Apie smuika

Turinys:

Įvadas 3
Istorija 4
Gaminimo ypatybės 5
Sudedamosios dalys 6
Hardango smuikas 7
Elektrinis smuikas 7
Talentingiausi smuikų gamintojai: 8
Amačių (Amati) šeima 8
Antonijus Stradivarijus (Antonio Stradivari) 8
Gvarnerių (Guarneri) šeima 8
Kasparas Tyfenbrukeris (Caspar Tieffenbrucker) 9
Fransua Turtas (François Tourte) 9
Smuiko virtuozai 9
Nikola Paganinis (Niccoló Paganini) 9
Vanesa Mei (Vanessa Mae) 10
Vilhelmas Čepinskis 10
Priedai: 10
Literatūros sąrašas: 14Įvadas
Tarp visų skambančių daiktų pasaulyje yra ir tokių, koriuos žmogus sąmoningai sukūrė garsams išgauti. Muzikos instrumentai tik dalis visų priemonių garsui išgauti, be to, juos išskiria ypatingas naudojimo tikslas – kurti ir atlikti muziką. Bet dažniausiai muzikos instrumentai gaminami turint konkretų tikslą. Kiekvienas muzikos instrumentas suvienija dvi esmines savybes. Viena vertus, tai įrankis, daaiktas. Jį pagamino meistras, naudodamas jam žinomus darbo įrankius ir turimas žaliavas. Antra, meistras mąstė ir apie tai, kas ir kokiu tikslu šį instrumentą naudos, kaip jis skambės, kokie garsai ir kokiu būdu bus išgaunami, kokia muzika bus atliekama, su kokiais kitais instrumentais bus grojama kartu.

Kiekvienas muzikos instrumentas turi savo atsiradimo ir raidos istoriją, išplitimo vietas. Dauguma instrumentų yra labai panašūs, jei ne visame pasaulyje, tai bent jau daugelyje šalių.
Šią temą pasirinkau, nes šis instrumentas mane žavėjo nuo mažens, aš viisada su susižavėjimu klausydavausi kūrinių, atliekamų šiuo instrumentu.Bei noriu apžvelgti smuiko istoriją, vystymosi raidą, garsiausius gamintojus ir atlikėjus.

Tikslai:
1. Apžvelgti smuiko atsiradijmo istoriją
2. Susuipažinti su smuiko gaminimo ypatybėmis.
3. Sužinoti šio instrumento pagrindines dalis.
4. Susipažinti su žymiausiais smuiko virtuozais ir jo gamintojais.
5. Turiningai praleisti laika ru

