K. MARKSAS IR F. ELGELSAS

K. MARKSAS IR F. ELGELSASK. Marksas ir F. Engelsas – „mokslinio socializmo“ arba marksizmo pradininkai. Siekis į moksliškumą – charakterinis XIX a. vidurio filosofijos bruožas. Marksas ir Engelsas dalijosi juo su daugeliu savo pirmtakų ir amžininkų – utilitaristais, pozityvistais, sociologais. Jie ėjo toliau bandydami ne tik parodyto objektyvų ir praktiškai naudingą reiškinių vaizdą, bet ir įsiskverbti į jų esmę, atverti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius.Marksizmą ištiko visų mokymų, bandžiusių iki galo atspėti visatos ir žmogaus paslaptis, dalia. Paskesnė įvykių eiga parodė, kad Markso ir Engelso, kaip ir kitų didžiųjų mąstytojų, pažiūrose buvo nemažai netikrumo, subjektyvumo, utopizmo ir efemeriškumo. Jų bandymas, nepaisant Hegelio perspėjimų, išeiti iš savo laiko rėmų ir prognozuoti ateitį negalėjo baigtis sėkme. Vis dėlto didžiulis Markso ir Engelso indėlis į ne tiktai filosofinės ir ekonominės, bet ir politinės minties istoriją, ryškus marksizmo poveikis XIX–XX a. visuomenės sąmoningumui ir istoriniam vystymuisi nekelia abejonių.Karlas Marksas gimė 1919 m. Trire (Reino sritis) advokato šeimoje. Berlyno universitete, kurį baigė 1841 m., pasižymėjo kaip puikus studentas, ypač domėjosi filosofija ir istorija, už disertaciją „Demokrito ir Epikuro gamtos filosofijos skirtumai“ gavo filosofijos daktaro laipsnį.1842 m. Marksas bendradarbiauja su „Reino laikraščiu“, tampa jo redaktoriumi. Laikraštis pasižymėjo revoliucine-demokratine orientacija, drąsiai kritikavo prūsų vyriausybę. Jau tada Marksas gavo komunisto reputaciją. 1843 m. leidinį uždraudė ir Marksas, iki to laiko vedęs Ženi fon Vestfalen, vaikystės draugę, priklausiusią prūsų aristokratijai, išvažiavo į Paryžių. Į Prancūzijos sostinę plaukė vokiečių revoliucionieriai, savo tėvynėje persekiojami cenzūros. Kartu su jaunuoju hegelininku G. Ruge Marksas išleido straipsnių rinkinį, pavadintą „Vokiečių–prancūzų metraštis“. Jame buvo atspausdintas ir kūrinys F. Engelso, su kuriuo Marksas jau buvo susitikęs „Reino laikraštyje“.

Fridrichas Engelsas gimė 1820 m. Barmene (dabar Vupertalis), tekstilės fabrikanto šeimoje. Jam nepavyko baigti gimnazijos, nes tėvas privertė užsiimti komercine veikla. Dirbdamas prekybos kontoroje Engelsas daug ir tikslingai skaitė. Jo plati erudicija – savišvietos rezultatas. Engelsas buvo jaunasis hegelininkas, paskui susidomėjo L. Feurbacho materializmu, turėjo revoliucinius-demokratinius ir socialistinius įsitikinimus, bendradarbiavo su „Reino laikraščiu“ 1841–1842 m., tarnaudamas armijoje Berlyne, lankė paskaitas universitete, 1842–1844 m. gyveno Mančesteryje (Anglija) ir dirbo popieriaus–audimo fabriko, kurios bendrasavininkas buvo jo tėvas, kontoroje. Gerai pažinodamas darbininkų gyvenimą ir darbininkų judėjimą Anglijoje, Engelsas priėjo prie išvados, kad šalyje neišvengiamai įvyks smurtinė socialinė revoliucija. Mančesteryje jis parengė „Metmenis politinės ekonomikos kritikai“, kur atskleidė privačios nuosavybės vaidmenį formuojant kapitalizmo sistemą ir atkakliai reikalavo pereinamojo šios sistemos charakterio. Būtent šis straipsnis buvo atspausdintas „vokiečių–prancūzų metraštyje“ ir stipriai paveikė Markso, kuris laikė jį genialiu, pažiūras. Ten pat, Mančesteryje, buvo parašyta knyga „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“.1844 m. rugpjūtį pakeliui iš Anglijos į Vokietiją Engelsas užsuko į Paryžių, kur susitiko su Marksu. Šis susitikimas suvaidino esminį vaidmenį marksizmo formavimui. Būsimieji mokslinio socializmo teorijos kūrėjai priėjo prie išvados dėl visiško savo pažiūrų sutapimo ir būtinybės kartu dirbti. Pirmasis jų bendradarbiavimo vaisius buvo knyga „Šventoji šeima“, kurioje kritikuojamas jaunųjų hegelininkų idealizmas.Paryžiuje Marksas suartėjo su Prudonu, o per jį su socialistų ir revoliucionierių iš įvairių Europos šalių ratu: prancūzais, italais, vokiečiais, o netrukus ir rusais.Aštrios Markso publikacijos Paryžiuje publikuojamame „Vokiečių laikraštyje“ privedė prie to, kad reikalaujant prūsų vyriausybei jis buvo išsiųstas iš Prancūzijos ir 1845 m. persikėlė į Briuselį. Kartu su Engelsu jis rašo „Vokiečių ideologiją“ (1845–1846), kurioje pateikiama filosofinės minties vystymosi analizė po Hegelio. Ši knyga garsi ir pirmuoju sistematiniu materialistinio istorijos supratimo išdėstymu. 1847 m. pasirodo K. Markso „Filosofijos skurdas“, pikta, nors daugeliu atvejų teisinga Prudono „Skurdo filosofijos“ kritika.
