Friedrich Nietche

UŽ KĄ AŠ DĖKINGAS SENOVĖS ŽMONĖMS

Pabaigai keletas žodžių apie tą pasaulį, į kurį aš ieškojau kelių, į kurį galbūt suradau naują kelią,- apie senovės pasaulį. Mano skonis, kuris galėtų būti pavadintas pakantaus skonio priešingybe, ir čia man anaiptol neleidžia viskam sakyti Taip: jis apskritai nenoriai sako Taip, mieliau – Ne, o mieliausiai visai nieko… Toks mano požiūris į ištisas kultūras, toks požiūris į knygas,- taip pat į vietas bei landšaftus. Iš esmės labai nedaug antikinių knygų įėjo į mano gyvenimą; tarp jų nėra pačių garsiausių. Mano stiliaus, epigramos kaip stiliaus jausmas pabudo beveik iškart, susilietus su Saliustijumi. Aš neužmiršau savo gerbiamo mokytojo Corrsseno nustebimo, kai savo blogiausiam lotynistui jis turėjo parašyti geriausią pažymį,- o aš iškart buvau tam pasirengęs. Glaustumas, griežtumas, turtingumas, piktas abejingumas “gražiam žodžiui” ir “gražiam jausmui”,- štai kur aš suradau save. Mano kūriniuose, neišskiriant Zaratustros, galima apčiuopti labai rimtų pastangų siekti r_o_m_ė_n_i_š_k_o stiliaus, stilistinio “aere perennius”*56. – Panašiai man atsitiko pirmąkart susidūrus su Horacijumi. Joks poetas iki šiol nesuteikė man tokio estetinio pasitenkinimo, kokį iškart suteikė Horacijaus odės. Negalima net n_o_r_ė_t_i, kad kitomis kalbomis būtų pasiekta tai, kas padaryta čia. Žodžiu mozaika, kur kiekvienas žodis – kaip skambesys, kaip vieta, kaip sąvoka – į dešinę, į kairę ir į visas puses išspinduliuoja savo jėgą; ženklų skaičiaus minimumas; šitaip pasiekta maksimali ženklų energija; visa tai yra romėniška ir, jei manimi norima tikėti, k_i_l_n_u par excellence. Visa kita poezija palyginti yra pernelyg populiari – tik jausmingi plepalai.

Graikams aš visai nesu dėkingas už panašius stiprius įspūdžius; ir –

pasakykime tiesiai – jie mums n_e_g_a_l_i būti tuo, kas mums yra romėnai. Iš graikų n_e_s_i_m_o_k_o_m_a – jų stilius pernelyg svetimas ir pernelyg laisvas, kad veiktų kaip imperatyvas, kaip “klasika”. Kas mokėsi rašyti iš kokio nors graiko! Kas išmoko rašyti b_e romėnų!.. Tegul man niekas neprimena Platono. Jo atžvilgiu aš esu radikalus skeptikas ir niekada negalėjau žavėtis m_e_n_i_n_i_n_k_u Platonu, kas taip įprasta mokslininkams. Galų gale rafinuočiausi skonio teisėjai iš pačių antikos žmonių yra mano pusėje. Man atrodo, kad Platonas sumaišo visas stiliaus formas ir tokiu būdu tampa p_i_r_m_u_o_j_u stiliaus dekadentu; jam galima prikišti kažką panašaus kaip ir cinikams, kurie išrado satura Menippea*57. Kad žavėtų Platono dialogas, ši siaubingai patenkinta savimi ir kūdikiška dialektikos rūšis, žmogus neturi būti skaitęs gerų prancūzų – pavyzdžiui, Fontenelle_io. Platonas nuobodus.- Galiausiai mano nepasitikėjimas Platonu yra gilesnis: man atrodo, kad jis taip nukrypęs nuo visų pamatinių heleno instinktų, toks moralizuotas, toks “krikščioniškas”- juk sąvoka “geras” jam yra aukščiausia sąvoka,- kad visą platonizmo fenomeną aš mieliau apibūdinčiau rūsčiais žodžiais “kilni apgavystė”, arba, jei kieno ausiai tai maloniau, “idealizmas”- negu kokiais nors kitais. Brangiai sumokėta už tai, kad šitas atėnietis mokėsi iš egiptiečių (arba Egipto žydų?..). Didžiojoje krikščionybės lemtyje Platonas yra toji “idealu” pavadinta dviprasmybė ir apžavas, kuris lėmė, kad kilnios senovės pasaulio natūros negalėjo suprasti savęs ir žengė ant t_i_l_t_o,

