Filosofinis žmogaus pažinimas

TURINYS

1. Įvadas.................. 3
2. Žmogaus prigimtis ir esmė.......... 4
3. Žmogaus kūniškumo, psichiškumo, socialumo ir
dvasingumo santykio raida..........8
4. Asmenybės samprata............10
5. Žmogaus egzistencijos prasmės problema..... 11
6. Literatūra................. 141. Įvadas
Filosofija paprastai suprantama kaip labiausiai komplikuotas ir abstrakčiausias dalykas, nutolęs nuo kasdienio gyvenimo problemų. Daugelis žmonių mano, kad filosofija yra kažkas tokio, ko negali eilinis žmogus suvokti, jog ji yra tolima normaliems žmonių interesams. Tačiau tokia nuomonė neatitinka tikrovės, nes kiekvienas žmogus, suvokia tai ar ne, turi tam tikras filosofines pažiūras.

Apie filosofiją nežiūrint įvairių šio termino vartojimo aspektų, galvojame kaip apie labai sudėtingą inntelektualinę veiklą. Skaitydami knygas apie žymiausius filosofus – Aristotelį, Platoną, Tomą Akvinietį, Hegelį ir kitus – susidarome nuomonę, kad jie pasišventė pasaulio apmąstymui, pažiūrų ir teorijų formulavimui, bet kuriose sunku aptikti kokią nors praktinę reikšmę.

Svarbiausia filosofijos tema yra ŽMOGUS. Vokiečių filosofas I.Kantas teigė, jog klausimas “Kas yra žmogus?” aprėpia visus svarbiausius filosofijos klausimus. Žmogus yra gyva būtybė, kitaip tariant gyvūnas. Žmogus priskiriamas tam tikrai gyvūnų rūšiai – žinduoliams. Tačiau žmogus išsiskiria iš gyvulių pasaulio. Ir tas išsiskyrimas yra toks pat didžiulis šuolis, kaip irr gyvybės atsiradimas iš negyvosios medžiagos. Juk kalbama apie tokių gyvų būtybių giminės susiformavimą, kurios viduje nuo tam tikro momento baigiasi rūšių formavimosi procesas ir prasideda visiškai kitokio tipo “kūrybinė evoliucija”. Tai, kad žmogus turi AŠ vaizdinį, iškelia jį virš ki

itų žemėje gyvenančių būtybių. Tokiu būdu jis tampa asmeniu ir dėl sąmonės vienybės vykstant įvairiems pokyčiams išlieka vienas ir tas pats asmuo, t.y. būtybė, kuri padėtimi ir orumu visiškai skiriasi nuo daiktų, t.y. proto neturinčių gyvūnų. Ypatingą biologinę žmogaus situaciją aprašė A.Gehlenas: “Žmogus skiriasi nuo gyvulio tuo, kad yra panardintas neapibrėžtame pasaulyje, kuris atsiveria jam kaip daugybė nenumatytų galimybių. Jis neturi nė vieno organo, kuris būtų tiksliai pritaikytas aplinkai valdyti. <.> Neturėdami struktūrinės žmogaus sampratos, kuri būtų paremta protu, dvasia ar kita jam būdinga savybe, mes vėl atsiduriame prieš alternatyvą, ar sutikti, kad žmogus ir arčiausiai jo gyvų būtybių skalėje esantys gyvuliai skiriasi tik proto lygiu, ar vis dėlto matyti esminį skirtumą, kad žmogus yra apdovanotas dvasia.” [ 7, 260 p.].

Tad pažiūrėkime, kaaip filosofai įvairiais laikais traktavo žmogaus prigimtį, kėlė jo egzistencijos ir būties problemas.2. Žmogaus prigimtis ir esmė.
Iki šiandien žmonijos priešistorija lieka tokia pati mįslinga ir paslaptinga kaip ir gyvybės atsiradimas. O šiuolaikiniai moksliniai vaizdiniai apie žmogaus atsiradimą daugiausia grindžiami hipotezėmis. Beveik tikrais galima laikyti tik bendrus šio proceso kontūrus ir tendencijas. Tačiau istorijos tėkmėje buvo formuluojami įvairūs ir ne visada moksliniai žmogaus klausimo sprendimai.
Galima išskirti:
a) teistinę žmogaus koncepciją;
b) natūralistinę žmogaus koncepciją;
c) dialektinę žmogaus koncepciją.

Teistinė žmogaus koncepcija

* Iki filosofijos susiformavimo žmogaus problemų aiškinimas da

augeliu atvejų turėjo religinį atspalvį. Vėlesniais laikais, kai filosofija, kaip mokslas pasiekė ganą aukštą lygį, mąstymas religinėmis kategorijomis ne tik nenunyko, bet kai kuriose epochose turėjo net lemiančią įtaką filosofinių koncepcijų turiniui.

