ISTORIJOS FILOSOFIJA IR KAVOLIO FILOSOJA

Vytautas Kavolis 1930 09 08 – 1996 06 24V.Kavolis – vienas didžiausių nepriklasomų lietuvių, nuosekliai kėlęsasmens priklausomybės ir bandęs atsakyti į jį dabarties kalba.

Jo požiūris į istoriją ir istoriją atitinka trdicinę šio žodžio prasmę.Jei politika turi daugiausia santykių su valdžia, galios geismu, taiKavolio biografija leidžia įtarti jį tiesiog vengus bet kokios valdžiossau, ar savo įtakos kitem valdžioje. Jis buvo nepriklausomas asmuo, todėldomėjosi visų kitų nepriklausomųjų istorijomis. Jis sakė, kad ne taip jauretai minties nepriklausomumą silpnino politinės aistros. Jam nelengvaisekėsi rasti praeities veikėjų, pajėgusių atsispirti valdžios ir galiosvilionėm. Tokia laikysena dažnai prasilenkia su patogaus gyvenimoideologija, bet yra labai produktyvi. Tyrinėtojo santykis su pasirinktu armėgiamu objektu buvo labai gerbiamas. Jam sąmoningumo istorijoje esminga ne sistemos be individų, o niuansaiir aspektai su prie jų prikabintais žmonėmis. Kur vienas filosofas visiškasminimalistas, jis bent iš dalies realistas: iš chaotiškos ir beprasmiškosvisatos organiškai išsineria mažos salelės, vertos išsaugojimo. Profesoriaus tyrinėjimo orientyrus daugeliu atvejų nulėmė nemetodologiniai tyrinėjimai. Veikiau tai istorinės lemties ir asmeninioapsisprendimo dalykai. Kavolis nuolat rodė neslepiamą susidomėjimą taispraeities herojais ar elgsenos tipais, kurie leido geriau įžvelti savopašaukimo prasmes. Ir iš dabarties ir iš praeities ji rinkosibendraminčius. Vienais atvejais jis tai darė atvirai, kitais –netiesiogiai, tačiau jų neginčijama sąsaja su opiausiomis Kavolio sąvimonėsaktualijomis. Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių kultūros istorijai buvo renkamifaktai arba rašomos atskirų sričių apžvalgos. Sovietinės Lietuvosketvirtajame dešimtety susirūpinta sintezuojančios, ‘viską apimančios’kultūros istorijos paruošimu. Jis užsibrėžė lietuvių kultūros istoriją

suvokti ne faktografiškai, kaip įvykių eigą, bet analitiškai, kaip proįvykius prasišviečiančius sąmoningumo poslinkius. Anot Kavolio, analitinėskultūros istorijos tikslas – ne kultūros aparatūros aprašymas, bet vidiniopergyvenimo, kuris per ją atsiveria, įvairiopų trajektorijų atskleidimas. Kavolis nesiekė lietuvių istorijos sugrūsti į išankstinę schemą.Aiškiai apibrėžė ko ieškojo praeityje, bet neuždėjo praeičiai jokiųsuvaržymų, neaprėpė ir visko nepaaiškino, o tik tai, kas buvo aktualizuotajo paties. Kultūros istorija stengiasi ne surašyti praeities “paminklus” –tai medžiagos kaupimas, taip pat tai ne atskiro teksto intepretavimas – taiintelektualinės istorijos, literatūros mokslo sritis. Kultūros istorijarekonstruoja tų paminklų reikšmių struktūrą, jų kaitą visuomenėje. Niekaskas sukurta žmogaus, nėra už kultūros istorijos ribų. Jam kultūros istorijaaprašo ne viską, ir nuo reikšmių aprašymo tik pradeda ir nagrinėja specialųpožiūrį į bet ką. Tačiau jis taip pat sakė, kad reikia ir žinoti kurieškoti paslėptų žinių. Rėmėsi ir kitų autorių sugalvotais elementais, betjų galvoseną taikė ne griežtai, o tik tą kas jam atrodė gali duotrezultatų. Kavolis vengia remtis kitais autoriais. Jis vengia siūlyti visąaprėpiančią metodinę koncepciją, jis nenori pro ją prasijoti negausius LDKkultūros faktus. Kavolis tam tikra prasme yra naujų faktų medžiotojas.Naujų ta prąsme, kad jie kartais gali būti žinomi, bet nepripažinti kaipfaktai. Beto faktai jam yra sąmonės gyvavimo aprašinėjimas. Jis rado koieškojo, bet ir tuomet neįspraudė lietuvos praeties kultūrinio žemėlapio įmetodologijos rėmus, priešingai jis paliko paslapčių kitiems ieškantiems.Tai istorikai labai vertina. Naujųjų laikų istorijoje problema tampa ne duomenų stygius, o jų