uošiant šį referatą.Istorija
Smuikas (1. pav.) – vienas žymiausių instrumentų, kuriame instrumentų gamybos menas vienijasi su sandaros paprastumu, o tembro grožis – su įvairiomis skambėjimo ypatybėmis.
Jis mažiausias strykinių styginių instrumentų šeimos, kuri apima altą, violončelę ir kontrabosą, narys. Strykiniai instrumentai buvo žinomi labai senai, bet vis dėlto jie gerokai jaunesni už gnaibomuosius, kuriais grojo dar šumerai. Nei stryko atsiradimo laikas, nei vieta nėra tiksliai žinoma, tyrinėtojams čia lieka tik spėlioti, remiantis netirsioginiais duomenimis. Galima manyti, kad strykinių instrumentų tėvynė – Indija. O gimimo laikas –pirmieji mūsų eros amžiai. Senovės Graikijoje stryko dar nepažinta, o juk ši šalis garsėjo muzokine kultūra.
Iš Indijos strykiniai instrumentai atklydo pas persus, arabus, Šiaurės Afrikos tautas, o iš ten aštuntajame amžiuje atkeliavo į Europą.
Muzikinėje literatūroje dėl smuiko kilmės yra daug nuomonių, tačiau viena aiišku, kad šis instrumentas atsirado neiškarto ir yra daugelio amžių kūrybinių ieškojimų išdava. Tikrasis smuiko šeimos instrumentų protėvis – viola. Tačiau, susipažinus su slavų kraštų muzikos instrumentais, galima pastebėti, kad smuikas turi daug bendrą su seniausiais styginiais strykiniais jų instrumentais, pavyzdžiui, IX – XVI a., egzistavusia fidelija (penkių kvartomis ir kvintomis derinamų stygų, panašiu kaip violos ar gitaros korpusu). Fidelija buvo violos tipo instrumentų atsiradimo šaltinis; viduramžiais ji buvo plačiai paplitusi Vakarų Europos kraštuose. Tobulinant styginius instrumentus, buvo sukurtas klasikinis smuiko tipas.
br />Antrasis smuiko protėvis paplitęs Europoje XI a. , vadintas rebeku. Šis ilgas ir siauras arabiškos kilmės instrumentas išliko nepakitęs šešetą amžių.
XVI a. pabaigoje galutinai susiformavo dvi pagrindinės styginių instrumentų grupės: violos ir smuikai, kurios tarpusavyje skiriasi savo konstrukcija, grojimo padėtimi ir, aišku, skambesiu.
Tobulumo smuikas pasiekė apie 1700 m. didžiųjų italų smuikų meistrų Amačių, Gvarnerių ir Stradivarijų šeimų dirbtuvėse. Nuo tol niekam nepavyko patobulinti šių meistrų darbų, nors ir kaip nuodugniai buvo tyrinėjamas medis, klijai ir lakas, kuriuos jie naudojo. Pradžioje, tik atsiradus smuikui, visos keturios stygos buvo daromos iš gyvulių žarnų, bet vėliau dviem apatinėms stygoms imta naudoti metalą, siekiant išgauti skaidresnį ir stipresnį garsą.Gaminimo ypatybės
Smuiko forma mažai kuo pasikeitė per pastaruosius 400 metų.
Pirmosios rašytinės žinios apie jį Lietuvoje siekia XIV amžių. Patys seniausi ir primityviausi piemenų smuikai, pagaminti iš lentelės. Balanos ir lentelės smuikus dirbdavosi vaikai ir paaugliai. Šie smuikai galėjo turėti papildomą stiprintuvą – skardinę nuo konservų arba kartono megafoną. Stygas dirbdavo iš ašutų, siūlų arba vielos. Stygos dažniausios keturios, bet jų galėjo būti, kaip aprašo, nuo dviejų iki šešių. Pietų Žemaitijoje smuikus iš lentelės kartais skambindavo pirštu.

Skobtinio smuiko viršelį dirbdavo iš pušies arba eglės, apačią ir šonus iš klevo, kartais iš eglės. Toks smuikas galėjo turėti ir daugiau smuiko pirmtakams bū
ūdingų bruožų: aštuoniukės be išsikišusių kampelių pavidalo liemenį, kaklelį, užsibaigiantį kiauraviduriu rėmeliu, garso išpjovas apatinėje liemens dalyje, vinelėmis prikaltą viršelį ir postygį.
Smuikui su atskirais šonais meistrai ieškodavo itin gerai išdžiūvusios klevo arba eglės, pušies, rečiau juodalksnio, beržo medienos. Neretai ją imdavo iš senų trobesių. Vaikai savo smuikų viršelį dirbdavo ir iš faneros, o šonus iš popieriaus. Dalims, kurioms reikėjo kietmedžio naudodavo ir juodmedį. Taip vadindavo ilgai žemėje išbuvusią ąžuolo medieną. Smuikų pavidalas dažniausiai artimas klasikiniam. Kartais meistrai dirbdavo ir altus.

