Mitologinis (Kazio Borutos), biblinis (Juliaus Kaupo), ekranizuotas, pasakų ir liaudies įsivaizduojamas velnias

Žodžio velnias reikšmė

“Dabartinis lietuvių kalbos žodynas” žodį velnias apibūdina:
1. mit. Perkūnui priešingas dievas- mirusiųjų ir gyvulių globėjas, vėliau mitinė būtybė- žmogaus priešininkas. 2. Piktoji dvasia, nelabasis: Ar velnias tave prigundė? Žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo. Ne toks velnias baisus, koks nušnekamas. 3. šnek. labai blogas žmogus: Kur tu su tokiu velniu pagyvensi! Jūrų velnias (zool. Didelė, plokščia verslinė žuvis aštriais dantimis; Lophius piscatorius). Kur velniai vaikus peri (neišbrendamos pelkės, brūzgynai). Kuris velnias (kurių velnių) (klausimus nustebus ar supykus)? Nei velnias, nei gegutė (nei šiis, nei tas, prastas). Nei velnio (visiškai nieko). Po šimts velnių (keiksmas)! Pusė velnio (ne visai blogai; ne visai blogas). Trauk velniai (tesižino). Velnių duoti (barti). Velnių gauti (būti išbartam). Velniai griebtų (imtų) (keiksmas)! Velniai žino (nežinia). Velnias griebs (bus blogai). Velnio lašai (degtinė). Velniai nematė (tiek to, tesižino). Velnias nerinks (keiksmas). Velnio neštas ir pamestas (nedoras, suktas). Velnio pagaikštis (kas visus kiršina, kursto). Velnių priėdęs (persiėdęs, pripūtęs) (suktas). Velniai rautų (keiksmas)! Velnio tuzinas (trylika). Velniai žino (nežinia).
“Lietuviškoji tarybinė enciklopedija” žoodį velnias apibūdina:
1. Judaizmo, krikščionybės, islamo religijų fantastinės antgamtinės būtybės vaizdinys- piktoji dvasia, blogio personifikacija, jo nešėjas, svarbiausias dievo ir žmogaus priešas, žmogaus nelaimių ir vargų priežastis. Dar vadinamas šėtonu. Jis kaip mitinis, religinis personažas, dažniausiai vaizduojamas panašus į žmogų, tik juodas, vi

isas plaukuotas, su ragais, kanopomis ir uodega.2. Populiariausia lietuvių mitinė būtybė. Vadinamas įvairiai: kipšu, piktuoju, raguotuoju, kelmu, nelabuoju. Įsivaizduojamas žmogumi (jaunu ponaičiu arba senu ponu, vokietuku, kunigu, medžiotoju, muzikantu, kalviu), gyvuliu (ožka, arkliu, šunimi, kiaule, jaučiu), žmogumi su gyvulio koja, ragais, uodega, žvėrimi (kiškiu, lokiu, vilku), paukščiu (juodvarniu) arba neapibrėžto pavidalo būtybe (stulpu, kamuoliu).

Liaudies pasakų velnias

Liaudies pasakų velnias dažnai buvo vadinamas vokietuku. “Kai tik sugriaudžia- vokietukas po akmeniu, kai nustoję griaudę- vėl ant akmens vaiposi ir rodo debesiui sėdimąją.” Kartais velnias vadinamas nelabuoju: “Ir taip visi liko patenkinti <.>, nes tai buvo toli gražu ne ponas, o pats nelabasis.” (“Studentas ir ūkininkė”), kartais vadinamas šėtonu: “Mat šėtonas buvo jo dvarą nugramzdinęs ir jį patį arkliu pavertęs” (“Apie Karaliūną, kuris pas šėėtoną tarnavęs”). Velnias vadinamas net Kipšu: “Kipšas linksmas grįžo pragaran ir savo viršininko pagirtas buvo” (“Velnias išmoko žmones varyti degtinę”). Keletoje pasakoje velnias vadinamas bauku: “O kai galėsi man pinigus grąžinti, ateik į girią ir pašauk: Baukau, Baukau!” (“Kaip bernas velnią į vestuves kvietė”).
Liaudies pasakose velnias vadinamas ir daugybe kitų vardų, kurie būną paminėti tik vieną ar du kartus. Pavyzdžiui: balinis, brantas, nešvari vėlė, aičiukas, biznius, bėdelis, juodošius ir t.t. Kiti vardai: paralius, pinčukas, nakšis, ledokas, nelabasis.
Liaudies pasakose velnias buvo vaizduojamas labai įv