* Pagrindinis teistinės žmogaus koncepcijos teiginys, kuris turi daug ką paaiškinti, sako, kad žmogaus atsiradimas yra antgamtinio pobūdžio. Žmogų sukūrė aukščiausia Būtybė pagal savo pavidalą ir panašumą. Ji nulėmė jo struktūrą, tam tikras funkcijas ir sugebėjimus. Žmogus – Dievo kūrinys-yra sudarytas iš dviejų skirtingų dalių: sielos ir kūno.siela yra žmogaus psichikos buveinė, nes joje glūdi visos specifinės žmogaus funkcijos – protas, valia, atmintis, jausmai. Siela vadovauja kūnui. Tokį požiūrį priėmė daugelis mąstytojų, kurie ne atstovavo krikščioniškosios filosofijos. Tačiau kaip suprasti, kad žmogus yra sielos ir kūno darinys? Sunku suprasti, kokiu būdu vieningoje visumoje, koks yra žmogus, sutelpa dvi skirtingos būtys – dvasinė ir materiali. Juk žmogus yra nepadalinama į minėtas dalis visuma. Aurelijus Augustinas, spręsdamas šį klausimą, susidūrė su neįveikiamais sunkumais. Jis žmogų traktuoja kaip protingą sielą, pasinaudojančia žemišku ir mirtingu kūnu. Tuo išreiškiama pažiūra, kad siela yra aukštesnis faktorius. Kūnas, kaip tam tikras organizmas, yra tik sielos buveinė. Tokiu būdu kūnas buvo vertinamas neigiamai.

* Mažiau kraštutinę sielos ir kūno santykio interpretaciją pateikia Tomas Akvinietis, kuris mano, kad nemirtinga siela sugeba savarankiškai egzistuoti. Kartu siela yra kū
ūno forma. Tačiau kada žmogus miršta, siela ir toliau egzistuoja. Tai reiškia, kad kūnas yra priklausomas nuo sielos.

* Aurelijus Augustinas ir Tomas Akvinietis, aiškindami žmogaus esmę, remiasi nematerialia siela, skirtinga nuo kūno. Tačiau abi koncepcijos, besilaikydamos religinių dogmų, žmogaus esmę parodo suskaldytą, priklausančią žemiškai materialiai ir amžinai dvasinei tvarkai. Žemiškame pasaulyje žmogus užima privilegijuotą vietą. Jis vienas yra protinga būtybė. Žmogų nuo kitų gyvų būtybių skiria patvari, nesunaikinama, nemirtinga būtis. Skirtingai nuo gyvulių, žmogus yra asmenybė. Žmogaus vieta pasaulyje yra tiksliai nustatyta. Dievas sukūrė tikrovę pagal tam tikrą planą ir nustatė tam tikrą tvarką. Todėl žmogiškajam individui vaidmuo ir uždaviniai yra tiksliai nustatyti.

Natūralistinė žmogaus koncepcija

* Gamtos pažinimu besiremiančią žmogaus koncepciją iškėlė senovės atomizmo šalininkai – Demokritas ir vėliau Epikūras. Atomistiniame pasaulėvaizdyje žmogus yra materiali sistema, funkcionuojanti pagal visuotinius gamtos dėsnius. Žmogus yra sudarytas iš atomų ir skiriasi nuo kitų gyvų būtybių ir negyvojo pasaulio tik sudėtingumo laipsniu, t.y. jis yra visiškai vieninga būtis. Žmogaus atsiradimas yra visiškai natūralus. Jo atsiradime nedalyvauja antgamtinės jėgos. Bet kokiu požiūriu žmogus – baigtinė, ribota laike būtybė. Su mirtimi pasibaigia viskas, žmogaus egzistavimas nutrūksta, nėra jokio būdo jį pailginti. Pati mirtis yra natūralus faktas, kurį galima paaiškinti gamtoje vykstančių procesų pagrindu. Epikūras rašė “. mirtis mums nieko nereiškia. It tikras be

eprotis yra tas, kuris sakosi bijąs mirties ne dėl to, kad ji atėjusi suteiks skausmo, bet kad ji daro skausmą, dar tik ketindama ateiti. Juk tas laukiamas skausmas, kurs atėjęs nebekamuoja, yra tuščias. Taigi siaubingiaus.ia blogybė – mirtis – nieko mums nereiškia, kadangi kol mes gyvename, mirties dar nėra, o kai mirtis ateina, tada mūsų nebėra.” Iš tokio gyvenimo supratimo Epikūras padarė išvadą, kad reikia užsiimti žemiškais reikalais. Reikalinga prasminga veikla.