Būdami Briuselyje, Marksas ir Engelsas užmezga ryšį su vokiečių darbininkų judėjimu ir žengia pirmuosius žingsnius tarptautinei organizacijai kurti. Jie įstoja į Teisingųjų sąjungą ir 1847 m. birželį Londone sušaukia I Komunistų sąjungos kongresą (Teisingųjų sąjunga įėjo į ją), II kongresą, įvykusį 1847 gruodį, kuris pavedė Marksui ir Engelsui sudaryti galutinį sąjungos programos tekstą. „Komunistų partijos manifestas“, pirmasis sisteminis ir glaustas mokslinio socializmo teorijos išdėstymas, išleistas 1848 m.Nuo 1848 m. birželio iki 1849 m. gegužės Marksas ir Engelsas gyvena revoliucinėje Vokietijoje. Jie leidžia „Naująjį Reiho laikraštį“. Laikraščio uždraudimas ir revoliucijos žlugimas sąlygoja naują ir šįkart galutinę emigraciją. Trumpai pabuvęs Paryžiuje Marksas persikelia į Londoną, kaip paaiškėjo, visam laikui. Ten jis gyveno kukliai, dažnai, ypač pirmaisiais metais, patyrė didelių materialinių sunkumų ir naudojosi dosnia Engelso parama.Markso ir Engelso energiją siurbė du tarpusavy susiję interesai – komunistinis judėjimas, taip pat marksizmo teorijos tobulinimas ir tuo požiūriu einamųjų įvykių vertinimas.1864 m. Londone jiems vadovaujant įsteigta Tarptautinė darbininkų draugija (I Internacionalas). 1872 m. Internacionalo generalinė taryba buvo perkelta iš Londono į Niujorką, o 1876 m. organizacija iširo. Svarbi gairė Markso ir Engelso gyvenime buvo Paryžiaus komuna 1871 m., nors jie joje tiesiogiai nedalyvavo. 1889 m. Engelsas sušaukia II Internacionalą.Mokslo plane Markso ir Engelso gyvenimas – nenuilstamas darbas prie daugybės knygų, straipsnių, laiškų, sudarančių daugybės tomų palikimą. tarp jų, be jau minėtų, išskirsime šiuos Markso darbus: 1844 m. straipsnis „Apie Hegelio teisės filosofijos kritiką. Įvadas“ (perėjimas prie materializmo ir komunizmo, pirmąsyk iškeliama mintis apie ypatingą istorinį proletariato vaidmenį); du darbai su 1848–1850 m. revoliucijos Prancūzijoje suvestinėmis: „Klasinė kova Prancūzijoje nuo 1848 m. iki 1850 m. (1850) ir Briumero Lui Bonopartas Aštuonioliktasis (1852). „Klasinėje kovoje“ pirmąkart įvedamas terminas „proletariato diktatūra“ ir naudojama formulė „gamybos priemonių suvisuomeninimas“. „Aštuonioliktajame briumere“ kalbama apie būtinybę sulaužyti seną valstybinį mechanizmą sėkmingam socialistinės revoliucijos vystymuisi; „Apie politinės ekonomijos kritiką“ (1859) pratarmėje glaustai išdėstytas istorijos materialistinis aiškinimas; „Kapitalas“ (I tomas – 1867 m.) – ekonominis istorijos materialistinės interpretacijos pagrindas, pridėtinės vertės teorija, atskleidžianti kapitalo darbininkų išnaudojimo mechanizmą, „Pilietinis karas Prancūzijoje“ (1871) – Paryžiaus komunos, Markso suvokiamos kaip pirmoji proletariato diktatūros patirtis, pamokos, svarstymai apie politinę santvarką, kuri turi susiklostyti po socialistinės revoliucijos; „Gotos programos kritika“ (1875), kur aiškiai formuojama mintis apie pereinamojo laikotarpio tarp kapitalizmo ir komunizmo būtinybę ir pabrėžiama klasinė buržuazinės valstybės esmė, taip pat mėginimų pertvarkyti ją į „liaudies valstybę“, vykdančią pertvarkymus darbininkų naudai, naivumas.