vairiai, pavyzdžiui, jo nosis buvo su viena arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį. Jei nosis be skylių, tai bus velniukai”,- sakoma pasakoje “Velniukai su statinaitėmis”. Taip pat nelabasis buvo vaizduojamas su uodega ir ragais. “Velnias ir ropoja, ir keliais eina- vis griūva ir griūva. Susidaužė, visas kruvinas, nusilaužė ir ragus”,- teigiama pasakoje “Velnio bernavimas”. “Ir pamatė, kaip iš po velėnos išlenda rudas kaip rankovė didumo ir rodo uodegą į debesį” (“Perkūno dovana”). Daugelyje pasakų velnias būna juodos spalvos: “Žiūri- atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia.”. Taip pat liaudis mėgsta velnią vaizduoti kaip ponaitį: jis dažnai su skrybėle, batais arba tiesiog sakoma, kad tai labai gražiai apsitaisęs ponaitis: “Tik kur buvęs, kur nebuvęs- šmaukšt iš karklyno išlindo ponaitis: su lazdele rankoj, su skrybėle ant galvos” (“Vargšas žmogus ir velnias”). Keletoje pasakų velnias pasirodo kaip žaliai apsirengęs žmogus: “Ir įdavė bernui žaliasis ponaitis visą maišą sidabrinių pinigų.” (“Kaip bernas velnią į vestuves kvietė”).
Liaudies pasakose velnias mėgsta apsigyventi malūne arba pirkioje. Kartais tūno rūsiuose. Taip pat šis veikėjas neretai sukiodavosi po namus, žmonių laukus, daržus ir t.t.
Dažnai velniai iš žmogaus pasijuokia ir kenkia jam. Štai pasakoje “Maloni nakvynė” velnias, pasikvietęs berną Juzę pernakvoti, labai maloniai priima į savo namus, patogiai apnakvyndina jį, o ry
yte vaikinas pabunda baloj. Ir tai vis velnio darbas.
Velniai vargina žmones. Jie neduoda ramybės nei kelyje, nei namuose: triukšmauja, svaido įvairius daiktus ir kitokiais būdais erzina žmones. Daugelyje pasakų velnias kankina žmogų, žudo moteris, merginas ir vyrus. Dažnai nelabasis žudo, bausdamas už godumą, vėlų maudimąsi pirtyje, vaikščiojimą vėlai naktį ir t.t. Taip pat velnias gali įlįsti į žmogų ar užtraukti jam ligą. Kartais jis gundo žmogų nusidėti, prašo pažadėti jam savo sielą, sudaro “sutartis”. Tačiau velnias būną ne visuomet toks blogas. Kai kalbama apie neteisybę, nelygybę, išnaudojimą, velnias stoja žmogaus pusėn: jis pono pačią ar patį poną pradangina, pono žemę, turtus žmogui atiduoda, padeda vargšui prasigyventi.
Velnias- žmonėms labai artima mitinė būtybė, gyvenanti visai kaip žmogus. Jis ir šoka, ir dainuoja. Jis mėgsta pristoti prie piemenų, bernų, o ypač prie mergų. Dažnai velnias dalyvauja vestuvėse, įvairiuose subuvimuose. Taip pat nelabasis neretai prašo žmogaus pagalbos, kurią kitą kartą ir pats suteikia. Jis pats važinėjasi ir pavėžina žmogų, pats siuva, lopo drabužius, padeda siuvėjui, kalbina žmones, kad pagrotų, prašo, kad žmogus jam išgydytų akis ir t.t. Velnias dirba įvairius žemės darbus: aria, sėja, rauna kelmus, plėšia dirvonus ir t.t.
Velnio pagrindinis charakterio bruožas-kvailumas leidžia jį nugalėti ir apgauti. Pasinaudodamas savo išmintingumu ir gudrumu, žmogus laimi vi
isas bylas prieš velnią, išjuokdamas, o kartais ir pražudydamas jį. Velnias bijo žmogaus gudrumo, bet dar labiau- Perkūno. Nelabasis, todėl jo bijo, kad jau ne kartą yra patyręs jo galią. Perkūnas drebina žemę griausmais ir plieskia ugnies žaibais. To bijodamas velnias ieško žmogaus prieglobsčio. Jis slepiasi moterų sterblėse, žmonių namuose.

