Filosofija ir mokslas

TURINYS

ĮVADAS 2

Filosofija ir mokslas apskritai 3

Filosofija ir socialiniai mokslai 8

IŠVADOS 11

Literatūros sąrašas 12

ĮVADAS

Kiekvienas mokslas turi savo objektą, vargu ar galima atsakyti įklausimą, kada žmogus pradėjo filosofuoti, tai yra kada pradėjo savosamprotavimams ieškoti loginių argumentų.

Žmogus filosofavo, reiškė savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais.Keitėsi jo mąstysena. Ją veikė įgyta nauja informacija, naujas gyvenimobūdas. Įvykiai keitė įvykius. Žmogus atkreipė dėmesį į jų seką, jam rūpėjoka svyksta ir kodėl. Filosfinių idėjų plėtotė susijusi su literatūros,meno, realigijos koncepcijų kūrimu bei raida. Filosofija stengiasi suvoktiir paaiškinti vykstančius procesus.

Ankstyvoje senovėje filosofija pilnai atstojo visus dabartiniusmokslus, ji buvo universalus, visa apimantis mokslas. Tačiau, laikui bėgantinformacijos apie tam tikras pasaulio dalis vis daugėjo. Nuo filosofijosėmė atsiskirdinėti specialieji mokslai.

Specialieji mokslai nesiekė paaiškinti viso pasaulio sąrangos, joesmės, kitimo. Jie nagrinėjo tik tam tikrą pasaulio dalį.

Tačiau ir filosofija ir specialieji mokslai atsirado dėl tos pačiospriežasties – žmogaus noro pažinti. Todėl labai svarbu suprasti sąryšiustarp filosofijos ir mokslo. Tai ir bandysiu aptarti šiame referate.

Filosofija ir mokslas apskritai

Iš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomisapie pasaulį ir žmogų, taigi ji buvo universalus mokslas. Daugėjant žiniųapie pasaulį ir žmogų prasidėjo diferencijacijos procesas. Atskiros tyrimųsritys ilgą laiką buvo traktuojamos kaip filosofijos dalys ar skyriai.Aristotelis pirmasis nuo filosofijos atskyrė logiką kaip paruošiamąjądiscipliną. Filosofijoje jis išskyrė dvi kryptis: teorinę filosofiją,nagrinėjančią būtį, ir praktinę filosofiją, nagrinėjančią žmogaus veiklosprincipus. Tiek teorinė, tiek praktinė filosofija nekėlė sau tikslopagerinti materialines žmogaus gyvenimo sąlygas. Manyta, kad filosofijai

nauda nėra svarbi, filosofiją domino pati išmintis ir jos siekimas.Filosofijai skaidantis į atskirus mokslus šie siekė panašėti į metafiziką.Tyrinėjant antjautiminius daiktų pradus ir už regimųjų daiktų pasaulioieškant tikrosios būties, metafizika buvo laikoma žmogiškojo pažinimoviršūne. Matematika buvo mažiau vertinama, nors buvo daug tikslesnė.

XVIIa. mokslo revoliucija pakirto senojo, aristoteliškojopasaulėvaizdžio pagrindus, metafizikos reikšmė ėmė menkėti. Ėmė daugėtižinių apie gamtą, imta taikyti ekspermentavimo metodus, žiniossisteminamos, reiškiniai aprašomi matematinėmis formulėmis.

Plėtojantis pažinimo metodams, kito mokslinio pažinimo tikslųsamprata. Antikos, viduramžių svarbiausias teorinio pažinimo tikslas buvobūties pagrindimas, kosmoso darnos, harmonijos, grožio atskleidimas.

Vis daugiau ir daugiau taikant matematinį ekspermentinį modelį,filosofijos dalys tapo vis mažiau priklausomos nuo metafizikos. Filosofijosvidinė diferenciacija peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimą. Todėlilgainiui specialieji mokslai atsiskyrė nuo filosofijos ir taposavarankiški.

Specialiuosius mokslus galima būtų suskirstyti pagal objektą:

1. Realieji mokslai

a) Gamtos mokslai (fizika, chemija, teorinė medicina, biologija ir kt.)

b) Kultūros mokslai (istorija, religijotyra, menotyra ir kt.)