vedančio prie “kryžiaus”… O kiek daug Platono vis dar yra “Bažnyčios” sąvokoje, Bažnyčios architektonikoje, sistemoje, praktikoje! – Mano poilsis, mano mėgstamas autorius, mano v_a_i_s_t_a_s nuo visokio platonizmo visada buvo T_u_k_i_d_i_d_a_s. Jis ir galbūt Machiavelli_o principe man labiausiai giminingi savo besąlygiška valia neapsigaudinėti ir protą įžvelgti t_i_k_r_o_v_ė_j_e,__ o__ n_e “prote”, juo labiau ne “moralėje”… Nuo apgailėtino graikų idealizavimo, kurį “klasikinį išsilavinimą” gavęs jaunuolis išsineša į gyvenimą kaip atlyginimą už gimnazijos dresūrą, niekas negydo taip radikaliai, kaip Tukididas. Reikia jį skaityti eilutę po eilutės ir potekstėje glūdinčias jo mintis suprasti taip aiškiai, kaip ir jo žodžius: nedaug yra mąstytojų, tokių turtingų potekstėje glūdinčia mintimi. Jis geriausiai išreiškia s_o_f_i_s_t_ų__ k_u_l_t_ū_r_ą,__ t._y.__ r_e_a_l_i_s_t_ų__ k_u_l_t_ū_r_ą – neįkainojamą sąjūdį, atsiradusį į visas puses plintančio sokratiškųjų mokyklų moralinio ir idealistinio svaigulio stichijoje. Graikų filosofija kaip graikiškojo instinkto d_e_k_a_d_a_n_s_a_s; Tukididas kaip rūstaus, tvirto ir stipraus dalykiškumo, būdingo senovės helenų instinktui, didžioji apraiška. Tokios natūros, kaip Tukididas ir Platonas, galiausiai skiriasi d_r_ą_s_a realybės akivaizdoje: Platonas yra bailys, jis bijosi tikrovės – t_o_d_ė_l jis ieško idealo priedangos; Tukididas valdo s_a_v_e – todėl jis valdo ir daiktus…

Įžvelgti graikų “gražią sielą”, “aukso vidurį” ir kitas tobulybes, stebėtis jų didžia ramybe, idealiu nusiteikimu, dideliu paprastumu – nuo šio “didžio

naivumo”, galų gale būdingo niaiserie allemande*58, aš buvau apsaugotas manyje slypinčio psichologo. Aš įžvelgiau jų stipriausią instinktą, valią viešpatauti, aš mačiau, kaip jie virpa valdomi netramdomos to instinkto galios,- aš mačiau, kad visos jų institucijos išaugo iš pastangų apsisaugoti nuo jų viduje glūdinčios s_p_r_o_g_s_t_a_m_o_s_i_o_s__ m_e_d_ž_i_a_g_o_s. Milžiniška vidinė įtampa išsikraudavo baisiu ir beatodairišku priešiškumu išorei: miestų bendruomenės draskėsi viena su kita, kad kiekvienos atskiros bendruomenės piliečiai rastų tarpusavio ramybę. Reikėjo būti stipriam: pavojus buvo visai arti, jis tykojo visur. Puikiai išlavintas kūnas, arogantiškas realizmas bei imoralizmas, būdingas helenams, yra nulemtas ne jų “prigimties”, o__ b_ū_t_i_n_y_b_ė_s. Tai atsirado, iš pat pradžių to nebuvo. O šventėmis ir menais buvo siekiama ne ko nors kito, tik jaustis v_i_r_š_e_s_n_i_e_m_s,__ r_o_d_y_t_i_s viršesniems: tai buvo priemonės save šlovinti, pagal aplinkybes – priversti savęs bijoti… Apie graikus spręsti taip kaip Vokietijoje, pagal jų filosofus, tarkim, panaudoti sokratiškųjų mokyklų miesčioniškumą, kad nustatytum, k_a_s iš esmės yra heleniška!.. Juk filosofai yra graikiškumo dekadentai; tai sąjūdis prieš senąjį, kilnųjį skonį (prieš agonistinį instinktą, prieš polį, prieš rasės vertę, prieš tradicijos autoritetą). Buvo skelbiamos sokratiškos dorybės, n_e_s graikai jas buvo praradę: dirglūs, bailūs, nepastovūs, beveik visi – komediantai, jie turėjo net per daug dingsčių moralei skelbti. Žinoma, tai nieko nepadėjo, tačiau didingi žodžiai ir požiūriai taip patinka dekadentams…