Iš F. Engelso kūrinių politinės teorijos vystymo požiūriu ypač svarbus „Anti-Diuringas“ (darbas publikuotas 1877–1878 m. kaip straipsnių serija ir yra bendras marksizmo pasaulėžiūros išdėstymas, kritikuojant požiūrius. Eugenijaus Diuringo, vieno iš jo ankstesnių nuvainikuotojų), „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“ (1884 m.), kur remiantis istorine medžiaga, tuo metu prieinama, atskleidžiamas valstybės esmės marksistinis supratimas, ir „Apie 1891 m. socialdemokratų programos projekto kritiką“. Savo turiniu šis darbas panašus į K. Markso „Gotos programos kritiką“.F. Engelsas iki 1869 m. politinę ir mokslinę veiklą derino su aktyviu dalyvavimu firmos reikaluose. Paskui jis nusišalino nuo „prakeiktos komercijos“ ir apsigyveno Londone. Marksas mirė 1883 m., Engelsas – 1895 m.Marksizmas yra ilgalaikio Europos intelektualinio vystymosi produktas. Jo pagrindėjai stengėsi sintezuoti įvairių filosofijos mokyklų, ekonominės ir visuomeninės politinės minties pasiekimus. V. I. Leninas kalbėjo apie tris marksizmo šaltinius: vokiečių klasikinę filosofiją su Hegelio dialektika ir Feuerbacho materializmu, anglų klasikinę politinę ekonomiją (Smitas ir Rikardo) ir utopinį socializmą. Buvo ir kitų įtakų – politinė revoliucinių judėjimų, pradedant Prancūzų revoliucija, patirtis, gamtos mokslų ir socialinių tyrimų pasiekimai. K. Marksas kūrė pozityvizmo suklestėjimo epochoje ir tikėjo begalinėmis mokslo galimybėmis. Tačiau jie nesuvedė mokslinės analizės uždavinių su būties aiškinimu, jos „protingumo“ supratimu, kaip vienas iš jų mokytojų, Hegelis. Markas ir Engelsas, kaip visi revoliucionieriai, siekė visuomenės pertvarkymo. „Tezėse apie Fenerbachą“ (1845) Marksas rašo: filosofai tik aiškino pasaulį, uždavinys – jį pakeisti.Marksizmo pagrindas – materialistinė istorijos interpretacija, istorinis materializmas.Kad ekonominė padėtis ir ekonominiai interesai įtakoja politines institucijas, politinę kovą, taip pat žmonių vaizdinius, buvo jau seniai pastebėta. Dar Platonas pažymėjo, kad bet kuri valstybė dalijasi į dvi partijas – turtingus ir vargšus. Vis dėlto buvo manoma, kad protas, žmonių nuomonės ir aistros yra istorinio vystymosi variklis. Pati ekonominė padėtis paprastai buvo aiškinama žmonių savybėmis – darbštumu arba tingumu, protu arba kvailumu ir t. t. Tiesa, T. Moras privačioje nuosavybėje pamatė visų socialinių netvarkų pagrindą. Ruso pabrėžė ryškų prieštaravimą tarp prigimtinės ir visuomeninės nelygybės, o Prudonas, nuosavybę paskelbęs vagyste, kartu puikiai suvokė, kad jis yra pats šiuolaikiškos jai visuomenės pagrindas.
Markas ir Engelsas, sekdami privačios nuosavybės kritikų spėjimais, bandė įsiskverbti į turtinės nelygybės ir visuomeninių prieštaravimų paslaptį. Jie manė, kad jų pagrindas yra gamybos sistema, santykiai, į kuriuos žmonės sueina gamybos procese, arba gamybiniai santykiai. Šių santykių tipas sąlygotas objektyviai, nulemtas gamybos jėgų vystymosi lygio, t. y. gamybos priemonių (gamtos turtai ir darbo įrankiai). Gamybos santykiai, arba gamybos būdas, nustato visą visuomenės gyvenimo ir jos vystymosi tvarką. Gamybos būdo atžvilgiu kiti visuomenės gyvenimo aspektai iškyla kaip darinys, kaip pasekmė, kaip antstatas virš ekonominės bazės.Ši originali idėja išdėstyta „Vokiečių ideologijoje“, „Komunistų partijos manifeste“, ekonominiu ir istoriniu požiūriu kruopščiai apdorota „Kapitale“ ir kituose kūriniuose, tačiau lakoniškiausiai ir apibendrintai ji išreikšta Markso veikale „Apie politinės ekonomijos kritiką“. „Visuomeninėje savo gyvenimo gamyboje, – rašoma ten, – žmonės sueina į tam tikrus, būtinus, nuo jų valios nepriklausančius santykius, kurie atitinka tam tikrą jų materialinių gamybinių jėgų vystymosi pakopą. Šių gamybinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę struktūrą, realią bazę, kurioje iškeliamas juridinis ir politinis antstatas ir kurią atitinka tam tikros visuomenės sąmoningumo formos. Gamybos būdas materialiniame gyvenime sąlygoja socialinį, politinį ir dvasinį gyvenimo procesus.Gamybos jėgos vystosi nepaliaujamai ir periodiškai prieštarauja susiklosčiusiems gamybiniams santykiams, perauga jų rėmus. Tada vyksta pasenusių gamybinių santykių laužymas, atsiranda naujas gamybos būdas, kuris egzistuos tol, kol išsilaikys atitikimas tarp gamybinių jėgų išsivystymo lygio ir gamybinių santykių.Toks ekonominis istorinio vystymosi mechanizmas. Jis atsiranda kaip gamybos būdų pamaina. Marksas kalba apie keturis gamybos būdus. Vieną iš jų jis vadina „azijatišku“. Jam būdingas bendruomeninis žemėvaldos derinys su mišriausia valstybės žemės nuosavybe. Valstybė (jos charakteringa forma yra rytietiškas despotizmas) išnaudoja laisvus valstiečius – bendruomenininkus apkraudama mokesčiais ir organizuodama visuomeninius darbus (irigaciją). Tai mažiau dinaminė santvarka, tūkstantmečius išsilaikiusi Rytuose.
