ISTORIJOS FILOSOFIJA IR KAVOLIO FILOSOJA
Vytautas Kavolis 1930 09 08 – 1996 06 24
V.Kavolis – vienas didžiausių nepriklasomų lietuvių, nuosekliai kėlęs asmens priklausomybės ir bandęs atsakyti į jį dabarties kalba.
Jo požiūris į istoriją ir istoriją atitinka trdicinę šio žodžio prasmę.
Jei politika turi daugiausia santykių su valdžia, galios geismu, tai
Kavolio biografija leidžia įtarti jį tiesiog vengus bet kokios valdžios sau, ar savo įtakos kitem valdžioje. Jis buvo nepriklausomas asmuo, todėl domėjosi visų kitų nepriklausomųjų istorijomis. Jis sakė, kad ne taip jau retai minties nepriklausomumą silpnino politinės aistros. Jam nelengvai sekėsi rasti praeities veikėjų, pajėgusių atsispirti valdžios ir galios vilionėm. Tokia laikysena dažnai prasilenkia su patogaus gyvenimo ideologija, bet yra labai produktyvi. Tyrinėtojo santykis su pasirinktu ar mėgiamu objektu buvo labai gerbiamas.
Jam sąmoningumo istorijoje esminga ne sistemos be individų, o niuansai ir aspektai su prie jų prikabintais žmonėmis. Kur vienas filosofas visiškas minimalistas, jis bent iš dalies realistas: iš chaotiškos ir beprasmiškos visatos organiškai išsineria mažos salelės, vertos išsaugojimo.
Profesoriaus tyrinėjimo orientyrus daugeliu atvejų nulėmė ne metodologiniai tyrinėjimai. Veikiau tai istorinės lemties ir asmeninio apsisprendimo dalykai. Kavolis nuolat rodė neslepiamą susidomėjimą tais praeities herojais ar elgsenos tipais, kurie leido geriau įžvelti savo pašaukimo prasmes. Ir iš dabarties ir iš praeities ji rinkosi bendraminčius. Vienais atvejais jis tai darė atvirai, kitais –
netiesiogiai, tačiau jų neginčijama sąsaja su opiausiomis Kavolio sąvimonės aktualijomis.
Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių kultūros istorijai buvo renkami faktai arba rašomos atskirų sričių apžvalgos. Sovietinės Lietuvos ketvirtajame dešimtety susirūpinta sintezuojančios, ‘viską apimančios’
kultūros istorijos paruošimu. Jis užsibrėžė lietuvių kultūros istoriją suvokti ne faktografiškai, kaip įvykių eigą, bet analitiškai, kaip pro įvykius prasišviečiančius sąmoningumo poslinkius. Anot Kavolio, analitinės kultūros istorijos tikslas – ne kultūros aparatūros aprašymas, bet vidinio pergyvenimo, kuris per ją atsiveria, įvairiopų trajektorijų atskleidimas.
Kavolis nesiekė lietuvių istorijos sugrūsti į išankstinę schemą.
Aiškiai apibrėžė ko ieškojo praeityje, bet neuždėjo praeičiai jokių suvaržymų, neaprėpė ir visko nepaaiškino, o tik tai, kas buvo aktualizuota jo paties. Kultūros istorija stengiasi ne surašyti praeities “paminklus” –
tai medžiagos kaupimas, taip pat tai ne atskiro teksto intepretavimas – tai intelektualinės istorijos, literatūros mokslo sritis. Kultūros istorija rekonstruoja tų paminklų reikšmių struktūrą, jų kaitą visuomenėje. Niekas kas sukurta žmogaus, nėra už kultūros istorijos ribų. Jam kultūros istorija aprašo ne viską, ir nuo reikšmių aprašymo tik pradeda ir nagrinėja specialų požiūrį į bet ką. Tačiau jis taip pat sakė, kad reikia ir žinoti kur ieškoti paslėptų žinių.
Rėmėsi ir kitų autorių sugalvotais elementais, bet jų galvoseną taikė ne griežtai, o tik tą kas jam atrodė gali duot rezultatų. Kavolis vengia remtis kitais autoriais. Jis vengia siūlyti visą aprėpiančią metodinę koncepciją, jis nenori pro ją prasijoti negausius LDK
kultūros faktus. Kavolis tam tikra prasme yra naujų faktų medžiotojas.
Naujų ta prąsme, kad jie kartais gali būti žinomi, bet nepripažinti kaip faktai. Beto faktai jam yra sąmonės gyvavimo aprašinėjimas. Jis rado ko ieškojo, bet ir tuomet neįspraudė lietuvos praeties kultūrinio žemėlapio į metodologijos rėmus, priešingai jis paliko paslapčių kitiems ieškantiems.
