Pinigų pasiūlos kontrolės priemonės ir jų efektyvumas

VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

TEORINĖS EKONOMIKOS KATEDRA

Pinigų pasiūlos kontrolės priemonės ir jų efektyvumas

Ekonomikos teorijos kursinis darbas

Vilnius, 1999

Įvadas

Šiame darbe bus kalbama apie pinigų pasiūlos kontrolę, priemones, jų efektyvumą. Pinigų rinkoje negali būti kiek tik nori, negalima palikti jų be priežiūros, nekontroliuoti jų kiekio rinkoje. Pinigai yra tai, kas susieja prekes, pirkėją bei pardavėją. Tas ryšys turi būti darnus, taigi pinigų pasiūla turi atitikti realias tautos pajamas ir jų sukurtą prekių rinkos kiekį. Realios tautos pajamos nėra pastovus dydis, todėl ir pinigų pasiūla negali būti visuomet vienoda, antraip gali kisti pinigų pirkimo galia, atsirasti prekių kainų svyravimai. Mažėjant pinigų kiekiui, siaurėja visuminė paklausa. Vyriausybė, reguliuodama pinigų kiekį, gali veikti visuminę paklausą.

Pati pinigų pasiūlos kontolė nėra privataus ūkio ar asmens reikalas-

tai valstybės reikalas. Tam yra įsteigta Federalinė rezervų sistema. Ji kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdama suderinti, sureguliuoti vis besikeičiančią ekonomiką. Pats Centrinis bankas neleidžia įsakų, verčiančių firmas ar asmenis didinti arba mažinti visuminę paklausą. Paprasčiausiai-

jis tam tikromis priemonėmis, kurias ir aptarsime toliau, skatina žmones keisti savo išlaidas.

Pinigų pasiūla yra pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje.

Svarstant pinigų pasiūlą, turima galvoje ne tik valstybinius ar privačius pinigus, bet ir abstrakčią sumą, kurią rinka laiko pinigais (pirkimai į skolą). Svarbus faktas ir tas, kaip dažnai pinigai tarpininkauja rinkoje prekių ir paslaugų mainams. Naujų pinigų pasiūlą atstoja ir pagreitinta tų pačių pinigų apyvarta.

Ši tema yra viena svarbesnių makroekonomikos teorijos dalių. Apie pinigų pasiūlos kontrolę rašoma visuose makroekonomikos vadovėliuose.

Šiame darbe bus analizuojami pinigų pasiūlos kontrolės būdai, bus kalbama apie jų privalumus, jų naudojimą. Bus kalbama apie Federalinį rezervą. Trumpai apžvelgiamas pinigų pasiūlos reguliavimas Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo.

Ši tema visada buvo aktuali šiais laikais, kai tik susikūrė Centrinė bankų sistema, kai valstybė pradėjo reguliuoti šalies piniginius procesus.

Daugybė šalies ekonomistų, finansininkų prognozuoja esamą ir būsimą pinigų paklausą, daro sprendimus. Taigi nuo jų priklauso ir mūsų visų ekonominė gerovė.

Pagrindinės pinigų politikos priemonės

Šiame skyriuje aptarsime pagrindinius pinigų pasiūlos kontrolės modelius, aptarsime jų veikimo principus ir efektyvumą. Bet iš pradžių apie tai, kas yra pinigų pasiūlos kontrolė ir kam ji reikalinga.

1. Kam reikalinga pinigų pasiūlos kontrolė

Pinigų pasiūla yra pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje.

Visą pinigų kiekį rinkoje reguliuoja ir prižiūri Centrinis bankas. Jis vienintelis turi tokią galią. Tai, žinoma, yra didelė atsakomybė- jei

Centrinis bankas išleis per daug pinigų, kils infliacija; jei sukurs per mažai- prasidės nuosmukis. Pinigų rinkoje negali būti kiek tik nori. Visą laiką turi būti ryšys tarp pinigų pasiūlos ir rinkos prekių pasiūlos, tai yra pinigai neturi nutraukti saitų su realiomis tautos pajamomis- turi būti pusiausvyra ekonomikoje. Negalima palikti jų be priežiūros, nekontroliuoti jų kiekio rinkoje. Visas pinigų pasiūlos problemos branduolys yra reikalas pinigus padaryti rinkos tarnais, bet ne rinkos viešpačiais (2, 369).

Kiekvienas žymesnis ir pastovesnis pinigų pasiūlos svyravimas, kuris verčia svyruoti ir pinigų vertę, turi sukelti didesnį visuomenės susidomėjimą.

Pinigai yra tai, kas susieja prekes, pirkėją bei pardavėją. Tas ryšys turi būti darnus, taigi pinigų pasiūla turi atitikti realias tautos pajamas ir jų sukurtą prekių rinkos kiekį. Realios tautos pajamos nėra pastovus dydis, todėl ir pinigų pasiūla negali būti visuomet vienoda, antraip gali kisti pinigų pirkimo galia, atsirasti prekių kainų svyravimai. Svarbus faktas ir tas, kaip dažnai pinigai tarpininkauja rinkoje prekių ir paslaugų mainams. Naujų pinigų pasiūlą atstoja ir pagreitinta tų pačių pinigų apyvarta.

