helenizmo etikos bruozai

2714 0

Šiaulių universitetas

Humanitarinis fakultetas

Filosofijos katedra

Helenizmo etikos bruožai

Etikos istorijos referatas

Eglė Jasiūnaitė

FVM – 1 gr.

Vertino : doc. S. Šimaitis

Šiauliai

2006

Turinys

Įvadas 3

Helenizmas. 4

Stoicizmas. 4

Stoicizmo etika. 5

Stoicizmo esmė. 6

Epikūrizmas. 6

Epikūrizmo etika. 6

Epikūrizmo esmė. 7

Skepticizmas. 7

Skepticizmo etika. 8

Skepticizmo esmė. 9

Eklektizmas. 9

Išvados 9

Literatūros sąrašas: 11

Įvadas.

Šiame darbe rašoma apie helenizmo laikotarpį kuris prasidėjo nuo III amžiaus prieš mūsų erą ir baigėsi I amžiuje prieš mūsų erą. Per šį laikotarpi išryškėjo keturios jo kryptis – stoicizmas, epikūrizmas, skepticizmas ir eklektizmas. Šias kryptis aš aprašysiu savo darbe – kiekvienos jų pradininkus, siekėjus, mokyklas, jų etines pažiūras ir esmę.

Darbo tikslas išnagrinėti ir aprašyti helenizmo etikos kryptis.

Helenizmas.

Graikų kultūra nuo Alleksandro Didžiojo laikų artimiau susidūrė su svetima kultūra ir iš dalies jai pasidavė. Nuo tada iš heleniškos ji tapo – helenistine. Praradusi grynumą, ji laimėjo ekspansyvumą.

Filosofijos istorijoje helenizmo laikotarpis prasidėjo nuo III amžiaus prieš mūsų erą.

Išryškėja keturios helenizmo kryptis : 1. Stoicizmas

2. Epikūrizmas

3. Skepticizmas

4. Eklektizmas

Helenizmo filosofai buvo iki sokratinės materialių elementų teorijos subjektyvi atšaka : stoicizmas tesę ugnies teoriją, epikūrizmas – senovės atomizmą, skepticizmas – Herakleito įvykių tėkmę.

Stoicizmas.

Helenizmo epochoje stoikai sudarė naują mokyklą, dviejų senųjų – Akademijos ir peripatetikų mokyklos – varžovę. Jų monistinė ir materialistinė sistema buvo ankstesnio laaikotarpio idealistinių sistemų priešingybė. Į sistema sutilpo visos filosofijos dalys, tačiau didžiausias dėmesys buvo skirtas etikai. Zenonas įkūrė stoikų mokyklą Atėnuose, paveikslais išpuoštoje kolonų salėje – stoje, apie 300- uosius metus ir gyvavo apie penkis šimtmečius.

Stoikai iš kinikų perėmė pažiūrą, kad dorybė yra ve

ertinga pati savaime, o visa kita, kas nėra dorybė – neturi vertės. Jų mokykla, galima sakyti, tiesiogiai išaugo iš kinikų, nes mokyklos įkūrėjas pradžioje priklausė kinikams, vėliau sukūrė savo teoriją ir įsteigę savo mokyklą.

Jos raida skirstoma į tris laikotarpius:

1. senoji Atėnų mokykla

2. vidurinioji mokykla, kuri suklestėjo II ir I a.pr.m.e. Rodo saloje.

3. vėlyvoji mokykla, Romeje

Ryškiausi atstovai : Zenonas iš Kitijo (apie 336 – 264 pr.m.e.), Kleantas iš Aso (264 – 232 pr.m.e.), Chrisipas (apie 280 pr.m.e.). Vėliau – Plutarhas, Ciceronas, Seneka, Markas Aurelijus.

„Šiaip jau stoicizmui dažnai vienašališkai buvo prikišamas materialistinis panteizmas ir fatalizmas.“1

Stoicizmo etika.

