ISTORIJOS FILOSOFIJA IR KAVOLIO FILOSOJA

ISTORIJOS FILOSOFIJA IR KAVOLIO FILOSOJA

Vytautas Kavolis 1930 09 08 – 1996 06 24
V.Kavolis – vienas didžiausių nepriklasomų lietuvių, nuosekliai kėlęs
asmens priklausomybės ir bandęs atsakyti į jį dabarties kalba.

Jo požiūris į istoriją ir istoriją atitinka trdicinę šio žodžio prasmę.
Jei politika turi daugiausia santykių su valdžia, galios geismu, tai
Kavolio biografija leidžia įtarti jį tiesiog vengus bet kokios valdžios
sau, ar savo įtakos kitem valdžioje. Jis buvo nepriklausomas asmuo, todėl
domėjosi visų kitų nepriklausomųjų istorijomis. Jis sakė, kad ne taip jau
retai minties nepriklausomumą silpnino politinės aistros. Jam nelengvai
sekėsi rasti praeities veikėjų, pajėgusių atsispirti valdžios iir galios
vilionėm. Tokia laikysena dažnai prasilenkia su patogaus gyvenimo
ideologija, bet yra labai produktyvi. Tyrinėtojo santykis su pasirinktu ar
mėgiamu objektu buvo labai gerbiamas.

Jam sąmoningumo istorijoje esminga ne sistemos be individų, o niuansai
ir aspektai su prie jų prikabintais žmonėmis. Kur vienas filosofas visiškas
minimalistas, jis bent iš dalies realistas: iš chaotiškos ir beprasmiškos
visatos organiškai išsineria mažos salelės, vertos išsaugojimo.

Profesoriaus tyrinėjimo orientyrus daugeliu atvejų nulėmė ne
metodologiniai tyrinėjimai. Veikiau tai istorinės lemties ir asmeninio
apsisprendimo dalykai. Kavolis nuolat rodė neslepiamą susidomėjimą tais
praeities herojais ar elgsenos tipais, kkurie leido geriau įžvelti savo
pašaukimo prasmes. Ir iš dabarties ir iš praeities ji rinkosi
bendraminčius. Vienais atvejais jis tai darė atvirai, kitais –
netiesiogiai, tačiau jų neginčijama sąsaja su opiausiomis Kavolio sąvimonės
aktualijomis.

Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių kultūros istorijai buvo renkami
faktai arba rašomos a

atskirų sričių apžvalgos. Sovietinės Lietuvos
ketvirtajame dešimtety susirūpinta sintezuojančios, ‘viską apimančios’
kultūros istorijos paruošimu. Jis užsibrėžė lietuvių kultūros istoriją
suvokti ne faktografiškai, kaip įvykių eigą, bet analitiškai, kaip pro
įvykius prasišviečiančius sąmoningumo poslinkius. Anot Kavolio, analitinės
kultūros istorijos tikslas – ne kultūros aparatūros aprašymas, bet vidinio
pergyvenimo, kuris per ją atsiveria, įvairiopų trajektorijų atskleidimas.