Pati pinigų pasiūlos kontolė nėra privataus ūkio ar asmens reikalas-

tai valstybės reikalas. Ji kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdama suderinti, sureguliuoti vis besikeičiančią ekonomiką. Pats Centrinis bankas neleidžia įsakų, verčiančių firmas ar asmenis didinti arba mažinti visuminę paklausą. Paprasčiausiai- jis tam tikromis priemonėmis, kurias ir aptarsime toliau, skatina žmones keisti savo išlaidas.

2. Federalinis rezervas

Kai 1913 m. buvo išleistas Federalinio rezervo įstatymas, pati

Centrinio banko idėja sukėlė audringas diskusijas. Tie, kurie nepritarė jai, baiminosi, kad Centrinio banko sukūrimas leis sukoncentruoti monetarinę valdžią vienose rankose, o tai sukels rimtas politines pasekmes.

Centrinio banko ypatybės yra šios:

-Tai nėra grynai komercinė įstaiga. Pagrindinis tikslas yra ne pelnas.

Jis tiesiogiai pavaldus vyriausybei ir vykdo nacionalinę pinigų politiką.

-Centrinis bankas turi monopolinę pinigų emisijos teisę (tik jis gali leisti banknotus).

-Centrinis bankas neaptarnauja piliečių ar firmų, jo klientai yra komerciniai bankai ir vyriausybė.

Siekiant išskaidyti Federelinio rezervo galią, Federalinis rezervas buvo padalytas į 12 regioninių Federalinio rezervo bankų Bostone, Niujorke ir kituose miestuose. Šie 12 bankų atlieka didelę dalį kasdieninių

Federalinio rezervo operacijų- čekinį kliringą ir naujų pinigų leidimą (ant kiekvieno dolerio banknoto yra antspaudas to Federalinio rezervo banko, kuris jį išleido). 1 priede pavaizduota JAV Federalinio rezervo sistema.

Jungtinės Amerikos Valstijos suskirstytos į 12 Federalinio rezervo regionų (apygardų), kiekviename iš jų yra Federalinio rezervo bankas.

(Aliaska ir Havajai priklauso regionui, kurį aptarnauja San Francisko

Federalinio rezervo bankas.)

Federalinio rezervo įstatymas buvo daug kartų peržiūrimas.

Federalinio rezervo tikslas- visiškas užimtumas ir kainų stabilumas. Tačiau

Federalinis rezervas tiesiogiai nekontroliuoja užimtumo ar kainų lygio. Jis reguliuoja monetarinės politikos svertus, ir ypač operacijas atviroje rinkoje. Federalinis rezervas veikia užimtumą ir kainas, darydamas poveikį pinigų kiekiui bei palūkanų normoms. Ruošdamas savo politiką Federalinis atvirosios rinkos komitetas turi nuspręsti: ar jis turi nurodyti Niujorko

Federalinio rezervo prekybos namams, kokios turėtų būti palūkanų normos, ar jis, norėdamas padidinti pinigų kiekį, turėtų nurodinėti kiekvienu konkrečiu atveju. Federalinio rezervo kritikai priekaištauja, kad jis daugiausia dėmesio skiria palūkanų normoms ir dėl to jo veiksmai kartais destabilizuoja ekonomiką. Federalinio rezervo organizacija pavaizduota 2

priede.

3. Rezervų sistemos veiksmai

Iš kur rezervai atsiranda. Kiekviena indelių įstaiga gali gauti rezervų, nukonkuruodama juos iš kitos įstaigos, sakysime, parduodama savo idėlių sertifikatus tos kitos įstaigos klientams. Bet, žinoma, visos įstaigos kartu šitaip kartu gauti naujų rezervų negali. Rezervai gali atsirasti tik iš kur nors iš išorės, tai yra iš: Federalinės rezervų sistemos, iždo, šalies gyventojų, užsieniečių.

Pagrindinis būas, kuriuo FRS keičia rezervus, yra atvirosios rinkos operacijos- FRS parduoda vertybinius popierius bankams arba visuomenei arba perka iš jų. Tarkime, kad FRS perka vertybinius popierius tiesiai iš banko.

Ji moka už pirkinį, kredituodama to banko rezervų sąskaita, ir banko rezervai automatiškai padidėja. To banko ir FRS X sąskaitos atrodys taip:

Bankas

|Aktyvai |Pasyvai |

|rezervai FRS | |

|turimi vertybiniai | |

|popieriai – | |

Federalinis rezervų bankas

|Aktyvai |Pasyvai |

|turimi vertybiniai |indėliai |

|popieriai + |+ |

Dabar tarkime, kad FRS pirko vertybinių popierių ne iš banko, bet iš

Y bendrovės. Y bendrovė gauna čekį, kurį deponuoja savo banke, o bankas atlieka čekio kliringą, nusiųsdamas jį į FRS kredituoti. Banko X sąskaita bus tokia:

Bankas

|Aktyvai |Pasyvai |

|rezervai FRS |indėliai |

Abiem atvejais banko rezervų sąskaita padidėja. Vienintelis skirtumas yra tas, kad antruoju atveju indėliai iki pareikalavimo padidėja automatiškai, o pirmuoju atveju, kai FRS perka vertybinius popierius iš banko, indėliai padidėja tik tuo atveju, kai bankas panaudoja savo rezervus paskolai suteikti arba nusipirkti kitų vertybinių popierių.