apdorojimo technika, gebėjimas tuos duomenis interpretuoti, sisteminti, iržinoti “kur ir kaip gelmę atverianti detalė priklauso pasuliui”. Suvokiamakad garsus L.Rankės priesakas aprašyti viską ,kas buvo praeityje,nublanksta prieš abejonę ar gali pasiūlyti ką nors daugiau neiinterpretacijos būdą ir savo nuomonę. Interpretacijos technikos ir josteisingumo paieška, pakeičia viltį sužinoti viską, kaip viskas buvo ištikrūjų. Tai buvo modernesnis požiūris. Jis stengėsi moderninti lietuviųistoriografiją. Kiekvienas tyrinėtojas-istorikas gali pasirinkti ar naudotijau išgalastus, kitur naudotus įrankius, ar juos perdirbti ir gal būtpritaikyti sau. Dažniausiai remdavosi kultūros klausimais, literatūros kūriniais, netpoezijos. Poezija tai laisvesnis, nesuvaržytas, nenatūralus, pasąmonęprovokuojantis žodis padedantis atidengti faktus kartais pasislepiančius poreprezentatyviais savo laikmečo ženklais. Anot jo tekstai jam yra įdomūstiek, kiek jie parodo sąmoningumo paradigmas, atskleistas esminiuosetekstuose, istorinę reikšmę. Atsakymo į sąmoningumo istorijos klausimusKavolis ieškojo daugiausiai lietuviškuose tekstuose, Kartais jų vertimuose.Tačiau tokiu atveju aplenkiant lenkų kalbą, buvusią lietuvių visuomenės irkartais intelegentijos kalbą, iškyla pavojus nuklysti į kultūrosperiferiją. Lietuvių literatūros ir kultūros paminklai, parašyti lenkųkalba, ir Lietuvos elitinio sluoksnio – bajorijos sąmoningumai buvo susiję.Kavolis juto, kad sąmoningumo, pilietinės atsakomybės, nepriklausomumo buvolietuvių bajorų sluoksnyje. Sąmoningumo modernybei jų mentalitetas buvoartimesnis nei valstietijos atstovų. Dėl šio sluoksnio priklausymo taipačiai susisluoksniavusiai visuomenei, Kultūros tyrinėtojas negali nedalyvauti kuriant kultūrą. Tyrinėtojas netik veikia kultūrą, bet ir yra veikiamas jos. Kavolis “visuomet kalba kaipatstovas, kuris ypatingos istorinės lemties intelektualinio sąžiningumodėka įgijo “pilno išsilavinimo” patirtį. Iš čia atsiranda ne tik Kavoliotyrinėjimų kryptys, bet ir jo liberarizmas. Kavolio galvosena formavosi kai

buvo propaguojamas funkcionalizmas. Jis nevisiškai jam pasidavė. Jopagrindinė mintis, kad visa, kas visuomenėje išlieka – paprošiai, gyvenimobūdas ir kt, – išlieka todėl, kad padeda visuomenei išsilaikyti, paliko josegzistenciją. O tai kas jai nenaudinga atkrenta be ypatingo individųrinkimosi. Kavolis bandė vienyti to metodo kritikus ir atstovus. Jis neigė,kad viskas galų gale kyla iš evoliucijos, socialinių klasių kovos irevoliucijos. Jis bandė išaižyti visuomenę į ją sudarančius elementus ir ieškotiryšių tarp visuomenės elementų. Svarstė kaip stabili bendruomenė sukuriatam tikrą vaizduotės polinkį, o nestabili bendruomenė sukuria kitokiusvaizduotės polinkius, išreškiamus kitomis formomis. Nagrinėja kaip tamtikras elementas ar detalė veikia tas formas ir polinkius. Taip pat sakė,kad menas atspindi visuomenę – ne tik jos struktūrą, bet ir kultūrinesorientacijas. Vaizduotė visada gali sakyti “taip” ar “ne” apie tai kąpastebi ir susiduria. Net neigėją apsprendžia tai ką jis neigia. Kavolisblogą elgesį laikė tokį, kuris turi destruktyvių ar autodestruktyvių, savenaikinančių padarinių, nekeliant klausimo, ar tas elgesys visuomenėslaikomas teisėtu, ar pripažistamas. Svarbu padariniai: kenkimas žmoniųgyvybei, galimybių plėtimuisi. Savo ankstyvajame laikotarpy jis darė prielaidą, kad bet kuriojevisuomenėje ir bet kuriuo laikotarpiu tam tikrų priežasčių padariniai buspanašūs. Bendruomenės iširimo pasekmės bus panašios ir išreikštospanašiomis formomis, nesvarbu ar jis budistas, ar krikščionys, modernusvakariečiai ar XII amžiaus žmonės. Vėliau nuo tos universalaus socialiniomokslo pozicijos atitrūko. Jis turėjo kitokį požiūrį nei psichoistorija, kuri kai kur buvopopuliari mokykla. Ji taiko psichologinius metodus, specifinępsichoanalitinę perspektyvą istorijos reiškiniam tirti. Jos analizė remiasiindividais, nukreipia į jų elgesio paaiškinimą, ir jau maždaug žinoma ko