Kavolis nesiekė lietuvių istorijos sugrūsti į išankstinę schemą.
Aiškiai apibrėžė ko ieškojo praeityje, bet neuždėjo praeičiai jokių
suvaržymų, neaprėpė ir visko nepaaiškino, o tik tai, kas buvo aktualizuota
jo paties. Kultūros istorija stengiasi ne surašyti praeities “paminklus” –
tai medžiagos kaupimas, taip pat tai ne atskiro teksto intepretavimas – tai
intelektualinės istorijos, literatūros mokslo sritis. Kultūros istorija
rekonstruoja tų paminklų reikšmių struktūrą, jų kaitą visuomenėje. Niekas
kas sukurta žmogaus, nėra už kultūros istorijos ribų. Jam kultūros istorija
aprašo ne viską, ir nuo reikšmių aprašymo tiik pradeda ir nagrinėja specialų
požiūrį į bet ką. Tačiau jis taip pat sakė, kad reikia ir žinoti kur
ieškoti paslėptų žinių. Rėmėsi ir kitų autorių sugalvotais elementais, bet
jų galvoseną taikė ne griežtai, o tik tą kas jam atrodė gali duot
rezultatų. Kavolis vengia remtis kitais autoriais. Jis vengia siūlyti visą
aprėpiančią metodinę koncepciją, jis nenori pro ją prasijoti negausius LDK
kultūros faktus. Kavolis tam tikra prasme yra naujų faktų medžiotojas.
Naujų ta prąsme, kad jie kartais gali būti žinomi, bet nepripažinti kaip
faktai. Beto faktai jam yra są
ąmonės gyvavimo aprašinėjimas. Jis rado ko
ieškojo, bet ir tuomet neįspraudė lietuvos praeties kultūrinio žemėlapio į
metodologijos rėmus, priešingai jis paliko paslapčių kitiems ieškantiems.
Tai istorikai labai vertina.

Naujųjų laikų istorijoje problema tampa ne duomenų stygius, o jų
apdorojimo technika, gebėjimas tuos duomenis interpretuoti, sisteminti, ir
žinoti “kur ir kaip gelmę atverianti detalė priklauso pasuliui”. Suvokiama
kad garsus L.Rankės priesakas aprašyti viską ,kas buvo praeityje,
nublanksta prieš abejonę ar gali pasiūlyti ką nors daugiau nei
interpretacijos būdą ir savo nuomonę. Interpretacijos technikos ir jos
teisingumo paieška, pakeičia viltį sužinoti viską, kaip viskas buvo iš
tikrūjų. Tai buvo modernesnis požiūris. Jis stengėsi moderninti lietuvių
istoriografiją. Kiekvienas tyrinėtojas-istorikas gali pasirinkti ar naudoti
jau išgalastus, kitur naudotus įrankius, ar juos perdirbti ir gal būt
pritaikyti sau.

Dažniausiai remdavosi kultūros klausimais, literatūros kūriniais, net
poezijos. Poezija tai laisvesnis, nesuvaržytas, nenatūralus, pasąmonę
provokuojantis žodis padedantis atidengti faktus kartais pasislepiančius po
reprezentatyviais savo laikmečo ženklais. Anot jo tekstai jam yra įdomūs
tiek, kiek jie parodo sąmoningumo paradigmas, atskleistas esminiuose
tekstuose, istorinę reikšmę. Atsakymo į sąmoningumo istorijos klausimus
Kavolis ieškojo daugiausiai lietuviškuose tekstuose, Kartais jų vertimuose.
Tačiau tokiu atveju aplenkiant lenkų kalbą, buvusią lietuvių visuomenės ir
kartais intelegentijos kalbą, iškyla pavojus nuklysti į kultūros
periferiją. Lietuvių literatūros ir kultūros paminklai, parašyti lenkų
kalba, ir Lietuvos elitinio sluoksnio – bajorijos sąmoningumai buvo susiję.
Kavolis juto, kad sąmoningumo, pilietinės atsakomybės, nepriklausomumo buvo
lietuvių bajorų sluoksnyje. Sąmoningumo modernybei jų mentalitetas b
buvo
artimesnis nei valstietijos atstovų. Dėl šio sluoksnio priklausymo tai
pačiai susisluoksniavusiai visuomenei,

Kultūros tyrinėtojas negali nedalyvauti kuriant kultūrą. Tyrinėtojas ne
tik veikia kultūrą, bet ir yra veikiamas jos. Kavolis “visuomet kalba kaip
atstovas, kuris ypatingos istorinės lemties intelektualinio sąžiningumo
dėka įgijo “pilno išsilavinimo” patirtį. Iš čia atsiranda ne tik Kavolio
tyrinėjimų kryptys, bet ir jo liberarizmas. Kavolio galvosena formavosi kai
buvo propaguojamas funkcionalizmas. Jis nevisiškai jam pasidavė. Jo
pagrindinė mintis, kad visa, kas visuomenėje išlieka – paprošiai, gyvenimo
būdas ir kt, – išlieka todėl, kad padeda visuomenei išsilaikyti, paliko jos
egzistenciją. O tai kas jai nenaudinga atkrenta be ypatingo individų
rinkimosi. Kavolis bandė vienyti to metodo kritikus ir atstovus. Jis neigė,
kad viskas galų gale kyla iš evoliucijos, socialinių klasių kovos ir
evoliucijos.