* Naujųjų laikų materialistai Hobsas, Lametri, Holbachas savo antropologinėse koncepcijose žmogų traktuoja kaip materialios gamtos kūrinį. Ypač didelį susidomėjimą žmogumi parodė Lametri. Iškėlė mechanistinį požiūrį į žmogų. Tai galima paaiškinti to meto materialistinėmis pažiūromis ir mechanistiniu gamtos aiškinimu. Juk tikrovę tuomet traktavo kaip vieną milžinišką mechanizmą ir visus reiškinius bei procesus suprato kaip paprastą mechaninį judėjimą.

* Antropologiniuose Holbacho samprotavimuose taip pat ryškus natūralizmas. Norint suprasti, kas yra žmogus, jo nuomone, reikia prisiminti, kad jis yra gamtos dalis. Anot jo, visi mūsų sielai priskiriami veikimo būdai, sukeliami judėjimų, vykstančių smegenyse, kurios aiškiai mumyse yra juslės buveinė ir visų mūsų veiksmų pagrindas. Jis rašė “.vadinasi, žinome, kad siela juda ir patiria modifikacijas, veikiama materialių priežasčių. Taigi galime padaryti išvadą, kad ji materiali.”

* Laikui bėgant, plečiantis ir gilėjant žinioms apie gamtą, prasidėjo laipsniškas nutolimas nuo mechanistinio gyvenimo ir jo apraiškų supratimo. Tačiau požiūris, kad biologiniai faktoriai, susiję su žmogaus organizmu, atlieka didžiulį vaidmenį, formuoja jo prigimtį ir veiklą, rado šalininkų. Taip pavyzdžiui Zygmundas Froidas sukūrė psichoanalitinę žmogaus koncepciją. Ji turėjo didelį atgarsį psichologijoje ir tuometinėje filosofijoje. Ši koncepcija atsirado ne iš filosofinių samprotavimų, o išaugo iš Froido psichiatrinių ir psichologinių stebėjimų. Jis paneigė požiūrį, kad žmogaus psichinis gyvenimas vyksta išimtinai sąmonės lygyje. Froido nuomone, be sąmoningų pergyvenimų srities egzistuoja paslėpta psichinio gyvenimo sfera – pasąmonė. Tai, kas joje vyksta, daro esminę įtaką mūsų sąmoningam gyvenimui, mūsų pozicijoms santykiuose su pasauliu ir kitais žmonėmis, veiklos kryptims ir būdams. Žmogus, Froido nuomone, yra tokia būtybė, kurią valdo geismai, instinktai. Jų tarpe galingiausias, turintis pagrindinę reikšmę, yra lytinis instinktas – libido. Jo aktyvumas siejasi su fiziologiniais procesais, vykstančiais organizme. Libido, kaip biologinis motorinis faktorius, lydi žmogų per visą gyvenimą, pradedant vaikyste. Libido reikalauja neatidėliojamo patenkinimo. Jis, būdamas aklai veikiantis faktorius, pasąmonės lygyje, gali būti nukreiptas į įvairius objektus įvairiomis formomis. Tačiau tam trukdo moralinės ir kitos visuomeninės normos. Froidas, suvokęs libido įtaką žmogui, atitinkamai suprato jo psichiką. Žmogaus psichika apima tartum tris sluoksnius: Id (lot.-tai), Ego (lot.-aš) ir Superego (lot.-buvimas virš ko nors). Tai tarsi ledkalnis, kurio viršutinė dalis – Ego – iškelta virš vandens, o kitos dalys – superego ir id slypi po vandeniu.

Id yra pasąmonės sfera, kuri apima potraukius, veikiančius aklai, besistengiančius užvaldyti žmogų, kad jie neatidėliojant būtų patenkinti. Id vadovaujasi išimtinai malonumo principu. Ego – sąmonės sistema, kuri skaitosi su tikrove, kuri supa individą. Ego dėka individas žino tam tikrus moralinius leidimus ir draudimus. Ego remiasi protu ir stengiasi sulaikyti nežabotas id aistras. Superego – tai moralinio ir visuomeninio pobūdžio reikalavimų visuma, kuriuos individas kelia sau pačiam. Superego spaudžia ego, vertina sąmoningus žmonių veiksmus, atsiliepia žmoguje sąžinės balsu, kelia kaltės jausmą. Froido koncepcijoje pagrindinės žmogaus gyvenimo determinantės yra aistros, norai, siekiai. Abi sistemos – ego ir superego – stengiasi jas prilaikyti, prislopinti ir nukreipti tinkama kryptimi. Žmoguje nuolat kaunasi sąmonė ir pasąmonė. Tačiau Froido pasekėjai, neneigdami pačios froidizmo esmės, pradėjo kreipti dėmesį į kitus pradus, lemiančius žmogaus būtį.