Vakarų Europoje istorija pagal Marksą ir Engelsą yra antikinio (labai paplitus vergvaldystei) gamybos būdo pakeitimas į feodalinį, o feodalinio į buržuazinį arba kapitalistinį.Bet ir buržuazinė santvarka neamžina. Joje jau subrendo prieštaravimas tarp gamybinių jėgų ir gamybinių santykių. Pramoninė revoliucija ypatingai išplėtė gamybos galimybes ir mastus. Ji tampa visuomenine, įvairiose vietose įtraukia daugybę lėšų ir žmonių ir reikalauja naujų valdymo formų, kartais nacionaliniu arba net tarptautiniu lygiu. O privati nusavinimo forma, privati nuosavybė tam trukdo ir tampa gamybos pančiais. Tai veda į ekonomines krizes. Pirmoji kapitalistinės gamybos krizė, paminėta Markso 50-ųjų metų pabaigoje, liudijo, jo nuomone, apie tai, kad sistema negyvybinga, jos ekonominis mechanizmas sprogsta.Tačiau Marksas ir Engelsas nėra aklo ekonominio determinizmo šalininkai. Jiems ekonominiai dėsniai tik dirva, kurioje vyksta socialinis gyvenimas. Visuomenė sukuria papildomus faktorius ir galimybes pakeisti gamybos būdamas. Visi mums iki šiol žinomi gamybos būdai sukurti ant socialinės nelygybės ir išnaudojimo. Jų pagrindas – atotrūkis tarp darbo ir nuosavybės gamybos lėšomis. Dirbantysis jomis nedisponuoja, jis turi eiti pas savininką, o šis pasisavina dalį darbo produkto. Esant vergvaldiškam ir feodaliniam ūkiui tai daroma priverstinai – vergai, baudžiauninkai asmeniškai nėra laisvi, jie priversti dirbti ponams. Kapitalizme darbininkas laisvas, tačiau jį į fabriką varo alkis, o kapitalistas pasisavina dalį jo darbo pridėtinės vertės forma, t. y. ne visiškai apmoka jo darbą. Markso pridėtinės vertės teorija, nežinoma ankstesnei politinei ekonomikai, buvo pašaukta pademonstruoti, kad kapitalo pagrindas yra ne šeimininkų taupumas, o svetimo darbo eksploatavimas. O jeigu jau taip, tai atsiranda proletariatas kaip klasė, kuri suinteresuota padaryti galą kapitalizmui.Klasinių interesų koncepcija, klasinis santykis su visais visuomenės gyvenimo reiškiniais, istorijos ir esamos padėties supratimas kaip nepaliaujamo klasinių prieštaravimų ir konfliktų virtinės – antrasis svarbiausias marksizmo indėlis į politinės minties metodologiją ir ne mažiau svarbus už materialistinį istorijos interpretavimą.
Supratimai apie vystymosi kelius, išplaukiantys iš materializmo ir klasinio interpretavimo, pirmąsyk aiškiai ir lakoniškai buvo išdėstyti „Komunistų partijos manifeste“. Šmėkla klaidžioja po Europą, komunizmo šmėkla. Visų visuomenių istorija – tai klasių kovos istorija. Šiuolaikinių valstybių vykdomoji valdžia – tai bendrų buržuazijos reikalų tvarkymo komitetas. Buržuazija ruošia sau duobkasį, proletariatą, jos žlugimas ir proletariato pergalė neišvengiami. Proletariatas savo politinį viešpatavimą panaudoja tam, kad žingsnis po žingsnio išplėštų iš buržuazijos visą kapitalą, centralizuotų visas gamybos priemones valstybės rankose, padidintų gamybos jėgų sumą. Ir finalas: Proletarams nėra ko prarasti, išskyrus savo grandines, jie užkariaus visą pasaulį. Visų šalių proletarai, vienykitės!“Marksas ne atskleidė klasių egzistavimą, bet sustiprino šį supratimą, papildė aiškiu ekonominiu turiniu ir plačiai juo operavo perėjimo į socializmą neišvengiamybei patvirtinti. Laiške Veidemejeriui 1852 m. jis taip apibrėžė savo indėlį į supratimo apie klases vystymąsi: „Tai, ką padariau naujo, įrodo: 1) kad klasių egzistavimas susietas tik su tam tikromis istorinėmis gamybos vystymosi fazėmis; 2) kad klasių kova būtinai veda į proletariato diktatūrą; 3) kad ši diktatūra pati parengia tik perėjimą į visuomenę be klasių ir visų klasių panaikinimą.Visuomeninės santvarkos pakeitimas vyksta revoliuciniu keliu. Jos pirmaeilis uždavinys – valdžios užkariavimas… Kiekvienas, kuris siekia klasių viešpatavimo, – rašo Marksas ir Engelsas „Vokiečių ideologijoje“, – net jei jo viešpatavimas sąlygoja, kaip tai yra su proletariatu, naikinančiu visą seną visuomenės formą ir viešpatavimą apskritai – pirmiausia turi užsikariauti politinę valdžią“.Revoliucija, kaip paprastai, įgyja prievartos formas. „Komunistų partijos manifeste“ rašoma, kad proletariatas įtvirtina savo viešpatavimą prievarta nuversdamas buržuaziją. Sukilimo metodas nebuvo absoliutinamas. Ir Markas, ir Engelsas manė, kad proletariatas turi išnaudoti visas galimybes revoliucijai įgyvendinti taikiu būdu. Demokratinės respublikos režimas, rinkėjų rato išplėtimas sudarė tam prielaidas. 1872 m. Marksas pasakė, kad Anglijoje ir JAV revoliucija galėjo įvykti greičiau visuomeninio balsavimo nei prievartos būdu. Vis dėlto revoliucinė prievarta ne tik nebuvo atmesta, bet ir buvo traktuojama kaip tipiška ir labiausiai tikėtina darbininkų klasės atėjimo į valdžią forma. „Anti-Diuringe“ Engelsas, prisimindamas, kad prievarta istorijoje ne tik vaidina neigiamą, bet ir revoliucinį vaidmenį, kad ji, Markso žodžiais, yra bet kokios senos visuomenės, kai ji nėščia, nauja pribuvėja, ir priduria, kad proletariatui turbūt teks imtis būtent tokios prievartos.
