Futurizmo ir dadaizmo judejimu filosofija

TURINYS

Įvadas 2
Modernizmas 3
Futurizmas 3
Dadaizmas (dada) 5
Išvados 7
Informacijos šaltiniai 8Įvadas
Meno filosofija apibrėžia dailę kaip būdą vizualiai (regėjimu) suvokti pasaulį. Yra ir kitų pasaulio suvokimo metodų. Mes galime pasaulį išmatuoti ir rezultatus užrašyti sutartine ženklų (skaitmenų arba raidžių) sistema; galime daryti eksperimentais paremtas išvadas. Galime aiškinti pasaulį vaizdinių sistemomis (mitais). Tačiau dailės negalima painioti su šiomis veiklos sritimis: ji yra amžinas klausimas, kurį kelia regėjimo pojūtis regimajam pasauliui, o dailininkas yra žmogus, sugebantis ir norintis savo vizualinę percepciją išreikšti materialia forma. Pirmoji stadija – percepcija (suvokimas), antroji – ekspresija (išreiškimas), beet tikrovėje šiedu procesai yra neatsiejami: dailininkas išreiškia tai, ką suvokia, o suvokia tai, ką išreiškia.
Visa dailės istorija – tai vizualinio suvokimo būdų istorija, atspindinti, kaip žmogus mato pasaulį. Menas yra realybės konstravimas.
Modernizmas dailėje prasidėjo nuo vieno prancūzų dailininko Paul‘o Cezanne pasiryžimo objektyviai matyti pasaulį. Cezanne troško matyti pasaulį ar bent tą jo dalį, apie kurią mąstė, kaip objektą, t.y. betarpiškai, be „grynojo“ proto ir „negrynų“ emocijų įsikišimo. Jo artimiausi pirmtakai impresionistai pasaulį matė subjektyviai – juos domino jausmai, kuriuos sužadindavo kintantis appšvietimas ir matymo rakursas. Kiekvieną kartą pasaulis jiems darė skirtingą, vis kitokį įspūdį ir reikėjo kurti vis naują meno kūrinį. Bet Cezanne norėjo prasiskverbti pro šitą neapčiuopiamą mirguliuojantį daiktų paviršių prie nekintamos realybės, kuri slepiasi giliai po spalvingu, bet apgaulingu ja

ausmų kaleidoskopo piešiamu paveikslu. Cezanne buvo realizmo atstovas.
Iš realizmo atsirado modernizmas. Modernizmas yra kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje ir trukęs iki XX a. vidurio ir pasireiškęs mene, architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose. Svarbiausios klasikinio modernistinio meno kryptys: fovizmas, ekspresionizmas, kubizmas, futurizmas, abstrakcionizmas, dadaizmas, siurrealizmas. Visoms šioms modernizmo srovėms būdinga tai, kad joms formuojantis reikšmingą vaidmenį suvaidino poetai ir literatai.Modernizmas
Modernizmas yra kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje ir trukęs iki XX a. vidurio ir pasireiškęs mene, architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose.
Tuo laikotarpiu vyko svarbūs pokyčiai žmonių mąstysenoje, suteikę meno kūriniams visiškai naujas ir neįprastas formas. Industrializacija, I–ojo Pasaulinio karo išgyvenimai, naujos mokslo teorijos intensyvino naujų raiškos būdų paieškas dailėje.
Pagrindiniai modernistinio meno brruožai.
 Naujumo siekis ir tradicijų neigimas.
 Minties reiškimas abstrahuotu pavidalu, atsisakymas imituoti regimąsias formas.
 Menas suvokiamas ne kaip pasaulio atspindys, o kaip vidinio žmogaus pasaulio išraiška.
Modernizmas yra skirstomas į du etapus: klasikinį (trukusį iki II pasaulinio karo) bei vėlyvąjį (trukusį nuo pokario iki 7 dešimtmečio II pusės). Klasikinis modernizmas formavosi Vakarų Europoje, o vėlyvasis – JAV.
Svarbiausios klasikinio modernistinio meno kryptys: fovizmas, ekspresionizmas, kubizmas, futurizmas, abstrakcionizmas, dadaizmas, siurrealizmas.
Toliau darbe nagrinėsiu dvi modernistinio meno kryptis: futurizmą ir dadaizmą.Futurizmas
Futurizmas – XX amžiaus pradžioje susikūrusi moderniojo meno šaka. Jo iniciatorius la
aikomas italų poetas Filipas Tomazas Marinetis (Filippo Tomasso Marinetti), kuris 1909 m. paskelbė ateities meno – futurizmo – manifestą. Tame manifeste drąsiomis retoriškomis frazėmis skelbiamas praeities meno (le Passeisme) galas ir ateities meno (le Futurisme) gimimas. Jame buvo laužomi visi standartai, tapyba ir skulptūra siekė perteikti judėjimą.