4 Aš buvau pirmas, supratęs senesnį, dar gyvastingą ir veržlų helenų instinktą ir rimtai pažvelgęs į stulbinantį fenomeną, kuris turėjo Dioniso vardą: jis paaiškinamas tik jėgos p_e_r_t_e_k_l_i_u_m_i. Kas graikus supranta taip, kaip dabar gyvenantis puikus jų kultūros žinovas Jakobas Burckhardtas iš Bazelio, tas iškart suvokia, kad tuo pasakyta kažkas labai svarbaus: Burckhardtas savo “Graikų kultūrą” papildė skyriumi, kuriame nagrinėjamas minėtas fenomenas. Jei norima ko nors priešingo, reikia tik pažvelgti į beveik komišką instinktų skurdą, būdingą vokiečių filologams, kai jie susiduria su Dioniso fenomenu. Štai įžymusis Lobeckas – tarp knygų sudžiūvęs kirminas, jis garbiai ir tvirtai įšliaužė į šį paslaptingą pasaulį ir įsišnekėjo, kad esąs labai moksliškas, kai iš tikrųjų buvo šlykščiai lengvabūdiškas ir naivus,- tai išryškėjo nepaisant viso jo mokslingumo, o iš tikrųjų su visais savo kuriozais jis nieko nepasakė. Iš tiesų tokių orgijų dalyviams šventikai galėjo pasakyti šį bei tą vertinga, pavyzdžiui, kad vynas sužadina geidulingumą, kad žmogus pagal aplinkybes maitinasi vaisiais, kad augalai pavasarį pražysta, o rudenį nuvysta. O kai dėl tos stulbinančios ritualų, simbolių ir bakchanališkos kilmės mitų gausos, kuria antikinis pasaulis tiesiog perpildytas, tai Lobeckas joje įžvelgia dingstį parodyti savo aukštesnį dvasingumą. “Jei graikai,- sako jis veikale “Aglaophamus” (I,672),- neturėdavo daryti ką nors kita, tai jie juokdavosi, šokinėdavo, siautėdavo arba, kadangi žmogui kartais ir tai malonu, atsisėsdavo, verkdavo ir dejuodavo. K_i_t_i ateidavo vėliau ir bandydavo kaip nors paaiškinti tokį keistą dalyką; taip, norint paaiškinti tuos įpročius, atsirado daugybė sakmių ir mitų. Kita vertus, buvo tikima, kad švenčių