Žemaitijos kaimuose ir miesteliuose itin buvo paplitę užsienio dirbtuvėse pagaminti smuikai. Jie paplisdavo ir per dvarus. Be smuiko, Žemaitijoje buvo paplitę šie pavadinimai: smuika (arba smuikos), smuikė, griežynė (Plungės r.), skripka, skripyčia (arba skripkos, skripyčios), muzika, muzikelė,, muzikas. Kai kurie šių pavadinimų užrašyti jau XVIII a. pab.- XIX a. Be smičiaus Žemaitijoje paplitę ir kiti stryko pavadinimai: smičas, šmicas, strykas, tįslė, traukas, trauka. Smuikus iš vienos siauresnės ar platesnės lentelės žemaičiai vadindavo: lentikė, muzika-barškals. Sudedamosios dalys
Smuiką, kaip ir visus kitus styginius instrumentus, sudaro keturios stygos, rezonansinis korpusas (dėžė) ir kaklelis su grifu bei galvute. Rezonansinė dėžė: dvi medinės plokštės, viršutinė (viršelis) ir apatinė (dugnas), jungiamos kraštinių sienelių. Smuiko korpusas pailgas, aptakus, į apačią kiek platėjantis. Iš abiejų pusių du pusapvaliai įlinkiai dalija ko
orpusą į dvi dalis: viršutinę – siauresnę, ir apatinę – platesnę. Tarp šių dalių viršutinėje plokštėje (viršelyje) yra dvi f raidės formos rezonatoriaus išpjovos (efai). Prie apatinės dalies pritvirtintas stygų laikiklis, prie viršutinės dalies – kaklelis, kuris baigiasi galvute. Prie kaklelio pritaisytas postygis (grifas), kuris prieina iki šoninių įlinkių pradžios. Ant linijos, jungiančios rezonatoriaus išpjovos yra tiltelis, arba ramstukas. Stygos prikabintos prie stygų laikiklio, eina per tiltelį, paskui ilgoji jų dalis – virš postygio, toliau, prie galvutės, remiasi į slankstelį ir pagaliau galvutėje užsuktos ant sukinių – jomis stygos įtempiamos.

Keturios smuiko stygos derinamos grynosios kvintos intervalu, t. y. skamba viena už kitą kintą aukščiau: žemiausioji – vadinama ketvirtąją styga – skamba mažosios oktavos sol,
trečioji – pirmosios oktavos re, antroji – pirmosios oktavos la ir pirmoji – antrosios oktavos mi. Smuiko stygos (ir kitų šios šeimos instrumentų) stygos skaičiuojamos iš dešinės į kairę, t. y. nuo aukščiausiai skambančios iki žemiausios. Kiekviena smuiko styga yra ne vienodo storio ir dažnai iš skirtingos medžiagos (visos stygos gali būti plieninės, arba sidabrinės, sol būna žarninė, apipinta metaline vielele, re – neapipinta, la – žarninė, neapipinta arba sidabrinė, mi – plieninė ir pan.), todėl išduoda nevienodo atspalvio garsus. Pvz.; žemiausioji styga žemame registre skamba plačiai, kiek šiurkštokai, o einant aukštyn – duslėja ir įgauna ryškesnį zirzimo atspalvį; trečioji (re) skamba kiek niūriai, ilgesingai, kaip ir antroji (la), kurios aukštesni tonai sukelia tartum raudos įspūdį; pirmąją stygą išgaunami skaidriausi, šviesiausi, o aukštajame registre – švilpia tonai.

Visų stygų skambėjimo atspalviai pakeičiami nedidele detale – slopintuvu (surdina), kurį uždėjus ant ramstelio, gaunami tylūs ir švelnūs, truputi duzgia garsai. Smuiko tonas priklauso ir nuo pagalbinės instrumento detalės – stryko konstrukcijos, ir nuo tobulo jo valdymo. Paliečiant stygas stryko lazdele, pasigirsta sausas trumpas garsas, su barkštelėjimu ir žymimas col legno, sk. kol lenjo – medžiu. Toks garso išgavimo būdas, kai stygos suvirpinamos ne braukiant per jas stryku, o užgaunant pirštais, vadinamas picikato.

Su šio instrumento gimimu, atsirado daug naujų instrumentinės muzikos žanrų, pvz.; solinė sonata ir koncertas pirmiausia pasirodė smuiko literatūroje. XIX a. pasaulinio garso ir šlovės pasiekė italų smuikininkas ir kompozitorius N. Paganinis, padėjęs šiuolaikinės virtuozinės smuiko technikos pagrindus.

