LIETUVOS RESPUBLIKOS PROBLEMOS PIRMAISIAIS NEPRIKLAUSOMYBĖS METAIS
1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje vyko rinkimai į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiuose rinkimuose didele persvara laimėjo nepriklausomybės šalininkai ir Sąjūdis, gavęs daugiau nei 90% vietų. Vytautas Landsbergis išrinktas Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo pirmininku. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo aktą. Tą pačią dieną džiūgaujantys žmonės nuėmė nuo parlamento pastato sovietinius simbolius ir iškėlė tautinius.SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas ir M. Gorbačiovas ėmė reikalauti jį atšaukti ir neketino taikstytis su įvykusiu faktu. Lietuvoje pradėtos kurti paraleninės valdžios institucijos, pvz., LSSR prokuratūra. Kareiviai užėmė kai kurių valstybinių institucijų ir SSKP priklausiusius pastatus. Siekdama suskaldyti Baltijos valstybių vienybę, Maskva pasiekė, kad Lietuva ir Latvija pradėtų derybas dėl nepriklausomybės. Tai buvo tik taktinis žingsnis. 1990 balandžio mėn. Maskva nutraukė naftos tiekimą į Lietuvą. Prasidėjo ekonominė blokada. Nenuostabu, kad per tuos 50 metų Lietuva pasirodė atėjusi į beveik vienmatės psichikos, formalistinės kultūros, beveik visiškai nuo TSRS priklausomos ekonomikos būvį. 90% mūsų pramonės resursų pasirodė įvežami. Visiškai nutraukus naftos tiekimą, uždarius 4/5 dujų (nuo 18 mln. kub. m. sumažinus iki 3,5 mln. kub. m. per parą), atsakius beveik visas kitas žaliavas ir pusfabrikačius, Lietuvoje, rodėsi, turėjo kilti chaosas. Tačiau chaoso nekilo. Per 2 paras Lietuva atitinkamai sumažino gamybą, vartojimą, suorganizavo be darbo likusių žmonių aprūpinimą, o ketvirtąją parą pradėjo spausti TSRS ūkį, susijusį su Lietuva iš jos gaunama produkcija. Paraleliai buvo ieškoma tokių TSRS įmonių, kurios sutiktų laisva valia ir savo atsakomybe tiekti mums reikalingą produkciją. Kad procesas netaptų ūkiniu chuliganizmu iš mūsų pusės, visos suinteresuotos įmonės Tarybų Sąjungoje buvo įspėtos, kad, Maskvai elgiantis taip, kaip ji dabar elgiasi, jos iš Lietuvos nebegaus numatytų tiekimų. Šeštąją parą buvo nutrauktas ir mėsos bei pieno tiekimas, išskyrus tuos atvejus, kai įmonės už tai gaudavo reikiamus produktus. Lietuvos ministerijos pradėjo tokių ryšių koordinavimą. Tai galima laikyti švelnių rinkos santykių varianto pradžia. Mūsų akyse gimė naujoji Lietuvos ekonomika. Lietuva ėmė stimuliuoti TSRS ekonomikos vidinį laisvėjimą. Įvyko tai, apie ką svajojome prieš metus,- kad Lietuvos žemėje susidurtų Rytų ir Vakarų ekonomikos. Jos susidūrė. Jeigu tie santykiai tvirtės ir plėsis, t. y. Jeigu jų niekas nenutrauks represyviai, tai nepriklausomos Lietuvos ir savarankiškos TSRS ekonomikos- ekonomikos, kuri išėjo iš politinės valdžios kontrolės,- genezė jau prasidėjo.
Tai, matyt, buvo labai gerai suprasta Maskvoje: devintąją blokados parą atėjo žinia, kad gamtinių dujų tiekimas bus padidintas. Tiesa, iki šiol jos buvo tebetiekiamos blokadiniu režimu.1990 metų gegužės 16 d. Lietuvos Aukščiausioji nutarė sustabdyti Nepriklausomybės akto įgyvendinimą.1990 metų gegužės 14-27 dienomis įvestas trečiasis benzino naudojimo apribojimas, pagal kurį minimalus tiekimas paliekamas tik greitosios pagalbos, maisto produktų vežiojimo, ryšių ir kitam visuomenės gyvybinius interesus bei poreikius tenkinančiam transportui. Baigiantis mazuto ištekliams, kyla Elektrėnų elektros jėgainės uždarymo grėsmė. Beveik nebeveikia daugelis šiltą vandenį gyventojams tiekiančių katilinių, o jų epizodišką darbą reguliuoja