* Žymiausi neofroidizmo atstovai yra Alfredas Adleris, Karl.as Gustavas Jungas, Erichas Fromas, Erikas Biornas. Adleris neneigdamas nesąmoningo prado poveikio žmogaus egzistavimui, įrodinėja, kad žmogaus individualumą lemia ne jo libido, o socialinis kontekstas. Jungas teigia, kad nors pasąmonė yra svarbiausia psichikos dalis, tačiau žmogus yra besirutuliuojanti būtybė, nes Ego gali keistis. Asmenybė žmoguje ir yra aukščiausias tiek įgimtų galimybių, tiek sąmoningai reguliuojamo ryžto rezultatas. Fromas labiau nei kiti akcentuoja asmenybės socialųjį pradą. Jo nuomone, svarbiausia ne libido, nes, patenkinus seksualinius ir materialinius poreikius, žmoguje išlieka psichologinė įtampa. Tai yra todėl, kad svarbiausi dalykai lieka neišspręsti. Žmogui nuolat reikia meilės, valdžios, religijos, o kartais ir griovimo. Šie poreikiai – realių sąlygų ir psichikos savybių padarinys.

Dialektinės materialistinė žmogaus koncepcija

* Žmogaus kilmės klausimą antropologai ir filosofai nagrinėja skirtingai. Antropologai ieško trūkstamos grandies biologinėje evoliucijoje, o filosofai stengiasi atskleisti ir apibūdinti “laipsniškumo nutrūkimą” – šuolį, kuris tikriausiai įvyko žmogaus tapimo procese. Seniai pripažįstama, kad homonidų virtimas žmonėmis negalėjo būti momentinis, vienaveiksmis įvykis. Neišvengiamai turėjo būti žmogaus ir visuomenės tapimo gana ilgas laikotarpis. Kaip rodo šiuolaikiniai tyrimai, šios dvi proceso neperskiriamos pusės – antroposociogenezė – tęsėsi 3-3.5 milijonų metų.

* Svarbų vaidmenį aiškinant bendrą antroposociogenezės prasmę atlieka darbo vaidmens hipotezė, kurią ne visiškai pilnai išdėstė F.Engelsas. Ją pripažino daugelis antropologų, pasisakiusių prieš antgamtinį žmogaus kilmės aiškinimą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad darbo reikšmės negalima traktuoti natūralistiškai. Svarbiausias antropogenezės bruožas yra jos kompleksinis pobūdis. Neaišku, kokiu nuoseklumu kas atsirado. Žmogiškosios esmės samprata visada siejasi su tokiais faktoriais, kaip darbo įrankiai, visuomenė, civilizacija, kultūra. Vadinasi, žmogaus esmė slypi išoriškame individo atžvilgiu žmogaus pasaulyje, t.y. techniniame, visuomeniniame, civilizaciniame, kultūriniame pasaulyje.

* Tačiau negalima apeiti žmogaus kaip individo, turinčio individualią psichinę sferą, sugebančio mąstyti sąvokomis. Tai svarbiausia, kas žmogų skiria nuo likusio gyvulių pasaulio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus psichikos, mąstymo sugebėjimai yra nukreipti į išorinį pasaulį, t.y. jie vadovauja jo veiklai būtent tame išoriniame pasaulyje, o nėra nukreipti tvarkyti procesų, vykstančių organizmo viduje. Žmogaus sąmonė yra nukreipta į išorę, o ne į kūno vidų. Net sapnuose visada kažkas vyksta individą supančioje aplinkoje, o ne pačiame individe. Vadinasi, viskas rodo, kad galime suprasti žmogaus esmę tik nagrinėdami išorinį individo atžvilgiu žmogaus kuriamą pasaulį, kuriame žmogus gyvena ir veikia kaip žmogus.

2. Žmogaus kūniškumo, psichiškumo, socialumo ir dvasingumo santykio raida.