Mitologinis Kazio Borutos romano “Baltaragio malūnas” velnias

Bene labiausiai išsiskiriantis mitinis veikėjas šiame romane- Paudruvės pelkių velnias Pinčukas, Baltaragio kaimynas. Šis herojus visą laiką snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, kad gal ir neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neeis už tokio nusmurgusio velniuko. Tai ir teko Pinčukui sapnais ir svajonėmis pasitenkinti. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Tai ir buvo velnias patenkintas šitokiu savo gyvenimu ir būtų taip ir toliau nerūpestingai praleidęs likusias dienas, jei nebūtų nustojęs ūžti Baltaragio malūnas. Tai velniui labai nepatiko ir jis nuėjo pas savo kaimyną pasikalbėti. Jam buvo pažadėta Baltaragio dukra, tačiau susipratęs apgautas senelis nenorėjo atiduoti savo vienturtės ir taip pat apgavo velnią, įkišdamas jam už pačias seną bambeklę Uršulę. Ji, susivokus, kad su velniu turi reikalą, nepasimetė ir gerokai iškūlė vargšą velnią. Nuo tos dienos Pinčukas pradėjo bijoti moteriškų sijonų ir už tai, kad tik galėtų nevesti “Baltaragio dukros” Uršulės, sutiko tarnauti Baltaragiui septynis metus. Laimingas velnias buvo, ant malūno sparnų besisupdamas, tačiau suprato vieną dieną esąs apgautas ir pradėjo keršyti savo kaimynui. Nuo tos dienos nė viena piršlių karieta negalėjo į malūną atvažiuoti, išskyrus Girdvainį, su savo obuolmušiais žirgais atskriejusį pas Jurgą kaip viesulas. Tačiau velnias nebūtų velnias, jei savo keršto iki galo neįvykdytų. Jis išardė jaunųjų vestuves ir net išvedė juos iš proto. Girdvainis lakstė lyg pakvaišęs paskui savo žirgų žvengimą po laukus. Tačiau velnias Pinčukas neliko nenubaustas- jis, partrenktas perkūno, nugarmėjo į pragarą, kur jam ir vieta.
Šiame pasakojime gyvenimas be velnio neįsivaizduojamas: jis dirba už berną Baltaragio malūne, bendradarbiauja su arkliavagiu Raupiu, smuklininku Šešelga ir t.t.
Romane Pinčukas nebuvo mėgiamas veikėjas. “Jam suversdavo visas tas nelaimes, kurios ištikdavo liekne žmones ir gyvulius. Bet tai netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias, kad niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera.”; “Moterys nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne tik prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą.”
Pinčukas atrodė lyg “striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušiu ant galvos ir dar užkišta gaidžio plunksnele”, buvo visų nemėgiamas, patiklus, apsileidęs bei tinginys.
Šis velniukas iš visų kūrinio veikėjų turėjo daugiausiai fantastinių savybių, nes galėjo burti ir turėjo kitų neįtikėtinų galių.

Velnias miuzikle “Velnio nuotaka”

Pažiūrėjusi miuziklą “Velnio nuotaka” pastebėjau, kad veikėjai velnią dažnai vadina Kipšu ar Belzebubų velniu. Taip pat šios operetės velnias man pasirodė labai panašus į Kazio Borutos (“Baltaragio malūnas”) vaizduojamą Pinčuką. Miuzikle nelabasis atrodo bailesnis, negu kūrinyje, dėvi kostiumą bei kepeliūšę, yra visas apžėlęs ir dar oranžiniais plaukais, turi kanopas.
Kipšas prieš tapdamas velniu gyveno su Dievu ir buvo angelas, bet vėliau buvo išmestas ir apsigyveno pelkėse šalia Baltaragio malūno. Šis nedorėlis darydavo sutartis su žmonėmis ir atimdavo jų sielas. Taip pat velniūkštis neleisdavo Girdvainiui nuvykti pas Jurgą ir jai pasipiršti. Nelabasis galėjo burti bei nesutarė su Dievu. Be viso to šis veikėjas mėgo išgerti, pašėlti su kitais velniais ar žmonėmis.