savivaldybės. Kad ir kaip taupiai lietuviai naudojo resursus, prieita masinio įmonių stojimo riba. Prieš mėnesį nedirbo arba stoviniavo apie 40 įmonių, dabar- daugiau kaip 340. Dėl to baigiantis mėnesiui nedirba apie 12000 žmonių, dar antratiek išėjo į paankstintas mokamas atostogas.Visa tai- neišvengiami blokados padariniai, ir jie pradėjo akivaizdžiai ryškėti.Tačiau žingsniai buvo žengiami. Vėl dirbo viena kita gamykla, katilinė, varomos jau pagal sutartis įgytu kuru. Pasirašytos Lietuvai rūpimų medžiagų pirkimo sutartys su daugeliu Rusijos, Ukrainos gamyklų, organizacijų, neblogai bendradarbiaujama su Estija, Latvija. Pagal laisvu noru sudarytas sutartis kuru apsirūpinta mėnesiui. Reikėjo tik, kad būtų deblokuoti geležinkeliai. Nerimą keliančių faktų buvo daug ir kasdieniniame Lietuvos politiniame gyvenime: aktyvizuojama ir tolimon perspektyvon orientuojama TSKP Lietuvoje veikla, eskaluojama lenkų ir kitų tautybių autonomizacijos idėja, priešinamos kairiosios ir dešiniosios Lietuvos politinės jėgos, sureikšminamos privilegijų ir kitos antraeilės problemos, pradedamas socialinių nesantarvių plėtojimas. TSKP funkcionieriai radijo ir televizijos užgrobimo ar neužgrobimo problemą išsprendė sukurdami radijo stotį „Tarybų Lietuva”, pavasarinis šaukimas Lietuvoje apribotas tik savanoriškai į tarnybą Tarybinėje armijoje išėjusiaisiais.1990 metų gegužės 28- birželio 3 dienomis blokados organizatoriai dėmesį sutelkė į elektros energiją: siekiant priversti išdeginti paskutines Elektrėnų jėgainės kuro tonas, sukurta Ignalinos atominės elektrinės neveikimo situacija. Elektrėnų jėgainės darbas minimaliu režimu kėlė avarijų galimybę. Į MAGATE išsiųsta telegrama, raginanti atkreipti dėmesį į tai, jog TSRS bando taikią atominę energiją panaudoti politiniam spaudimui ir kompromituoja pačią atomo taikaus panaudojimo idėją.1990 metų birželio 4- 10 dienomis blokada buvo pasiekusi tokį etapą, kad Lietuva galėjo labai ilgai tempti šitą stygiaus vežimą. Žinoma, blokados pasekmės su kiekviena diena gilėjo. Tačiau, atrodė, Kremliuje galutinai įsitikinta ir suprasta, kad Lietuvos parklupdyti tikrai nepavyks. Be to, Lietuva rado naujų būdų patenkinti pačius svarbiausius savo gyvybinius poreikius. Kai kuriose ūkio šakose blokadiniai ištekliai nebe mažėjo, o pradėjo augti. Tai ne TSRS politikos pasikeitimo, o mūsų žmonių išradingumo, veiklumo rezultatas.1990 metų birželio 11- 17 dienos. Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo į TSRS sostinę išsirengė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Kartu su kitais dviem Baltijos valstybių parlamentų vadovais jis dalyvavo TSRS Federacinės Tarybos posėdyje, po kurio visi trys kalbėjosi su TSRS prezidentu Gorbačiovu. Posėdis ir pokalbis nebuvo džiuginantys. Derybų paieškų ir pačių derybų sąlygos liko pakankamai sunkios. Nekonstitucinis TSRS liaudies deputatų suvažiavimo reikalavimas besąlygiškai panaikinti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimus ir kitus Nepriklausomybės dokumentus TSRS prezidento M. Gorbačiovo buvo pakeistas kitu, švelnesniu,- sustabdyti Nepriklausomybės dokumentų veikimą derybų laikotarpiui.Lietuvos veikla Vakaruose nebuvo itin produktyvi. Nors Vakarų valstybės paskelbė keletą pareiškimų, remiančių Baltijos šalių nepriklausomybės siekius, tačiau konkrečių veiksmų nesiėmė. Daugelis Vakarų vyriausybių tvirtino, kad jos niekada nepripažino Baltijos šalių okupacijos, tačiau teigė, kad naujas trijų šalių vyriausybes galima bus juridiškai pripažinti tik tada, kai jos savo teritorijoje