Marinetti subūrė apie save poetus ir tapytojus, iš kurių žymiausi buvo Umberto Boccioni (1882–1916), Carlo Carra (1881–1966), Luigi Russolo (1885–1947), Giacomo Balla (1871–1958) ir Gino Severini (1883–1966).
Boccioni parašė „Tapytojų futuristų manifestą“, kurį išspausdino 1910 m. vasario 11 d., o kovo 3 d. viešai paskelbė Turino Čiarelos teatre susirinkusiai publikai. Po to balandžio 11 d. pasirodė „Futuristinės tapybos technikos manifestas“. Vėliau manifestai ir vieši pareiškimai pasipylė vienas po kito. 1912 m. grupė suorganizavo savo kūrybos parodą Paryžiuje (vėliau ji perkeliama į Londoną ir Berlyną), 1914 m. Boccioni išleido knygą, kurioje galutinai suformulavo futuristų idealus – faktiškai ir formaliai ši knyga buvo paskutinė, nes tais pačiais metais prasidėjęs karas išblaškė grupę. Boccioni, aktyviausioji grupės jėga, žuvo 1916 m. nelaimingo atsitikimo metu, jau beveik pasveikęs po sužeidimo kare. Daugiau grupė niekuomet nesusitelkė. Severini kuriam laikui pasuko į kubizmą, Carra’ą stipriai paveikė metafiziniai de Chirico paveikslai, Balla galop sugrįžo į akademinį realizmą, o Russolo, buvęs visų pirma kompozitorius, atsidėjo futuristinei muzikai (kartais vadinamai „bruitizmu“) ir visai atsižadėjo tapybos.
1910 m. manifestas yra logiškai pagrįstas dokumentas. Jis pradedamas teiginiu, ka
ad senoji formos ir spalvos samprata daugiau nebepatenkina augančio tiesos poreikio: visi daiktai juda, lekia, sparčiai keičiasi, o menininkas privalo vaizduoti šį visuotinį judėjimą. Erdvė jau neegzistuoja pati savaime, ji – tik atmosfera, kurioje juda ir sąveikauja kūnai. Spalvos irgi kinta, mainosi, šešėliai švyti, virpa. Penki tapytojai paskelbia:
1) Kad reikia su panieka atmesti visas imitacines formas ir šlovinti originalias formas.
2) Kad mes turime sukilti prieš žodžių „harmonija“ ir „geras skonis“ tironiją. Šiais lanksčiais žodžiais norint galima paneigti net Rembrandto, Goya’os ir Rodino kūrybą.
3) Kad meno kritika yra visai bevertė ir net žalinga.
4) Kad reikia išmesti iš kūrybos sustabarėjusį, nudėvėtą turinį, nerti į šiuolaikinio gyvenimo sūkurį, karštą, didingą plieno ir svaiginančio greičio pasaulį.
5) Kad kaltinimas „bepročiai“, kuriuo novatoriai dažnai apšaukiami, norint juos nutildyti, yra kilnus ir garbingas titulas.
6) Kad papildomos spalvos (komplementarizmas) tapyboje yra tokia pat absoliuti būtinybė kaip laisva eilėdara poezijoje ar polifonija muzikoje.
7) Kad visuotinį dinamizmą tapyba turi perteikti dinamiškais pojūčiais.
8) Kad tyrumas ir skaistumas labiau nei kitos savybės yra būtinos norint interpretuoti gamtą.
9) Kad judėjimas ir šviesa griauna kūnų materialumą.
Visi pozityvieji manifesto teiginiai apibendrinti ketvirtajame punkte: menininkas turi vaizduoti šiuolaikinio gyvenimo sūkurį – karštą, didingą plieno ir svaiginančio greičio pasaulį. Panašiai dinamišką gyvenimo pusę akcentavo impresionistai, tačiau jie nesprendė problemos, kaip perteikti judėjimą statiškoje tapyboje ir skulptūroje. Futuristų sprendimas buvo kiek na
aivokas: lekiantis šuoliais žirgas, anot jų, turi ne keturias, o dvidešimt kojų, kurių judesys – trikampis. Jie tapė arklius, šunis, žmones su daugybe paeiliui arba spinduliu išdėstytų kojų. Garsą galima išreikšti bangų seka, spalvą – lūžtančio spektro ritmu. Skirtingi individualaus suvokimo aspektai suvedami į vieną „sąveikų procesą – simultaniškumo lydinį“.
