Aristotelio dorybių teorija

Įvadas
Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje — Aristotelis (Aristoteles, 384 – 324 m. pr. Kr.). Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jįį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos — mokslinės — pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Aristotelis, dar kitaip vadinamas Stagiriečiu, kaip ir jo mokytojas Platonas, yra viena iš di

idžiausią poveikį pasaulio filosofijos istorijai padariusių asmenybių. Jis taip pat yra laikomas mokslinės filosofijos ir kai kurių jos disciplinų, pavyzdžiui, logikos bei etikos pradininku. Etikai jis yra ypač nusipelnęs – pirmiausia, žinoma, tuo, kad sugalvojo ir pritaikė jai patį šio naujojo mokslo pavadinimą, apibrėžė jo tyrinėjimų objektą ir turinį. “Dorybė, – rašo Aristotelis “Nikomacho etikos” antrojoje knygoje, – yra dviejų rūšių: proto ir būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį, – taip atsirado ir jos pavadinimas (ēthikē) truputį pakeitus žodį “įprotis” (ethos)”. Kaip etikui Aristoteliui priskiriami trys pagrindiniai jo darbai šioje srityje: “Nikomacho etika”, “Eudemo etika” ir “Didžioji etika” “Dauguma laikosi nuomonės, – rašoma Aristotelio “Rinktinių raštų” komentaruose, – kad šie etikos traktatai poo Aristotelio mirties buvo pavadinti jų parengėjų ir redaktorių – Aristotelio sūnaus Nikomacho bei Aristotelio mokinio Eudemo Rodiečio – vardais, o trečiosios etikos parengėjas likęs nežinomas. Nepaisant šių neaiškumų, daugelis tyrinėtojų “Nikomacho etiką” laiko tikrai Aristotelio parašytu veikalu, nors vertingesnė ir nuoseklesnė būtų “Eudemo etika”. O “Didžioji etika” iš tikrųjų tėra tik pirmųjų dviejų etikų santrauka, daug mažesnės apimties”.

Tyrinėtojai apie Aristotelio dorybes

Kai kurie tyrinėtojai, pavyzdžiui, L. Anilionytė- Lozuraitienė, mano, kad “Aristotelio etika iš esmės yra dorybių bei ydų išskaičiavimo etika, joje nėra fi

ilosofinės gyvybės”. Tačiau toks pasakymas nepaneigia ir negali paneigti neabejotinų Aristotelio kaip mokslininko nuopelnų ta prasme, kad tai pirmas filosofas, atsisakęs mistifikuoti tiek patį žmogų, tiek ir jo išpažįstamas vertybes. Be to, Aristotelis, palyginti su kitais savo pirmtakais, apie žmogų. jau gali pasakyti žymiai daugiau. “Moralinio gėrio, – pabrėžia K. Rickevičiūtė, – Aristotelis ieško ne transcendentiniame pasaulyje, kaip tai darė Platonas, bet žmogaus veikloje. Veikla yra moralumo materija, o forma – tai, kas lemia tos veiklos žmoniškumą, moralę”.
Ypač svarbu pabrėžti, kad Aristotelio etikoje žmogus kaip būtybė, t. y. kaip dorovinis individas, jau yra laisvas ir laisvai disponuoja savo valia, kad jis turi dorovinį tikslą ir kad šis tikslas gali ir turi būti ugdomas. Filosofui nekelia abejonių ir tai, jog žmogaus gyvenimo tikslas žemėje yra laimė. Problemą “Nikomacho etikos” autorius įžvelgia kitur – žmogiškosios laimės turinio sampratoje, lygiai kaip ir priemonių bei būdų jai pasiekti pobūdyje.
Žmogiškoji valios laisvė, kurios, kaip problemos, mąstytojas savo “Etikoje” ne tik kad nekvestionuoja, bet priešingai – ją ypač pabrėžia, parodydamas ir atskleisdamas josios akivaizdumą įvairiose gyvenimo situacijose. Tačiau šios situacijos yra determinuotos mūsų gyvenimiškosios, netgi buitiškosios, kasdienybės, todėl jose nėra ir negali būti didingų filosofinių samprotavimų apie didžiąsias transcendentines vertybes, kaip kad tai yra įprasta matyti Platono kūriniuose. Taip yr
ra todėl, kad Aristotelio kuriama moralės teorija jau nebėra religinė, t. y. anapusinė, o pasaulietinė ir pilietinė. Su šia Aristotelio mokslo apie dorovę ypatybe vėliau vienaip ar kitaip buvo priversti skaitytis ar į ją atsižvelgti ir visi kiti vėlesniųjų laikų etikos teoretikai. Čia slypi ir visas šios Aristotelio etinės koncepcijos naujumas, novatoriškumas bei istoriškumas. “Aristoteliui nebūdinga griežta gėrio sąvokos definicija ar konceptualizacija, kuri tokia įspūdinga platoniškoje gėrio sampratoje, užtat Aristotelis apdovanoja mus tuo, kad, giliai ir su abejonių nekeliančiu reikalo išmanymu, panardina ir priverčia įsigilinti į visas dorovinio gyvenimo peripetijas bei aplinkybes”,- pabrėžia W. Windelbandas.
Aristoteliškasis gėris

