog atsakymai kokybiškai skiriasi
nuo ankstesniųjų. Tuo tarpu mokslas nuolat vystosi, kaupiami nauji fakta,
nustatomi nauji dėsniai.

Manau, kad negalima sakyti, jog mokslas arba filosofija yra svarbesnis. Jie
abu yra svarbūs ir neatsiejami.

Literatūros sąrašas

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas.– V, 1992.– 343 p.
2. Lietuvos filosofinė mintis : chrestomatija. – V., 1996. – 434p.
3. Maceina A. Raštai : T.6 – V., 1994. – 480p.
4. Nekrašas E. Filosofijos įvadas.– V., 1993. – 161 p.
5. Paskaitų konspektas. – V., 1998. – 100 p.

———————–
TEOLOGIJA

FILOSOFIJA

FORMALIEJI MOKSLAI

KULTŪROS MOKSLAI

SPECIALIEJI MOKSLAI

UNIVERSALIEJI MOKSLAI

SOCIALINIAI MOKSLAI

DVASIOS MOKSLAI

GAMTOS MOKSLAI

1 pav. Universalieji ir relieji mokslai.

Leave a Comment