Tai istorikai labai vertina.
Naujųjų laikų istorijoje problema tampa ne duomenų stygius, o jų apdorojimo technika, gebėjimas tuos duomenis interpretuoti, sisteminti, ir žinoti “kur ir kaip gelmę atverianti detalė priklauso pasuliui”. Suvokiama kad garsus L.Rankės priesakas aprašyti viską ,kas buvo praeityje, nublanksta prieš abejonę ar gali pasiūlyti ką nors daugiau nei interpretacijos būdą ir savo nuomonę. Interpretacijos technikos ir jos teisingumo paieška, pakeičia viltį sužinoti viską, kaip viskas buvo iš tikrūjų. Tai buvo modernesnis požiūris. Jis stengėsi moderninti lietuvių istoriografiją. Kiekvienas tyrinėtojas-istorikas gali pasirinkti ar naudoti jau išgalastus, kitur naudotus įrankius, ar juos perdirbti ir gal būt pritaikyti sau.
Dažniausiai remdavosi kultūros klausimais, literatūros kūriniais, net poezijos. Poezija tai laisvesnis, nesuvaržytas, nenatūralus, pasąmonę provokuojantis žodis padedantis atidengti faktus kartais pasislepiančius po reprezentatyviais savo laikmečo ženklais. Anot jo tekstai jam yra įdomūs tiek, kiek jie parodo sąmoningumo paradigmas, atskleistas esminiuose tekstuose, istorinę reikšmę. Atsakymo į sąmoningumo istorijos klausimus
Kavolis ieškojo daugiausiai lietuviškuose tekstuose, Kartais jų vertimuose.
Tačiau tokiu atveju aplenkiant lenkų kalbą, buvusią lietuvių visuomenės ir kartais intelegentijos kalbą, iškyla pavojus nuklysti į kultūros periferiją. Lietuvių literatūros ir kultūros paminklai, parašyti lenkų kalba, ir Lietuvos elitinio sluoksnio – bajorijos sąmoningumai buvo susiję.
Kavolis juto, kad sąmoningumo, pilietinės atsakomybės, nepriklausomumo buvo lietuvių bajorų sluoksnyje. Sąmoningumo modernybei jų mentalitetas buvo artimesnis nei valstietijos atstovų. Dėl šio sluoksnio priklausymo tai pačiai susisluoksniavusiai visuomenei,
Kultūros tyrinėtojas negali nedalyvauti kuriant kultūrą. Tyrinėtojas ne tik veikia kultūrą, bet ir yra veikiamas jos. Kavolis “visuomet kalba kaip atstovas, kuris ypatingos istorinės lemties intelektualinio sąžiningumo dėka įgijo “pilno išsilavinimo” patirtį. Iš čia atsiranda ne tik Kavolio tyrinėjimų kryptys, bet ir jo liberarizmas. Kavolio galvosena formavosi kai buvo propaguojamas funkcionalizmas.
Jis nevisiškai jam pasidavė. Jo pagrindinė mintis, kad visa, kas visuomenėje išlieka – paprošiai, gyvenimo būdas ir kt, – išlieka todėl, kad padeda visuomenei išsilaikyti, paliko jos egzistenciją. O tai kas jai nenaudinga atkrenta be ypatingo individų rinkimosi. Kavolis bandė vienyti to metodo kritikus ir atstovus. Jis neigė, kad viskas galų gale kyla iš evoliucijos, socialinių klasių kovos ir evoliucijos.
Jis bandė išaižyti visuomenę į ją sudarančius elementus ir ieškoti ryšių tarp visuomenės elementų. Svarstė kaip stabili bendruomenė sukuria tam tikrą vaizduotės polinkį, o nestabili bendruomenė sukuria kitokius vaizduotės polinkius, išreškiamus kitomis formomis. Nagrinėja kaip tam tikras elementas ar detalė veikia tas formas ir polinkius.
Taip pat sakė, kad menas atspindi visuomenę – ne tik jos struktūrą, bet ir kultūrines orientacijas. Vaizduotė visada gali sakyti “taip” ar “ne” apie tai ką pastebi ir susiduria. Net neigėją apsprendžia tai ką jis neigia.
Kavolis blogą elgesį laikė tokį, kuris turi destruktyvių ar autodestruktyvių, save naikinančių padarinių, nekeliant klausimo, ar tas elgesys visuomenės laikomas teisėtu, ar pripažistamas. Svarbu padariniai: kenkimas žmonių gyvybei, galimybių plėtimuisi.