Aristoteliškoji gėrio sąvoka yra kuo glaudžiausiai susijusi ir su veiksmo kategorija, ir su jo doroviniu turiniu. “Vadinasi, dorybė, – samprotauja Stagirietis, – yra mūsų valioje, panašiai kaip ir nedorybė. Ir visur, kur tik mūsų valioje veikti, nuo mūsų priklauso ir galimybė neveikti – kur yra “ne”, ten yra ir “taip”. Taigi jeigu mūsų valioje yra veikti turint kilnų tikslą, tai taip pat nuo mūsų priklauso ir neveikti, jei veikimo tikslas yra nedoras, o jeigu nuo mūsų priklauso neveikti, nors veikimo tikslas būtų kilnus, tai taip pat mūsų valioje yra veikti, nors tikslas būtų ir nedoras. Bet jeigu mūsų valioje yra nuveikti ir gerus, ir nedorus darbus, taip pat visai ne

eveikti – taigi būti geriems ar blogiems, – tai nuo mūsų pačių priklauso būti doriems ar blogiems”, nes “ niekas neskatina daryti to, kas nėra mūsų valioje ir ne mūsų noru daroma, – būtų beprasmiška įtikinėti nejausti karščio, šalčio, alkio ir kitų panašių dalykų, nes vis tiek mes juos jausime”. Tokia Aristotelio teorinė žiūra gėrio atžvilgiu, be abejo, determinuoja ir jo valios laisvės sampratą, kuri, kaip dorovės mokslo problema, negali būti nesusijusi su kita, gal kiek ir mažiau reikšminga jo etikos problema – visuomenine nuomone. Maža to. Kai tik filosofas prabyla apie subjektą kaip doroviškai prasmingą veiksmų bei poelgių visumą, apibrėžiamą dar ir valios laisvės kategorija, tai visada jis pirmiausia turi galvoje būtent dorovinę subjekto atsakomybę prieš visuomenę, tautą ir valstybę.
Ši atsakomybė – tai ypatinga dorovinio individo saviraiškos forma, orientuota pirmiausia ne į amžinuosius dievus ar amžinąsias idėjas, kaip kad yra buvę Homero, Hesiodo ir netgi Platono laikais, o būtent į tokios rūšies, tokio konkretaus dorovinio turinio atsakomybę, kurią, prabėgus daugeliui šimtmečių, vokiečių mąstytojas I. Kantas apibrėžė ir įvardijo kaip kategorinį imperatyvą.
Kaip etikui Aristoteliui nepriimtina mintis, kad tikslas pateisina priemones; priešingai – tikslas ir priemonės jam sudaro bet kurio dorovinio individo gyvenimo pagrindą. Ir tas pagrindas neturi būti nesuderinamas su dorove. “Pasakymas, kad ,,niekas savo noru nėra nedoras ir niekas prieš savo norą nėra laimingas”, – pabrėžia Stagirietis, – pirmuoju atveju yra klaidingas, o antruoju – teisingas, nes niekas nebūna laimingas prieš savo norą, o nedorumas yra savanoriškas dalykas, – kitaip reikėtų suabejoti tuo, ką iki šiol sakėme, ir teigti, kad žmogus nėra savo veiklos pradas ir savo veiksmų – panašiai kaip savo vaikų – gimdytojas. O jeigu taip yra ir savo veiksmų negalima kildinti iš kitų pradų, bet tik iš tų, kurie glūdi mumyse, tai ir pati veikla, kurios pradai yra mumyse, yra mūsų valioje ir savanoriška”.
Vadinasi, jau vien iš pastarosios citatos akivaizdžiai matyti, kaip toli šis mąstytojas yra pralenkęs savo mokytoją, nekalbant jau apie ankstesniuosius graikų mąstytojus, kuriems valios laisvės problema Olimpo dievų visavaldystės šešėlyje apskritai dar neegzistavo. “Taip pat yra neteisinga manyti, – tęsia Aristotelis, – kad tas, kuris elgiasi palaidai, nenori būti ištvirkėlis. Jei kas nedorai elgiasi žinodamas, kad tai nedora, tai aišku, kad jis nedorai elgiasi savo noru”.
