Pinigų pasiūlos kontrolės priemonės ir jų efektyvumas

VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

TEORINĖS EKONOMIKOS KATEDRA

Pinigų pasiūlos kontrolės priemonės ir jų efektyvumas

Ekonomikos teorijos kursinis darbas

Vilnius, 1999

Turinys

1. Įvadas 3
2. Pagrindinės pinigų politikos priemonės 4

1. Kam reikalinga pinigų pasiūlos kontrolė 4

2. Federalinis rezervas 5

3. Rezervų sistemos veiksmai 6

4. Pagrindinės pinigų pasiūlos kontrolės priemonės 8

1. Rezervų reglamentavimas 8

2. Operacijos atvirojoje rinkoje 9

3. Diskonto norma 10

5. Kitos priemonės: įkalbinėjimas, viešumas ir informacija 11
3. Pinigų politikos priemonių privalumai ir trūkumai 12

1. Atvirosios rinkos operacijų privalumai 12

2. Diskonto norma 13

3. Rezervų reglamentavimo efektyvumas 14
4. Pinigų masės destabilizavimas 15
5. Pinigai ir skolos dydis 1999m. JAV 16
6. Lietuvos banko pinigų politika 17
Išvados 18
Priedai 20
Literatūros sąrašas 24

Įvadas

Šiame daarbe bus kalbama apie pinigų pasiūlos kontrolę, priemones, jų
efektyvumą. Pinigų rinkoje negali būti kiek tik nori, negalima palikti jų
be priežiūros, nekontroliuoti jų kiekio rinkoje. Pinigai yra tai, kas
susieja prekes, pirkėją bei pardavėją. Tas ryšys turi būti darnus, taigi
pinigų pasiūla turi atitikti realias tautos pajamas ir jų sukurtą prekių
rinkos kiekį. Realios tautos pajamos nėra pastovus dydis, todėl ir pinigų
pasiūla negali būti visuomet vienoda, antraip gali kisti pinigų pirkimo
galia, atsirasti prekių kainų svyravimai. Mažėjant pinigų kiekiui, siaurėja
visuminė paklausa. Vyriausybė, reguliuodama pinigų kiekį, ggali veikti
visuminę paklausą.

Pati pinigų pasiūlos kontolė nėra privataus ūkio ar asmens reikalas-
tai valstybės reikalas. Tam yra įsteigta Federalinė rezervų sistema. Ji
kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdama suderinti, sureguliuoti vis
besikeičiančią ekonomiką. Pats Centrinis bankas neleidžia įsakų, verčiančių
firmas ar asmenis didinti arba mažinti v

visuminę paklausą. Paprasčiausiai-
jis tam tikromis priemonėmis, kurias ir aptarsime toliau, skatina žmones
keisti savo išlaidas.

Pinigų pasiūla yra pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje.
Svarstant pinigų pasiūlą, turima galvoje ne tik valstybinius ar privačius
pinigus, bet ir abstrakčią sumą, kurią rinka laiko pinigais (pirkimai į
skolą). Svarbus faktas ir tas, kaip dažnai pinigai tarpininkauja rinkoje
prekių ir paslaugų mainams. Naujų pinigų pasiūlą atstoja ir pagreitinta tų
pačių pinigų apyvarta.

Ši tema yra viena svarbesnių makroekonomikos teorijos dalių. Apie
pinigų pasiūlos kontrolę rašoma visuose makroekonomikos vadovėliuose.

Šiame darbe bus analizuojami pinigų pasiūlos kontrolės būdai, bus
kalbama apie jų privalumus, jų naudojimą. Bus kalbama apie Federalinį
rezervą. Trumpai apžvelgiamas pinigų pasiūlos reguliavimas Lietuvoje po
nepriklausomybės atkūrimo.

Ši tema visada buvo aktuali šiais laikais, kai tik susikūrė Centrinė
bankų sistema, kai valstybė pradėjo reguliuoti šalies piniginius procesus.
Daugybė šalies ekonomistų, fiinansininkų prognozuoja esamą ir būsimą pinigų
paklausą, daro sprendimus. Taigi nuo jų priklauso ir mūsų visų ekonominė
gerovė.

Pagrindinės pinigų politikos priemonės

Šiame skyriuje aptarsime pagrindinius pinigų pasiūlos kontrolės
modelius, aptarsime jų veikimo principus ir efektyvumą. Bet iš pradžių apie
tai, kas yra pinigų pasiūlos kontrolė ir kam ji reikalinga.

1 Kam reikalinga pinigų pasiūlos kontrolė

Pinigų pasiūla yra pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje.
Visą pinigų kiekį rinkoje reguliuoja ir prižiūri Centrinis bankas. Jis
vienintelis turi tokią galią. Tai, žinoma, yra didelė atsakomybė- jei
Centrinis bankas išleis per daug pinigų, kils infliacija; j

jei sukurs per
mažai- prasidės nuosmukis. Pinigų rinkoje negali būti kiek tik nori. Visą
laiką turi būti ryšys tarp pinigų pasiūlos ir rinkos prekių pasiūlos, tai
yra pinigai neturi nutraukti saitų su realiomis tautos pajamomis- turi būti
pusiausvyra ekonomikoje. Negalima palikti jų be priežiūros, nekontroliuoti
jų kiekio rinkoje. Visas pinigų pasiūlos problemos branduolys yra reikalas
pinigus padaryti rinkos tarnais, bet ne rinkos viešpačiais (2, 369).
Kiekvienas žymesnis ir pastovesnis pinigų pasiūlos svyravimas, kuris verčia
svyruoti ir pinigų vertę, turi sukelti didesnį visuomenės susidomėjimą.

