Kaip atrodo mirtis

Žmogus gyveni ir nemąstai apie mirtį. Ji ateina netikėtai, kai mažiausiai to tikiesi. Ji atima tau brangius žmones neklausdama tavo nuomonės ar jie tau dar labai reikalingi. Mirtis pasiima ir tiek. O tu verki, kankiniesi nors supranti, kad tai yra neišvengiama. Kiekvienas juk mirsim tik vieni anksčiau kiti vėliau. Tokiomis netekties minutėmis susimąstai, kodėl tai atsitiko būtent dabar. Nejau mirtis negalėjo palaukti dar truputį. Juk prašai tiek nedaug tik palaukti. Bet ar laiką galime sustabdyti? Ar galime praeitį pakeisti? Ogi ne. Todėl ir mirtis neklausia nei kiek tau metų nei kaip tu atrodai. Ji ateina ir pasiima. Bet ar kada susimąstei kaip jinai atrodo?Gyveni ir lauki. Lauki ko? Ogi pats nežinai. Juk nežinai kaip atrodo mirtis, nežinai ko laukti. Pavyzdžiui tu leki per naktinį miestą, spaudi pedalą ir leki, skrieji savo automobiliu. Štai tu leki, o aplinkui daug daug mašinų ir staiga aiškiai, tačiau ramiai supranti, kad kažkur greta, šitame sraute, tokiu pat greičiu lekia tavo mirtis. Tu nesusimąstai o galbūt tu važiuoji jau paskutini kartą. O gali mirtis gyvena šalia. O gal ji tiesiog ateina tavo pačio pavidalu ir pasiima. O ką jaučia tas žmogus? Gal jis supranta, kad ateina mirtis, bet nepasakoja kaip ji atrodo. Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka,- nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovotiO ką būtent reiškia žodis mirtis. Gal jis slepia kažkokią prasmingą reikšmę. Žmonijos požiūris į mirtį yra vienas iš visuomenės tabu. “Apie mirusį arba gerai arba nieko.” – yra dažnai girdimas posakis. Pasaulyje kasdien miršta tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių. Mirtis yra kasdienybės dalis, gamtos įstatymas, fizikos dėsnis. Anonimiška vieno žmogaus mirtis kartais sukelia trumpą susidomėjimą, gailestį ar nusistebėjimą. Supratau: svarbiausia ne tai, „kad“ žmogus miršta, net ne tai, „kada“ miršta. Žinojau jau anksčiau, bet tik dabar taip stipriai pajutau – svarbiausia, KAIP miršta. Popiežiaus mistis buvo tyli, bet nuaidėjo kaip didingiausias jo gyvenimo simfonijos akordas. Savo gyvenimu ir mirtimi jis atsakė į visus klausimus apie gyvybės vertę ir kančios prasmę. Šis Žmogus, Žmogus didžiąja raide, kurio žodžius tiek kartų praleisdavau pro ausis, dabar savo tyla privertė mane suklusti. Šio Žmogaus gyvenimui dažnai likdavau abejinga, bet paskutinės jo gyvenimo dienos išspaudė ašaras iš pat mano širdies gelmių.

Tai visgi kaip atrodo mirtis? Juk ji visai ne kokia nors baisi, sena, stora moteriškė juodais drabužiais, su dalgiu ant peties. Ne. Ji normalus žmogus, kuriam tiek metų kiek gal būt tau pačiam, arba dar daugiau metų. Jis tiesiog kokio nors amžiaus, savo laikotarpio. Jo blakstienose įstrigusi ašara, bet jis galbūt nenori kiaurai peržvelgti viso savo gyvenimo. Ir gali būti, kad būtent jūs, o tiksliau tu esi jo mirtis. Bet tu ramus. Nes ko bijoti? Juk pats spaudi savo automobilio vairą. Nė kartą esi patikėjęs savo gyvybę pilotams, gydytojams. Gal būt tu buvai tas šalia sėdintis keleivis, kurio mirtis priklausė tam vairuotojui. Menkiausias nesusipratimas ar vairuotojo įgūdžių neturėjimas galėjo priartinti tavo mirtį. Gal būt tada būtum pamatęs kaip atrodo mirtis. Tada gal niekam ir nebūtum nupasakojęs. Gyvendamas juk susimąstai, jog gyveni jau labai senai. Gyveni visą gyvenimą. O tavo antkapyje tarp gyvenimo ir mirties datų bus įbrėžtas brūkšnelis. Tokio pat ilgumo kaip ir visuose kituose. Nepriklausomai nuo to, kiek pragyvenai. Taigi nesvarbu ar tau bus dvidešimt ar tau bus šešiasdešimt vis tiek mirtis pasiėmusi tavo antkapyje paliks tik metų skaičių. Juk taip atrodo kiekvieno iš mūsų mirtis užsibaigianti antkapiu. Geriausiai pasakytų kaip atrodo mirtis pats mirštantis žmogus. Tačiau rašydama šį rašinį to pati negaliu patirti. Manau šiai temai labai tinka šis Salomėjos Nėries „Saulėlydis“ antroji strofa:Varpai vakariniai paskendo į Nemuną.Kažin kur smuikas skundžias lig ašarų.