Tango Istorija

Tango Istorija

ARGENTINIETIŠKASIS TANGO

ARGENTINIETIŠKO TANGO KILME

XIX amžiaus pabaigoje, maždaug apie 1895-uosius metus, Argentinos sostineje, Buenos Aires mieste, gimsta tango. Jau tada, tarp tokiu šokiu kaip “milongos” ir kažko panašaus i “andaluzietiška tango” pradeda pasireikšti argentinietiškasis tango variantas, kuris jau buvo spejes atsikratyti tu itaku, kurios padejo jam atsirasti.
Niekas tiksliai nežino iš kur jis atsirado, nei kokie yra tie skirtingi elementai, kurie suformavo jo muzika, dainos žodžius ir pati šoki. Tai ivyko todel, kad tu metu intelektualams nerupejo kuo gyveno ju šalis. Viisu akys buvo nukreiptos tik i Europa, ypatingai i Prancuzija.
Apie 1880-uosius metus kai kurie tyrinetojai, tarp ju Karlosas Vega (Carlos Vega), ižymiausias Argentinos muzikologas, pastebejo, kad priemiescio zonoje tokie šokiai kaip kvadriljus, polka, mazurka, “shottis”, pamažu praranda savo pozicijas užleidžiami vieta “milongos” ritmui tarp žemesniuju klasiu atstovu, kai tuo tarpu habanera vis labiau isitvirtina viduriniuose sluoksniuose.

Milonga – Šokamo tango pagrindas

Milonga yra kilusi iš habaneros, kuri XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje reabilitavo savo ritmus, paskolintus iš Afrikos juodaodžiu šokiu. Kiti tyrinetojai mano, kad poolka, mazurka, habanera, “shottis” buvo šokami atliekant beveik tuos pacius judesius kaip ir tango šokio, taciau naujove Buenos Aires šokyje buvo tai, kad cia jis turejo savo identiteta. Ankšciau buvo šokama atskirai, kaip pavyzdžiui aborigenu kilmes gauco (“gaucho”) šokis, vadinamas “l

lanseras” (“lancero”) arba šokama kartu, taciau neatliekant jokiu figuru, kaip pavyzdžiui valsas. Argentinietiškas tango eina dar toliau. Jam pavyksta itraukti i šoki ivairias figuras, kurios atliekamos vyrui ir moteriai šokant apsikabinus.
Kai kurie tyrinetojai mano, kad Europos polka ir mazurka galejo buti tas modelis, kuriuo pasinaudojo “portenjai” (“porteno” – Buenos Aires uostamiescio gyventojai) savo šokiui sukurti. Tu laiku liudininkai užtikrina, kad tais laikais buvo šokama, darant horizontalias figuras su pritupimais.

TANGO IR MILONGA

Šie šokiai pateikiami kaip dvi analogiškos formos su skirtingais pavadinimais. Nesamoningai jie buvo laikomi vienodais. Tai buvo visai suprantama, kadangi ka tik gimes tango ilgus metus dar bus vadinamasmilonga. Nuo 1906 iki 1926 metu tango skirdavosi savo šokiu, o milonga intonacija. Iš pradžiu, iki 1895 m., jam nebuvo priskiriami išskirtiniai žingsniai. Muzika buvo improvizuojama lyygiai taip, kaip ir pacios figuros. Tik veliau, maždaug nuo 1895 iki 1905 metu, išsivysto tikrasis tango, kuri autoriai vadina “Tango krioljo” (“Tango criollo” – Gauco tango).
Argentinieciu muzikologas Karlos Vega aprašo tas figuras, kurias milonga paveldi iš habaneros ir iš andaluzietiško tango bei tuos pakitimus, kurie juose ivyko. Žingsniai “molinetas” (“el molinete” – malunelis) ir “oco” (“el ocho” -aštuoniuke) išsaugoja savo ankstesni pavadinima, atliekant greita žingsniu kombinacija, kuria moteris kartoja atvirkštine tvarka, sudarant figuras pagal šokejo išradinguma. Tai sudaro 10, 20, 30, 40 ar daugiau figuru išilgai šokiu ai