Marksui ir Engelsui atrodė, kad socialistinė revoliucija turi laimėti vienu metu visose kapitalistinėse šalyse. Iš čia šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Be to, galbūt nebuvo pakankamai įvertinta revoliucinės situacijos formavimo specifika.Revoliucijos tikslas – žmogaus žmogumi išnaudojimo panaikinimas, beklasės visuomenės, išgyvendinančios privačią nuosavybę, sukūrimas, gamybos kultūros ir masių gerbūvio pakėlimas. Tai visuomeniniai, klasiniai uždaviniai. Su jais glaudžiai susiję žmogiškieji komunizmo matmenys – asmenybės suklestėjimas, jos harmoningas egzistavimas visuomenėje. Komunistinėje visuomenėje, sakoma „Manifeste“, kiekvieno žmogaus laisvas vystymasis yra visų žmonių laisvo vystymosi sąlyga.Komunizmas, sumanytas Markso ir Engelso, leidžia įveikti tą socialinį, politinį, religinį, psichologinį susvetimėjimą, kurį žmogus patiria buržuazinėje santvarkoje, privačios nuosavybės, kapitalo, pinigų ir prekių karalystėje, kada visuomenė, valstybė, ekonominio gyvenimo ir politinės valdžios mechanizmas jo atžvilgiu veikia kaip išorinė jėga, kuriai jis negali daryti įtakos, nors visuose tuose procesuose jis, atrodytų, dalyvauja, formaliai laisvas ir gali išreikšti savo valią. Žmogaus susvetimėjimo kapitalizme ir būtinybės jį įveikti tema ypač domino Marksą 40-aisiais metais, apie tai liudija jo „Ekonomikos filosofiniai rankraščiai“ 1844 m.Komunistinės visuomenės sukūrimas – ilgas procesas. Jam reikia pereinamojo periodo. Ši mintis ryškiausiai išdėstyta Markso „Gotos programos kritikoje“. „Tarp kapitalistinės ir komunistinės visuomenės yra revoliucinio pirmojo pertvarkymo į antrąjį periodas. Šį periodą atitinka ir politinis pereinamasis periodas, ir to periodo valstybė negali būti niekas kita tik revoliucinė proletariato diktatūra“.Tokie yra filosofiniai, ekonominiai ir sociologiniai rėmai, kuriuose Marksas ir Engelsas svarsto valstybės ir teisės klausimus.„Hegelio teisės filosofijos kritikoje“ (1844) Marksas rašė, kad teisiniai santykiai, lygiai kaip valstybės formos, negali būti suprantamos nei iš savęs pačių, nei iš vadinamosios žmogaus sielos, jie šaknijosi materialiniuose gyvenimo santykiuose, šių santykių anatomijos reikia ieškoti politinėje ekonomikoje. Iš čia ne valstybė nustato nuosavybę, o nuosavybė nustato valstybę. Gotos programos sudarytojams Marksas priekaištauja už tai, kad jie, kaip Hegelis, į valstybę žiūri kaip į savarankišką esmę, turinčią dvasinius, moralinius ir laisvus pagrindus“. Marksas atmeta „laisvos liaudies valstybės“ šūkį, iškeltą Gotos programoje. Pasak Markso ir Engelso, valstybė atsiranda ir egzistuoja klasinėje visuomenėje, vadinasi, ji savo prigimtimi yra klasinė. „Valstybė, – skaitome „Vokiečių ideologijoje“, – tai ta forma, kurioje individai, priklausantys viešpataujančiai klasei, įgyvendina savo bendrus interesus. „Manifeste“ praėjusio šimtmečio vidurio Europos valstybės traktuojamos kaip buržuazijos bendrų reikalų valdymo komitetas.