Pinigai yra tai, kas susieja prekes, pirkėją bei pardavėją. Tas ryšys
turi būti darnus, taigi pinigų pasiūla turi atitikti realias tautos pajamas
ir jų sukurtą prekių rinkos kiekį. Realios tautos pajamos nėra pastovus
dydis, todėl ir pinigų pasiūla negali būti visuomet vienoda, antraip gali
kisti pinigų pirkimo galia, atsirasti prekių kainų svyravimai. Svarbus
faktas ir tas, kaip dažnai pinigai tarpininkauja rinkoje prekių ir paslaugų
mainams. Naujų pinigų pasiūlą atstoja ir pagreitinta tų pačių pinigų
apyvarta.

Pati pinigų pasiūlos kontolė nėra privataus ūkio ar asmens reikalas-
tai valstybės reikalas. Ji kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdama
suderinti, sureguliuoti vis besikeičiančią ekonomiką. Pats Centrinis bankas
neleidžia įsakų, verčiančių firmas ar asmenis didinti arba mažinti visuminę
paklausą. Paprasčiausiai- jis tam tikromis priemonėmis, kurias ir aptarsime
toliau, skatina žmones keisti savo išlaidas.

2 Federalinis rezervas

Kai 1913 m. buvo išleistas Federalinio rezervo įstatymas, pati
Centrinio banko idėja sukėlė audringas diskusijas. T

Tie, kurie nepritarė
jai, baiminosi, kad Centrinio banko sukūrimas leis sukoncentruoti
monetarinę valdžią vienose rankose, o tai sukels rimtas politines pasekmes.

Centrinio banko ypatybės yra šios:

-Tai nėra grynai komercinė įstaiga. Pagrindinis tikslas yra ne pelnas.
Jis tiesiogiai pavaldus vyriausybei ir vykdo nacionalinę pinigų politiką.

-Centrinis bankas turi monopolinę pinigų emisijos teisę (tik jis gali
leisti banknotus).

-Centrinis bankas neaptarnauja piliečių ar firmų, jo klientai yra
komerciniai bankai ir vyriausybė.

Siekiant išskaidyti Federelinio rezervo galią, Federalinis rezervas
buvo padalytas į 12 regioninių Federalinio rezervo bankų Bostone, Niujorke
ir kituose miestuose. Šie 12 bankų atlieka didelę dalį kasdieninių
Federalinio rezervo operacijų- čekinį kliringą ir naujų pinigų leidimą (ant
kiekvieno dolerio banknoto yra antspaudas to Federalinio rezervo banko,
kuris jį išleido). 1 priede pavaizduota JAV Federalinio rezervo sistema.

Jungtinės Amerikos Valstijos suskirstytos į 12 Federalinio rezervo
regionų (apygardų), kiekviename iš jų yra Federalinio rezervo bankas.
(Aliaska ir Havajai priklauso regionui, kurį aptarnauja San Francisko
Federalinio rezervo bankas.)

Federalinio rezervo įstatymas buvo daug kartų peržiūrimas.
Federalinio rezervo tikslas- visiškas užimtumas ir kainų stabilumas. Tačiau
Federalinis rezervas tiesiogiai nekontroliuoja užimtumo ar kainų lygio. Jis
reguliuoja monetarinės politikos svertus, ir ypač operacijas atviroje
rinkoje. Federalinis rezervas veikia užimtumą ir kainas, darydamas poveikį
pinigų kiekiui bei palūkanų normoms. Ruošdamas savo politiką Federalinis
atvirosios rinkos komitetas turi nuspręsti: ar jis turi nurodyti Niujorko
Federalinio rezervo prekybos namams, kokios turėtų būti palūkanų normos, ar
jis, norėdamas padidinti pinigų kiekį, turėtų nurodinėti kiekvienu
konkrečiu a

atveju. Federalinio rezervo kritikai priekaištauja, kad jis
daugiausia dėmesio skiria palūkanų normoms ir dėl to jo veiksmai kartais
destabilizuoja ekonomiką. Federalinio rezervo organizacija pavaizduota 2
priede.

3 Rezervų sistemos veiksmai

Iš kur rezervai atsiranda. Kiekviena indelių įstaiga gali gauti
rezervų, nukonkuruodama juos iš kitos įstaigos, sakysime, parduodama savo
idėlių sertifikatus tos kitos įstaigos klientams. Bet, žinoma, visos
įstaigos kartu šitaip kartu gauti naujų rezervų negali. Rezervai gali
atsirasti tik iš kur nors iš išorės, tai yra iš: Federalinės rezervų
sistemos, iždo, šalies gyventojų, užsieniečių.

Pagrindinis būas, kuriuo FRS keičia rezervus, yra atvirosios rinkos
operacijos- FRS parduoda vertybinius popierius bankams arba visuomenei arba
perka iš jų. Tarkime, kad FRS perka vertybinius popierius tiesiai iš banko.
Ji moka už pirkinį, kredituodama to banko rezervų sąskaita, ir banko
rezervai automatiškai padidėja. To banko ir FRS X sąskaitos atrodys taip:

Bankas
|Aktyvai |Pasyvai |
|rezervai FRS | |
|+ | |
|turimi vertybiniai | |
|popieriai – | |

Federalinis rezervų bankas
|Aktyvai |Pasyvai |
|turimi vertybiniai |indėliai |
|popieriai + |+ |

Dabar tarkime, kad FRS pirko vertybinių popierių ne iš banko, bet iš
Y bendrovės. Y bendrovė gauna čekį, kurį deponuoja savo banke, o bankas
atlieka čekio kliringą, nusiųsdamas jį į FRS kredituoti. Banko X sąskaita
bus tokia:

Bankas
|Aktyvai |Pasyvai |
|rezervai FRS |indėliai |
|+ |+ |

Abiem atvejais banko rezervų sąskaita padidėja. Vienintelis skirtumas
yra tas, kad antruoju atveju indėliai iki pareikalavimo padidėja
automatiškai, o pirmuoju atveju, kai FRS perka vertybinius popierius iš
banko, indėliai padidėja tik tuo atveju, kai bankas panaudoja savo rezervus
paskolai suteikti arba nusipirkti kitų vertybinių popierių.