kontroliuos padėtį, visų pirma ekonominę.1990 m. birželio 23 d. Lietuvos AT buvo priversta priimti nepriklausomybės atkūrimo akto moratoriumą. Jis buvo priimtas su išlyga, kad po jo prasidės tarpvalstybinės Lietuvos ir Maskvos derybos. Nuo birželio 29 d. įsigaliojo 100-o dienų moratoriumas. Nepriklausomybės akto moratoriumas reiškė grįžimą į kovo 10 d. padėtį. Jėga priversti Lietuvą pripažinti TSRS teisę turėti kokią nors teisę- reiškė Tarybų Sąjungai pačiai savo rankomis sunaikinti bet kokios demokratinius siekius įkūnijančios teisės viltį. Štai kodėl TSRS taip norėjo, kad mes pripažintume jos teisę turėti savo teisę per mūsų grįžimą į kovo 10 d.: jie norėjo eiti evoliucionuodami teisiškai. Tačiau jau Lietuva buvo išeikvojusi savo ikinepriklausomybinio juridinio evoliucionavimo galimybes ir dabar nebegalėjo, neprarasdama to visiems laikams, atsisakyti tos nuostatos, kad Lietuva jau kita, jau nebe Tarybų Sąjunga. Sovietai birželio mėn. nutraukė ekonominę blokadą. Svarbiausias TSRS geros valios argumentas buvo blokados atšaukimas. Kasdieniniame gyvenime žmonės tai dar ne kažin kiek pajuto, tačiau juk ir blokadą ėmė jausti palaipsniui.1990 m. liepos mėn. Priimtas Akcinių bendrovių įstatymas. Jo pagrindu buvo galima steigti akcines ir uždaras akcines bendroves- naują įmonių rūšį, kuri greit įsivyravo.Baltijos šalių ir Kremliaus santykiai atsidūrė aklavietėje. Maskvos pozicijos nepriklausomybės siekiančiose respublikose vis akivaizdžiau silpnėjo. Tapo aišku, kad demokratinėmis priemonėmis, įtikinėjimais ar propaganda Maskvai atsiskyrimo proseso nepavyks sustabdyti.1990 m. rudenį Sovietų Sąjungos KP vadovybė ėmė rengtis nuversti Baltijos respulikų vyriausybes. Šį sprendimą palaikė V. Alksnis, kuris reikalavo, jog M. Gorbačiovas imtųsi ryžtingų veiksmų, be to, buvo siekiama pasinaudoti tuo, kad pasaulio dėmesį prikaustė karas Persų įlankoje. Tačiau 1991 m. pradžioje Baltijos šalyse susidariusi padėtis privertė imperijos šalininkus Maskvoje peržiūrėti savo planus. Kylant kainoms Sovietų Sąjungoje, jos pakilo ir trijose Baltijos respublikose. Staiga šoktelėjus kainoms, per Lietuvą nuvilnijo protesto banga. Spaudžiant parlamentui, K. Prunskienė atsistatydino iš ministrės pirmininkės posto. Prasidėjo vyriausybės krizė. Sustiprėjo propagandinis karas. SSRS žiniasklaidos priemonės nuolat skelbė prasimanymus apie Baltijos respublikas. Kai kam atrodė, kad pakaktų nestipraus smūgio sužlugdyti jauną Lietuvos valstybę. Sovietų vidaus reikalų ministerijos ir desantiniai daliniai pradėjo užiminėti vyriausybinius bei žiniasklaidos pastatus, tuo keldami vis didesnę įtampą ir provokuodami konfliktus. Sausio 11 d. jie, šaudydami į orą, užėmė Vilniaus spaudos rūmus. Keturi žmonės buvo sužeisti. Iš visos Lietuvos į Vilnių rinkosi žmonės palaikyti savo valdžią ir nuo galimo puolimo ginti Parlamentą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, televizijos bokštą. Į visus armijos išpuolius buvo atsakoma tik taikiomis demonstracijomis. Prieš pradedant didžiausią smurto akciją, pasaulio ir Rusijos visuomenei sulaidinti proimperiškai nusiteikę Lietuvos komunistai paskelbė, kad sudarytas Nacionalinio gelbėjimo komitetas, niekam neatstovaujanti ir nežinoma organizacija, kuri ima valdžią Lietuvoje į savo rankas. Naktį iš sausio 12 į 13 Vilniuje sovietiniai kariniai daliniai ir speciali šturmo grupė „Alfa” daužė susirinkusius žmones automatų buožėmis ir šaudė į beginklę minią, užėmė televizijos bokštą bei radijo ir televizijos komiteto pastatą. Šturmo metu žuvo 14 žmonių. Kai kurie iš jų buvosutraiškyti tankų, važiavusių tiesiai į beginklių žmonių minią. Mėginimų užgrobti Lietuvos parlamento pastatą nebuvo. Pasaulio reakcija į įvykius Lietuvoje buvo aktyvesnė, negu tikėtasi. JAV ir Europos Taryba pagrasino nutraukti bet kokią ekonominę pagalbą Sovietų Sąjungai, jei agresija Baltijos respublikose bus toliau tęsiama. Siekdamas sustiprinti savo pozicijas, naujai išrinktas Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pareikalavo nutraukti kraujo praliejimą ir pradėti derybas. 