FRS, žinoma, pati kontroliuoja savo atvirosios rinkos operacijas. Ji gali daryti įtaką ir bankų skolinimuisi iš FRS, keisdama diskonto normą bei didindama spaudimą tiems bankams, kurie iš jo skolinasi. Dėl to kartais gali susidaryti įspudis, kad FRS be vargo tvarko rezervus. Rezervus gali keisti ir rinkos veiksniai. Todėl FRS, norėdama kontroliuoti rezervų mastus, turi numatyti tų kitų veiksnių poveikį rezervų dydžiui ir, jei reikia, kompensuoti tą poveikį atvirosios rinkos operacijomis.

4. Pagrindinės pinigų pasiūlos kontrolės priemonės

1. Rezervų reglamentavimas

Rezervas yra tam tikra dalis banke laikomų lėšų. Visa šiuolaikinė bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu. Tai reiškia, kad banke laikoma tik dalis jame deponuotų lėšų. Bankų rezervas yra įstatymu reguliuojamas dydis. Privalomas banko rezervas apriboja bankų galimybes kurti pinigų pasiūlą, daro ją reguliuojama (1, 101). Bet koks rezervų dalies padidinimas tuoj pat sukels grandininę čekinių depozitų sumų mažėjimo reakciją. Pinigų pasiūlos mažėjimas sąlygos visuminės paklausos mažėjimą, tuo pačiu mažindamas ir nacionalinio produkto augimą.

Indėlių kiekis, kurį komerciniai bankai gali sukurti, priklauso nuo jų rezervo dydžio ir būtinojo rezervo normos. Maksimali indėlių apimtis, kurią galima sukurti, priklauso nuo rezervų ciklų kiekio 1/R. 3 priedo pavyzdys parodo kaip auga pinigų pasiūla atsiradus naujiems rezervams.

Taigi padidėjus būtinojo rezervo normai R, sumažėja indėlių, kuriuos galima sukurti, apimtis. Federalinio rezervo teisė keisti būtinojo rezervo normas yra galinga poveikio priemonė. Centriniam bankui nesunku apskaičiuoti, kiek padidės pinigų pasiūla, jei jis pakeis privalomo rezervo normą. Pavyzdžiui, jei bendrieji rezervai yra 10 milijonų Lt, tai būtinojo rezervo normai padidėjus nuo 10% iki 11%, čekinių indėlių apimtis sumažės nuo 100 milijonų

Lt iki beveik 90 milijonų Lt. Taigi privalomųjų rezervų normos didinimas veikia pinigų kiekį dviem būdais. Pirma, ankstesni pertekliniai bankų rezervai virsta privalomaisiais ir todėl nebegali būti naudojami indėliams didinti. Antra, rezervų norma yra vienas iš pinigų multiplikatoriaus vardiklio komponentų. Taigi rezervų normos didėjimas mažina pinigų multiplikatoriaus reikšmę, ir todėl bankai gali mažiau indėlių investuoti, nes investavimo galimybė priklauso nuo to, kiek yra perteklinių rezervų

(3, 434). Taigi tai yra gan efektyvi ir veiksminga priemonė.

Kaip pasikeis pinigų pasiūla praktikoje tiksliai sunku pasakyti.

Praktika rodo, kad jei Centrinio banko nustatytas privalomas rezervas turėtų sąlygoti 5 ar 6 kartus didesnę pinigų pasiūlą, tai faktiškai toji pasiūla yra maždaug tik 2,5 karto didesnė (1, 106). Faktinio pinigų pasiūlos prieaugio neįmanoma tiksliai nustatyti, nes pinigų pasiūlos kartotinis augimas labai priklauso nuo žmonių siekimo turėti grynųjų pinigų atsargą ir nuo bankų turėti atliekamų rezervų.

2. Operacijos atvirojoje rinkoje

Operacijos atviroje rinkoje- tai vienas iš populiariausių būdų reguliuoti pinigų pasiūlą. Tai- vyriausybės popierių pirkimas ir pardavimas rinkoje. Tokiais veiksmais keičiamas rezervų kiekis komerciniuose bankuose, taigi kartotiniu dydžiu keičiama ir pinigų pasiūla.

Federalinis atvirosios rinkos komitetas siunčia direktyvą Niujorko federalinio rezervų banko apskaitos vadovui, kurie ir perka bei parduoda vertybinius popierius. Jie palaiko ryšius su nedaugeliu vertybinių popierių dylerių įstaigų. Kontora nuolat teiraujasi kokios pardavimo bei pirkimo kainos yra siūlomos. Federalinė rezervų sistema nieko neverčia pirkti arba parduoti vertybinių popierių; ji perka ir parduoda tokiomis kainomis, kokias jai siūlo dyleriai (3, 426).

Pavyzdžiui, Centrinis bankas nutarė padidinti pinigų pasiūlą 25 tūkst.

litų. Tuo tikslu jis perka vertybinius popierius rinkoje bendrai 10 tūkst.

litų sumai. Taigi ši suma atsiranda obligacijų pardavėjų rankose t.y.

bankuose. Tiek išaugs bankų rezervai. Kartotinis depozitinių sąskaitų augimas padidins pasiūlą 2,5 karto. Kai ši operacija atliekama tarp

Centrinio ir kito banko, grynųjų pinigų čia išvis nenaudojama- tiesiog

Centriniame banke padaromas įrašas, kad obligacijas pardavęs bankas padidino savo rezervą ir todėl gali keleriopai išplėsti paskolines operacijas. Kiekvienas įrašas yra ne kas kita kaip Centrinio banko skolos pasižadėjimas komerciniam bankui. Tokios operacijos kartais vadinamos “pinigų spausdinimu” (1, 107). Atitinkamai atvirkščiai viskas vyksta, kai norima sumažinti pinigų pasiūlą.