Jis bandė išaižyti visuomenę į ją sudarančius elementus ir ieškoti
ryšių tarp visuomenės elementų. Svarstė kaip stabili bendruomenė sukuria
tam tikrą vaizduotės polinkį, o nestabili bendruomenė sukuria kitokius
vaizduotės polinkius, išreškiamus kitomis formomis. Nagrinėja kaip tam
tikras elementas ar detalė veikia tas formas ir polinkius. Taip pat sakė,
kad menas atspindi visuomenę – ne tik jos struktūrą, bet ir kultūrines
orientacijas. Vaizduotė visada gali sakyti “taip” ar “ne” apie tai ką
pastebi ir susiduria. Net neigėją apsprendžia tai ką jis neigia. Kavolis
blogą elgesį laikė tokį, kuris turi destruktyvių ar autodestruktyvių, save
naikinančių padarinių, nekeliant klausimo, ar tas elgesys visuomenės
laikomas teisėtu, ar pripažistamas. Svarbu p
padariniai: kenkimas žmonių
gyvybei, galimybių plėtimuisi.

Savo ankstyvajame laikotarpy jis darė prielaidą, kad bet kurioje
visuomenėje ir bet kuriuo laikotarpiu tam tikrų priežasčių padariniai bus
panašūs. Bendruomenės iširimo pasekmės bus panašios ir išreikštos
panašiomis formomis, nesvarbu ar jis budistas, ar krikščionys, modernus
vakariečiai ar XII amžiaus žmonės. Vėliau nuo tos universalaus socialinio
mokslo pozicijos atitrūko.

Jis turėjo kitokį požiūrį nei psichoistorija, kuri kai kur buvo
populiari mokykla. Ji taiko psichologinius metodus, specifinę
psichoanalitinę perspektyvą istorijos reiškiniam tirti. Jos analizė remiasi
individais, nukreipia į jų elgesio paaiškinimą, ir jau maždaug žinoma ko
juose ieškoti. Kavolio tyrimas buvo kitoks – jis bandė psichologiškai
interpretuoti ne individus, o bendresnius kultūros reiškinius: tam tikrų
mitologinių pavyzdžių išplitimą, liguistų būsenų atsiradimą visuomenėje.

Kavolis skyrė tris revoliucijos modelius: archaiškajį, kurio pavyzdys
yra bolševikinė revoliucija, kuri rėmėsi koncentruota galia ir perėjo į
totalitarizmą; moderniąjią panašįą į pliuralistinę revoliuciją, bet vis dar
siekiančią politinių tikslų; ir postmoderniąją – studentų ir kitų panašių
judėjimų paveiktą, vaizdavosi kaip jausmų sąmokslą, kuris kiekvienos grupės
gali būt kitoks ir kuris savo prasme yra ne politinis, o simbolinis
procesas. Tos grupės egzistuoja kartu ir tarpusavy dogmatiškai nekovoja.
Šiandieninėje visuomenėje yra pakankamai dvasinės erdvės įvairioms
revoliucijoms.