Savo ankstyvajame laikotarpy jis darė prielaidą, kad bet kurioje visuomenėje ir bet kuriuo laikotarpiu tam tikrų priežasčių padariniai bus panašūs. Bendruomenės iširimo pasekmės bus panašios ir išreikštos panašiomis formomis, nesvarbu ar jis budistas, ar krikščionys, modernus vakariečiai ar XII amžiaus žmonės. Vėliau nuo tos universalaus socialinio mokslo pozicijos atitrūko.
Jis turėjo kitokį požiūrį nei psichoistorija, kuri kai kur buvo populiari mokykla. Ji taiko psichologinius metodus, specifinę psichoanalitinę perspektyvą istorijos reiškiniam tirti. Jos analizė remiasi individais, nukreipia į jų elgesio paaiškinimą, ir jau maždaug žinoma ko juose ieškoti. Kavolio tyrimas buvo kitoks – jis bandė psichologiškai interpretuoti ne individus, o bendresnius kultūros reiškinius: tam tikrų mitologinių pavyzdžių išplitimą, liguistų būsenų atsiradimą visuomenėje.
Kavolis skyrė tris revoliucijos modelius: archaiškajį, kurio pavyzdys yra bolševikinė revoliucija, kuri rėmėsi koncentruota galia ir perėjo į totalitarizmą; moderniąjią panašįą į pliuralistinę revoliuciją, bet vis dar siekiančią politinių tikslų; ir postmoderniąją – studentų ir kitų panašių judėjimų paveiktą, vaizdavosi kaip jausmų sąmokslą, kuris kiekvienos grupės gali būt kitoks ir kuris savo prasme yra ne politinis, o simbolinis procesas. Tos grupės egzistuoja kartu ir tarpusavy dogmatiškai nekovoja.
Šiandieninėje visuomenėje yra pakankamai dvasinės erdvės įvairioms revoliucijoms.
Kavolis nagrinėjo ir civilizacijų analizę. Šios teorinės perspektyvos išeities taškas buvo kultūrinė konfigūracija – tam tikros privalomos ribos, kuriose realizuojams žmonių elgesys, atsiranda ir pranyksta visuomenės ir kitos formacijos. Valstybės, imperijos griūva ir atsitato, o išlieka
Vakarų civilizacija, Kinija ar Indija, kurias visada atpažistame. Jos tęsiasi šimtečius. išlieka kategorijų sistema, jausmų struktūra, apima milijonus žmonių, ir tampa labai bendrais rėmais, kurių viduje žmonės funkcionuoja, inerpretuoja ir reguliuoja savo elgesį ir už kurių negali išeiti – tie rėmai lemia kas esi. Šiai teorinei perspektyvai esminis dalykas yra ne individas, net ne visuomenė, o reikšmių sietema gaubianti juos.
Individai mano kad gali rinktis, bet visa tai vyksta po bendrų reikšmių gaubtu. Kavolis teigė, kad civilizacijų kaip visumų lyginimai dažniausiai būna nevaisingi. Jis nagrinėjo tam tikru siauru požiūriu visas civilzacijas. Beto pradžios klausimas visada lieka neatsakytas.
Gali žinoti kai prosesas tampa nenugalimas, bet iš kokių šaltinių jis gfauna impulsą, paprastai lieka nežinoma. Istorijoje kuri nors visuomenė išgyvena labai intensyvios politinės, ekonominės ar religinės akcijos laikotarpį: politinę revoliuciją, imperijos konsolidaciją ar žlugimą, industrializaciją, kuri pareikalauja daug jėgų ir dėmesio. Tokios intensyvios akcijos metu kūrybiškumo būna mažiau.
Po jų atsiranda laisvų galių mastymui, mastymui. Geriausi veikalai ir meno kūriniai sukuriami po didžiausios įtampos laikotarpio visuomenėje ir dvasioje, bet dar nenusiraminta. Studijų objektu ėmė ne individus, o kolektyvinius reiškinius, ir bandė simbolines formas ir jų patrauklumą. Tuo metu buvo svarstomos neaiškumo patologijos, kilusios iš studentų, hipių judėjimo.
Kavolis jiems simpatizavo, bet vertino kritiškai.
Civilizacijų procesai lūžių laikotarpiais turi galimybę eiti skirtingomis kryptimis, į individualizmą arba kolektyvizmą.
Tie galvojimo būdai ir dėsniai kuriais naudojasi vakariečiai savo socialiniuose moksluose, literatūrologijoje ar filosofijoje, nėra universalus ir tinkantis įrankis nagrinėti visoms civilizacijoms. Naudodami juos analizuoti kitokiems žmonėms nei mes, galime išreikšti tik patys save.