Iš tiesų daugelis atvirosios rinkos pirkimų atliekama pagal atpirkimo sutartį, kurioje pardavėjas pasižada vėl atpirkti vertybinius popierius iš anksto sutarta kaina ir numatytu laiku. Atpirkimų ir atvirkštinių atpirkimų sutartimis leidžiama suprasti, jog po šių sandėrių netrukus vyks priešingi.

Dauguma atvirosios rinkos pirkimų ir pardavimų daro poveikį rezervams tik labai trumpą laiką. Sandėrių kaita vyksta todėl, kad didžioji dalis šių operacijų yra daugiau gynybinės nei aktyvios.

3. Diskonto norma

Centrinis bankas, sutelkdamas dalį komercinių bankų rezervų, tuo pačiu tais pinigų ištekliais gali ir ateiti jiems į pagalbą, t.y. paskolinti pinigų. Palūkanų norma už Centrinio banko paskolas, vadinama diskonto norma. Federalinė rezervų sistema gali keisti palūkanų normas, kurias ji nustato įstaigoms skolininkėms. Taip ji gali skatinti bankus ir taupomąsias įstaigas daugiau ar mažiau skolintis, o nuo to keičiasi rezervai. Diskonto normą keliant- Centrinio banko paskolos gavimo sąlygos, taigi ir komercinio banko kreditinių galimybių išplėtimas- suvaržomi; ją sumažinant- skatinami.

Diskontas atlieka keletą funkcijų. Keičiant diskonto normą galime skatinti paskolas arba jų neskatinti. Be to keičiant diskonto normą, rinka informuojama apie tam tikrus tikslus, būsimas sąlygas. Be to Centrinis bankas gali iš viso atsisakyti skolinti bankams. Paprastai reikalaujama, kad bankai apribotų savo skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti.

Daugelis žmonių diskonto normos didėjimą supranta kaip ribojamąją politiką. Todėl Federalinė rezervų sistema jaučia politinį spaudimą nedidinti diskonto normos. Diskonto normos mažinimas užsienio Centrinių bankų darbuotojų gali būti aiškinamas kaip politika, sukelianti dolerio nuvertėjimą valiutų rinkoje. Taigi praktiškai Federalinė rezervų sistema turi mažai laisvės keisti diskonto normą (3, 433).

Be poveikio rezervams ir kartu pinigų kiekiui bei palūkanų normoms, diskonto normų pokyčiai veikia žmonių numatymą. Kai rezervų sistema didina diskonto normą, visuomenė gali manyti, kad siekiama riboti ekonominę plėtrą, ir todėl gali mažiau bijoti infliacijos.

Taip galima reguliuoti visuomenės infliacinius veiksmus- pirkimo sandėrius, pagal kuriuos apmokama iš anksto, siekiant pralenkti kainų kilimą, aukštesnių atlyginimų reikalavimą, norint kompensuoti laukiamą infliaciją. Kita vertus, žmonės gali pamanyti, kad stengiamasi sušvelninti ekonomikos nuosmukį.

Diskonto normos pakeitimai nėra vienintelė pinigų politikos priemonė, apie kurią yra informuojama visuomenė. Laikraščiuose skelbiami ir privalomųjų rezervų dydžio pakeitimai. Be to, finansų bei verslo specialistai, darantys svarbius sprendimus, yra pakankamai gudrūs ir žino, kaip vertinti atvirosios rinkos operacijas ir federalinių fondų palūkanų normos pokyčius.

5. Kitos priemonės: įkalbinėjimas, viešumas ir informacija

Yra ir kitų priemonių pinigų pasiūlai kontroliuoti šalyje- tai moralinis bei informacinis kontrolės būdai.

Tai viena iš priemonių priversti bankus ir kitas finansines institucijas elgtis kitaip. Ši kontrolės forma kai kada gali būti daug efektyvesnė nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Kartais bankai jaučia, kad čia daugiau daromas spaudimas negu įkalbinėjama. Pavyzdžiui, 1965 m., kai rezervų sistema nustatė užsienio paskolų ribojimo kriterijus, kai kurie bankai susirūpino, kad jeigu jie nesilaikys tam tikrų kriterijų, jiems gali būti sunkiau pasiskolinti iš rezervų sistemos, arba nebus suteikiamos kokios nors nuolaidos. Žinoma, ši baimė galėjo būti ir be pagrindo

(3, 436).

Taip Federalinė rezervų sistema saugo bankus nuo finansinių nesekmių, kad jie neimtų per daug rizikuoti. Pasaulio praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai moralinis spaudimas gan efektyviai sudrausmino ar kitaip paveikė bankus. Pavyzdžiui, JAV 1982 m. bankrutavo palyginus nedidelė vyriausybės vertybinių popierių dylerių įstaiga- Draisdeilio korporacija.