Nors futurizmo sąjūdis gyvavo labai trumpai, jis padarė didelę įtaką šiuolaikiniam menui. Bandydami perteikti judesį, futuristai sekė kinematografu; jų kūryba – tai veikiau plastiniai judesio s.imboliai nei pavaizduotas judesys. Svarbiausia jų kūrybos reikšmė išplaukia iš to, kad jie skelbė naują požiūrį į tipiškus šiuolaikinio pasaulio daiktus, būtent – mašinas, ir į šiuolaikinio žmogaus būseną, būtent – greitį. Boccioni’o 1913 m. sukurtos skulptūros „Unikalios tįsios formos erdvėje“ (bronzos liejiniai, Niujorkas, Moderniojo meno muziejus; Milanas, Moderniosios dailės galerija; Ciurichas, Meno galerija ir Winstono kolekcija) yra tokios vitališkos ir dinamiškos, kad asocijuojasi nebent tik su baroko skulptūromis, tačiau baroko skulptūros dar sruvena savyje, o aeroplano formas pranašaujančios Boccioni’o skulptūros jau šauna į pačią erdve. Iš pradžių visi futuristai stengėsi vaizduoti gamtos ir mechanines jėgas (pvz., Balla’os „Automobilis ir triukšmas“, 1912, Carra’os „Ką man papasakojo automobilis“, 1911, Russolo „Žaibo blyksnis“, 1911, Severinio „Tabarino baliaus dinaminis hieroglifas“, 1912). Tačiau šis eksperimentas greit išsisėmė. Gal Boccioni dar būtų pajėgęs pasiekti kokią naują sintezę, bet kiti tapytojai nugrimzdo į realizmą ir akademizmą. Priežastys visai aiškios: futurizmas iš esmės buvo simbolinis menas, bandymas iliustruoti sąvokas plastinėmis formomis. Bet gyvas menas visuomet eina nuo jausmo prie išraiškos ir tik atsitiktinai įgyja simbolinę reikšmę.Dadaizmas (dada)
Dada arba Dadaizmas (pranc. dada – vaikiškas arkliukas arba kūdikio lemenimas) prasidėjo 1916 m. Ciūriche, Šveicarijoje, kaip atsakas į I Pasaulinio karo baisumus. Iš Ciūricho dadaizmas išplito po visą Europą: Vokietiją, Ispaniją, Prancūziją, kai kuriose Rusijos dalyse ir net JAV – Niujorke. Dadaizmas buvo nihilistinis kultūrinis judėjimas, paneigęs visus iki tol buvusius dailės, literatūros principus. Anot dadaizmo šalininkų, Dada ne menas, o antimenas. Viskas ką ankstesnė dailė vaizdavo, dadaistai piešė priešingai. Dadaistai bandė paneigti visas tuometines estetines ir socialines vertybes ir, dažniausiai, naudojo apgalvotus, tyčia sumanytus nesuvokiamus artistinius bei literatūrinius metodus. Jų darbai buvo sukurti siekiant šokiruoti ir išmušti iš vėžių publiką, taip bandant pakeisti jų estetines vertybes. Dadaistai surado be galo daug būdų išreikšti jų juodą humorą naudojant visai skirtingus elementus dailės kūrimui. Jie naudojo neįprastas medžiagas, įskaitant atliekas iš gatvės ir gatavus drabužius. Nors dadaistai ir įvaldė naujas technikas, jų sukilimas prieš standartus kilo iš romantinės tradicijos teigiančios visuotiną, nevaržomą gėrį žmonijai. Tad dėl to jiems pasisiekė sukelti begalę skandalų, bet, iš tiesų, jie privertė žmones žiūrėti į meną kitomis akimis. Dada darbai privertė stebėtoją apsvarstyti priimtą realybę ir pripažinti vaizduotės galimybę.
1920 metais dadaizmo judėjimas sumenko, nes dauguma jo praktikuotųjų perėjo į siurrealizmą, kur jie tęsė šokiruojančias ir išmušančias iš vėžių dadaizmo išraiškas su didesniu vidiniu pasąmoniniu stebėjimu, kurį siurrealizmas numatė. Tačiau, 1950 metų viduryje dadaizmas atgimė Niujorke, duodamas ženklą, kad jis vis dar yra labai iškilus ir svarbus artistinis judėjimas pasaulio dailėje.

Dadaizmo judėjimo kūrėjai:
Tristanas Cara (1896 – 1963) poetas, eseistas, dadaizmo kūrėjas. T. Cara parašė pirmuosius Dados tekstus „Pirmasis Misterio Antipirino dangiškasis nuotykis“ (1916), „25 poemos“ (1918) ir dadaizmo judėjimo manifestą: „Septyni Dada manifestai“ (1924).