Sakralinės ir sekuliarinės moralės sistemų skirtumai pastebimi jau pirmykštėse gentyse: kai kurie nusižengimai laikomi nusižengimais visuomenei ir yra jos baudžiami, kiti laikomi nusižengimias visatos tvarkai ir taip pat yra baudžiami, tik ne žmonių rankomis. Svarstė ar religiniai modeliai duoda pagrindus šiuolaikinei etinei laikysenai. Svarstė klausimą mitologinės vaizduotės ir praktinių poreikių plotmėse. Jis priėjo išvados, kad religiniai modeliai yra nepakankami vadovai sprendžiant praktines problemas, o sekuliariniai modeliai nėra pakankamai galingi kurti mitologinius įvaizdžius, reikalingiems mūsų vaizduotės poreikiams.
Kavolio bendrijos samprata neturi bendrai apibrėžtos apimties. Joje yra asmeniniai santykiai, pirmiausia draugystė, kultūrinis sąjūdis, pasaulėžiūros siejama bendrija, išaeivija, tauta, universalus žmogiškumas.
Jis turėjo omeny graikus siekiančią filosofinę šios temos kilmę ir manė, kad apie draugystę gali daugiausiai gali pasakyti poetai ir filosofai. Jam būdinga pastanga aiškiai apibrėžti savo tiriamą objektą. Ieškodamas atsakymų į labai aiškiai suformuluotus klausimus jis darė kas būdinga istorikams: ėjo tiesiog prie pirminių šaltinių.
Nuo dabartinio Vakarų žmogaus egzistencijos Kavolio dėmesys krypo link jos istorinėds gelmės. Nagrinėjo žmonių orientaciją gamtos, istorinės bendrijos, savo pačių ir transcendencijos atžvilgiu, sąmoningumo struktūros, ypač jų kaita.
Mažiausio socialinio kultūrinio vieneto – asmens – tapatybė gretinama ne tik su plačiausiu aprėpiamu kultūriniu kontekstu – civilizacija – bet ir su įvairių civilizacijų duomenimis. Kavolis specialiai nagrinėjo intensyvaus išgyvenimo paieškose išryškėjantį asmenybės suirimą. Tačiau savo pozicijos iterpimas tarp kitų, kitokių yra veiksmingas savirefleksijos žingsnis: sąvosios mąstymo prielaido suvokiamos kaip priklausančios tam tikrai vietai ir laikui. Šalia atsiranda galimybė svarstyti juos dirbtiniame – kultūros ir civilizacijų palyginimo sukurtame kontekste šalia kitų egzistencijos pavidalų.
Tremtis kaip ir žemė yra aiškinama ne tik kaip istorijos faktas –
priverstinė emigracija – ir ne tik kaip istorinė sociologinė tam tikros bendrijos – emigrantų – apibūdinimas, bet ir simbolinė reikšmė: tai žmogaus istorijoje, o ypač industrinės epochos žmogaus likinmo simbolis. Šioje situacijoje ypatyngai išryškėja pamatinė dabartinės civilizcijos žmogaus patirtis ir jausena. Istorija tartum suteikia nužemintiesiems progą: čia tampa regima egzistencijos struktūra, kurios šiaip nesimato. Tremtis atskleidžia ne tik kai kuriem žmonėm būdingus, bet ir universalius dbartinės mūsų egzistencijos bruožus. Pati dabartinė egzistencija yra tremtiniška, taigi atsiranda ypatynga proga suvokti tai kas yra.
Kalbėdamas apie tremtį iš istorijos Kavolis pastebi, kad ji gilėja žmogaus sąmoningume. Tai yra vyksmas. Ir juo labiau tremtis gilėja, juo labiau žmogus pajunta savo benamiškumą pačioje egzistencijoje. Kavolis net sako, kad tremtiniai yra visi, kurie saves neapgaudinėja.
Vėliau Kavolis gerokai išplečia istorinį nusižeminimo analizės metmenį ir kalba jau apie visam XX amžiui būdingą žmogaus egzistencijos pagrindų prarasties jausmą. Lietuvių mąstymo istorijoje šio jausmo šaltinius ižvelgia tiesioginiuose, visus pirmą kartą po priverstinio Lietuvos krikšto sukrėtusiuose išgyvenimuose: Lietuvos okupacijose, drastiškuose dominuojančios idealogojos pasikeitimuose. Kultūros krizės idėja, kuri
Vakaruose iškilo dėl Prmojo pasaulinio karo sukrėtimų, Lietuvą pasiekė
Antrojo pasaulinio karo metu.