FRS, žinoma, pati kontroliuoja savo atvirosios rinkos operacijas. Ji
gali daryti įtaką ir bankų skolinimuisi iš FRS, keisdama diskonto normą bei
didindama spaudimą tiems bankams, kurie iš jo skolinasi. Dėl to kartais
gali susidaryti įspudis, kad FRS be vargo tvarko rezervus. Rezervus gali
keisti ir rinkos veiksniai. Todėl FRS, norėdama kontroliuoti rezervų
mastus, turi numatyti tų kitų veiksnių poveikį rezervų dydžiui ir, jei
reikia, kompensuoti tą poveikį atvirosios rinkos operacijomis.

4 Pagrindinės pinigų pasiūlos kontrolės priemonės

1 Rezervų reglamentavimas

Rezervas yra tam tikra dalis banke laikomų lėšų. Visa šiuolaikinė
bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu. Tai reiškia, kad banke
laikoma tik dalis jame deponuotų lėšų. Bankų rezervas yra įstatymu
reguliuojamas dydis. Privalomas banko rezervas apriboja bankų galimybes
kurti pinigų pasiūlą, daro ją reguliuojama (1, 101). Bet koks rezervų
dalies padidinimas tuoj pat sukels grandininę čekinių depozitų sumų
mažėjimo reakciją. Pinigų pasiūlos mažėjimas sąlygos visuminės paklausos
mažėjimą, tuo pačiu mažindamas ir nacionalinio produkto augimą.

Indėlių kiekis, kurį komerciniai bankai gali sukurti, priklauso nuo jų
rezervo dydžio ir būtinojo rezervo normos. Maksimali indėlių apimtis, kurią
galima sukurti, priklauso nuo rezervų ciklų kiekio 1/R. 3 priedo pavyzdys
parodo kaip auga pinigų pasiūla atsiradus naujiems rezervams. Taigi
padidėjus būtinojo rezervo normai R, sumažėja indėlių, kuriuos galima
sukurti, apimtis. Federalinio rezervo teisė keisti būtinojo rezervo normas
yra galinga poveikio priemonė. Centriniam bankui nesunku apskaičiuoti, kiek
padidės pinigų pasiūla, jei jis pakeis privalomo rezervo normą. Pavyzdžiui,
jei bendrieji rezervai yra 10 milijonų Lt, tai būtinojo rezervo normai
padidėjus nuo 10% iki 11%, čekinių indėlių apimtis sumažės nuo 100 milijonų
Lt iki beveik 90 milijonų Lt. Taigi privalomųjų rezervų normos didinimas
veikia pinigų kiekį dviem būdais. Pirma, ankstesni pertekliniai bankų
rezervai virsta privalomaisiais ir todėl nebegali būti naudojami indėliams
didinti. Antra, rezervų norma yra vienas iš pinigų multiplikatoriaus
vardiklio komponentų. Taigi rezervų normos didėjimas mažina pinigų
multiplikatoriaus reikšmę, ir todėl bankai gali mažiau indėlių investuoti,
nes investavimo galimybė priklauso nuo to, kiek yra perteklinių rezervų
(3, 434). Taigi tai yra gan efektyvi ir veiksminga priemonė.

Kaip pasikeis pinigų pasiūla praktikoje tiksliai sunku pasakyti.
Praktika rodo, kad jei Centrinio banko nustatytas privalomas rezervas
turėtų sąlygoti 5 ar 6 kartus didesnę pinigų pasiūlą, tai faktiškai toji
pasiūla yra maždaug tik 2,5 karto didesnė (1, 106). Faktinio pinigų
pasiūlos prieaugio neįmanoma tiksliai nustatyti, nes pinigų pasiūlos
kartotinis augimas labai priklauso nuo žmonių siekimo turėti grynųjų pinigų
atsargą ir nuo bankų turėti atliekamų rezervų.

2 Operacijos atvirojoje rinkoje

Operacijos atviroje rinkoje- tai vienas iš populiariausių būdų
reguliuoti pinigų pasiūlą. Tai- vyriausybės popierių pirkimas ir pardavimas
rinkoje. Tokiais veiksmais keičiamas rezervų kiekis komerciniuose bankuose,
taigi kartotiniu dydžiu keičiama ir pinigų pasiūla.

Federalinis atvirosios rinkos komitetas siunčia direktyvą Niujorko
federalinio rezervų banko apskaitos vadovui, kurie ir perka bei parduoda
vertybinius popierius. Jie palaiko ryšius su nedaugeliu vertybinių popierių
dylerių įstaigų. Kontora nuolat teiraujasi kokios pardavimo bei pirkimo
kainos yra siūlomos. Federalinė rezervų sistema nieko neverčia pirkti arba
parduoti vertybinių popierių; ji perka ir parduoda tokiomis kainomis,
kokias jai siūlo dyleriai (3, 426).