juose ieškoti. Kavolio tyrimas buvo kitoks – jis bandė psichologiškaiinterpretuoti ne individus, o bendresnius kultūros reiškinius: tam tikrųmitologinių pavyzdžių išplitimą, liguistų būsenų atsiradimą visuomenėje. Kavolis skyrė tris revoliucijos modelius: archaiškajį, kurio pavyzdysyra bolševikinė revoliucija, kuri rėmėsi koncentruota galia ir perėjo įtotalitarizmą; moderniąjią panašįą į pliuralistinę revoliuciją, bet vis darsiekiančią politinių tikslų; ir postmoderniąją – studentų ir kitų panašiųjudėjimų paveiktą, vaizdavosi kaip jausmų sąmokslą, kuris kiekvienos grupėsgali būt kitoks ir kuris savo prasme yra ne politinis, o simbolinisprocesas. Tos grupės egzistuoja kartu ir tarpusavy dogmatiškai nekovoja.Šiandieninėje visuomenėje yra pakankamai dvasinės erdvės įvairiomsrevoliucijoms. Kavolis nagrinėjo ir civilizacijų analizę. Šios teorinės perspektyvosišeities taškas buvo kultūrinė konfigūracija – tam tikros privalomos ribos,kuriose realizuojams žmonių elgesys, atsiranda ir pranyksta visuomenės irkitos formacijos. Valstybės, imperijos griūva ir atsitato, o išliekaVakarų civilizacija, Kinija ar Indija, kurias visada atpažistame. Jostęsiasi šimtečius. išlieka kategorijų sistema, jausmų struktūra, apimamilijonus žmonių, ir tampa labai bendrais rėmais, kurių viduje žmonėsfunkcionuoja, inerpretuoja ir reguliuoja savo elgesį ir už kurių negaliišeiti – tie rėmai lemia kas esi. Šiai teorinei perspektyvai esminisdalykas yra ne individas, net ne visuomenė, o reikšmių sietema gaubiantijuos. Individai mano kad gali rinktis, bet visa tai vyksta po bendrųreikšmių gaubtu. Kavolis teigė, kad civilizacijų kaip visumų lyginimaidažniausiai būna nevaisingi. Jis nagrinėjo tam tikru siauru požiūriu visascivilzacijas. Beto pradžios klausimas visada lieka neatsakytas. Gali žinotikai prosesas tampa nenugalimas, bet iš kokių šaltinių jis gfauna impulsą,paprastai lieka nežinoma. Istorijoje kuri nors visuomenė

išgyvena labai intensyvios politinės, ekonominės ar religinės akcijoslaikotarpį: politinę revoliuciją, imperijos konsolidaciją ar žlugimą,industrializaciją, kuri pareikalauja daug jėgų ir dėmesio. Tokiosintensyvios akcijos metu kūrybiškumo būna mažiau. Po jų atsiranda laisvųgalių mastymui, mastymui. Geriausi veikalai ir meno kūriniai sukuriami podidžiausios įtampos laikotarpio visuomenėje ir dvasioje, bet darnenusiraminta. Studijų objektu ėmė ne individus, o kolektyviniusreiškinius, ir bandė simbolines formas ir jų patrauklumą. Tuo metu buvosvarstomos neaiškumo patologijos, kilusios iš studentų, hipių judėjimo.Kavolis jiems simpatizavo, bet vertino kritiškai. Civilizacijų procesai lūžių laikotarpiais turi galimybę eitiskirtingomis kryptimis, į individualizmą arba kolektyvizmą. Tie galvojimo būdai ir dėsniai kuriais naudojasi vakariečiai savosocialiniuose moksluose, literatūrologijoje ar filosofijoje, nėrauniversalus ir tinkantis įrankis nagrinėti visoms civilizacijoms. Naudodamijuos analizuoti kitokiems žmonėms nei mes, galime išreikšti tik patys save.Sakralinės ir sekuliarinės moralės sistemų skirtumai pastebimi jaupirmykštėse gentyse: kai kurie nusižengimai laikomi nusižengimaisvisuomenei ir yra jos baudžiami, kiti laikomi nusižengimias visatos tvarkaiir taip pat yra baudžiami, tik ne žmonių rankomis. Svarstė ar religiniaimodeliai duoda pagrindus šiuolaikinei etinei laikysenai. Svarstė klausimąmitologinės vaizduotės ir praktinių poreikių plotmėse. Jis priėjo išvados,kad religiniai modeliai yra nepakankami vadovai sprendžiant praktinesproblemas, o sekuliariniai modeliai nėra pakankamai galingi kurtimitologinius įvaizdžius, reikalingiems mūsų vaizduotės poreikiams. Kavolio bendrijos samprata neturi bendrai apibrėžtos apimties. Joje yraasmeniniai santykiai, pirmiausia draugystė, kultūrinis sąjūdis,pasaulėžiūros siejama bendrija, išaeivija, tauta, universalus žmogiškumas.Jis turėjo omeny graikus siekiančią filosofinę šios temos kilmę ir manė,kad apie draugystę gali daugiausiai gali pasakyti poetai ir filosofai. Jam