Kavolis nagrinėjo ir civilizacijų analizę. Šios teorinės perspektyvos
išeities taškas buvo kultūrinė konfigūracija – tam tikros privalomos ribos,
kuriose realizuojams žmonių elgesys, atsiranda ir pranyksta visuomenės ir
kitos formacijos. Valstybės, imperijos griūva ir atsitato, o išlieka
Vakarų civilizacija, Kinija ar Indija, kurias visada atpažistame. Jos
tęsiasi šimtečius. išlieka kategorijų sistema, jausmų struktūra, apima
milijonus žmonių, ir tampa labai bendrais rėmais, kurių viduje žmonės
funkcionuoja, inerpretuoja ir reguliuoja savo elgesį ir už kurių negali
išeiti – tie rėmai lemia kas esi. Šiai teorinei perspektyvai esminis
dalykas yra ne individas, net ne visuomenė, o reikšmių sietema gaubianti
juos. Individai mano kad gali rinktis, bet visa tai vyksta po bendrų
reikšmių gaubtu. Kavolis teigė, kad civilizacijų kaip visumų lyginimai
dažniausiai būna nevaisingi. Jis nagrinėjo tam tikru siauru požiūriu visas
civilzacijas. Beto pradžios klausimas visada lieka neatsakytas. Gali žinoti
kai prosesas tampa nenugalimas, bet iš kokių šaltinių jis gfauna impulsą,
paprastai lieka nežinoma. Istorijoje kuri nors visuomenė
išgyvena labai intensyvios politinės, ekonominės ar religinės akcijos
laikotarpį: politinę revoliuciją, imperijos konsolidaciją ar žlugimą,
industrializaciją, kuri pareikalauja daug jėgų ir dėmesio. Tokios
intensyvios akcijos metu kūrybiškumo būna mažiau. Po jų atsiranda laisvų
galių mastymui, mastymui. Geriausi veikalai ir meno kūriniai sukuriami po
didžiausios įtampos laikotarpio visuomenėje ir dvasioje, bet dar
nenusiraminta. Studijų objektu ėmė ne individus, o kolektyvinius
reiškinius, ir bandė simbolines formas ir jų patrauklumą. Tuo metu buvo
svarstomos neaiškumo patologijos, kilusios iš studentų, hipių judėjimo.
Kavolis jiems simpatizavo, bet vertino kritiškai.

Civilizacijų procesai lūžių laikotarpiais turi galimybę eiti
skirtingomis kryptimis, į individualizmą arba kolektyvizmą.

Tie galvojimo būdai ir dėsniai kuriais naudojasi vakariečiai savo
socialiniuose moksluose, literatūrologijoje ar filosofijoje, nėra
universalus ir tinkantis įrankis nagrinėti visoms civilizacijoms. Naudodami
juos analizuoti kitokiems žmonėms nei mes, galime išreikšti tik patys save.
Sakralinės ir sekuliarinės moralės sistemų skirtumai pastebimi jau
pirmykštėse gentyse: kai kurie nusižengimai laikomi nusižengimais
visuomenei ir yra jos baudžiami, kiti laikomi nusižengimias visatos tvarkai
ir taip pat yra baudžiami, tik ne žmonių rankomis. Svarstė ar religiniai
modeliai duoda pagrindus šiuolaikinei etinei laikysenai. Svarstė klausimą
mitologinės vaizduotės ir praktinių poreikių plotmėse. Jis priėjo išvados,
kad religiniai modeliai yra nepakankami vadovai sprendžiant praktines
problemas, o sekuliariniai modeliai nėra pakankamai galingi kurti
mitologinius įvaizdžius, reikalingiems mūsų vaizduotės poreikiams.

Kavolio bendrijos samprata neturi bendrai apibrėžtos apimties. Joje yra
asmeniniai santykiai, pirmiausia draugystė, kultūrinis sąjūdis,
pasaulėžiūros siejama bendrija, išaeivija, tauta, universalus žmogiškumas.
Jis turėjo omeny graikus siekiančią filosofinę šios temos kilmę ir manė,
kad apie draugystę gali daugiausiai gali pasakyti poetai ir filosofai. Jam
būdinga pastanga aiškiai apibrėžti savo tiriamą objektą. Ieškodamas
atsakymų į labai aiškiai suformuluotus klausimus jis darė kas būdinga
istorikams: ėjo tiesiog prie pirminių šaltinių.