Žiūri ir plečiasi mylimos akysTylinčiam veidrody mėlyno ežero.Perskaičius šią strofą, verčiančią susimąstyti, susipriešina du jausmai : liūdesys bei grožis. Ši ištrauka įstabiai parašyta, tas žmogus viską išgyveno, jautė. Ir tai jog „plečiasi mylimos akys“ parodo jog žmogus liūdi tarsi ruošiasi verkti. O kadangi verkimas glaudžiai asocijuojasi su mirtimi, todėl manyčiau tiesiogiai apibūdina mirtį. Kadangi žinome, kad rašytoja parašė eilėraštį dar būdama gyva, todėl ji perteikia tai kaip mirtis atrodo liūdinčiojo akimis. Tokią strofą perskaičiuos prieš mirtį manyčiau greit dingtų baimė mirti. Mes bijome, nes nežinome kaip ji atrodo. O čia taip lengvai gražiai išreikšta jog nebelieka nė lašelio baimės bei jaudulio. Tik užsimerkti bei ramiai atsigulus sulaukti mirties, kuri ateis. Mums reikia suvokti, kad mirtis- gyvenimo dalis. Mes galime ją ignoruoti, bet kiek ją bestumsime, tai yra faktas, su kuriuo susiduriame. Išmintis, kurią mes po truputį prarandame, išmintis sakyti „prisimink, kad mirsi“ įprasmina gyvenimą. Tai faktas, kuris verčia susimąstyti apie vertybes, santykį su kitais žmonėmis ir panašiai. Gal būt tai, kad mes tarsi bandome pamiršti mirtį, ją nutylėti, iškreipia mūsų santykį su kitais žmonėmis. Jeigu mes prisimintumėme mirties neišviangiamumą, tai ir santykis su artimais žmonėmis būtų geresnis.
Požiūris į mirtį, mirties samprata istorijoje labai kito. Vienais laikais mirtis būdavo lyg siaubas, vėliau mirtis priimama kaip neišviangiamybė ir į mirtį žiūrima natūraliai. Atsirado ir ironiškas požiūris į gyvenimo pabaigą. Kaip yra šiuo metu? Ar mes bijome pačios mirties, ar supratimo, kad mirsime nesupratę, kas yra gyvenimas? Istoriniais tyrimais rodo, kad viena iš bėdų, prasidėjusi moderniaisiais laikais, buvo bandymas išstumti mirtį. Mirštantys žmonės buvo vežami į ligonines, stengiamasi, kad vaikas augtų nematydamas mirties. Į mirtį buvo žiūrima kaip į užkrečiamą ligą. Jeigu mes ignoruosime mirtį, tarsi jos ir neparagausime. Jeigu žmogus tiki anapusiniu gyvenimu, tai mirtis yra tik vienas etapas, vienas epizodas. Tačiau jeigu nežinome, kas mūsų laukia anapus, esame pasimetę, tai iškyla didesnė mirties baimė. Kai mirtį bandome kažkur išstumti, ji tampa priešu, kuris tau gali smogti, nuo kurio slepiesi. Mirtis o tokia sava, kad ji klegėdavo, būdavo šalia- riba tarp mirties ir pasaulio išnyksta. Dabar tai bandoma paversti karnavalu, kuriame nebėra užuominų apie mirtį. Yra gąsdinimas mirtimi. Pirmapradė prasmė dingsta. Žmonės vienas kitą gąsdina savo apdarais ir perduoda žinią, kad mirtis yra gąsdinanti, bet ji nėra tikra. Didysis paradoksas: kai žmogus pabandė nugalėti mirtį, jis tapo nuo jos priklausomas. Mirtis užvaldė žmogaus mintis. O kai žmogus gyvena žinodamas, kad mirtis yra normali gyvenimo dalis tampa laisvenis. Tad geriau nepiešti mirties kulto kad žmogus nesibaimindamas išeitų iš gyvųjų tarpo.Na o kaip mirtis atrodo(vaizduojama) knygose, rašytojų įsitikinimu. Na pirmiausiai iškart knyga, mano manymu, tiktų Getės „Faustas“. Jame pagrindinis veikėjas Faustas bijojo mirties ir norėjo išlikt nemirtingų su bet kokia sąlyga. Prisiminkime ja. Ogi jis pažadėjo atsisakyti meilės(malonumų), pažadėdamas savo sielą velniui. Net tais laikais žmonės bijojo mirties manydami jog ji baisi ir galvodami jog yra pomirtinis gyvenimas. Bet kažin ar Faustui reikėjo ko bijoti juk kiekvienas mirs, o mirti nepažinus visų išgyvenimų duodamų gyvenimo manau tada negalėtumėme pavadinti jog „aš gyvenau“