1991 m. sausio 13 d. B. Jelcinas atvyko į Taliną ir pasirašė Rusijos ir Baltijos šalių sutartis. Jelcinas taip pat kreipėsi į visus tarnaujančius Baltijos respublikose karius, kviesdamas juos nevykdyti nusikalstamų savo vadų įsakymų.Demokratinių jėgų spaudimas vertė M.Gorbačiovą delsti. Imperijos šalininkai kol kas nesiryžo naujiems puolimams.Siekdamas išsaugoti imperiją, M. Gorbačiovas nutarė surengti sąjunginį referendumą dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo. Baltijos šalys boikotavo šį referendumą ir nutarė organizuoti referendumus dėl savo šalių nepriklausomybės. 1991 m. vasario 10 d. Lietuvoje vykusiame referendume daugiau nei 90,47% balsavusiųjų pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Priimtas Valstybinio turto privatizavimo įstatymas.1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respubliką pripažino pirmoji užsienio valstybė- Islandija.1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste buvo žiauriai nužudyti 7 lietuvių muitinės ir policijos pareigūnai.Sovietų Sąjungos vadovybė piršo Baltijos šalims sąjunginę sutartį, bet šios ryžtingai atsisakė. M. Gorbačiovas numatė pasirašyti sąjunginę sutartį rugpjūčio 20 d., tačiau liko neaišku, koks bus nepasirašiusių sutarties respublikų likimas. Netikėti įvykiai sutrukdė numatytą renginį.1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskva pranešė, kad M. Gorbačiovas netikėtai susirgo, o valdžia pereina Valstybiniam Ypatingosios padėties komitetui (GKČP). Rugpjūčio 19- 21 d. Maskvoje kilo pučas, kurio organizatoriai siekė nutraukti šalies demokratizavimą. Trijose Baltijos šalyse buvo paskelbta karinė padėtis ir pareikalauta nutraukti parlamentų veiklą.Baltijos šalims atsisakius pripažinti pučistus, į jų teritoriją buvo pasiųsta papildomų karinių dalinių. Baltijos respublikos rengėsi gynybai. Karinis perversmas Sovietų Sąjungoje sužlugo, kai pučo organizatoriams Maskvoje nepasisekė užimti Rusijos parlamento, vadinamųjų Baltųjų rūmų. M. Gorbačiovas iš Krymo sugrįžo į sostinę, o valstybės perversmo organizatoriai buvo suimti. Reali valdžia Rusijoje atiteko B. Jelcinui. Tarp pagrindinių reformų politikos gynėjų ir kovos prieš perversmininkus organizatorių buvo Rusijos prezidentas B. Jelcinas, tuo metu palaikęs Baltijos tautų apsisprendimą. Pučo žlugimas pakeitė 1991 m. sausio mėn. susiformavusią ekstremalią situaciją. 1991 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių nepriklausomybę pripažino Sovietų Sąjunga.Į Baltijos šalių teritoriją įvesti papildomi kariniai daliniai netrukus buvo išvesti, 1990-1991 m. užimti objektai- sugrąžinti. Baltijos šalys perėmė savo valstybinių sienų apsaugą, panaikino vietos KGB skyrius. Minint eilines Molotovo-Ribentropo pakto metines, 1991 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos valstybių sostinėse ir kituose miestuose buvo nugriauti V. Lenino paminklai. 1993 09 01 iš Lietuvos išvesta Sovietų armija.1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublika priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.