Šiandien smuikas yra vienas populiariausių ir mėgstamiausių muzikos instrumentų. Jam yra sukurta tūkstančiai įvairių žanrų, bei formų kūrinių.Hardango smuikas
Viena iš smuiko atmainų – Hardango smuikas (3. pav.). Hardango smuikas yra liaudiškas fidelis iš vakarų Norvegijos. oktavas Seniausias rastas Hardango smuikas yra pagamintas 1651 m. Jį pagamino Jonsenas Jaanstedas Hardango mieste, vakarų Norvegijoje. Smuikas iki šiol neprarado originalios savo formos, primenančios Baroko laikų smuiką, kurio pavyzdžiu ir buvo pagamintas.
Grojama tik pagrindinėmis stygomis, tačiau jų virpėjimas sukelia ir atitinkamų rezonansinių stygų skambėjimą, suteikdamos melodijai savitą atspalvį.Hardango smuiku tradiciškai akomponuojama dainoms ir šokiams liaudies šventėse. Instrumentas grojant laikomas taip pat, kaip ir smuikas.

Hardango smuiko stygas galima suderinti mažiausiai 20 skirtingų būdų. Jie, skirtingai nei smuikui, yra nenustatyti ir gali varijuoti. Instrumentas yra maždaug 58 cm ilgio, garsų diapazonas apima apie dvi oktavas.Elektrinis smuikas
Smuiko evoliucijos viršūnėje – visiškai naujas technikos stebuklas – elektrinis smuikas (4. pav.). Turbūt garsusis Stradivarijus apsiverstų kape, jei pamatytų, kaip per tuos kelis amžius nuo smuiko atsiradimo pakito jo išvaizda ir akustinės savybės. Jei “buitiniam” naudojimui vis dar tinka paprastas akustinis smuikas, ant scenos pasirodantys atlikėjai daug labiau vertina elektrinį smuiką, pasižymintį visai kitokiomis savybėmis ir žymiai patogesnį už įprastą smuiką.
Pirmiausia, elektrinį smuiką atlikėjai, kuriems yra svarbus ne tik muzikavimas, tačiau ir jų sceninis įvaizdis, vertina dėl laisvės judėti po sceną. Atlikdamas kompozicijas elektriniu smuiku, atlikėjas nebeturi stovėti prie mikrofono, nes elektrinio smuiko garsas yra tiesiogiai perduodamas į garso kolonėles laidais. Juo lengviau groti, nes garsas išgaunamas be didelių pastangų, todėl atlikėjas gali būti labiau atsipalaidavęs.
Elektrinis smuikas tvirtas, jo korpusas vientisas, todėl jis negali taip lengvai sulūšti kaip medinis akustinis smuikas. Be to, daugelis inžinierių, kuriančių elektrinius smuikus, yra pasiekę, kad jie išgautų melodiją, kuo artimesnę savo prototipui– akustiniam smuikui. Elektrinio smuiko garsų diapazonas nepalyginamai platesnis – žemiausias jo stygas galite suderinti taip, kad jos grotų kaip kontrabosas. Taip pat privalumas, o gal ir trūkumas yra naujų elektrinių smuikų progresyvus dizainas – kai kurie iš jų šokiruoja ne tik netradicinėmis spalvomis, bet ir visiškai netikėtomis formomis, išvaizda.
Naujieji instrumentų meistrai gali pasiūlyti ne tik elektrinį smuiką, bet ir violončelę bei kontrabosą. Jie patogūs tuo, kad nenaudojamus šiuos didelius instrumentus galima sutalpinti į mažą lagaminėlį.Talentingiausi smuikų gamintojai:
Amačių (Amati) šeima
Smuikų gamybos istorijoje gilų pėdsaką paliko Amačių šeima. Trys šios senos ir kilmingos Italijoje šeimos kartos XVI – XVII a. savo gimtąjį miestą Kremoną garsino kaip Europos smuikų gamybos centrą.
Vienas pirmųjų smuiką pagamino ir galbūt net išrado Andrėjas Amatis (Andrea Amati) (1511 – 1579). Beveik neabejojama, kad pirmieji jo padaryti instrumentai buvo trijų stygų fideliai. Išlikę XVI a. dokumentai liudija, kad tuo metu Prancūzijos karališkojo dvaro rūmai užsakė jam padaryti pilną orkestro styginių instrumentų komplektą, ir iš viso 38 instrumentus – smuikus, altus ir violončeles. Andrėjo sūnūs Antonijus (Antonio) (1550 – 1638) ir Džirolamas (Girolamo) (1551 – 1635) dirbdami kartu tęsė šeimos tradicijas ir pagamino daug puikių instrumentų, išlikusių iki šių dienų. Džirolamas ant instrumentų nurodydavo lotynišką savo vardo formą – Hieronymus. Džirolamo sūnus Nikolas Amatis (1596 – 1684) išgarsėjo labiausiai. Jo instrumentai pasižymėjo ypatingu garso švelnumu. Jis turėjo daug mokinių, tarp jų ir garsųjį Antonijų Stradivarijų.Antonijus Stradivarijus (Antonio Stradivari)