Nuo dabartinio Vakarų žmogaus egzistencijos Kavolio dėmesys krypo link
jos istorinėds gelmės. Nagrinėjo žmonių orientaciją gamtos, istorinės
bendrijos, savo pačių ir transcendencijos atžvilgiu, sąmoningumo
struktūros, ypač jų kaita.

Mažiausio socialinio kultūrinio vieneto – asmens – tapatybė gretinama
ne tik su plačiausiu aprėpiamu kultūriniu kontekstu – civilizacija – bet ir
su įvairių civilizacijų duomenimis. Kavolis specialiai nagrinėjo
intensyvaus išgyvenimo paieškose išryškėjantį asmenybės suirimą. Tačiau
savo pozicijos iterpimas tarp kitų, kitokių yra veiksmingas savirefleksijos
žingsnis: sąvosios mąstymo prielaido suvokiamos kaip priklausančios tam
tikrai vietai ir laikui. Šalia atsiranda galimybė svarstyti juos
dirbtiniame – kultūros ir civilizacijų palyginimo sukurtame kontekste šalia
kitų egzistencijos pavidalų.

Tremtis kaip ir žemė yra aiškinama ne tik kaip istorijos faktas –
priverstinė emigracija – ir ne tik kaip istorinė sociologinė tam tikros
bendrijos – emigrantų – apibūdinimas, bet ir simbolinė reikšmė: tai žmogaus
istorijoje, o ypač industrinės epochos žmogaus likinmo simbolis. Šioje
situacijoje ypatyngai išryškėja pamatinė dabartinės civilizcijos žmogaus
patirtis ir jausena. Istorija tartum suteikia nužemintiesiems progą: čia
tampa regima egzistencijos struktūra, kurios šiaip nesimato. Tremtis
atskleidžia ne tik kai kuriem žmonėm būdingus, bet ir universalius
dbartinės mūsų egzistencijos bruožus. Pati dabartinė egzistencija yra
tremtiniška, taigi atsiranda ypatynga proga suvokti tai kas yra.

Kalbėdamas apie tremtį iš istorijos Kavolis pastebi, kad ji gilėja
žmogaus sąmoningume. Tai yra vyksmas. Ir juo labiau tremtis gilėja, juo
labiau žmogus pajunta savo benamiškumą pačioje egzistencijoje. Kavolis net
sako, kad tremtiniai yra visi, kurie saves neapgaudinėja.

Vėliau Kavolis gerokai išplečia istorinį nusižeminimo analizės metmenį
ir kalba jau apie visam XX amžiui būdingą žmogaus egzistencijos pagrindų
prarasties jausmą. Lietuvių mąstymo istorijoje šio jausmo šaltinius
ižvelgia tiesioginiuose, visus pirmą kartą po priverstinio Lietuvos krikšto
sukrėtusiuose išgyvenimuose: Lietuvos okupacijose, drastiškuose
dominuojančios idealogojos pasikeitimuose. Kultūros krizės idėja, kuri
Vakaruose iškilo dėl Prmojo pasaulinio karo sukrėtimų, Lietuvą pasiekė
Antrojo pasaulinio karo metu.

Antra vertus ši skausminga patirtis turi ir pozityvią prasmę: XX
amžiaus vidury iš prarasties prasideda kelias į žmogų. Praradus savaiminį
egzistencijos pagrindą, lieka tuštuma, kuri turi būti užpildoma
sąmoningumo pastangomis. Suvokus tiesioginės sąsajos su sąvaja žeme ir
istorija praradimą, lieka dvi skirtingos esminės galimybės: jos ilgėtis
arba atlikti išliekančiają žmogaus pareigą: kurti egzistencijos ir išsakymo
formas tokiem kaip jis. Pasak Kavolio, neįmanoma gyventi be įsitvirtinimo
praeityje ir dabartinių uždavinių sąmonės. Jiem užuot atėję nešini
neišsemiamų istorijos tradicijų turtu, turi savo istoriją susikurti,
įleisdami šaknis įaugti istorijon.