Pavyzdžiui, Centrinis bankas nutarė padidinti pinigų pasiūlą 25 tūkst.
litų. Tuo tikslu jis perka vertybinius popierius rinkoje bendrai 10 tūkst.
litų sumai. Taigi ši suma atsiranda obligacijų pardavėjų rankose t.y.
bankuose. Tiek išaugs bankų rezervai. Kartotinis depozitinių sąskaitų
augimas padidins pasiūlą 2,5 karto. Kai ši operacija atliekama tarp
Centrinio ir kito banko, grynųjų pinigų čia išvis nenaudojama- tiesiog
Centriniame banke padaromas įrašas, kad obligacijas pardavęs bankas
padidino savo rezervą ir todėl gali keleriopai išplėsti paskolines
operacijas. Kiekvienas įrašas yra ne kas kita kaip Centrinio banko skolos
pasižadėjimas komerciniam bankui. Tokios operacijos kartais vadinamos
“pinigų spausdinimu” (1, 107). Atitinkamai atvirkščiai viskas vyksta,
kai norima sumažinti pinigų pasiūlą.

Iš tiesų daugelis atvirosios rinkos pirkimų atliekama pagal atpirkimo
sutartį, kurioje pardavėjas pasižada vėl atpirkti vertybinius popierius iš
anksto sutarta kaina ir numatytu laiku. Atpirkimų ir atvirkštinių atpirkimų
sutartimis leidžiama suprasti, jog po šių sandėrių netrukus vyks priešingi.
Dauguma atvirosios rinkos pirkimų ir pardavimų daro poveikį rezervams tik
labai trumpą laiką. Sandėrių kaita vyksta todėl, kad didžioji dalis šių
operacijų yra daugiau gynybinės nei aktyvios.

3 Diskonto norma

Centrinis bankas, sutelkdamas dalį komercinių bankų rezervų, tuo pačiu
tais pinigų ištekliais gali ir ateiti jiems į pagalbą, t.y. paskolinti
pinigų. Palūkanų norma už Centrinio banko paskolas, vadinama diskonto
norma. Federalinė rezervų sistema gali keisti palūkanų normas, kurias ji
nustato įstaigoms skolininkėms. Taip ji gali skatinti bankus ir taupomąsias
įstaigas daugiau ar mažiau skolintis, o nuo to keičiasi rezervai. Diskonto
normą keliant- Centrinio banko paskolos gavimo sąlygos, taigi ir komercinio
banko kreditinių galimybių išplėtimas- suvaržomi; ją sumažinant- skatinami.

Diskontas atlieka keletą funkcijų. Keičiant diskonto normą galime
skatinti paskolas arba jų neskatinti. Be to keičiant diskonto normą, rinka
informuojama apie tam tikrus tikslus, būsimas sąlygas. Be to Centrinis
bankas gali iš viso atsisakyti skolinti bankams. Paprastai reikalaujama,
kad bankai apribotų savo skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti.

Daugelis žmonių diskonto normos didėjimą supranta kaip ribojamąją
politiką. Todėl Federalinė rezervų sistema jaučia politinį spaudimą
nedidinti diskonto normos. Diskonto normos mažinimas užsienio Centrinių
bankų darbuotojų gali būti aiškinamas kaip politika, sukelianti dolerio
nuvertėjimą valiutų rinkoje. Taigi praktiškai Federalinė rezervų sistema
turi mažai laisvės keisti diskonto normą (3, 433).

Be poveikio rezervams ir kartu pinigų kiekiui bei palūkanų normoms,
diskonto normų pokyčiai veikia žmonių numatymą. Kai rezervų sistema didina
diskonto normą, visuomenė gali manyti, kad siekiama riboti ekonominę
plėtrą, ir todėl gali mažiau bijoti infliacijos. Taip galima reguliuoti
visuomenės infliacinius veiksmus- pirkimo sandėrius, pagal kuriuos apmokama
iš anksto, siekiant pralenkti kainų kilimą, aukštesnių atlyginimų
reikalavimą, norint kompensuoti laukiamą infliaciją. Kita vertus, žmonės
gali pamanyti, kad stengiamasi sušvelninti ekonomikos nuosmukį. Diskonto
normos pakeitimai nėra vienintelė pinigų politikos priemonė, apie kurią yra
informuojama visuomenė. Laikraščiuose skelbiami ir privalomųjų rezervų
dydžio pakeitimai. Be to, finansų bei verslo specialistai, darantys
svarbius sprendimus, yra pakankamai gudrūs ir žino, kaip vertinti
atvirosios rinkos operacijas ir federalinių fondų palūkanų normos pokyčius.

5 Kitos priemonės: įkalbinėjimas, viešumas ir informacija

Yra ir kitų priemonių pinigų pasiūlai kontroliuoti šalyje- tai
moralinis bei informacinis kontrolės būdai.

Tai viena iš priemonių priversti bankus ir kitas finansines
institucijas elgtis kitaip. Ši kontrolės forma kai kada gali būti daug
efektyvesnė nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Kartais bankai jaučia, kad čia
daugiau daromas spaudimas negu įkalbinėjama. Pavyzdžiui, 1965 m., kai
rezervų sistema nustatė užsienio paskolų ribojimo kriterijus, kai kurie
bankai susirūpino, kad jeigu jie nesilaikys tam tikrų kriterijų, jiems gali
būti sunkiau pasiskolinti iš rezervų sistemos, arba nebus suteikiamos
kokios nors nuolaidos. Žinoma, ši baimė galėjo būti ir be pagrindo
(3, 436).