dienomis pasitaikydavę k_o_m_i_š_k_i__ p_o_e_l_g_i_a_i yra būtinas švenčių elementas, ir jie tapo neatskiriama pamaldų dalimi.”- Tai niekingi plepalai; į Lobecką nė akimirkos negalima žiūrėti rimtai. Visai kitaip jaučiamės nagrinėdami “graikiškumo” sampratą, kurią susikūrė Winckelmannas ir Goethe; matome, kad ji glaudžiai susijusi su ta stichija, iš kurios išauga dionisiškasis menas,- su bakchanalijomis. Aš visai neabejoju, kad Goethe kažką panašaus visiškai pašalino iš graikų sielos galimybių lauko. G_a_l_ų__ g_a_l_e__ G_o_e_t_h_e__ n_e_s_u_p_r_a_t_o__ g_r_a_i_k_ų. Juk tik per dionisiškąsias misterijas, per dionisiškos būsenos psichologiją atsiskleidžia s_v_a_r_b_i_a_u_s_i_a_s heleno instinkto b_r_u_o_ž_a_s – jo “valia gyventi”. K_ą helenas norėjo pasiekti tomis misterijomis? A_m_ž_i_n_ą_j_į gyvenimą, amžinąjį gyvenimo sugrįžimą; ateitį sutaurinti ir užsitikrinti praeitimi; įtvirtinti gyvenimo triumfą, nugalėti mirtį ir kaitą; t_i_k_r_ą gyvenimą kaip visuotinio gyvenimo pratęsimą užsitikrinti per gimdymą, per lytiškumo misterijas. Todėl l_y_t_i_e_s simbolis graikams buvo savaime gerbtinas simbolis, viso graikiškojo pamaldumo tikroji ir didžiausioji prasmė. Visos lytinio akto, nėštumo, gimimo detalės žadino tauriausius ir pakiliausius jausmus. Misterijų moksle sutaurinamas s_k_a_u_s_m_a_s: “gimdyvės dejonės” sutaurina skausmą apskritai – visoks tapsmas ir augimas, visa, kas užtikrina ateitį, s_u_k_e_l_i_a skausmą… Kad egzistuotų amžinas kūrybos džiaugsmas, kad amžinai teigtų save valia gyventi, t_u_r_i amžinai egzistuoti ir “gimdyvės

kančia”… Visa tai ir išreiškia žodis “Dionisas”: aš nežinau jokios aukštesnės simbolikos už šią, graikiškąją, dionisijų simboliką. Ji religiškai išreiškia stipriausią gyvenimo instinktą, gyvenimo ateitį, gyvenimo amžinybę,- net pats kelias į gyvenimą, gimdymas laikomas š_v_e_n_t_u_o_j_u__ k_e_l_i_u… Tik krikščionybė, remdamasi pagieža gyvenimui, lytiškumą pavertė kažkuo nešvariu: ji apdrabstė i_š_m_a_t_o_m_i_s mūsų gyvenimo pradžią ir prielaidą…

Bakchanališkumo kaip trykštančio jėgos ir gyvenimo jausmo, kai net skausmas veikia kaip stimuliatorius,- tokio bakchanališkumo psichologija padėjo man suvokti t_r_a_g_i_š_k_o jausmo sąvoką, kurios nesuprato nei Aristotelis, nei, skyrium paėmus, mūsų pesimistai. Tragedija visai netinka įrodyti helenų pesimizmą schopenhaueriškąja prasme, net priešingai: ją galima laikyti radikaliausiu pesimizmo paneigimu, jo a_n_t_i_i_n_s_t_a_n_c_i_j_a. Sakymą Taip gyvenimui, net kai jis iškelia baisiausias ir rūsčiausias problemas, valią gyventi, džiaugsmingai teigiančią savo neišsemiamumą ir net aukojančią savo aukščiausius tipus,- š_t_a_i__ k_ą aš vadinau dionisiškuoju pradu, š_t_a_i__ k_ą aš suvokiau kaip tiltą į__ t_r_a_g_i_š_k_o_j_o poeto psichologiją. N_e tam, kad nusikratytum siaubo ir užuojautos, ne tam, kad apsivalytum nuo pavojingo afekto jį aistringai iškraudamas – taip visa tai suprato Aristotelis,- o tam, kad, nepaisydamas siaubo ir užuojautos, p_a_t_s__ s_u_s_i_t_a_p_a_t_i_n_t_u_m su tapsmo džiugesiu, – su tuo džiugesiu, kuris apima net d_ž_i_a_u_g_s_m_ą__ n_a_i_k_i_n_t_i… Taip aš sugrįžtu į tą vietą,

iš kurios kadaise išėjau,- “Tragedijos gimimas” buvo mano pirmasis visų vertybių perkainojimas: taip aš vėl atsistoju ant pagrindo, iš kurio išauga mano valia ir mano g_a_l_i_a,- aš, paskutinysis filosofo Dioniso mokinys, aš, amžinojo sugrįžimo mokytojas…