2. Formalieji mokslai (matematika, struktūrų teorija ir kt.)

Realiųjų mokslų objektas yra tam tikros patirtinės tikrovės dalis.Jie savo objektą tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. Formalieji mokslainenagrinėja patirtinės tikrovės, jiems rūpi forma, abstraktūs klausimai,ryšių išraiškų apskaičiuojamumas.

Todėl, galima teigti, kad realieji mokslai visados yra empiriniai.Aprašomieji ryšiai, kuriuos tie mokslai aptinka, visados gali būtipatvirtinti ir neperžiangia savo srities ribų. Be to, šie mokslaitematiškai redukuoti – jų tema yra apribota tam tikru požiūriu. Realiejimokslai metodiškai abstraktūs – jų tema tiek išnagrinėjama, kiek taileidžia padaryti metodas.

Išvardinus realiųjų mokslų požymius, ima ryškėti jų ir filosofijosskirtumai. Šiuos skirtumus galima surašyti į lentelę:

|Realieji mokslai yra empiriniai,|Filosofija prasideda nuo ||jų objektas neperžiangia |patyrimo, tačiau neapsiriboja ||patirtinio pasaulio ribų. |tik patyrimo sritimi. Ji kelia ||Nurodydami grindžiamuosius |klausmus apie patirtinio ||ryšius, jie vieną empirinį |pasaulio pamatus. Šie pamatai ||dalyką aiškina kitu. Realiesiems|nėra empirinis dalykas. ||mokslams rūpi empirinių dalykų |Filosofijai rūpi to, kas yra ||empirinai pamatai. |empiriška neempiriniai || |pagrindai. ||Realieji mokslai yra tematiškai |Filosofija nėra tematiškai ||redukuoti, t.y. jų objektas yra |redukuota. T.y. ji neapsiriboja ||apribotas tam tikru aspektu ir |vienu kuriuo nors aspektu, bet ||tuo pat metu nėra atsižvelgiama |klausia apie visumą. Hėgelis ||į kitus požiūrius. |teigė, kad tiesa yra visuma. Net|| |nagrinėjančiai atskiras sritis || |filosofijai rūpi atskiros || |srities visuma. ||Realieji mokslai yra metodiškai |Filosofija nėra metodiškai ||abstraktūs, nes jų tiriama |abstrakti, nes ji nesiriamia ||sritis yra nagrinėjama tik tiek,|jokia iš anksto nustatytu ||kiek leidžia apibrėžta metodas. |metodu. |

Iš aukščiau pateiktos lentelės galime matyti, kad ryškiausias realiųjųmokslų ir filosofijos skirtumas yra šis: filosofija stengiasi nagrinėtivisumą, o relieji mokslai visos visumos neapima. Pastaruosiuosestengiamasi nagrinėti atskirus elementus pasitelkiant tiksliai apibrėžtusmetodus.

Formalieji mokslai nagrinėja gryną struktūrą.

Kaip jau minėjau anksčiau, XVII a. pradėjo mažėti metafizikos autoritetas,tam ypatingai didelės įtakos turėjo mokslo ir technikos revoliucija. Visimokslai ėmė daugiau specializuotis. Kiekvienas mokslas remdamasis savometodais galėjo nustatyti savo tyrimų objektą. Tačiau problema buvo tame,kad pats mokslas negalėjo nustatyti savo teiginių visumos apimties,pavyzdžiui – pedagogika negali pati nustatyti auklėjimo tikslų.

Sparčiai daugėjant įvairių žinių, kito ir mokslinio pažinimo tikslų

samprata, svarbiausiu pažinimo tikslu buvo laikomas būties prigimties,kosmoso darnos, harmonijos, grožio atskleidimas. Žinoma, negalima teigti,kad vyravo tik teorinė filosofija. Praktinė filosofija tyrinėjo įvairiusžmogaus veiklos aspektus siegdama išmokyti žmones gyventi protingai.