Hansas Arpas (1886 – 1966) skulptorius, tapytojas, poetas. Jis buvo vienas iš dadaizmo sugalvotojų Ciūriche 1916 m. 1920–aisiais Hansas Arpas su Maksu Ernstu įkūrė dadaizmo judėjimo grupę Kiolne.
Marselis Diušampas (1887 – 1968) prancūzų menininkas. Jis vienas įtakingiausių Dados menininkų, kurio įtaka juntama šiuolaikinių menininkų darbuose. Kaip pamatines medžiagas savo darbams jis pradėjo naudoti įprastus daiktus, kurie visiškai nesusiję su daile. M. Diušampo žymiausias darbas „Fontanas“ šokiravo dailės pasaulį 1917 m., nes šiam kūriniui jis panaudojo pisuarą.

Žodžio Dada kilmė neaiški. Vieni mano, kad tai beprasmiškas žodis. Kiti tvirtina, kad jis kilo iš rumunų menininkų Tristanas Cara ir Marcel Janco’s dažno žodžių da, da naudojimo, rumunų kalboje reiškiančių taip, taip. Dar kiti mano, kad menininkų grupė 1916 m. susirinkusi Ciūriche, norėjo duoti pavadinimą savo naujam judėjimui, todėl pasirinko jį atsitiktinai badydami popieriaus peiliuku prancūzų–vokiečių žodyną ir išrinko pavadinimą kurį nurodė įsmigęs peilis. Dada, prancūzų kalba, yra vaikų žodis lazdai su arkliuko galva apibūdinti. Taip pat tai prancūzų šnekamosios kalbos posakis. C’est mon dada, reiškia, tai mano hobis.
Anot Dada idealo, judėjimas nebus vadinamas Dadaizmu, o juo labiau pavadintas meno judėjimu.Išvados
Futurizmas ir dadaizmas buvo dvi iš daugelio modernizmo krypčių.
Pagrindiniai futurizmo bruožai:
Menininkas turi vaizduoti šiuolaikinio gyvenimo sūkurį – karštą, didingą plieno ir svaiginančio greičio pasaulį. Panašiai dinamišką gyvenimo pusę akcentavo impresionistai, tačiau jie nesprendė problemos, kaip perteikti judėjimą statiškoje tapyboje ir skulptūroje. Futuristų sprendimas buvo kiek naivokas: lekiantis šuoliais žirgas, anot jų, turi ne keturias, o dvidešimt kojų, kurios juda trikampiu. Jie tapė arklius, šunis, žmones su daugybe paeiliui arba spinduliu išdėstytų kojų. Dinamiką ir judėjimą reiškė erdvę skaidančiais susikertančiais spinduliais, banguojančiais laukais. Garsą galima išreikšti bangų seka, spalvą – lūžtančio spektro ritmu. Bandydami perteikti judesį, futuristai sekė kinematografu; jų kūryba – tai veikiau plastiniai judesio simboliai negu pats judesys.
Pagrindiniai dadaizmo bruožai:
Dadaizmas buvo nihilistinis kultūrinis judėjimas, paneigęs visus iki tol buvusius dailės, literatūros principus. Anot dadaizmo šalininkų, Dada ne menas, o antimenas. Viskas ką ankstesnė dailė vaizdavo, dadaistai piešė priešingai. Dadaistai bandė paneigti visas tuometines estetines ir socialines vertybes ir, dažniausiai, naudojo apgalvotus, tyčia sumanytus nesuvokiamus artistinius bei literatūrinius metodus. Jų darbai buvo sukurti siekiant šokiruoti ir išmušti iš vėžių publiką, taip bandant pakeisti jų estetines vertybes.
Dvasinė nuostata, pagimdžiusi Europoje ir Amerikoje futurizmą bei „Dada“, tebegyvuoja ir šiandien: mes tebeieškome vaizdinių perteikti „šiuolaikinio gyvenimo sūkurį – karštą, didingą, plieno ir svaiginančio greičio gyvenimą“.Informacijos šaltiniai
1. Read H. Trumpa moderniosios tapybos istorija. Vilnius: Vaga, 1994
2. http://lt.wikipedia.org/wiki/Dadaizmas
3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Futurizmas
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Modernizmas
5. http://15012005.at.tut.by/XXa.PirmosPusesMenoSroves.htm
6. http://menas.somee.com/index.asp?lng=lt&page=2&id=28
7. http://www.geocities.com/simas3310/z9.html

Leave a Comment