būdinga pastanga aiškiai apibrėžti savo tiriamą objektą. Ieškodamasatsakymų į labai aiškiai suformuluotus klausimus jis darė kas būdingaistorikams: ėjo tiesiog prie pirminių šaltinių. Nuo dabartinio Vakarų žmogaus egzistencijos Kavolio dėmesys krypo linkjos istorinėds gelmės. Nagrinėjo žmonių orientaciją gamtos, istorinėsbendrijos, savo pačių ir transcendencijos atžvilgiu, sąmoningumostruktūros, ypač jų kaita. Mažiausio socialinio kultūrinio vieneto – asmens – tapatybė gretinamane tik su plačiausiu aprėpiamu kultūriniu kontekstu – civilizacija – bet irsu įvairių civilizacijų duomenimis. Kavolis specialiai nagrinėjointensyvaus išgyvenimo paieškose išryškėjantį asmenybės suirimą. Tačiausavo pozicijos iterpimas tarp kitų, kitokių yra veiksmingas savirefleksijosžingsnis: sąvosios mąstymo prielaido suvokiamos kaip priklausančios tamtikrai vietai ir laikui. Šalia atsiranda galimybė svarstyti juosdirbtiniame – kultūros ir civilizacijų palyginimo sukurtame kontekste šaliakitų egzistencijos pavidalų. Tremtis kaip ir žemė yra aiškinama ne tik kaip istorijos faktas –priverstinė emigracija – ir ne tik kaip istorinė sociologinė tam tikrosbendrijos – emigrantų – apibūdinimas, bet ir simbolinė reikšmė: tai žmogausistorijoje, o ypač industrinės epochos žmogaus likinmo simbolis. Šiojesituacijoje ypatyngai išryškėja pamatinė dabartinės civilizcijos žmogauspatirtis ir jausena. Istorija tartum suteikia nužemintiesiems progą: čiatampa regima egzistencijos struktūra, kurios šiaip nesimato. Tremtisatskleidžia ne tik kai kuriem žmonėm būdingus, bet ir universaliusdbartinės mūsų egzistencijos bruožus. Pati dabartinė egzistencija yratremtiniška, taigi atsiranda ypatynga proga suvokti tai kas yra. Kalbėdamas apie tremtį iš istorijos Kavolis pastebi, kad ji gilėjažmogaus sąmoningume. Tai yra vyksmas. Ir juo labiau tremtis gilėja, juolabiau žmogus pajunta savo benamiškumą pačioje egzistencijoje. Kavolis netsako, kad tremtiniai yra visi, kurie saves neapgaudinėja.