Po mokslo revoliucijos visuomenėje įvyko didelės permainnos. Žmonėmsjau nebeužteko vien tik svaičiojimų apie abstrakčius dalykus. Jiems reikėjožinių tekiančių apčiuopiamą materialią naudą. Čia ir buvo suformuluotasgarsusis Francis Bacon principas: “Žinojimas jėga”. Galima teigti, kad šioprincipo suformulavimas buvo vienas iš pirmųjų nedidelių žingsnių įšiuolaikinę visuomenę, kur žinios yra vienas iš svarbiausių dalykų. Tokspožiūris leido atsiskirti gamtotyrai nuo filosofijos.

F. Beikonas pirmasis pradėjo kurti filosofijos pažinimo metodą. Jonuomone, filosofija turi remtis gamtos eksperimentais ir stebėjimais.Filosofijos uždavinys – sukurti empirinio pažinimo metodą. Pagal metodųnaudojimą galima skirti indukcinius ir dedukcinius mokslus. Prie dedukciniųmokslų galima priskirti matematiką, logiką, informatiką. Kitaip tariantdedukciniu reikėtų laikyti tokį mokslą, kuris nuolat remiasi dedukcija,t.y. kurio teiginiai yra “pamatinių dėsnių” – principų, postulatų, aksiomųar bent jau apibrėžimų – dedukcinės išvados.

Fizika, biologija, ekonomika, socologija remiasi faktais ir jųindukciniais apibendrinimais.

Pagal pateiktus apibrėžimus išskyrus indukcinius ir dedukciniusmokslus galima teigti, kad labai skiriasi šių mokslų tiesų įrodymoprocedūra. Dedukcinuose moksluose pradedama nuo neginčytinų bendrųteiginių. Paprasčiausias indukcinis įrodymas būtų mokslo dėsnio išvedimasiš empirinių faktų remiantis indukcijos metodu.

Garsusis prancūzų filosofas Rene Descartes pabrėždamas glaudųfilosofijos ir mokslo ryšį, į mokslą žiūri kaip į medį, kurio šaknysmetafizika maitina kamieną – fiziką bei visas šakas – mechaniką, medicinąir t.t.

Taip palaipsniui nuo antikos laikų didėjęs filosofijosdiferenciacijos procesas peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimą nuofilosofijos. Atsiskyrė matematika, astronomija, fizika, chemija… Taip XVIII

a. buvo prieita išvados (Auguste Comte), kad filosofijai vienintelis likęskelias yra tapti mokslo filosofija. A. Comte teigė, kad žmogaus protas turipereiti tris pakopas. Tai:

a) teologinė arba fiktyvioji. Šioje stadijoje žmogaus protas nesugeba išspręsti paprasčiausių problemų. Jis remiasi beveik tik vaizduote, sprendžia beveik tik daiktų kilmės klausimą;

b) metafizinė arba abstrakčioji. Šioje stadijooje žmogaus protas toliau siekia absoliučios tiesos. Gryna vaizduotė praranda savo valdžią, smaprotavimo sfera išsiplečia;

c) mokslinė arba pozityvioji. Čia visas dėmesys skiriamas nuodugniam stebėjimui. Šios krypties filosofijos uždaviniai:

• tirti tai, kas realu;

• užsiimti tuo, kas naudinga;

• siekti tikrumo;

• garantuoti tikrumą;

• organizuoti.

Taigi, XVIII – XIX a. ginčas vyko dėl noro sužinoti, kaip gaunamosnaujos žinios. XX a. šis požiūris pakito. Svarbiausiu dalyku tapo patitinkamai sutvarkytų mokslo žinių struktūra. Čia svarbiausiu mokslofilosofijos uždaviniu imta laikyti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdųtyrimą, mokslo žinių struktūros ir raidos mechanizmų aiškinimų, pagrindiniųmokslo vartojamų sąvokų turinio analizę ir gautų rezultatų interpretaciją.

Sekant filosofijos raidą galima pastebėti, kad kol filosofija buvolaikoma universaliu mokslu, ją buvo galima vadinti mokslų karaliene. Jaitapus mokslo filosofija, vaidmuo pasikeitė – ji tapo mokslo tarnaite.Tarkime kažkokie mokslininkai daro bandymus ir siekia apibendrinti irsuvesti į vieną sistemą, tai filosofija siekia nustatyti, kokiusreikalavimus turi atitikti teiginių sistema, kad ją būtų galima laikytimoksline teorija. Toks požiūris vadinamas scientizmu.