. Šis paveikslėlis vaizduoja kaip Faustas pardavė savo sielą. Galime įvardinti kaip mirties išvengiamybės paveikslėlis arba galime pavadinti pasirašymas mirties sutartį. Kaip manote ką mano mirštantis žmogus? Netikėtai internete radau trumpą pasakojimą : „Pasistenkite nekreipti dėmesio į mano išvaizdą, į tą, kad mėsa nuo mano kaulų atšokusi ir visa kita. Paprastai, tokie žmonės išvaizdos būna kiekvienas lavonas, kelis metus išgulėjęs purviname, apipelėjusiame rūsyje, kartu su grėsme, tamsa ir pastoviu laukimu. Čia šalta, ir aš jaučiu šį šaltį… sakykite gerbiamieji: juk jūs bijote vienatvės ar ne? Taigi turbūt įsivaizduojate, koks tai nemalonus dalykas. Būtent tokioje vienatvėje aš ir egzistuoju. Tik kaži ar tai nėra mano mirties išraiška. Nesijaučiu gyvas, bet nebuvau miręs. O gal būtent taip ir atrodo mirtis, galbūt, kai tu miršti, kas nors ateina ir pasiima tavo kūną, juk jis tau nebereikalingas“.Manau tai tikslus mirties apibūdinimas. Argi žmogus taip neatrodo? Atkreipti dėmesį reiktų į tai jog dauguma žmonių mirštančių nuo jau dažnai girdimos ligos vėžio taip nesijaučia arba taip neatrodo? Manyčiau šiem žmonėm mirtis yra labai žiauri bei bejausmė, negailestinga. Ji būna ir graži. Pavyzdžiui mano močiutė mirė lengvai ir gražiai. Tiesiog ji nuėjo miegoti, o kitą ryta jau nebepabudo. Manyčiau tai įrodo jog mirties išvaizdų būna skirtingų. Matyt tik kiekvienam žmogui ji pasireiškia skirtingai. Manau kiekvienas bent kartą per savo gyvenimą susimąstome kaip atrodys mano pačio laidotuvės. Kiek ateis žmonių mane prisiminę, kaip galbūt aš atrodysiu ten gulėdamas. Juk atsiranda žmonių kurie ir šiais laikais susirengia sau laidotuvės vien dėl to, kad pažiūrėt kaip jos atrodys kai numirs. Man atrodo tai banalu, juk vienaip ar kitaip tavo mirtis bus prisiminta. Juk lieka žmonių po tavęs, kurie galbūt tave gerbė bei mylėjo, kuriems tu buvai brangus.
O ką būtent vėlinės simbolizuoja juk tai mirusiųjų šventė. Juk tai irgi yra mirties išraiška. Tą dieną mes aplankome, jau mirusius sau artimus žmones, pagerbiame juos. Vėlinių naktį mirusieji, taip pat aplanko Žemę savo kapus. Jie klaidžioja beprasmiais kapinių labirintais, prisimena savo mirtį, mąsto. Tokią naktį nevalia trikdyti jų ramybės. Tokią naktį, net drąsiausias sveiko proto žmogus neįžengs į kapines. Juk kaip visi puikiai žinote, kapinės- mirusiųjų valdos, o mirusieji nemėgsta, kad kas be tikslo po šias valdas klaidžiotų, įsiveržėliai visada nubaudžiami. Ypač jei jie drįsta tai padaryti šventą vėlinių naktį. Vėlines šventė dar pagonys. Jie dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš jiems gerą derlių ar dar ką nors.Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Šis paprotys išliko ir dabar, laikosi daugiausia jaunimo. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“, t.y., nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės, pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.

Juk vėlinės asocijuojasi su šviesa (vėlinių žvakute). Kiekviena maža žvakelė, uždegta ant kapinių reiškia jog mes savo mirusiųjų neužmirštame, bei jų ilgimės. O juk ir žmogui mirus uždegam žvakę tam, kad jo sielai apšviestumėme kelią. Juk norime, kad mūsų artimųjų mirtis būtų kuo gražesnė bei lengvesnė.