Kavolis apibendrina esminius Vakarų žmogaus biogrfijos taškus ir
judesius: vakarietis gimsta, kad būtų ištremtas iš savo namų. Jo kilmės
bendrumas nustoja egzistavęs jam bręstant. Jei jam trūksta jo gimtų namų,
jis turi juos rekonstruoti; jam reikia iš naujo atrsti savo kilmės
bendrumą. Atplėštas nuo žemės žmogus dar labiau prisirša prie saves, nes
tik jis pats tėra likęs jo vienintele nuosavybe. Tai yra konkretusis
žmogiškumas, toks, koks jis šiandieniniame pasaulyje ir mūsiškėje
kasdienybėje. Vienintelė tikrovė – žmogus. Žmogiškoji tikrovė tarsi
atsiduria patrities centre.

Kartais Kavolis istoriją apibūdindavo, kaip mislingą substantišką ir
indivudui priešišką galią: Tai žmogui svetimas, neribotos galios
mechanizmas, kuris paneigia ir sunaikina kiekvieną impulsą, priešingą
nežinomai jo judėjimo krypčiai. Istorija – ištisinis pasityčiojimas iš
žmogaus ir visų jo tiesų subjektyvumo. Nėra jokių žmogui naudingų
revoliucijų istorijos slinktyje. Nei jos dėsniai, nei jos atsitiktinumai
nepasako, kodėl žmogus kenčia, kuo jis gyvena, kokie jo tikslai. Kaip ir
istorija, amžinybė, kuri vieną dieną ją sunaikins, patvirtina žmogaus
nužeminimą. Pasak Kavolio galutinė laisvės prasmė vertintina ne istoriškai
jos vaisių išlikimu, bet moraliai. Tuo jis paneigia Girniaus optimistinę
mintį, kad kultūros vaisiai išliks ir po kultūros žūties. Tačiau Kavolis
teigia: žmogus pačia savo kūryinės pastangos rimtimi paliudijo ir įrodė
save; ir tame kad jis kūrė ir turėjo aistros kurti, nors žinojo, kad mirs,
– glūdi jo laisvės prasmė, o ne tame kad jo kūriniai išliks vieną ar kelis
šimtemiučius. Norint pražvelgti pro istorijos neprasmingumams ir
idealogines iliuzijas, reikia būt kuo labiau nusižeminusiam. Istorija ypač
tobulai triuškina silpnuosius. Bet ir mažieji gali įgyt nesutriuškinamą
reikšmę, jei, radikaliai nebijodami apnuoginti savo silpnybių ir
sentimentų, kovoja su likimu ir bręsta. Vienas pozityviausų Kavoliaus
žmogaus tikslo formulavimas yra branda lemties akivaizdoje, subrendimas
kovojant su lemtimi. Kavolio niekas nepavadino istoriku, nors jis nuolat
susidurdavo su praeities tyrinėjimais, gilindavosi į istoriją. Kavolis
lietuvių istoriografijoje įvedė naują herojų – sąmoningą ir nepriklausomą
žmogų. Kartais nedidelio kūrybino pajėgumo autoriai atskleidžia kultūrinę
ar politinę pasamonę, neįšdirbtą istorijos žaliavą.

Kavolio knygos:
Žmogaus genezė. Psichologinė Vinco Kudirkos studija
Meninė išraiška: Sociologinė analizė

Istorija meno pusėje

Redagavo rinkinį apie “Lyginamasias pespektyvas”
Revoliucinės metforos ir dviprsmiškos asmenybės
Literatūros kūrinių interpretacijos
Redaguoja žurnalą “Comparative Civilizations Rewiew

Epochų sgnatūros

Nužemintujų generacija – paskaitų, straipsnių rinkinys
Redagavo “Metmenis”
Kultūros dirbtuvė

Literatūra:

Rita Kavolienė, Darius Kuolys “V.Kavolis: asmuo ir įdėjos”

Leave a Comment