Kitas požiūris – antiscientizmas – teigia, kad filosofijaautonomiškai egzistuoja šalia specialiųjų mokslų ir jų metodų. Filosofijayra ne empirinis mokslas apie empiriją. Ji nagrinėdama patyrimo apskritaigalimybės sąlygas, yra pajėgi išlaikyti visumą ir tuo pačiu padėtinustatyti visų mokslų vietą.

Taigi, jei bandytume filosofiją apibrėžti kaip kažkokį mokslą, mes

pamatytume, kad apie ją galime kalbėti ir kaip apie fundamentinį,universalųjį, protu besiremiantį, ar netgi kritinį mokslą.

Kalbėdami apie filosofiją kaip apie mokslą apskritai, pastebėsime,kad mokslas čia reiškia tik tarpusavyje susietų žinių visumą. Būtent žiniųsąryšis daro mokslą visuma, sistema. Iš to seka, kad filosofijai rūpi žiniųarba teiginių sisteminis sąryšis.

Filosofija – tai mokslas apie pagrindus, sąlygas, prielaidas.Filosofijos išeities taškas yra patyrimas, filosofija prasideda nuokasdienio patyrimo. Ji klausia apie empirijos apskritai pagrindus, sąlygasir prielaidas, kurios pačios nėra empirinės, tai yra, kaip jau buvo minėtaanksčiau, empirinius dalykus ji aiškina neempiriniais. Ji yra fundamentinismokslas nes klausia apie galutinius neempirinius pamatus, t.y. apieempirijos fundamentą.

Filosofija nagrinėja patirtinę tikrovę ne tam tikru aspektu ir ne tamtikro metodo požiūriu, bet visuotinai. Ji klausia apie patirtinės tikrovėskaip visumos galimybės sąlygas, todėl filosofija yra universalusis mokslas.

Filosofija pretenduoja į tai, kad jos visi teiginiai būtų pagrįstiprotu, tai yra kiekviena protinga būtybė galėtų suprasti, kad šie teiginiaipretenduoja į griežtumą. Taigi, perėjimas nuo patyrimo prie neempiriniųpatyrimo galimybės sąlygų apibrėžia filosofiją kaip protu besiremiantįmokslą.

Filosofija yra universali kritika, ji kovoja su bet kokiu nekritiškudogmatizmu ir atlieka visuomenėje švietimo funkciją.

Kad geriau būtų galima suprasti filosofijos ir įvairių mokslų sąryšį, A.Aizenbacheris savo knygoje “Filosofijos įvadas” pateikia universaliųjų irspecialiųjų mokslų sąsają schemoje (1 pav.)

Jokiu būdu negalima perdėti mokslo reikšmės. Filosofijai negalirūpėti tik mokslas, ji privalo apimti ir meną, religiją, teisę, politiką,dorovę. Kalbėdama apie mokslą, ji neatsako į žmogui kylančius svarbius joegzistencijai klausimus. Filosofijos reikšmė apskritai kur kas pranoksta

jos reikšmę mokslui. Kitaip tariant, filosofijos ir mokslo sąveika, tėratik vienas iš filosofijos vaidmens kultūroje elementų.

Filosofija ir socialiniai mokslai

Kai atsiranda filosofijos ir sociologijos santykis, atsiranda irsantykis tarp socialinės filosofijos ir specialiųjų mokslų, tyrinėjančiųvisuomenę.

XX a. W.Dilthey manė, kad jei filosofija vystėsi nuo Kanto ikiHėgelio, tai ji (filosofija) padarė klaidą nueidama prie Hėgelio. W.Diltheyir jo pasekėjai siūlė grįžti prie Kanto. Metodai, kuriuos mes taikomegamtos moksluose negali būti visur galiojantys, nes socialiniai mokslai yravisai kas kita. Gamtos mokslai remiasi priežastingumu ir apibendrinimu.W.Dilthey tvirtina, kad socialiniai mokslai remiasi ne priežastingumu, osupratimu. Gamtos mokslai siekia apibendrinti, o socialiniai mosklai siekiaindividualizacijos. Todėl negali būti jokio bendro dėsnio, pagal kurį mesgalėtume tuos reiškinius apibendrinti.