Antonijus Stradivarijus (1644 – 1737) buvo vienas garsiausių ir produktyviausių smuiko meistrų. Savo gyvenimą jis praleido Kremonoje, dirbo pas Nikolą Amatį. Iš viso Stradivarijus padarė apie 1200 smuikų, altų ir violončelių, iš kurių keletas išliko (5. pav.). Du iš jo vienuolikos vaikų – Frančeskas (1671 – 1743) ir Omombonas (1679 – 1742) – sekė tėvo pėdomis, bet nebuvo tokie garsūs. Stradivarijus pelnė šlovę ne tik nepaprastais meistravimo ir medžio pasirinkimo sugebėjimais, bet ir esminiais smuiko konstrukcijos pakeitimais. Jis sumažino išorinio paviršiaus išgaubimą, sustiprino kampinius blokus, pabrėžė vidurinių šonų išlinkimą, pakeitė garso skylutes ir padidino sraigę. Pirmieji Stradivarijaus smuikai buvo panašūs į Amačių instrumentus, tačiau vėliau jis šiek tiek pailgino korpusą. Jo geriausi instrumentai, padaryti 1707 metais, skleidžia stiprų, gražų garsą, jais lengva groti.Gvarnerių (Guarneri) šeima
Gvarnerių šeima – tai Italijos smuiko meistrai, dirbę Kremonoje. Pirmasis šios šeimos smuikų meistras buvo Andrėjas Gvarneris (1626 –1698) – Nikolo Amačio mokinys ir Antonijaus Stradivarijaus bendradarbis. Andrėjaus vyriausias sūnus Pietro (1655 – 1720), vadintas “Peteriu iš Mantujos”, buvo labai gabus amatininkas. Andrėjo jaunesnysis sūnus Džiuzepė (1666 – apie 1740) pagamino daug gerų instrumentų, iš kurių kai kurie prilygo Stradivarijaus smuikams. Jie pažymėti užrašu “Joseph filius Andreae”. Smuikus darė ir Džiuzepės vyresnysis sūnus Pietro, vadintas “Peteriu iš Venecijos”. Pats garsiausias šios šeimos smuikų meistras buvo Džiuzepės jaunesnysis sūnus, taip pat Džiuzepė (1698 – 1762). Jo smuikus daugelis atlikėjų lygina su Stradivarijaus smuikais. Savo padarytus smuikus jis žymėdavo kryžiaus ženklu ir trimis raidėmis “I.H.S.”, kurios reiškė “Jesus Hominum Salvator” (Jėzus žmonių gelbėtojas). Daugiau nei 70 iš jo padarytų 200 smuikų išliko iki šių dienų (6. pav.).Kasparas Tyfenbrukeris (Caspar Tieffenbrucker)
Kasparas Tyfenbrukeris ( apie 1514 – apie 1570), kartais vadinamas Gasparu Duifobrugeriu (Gaspar Duiffopbrugcar), yra svarbiausias didelės Bavarijos instrumentų meistrų šeimos narys. Vėliau jis persikėlė į Prancūziją (Lijoną), kur išvystė sėkmingą liutnių ir violų gamybos verslą. Jo instrumentai buvo gražiai inkrustuoti; keletas jų išliko iki šių dienų. Tyfenbrukeris prasigyveno tik gyvenimo pabaigoje, tačiau tuomet turėjo išsikelti iš savo namų, kurie trukdė plėsti miesto sutvirtinimus. Jis negalėjo gauti kompensacijos ir po jo mirties žmona ir vaikai liko skurde, nors dar keletą metų jo sūnus Jehanas ir kiti šeimos nariai bandė tęsti verslą. Apie 1820 m., praėjus 250 m. po Tyfenbrukerio mirties, prancūzų meistras Žanas Baptistas Viljomas (Vuillaume) pagamino keletą Tyfenbrukerio stiliumi išdrožinėtų ir inkrustuotų smuikų, kurie dar visai neseniai – tiek kolekcionierių, tiek atlikėjų buvo painiojami su Tyfenbrukerio instrumentais.Fransua Turtas (François Tourte)
Fransua Turtas (1747 – 1853) buvo prancūzų amatininkas, sukonstravęs šiuolaikinio smuiko stryką. Jis gimė Paryžiuje, šeimoje, kuri užsiėmė strykų darymu. Fransua stengėsi patobulinti stryką ir standartizuoti jo medžiagas, proporcijas ir svorį. Jis atrado, kad geriausia medžiaga stryko lazdelei gaminti yra lengva ir stipri braziliško pernambuko mediena. Užuot išpjovęs gatavai išlenktą stryką, Turtas lenkdavo medį jį šildydamas, ir padarydavo išlinkimą link stygų. Jis nustatė standartinį stryko ilgį, maždaug 73,5 cm, ir galo bei kaladėlės aukštį, leidžiančius pasiekti labai gerą pusiausvyrą. Dauguma šių svarbių patobulinimų buvo padaryti apie 1780 m. Juos labai vertino žymus smuikininkas Viotis (Viotti), 1782 m. iš Italijos atvykęs į Paryžių. Turtas, kurį dažnai vadino “Stryko Stradivarijumi”, mirė 87 metų amžiaus. Puikus jo sukurtas strykas yra ir standus, ir stangrus, todėl leidžia išgauti maksimaliai visapusį garsą. Jo sandara iki šių laikų išliko beveik nepakitusi.Smuiko virtuozai