Vis dėlto tai nereiškia, kad valstybė vykdo tik valdančiosios klasės interesus. Marksas „Kapitale“ perspėja dėl tokio supaprastinimo. Jis rašo, kad valstybės veikla apima dvi sferas: „… bendrų reikalų, išplaukiančių iš bet kurios visuomenės prigimties vykdymo, ir specifines funkcijas, išplaukiančias iš priešingumo tarp vyriausybės ir liaudies masių“. Maksas taip pat pažymi, kad valdančiosios klasės intereso nereikia suprasti tiesiogine prasme. Viešpataujanti klasė ne izoliuota nuo kitų socialinių sluoksnių ir klasių, jie daro jai įtaką ir verčia skaitytis su savimi.Pagaliau Marksas ir Engelsas išskyrė ypatingus atvejus, kada valstybė, savotiškų klasinių jėgų santykių dėka įgijo nepriklausomybę nuo jų. Štai ką apie tai rašo F. Engelsas „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmėje“: „Išimtinais atvejais vis dėlto būna periodų, kada kovojančios klasės pasiekia tokią jėgų pusiausvyrą, kad valstybinė valdžia, kaip tarpininkė tarp jų, tam tikram laikui gauna savarankiškumą abiejų klasių atžvilgiu. Tokia XVII–XVIII a. absoliutinė monarchija, kuri supusiausvyrina dvarininkiją ir buržuaziją vieną prieš kitą, toks pirmosios ir ypač antrosios prancūzų imperijos bonapartizmas, kuris siundė proletariatą prieš buržuaziją ir buržuaziją prieš proletariatą. Naujausias pasiekimas šioje srityje, kai valdovas ir pavaldiniai atrodo ypač komiškai, yra naujoji Bismarko nacijos Vokietijos imperija: čia kapitalistai ir darbininkai pusiausvyroje vieni prieš kitus ir nuskurdusios prūsų provincialios junkerystės interesais vienodai pučiasi.Markso ir Engelso valstybės kilmės supratimai leidžia patikslinti ir jos esmės suvokimą „Vokiečių ideologijoje“ valstybės atsiradimas siejamas su visuomeniniu darbo pasidalijimu, privačios nuosavybės ir antagonistinių klasių atsiradimu. Vėliau F. Engelsas gvildeno šią temą „Šeimos,privačios nuosavybės ir valstybės kilmėje“. F. Engelso knyga buvo atsiliepimas į L.Morgano tyrimą. „Senovės visuomenė“ (1877) ir atspindėjo savo meto žinių lygį. Daugelis jos išvadų buvo pakoreguotos arba vėlesnių atradimų dėka atmestos. Tačiau tai nesumenkino jos vertės. Skirtingai nuo daugelio savo pirmtakų ir amžininkų Engelsas nesutapatino valstybės su viešąja valdžia. Tradiciškai juristai, sociologai, politologai žiūrėjo į valstybę būtent kaip į viešąją valdžią, visuomeninių reikalų valdymo mechanizmą arba formą. Engelso nuomone, valstybė įtraukia savyje visuomeninių reikalų tvarkymą, tačiau tuo neapsiriboja. Valstybė turi dar vieną požymį – valdžių klasinį pobūdį. Šiuolaikinėse valstybėse šios abi savybės (visuomeniškai naudingų funkcijų vykdymas ir klasingumas) neatskiriamos. Viena egzistuoja kitoje. Tačiau pirmykščiuose santykiuose, gimininėje santvarkoje buvo ne taip. Viešoji valdžia ir jos organai (vadas, liaudies susirinkimas) buvo, bet jie neatsiskyrė kaip ypatinga uždara korporacija. Jie rėmėsi visais gyventojais, o visi suaugę vyrai buvo ginkluoti, tad realiai dalyvavo valdžioje ir ją gynė. Prievarta buvo išimtinis atvejis, o valdžios autoritetas buvo grindžiamas pagarba papročiams ir vadų bei senolių išmintimi. Tokiomis sąlygomis viešoji valdžia faktiškai išreiškia bendrus ir tik bendrus interesus.
Bet skylant visuomenei į klases atsiranda ir ypatingas, iš visuomenės išskirtas valdžios aparatas, saugantis valdžios viršūnę ir besiremiantis sau pavaldžia jėga, o ne ginkluota liaudimi. Čia ir prasideda valstybė, prie bendrų reikalų pridedanti privilegijuotos mažumos interesus. Štai kuo iš principo skiriasi valstybė nuo viešosios valdžios. Valstybė – tai viešoji valdžia klasinėje visuomenėje. Ir ji tarnauja viešpataujančios klasės interesams, t. y. vergvaldžių, feodalų, buržua, o ne visuomenės gerovei, kaip manė dauguma mąstytojų, pradedant nuo senovės.Marksistinis valstybės supratimas nepasidavė susiklosčiusioms tradicijoms. Bet ir jis turėjo pirmtakų. Prisiminkime Frasimachą iš Platono dialogo „Valstybė“, kuris įrodinėjo, kad bet kuri valdžia tarnauja savo interesams, nors ir skelbia juos esant visuomenės gerove ir teisingumu. Prisiminkime T. Morą, pamačiusį savo laiko valstybėse tik „turtuolių suokalbį“, arba Ž. Ž. Ruso, kuris traktate apie nelygybės priežastis visuomenės sutartį, neva atvedusią prie valstybės likvidavimo, vadina vargšų apgaudinėjimą turtuoliais.Iš marksistinio valstybės supratimo savitumo išplaukia ir jos atmirimo koncepcija, kuri atrodo absurdiška tuo, kad sutapatina valstybę su viešąja valdžia. Engelsas rašo, kad „visuomenė, kuri organizuoja gamybą laisvos ir lygios gamintojų asociacijos pagrindu, nukreips visą valstybinį mechanizmą ten, kur jai tada bus tikroji vieta: į senienų muziejų greta verpstės ir bronzinio kirvio“. Bet tai nereiškia, kad įsivyraus savivalė. Marksas ir Engelsas puikiai suvokė valdymo būtinybę visuomenėje su aukštu gamybos jėgų lygiu. Valdymas liks. Jis tik neteks klasinio charakterio, grįš prie savo pirmapradės esmės. Tai bus, kaip kalbėjo Sen Simonas, daiktų ir procesų, o ne žmonių valdymas.Beje, tai įvyks ne iš karto, o aukščiausioje komunizmo stadijoje, po pereinamojo periodo, kurio valstybingumas negali būti niekas kita, tik proletariato diktatūra.