Kanto kritinė filosofija buvo iš esmės gamtamokslinio proto kritika.Turime nustatyti ribas, iki kurių protas dar yra protas (neišprotėjęs), irribas, už kurių jis (protas) jau yra nežinia kas (galbūt beprotybė?).Kantui pagrindine riba buvo pats žmogus su ribota savo galia. Pokantiškojefilosofijoje atsiranda pretenzijos atidaryti atskirą skyrių, kuris padėtųpažinti socialinės statikos ir dinamikos dėsnius ir tuomet tas filosofijosskyrius galėtų būti bendrąja socialinių mokslų metodologija.

Amerikiečių sociologas T.Parsons 1936 m. išleido knygą “Socialinioveiksmo struktūra”, kurioje pirmą kartą aiškiai kelia klausimą, kaip galimasocialinė tvarka visuomenėje. Atsako, kad socialinė tvarka (stabilumas) –tai tam tikras žmonių veiksmų taisyklingumas (procedūriškumas), kurio dėkasocialiniai aktoriai / veikėjai supranta vienas kito veiksmus, gali juostam tikra dalimi numatyti. Tačiau toks abipusis supratimas galimas tik tuoatveju, jei visuomenė ne tik toleruoja, bet ir skatina individualizaciją.

Panašumus gali pastebėti ir suvokti tik tos būtybės, kurios yra iš principoskirtingos. “Tvarka visuomenėje galima, kai ją sudaro asmenybės ir jųtarpusavio santykiai. Tuo tarpu, totalitarinėje valstybėje, kuri iš pirmožvilgsnio pretenduoja į visuotinę tvarką (per žmonių deindividualizaciją),iš tikrųjų klesti chaosas ir anarchija” (T.Parsons). Remiamasi prielaida,kad susitari gali tik kūrybingos būtybės. Pagrindinė istorinio protokritikos arba kritinės socialinės teorijos tema yra žmonių veiklos ir tąveiklą įprasminančių socialinių struktūrų santykis.

T. Parsons ieško tam tikros “konceptualinės shemos” arba bendrųteiginių sistemos, kurią pasitelkus galėtume aiškinti socialiniusreiškinius neignoruojant nei priežastingumo principo, kuris anksčiautaikytas tik gamtos mokslams, nei žmogaus laisvės. Priežastingumas irlaisvė nėra viena kitą neigiančios struktūros.

Kanto tipo istorinio proto kritikos variantus smarkiai ginčijopozityvistinė mokslo filosofija, kuri galvojo, kad filosofija apie realybęnieko negali pasakyti, nes apie tą realybę jau kalba specialūs mokslai.Todėl pozityvistų požiūriu, kai filosofija kalba apie rrealybę, tai gimdopseudometafizinius teiginius, kurių mes negalime nei įrodyti, nei paneigti.Todėl pozityvistų manymu, filosofija mokslu turėtų domėtis tikformaliai.Tai procedūros, kuriomis mes kontroliuojame mokslininkųteiginius. Esmė ta, kad jei kokie nors teiginiai yra procedūriškaiteisingi, tai nereiškia, kad jie egzistenciškai teisingi. Pozityvistinisformalizmas mus vėl gražina prie idėjos, kad turėtų būti tik vienasuniversalus mokslinis metodas. Pozityvistinės kritikos poveikyje gerokaisusilpnėjo T.Parsons tipo istorinio proto kritikos formulavimas. Iš esmėspozityvistinė kritika apogėjų pasiekė 7 – 8 dešimtmečiuose, kai pasirodėdaugybė darbų, nukreipyų prieš T.Parsons ir kaltinančių jo tipo teorijasspekuliatyvizmu, abstraktumu.