Taip Federalinė rezervų sistema saugo bankus nuo finansinių nesekmių,
kad jie neimtų per daug rizikuoti. Pasaulio praktikoje yra nemažai
pavyzdžių, kai moralinis spaudimas gan efektyviai sudrausmino ar kitaip
paveikė bankus. Pavyzdžiui, JAV 1982 m. bankrutavo palyginus nedidelė
vyriausybės vertybinių popierių dylerių įstaiga- Draisdeilio korporacija.
Ji labai daug buvo prisiskolinusi iš bankų, bei ėmė paskolas, kurias
parūpino Čeiso, vienas didžiausių šalies bankų. Draisdeilis bankrutavo ir
tie, kurie korporacijai buvo skolinę per Čeiso banką, teigė, kad Čeisas
turėtų prisiimti nuostolius. Kad būtų išvengta panikos, bankas prisiėmė 160
mln. nuostolių, viską suderinęs su Niujorko federalinių rezervų banku (3,
436).

Kitas rinkos įtakos būdas- informacija. Federalinė rezervų sistema
gali keliais būdais pateikti savo nuomonę plačiajai visuomenei. Valdytojų
tarybos pirmininkas dažnai atsiskaito komitetams, o žurnalistai seka
komitetų leidinius bei pirmininko kalbas. Kadangi verslo žmonės bei
žurnalistai įdėmiai seka visą rezervų sistemos veiklą, nėra sunku jos
nuomonę pateikti plačiajai visuomenei. Pateikta informacija gali turėti
įtakos verslo žmonių numatymui, taigi ir jų veiksmams.

Pinigų politikos priemonių privalumai ir trūkumai

1 Atvirosios rinkos operacijų privalumai

Atvirosios rinkos operacijos yra viena svarbiausių pinigų politikos
priemonių. Rezervų sistema gali pirkti arba parduoti vyriausybės
vertybinius popierius tokiais kiekiais, kokiais nori, taigi praktiškai nėra
ribų atvirosios rinkos operacijų apimčiai. Kitas dalykas yra tai, kad šias
operacijas rezervų sistema atlieka savo iniciatyva, o bankų skolinimą ji
gali tik skatinti arba slopinti, bet negali reguliuoti apimčių. Trečia,
atvirosios rinkos operacijos, jeigu reikia, gali būti atliekamos pamažu.
Todėl rezervai reguliuojami tiksliai. Ketvirta, atvirosios rinkos
operacijomis, rezervai reguliuojami nuolat, kai tik keičiasi federalinių
fondų palūkanų norma ir kai gaunama naujų žinių apie rinkos veiksnių
poveikį rezervams. O be to atvirosios rinkos operacijas lengva pakeisti
kitokiomis, priešingo pobūdžio operacijomis.

Dauguma atvirosios rinkos pirkimų ir pardavimų daro poveikį rezervams
tik labai trumpą laiką. Sandėrių kaita vyksta todėl, kad didžioji dalis šių
operacijų yra daugiau gynybinės nei aktyvios. Aktyvios operacijos yra tos,
kuriomis Federalinė rezervų sistema keičia rezervų dydį, o gynybinės
operacijos atliekamos, kai norima išlaikyti rezervus nepakitusius. Taip
mėginama kompensuoti šiuos pokyčius, kad pinigų rinka būtų stabilizuota.

2 Diskonto norma

Diskontas atlieka keletą funkcijų. Keičiant diskonto normą galime
skatinti paskolas arba jų neskatinti. Be to keičiant diskonto normą, rinka
informuojama apie tam tikrus tikslus, būsimas sąlygas.

Centrinio banko paskolos įtakoja komercinių bankų rezervus labai
nedaug, nes jos tesudaro apie 1 % viso skolinamojo kapitalo. Bet iš kitos
pusės į koreguojamą diskonto normą orientuojasi pramoninio ir finansinio
pasaulio žmonės kaip į vieną iš vyriausybės ūkinių ketinimų rodiklių. Taigi
diskonto normos poveikis rinkoje susiklostančioms pinigų pasiūlos ir
paklausos sąlygoms yra nemažas. Taip būna, kai vyriausybė vykdo aktyvią
diskonto normos politiką, t.y. siekdama pritraukti užsienio finansus į savo
rinką. Aukštesnė diskonto norma automatiškai suteikia palankesnes sąlygas
pinigų bei užsienio valiutos indėlininkams- tos šalies vertybinių popierių
pirkėjams.

Esant ramesnei ūkio padėčiai, dažnai diskonto normos politika yra
pasyvi- tiesiog Centrinis bankas ją keičia taip, kad ji atitiktų rinkoje
susiklosčiusią palūkanų normą.

Be poveikio rezervams ir kartu pinigų kiekiui bei palūkanų normoms,
diskonto normų pokyčiai veikia žmonių numatymą. Kai rezervų sistema didina
diskonto normą, visuomenė gali manyti, kad siekiama riboti ekonominę
plėtrą, ir todėl gali mažiau bijoti infliacijos.

3 Rezervų reglamentavimo efektyvumas

Federalinis rezervas dabar turi teisę nustatyti būtinojo rezervo normą
čekiniams indėliams nuo 8 % iki 14 % (JAV). Federalinio rezervo teisė
keisti būtinojo rezervo normas yra galinga poveikio priemonė. Tačiau
nepaisant didelių galimybių, Federalinė rezervų sistema šios priemonės
nevartoja, nes operacijos atviroje rinkoje praktiškai yra efektyvesnės.