ikšteles, kuomet vyras jas atlieka grandinine serija. Kiekviena karta sukuriama kita tango versija, kurios neimanoma tiksliai pakartoti. Taigi, tai vis naujas, nepasikartojantis spektaklis.
Tango šokyje kiekvienas šokejas yra individualybe. Nera dvieju panašiu šokeju, kartojanciu ta pacia choreografija. Kitas tango bruožas yra tas, kad vyras niekuomet nešoka žengdamas atgal, kaip kad reikalavo tu laiku mandagumo taisykles. Tai grindžiama rungtyniavimu tarp šokeju. Mušiai miesto apylinkese reikalaudavo budrumo, negalima buvo atsukti nugaros potencialiam priešui.
Visu pirma, tango yra vyriškas reikalas. Vyrai buvo jo tevai, jie ji sukure. Vyrai šokdavo su vyrais, jie vienas kita mokindavo ir ji praktikuodavo. Butent vyras veda poros šoki, tai jis veda moteri. Jai belieka tik laukti jo nurodymu ir jam paklusti. Todel nera žinomu ižymiu tango šokeju. Amžiaus pradžios laikrašciai raše: “dauguma moteru, kurios šoka tango, daro tai blogai, tuo tarpu vyrai yra kurejai, turintys savita stiliu”. Laikui begant moters padetis kito. Vyras leido jai sublizgeti, ji paivairina šoki savo fantazija, taciau tik tada, kai vyras jai suteikia tam laiko ir galimybe. Tarp pirmuju novatoriu galima pamineti Karmensita Kalderon (Carmencita Calderon), viena iš Kacafazo (Cachafaz) šokiu partneriu. Karmensita Kalderon sakydavo: “ankšciau buvo šokama skruostas prie skruosto; veliau prostitutes priversdavo žiureti vienas kitam i akis, noredamos susitarti del kainos už savo pa
aslaugas vyrams”, “aš priverciau atlikti naujus žingsnius”. Kacafazas (1885-1942) buvo vienas iš geriausiu šokeju tango istorijoje. Jo garbei Argentinoje švenciama “Šokejo diena”. Jis sakydavo, kad: “norint šokti tango tereikia elegancijos ir muzikos ritmo”. Kritikuodamas “kalesiterus” (“calesiteros”- tuos, kurie iš tango daro šou) jis sakydavo, kad: “jie tik sukasi ir sukasi, pavargsta ir nieko gero nedaro”. Kiti ižymus milongos šokejai, kurie perdave savo žinias naujajai kartai buvo Petrolejus (Petroleo), Virulazas (Virulazo), Pepitas Aveljaneda (Pepito Avellaneda).
Pagrindinis dalykas tango šokyje, anot “milongeru” (“milongueros” -milongos šokejai), yra tvirtas žingsnis, neprarandant muzikos ritmo, tai uostamiešcio gyventojo eisena pagal ritma. Nebutina atlikti daugybe figuru, užtenka atlikti tas, kurias pats tango nurodo, leisdamas paslysti kojoms, nes “tango šokamas judant nuo liemens žemyn, ir visas malonumas yra tame, kad atsiduodi ritmui, vesdamas savo šokio drauge”. Ir priduriama: “Norint šokti tango, reikia buti gimusiam cia. Amerikietis ji šoka nerangiai, rusas per daug brutaliai ir rimtai, ispanas koketuoja. Kuomet šokeju pora yra vietine – gestikuliuoja kaip indenai ir elgiasi kaip gaucai, – kokias nuostabias figuras jos kuria, kuomet kojos tyliai juda bijodamos pažadinti žveri, žengdamos pirmyn, atgal, paslysdamos tarsi ieškodamos drasos, reikalingos šokejai prisivilioti”.

TANGO GEOGRAFINE KILME

Tango atsirado uostamiescio apylinkese: San Telmo, Barako (Barracas), La Bokada (La Bocada), Monserato (Monserrat) rajonuose. Cia esanciose šokiu sa