Prielaidos, bent daviniai, T.Parsons tipo teorijų reabilitacijaisukūrė pačios pozityvistinės filosofijos krizę. Tam didelę reikšmę turėjo

atsiradę nauji požiūriai į paties mokslo raidą.Pradėta abejoti linijinemokslo raidos terija. Tačiau atsirado T. Kuhne (“Mokslo revoliucijųstruktūra”) ir G.Bachelard (“Svajonių džiaugsmas”). Mokslo raida –prieštaringas procesas ir mokslas visuomet grįžta į nulinį tašką. Mokslenuolat konkuruoja kelios paradigmos, ir jei laimi kuris nors vienasstrateginis variantas, tai dar nereiškia, kad jis yra teisingesnis užkitus. Metafiziniai teigianiai gali turėti konstruktyvią teigiamą reikšmę.Mokslo raida – tam tikrų svajonių realizacija. Metafiziką gali ne tikvesti, bet ir išvesti mokslą iš krizių, į kurias pakliūna mokslas, kaipervertina linijinį raidos modelį. Todėl 8 – to dešimtmečio pabaigojepradedamos svarstyti globalinių visuomenės raidos teorijų temos. Dalinaireabilituojamas T. Parsons. Teoriniu požiūriu mes galime pasakyti apiesocialinę realybę kažką prasmingo. Tai susiję su tuo, jog dabar jauremiamasi sociologijos kaip daugiaparadigminio mokslo samprata.

Pagrindiniai socialinės filosofijos klausimai yra socialinės realybėsir subjekto sąmonės perspektyvų sugretinimo galimybės, koks tų perspektyvųtarpusavio santykis. 8 – ajame dešimtmetyje jau nustota abejotisociologijos pretenzijų pagrįstumu, o socialinė teorija tampatarpdisciplinariniu socialinių mokslų integracijos pagrindu. Tai reiškiagalimybę ne tik plėtoti mokslą, bet ir atskleisti prielaidas to moksloišorinei kontrolei, nes esant krizei kokiame nors atskirame socialiniamemoksle iškart suabejojama ir bendrosios sociologijos teiginių pagrįstumu.Tai reiškia, kad ir socialiniai mokslai priklauso nuo filosofijos irfilosofija priklauso nuo socialinių mokslų, todėl ji nebėra metafizikaAristotelio prasme, o yra “funkcionuojanti metafizika”. Taip yra todėl, kadmetafizikos ir mokslo ribos yra neabsoliučios, o istoriškai kintančios.

IŠVADOS

Filosofija – universalus mokslas, jos lopšyje išsivystė kiti mokslai.Laikui bėgant jie atsiskyrė nuo filosofijos, tačiau nors ir atsiskyrę nuofilosofijos, jie visiškai neprarado ryšio su ja. Filosofija ne tik padėjo

sukurti tyrimo metodus, tačiau ir nurodė mokslo tikslus.

Tačiau ne tik filosofija buvo naudinga mokslui. Šis sąryšis naudingas irfilosofijai. Mokslas teikė filosofijai naujus faktus, kurie sėkmingai buvonaudojami kuriant filosofines sistemas. Todėl, galima teigti, kadfilosofijos pažanga skatino mokslo pažangą, o mokslo laimėjimai padėjoplėtoti filosofines idėjas. Tokiu būdu susidarė tarsi uždara sistema,kurioje filosofija išlieka mažai kintanti. Juk filosofija kelia tuos pačiusklausimus kaip ir antikos laikais, tiesiog atsakymai kokybiškai skiriasinuo ankstesniųjų. Tuo tarpu mokslas nuolat vystosi, kaupiami nauji fakta,nustatomi nauji dėsniai.

Manau, kad negalima sakyti, jog mokslas arba filosofija yra svarbesnis. Jieabu yra svarbūs ir neatsiejami.

Literatūros sąrašas

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas.– V, 1992.– 343 p.2. Lietuvos filosofinė mintis : chrestomatija. – V., 1996. – 434p.3. Maceina A. Raštai : T.6 – V., 1994. – 480p.4. Nekrašas E. Filosofijos įvadas.– V., 1993. – 161 p.5. Paskaitų konspektas. – V., 1998. – 100 p.

———————–TEOLOGIJA

FILOSOFIJA

FORMALIEJI MOKSLAI

KULTŪROS MOKSLAI

SPECIALIEJI MOKSLAI

UNIVERSALIEJI MOKSLAI

SOCIALINIAI MOKSLAI

DVASIOS MOKSLAI

GAMTOS MOKSLAI

1 pav. Universalieji ir relieji mokslai.