Žmogaus organizmas yra pirmasis ir akivaizdžiausias žmogaus pasaulio elementas. Žmogus yra viena iš gyvulių pasaulio rūšių ir užima jame aukščiausią evoliucijos pakopą. Biologinė evoliucija suteikė gyvulių rūšims, nuo kurių prasidėjo antropogenezė, du labai svarbius, ypatingus organus – rankas ir nervų sistemą su jos centru – smegenimis. Nepaprastai svarbus antropogenezei faktorius buvo pažintinio poreikio atsiradimas, nepriklausomas nuo tiesioginių gyvenimiškų poreikių (maisto ar saugumo poreikio). Vadinasi, galima tvirtinti, kad pagrindinę savo organizmo struktūrą žmogus gavo iš ikikultūrinio-biologinio vystymosi proceso, nors savo kultūrinio vystymosi eigoje smegenys dar evoliucionavosi. Tačiau tai jau buvo ne grynai biologinė evoliucija, o tikriausiai sąlygojama kultūrinio vystymosi poreikių.

Kitas žmogaus pasaulio elementas yra gamtinė aplinka. Jos natūrali įtaka žmogui laikui bėgant mažėja. Gamtinę aplinką sudaro tie gamtos elementai, kurie sudaro tiesiogines ar netiesiogines žmonių gyvenimo sąlygas. Tuo tarpu žmogų sup.antis pasaulis yra turtingesnis, nes jame yra Visatoje egzistuojantys kūnai ir reiškiniai. Tačiau ne visi jie įeina į žmogaus egzistavimo betarpiškas sąlygas.

Savitas žmogaus ir aplinkos ryšio bruožas yra tas , kad tarp savo organizmo ir aplinkos žmogus kuria tarpinę grandį – techninę aplinką. Kiekvienas žingsni, kuriant žmogaus veiklos įrankius, didino žmogaus pasaulį, praktinės veiklos galimybes ir kartu didino tos veiklos pozityvias ir negatyvias pasekmes. Technikos pagalba plečiamas žmogaus pasaulis. Tačiau technika ne tik padidina ir išplečia mūsų makropasaulį. Ji mus veda ir į pasaulio gilumą – į mikropasaulį. Mikropasaulio objektai tampa žmogaus praktinės veiklos objektai. Tačiau žmogus yra ir visuomeninė būtybė. Ši mintis jau buvo priimta antikos mąstytojų, o šiandien ir visuotinai pripažinta. Žmogiškoji veikla visada vyksta dviejuose tarpusavyje susijusiuose lygiuose:
1. žmogaus kontaktai su gamta;
2. žmonių veikla visada yra bendra veikla su kitais žmonėmis.

Iš to kas pasakyta, išplaukia, kad materialus žmogaus pasaulis – sudėtinga, daugiasluoksnė sistema, apimanti žmogaus organizmą, jo gamtinę techninę ir visuomeninę aplinką. Norint suprasti žmogaus esmę, reikia tirti ir pažinti tą sudėtingą žmogaus pasaulį, jo elementus ir jų tarpusavio ryšius. Tačiau žmogaus ir jo materialaus pasaulio vystymasis visada buvo ir visada yra susijęs su dvasinės kultūros raida. Svarbiausios šios kultūros formos yra papročiai, mitai, magija, religija, menas, filosofija, mokslas. Žmogaus dvasinio vystymosi išorinis laukas buvo ir yra kuriamas per įvairias daiktinės ir simbolinės veiklos formas: kalbos, kultinių-religinių, meninių. Atitinkamai vystėsi žmogaus vidinis (psichinis) pasaulis: vystėsi pastabumas, emocinis jautrumas, įvykių nuspėjimo sugebėjimas. Neteisinga būtų manyti, kad galima atskirti dvasinę-kultūrinę sferą nuo kitų žmogaus pasaulio elementų. Dvasinės kultūros turinys ir formos visada išaugdavo iš materialių žmogaus santykių su gamta. Kai gamta žmogui buvo dieviška jėga, tada jis ją vaizdavo ir mąstė apie ją kaip dievišką jėgą, kuriai meldžiasi. Tokia pozicija nebuvo įsivaizdavimas, o adekvatus tikros situacijos dvasinis vaizdas. O kada žmogaus jėgos tam tikra prasme susilygino su gamtos jėgomis, jų sudievinimas pradėjo nykti. Žmonės apie gamtos jėgas nustojo galvoti kaip apie dieviškas. Tačiau vietoje natūralios asimetrijos atsirado asimetrija visuomenės viduje. Viduramžiais atsirado visuomenės struktūros, kuriose atskiri asmenys įgavo nepriklausomą dievišką galią likusių žmonių atžvilgiu. Tokios žmonių tikros būties struktūros sąlygomis besiformuojanti sąmonė įgavo mistifikuotą pavidalą. Naujaisiais laikais pradėjo formuotis horizontalaus visuomenės struktūros, ir dėl to pradėjo keistis žmonių mąstymo stilius. Visa tai akivaizdžiai liudija, kad visuomenės praktinio gyvenimo struktūros veikia dvasinio gyvenimo turinio ir formų susidarymą.4. Asmenybės samprata
Asmenybė – tai kiekvienas žmogus su savo unikaliomis psichofiziologinėmis sąvybėmis. Individualybė – išsiskirianti asmenybė su įgimtais ar įgytais ypatumais ar sugebėjimais. Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją XX a. pradžioje sukūrė Z.Froidas, o ją išvystė K.Jungas, A.Adleris, K.Horni, H.Salivanas ir E.Fromas.