Vis dėlto Aristotelis, kaip etikos teoretikas, iš esmės išlieka ne tik Platono, bet netgi ir Sokrato suformuluotoje mąstymo apie laimę paradigmoje, kadangi viena iš esminių laimės pasiekimo prielaidų gyvenime jis laiko protą. “Nikomacho etikoje”Aristotelis taip apibrėžia laimės ir proto sąveiką: “Jeigu žmogui priderantis darbas yra jo sielos veikla, kuri remiasi jos protinguoju pradu arba vyksta ne be jos protingojo prado, jeigu tam tikro žmogaus ir žymaus žmogaus darbą rūšies atžvilgiu vadiname tapačiais, pavyzdžiui, gitaristo ir žymaus gitaristo darbą, ir taip darome visais atvejais, atitinkamo darbo pranašumu laikydami meistriškumą: gitaristo darbas yra grojimas, o žymaus gitaristo – puikus grojimas; jeigu taip yra ir jeigu žmogaus darbu laikome tam tikrą gyvenimo būdą, t. y. gyvenimą kaip sielos veiklą ir darbą remiantis protinguoju sielos pradu, o žymaus žmogaus gyvenimą laikome tokiu pačiu, tik geriau ir tobuliau veikiančiu; jeigu kiekvienas darbas tobulai atliekamas tik remiantis jam būdinga dorybe, – jeigu taip yra, tai aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla jai būdingos dorybės prasme, o jeigu yra daug dorybės formų, tai geriausios ir tobuliausios dorybės prasme”.
Vis dėlto nors Aristotelis ir aukština protą, manydamas, jog tik protas galįs nurodyti, ko jam reikia siekti ir ko vengti, “Žmogaus praktinis elgesys, kaip ir valstybės sutvarkymas, nėra teorinio pažinimo reikalas. Teisingo žinojimo (priešingai negu kad Sokratui ar Platonui) neužtenka nei dorybei, nei teisingumui pasiekti”. O kadangi Aristotelio etika – tai pirmiausia dorybių, o ne metafizinių substancijų, kaip kad yra Platono atveju, etika, tai ir šių dorybių apibrėžimas, jų nustatymas bei pagrindimas taip pat reikalaująs visiškai kitokio prie jų priėjimo, kitokio metodo. “Tai, kad Platonas, – rašo A. MacIntyre’as, – atsieja gėrį nuo šio pasaulio laimės, žinoma, ateina iš jo gėrio koncepcijos, kaip ir iš jo atsiminimų apie Sokratą. Kaip tik šią gėrio koncepciją dabar ir užsipuola Aristotelis. Platonas žodžio geras paradigminę reikšmę pateikia kaip Gėrio Formos pavadinimą, vadinasi, geras yra vienintelė ir bendra sąvoka. Kad ir kam ją vartotume, tą patį santykį mes priskiriame Gėrio Formai. Tačiau iš tikrųjų šį žodį mes vartojame spręsdami apie visas kategorijas – kai kurių objektų, tokių kaip Dievas ar protas, subjekto būdo – kaip jis egzistuoja, kiek yra tobulas, ar turi kieno nors reikalingą kiekį, ar egzistuoja tinkamu laiku, ar tinkamoje vietoje kieno nors atžvilgiu ir t. t.”
Tačiau Aristoteliui visi šie dalykai rūpi ne amžinybės ir transcendencijos požiūriu, o tik kaip grynai žmogaus praktinio elgesio konkrečioje situacijoje konkretus rezultatas. Vadinasi, Aristotelio dorovės ir dorovingojo individo supratimas yra visiškai kitoks. O tai reiškia, kad ir žmogaus bei jį supančios tikrovės supratimas taip pat yra radikaliai pasikeitęs: jis – nepalyginamai realistiškesnis ir natūralesnis. “Kas sudaro žmogaus galutinį tikslą? Galutinis fleitininko tikslas yra gerai groti, batsiuvio – siūti gerus batus ir t. t. Kai kurie žmonių sugebėjimai, tokie kaip maitinimosi ir augimo, būdingi ir augalams, kiti, tokie kaip sąmoningumo ir jutimo, būdingi ir gyvuliams. Tačiau racionalumas yra išimtinai žmogaus savybė. Todėl žmogui naudojantis racionalumo galiomis atsiranda ypatinga žmogiškoji veikla, o teisingai ir sumaniai jomis naudojantis susiformuoja ypatingas žmogiškasis tobulumas”.
Vadinasi, praktinė žmogaus veikla Aristotelio etikoje jau niekaip nėra susijusi su metafizika – metafizinė Aristotelio filosofijos dimensija čia apskritai yra minimali. Dievas, kaip pats save mąstantis Nejudantis Judintojas, Aristotelio metafizikoje veikiau yra ne ontoetinis, o kosmologinis faktorius. Tačiau, atribodamas etiką ir jos tyrimo objektą – žmogų nuo visokių metafizinių spekuliacijų, Aristotelis vis dėlto šį tą laimi: taip jis sugrąžina žmogui jam pačiam jo paties dvasinę prigimtį, o kartu su tuo ir kuo glaudžiausiai su šia dvasine prigimtimi susijusią dorovinę individualybę – visą individo siekių, troškimų, vilčių bei lūkesčių pasaulį kaip dorovės, etikos mokslo turinį.