Vėliau Kavolis gerokai išplečia istorinį nusižeminimo analizės metmenįir kalba jau apie visam XX amžiui būdingą žmogaus egzistencijos pagrindųprarasties jausmą. Lietuvių mąstymo istorijoje šio jausmo šaltiniusižvelgia tiesioginiuose, visus pirmą kartą po priverstinio Lietuvos krikštosukrėtusiuose išgyvenimuose: Lietuvos okupacijose, drastiškuosedominuojančios idealogojos pasikeitimuose. Kultūros krizės idėja, kuriVakaruose iškilo dėl Prmojo pasaulinio karo sukrėtimų, Lietuvą pasiekėAntrojo pasaulinio karo metu. Antra vertus ši skausminga patirtis turi ir pozityvią prasmę: XXamžiaus vidury iš prarasties prasideda kelias į žmogų. Praradus savaiminįegzistencijos pagrindą, lieka tuštuma, kuri turi būti užpildomasąmoningumo pastangomis. Suvokus tiesioginės sąsajos su sąvaja žeme iristorija praradimą, lieka dvi skirtingos esminės galimybės: jos ilgėtisarba atlikti išliekančiają žmogaus pareigą: kurti egzistencijos ir išsakymoformas tokiem kaip jis. Pasak Kavolio, neįmanoma gyventi be įsitvirtinimopraeityje ir dabartinių uždavinių sąmonės. Jiem užuot atėję nešinineišsemiamų istorijos tradicijų turtu, turi savo istoriją susikurti,įleisdami šaknis įaugti istorijon. Kavolis apibendrina esminius Vakarų žmogaus biogrfijos taškus irjudesius: vakarietis gimsta, kad būtų ištremtas iš savo namų. Jo kilmėsbendrumas nustoja egzistavęs jam bręstant. Jei jam trūksta jo gimtų namų,jis turi juos rekonstruoti; jam reikia iš naujo atrsti savo kilmėsbendrumą. Atplėštas nuo žemės žmogus dar labiau prisirša prie saves, nestik jis pats tėra likęs jo vienintele nuosavybe. Tai yra konkretusisžmogiškumas, toks, koks jis šiandieniniame pasaulyje ir mūsiškėjekasdienybėje. Vienintelė tikrovė – žmogus. Žmogiškoji tikrovė tarsiatsiduria patrities centre. Kartais Kavolis istoriją apibūdindavo, kaip mislingą substantišką irindivudui priešišką galią: Tai žmogui svetimas, neribotos galios

mechanizmas, kuris paneigia ir sunaikina kiekvieną impulsą, priešingąnežinomai jo judėjimo krypčiai. Istorija – ištisinis pasityčiojimas išžmogaus ir visų jo tiesų subjektyvumo. Nėra jokių žmogui naudingųrevoliucijų istorijos slinktyje. Nei jos dėsniai, nei jos atsitiktinumainepasako, kodėl žmogus kenčia, kuo jis gyvena, kokie jo tikslai. Kaip iristorija, amžinybė, kuri vieną dieną ją sunaikins, patvirtina žmogausnužeminimą. Pasak Kavolio galutinė laisvės prasmė vertintina ne istoriškaijos vaisių išlikimu, bet moraliai. Tuo jis paneigia Girniaus optimistinęmintį, kad kultūros vaisiai išliks ir po kultūros žūties. Tačiau Kavolisteigia: žmogus pačia savo kūryinės pastangos rimtimi paliudijo ir įrodėsave; ir tame kad jis kūrė ir turėjo aistros kurti, nors žinojo, kad mirs,– glūdi jo laisvės prasmė, o ne tame kad jo kūriniai išliks vieną ar kelisšimtemiučius. Norint pražvelgti pro istorijos neprasmingumams iridealogines iliuzijas, reikia būt kuo labiau nusižeminusiam. Istorija ypačtobulai triuškina silpnuosius. Bet ir mažieji gali įgyt nesutriuškinamąreikšmę, jei, radikaliai nebijodami apnuoginti savo silpnybių irsentimentų, kovoja su likimu ir bręsta. Vienas pozityviausų Kavoliausžmogaus tikslo formulavimas yra branda lemties akivaizdoje, subrendimaskovojant su lemtimi. Kavolio niekas nepavadino istoriku, nors jis nuolatsusidurdavo su praeities tyrinėjimais, gilindavosi į istoriją. Kavolislietuvių istoriografijoje įvedė naują herojų – sąmoningą ir nepriklausomąžmogų. Kartais nedidelio kūrybino pajėgumo autoriai atskleidžia kultūrinęar politinę pasamonę, neįšdirbtą istorijos žaliavą.

Kavolio knygos:Žmogaus genezė. Psichologinė Vinco Kudirkos studijaMeninė išraiška: Sociologinė analizė

Istorija meno pusėje

Redagavo rinkinį apie “Lyginamasias pespektyvas”Revoliucinės metforos ir dviprsmiškos asmenybėsLiteratūros kūrinių interpretacijosRedaguoja žurnalą “Comparative Civilizations Rewiew

Epochų sgnatūros

Nužemintujų generacija – paskaitų, straipsnių rinkinysRedagavo “Metmenis”Kultūros dirbtuvė

Literatūra: Rita Kavolienė, Darius Kuolys “V.Kavolis: asmuo ir įdėjos”