Nors ir nėra filosofijos, kuri nebūtų pasakiusi esminių savo teiginių apie žmogų, tačiau kaip programinė filosofinio mąstymo kryptis filosofinė antropologija pradeda figūruoti tik nuo XX a. trečiojo dešimtmečio. Jos grindėjas yra Maxas Scheleris.

Pirminė jo filosofijos bazė – nauja žmogaus koncepcija, kuri neišvengiamai turėtų vesti į naują “žmogaus filosofiją”. Jos ištakos, viena vertus, buvo romantiškoji gyvenimo filosofijos tradicija, kritikavusi racionalizmą ir mechanicizmą, kita vertus, bandymai įveikti atskirų mokslų susiskaldymą sisteminant jų sukauptas žinias į vieną nuoseklią žmogaus teoriją.

Filosofinė antropologija skiriasi nuo biologinės ir psichologinės tuo, kad ji siekia pažinti patį žmogų, arba žmogų apskritai, tokį, koks jis yra iš viso. Jai nepakanka atskirų mokslų pateikiamų žinių, kad ir kaip darniai jos jungtųsi į vieną visumą. Filosofinė antropologija domisi žmogumi ne tik kaip objektu, bet pirmiausia kaip subjektu.

“Mąstančio žmogaus poreikis aiškintis savo egzistencijos prasmę nėra vien teorinis. Vienaip ar kitaip apsisprendus dėl gyvenimo prasmės, atsiskleidžia arba yra maskuojami vienokie ar kitokie jo uždaviniai. Juk ne vis tiek, kaip žmogus traktuoja save – ar kaip Dievo kūrinį, ar kaip per tūkstantmečius atkeliavusią beždžionę: ir vienu ir kitu atveju traktuodamas tikrovės faktus, žmogus savyje girdės visiškai skirtingus įsakymus” (A.Gehlenas).

Žmogus stengiasi savaip aiškintis ir iš mokslų gautas dalykines žinias, ieškoti jų prasmės. Suvokdamas save jis ieško tolesnių orientavimosi gairių. Ir čia filosofinė antropologija susiduria su paradoksaliu keblumu – tiktai žmonės gali ką nors pasakyti apie žmogų, t.y. apibrėžiantysis ir apibrėžiamasis šiuo atveju yra tapatūs. Šis keblumas yra būdingas visų svarstymų apie žmogų bruožas. Kai kurie filosofai mėgina jį švelninti žvelgdami į žmogų tarytum iš šalies. Antai prancūzų filosofas Pascalis rašė, kad žmogaus vieta yra tarpinė, tarp gyvulio ir angelo: “Pavojinga pernelyg pabrėžti žmogaus panašumą į gyvulį neparodant jo didybės. Taip pat pavojinga, jeigu žmogus pernelyg junta savo didybę, ir niekas neatskleidžia jam jo menkumo”.