Nikola Paganinis (Niccoló Paganini)
Nikola Paganinis (1782 – 1840) muzikos istorijoje žinomas kaip žymiausias XIX a. smuikininkas virtuozas. Jis gimė Genujoje (Italijoje), mokytis groti smuikuoti pradėjo pas tėvą, o 1793 m. pirmą kartą pasirodė viešai. 1797 m. jau keliavo su koncertais po Lombardiją. 1805 m. tapo Piombino muzikos mokyklos direktoriumi. Tuo metu buvo parašyti jo kapričio smuikui solo. Juose pilnai panaudota nauja derinimo, pirštuotės, pizzikato ir flažoletų technika, kuri praturtino smuikavimo ir iš dalies skambinimo fortepijonu (pavyzdžiui, Šumano kūryboje) virtuozinį stilių. Be to, Paganinis (7. pav.) sukūrė koncertų ir variacijų smuikui bei styginių kvartetui. Jo muzikai dažnai trūksta gelmės, ji prašmatniai tviska ir atspindi demonišką Paganinio griežimo galią. Dėl kortavimo ir meilės nuotykių, romantiškos išvaizdos ir nepaprastų pasirodymų jam prigijo “velnio apsėstojo” įvaizdis. Paganinis ne tik daug koncertavo Italijoje, bet 1828 m. apsilankęs Vienoje, iš karto tapo Europos dievaičiu, pirma iš daugelio tokių “pop” žvaigždžių.
Nikola Paganinis yra sukūręs kūrinių smuikui ir orkestrui arba fortepijonui,smuikui ir gitarai, gitarai solo. Vienas iš jų yra pjesė smuikui ir fortepijonui „Amžinasis judėjimas“, kuri man labai patinka. Šios pjesės muzika atliekama greitu tempu, liejasi be jokio sustojimo ir vaizdžiai perteikia temą.Vanesa Mei (Vanessa Mae)
Bene žinomiausia ir talentingiausia šiuolaikinė smuikininkė yra Vanessa Mae (9. pav.).
Nežinia, kas išpopuliarino šią merginą – netradicinis požiūris į klasikinę muziką, virtuoziškas smuiko virkinimas ar ji – tiesiog geros reklamos kūdikis, tačiau net ir nelabai muzika besidomintys žmonės atpažįsta šią egzotiškos išvaizdos merginą, temperamen¬tingai grojančią baltu elektriniu smuiku.
Vanessa gimė 1979 metais Singapūre, tailandietės ir kino šeimoje. Jos tikrasis vardas yra Vanessa-Mae Vanakorn Nicholson. Jos karjera prasidėjo jai būnant dar visai maža mergaite. Kai jai buvo treji, ji pradėjo mokytis groti pianinu, o būdama penkerių turėjo pirmąją smuiko pamoką. Dešimties metų amžiaus ji pirmą kartą dalyvavo koncerte su simfoniniu orkestru Londono filharmonijoje. 1991 metais mergina dalyvavo pirmajame savo tarptautiniame turnė “Londono Mocarto muzikantai”, o 1994 pasirodė pirmasis merginos solo albumas “Smuikininkė” (“The Violin Player”). Nuo to laiko jos karjera tik kyla aukštyn, o Vanessa pasiekė neblėstančio populiarumo bei įgijo daugybę gerbėjų visame pasaulyje.Vilhelmas Čepinskis
“. tokio mąsto talentas, kokiu apdovanotas Vilhelmas, retenybė, pasitaikanti gal kartą ar du per šimtmetį”, – sakė Juozas Domarkas, Lietuvos Nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas. Vilhelmas Čepinskis (10. pav.) gimė 1977 m kovo 19 d. Kaune. Jo tėvas yra smuikininkas ir dirigentas, baigęs Rygos Konservatoriją, motina – dainininkė, Kauno Operos solistė. Vilhelmas mokėsi Kauno J. Naujalio meno mokykloje (dabar – menų gimnazija), studijavo Niujorko Juilliard school pas Dorothy De Lay. Kai Vilhelmui buvo šešeri, jis atliko savo pirmąjį koncertą Kauno filharmonijoje, vienuolikos metų tapo J.Kociano tarptautinio jaunųjų smuikininkų konkurso Čekijoje absoliučiu nugalėtoju ir B. Dvariono tarptautinio jaunųjų smuikininkų konkurso laureatu. Taip pat gabus Lietuvos smuikininkas yra apdovanotas Maria Pia Fonfari medaliu. Vilhelmas Čepinskis yra be galo populiarus Lietuvoje ir už jos ribų, ne kartą koncertavo pačiose įvairiausiose pasaulio šalyse, garsindamas savo talentą ir Lietuvą.

