J. Locke’o ir D.Hume’o požiūris į pažinimo šaltinį
Išpradžiū apie kiekvieną iš šių filosofų. Johnas Locke’as (1632-1704) gimė Ringtone advokatų šeimoje. Jo gyvenimas buvo aktyvus, baigęs universitetą įsitraukė į politiką, o vėliau išvykęs į Prancūziją tapo filosofijos studentu. Jam buvo gyvenime toks etapas kai teko bėgti į kitą šalį ir vadintis kita pavarde. Bet grįžęs į tėvynę, kur pagaliau išsipildė jo politinis idealas – Anglijoje įsigalėjo parlamentinė monarchija. Iš pradžių dalyvavo politinėje veikloje, tačiau po kiek laiko jis atsisakė politinės karjeros, atmetė viliojančius pasiūlymus persikraustė į Otso pilį ir atsidėjo moksliniam darbui. Jis pasižymėjo dviem būdingiausiais bruožais: dvasinėje srityje- švietimo kultu, o socialinėje srytije ir politoje – pramonės revoliucija, kurią lydėjo politiniai ir ekonominiai pokyčiai, pradėję kapitalizmo erą. David Hume gimė 1711m. Škotijos sostinėje Edinburge. Studijavo teisę, išbandė jėgas komercijoje. Vėliau 3 metus praleidęs Prancūzijoje parašė svarbiausią trijų knygų filosofijos veikalą Traktatas apie žmogaus prigimtį. Išviso D.Hume’as parašė 49 esė. Šį leidinį Hume’sas perrašė 3 kartus, bet vistiek ši knyga neturėjo populiarumo. Nors pagrindinis D.Hume’o veikalas autoriui gyvam esant neturėjo pasisekimo, tačiau būtent jis, o ypač jo pirmosios perrašytas variantas Žmogaus proto tyrinėjimas įrašė D.Hume’o vardą į filosofijos istoriją greta didžiausių pažinimo teoretikų. Locke’o pažinimo teorija išdėstyta jo pagrindiniame veikale Esė apie žmogaus intelektą. Pagrindiniu žinių šaltiniu Locke’as laikė patyrimą, o ne įgimtas idėjas. Jo pirmoji knyga yra skirta paneigti racionalistinei idėjų įgimtumo teorijai. Nuomonę, kad siela gimdama atsineša į šį pasaulį idėjas, kurias ji įgijo be sąlyčio su išoriniu pasauliu. Jis atmeta argumentuodamas tuo, jog idėjos nėra visuotinės, universalios: juk vieni pažysta vienas idėjas, kiti – kitas, be to, laikui bėgant jos kinta, atsiranda ir išnyksta. Jeigu idėjos būtų įgimtos, jos sieloje turėtų būti pirmesnės už visą kitą pažinimą. Tačiau stebėjimai to nepatvirtino.
O Hume klausė, ar patyrimas iš tikrųjų atskleidžia mums kokį nors būtiną faktų ryšį? Jis atsakė į tai neigiamai: tokio ryšio nėra. Nesvarbu, kad patyrimas mums rodo, jog kiekvieną rytą pateka saulė, – juk tai, kad ji kurį nors rytą nepatekės, logiškai nėra prieštaringa, mes tai galime įsivaizduoti ir suvokti. Patyrimas mums nerodo jokio būtino ryšio tarp dvejų faktų – jis rodo vien tai, kad daug kartų mes matėme, jog vienas faktas nuolat eina po kito arba jungiasi su kitu (pvz.: ugnis ir šiluma). O juk mokslas ir filosofija priežastinį ryšį laiko būtinu, ir tik toks jis gali būti efektyvus mokslinio pažinimo instrumentas. Sutraktavęs ir atmetęs įgimtų idėjų teoriją, Locke’as aiškina, iš kur ir kaip intelekte randasi idėjos ir kokių jų esama. Visas intelekto idėjas jis skirsto: į paprastas ir sudėtines. Paprastos idėjos visos kyla iš patyrimo, kuris esąs dvejopas: išorinis (pojūtis) ir vidinis (refleksija). Įgydamas paprastas idėjas intelektas yra pasyvus, be jokios iniciatyvos. Tačiau įgijęs idėjas intelektas pradeda aktyvią veiklą: jis įsimena gautas paprastas idėjas, lygina jas, nustato jų panašumus ir skirtumus, sudaro iš jų