alese bei žaidimo namuose, viešuose namuose, kavinese apjuosianciose miesta, ten kur prasideda laukai. Todel šokis taip pat žinomas “oriljero” (“orillero” – krantininis) arba “kanienge” (“canyengue” – cukranendriu lauku) vardu. Lygiagreciai jis atsirado ir kitoje La Platos upes (Rio de la Plata) krantineje, Montevidejuje, Urugvajuje, Sur, Palermo rajonuose ir senamiestyje (rajonuose, kur gyventoju dauguma sudare juodaodžiai). Butina pabrežti, kad etimologiškai žodis “tango” kiles iš afrikieciu genciu, gyvenusiu Gvinejoje, atvykusiu i Rio de la Plata kaip vergai. Jis reiške “uždara vieta” “uždaras sklypas”. Kai kurie tyrinetojai teigia, jog tai onomatopejinis garsas, susijes su bugnu garsais, su tam-tamu arba su juodaodžiu šokiu “kandombe” (“candombe”). Tai prašymas, nukreiptas i kandonbes šokeja: “toka tango o toka tambo” (“toca tango o toca tambo” – mušk juoda bugna). Daug veliau tango persikelia i “konventiljo” (“conventillo” – viešbutis, kur apsigyvendavo darbininkai, juodaodžiai, provincijos žmones ir kuriu dideliuose vidiniuose kiemuose buvo šokama).
1905-1910 metais jis pasiekia miesto centra. Vadovaujantis elitas, kuris ankšciau ji niekino ir žiurejo i tango kaip i plebejiška šoki, pagaliau ji priima ir nuo to laiko jis galutinai tampa argentinietišku tango.
Pagrindine priemone, padejusi paskleisti tango, buvo karnavalas. Jis užkariauja šokiu sales, kabaretus, kino teatrus, miesto centro restoranus iš kur 20-30-aisiais metais persikelia i Europa, JAV ir juos taip pat užkariauja.
Kuomet i Paryžiu ir i Brodveju atvyksta ižymiausi tango istorijos kompozitoriai ir atlikejai, kaip pavyzdžiui Karlos Gardel (Carlos Gardel, pats ižymiausias tango dainu atlikejas pasaulyje), Alfredo Le Pera (Alfredo Le Pera, kompozitorius bei filmu scenaristas), kuriami filmai, kurie buvo žinomi visame pasaulyje, kaip: “Lauk manes” (“Esperame”, 1932) , “Reikalas rimtas” (“La cosa es seria”, 1933, Paramount), “Tango” (El tango”, Brodvejus), “Nuokalne žemyn” (“Cuesta abajo”)“Tango baras” (“Tango bar”), “Del vienos galvos” (“Por una cabeza”) ir kitu, ikurtu 30-ju metu pradžioje Niujorke.
Argentinietiškas tango pasiekia savo šloves viršune savo “aukso metais”, kurie tesesi nuo 40-uju iki 50-ju metu, kuomet komunikacijos priemones sudaro salygas i šali isiskverbti kitai muzikiniai madai, kilusiai iš Šiaures Amerikos. Tokiu budu tango praranda savo pozicijas, užleisdamas savo vieta užsienio ritmams ir madai.
Tik 80-ju metu pabaigoje tango vel sugrižta i pirmaji pasaulini plana, kuomet 1985 metais Paryžiuje filmuojamas “Gardelio tremtis” (“El exilio de Gardel”). Lygiagreciai jis vel triumfuoja Brodvejuje. “The Tango is hoy again, a new craze is on the horizon” rašo JAV laikraštis Newhouse Newspapers.

TANGO ŠIU DIENU ARGENTINOJE

Argentinieciams tango yra “stimuliuojanti bei tvirtybe suteikianti priemone”. Tai liudesio, melancholijos, prarastos meiles rezultatas. Tai vaistas nuo situacijos fatališkumo. Tango – tai neatskiriamas žodžiu, šokio bei muzikos mišinys. Tai jis padeda žiureti gyvenimo pavojams i akis.
Dabartiniu metu jaunimas susiduria su tuo, ka patys argentinieciai ilgai slepe. Jie tarsi pratesia ta kelione, kuria praeito amžiaus pabaigoje pradejo “milongerai” (milongos šokejai), kurie buvo savo paciu ar kitu nesekmes priežastimi, kurie vaikšciojo vieniši miesto gatvemis ir kuriu aistros išsiliedavo kiekviename gatves kampe, kiekvienoje to senojo Buenos Aireso skersgatviuose.
Šiu dienu jaunuoliai vel ieško tokio šokio, kuris leistu jiems šokti apsikabinus, pajusti kito kuno artuma, sudaryti iš anksto gerai apgalvotas ir veiksmingai viliojancias figuras. Jiems nusibodo tie modernus šokiai, kuriuos skleidžia žiniasklaidos priemones, kur pora šoka atskirai, kur kiekvienas yra apsuptas savo narcizinio pasaulio, kur nesidalijama emocijomis ir svarbiausia, nesidalijama gyvenimu, nuotykiais, nesekmemis.
Argentinietiškas tango vel iejo i mada. Ir tai ivyko todel, kad “Tango niekad nebuvo mires”.

ARGENTINIETIŠKAS TANGO JAU LIETUVOJE

1999 metu balandžio menesi i Lietuva atvyksta Chuan Eduardo Chimenes (Juan Eduardo Gimenez), lietuviu kilmes argentinietis. Nepraejus nei savaitei po jo atvykimo, jam jau siuloma mokinti šokti tango Dailes galerijoje “Dešine-Kaire”, Vilniuje. Pirmas tango šokio kursas tesesi viena menesi ir jo rezultatas buvo nuostabi ir neužmirštama “Argentinietiško tango naktis”, pašvesta šiu dienu tango kompozitoriui Astor Piazola (Astor Piazolla).

Leave a Comment