Stoikai teigia, kad laimė negali būti tikra, kol priklauso nuo išorinių aplinkybių. Galimi tik 2 būdai jai užtikrinti – įveikti išorines aplinkybes arba tapti nuo jų nepriklausomam.

Vieninteliu tikruoju gėriu stoikai laiko dorybę. Jie manė, kad gamta yra protinga, harmoniška, dieviška. Žmogus bus arčiausia toobulybes kai prisitaikys prie visuotines harmonijos. Visų pirma gyvenimas turi atitikti žmogaus prigimtį, tuomet jis bus darnoje su gamta. Ši darna ir yra dorybės esmė.

Stoikų idealas buvo protingas ir doras, todėl laimingas, laisvas, turtingas žmogus, nes turi tai, kas vertinga. Kas neturi visos dorybes, neturi jos išvis.

Pasaulio protas yra dievas, jis apsireiškia kaip apvaizdas.

Stoikai teigia, kad jei žmogus nori būti laisvas, jis turi pereiti stoiškos minties mokyklą.

„Stoikų etikai būdinga griežta rimtis, išmintingas blaivumas, bet drauge ir optimizmas, tikėjimas, kad galima ir

r net lengva pasiekti gėrį. Juk gėris yra ne anapus mūsų, o mumyse, ir tik nuo mūsų jis priklauso. Be to, ir pasaulis yra sutvarkytas protingai, ir žmogaus prigimtis iš esmės yra gera ir protinga. Tad lengva būti doram ir patirti džiaugsmą. “2

Stoikai mano, kad pasaulio raidą valdo lemtis ir likimas.

1. Alois Halder „Filosofijos žodynas“ 189 psl.

2. Wladyslaw Tatarkiewicz „Filosofijos istorija.Senoves ir viduramžių filosofija.“ 152 psl.

Stoicizmo esmė.

Stoicizmą sudaro racionalizmo ir materializmo sąjunga. Racionalizmas stoicizmą sieja su Platono ir Aristotelio filosofija, o materializmas – skiria nuo jos.

Stoicizme buvo originalus atitikimo prigimčiai principas, išminčiaus idealas, originali laisves ir dorovinio matymo samprata, aistros teorija, visuomenine etikos samprata.

Epikūrizmas.

Ši helenistinė sistema labiau už stoicizmą nutolo nuo idealizmo ir tapo iki kraštutinumų pozityvios ir blaivios mąstysenos reiškėja. Etikoje – skelbė hedonizmą, fizikoje – materializmą, logikoje – sensualizmą.

Jis atsirado iš dviejų šaltinių:

1. iš gyvenimo kulto ir laimes troškimo

2. iš blaivaus proto, pasitikinčio tik tuo, kas jam tiesiogiai duota

Savo mokyklą Epikūras įkūrė 306 metai sode ir pavadino „Epikūro sodu“. Jo sistema susilaukė daugiau išpažinėjų, nei teisėjų. Žinomiausi jo mokiniai buvo – Metrodoras iš Lampsako, Zenonas, Filodemas, Horacijus, Lukrecijus.

Epikūrizmo etika.

Etikos principas – malonumas. Visi mes, gyvos būtybės, natūraliai siekiame išvengti skausmo ir pasiekti malonumą. Todėl galima sakyti, kad gyvenimo tikslas yra malonumas. Epikūras malonumą apibūdino kaip nerimo ir skausmo nebuvimą, to

odėl jo etikoje nerandama tarpine būsena tarp malonumo ir skausmo. Malonumas pasiekiamas tik tada kai pašalinamas fizinis skausmas (kurį sukelia stygius) ir dvasinis (kurį sukelia baimės). Malonumą galima pasiekti tik tada jei numalšinus skausmus ir patenkinus poreikius jie daugiau nebedidėja. Jie teigė, jos egzistuoja atomai jutimų pasaulyje.