Pinigų masės destabilizavimas

Federalinis rezervas, norėdmas stabilizuoti ekonomiką, gali keisti
pinigų kiekį. Bet, visgi pinigai gali būti ekonominio nestabilumo šaltinis.
Pinigų masė dažniausiai juda procikliškai, greitai didėdama ekonominio
stabilumo laikais ir mažėdama nestabilumo laikais. Taip buvo ir didžiosios
depresijos laikais. Pinigai juda procikliškai dėl kelių priežasčių:

Karas- siekiant padengti karines išlaidas, pinigų masė dažnai sparčiai
didinama. Kartais vyriausybė išspausdina pinigų, o kartais pasiskolina iš
Centrinio banko. Todėl karus lydi dideli infliacijos tempai.

Palūkanų norma. Ruošdamas savo politiką Federalinis atvirosios rinkos
komitetas turi nuspręsti: ar jis turi iš anksto nurodyti kokios bus
palūkanų normos; ar jis, norėdamas padidinti pinigų kiekį, turėtų
nurodinėti kiekvienu konkrečiu atveju. Federalinio rezervo kritikai
prieštarauja, kad jis daugiausia dėmesio skiria palūkanų normoms ir dėl to
jo veiksmai kartais destabilizuoja ekonomiką.

Tarkim, Federalinis rezervas nusprendžia, kad palūkanų normos turi
atitikti 8 %. Jeigu ekonomikoje padėtis gerėja, tai verslinikų nuotaikos
taip pat gerėja ir jie daugiau investuoja- visuminė paklausa didėja.
Verslininkai skolinasi. Padidėjęs poreikis skolinamiesiems fondams daro
poveikį palūkanų normoms. Pastarosios didėja. Tuo tarpu obligacijų kainos
krenta. Jeigu Federalinis rezervas nori, kad palūkanų normos nedidėtų, t.y.
obligacijų kainos nekristų, tai jis turi pirkti obligacijas atviroje
rinkoje. Tačiau tokie pirkimai atviroje rinkoje didina bankų rezervus ir
todėl didėja pinigų masė. Taip pat didėja ir visuminė paklausa, todėl auga
ekonominis aktyvumas (6, 240).

Taigi Federalinis rezervas negali kontroliuoti kartu pinigų masės ir
palūkanų normos. Taigi kartais pastangos stabilizuoti palūkanų normas gali
būti pinklės monetarinei politikai.

Pinigai ir skolos dydis 1999m. JAV

Šiame skyrelyje trumpai apie JAV Centrinio banko politiką, bei pinigų
augimo tempus paskutiniais metais.

Per patį paskutinį Federalinį atviros rinkos komiteto susitikimą buvo
patikslinti 1999m. pinigų augimo lygiai, kurie buvo pasirinkti pagal
paskutinio liepos mėnesio lygį: nuo M2- 1 % iki 5 % ir M3- nuo 2 % iki 6 %.
Šie lygiai buvo nustatyti siekiant pastovaus ekonomikos augimo, išlaikant
stabilias kainas bei atsižvelgiant į ateinančių metų numatomą ekonomikos
augimą.

Nekreipiant dėmesio į tai, kad 1990 m. pradžioje pinigų augimo tempas
buvo labai didelis, pinigų augimas iš dalies įvertina ir ekonomikos augimą
šalyje. Komitetas ir toliau rinks duomenis apie pinigų augimą šalyje, kaip
ir kitus ekonominius bei finansinius duomenis ir planuos tolesnius savo
darbus.

Bendroji pinigų pasiūla išaugo labai greitai praeitais metais. Nuo
1997 m. ketvirto ketvirčio iki 1998 m. ketvirto ketvirčio M2 išaugo 8-1/2
%, viršydamas višutinę 1-5 % ribą. Taip atsitiko dėl to, kad didinant kainą
buvo siekiama stabilių kainų, stabilaus ekonomikos augimo (8). 4 priede
pavaizduota lentelė- pinigų ir skolos augimas JAV.

Lietuvos banko pinigų politika

Dabar trumpai apie po nepriklausomybės atkūrimo besivystančią
bankininkystę, pinigų politiką, jos reguliavimą.

1991 m. pradžioje Lietuvos bankas, perėmęs bankų padalinius iš TSRS,
pradėjo disponuoti nemažais kredito ištekliais. Tačiau esant svetimos
valstybės pinigų cirkuliacijai, Lietuvos bankas negalėjo daryti didesnio
poveikio pinigų kiekiui, infliacijos lygiui ir palūkanų normoms.

Savo veiklos pradžioje Lietuvos bankas kiekvieną mėnesį prognozavo
banko kasos apyvartos ir pinigų emisiją. Buvo bandoma reguliuoti pinigų
apyvartą, nes jau nuo 1990 m. vidurio Lietuvoje nuolat trūko grynųjų pinigų
(rublių).

Pirmoji Lietuvos banko taikyta pinigų praktikos priemonė buvo
komercinių bankų privalomosios atsargos. Privalomųjų atsargų normas sudarė
10 % nuo komercinių bankų priimtų indėlių sumos. Kita pinigų politikos
priemonė- paskolų limitai. Ji papratai taikoma pereinamuoju laikotarpiu,
kol dar visiškai nesusiformavę rinkos ekonomikos svertai ir Centrinis
bankas, naudodamas rinkos priemones, negali efektyviai paveikti pinigų
pasiūlos bei palūkanų normų. Šią pinigų politikos priemonę Lietuvos bankas
naudojo tik 1992 m. ir 1993 m. pirmąjį pusmetį. Paskolų limitai buvo
nustatyti kiekvienam komerciniam bankui atsižvelgiant į banko suteiktų
paskolų dydį bei indėlių didėjimo apimtis.