Ji labai daug buvo prisiskolinusi iš bankų, bei ėmė paskolas, kurias parūpino Čeiso, vienas didžiausių šalies bankų. Draisdeilis bankrutavo ir tie, kurie korporacijai buvo skolinę per Čeiso banką, teigė, kad Čeisas turėtų prisiimti nuostolius. Kad būtų išvengta panikos, bankas prisiėmė 160

mln. nuostolių, viską suderinęs su Niujorko federalinių rezervų banku (3,

436).

Kitas rinkos įtakos būdas- informacija. Federalinė rezervų sistema gali keliais būdais pateikti savo nuomonę plačiajai visuomenei. Valdytojų tarybos pirmininkas dažnai atsiskaito komitetams, o žurnalistai seka komitetų leidinius bei pirmininko kalbas. Kadangi verslo žmonės bei žurnalistai įdėmiai seka visą rezervų sistemos veiklą, nėra sunku jos nuomonę pateikti plačiajai visuomenei. Pateikta informacija gali turėti įtakos verslo žmonių numatymui, taigi ir jų veiksmams.

Pinigų politikos priemonių privalumai ir trūkumai

1. Atvirosios rinkos operacijų privalumai

Atvirosios rinkos operacijos yra viena svarbiausių pinigų politikos priemonių. Rezervų sistema gali pirkti arba parduoti vyriausybės vertybinius popierius tokiais kiekiais, kokiais nori, taigi praktiškai nėra ribų atvirosios rinkos operacijų apimčiai. Kitas dalykas yra tai, kad šias operacijas rezervų sistema atlieka savo iniciatyva, o bankų skolinimą ji gali tik skatinti arba slopinti, bet negali reguliuoti apimčių. Trečia, atvirosios rinkos operacijos, jeigu reikia, gali būti atliekamos pamažu.

Todėl rezervai reguliuojami tiksliai. Ketvirta, atvirosios rinkos operacijomis, rezervai reguliuojami nuolat, kai tik keičiasi federalinių fondų palūkanų norma ir kai gaunama naujų žinių apie rinkos veiksnių poveikį rezervams. O be to atvirosios rinkos operacijas lengva pakeisti kitokiomis, priešingo pobūdžio operacijomis.

Dauguma atvirosios rinkos pirkimų ir pardavimų daro poveikį rezervams tik labai trumpą laiką. Sandėrių kaita vyksta todėl, kad didžioji dalis šių operacijų yra daugiau gynybinės nei aktyvios. Aktyvios operacijos yra tos, kuriomis Federalinė rezervų sistema keičia rezervų dydį, o gynybinės operacijos atliekamos, kai norima išlaikyti rezervus nepakitusius. Taip mėginama kompensuoti šiuos pokyčius, kad pinigų rinka būtų stabilizuota.

2. Diskonto norma

Diskontas atlieka keletą funkcijų. Keičiant diskonto normą galime skatinti paskolas arba jų neskatinti. Be to keičiant diskonto normą, rinka informuojama apie tam tikrus tikslus, būsimas sąlygas.

Centrinio banko paskolos įtakoja komercinių bankų rezervus labai nedaug, nes jos tesudaro apie 1 % viso skolinamojo kapitalo. Bet iš kitos pusės į koreguojamą diskonto normą orientuojasi pramoninio ir finansinio pasaulio žmonės kaip į vieną iš vyriausybės ūkinių ketinimų rodiklių. Taigi diskonto normos poveikis rinkoje susiklostančioms pinigų pasiūlos ir paklausos sąlygoms yra nemažas. Taip būna, kai vyriausybė vykdo aktyvią diskonto normos politiką, t.y. siekdama pritraukti užsienio finansus į savo rinką. Aukštesnė diskonto norma automatiškai suteikia palankesnes sąlygas pinigų bei užsienio valiutos indėlininkams- tos šalies vertybinių popierių pirkėjams.

Esant ramesnei ūkio padėčiai, dažnai diskonto normos politika yra pasyvi- tiesiog Centrinis bankas ją keičia taip, kad ji atitiktų rinkoje susiklosčiusią palūkanų normą.

Be poveikio rezervams ir kartu pinigų kiekiui bei palūkanų normoms, diskonto normų pokyčiai veikia žmonių numatymą. Kai rezervų sistema didina diskonto normą, visuomenė gali manyti, kad siekiama riboti ekonominę plėtrą, ir todėl gali mažiau bijoti infliacijos.

3. Rezervų reglamentavimo efektyvumas

Federalinis rezervas dabar turi teisę nustatyti būtinojo rezervo normą čekiniams indėliams nuo 8 % iki 14 % (JAV). Federalinio rezervo teisė keisti būtinojo rezervo normas yra galinga poveikio priemonė. Tačiau nepaisant didelių galimybių, Federalinė rezervų sistema šios priemonės nevartoja, nes operacijos atviroje rinkoje praktiškai yra efektyvesnės.

Pinigų masės destabilizavimas

Federalinis rezervas, norėdmas stabilizuoti ekonomiką, gali keisti pinigų kiekį. Bet, visgi pinigai gali būti ekonominio nestabilumo šaltinis.