„Ataraksija – tai teisingas gyvenimas be nerimasties, tai ne tik fizinio skausmo nebuvimas, bet ir dvasinis išsivadavimas iš nerimo bei sumaišties. Tam taip pat būtina puoselėti dorybes. “3

Susitarimu nusprendžiama, kurios dalykus laikyti teisingais. Klaidingos nuomones atsisakymas padeda nugalėti nerimastį, kuri žalinga ataraksijai.

Pagal Epikūrą dievai nesikiša į pasaulio reikalus, ir pasaulio raidos nevaldo būtinybės ir likimas, kaip manė stoikai.

Epikūrininkai nebijo mirties. Epikūras sakė : „Kol mes egzistuojame, nėra mirties, kai yra mirtis – tada mūsų nebėra.“

Gyvenimo tikslas – sielos ramybė, pasiekiama savitvarda, malonumų atrinkimu.

Epikūrizmo esmė.

„Siauresne prasme epikūrizmas – tai etika, pripažįstanti vien laikiną gėrį ; ji žmogų padaro atsakinga už savąją laimę ir nelaimę ; ramybę laiko tobuliausia žmogaus būsena, o proto blaivumą – vienintele priemone prieš žmogaus ramybę drumsčiančiais šmėklas, kurios yra paties žmogaus kvailumo padarinys; pagaliau šiai etikai būdinga paradoksali mintis, kad protingas, doras, kultūringas gyvenimo būdas yra geriausia priemonė egoistinei laimei pasiekti, o egoizmas yra tikriausias kelias į visuotinę laimę.“4

Skepticizmas.

„Skepticizmas yra menas supriešinti įvairiausiais būdais esančius ar mąstomus daiktus, kad, suvokę pr

riešingų dalykų b

. . .

Eklektizmas.

„Eklektika – mąstymo būdas, kuriame nėra nei originalumo, nei naujumo ir kuris pasirinktinai jungia į vieną įvairius pažiūrų elementus.“6

Programinį eklektizmą sukūrė dvi mokyklos : Stoja ir Akademija.

Eklektizmas reiškėsi daug kur – stoikų viduriniojoje mokykloje, kurie apriboję stoiškąjį monizmą ir rigonizmą priartino prie platoniškosios ir peripatetiškosios pakraipos; Filonas iš Larisos atsižadėjo skepticizmo ir užsidegė sutaikyti kovojančias doktrinas; buvo ir kitų.

Potamonas net bandė įkurti atskirą eklektikų mokyklą.

6. Alois Halder „Filosofijos žodynas“ 56 psl.

Išvados.

„Svarbiausios ir būdingiausios šios epochos problemos buvo 3. Fizikoje : kokia yra nematoma reiškinių priežastis? Logikoje : kas yra tiesos kriterijus? Etikoje : ką duoda laimė? Prie šių trejų problemų šliejosi visos kitos.“

Šio laikotarpio tvirtų filosofijos pergalių sąrašas kuklesnis nei prieš tai buvusių laikotarpių. Tačiau ir jo metu buvo sukurtos klasikinės tam tikrų nuostatų, ypač etinių, formuluotes stoikų ir epikūrininkų filosofijoje. Buvo sukurta ir keletas nuo filosofines nuostatos nepriklausomos teorijos – stoikų teiginių logika, jų teisingumo kriterijaus ir moralinių vertybių teorija, epikūrininkų malonumų teorija, skeptikų išvados.

Literatūros sąrašas:

1. Alois Halder „Filosofijos žodynas“ Kaunas,2002

2. Wladyslaw Tatarkiewicz „Filosofijos istorija. Senoves ir viduramžių filosofija“ Vilnius,2005

3. P. Kunzmann, F. Burkard., F. Wedmann „Filosofijos atlasas“ Vilnius,2000

4. Paskaitų konspektai

5. www.wikipedia.org

Join the Conversation

×
×