Maxas Scheleris savo knygoje “Žmogaus vieta kosmose” dėsto moderniosios filosofijos pagrindus. Į žmogų jis žvelgia kaip į dvasinę būtybę, kurios būdingi bruožai yra atvirumas pasauliui ir dalykiškumas. Vėlesnės teorijos nustatinėjo glaudesnį ryšį tarp ypatingos biologinės žmogaus struktūros ir Schelerio konstatuoto atvirumo pasauliui bei dalykiškumo.5. Žmogaus egzistencijos prasmės problema
Kokia gi egzistencializmo istorija, kokie praeities etapai suformavo žmogų tokį, koks jis yra šiandien? EGZISTENCIJA (lot.existentia) buvimas, būvis. Viduramžinėje filosofijoje egzistencijos terminas ėjo priešingai esmei. Egzistencija ir būtis buvo suprantamos kaip du santykiniai būties dalykai. Esmės ir egzistencijos skyrimas buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos skyrimu. Tik moderniosios filosofijos srovėje, egzistencializme, egzistencija įgavo savo tikrąją prasmę. Čia šiuo terminu pasakoma ne apskritai buvimas, o žmogiškasis buvimas. Tokiu būdu egzistencija yra tarytum pats žmogus, būtybė, išsiskirianti iš visų kitų tarpo sąmoningu santykiu su būtimi, pažindamas būti ir tuo pačiu pažindamas save.
EGZISTENCIALIZMAS dar vadinamas EGZISTENCINE filosofija. Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdo žmogiškosios egzistencijos klausimą.
Kaip suprantamas egzistencializmo terminas? Žmoguje egzistencija eina pirma esmės. O žmogus esti vienintelis toks, kuriame galima tokia pirmumo teisė. Taigi žmogus tampa vieninteliu, kuriam taikomas egzistencijos vardas. Iš čia mes ir galime suvokti patį egzistencializmo terminą.
Ir vis tik laisvė nelaikoma, aptariant žmogų, tokia”esme”, kuri būtų jau įgimta ir iš anksto suteikta pačiu gimimo faktu. Pasak egzistencializmo, turime laisvę laikyti galimybe. Galimybe tuo, kad laisvu galima būti lygiai tiek, kiek galima laisvę išduoti. Laisvę turime išsikovoti, išsitarnauti savo pačio apsisprendimo būti laisvu.
Egzistencinio filosofavimo šerdimi galime laikyti laisvę. Žinojimas yra prielaida ir kelias į laisvę, todėl negalima atriboti šių dviejų dalykų. Ir vis tik žinojime laisvu nebūsi. Žinojimas tik suteikia galimybę apsispręsti, atskleidžia savivalę. Laisvė neapčiuopiama, nepatiriama ar išgyvenama, nenusakoma apibrėžimu. Ir savivalė neturi turinio, tačiau ji nėra laisvė, ji tik priežastis laisvei susikurti.
Kokie gi pagrindiniai bruožai būdingi egzistencializmui? Pagrindinis ir bene pats svarbiausias yra nepalyginamas žmogaus savitumas, jo išskyrimas iš visos gamtinės tikrovės. Tai visiškai priešinga gyvybės filosofijai, kuri tiesiogiai vienija žmogų ir gamtą. Egzistencializmas suvokia gamtą visiškai svetimą žmogui, esmiškai negalinčia nuveikti žmogaus vienišumo. Įsigilinę pamatysime, kad čia žmogus grįžta ne į gamtą, o į patį save. Tai tartum paprastas apeliavimas į žmogaus asmenybę. Susiduriama su ištikimybe sau pačiam. Visuotinių normų suabsoliutinimas kelia nepasitikėjimą ir įtarimą egzistencialistų tarpe.
Kuo gi tampa žmogus savo vienišumoje? Žmogus tampa atsiskyrėliu, tampa vienišu pakeleiviu, svetimu gamtai, svetimu pasaulietinių vertybių pasauliui. Vienas vieningas atsakymas skamba egzistencialistų lūpose: žmogus-tai laisvė. Žmogus pačiame savo pagrinde yra laisvės pamatas, neduotas, kaip visi kiti daiktai, o pats sau patikėtas. Visa esmė glūdi egzistencializmo susikūrime, o ne apsprendime iš anksto duotai esmei.
Pavyzdžiui K.Jaspersas šiuolaikinės filosofijos ir socialogijos keliamas problemas išsprendžia pasitelkęs egzistencinį mąstymą. Šioje plotmėje, kur akcentuojamas žmogaus nusistatymo bei apsisprendimo požiūris. Paprasčiausi klausimai apie mus supantį pasaulį paverčiami į asmenybę nukreiptais, asmeniniais ir tik žmogaus esmę apibūdinančiais klausinėjimais. Egzistenciniam mąstymui būdingas daugiau atskleidimas to, ką svarstomos problemos reiškia man pačiam ir kaip aš turiu jo atžvilgiu nusistatyti.
Filosofai egzistencialistai, atmesdami ir nekeldami Dievo klausimo, vieningai protestuoja prieš šios filosofijos siejimą su ateizmu. Kiti gi ateizmą ir humanizmą paverčia sinonimais. Tuokart egzistencinė filosofija tampa radikali ir atvira ateizmui. Ir atvirkščiai, keletas centriniu žmogiškosios egzistencijos rūpesčiu laiko transcendenciją. Nors ją negalima būtų sutapatinti su krikščioniškuoju asmeniniu Dievu. Ir pagaliau egzistencializmas dar pagrindžiamas katalikybe.