įvairius derinius. Taip jis suformuoja sudėtines idėjas. Toks intelekto efektyvumas nerodo jo kūrybiškumo: intelektas negali sukurti iš principo jokio naujo turinio, jis tik tvarko pojūčių ir refleksijos jam suteiktą medžiagą ir taip plečia savo pažinimą. D.Hume’as buvo įsitikinęs, kad priežastingumu ir patyrimu vis dėlto reikia remtis pažįstant faktus ir egzistavimą bei praktiniame gyvenime – tai daryti mus verčia instinktas ir tikėjimas, įdiegti gamtos ar aukštesnės galios, dievybės, kurios neprieinamos mūsų tyrinėjimui ir pažinimui. Taigi Hume’as atmetė būtinų ir visuotinių, leidžiančių absoliučiai pasikliauti priežastingumo principu pažįstant reiškinius (tik reiškinius) galimybę. I.Kanto žodžiais tariant, jis “užplukdė savo laivą saugumo sumetimais ant seklumos”. D. Hume’as nuosekliai laikėsi empirizmo principų: jam nebeliko daiktų, tik žmogaus proto vaizdiniai, kuriuos jis tyrė. Visos idėjos tapo įspūdžių kopijomis ar jų siejimo rezultatu, pačiame patyrėme nebeliko jokių būtinų loginių ryšių, tik psichologinės subjektyvios sąsajos. Taigi visas pažinimas D. Hume’o filosofijoje persmelktas psichologizmo ir subjektyvizmo. Sukritikavęs priežastingumo principą, jis pateikė pschiloginę pažinimo analizę. Subjektyviais psichologiniais veiksniais grindžiamas pažinimas tapo ne tikru, objektyviu, būtinu, o reliatyviu, subjektyviu, tikėtinu. Objektyviai tikru jis laikė matematinį pažinimą, kurio tiesos yra demonstratyviai įrodomos. Išanalizavęs paprastų ir sudėtinių idėjų pažintinę vertę, Locke’as sprendžia pažinimo teisingumo problemą. Pagrindinis pažinimo teisingumo kriterijus yra idėjų ir daiktų, egzistuojančių šalia mūsų, atitikimas . Kita vertus, pažinimo teisingumą liudija ir pačių idėjų, vaizdinių tarpusavio atitikimas. Locke’as skiria tris pažinimo rūšis: intuityvi, įrodomąjį ir juslinį. Patikimiausias esąs intuityvusis pažinimas, kai mes iš pirmo žvilgsnio, be jokių tarpininkų, be jokių įrodymų suvokiame dviejų idėjų atitikimą arba neatitikimą, kaip akis regi šviesą. Intuityviuoju pažinimu mes suvokiame savo pačių egzistenciją. Tai aukščiausias pažinimo lygis. Įrodomas pažinimas esti tada, kai dviejų idėjų atitikimas ar neatitikimas, jų ryšys suvokiamas pasitelkus įrodymą. Tai racionaliojo pažinimo rūšis, artimai susijusi su matematika. Įrodomuoju pažinimu mes galime pažinti Dievo buvimą. Juslinis pažinimas esti tada, kai idėjų atitikimą ar neatitikimą liudija mūsų juslinis patyrimas. Jis apsiriboja tik atskirų išorinio pasaulio faktų stebėjimu ir priklauso nuo individo suvokimo. Būdami už mūsų sąmonės ribų, juslinio pažinimo objektai mūsų sąmonei yra tiesiog neprieinami, todėl toks pažinimas yra netobulas. Tai pati žemiausia pažinimo pakopa. Kaip ir Locke’as taip ir Hume’as tikrojo pažinimo sritį apribojo matematikos dalykais, visa kita paversdamas vien tikėjimu, patyrimu grindžiamu pažinimu. Tokiu atveju ir gamtotyros principai tampa tik tikėtini. Tai sukėlė filosofų diskusijas pažinimo tikrumo klausimu – nepaisant I. Kanto pateikto transcendentalinio sprendimo, ši diskusija nesibaigia ir dabartiniais laikais. Išvadoje galime teikti, Hume’as teigė, kad pažinimas psichologinė subjektyvi sąsaja, o Lock’as – pažinimą suskirstė net į tris dalis: intuityvioji, įrodomoji ir juslinė.