Mane labiausiai žavi Vanesa Mei. Jos šiuolaikiški kūriniai, entuziazmas, trykštanti energija traukte traukia. Manau, ji populiarina smuiką ir parodo, jog ir tos senas, klasikinis instrumentas gali skambėti šiuolaikiškai ir buti įdomus dabartiniam jaunimui.Priedai:
1 pav. Smuikas

Iš arčiau:

2. pav. Smuiko dalys

3. pav. Hardango smuikas.

5. pav. Stradivarijaus smuikas 6.pav. Gvarderio smuikas

7. pav. Nikola Paganinis 8. pav. Mčislovas Rostropovičius

9. pav. Vanesa Mei 10. Vilhelmas ČepinskisLiteratūros sąrašas:
1. Stasys Yla „Pažinkime muzikos instrumentus“ V., 1961.
2. Ježis Valdorfas „Polihimnijos paslaptys“ V., 1977.
3. Boriss Avramecs, Valdis Muktupavels „Pasaulio muzika“ V., 2000.
4. http://siauliai.mok.lt/smuikas/elektrinis_Smuikas.
5. http://siauliai.mok.lt/smuikas/smuikas.htm
6. http://siauliai.mok.lt/smuikas/virtuozai.htm
7. http://siauliai.mok.lt/smuikas/gamintojai.htm
8. M.K.Kjeza, Paganinis, Vilnius, 1990, p. 381-391
9. Lietuvi6koji Tarybinė enciklopedija, t. 10, Vilnius, 1983, p. 286
10. http://www.geocities.com/Orfejas/lyra/apiestyg.htm
11. E.Balčytis, „Muzika“, Kaunas, 2003, psl.167

Leave a Comment