Pinigų masė dažniausiai juda procikliškai, greitai didėdama ekonominio stabilumo laikais ir mažėdama nestabilumo laikais. Taip buvo ir didžiosios depresijos laikais. Pinigai juda procikliškai dėl kelių priežasčių:

Karas- siekiant padengti karines išlaidas, pinigų masė dažnai sparčiai didinama. Kartais vyriausybė išspausdina pinigų, o kartais pasiskolina iš

Centrinio banko. Todėl karus lydi dideli infliacijos tempai.

Palūkanų norma. Ruošdamas savo politiką Federalinis atvirosios rinkos komitetas turi nuspręsti: ar jis turi iš anksto nurodyti kokios bus palūkanų normos; ar jis, norėdamas padidinti pinigų kiekį, turėtų nurodinėti kiekvienu konkrečiu atveju. Federalinio rezervo kritikai prieštarauja, kad jis daugiausia dėmesio skiria palūkanų normoms ir dėl to jo veiksmai kartais destabilizuoja ekonomiką.

Tarkim, Federalinis rezervas nusprendžia, kad palūkanų normos turi atitikti 8 %. Jeigu ekonomikoje padėtis gerėja, tai verslinikų nuotaikos taip pat gerėja ir jie daugiau investuoja- visuminė paklausa didėja.

Verslininkai skolinasi. Padidėjęs poreikis skolinamiesiems fondams daro poveikį palūkanų normoms. Pastarosios didėja. Tuo tarpu obligacijų kainos krenta. Jeigu Federalinis rezervas nori, kad palūkanų normos nedidėtų, t.y.

obligacijų kainos nekristų, tai jis turi pirkti obligacijas atviroje rinkoje. Tačiau tokie pirkimai atviroje rinkoje didina bankų rezervus ir todėl didėja pinigų masė. Taip pat didėja ir visuminė paklausa, todėl auga ekonominis aktyvumas (6, 240).

Taigi Federalinis rezervas negali kontroliuoti kartu pinigų masės ir palūkanų normos. Taigi kartais pastangos stabilizuoti palūkanų normas gali būti pinklės monetarinei politikai.

Pinigai ir skolos dydis 1999m. JAV

Šiame skyrelyje trumpai apie JAV Centrinio banko politiką, bei pinigų augimo tempus paskutiniais metais.

Per patį paskutinį Federalinį atviros rinkos komiteto susitikimą buvo patikslinti 1999m. pinigų augimo lygiai, kurie buvo pasirinkti pagal paskutinio liepos mėnesio lygį: nuo M2- 1 % iki 5 % ir M3- nuo 2 % iki 6 %.

Šie lygiai buvo nustatyti siekiant pastovaus ekonomikos augimo, išlaikant stabilias kainas bei atsižvelgiant į ateinančių metų numatomą ekonomikos augimą.

Nekreipiant dėmesio į tai, kad 1990 m. pradžioje pinigų augimo tempas buvo labai didelis, pinigų augimas iš dalies įvertina ir ekonomikos augimą šalyje. Komitetas ir toliau rinks duomenis apie pinigų augimą šalyje, kaip ir kitus ekonominius bei finansinius duomenis ir planuos tolesnius savo darbus.

Bendroji pinigų pasiūla išaugo labai greitai praeitais metais. Nuo

1997 m. ketvirto ketvirčio iki 1998 m. ketvirto ketvirčio M2 išaugo 8-1/2

%, viršydamas višutinę 1-5 % ribą. Taip atsitiko dėl to, kad didinant kainą buvo siekiama stabilių kainų, stabilaus ekonomikos augimo (8). 4 priede pavaizduota lentelė- pinigų ir skolos augimas JAV.

Lietuvos banko pinigų politika

Dabar trumpai apie po nepriklausomybės atkūrimo besivystančią bankininkystę, pinigų politiką, jos reguliavimą.

1991 m. pradžioje Lietuvos bankas, perėmęs bankų padalinius iš TSRS, pradėjo disponuoti nemažais kredito ištekliais. Tačiau esant svetimos valstybės pinigų cirkuliacijai, Lietuvos bankas negalėjo daryti didesnio poveikio pinigų kiekiui, infliacijos lygiui ir palūkanų normoms.

Savo veiklos pradžioje Lietuvos bankas kiekvieną mėnesį prognozavo banko kasos apyvartos ir pinigų emisiją. Buvo bandoma reguliuoti pinigų apyvartą, nes jau nuo 1990 m. vidurio Lietuvoje nuolat trūko grynųjų pinigų (rublių).

Pirmoji Lietuvos banko taikyta pinigų praktikos priemonė buvo komercinių bankų privalomosios atsargos. Privalomųjų atsargų normas sudarė

10 % nuo komercinių bankų priimtų indėlių sumos. Kita pinigų politikos priemonė- paskolų limitai. Ji papratai taikoma pereinamuoju laikotarpiu, kol dar visiškai nesusiformavę rinkos ekonomikos svertai ir Centrinis bankas, naudodamas rinkos priemones, negali efektyviai paveikti pinigų pasiūlos bei palūkanų normų. Šią pinigų politikos priemonę Lietuvos bankas naudojo tik 1992 m. ir 1993 m. pirmąjį pusmetį. Paskolų limitai buvo nustatyti kiekvienam komerciniam bankui atsižvelgiant į banko suteiktų paskolų dydį bei indėlių didėjimo apimtis.