1993 m. gegužės mėn. padidinta privalomųjų atsargų norma nuo 10 % iki

12 %. Dėl to sumažėja komercinių bankų likvidumas. Centrinis bankas
paskolino komerciniams bankams 152 mln. litų.

Įvedus litą ir panaikinus atsiskaitymus konvertuojama valiuta,
sparčiai pradėja didėti grynųjų pinigų, esančių apyvartoje, kiekis.

1994 m. pradžioje organizuojami paskolų ir indėlių aukcionai, vykdomos
aktyvios intervencijos tarpbankinėje valiutų biržoje.

Priimtu lito patikimumo įstatymu Lietuvos bankas garantuoja, kad
bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis neviršytų Lietuvos banko laikomų
aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo. Lietuvos bankas
organizavo trumpalaikių paskolos obligacijų pardavimą ir pirkimą (5, 63).

Tokiomis priemonėmis Lietuvos bankas reguliavo pinigų pasiūlą, kad ji
atitiktų norimą ekonomikos stabilizavimą ir tolesnį augimą.

Išvados

Kursiniame darbe buvo kalbama apie pinigų pasiūlos kontrolę, t. y.
kokiomis priemonėmis ir kaip efektingai gali būti kontroliuojama pinigų
pasiūla.

Pati pinigų pasiūlos kontolė nėra privataus ūkio ar asmens reikalas-
tai valstybės reikalas. Tam yra įsteigta Federalinė rezervų sistema. Ji
kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdama suderinti, sureguliuoti vis
besikeičiančią ekonomiką. Visą laiką turi būti ryšys tarp pinigų pasiūlos
ir rinkos prekių pasiūlos- turi būti pusiausvyra ekonomikoje. Negalima
palikti jų be priežiūros, nekontroliuoti jų kiekio rinkoje.

Pinigai yra tai, kas susieja prekes, pirkėją bei pardavėją. Tas ryšys
turi būti darnus, taigi pinigų pasiūla turi atitikti realias tautos pajamas
ir jų sukurtą prekių rinkos kiekį. Realios tautos pajamos nėra pastovus
dydis, todėl ir pinigų pasiūla negali būti visuomet vienoda, antraip gali
kisti pinigų pirkimo galia, atsirasti prekių kainų svyravimai. Svarbus
faktas ir tas, kaip dažnai pinigai tarpininkauja rinkoje prekių ir paslaugų
mainams. Naujų pinigų pasiūlą atstoja ir pagreitinta tų pačių pinigų
apyvarta.

Centrinis bankas kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdamas
suderinti, sureguliuoti vis besikeičiančią ekonomiką. Pats Centrinis bankas
neleidžia įsakų, verčiančių firmas ar asmenis didinti arba mažinti visuminę
paklausą. Paprasčiausiai- jis tam tikromis priemonėmis, skatina žmones
keisti savo išlaidas.

Darbe iš pradžių buvo aprašytas Federalinis rezervas, jo sistema
šalyje; pateikta keletas pavyzdžių iš Jungtinių Amerikos Valstijų
praktikos. Federalinio rezervo tikslas- visiškas užimtumas ir kainų
stabilumas. Tačiau Federalinis rezervas tiesiogiai nekontroliuoja užimtumo
ar kainų lygio. Jis reguliuoja monetarinės politikos svertus, ir ypač
operacijas atviroje rinkoje. Federalinis rezervas veikia užimtumą ir
kainas, darydamas poveikį pinigų kiekiui bei palūkanų normoms. Ruošdamas
savo politiką Federalinis atvirosios rinkos komitetas turi nuspręsti: ar
jis turi nurodyti Niujorko Federalinio rezervo prekybos namams, kokios
turėtų būti palūkanų normos, ar jis, norėdamas padidinti pinigų kiekį,
turėtų nurodinėti kiekvienu konkrečiu atveju.

Rezervas yra tam tikra dalis banke laikomų lėšų. Visa šiuolaikinė
bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu. Tai reiškia, kad banke
laikoma tik dalis jame deponuotų lėšų. Bankų rezervas yra įstatymu
reguliuojamas dydis. Privalomas banko rezervas apriboja bankų galimybes
kurti pinigų pasiūlą, daro ją reguliuojama.

Toliau iš esmės buvo išdėstyta pinigų pasiūlos kontrolės teorija,
pakalbėta apie kiekvieną iš jų atskirai, apžvelgtas efektyvumas, jų
naudojimas praktikoje. Operacijos atviroje rinkoje- tai vienas iš
populiariausių būdų reguliuoti pinigų pasiūlą. Tai- vyriausybės popierių
pirkimas ir pardavimas rinkoje. Tokiais veiksmais keičiamas rezervų kiekis
komerciniuose bankuose, taigi ir kartotiniu dydžiu keičiama ir pinigų
pasiūla. Palūkanų norma už Centrinio banko paskolas, vadinama diskonto
norma. Federalinė rezervų sistema gali keisti palūkanų normas, kurias ji
nustato įstaigoms skolininkėms. Taip ji gali skatinti bankus ir taupomąsias
įstaigas daugiau ar mažiau skolintis, o nuo to keičiasi rezervai. Esant
ramesnei ūkio padėčiai, dažnai diskonto normos politika yra pasyvi- tiesiog
Centrinis bankas ją keičia taip, kad ji atitiktų rinkoje susiklosčiusią
palūkanų normą.