Antra vertus ši skausminga patirtis turi ir pozityvią prasmę: XX
amžiaus vidury iš prarasties prasideda kelias į žmogų. Praradus savaiminį egzistencijos pagrindą, lieka tuštuma, kuri turi būti užpildoma sąmoningumo pastangomis. Suvokus tiesioginės sąsajos su sąvaja žeme ir istorija praradimą, lieka dvi skirtingos esminės galimybės: jos ilgėtis arba atlikti išliekančiają žmogaus pareigą: kurti egzistencijos ir išsakymo formas tokiem kaip jis. Pasak Kavolio, neįmanoma gyventi be įsitvirtinimo praeityje ir dabartinių uždavinių sąmonės. Jiem užuot atėję nešini neišsemiamų istorijos tradicijų turtu, turi savo istoriją susikurti, įleisdami šaknis įaugti istorijon.
Kavolis apibendrina esminius Vakarų žmogaus biogrfijos taškus ir judesius: vakarietis gimsta, kad būtų ištremtas iš savo namų. Jo kilmės bendrumas nustoja egzistavęs jam bręstant. Jei jam trūksta jo gimtų namų, jis turi juos rekonstruoti; jam reikia iš naujo atrsti savo kilmės bendrumą. Atplėštas nuo žemės žmogus dar labiau prisirša prie saves, nes tik jis pats tėra likęs jo vienintele nuosavybe. Tai yra konkretusis žmogiškumas, toks, koks jis šiandieniniame pasaulyje ir mūsiškėje kasdienybėje. Vienintelė tikrovė – žmogus. Žmogiškoji tikrovė tarsi atsiduria patrities centre.
Kartais Kavolis istoriją apibūdindavo, kaip mislingą substantišką ir indivudui priešišką galią: Tai žmogui svetimas, neribotos galios mechanizmas, kuris paneigia ir sunaikina kiekvieną impulsą, priešingą nežinomai jo judėjimo krypčiai. Istorija – ištisinis pasityčiojimas iš žmogaus ir visų jo tiesų subjektyvumo. Nėra jokių žmogui naudingų revoliucijų istorijos slinktyje.
Nei jos dėsniai, nei jos atsitiktinumai nepasako, kodėl žmogus kenčia, kuo jis gyvena, kokie jo tikslai. Kaip ir istorija, amžinybė, kuri vieną dieną ją sunaikins, patvirtina žmogaus nužeminimą. Pasak Kavolio galutinė laisvės prasmė vertintina ne istoriškai jos vaisių išlikimu, bet moraliai.
Tuo jis paneigia Girniaus optimistinę mintį, kad kultūros vaisiai išliks ir po kultūros žūties. Tačiau Kavolis teigia: žmogus pačia savo kūryinės pastangos rimtimi paliudijo ir įrodė save; ir tame kad jis kūrė ir turėjo aistros kurti, nors žinojo, kad mirs,
– glūdi jo laisvės prasmė, o ne tame kad jo kūriniai išliks vieną ar kelis šimtemiučius. Norint pražvelgti pro istorijos neprasmingumams ir idealogines iliuzijas, reikia būt kuo labiau nusižeminusiam. Istorija ypač tobulai triuškina silpnuosius.
Bet ir mažieji gali įgyt nesutriuškinamą reikšmę, jei, radikaliai nebijodami apnuoginti savo silpnybių ir sentimentų, kovoja su likimu ir bręsta. Vienas pozityviausų Kavoliaus žmogaus tikslo formulavimas yra branda lemties akivaizdoje, subrendimas kovojant su lemtimi.
Kavolio niekas nepavadino istoriku, nors jis nuolat susidurdavo su praeities tyrinėjimais, gilindavosi į istoriją. Kavolis lietuvių istoriografijoje įvedė naują herojų – sąmoningą ir nepriklausomą žmogų. Kartais nedidelio kūrybino pajėgumo autoriai atskleidžia kultūrinę ar politinę pasamonę, neįšdirbtą istorijos žaliavą.
Kavolio knygos:
Žmogaus genezė. Psichologinė Vinco Kudirkos studija
Meninė išraiška: Sociologinė analizė
Istorija meno pusėje
Redagavo rinkinį apie “Lyginamasias pespektyvas”
Revoliucinės metforos ir dviprsmiškos asmenybės
Literatūros kūrinių interpretacijos
Redaguoja žurnalą “Comparative Civilizations Rewiew
Epochų sgnatūros
Nužemintujų generacija – paskaitų, straipsnių rinkinys
Redagavo “Metmenis”
Kultūros dirbtuvė
Literatūra:
Rita Kavolienė, Darius Kuolys “V.Kavolis: asmuo ir įdėjos”