1993 m. gegužės mėn. padidinta privalomųjų atsargų norma nuo 10 % iki

12 %. Dėl to sumažėja komercinių bankų likvidumas. Centrinis bankas paskolino komerciniams bankams 152 mln. litų.

Įvedus litą ir panaikinus atsiskaitymus konvertuojama valiuta, sparčiai pradėja didėti grynųjų pinigų, esančių apyvartoje, kiekis.

1994 m. pradžioje organizuojami paskolų ir indėlių aukcionai, vykdomos aktyvios intervencijos tarpbankinėje valiutų biržoje.

Priimtu lito patikimumo įstatymu Lietuvos bankas garantuoja, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo. Lietuvos bankas organizavo trumpalaikių paskolos obligacijų pardavimą ir pirkimą (5, 63).

Tokiomis priemonėmis Lietuvos bankas reguliavo pinigų pasiūlą, kad ji atitiktų norimą ekonomikos stabilizavimą ir tolesnį augimą.

Išvados

Kursiniame darbe buvo kalbama apie pinigų pasiūlos kontrolę, t. y.

kokiomis priemonėmis ir kaip efektingai gali būti kontroliuojama pinigų pasiūla.

Pati pinigų pasiūlos kontolė nėra privataus ūkio ar asmens reikalas-

tai valstybės reikalas. Tam yra įsteigta Federalinė rezervų sistema. Ji kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdama suderinti, sureguliuoti vis besikeičiančią ekonomiką. Visą laiką turi būti ryšys tarp pinigų pasiūlos ir rinkos prekių pasiūlos- turi būti pusiausvyra ekonomikoje. Negalima palikti jų be priežiūros, nekontroliuoti jų kiekio rinkoje.

Pinigai yra tai, kas susieja prekes, pirkėją bei pardavėją. Tas ryšys turi būti darnus, taigi pinigų pasiūla turi atitikti realias tautos pajamas ir jų sukurtą prekių rinkos kiekį. Realios tautos pajamos nėra pastovus dydis, todėl ir pinigų pasiūla negali būti visuomet vienoda, antraip gali kisti pinigų pirkimo galia, atsirasti prekių kainų svyravimai. Svarbus faktas ir tas, kaip dažnai pinigai tarpininkauja rinkoje prekių ir paslaugų mainams. Naujų pinigų pasiūlą atstoja ir pagreitinta tų pačių pinigų apyvarta.

Centrinis bankas kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdamas suderinti, sureguliuoti vis besikeičiančią ekonomiką. Pats Centrinis bankas neleidžia įsakų, verčiančių firmas ar asmenis didinti arba mažinti visuminę paklausą. Paprasčiausiai- jis tam tikromis priemonėmis, skatina žmones keisti savo išlaidas.

Darbe iš pradžių buvo aprašytas Federalinis rezervas, jo sistema šalyje; pateikta keletas pavyzdžių iš Jungtinių Amerikos Valstijų praktikos. Federalinio rezervo tikslas- visiškas užimtumas ir kainų stabilumas. Tačiau Federalinis rezervas tiesiogiai nekontroliuoja užimtumo ar kainų lygio. Jis reguliuoja monetarinės politikos svertus, ir ypač operacijas atviroje rinkoje. Federalinis rezervas veikia užimtumą ir kainas, darydamas poveikį pinigų kiekiui bei palūkanų normoms. Ruošdamas savo politiką Federalinis atvirosios rinkos komitetas turi nuspręsti: ar jis turi nurodyti Niujorko Federalinio rezervo prekybos namams, kokios turėtų būti palūkanų normos, ar jis, norėdamas padidinti pinigų kiekį, turėtų nurodinėti kiekvienu konkrečiu atveju.

Rezervas yra tam tikra dalis banke laikomų lėšų. Visa šiuolaikinė bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu. Tai reiškia, kad banke laikoma tik dalis jame deponuotų lėšų. Bankų rezervas yra įstatymu reguliuojamas dydis. Privalomas banko rezervas apriboja bankų galimybes kurti pinigų pasiūlą, daro ją reguliuojama.

Toliau iš esmės buvo išdėstyta pinigų pasiūlos kontrolės teorija, pakalbėta apie kiekvieną iš jų atskirai, apžvelgtas efektyvumas, jų naudojimas praktikoje. Operacijos atviroje rinkoje- tai vienas iš populiariausių būdų reguliuoti pinigų pasiūlą. Tai- vyriausybės popierių pirkimas ir pardavimas rinkoje.

Tokiais veiksmais keičiamas rezervų kiekis komerciniuose bankuose, taigi ir kartotiniu dydžiu keičiama ir pinigų pasiūla. Palūkanų norma už Centrinio banko paskolas, vadinama diskonto norma. Federalinė rezervų sistema gali keisti palūkanų normas, kurias ji nustato įstaigoms skolininkėms.

Taip ji gali skatinti bankus ir taupomąsias įstaigas daugiau ar mažiau skolintis, o nuo to keičiasi rezervai. Esant ramesnei ūkio padėčiai, dažnai diskonto normos politika yra pasyvi- tiesiog

Centrinis bankas ją keičia taip, kad ji atitiktų rinkoje susiklosčiusią palūkanų normą.

Vyriausybė pinigų pasiūlą veikti gali ir tokiom netiesioginėm priemonėm kaip įkalbinėjimas, viešumas ir informacija.