Marksui ir Engelsui prikiša ekonominį ir klasinį faktorių absoliutizavimą nustatant valstybės charakterį ir likimus, valstybingumo kultūrinių, nacionalinių istorinių ypatybių ignoravimą ir apskritai istorinį vystymąsi įvairiose šalyse. Tam tikra prasme tai tiesa. Engelsas paaiškino, kodėl taip atsitiko: XVIII–XIX a. mąstytojų ekonominio pagrindo ir klasinių prieštaravimų neįvertinimas, istorijos eigos aiškinimas vyraujančių idėjų pakeitimu (švietėjai, utilitaristai, Sen Simonas, O. Kontas ir kt.) žadino marksizmo pradininkus koncentruoti dėmesį būtent į politinių idėjų ir institutų klasines ir ekonomines šaknis. Čia buvo jų atradimas, jų tyrimo metodo specifika. Deja, jie dažnai nepakankamai dėmesio skyrė kitiems faktoriams, formuojantiems valstybingumą (tam, ką Monteskjė, o po jo ir Hegelis vadino „liaudies dvasia“), iš principo neneigdami jų poveikio. Klasinio traktavimo absoliutizacijoje daugiau kalti epigonai nei marksizmo kūrėjai.Tai reikia turėti galvoje vertinant šiandieninę polemiką apie „formacinį“ ir „civilizacinį“ istorinio vystymosi ir ypač valstybės traktavimą. Juos abu vieną kitam priešpastatyti arba izoliuoti ieną nuo kito reikštų abu traktavimus pasmerkti bergždumui. Sintezės paieška, priešingai, galėtų pasitarnauti pagrindu analizuojant daugiaplanę tikrovę.Terminas „proletariato diktatūra“ pirmą kartą Markso pavartotas kūrinyje „Klasinė kova Prancūzijoje“ (1850). „Manifeste“ jo nėra, nors, regis, ši idėja numanoma kai kuriose „Manifesto“ tezėse, pavyzdžiui, proletariatas, prievarta nuvertęs buržuaziją, įtvirtina savo valdžią; artimiausias tikslas – buržuazijos viešpatavimo panaikinimas, politinės valdžios užkariavimas; pirmas darbininkų revoliucijos žingsnis – proletariato pavertimas valdančiąja klase, demokratijos užkariavimas.Nei Marksas, nei Engelsas neapibrėžė proletariato diktatūros. Vėliau atsirado du jos traktavimai. V. I. Leninas rėmėsi tuo, kad bet kuri diktatūra – tai valdžia, besiremianti prievarta, ir Rusijos sąlygomis pateisino žmogaus teisių apribojimus bei visuotines ir lygios rinkimų teisės atsisakymą darbininkų valdžios aprūpinimo labui (tarybų respublika). Vienas iš idėjinių II Internacionalo vadų K. Kautskis proletariato diktatūrą suprato ne kaip ypatingą valdžios formą, nesiremiančią įstatymu, o kaip darbininkų pavertimą valdančiąja klase, t. y. kaip valstybės klasinę esmę po socialistinės revoliucijos pergalės. Jo nuomone, proletariato atėjimas į valdžią turi vykti taikiu būdu per visuotinę rinkimų teisę. Iš čia proletariato diktatūra – tai demokratijos triumfas. Jos valstybinė forma gali būti tik parlamentinė respublika.
Markso ir Engelso mintys apie taikių socialistinės revoliucijos formų galimybę ir jų pripažinimas Paryžiaus komunos (K. Markso „Pilietinis karas Prancūzijoje“) liudija, kad Marksas ir Engelsas neatmetė tokios proletariato diktatūros interpretacijos, nors, skirtingai nuo Kautskio, jie jos neabsoliutizavo.Proletariato diktatūra nereiškė vienos klasės valdžios, primetančios jėgą likusiai visuomenės daliai. Kūrinyje „Klasinė kova Prancūzijoje“ Marksas charakterizavo kaip susitelkimą su smulkiosios buržuazijos ir valstietijos revoliuciniais elementais. „Aštuonioliktajame Lui Bonaparto briumere“ Marksas rašo, kad „valstiečiai miesto proletariate rado savo sąjungininką ir vadą, pašauktą nuversti buržuazinę santvarką“.Tame pat „Aštuonioliktajame briumere“ Marksas prieina išvadą, kad proletariato valdžios paėmimas neįmanomas be senos valstybinės mašinos sunaikinimo. „Visi perversmai, – rašo jis, – tobulino šią mašiną, užuot ją laužę“. Paryžiaus komunos patirtis patvirtino jo nuomonę. Marksas analizuoja Paryžiaus komunos patirtį ir „Pilietiniame kare Prancūzijoje“.Šis kūrinys bei Markso ir Engelso pratarmė „Manifesto“ 1872 m. leidimui įsidėmėtini tuo, kad Komuna traktuojama kaip pirmasis istorinis darbininkų valdžios pavyzdys. Sena valstybinė mašina pakeista tikra liaudies savivalda. Vietoj nuolatinės armijos – visuotinis liaudies apginklavimas, vietoj policijos – darbininkų būriai. Visi pareiginiai asmenys buvo renkami, juos gyventojų valia galima buvo bet kada atšaukti. Valdžios organai ne tik leido įstatymus, bet ir įgyvendino sprendimus. Panaikinusi įstatymus leidimo ir vykdomosios valdžios atskyrimą, Komuna, pasak Markso, tapo „ne parlamentine, o dirbančiąja korporacija“. Marksas Komunoje matė atvirą, galų gale, formą, kuriai esant galima išlaisvinti darbą. Engelsas manė, kad Komuna jau nebuvo valstybė tikra to žodžio prasme.Į teisę Markso ir Engelso požiūris toks pat metodologinis, kaip ir į valstybę: ji negali būti suprantama iš savęs pačios, šaknytis materialinėse gyvenimo sąlygose ir turėti klasinį pobūdį. Teisė, sakoma „Manifeste“, – tai įteisinta buržuazijos valia.