Turint prieš akis tokią egzistencializmo kelių įvairovę, .nėra įmanoma egzistencializmą nusakyti bendru vardikliu. Belieka suteikti atskiriems filosofams kiekvienam savitą filosofavimo pobūdį, ir apsiriboti formaliomis egzistencializmo bendrybėmis ir bendra priešprieša likusioms filosofijos srovėms.
Filosofijos uždavinys – žmogiškąjį mąstymą nukreipti į egzistencijos plotmę, jos pažinumą, arba tiesiog paversti jį egzistencija. Filosofija turi būti vadovu žmogaus kelyje į save patį. Todėl egzistencinė filosofija kelia klausimus, kurie yra daug svarbesni už galimus jų atsakymus. Filosofuodamas žmogus kelia jį dominančius klausimus, todėl pati filosofija esanti būdas pažinti save arba priartėti prie savęs. Paskendęs pasaulio rūpesčiuose žmogus griebiasi filosofinio mąstymo būdo. Čia jis nevaržomai gali pereiti į tikrąją egzistencinę būtį, priklausančią jam pačiam.
Tapdama žmogaus būtimi, egzistencija yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje: būti ar nebūti pačiu savimi, ir atsiranda per bendravimą, istoriškumą ir ypač ribines situacijas.
Galima sakyti, kad egzistencinės filosofijos centras yra žmogiškoji būtis. Žmogiškoji būtis, arba žmogus nėra ištaršomi ir pasisavinami empirinės būties, nors tas joje ir nesutelpa. Būtent tai, kas nesutelpa empirinėje būtyje, ir sudaro žmogaus egzistenciją.Tokiu atveju egzistencija negali būti mokslinio pažinimo objektu.
Būdamas būtyje žmogus pasineria į daiktų pasaulį, paskęsta ir išsiblaško kasdienybėje. Tai ne savo, o pasaulio egzistavimas, nes paprasčiausiai nesugebama buvimo nukreipti į savo vidines galimybes, o tik į kasdienybės daiktų pažinimą. Egzistencijos negalima tapatinti su empirine žmogaus būtimi, tačiau vėl gi, be jos egzistencija negalima.
Kokią gi vietą užima egzistencija egzistencinėje žmogaus koncepcijoje? K.Jasperso žodžiais tariant, “egzistencija-tai kažkas, kuriuo remiantis mes veikiame ir mąstome, apie kurį kalbame minčių eigoje, kurios niekas nepažįsta, egzistencija yra tai, kas suveda mus pačius su savimi, o per tai su savo transcendencija” [ 8, 82p.]. Be to, egzistencija sudaro individualiosios būties branduolį, kuris leidžia projektuoti save patį, kaip nepakartojamą individą. Žmogaus sąmonės kūrybinį aktyvumą taip pat galime vadinti egzistencija. Čia jai būdinga apsisprendimo laisvė bei galimybė nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę. Egzistencija sulaužo faktiškumo rėmus, nuolat siekdama nusakyti laisvę sau pačiai. Nuolatinė jungtis ir ryšiai su kitomis egzistencijomis-dažnas reiškinys. Juk žmogus atsiskleidžia kitų žmonių tarpe, bendraudamas su jais. Be viso kito egzistencija nėra pastovus reiškinys, ji istoriška, nuolat nesikeičianti, tai pranykstanti, tai atsirandanti.
Egzistencija visuomet žmogui suteikia pasirinkimą, nes ji nėra galutinai užbaigta, kintanti, taigi istoriška. Todėl žmogus negali, įgijęs egzistenciją, likti su ja amžinai. Tai kintantis, momentinis reiškinys. Pasirinkimo laisvę visada galime sieti su kalte. Apsispręsdamas žmogus nenorom turi atmesti visas likusias galimybes, pasirinkęs tą vienintelę. Atmetimas tolygus kažko nepadarymui, todėl yra kartu ir nusikaltimas. Tuo pačiu apribojama kitų žmonių laisvė. Kaltė neišvengiama egzistencijoje, o ir pats žmogus savaime yra kaltė. Laisvė ir kaltė – tai tartum amžini žmogiškosios būties palydovai.
Egzistencinė žmogaus samprata, žadinanti jo laisvės sąmonę bei savimi pačiu tikėjimo ryžtį, yra davusi sėkmingų paskatų ir šalia filosofijos – teologijoje, socialogijoje, psichologijoje , psichoanalizėje [ 1, 35 p.].

LITERATŪRA

1. Egzistencijos filosofija : praeitis ir dabartis.-V., 1981.
2. Albert Camus. Sizifo mitas. 1997.
3. J.Grinius // Raštai I tomas . V., 1991.
4. W.Tatarkiewicz // Filosofijos istorija. – V., 2001.
5. R.Dabkus // Filosofija. – V., 2001.
6. T.Sodeika, J.Baranova // Filosofija., -V., 2002.
7. Marija Fiurst, Jurgenas Trinksas. Filosofija. –V., 1995.
8. Jaspersas K. Įvadas į filosofiją. –V., 1989..

Leave a Comment