Kaip matome pinigų pasiūlos kontrolė yra viena iš svarbesnių valstybės pinigų politikos sričių. Pradedant kurtis Lietuvos piniginei sistemai svarbu buvo sureguliuoti pinigų pasiūlą taip, kad ji atitiktų esamą paklausą, o tuo pačiu valstybė ekonomiškai progresuotų.

Taigi pinigų pasiūlos kontrolės teorija- nėra tik teorija, ji taikoma praktikoje, valstybės reguliavime.

Ši tema visada buvo aktuali šiais laikais, kai tik susikūrė Centrinė bankų sistema, kai valstybė pradėjo reguliuoti šalies piniginius procesus.

Daugybė šalies ekonomistų, finansininkų prognozuoja esamą ir būsimą pinigų paklausą, daro sprendimus, dirba tam, kad geriau mus visiems būtų gyventi.

1 Priedas

Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinis rezervas[1]

2 Priedas

Federalinio rezervo organizacija[2]

3 Priedas

Pinigų pasiūlos augimas atsiradus naujiems rezervams, kai privalomas yra

20%, litais.[3]

|Bankai |Nauji grynųjų |Privalomų rezervų|Čekiniai |

| |pinigų indėliai |prieaugis |depozitai, |

| | | |atsirandantys |

| | | |naujų paskolų |

| | | |pagrindu |

|Pradinis |1000,- |200,- |800,- |

|įnašas | | | |

|Antroji |800,- |160,- |640,- |

|grandis | | | |

|Trečioji |640,- |128,- |512,- |

|grandis | | | |

|Kitos |2560,- |512,- |2048,- |

|grandys | | | |

|Iš viso |5000,- |1000,- |4000,- |

4 Priedas

Pinigų ir skolos augimas (procentais) JAV.[4]

|Periodas|M1 |M2 |M3 |Ne |

| | | | |financi|

| | | | |nė namų|

| | | | |skola |

|1988 |4.2|5.6|6.4|9.1 |

|1989 |0.6|5.2|4.1|7.5 |

|1990 |4.2|4.2|1.9|6.7 |

|1991 |8.0|3.1|1.2|4.5 |

|1992 |14.|1.8|0.6|4.5 |

| |3 | | | |

|1993 |10.|1.3|1.0|4.9 |

| |6 | | | |

|1994 |2.5|0.6|1.7|4.9 |

|1995 |-1.|3.9|6.1|5.4 |

| |6 | | | |

|1996 |-4.|4.6|6.8|5.3 |

| |5 | | | |

|1997 |-1.|5.8|8.8|5.0 |

| |2 | | | |

|1998 |1.8|8.5|11.|6.3 |

| | | |0 | |

Literatūros sąrašas

1. Čičinskas J. Ekonomikos teorija II.- V.: Vilniaus Universitetas, 1991.-

232 p.

2. Jurgutis V. Pinigai.- V.: Mintis, 1996.- 385 p.

3. Mayer T, Duesenberry J. S., Aliher R. Z. Pinigai, bankai ir ekonomika.-

V.: Alma littera, 1995.- 639 p.

4. Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai.- K.:

Technologija, 1996.- 261 p.

5. Terleckas V. Lietuvos bankas, 1990- 1995.- V.: LB, 1995.- 227 p.

6. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika.- K.: Litterae universitatis,

1994.- 417 p.

7. http://www.bog.frb.fed.us/otherfrb.htm

8. http://www.bog.frb.fed.us/boarddocs/hh/1999/february/ReportSection2.htm

[1] Piešinys paimtas iš: http://www.bog.frb.fed.us/otherfrb.htm.

9. [2] Paveikslėlis paimtas iš knygos: Wonnacott P., Wonnacott R.

Makroekonomika.- K.: Litterae universitatis, 1994.- P. 225.

[3] Lentelė sudaryta pagal: Čičinskas J. Ekonomikos teorija II.- V.:

Vilniaus Universitetas, 1991.- P. 103.

[4] Lentelė paimta iš:

http://www.bog.frb.fed.us/boarddocs/hh/1999/february/ReportSection2.htm.

Valdytojų Taryba Vašingtone (septyni nariai, kuriuos siūlo Prezidentas)

1. Nustato būtinojo rezervo normas.

2. Priima arba atmeta pasiūlymus dėl diskonto normos pakeitimų, kuriuos pateikia dvylika regioninių Federalinio rezervo bankų.

3. Septyni nariai dirba Atviros rinkos operacijų komitete.

Atviros rinkos operacijų komitetas (jame- 7 Tarybos nariai ir 5 Federalinio rezervo bankų prezidentai)

Ruošia atviros rinkos operacijų politiką. Operacijas vykdo Niujorko

Federalinio rezervo bankas.

12 regioninių Federalinio rezervo bankų

(Bostone Niujorke Filadelfijoje t.t.)

1. Siūlo diskonto normos pakeitimus, kuriuos tvirtina Valdytojų Taryba.

2. Penki prezidentai yra Atviros rinkos operacijų komiteto nariai.

3. Niujorko Federalinio rezervo bankas vykdo operacijas atviroje rinkoje pagal Atviros rinkos operacijų nurodymą.

4. Kasdien valdo sistemos operacijas (pavyzdžiui, naujų banknotų spausdinimą ar čekinį kliringą).