Keletą įdomių pastabų apie teisę Marksas padarė „Kapitale“. Traktuodamas teisę kaip gamybos santykių formą, jis pabrėžia, kad teisė negalinti sau pajungti pirminių gamybinių ryšių.Pasak Markso, buržuazinė teisė abstrahuojama nuo asmenybės. Įvertindamas tradicinius supratimus apie teisę kaip lygybės santykius, Marksas rašo, kad esant buržuazinei santvarkai – tai funkcija. Lygybė formali. Realios laisvės nėra. Vargšai, neturintys privačios nuosavybės, neturi laisvės ir lygybės.Įdomūs samprotavimai apie teisę proletariato diktatūros pereinamuoju laikotarpiu išdėstyti „Gotos programos kritikoje“. Kadangi iš karto pasiekti visiško materialinių poreikių patenkinimo, kartu ir materialinės lygybės nepavyks, veiks taisyklė: už vienodą darbo kiekį – vienoda produkto kokybė, t. y. kiekvienam pagal darbą. Išoriškai tai primena prekių mainus esant kapitalizmui. Tokia atlygio už darbą forma liudija apie pirmosios komunizmo fazės netobulumą. Marksas rašo, kad šio periodo teisė lieka įsprausta į buržuazinius rėmus, apibūdina ją kaip buržuazinę. Vis dėlto ji būtina kaip darbo matavimo ir vartojimo reguliatorius. Tik aukščiausioje komunizmo stadijoje bus įmanoma „visiškai įveikti siaurą buržuazinės teisės horizontą“.Žinom du kraštutinumus marksizmo atžvilgiu:Viena vertus, garsus Lenino pasisakymas: „Markso mokymas visagalis, nes jis tikras“. Šis publicistinis pareiškimas tapo TSKP ir tarybų valstybės credo. Marksizmas buvo išaukštintas kaip Šventasis Raštas, religinė tiesa, kuria negalima abejoti ir kritikuoti.Kitas kraštutinumas, plačiai paplitęs mūsų šalyje, žlugus komunistiniam režimui, marksizmas visiškai atmetamas kaip ne tik klaidinga, bet ir kenksminga srovė su vien tik neigiamomis pasekmėmis, kalta dėl visų totalitarinio „realistinio socializmo“ blogybių. Tai antiistorinis vertinimas jau vien dėl to, kad dedamas lygybės ženklas tarp Markso, Engelso ir tų, kurie pasiskelbė jų pasekėjais Rusijoje ir kitose šalyse.
Markso ir Engelso mokymas traktuotinas kaip savo meto produktas, o ne kaip aukščiausias taškas pasaulinės ir politinės minties evoliucijos užbaigimas. Idėjų vystymui šis mokymas turėjo esminį ir pozityvų indėlį.Pradėkime nuo teoretinio Makso ir Engelso palikimo vertinimo, nuo jų požiūrio į valstybę. Buvo plačiai paplitusi mintis, kad mokslinio socializmo pradininkai priklauso prie „valstybininkų“ idėjinių totalitarizmo pirmtakų, kaip Platonas, Gobsonas, Hegelis. Prie šio požiūrio populiarizacijos mūsų šalyje prisidėjo K. Popero knygos „Atvira visuomenė ir jos priešai“ vertimas. Kaip argumentai dažnai naudojamos marksistinės proletariato diktatūros ir prievartinio buržuazinės valdžios nuvertimo koncepcijos. Supratimą „proletariato diktatūra“ galima aiškinti įvairiai. Kai dėl šaukimo į prievartinę revoliuciją, tai čia ne totalitarizmo požymis. Vienas iš liberalizmo pradininkų Dž. Lokas taip pat pripažino teisę sukilti kaip garantiją nuo tironijos, kaip kraštutinę liaudies suvereniteto išreiškimo ir įtvirtinimo formą. Ši pozicija revoliucinė ir demokratinė, pašaukta išlaikyti laisvę, o ne pateisinti prievartą. Markso siekimas įveikti žmogaus susvetimėjimą, individualinės laisvės paskelbimas laisvo visuomenės vystymosi sąlyga, proletariato valstybės kaip savivaldos Paryžiaus komunoje supratimas, valstybės atmirimo idėja sukyla prieš marksizmo sutapatinimą su totalitarizmu.Dėti lygybės ženklą tarp „realaus socializmo“ praktikos bei Markso ir Engelso idealų būtų lygiai taip pat neteisinga, kaip inkvizicijos nusikaltimus, daugybę nuodėmių ir piktnaudžiavimų bažnyčia priskirti krikščionybės pagrindėjui.Neginčytinai reikšmingas ir labai originalus Markso ir Engelso indėlis į mokslą apie valstybę ir teisę, politologiją ir sociologiją. Pirmiausia tai istorinis materializmas ir klasinis požiūris į visuomeninio gyvenimo reiškinius. Šiuo pagrindu Markso pasekėjai daug ką hiperbolizavo, suvulgarino, suabsurdino, pritaikė teoriją momento reikmėms. Vargu ar reikėtų tuo kaltinti marksizmo pradininkus. Jie negalėjo numatyti savo mokymo dogmatizavimo.
Panašiai kaip pozityvistai Marksas ir Engelsas bando analizuoti realią dalykų padėtį, o ne remtis idealais, abstrakčiais proto principais. Tiesa, skirtingai nuo pozityvistų, marksizmo pradininkai mano, jog įmanoma įsiskverbti į gamtos ir visuomeninių reiškinių esmę. Pastatę Hegelio dialektiką ant materialinio pagrindo, Marksas ir Engelsas pasiūlė savotišką ir daugeliu atvejų pasirodžiusį naudi