Biblinis Juliaus Kaupo velnias

Bibliniame Juliaus Kaupo kūrinyje buvo daugybė velnių, turėjusių skirtingus vardus. Pavyzdžiui, paprastas velniūkštis buvo vadinamas Juodauodegiu, o valdovas Belzebubu ar šėtonu. Jis turėjo ant galvos užsidėjęs surūdijusią karūną.
Velniūkščiai buvo juodais pirštais, kuproti, plaukuoti, su kanopomis, rankos kumpais nagais, turėjo ilga uodega bei mažus ragiukus. Šie nelabieji gyveno pragare kur buvo nepaprastai karšta, sienos išmuštos raudona medžiaga, ant kurių kabojo suodini veidrodžiai ir senoviniai paveikslai, vaizduoją velnius su ilgom uodegom ir mažais ragiukais. Pasieniuose stovėjo dideli juodi katilai, po kuriais kūrenosi ugnis. Į juos atremtos stovėjo tridantės šakės.
Valdovas Belzebubas gyveno kambaryje, nušviestame juodų žvakių, visą apstatytą sidabrinėmis velnių statulėlėmis. Suskilusiuose marmuro vazonuose augo didelės, raudonos gėlės.
Pragare dirbo raštininkas, kuris turėjo susirašęs žmonių vardus ir pavardes, kurie buvo jiems pardavę sielas. Valdovas keliaudavo per pragarą ir darydavo inspekcinę kelionę apžiūrinėdamas ar katilai nekiauri.
Velniai su žmonėmis lošdavo kortom ir prašydavo jų pagalbos. Taip pat šie nelabieji buvo dideli tinginiai, išskyrus valdovą kuris nuolatos buvo užsivertęs darbais.
Šiame bibliniame kūrinyje velnio priešininkas- Dievas.

Velnias liaudies žodinėje kūryboje

Liaudies žodinėje kūryboje dažnai minimas velnio vardas. Ypač daug informacijos randama patarlėse, priežodžiuose, keiksmažodžiuose bei mįslėse.
Mįslė:
Striukas bukas vokietukas. Atmink kas? (velniukas)
Patarlės ir priežodžiai:
1. Žiūri kaip velnias į gegutę.
2. Visi velniai, visi muzikantai.
3. Vienas velnias ariamas, kitas važiuojamas.
4. Velnio neštas ir pamestas.
5. Velnias, ne gegužė, kad žiemą kukuoja.
6. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį.
7. Tu esi geras velniams žiemą šert.
8. Šokinėja kaip velnias po bajoro kelnes.
9. Prisikabino kaip velnias prie davatkos.
10. Nei velnias, nei gegutė.
11. Bijo it velnias perkūno.
12. Kaip kipšas bijosi perkūnijos.
Keiksmažodžiai:
1. Velniai rautų.
2. Šimts velnių.

Išvados

Iš šių visų velnių man įdomiausias pasirodė “Baltaragio malūno” velnias. Kūrinyje jis dažnai minimas ir turi daugiausiai fantastinių savybių. Gal jis ir buvo tinginys, patiklus, apsileidęs ir visų nemėgiamas, bet gana sumanus. Man jis buvo įdomus, nes išsiskyrė iš aplinkinių. Taip pat kūrinyje apie šį nenaudėlį buvo daug rašyta.

Naudota literatūra

“Dabartinis lietuvių kalbos žodynas”;
“Lietuviškoji tarybinė enciklopedija”;
Lietuvių liaudies pasakos “Nė velnio nebijau”;
“Patarlės ir priežodžiai”;
“Mįslių skrynelė”.

Leave a Comment