Vyriausybė pinigų pasiūlą veikti gali ir tokiom netiesioginėm
priemonėm kaip įkalbinėjimas, viešumas ir informacija.

Kaip matome pinigų pasiūlos kontrolė yra viena iš svarbesnių valstybės
pinigų politikos sričių. Pradedant kurtis Lietuvos piniginei sistemai
svarbu buvo sureguliuoti pinigų pasiūlą taip, kad ji atitiktų esamą
paklausą, o tuo pačiu valstybė ekonomiškai progresuotų.

Taigi pinigų pasiūlos kontrolės teorija- nėra tik teorija, ji taikoma
praktikoje, valstybės reguliavime.

Ši tema visada buvo aktuali šiais laikais, kai tik susikūrė Centrinė
bankų sistema, kai valstybė pradėjo reguliuoti šalies piniginius procesus.
Daugybė šalies ekonomistų, finansininkų prognozuoja esamą ir būsimą pinigų
paklausą, daro sprendimus, dirba tam, kad geriau mus visiems būtų gyventi.

1 Priedas

Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinis rezervas[1]

2 Priedas

Federalinio rezervo organizacija[2]

3 Priedas

Pinigų pasiūlos augimas atsiradus naujiems rezervams, kai privalomas yra
20%, litais.[3]

|Bankai |Nauji grynųjų |Privalomų rezervų|Čekiniai |
| |pinigų indėliai |prieaugis |depozitai, |
| | | |atsirandantys |
| | | |naujų paskolų |
| | | |pagrindu |
|Pradinis |1000,- |200,- |800,- |
|įnašas | | | |
|Antroji |800,- |160,- |640,- |
|grandis | | | |
|Trečioji |640,- |128,- |512,- |
|grandis | | | |
|Kitos |2560,- |512,- |2048,- |
|grandys | | | |
|Iš viso |5000,- |1000,- |4000,- |
4 Priedas

Pinigų ir skolos augimas (procentais) JAV.[4]

| |
|Periodas|M1 |M2 |M3 |Ne |
| | | | |financi|
| | | | |nė namų|
| | | | |skola |
|1988 |4.2|5.6|6.4|9.1 |
|1989 |0.6|5.2|4.1|7.5 |
|1990 |4.2|4.2|1.9|6.7 |
|1991 |8.0|3.1|1.2|4.5 |
|1992 |14.|1.8|0.6|4.5 |
| |3 | | | |
|1993 |10.|1.3|1.0|4.9 |
| |6 | | | |
|1994 |2.5|0.6|1.7|4.9 |
|1995 |-1.|3.9|6.1|5.4 |
| |6 | | | |
|1996 |-4.|4.6|6.8|5.3 |
| |5 | | | |
|1997 |-1.|5.8|8.8|5.0 |
| |2 | | | |
|1998 |1.8|8.5|11.|6.3 |
| | | |0 | |
Literatūros sąrašas

1. Čičinskas J. Ekonomikos teorija II.- V.: Vilniaus Universitetas, 1991.-

232 p.
2. Jurgutis V. Pinigai.- V.: Mintis, 1996.- 385 p.
3. Mayer T, Duesenberry J. S., Aliher R. Z. Pinigai, bankai ir ekonomika.-

V.: Alma littera, 1995.- 639 p.
4. Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai.- K.:

Technologija, 1996.- 261 p.
5. Terleckas V. Lietuvos bankas, 1990- 1995.- V.: LB, 1995.- 227 p.
6. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika.- K.: Litterae universitatis,

1994.- 417 p.
7. http://www.bog.frb.fed.us/otherfrb.htm
8. http://www.bog.frb.fed.us/boarddocs/hh/1999/february/ReportSection2.htm
———————–
[1] Piešinys paimtas iš: http://www.bog.frb.fed.us/otherfrb.htm.
9. [2] Paveikslėlis paimtas iš knygos: Wonnacott P., Wonnacott R.

Makroekonomika.- K.: Litterae universitatis, 1994.- P. 225.
[3] Lentelė sudaryta pagal: Čičinskas J. Ekonomikos teorija II.- V.:
Vilniaus Universitetas, 1991.- P. 103.
[4] Lentelė paimta iš:
http://www.bog.frb.fed.us/boarddocs/hh/1999/february/ReportSection2.htm.

———————–

Valdytojų Taryba Vašingtone

(septyni nariai, kuriuos siūlo Prezidentas)

1. Nustato būtinojo rezervo normas.
2. Priima arba atmeta pasiūlymus dėl diskonto normos pakeitimų, kuriuos
pateikia dvylika regioninių Federalinio rezervo bankų.
3. Septyni nariai dirba Atviros rinkos operacijų komitete.

Atviros rinkos operacijų komitetas

(jame- 7 Tarybos nariai ir 5 Federalinio rezervo bankų prezidentai)

Ruošia atviros rinkos operacijų politiką. Operacijas vykdo Niujorko
Federalinio rezervo bankas.

12 regioninių Federalinio rezervo bankų

(Bostone Niujorke Filadelfijoje t.t.)

1. Siūlo diskonto normos pakeitimus, kuriuos tvirtina Valdytojų Taryba.
2. Penki prezidentai yra Atviros rinkos operacijų komiteto nariai.
3. Niujorko Federalinio rezervo bankas vykdo operacijas atviroje rinkoje
pagal Atviros rinkos operacijų nurodymą.
4. Kasdien valdo sistemos operacijas (pavyzdžiui, naujų banknotų
spausdinimą ar čekinį kliringą).

Leave a Comment