Taigi, skirtingai nuo Platono, kurio filosofijos ir etikos objektas bei tikrasis turinys yra anapusinė – ontoetinė – tikrovė bei su jos stebėjimu susijusios spekuliacijos, Aristotelio filosofija, o ypač etika, jau yra nuo viso to pakankamai nutolusi ir nepriklausoma. Tiesa, Aristotelio Etikoje neišvengiama ir tam tikrų konceptualinio pobūdžio nesklandumų. Vienas iš jų – laimės sąvoka. Toji aplinkybė, jog, pavyzdžiui, laimė vis dėlto neabejotinai įeina į Aristotelio proteguojamą gėrio sampratą, nieko iš esmės konceptualiai dar nepaaiškina ir nepagrindžia – nei kas tokiu atveju yra gėris, nei kas yra laimė. Priešingai – tai tik dar labiau komplikuoja ir pačią laimės, kaip sudedamosios gėrio dalies, sampratą. Ir štai kodėl.
Laimę kiekvienas iš mūsų suvokiame, įsivaizduojame ir, be abejo, jaučiame anaiptol ne kaip grynai intelektualinę, o kaip emocinę būseną; taip yra todėl, kad kiekvienas iš mūsų ją išgyvename kaip individualų emocinį pasitenkinimą tiek formos, tiek ir turinio atžvilgiu. Laimingas gali būti ir mokslininkas, išsprendęs jam rūpimą problemą, ir žemdirbys, rudenį sulaukęs gero savo triūso rezultato, ir karvedys, laimėjęs mūšį, ir, žinoma, vagis ar plėšikas, sėkmingai realizavęs savo užmačią. Vadinasi, laimių visada buvo, yra ir bus tokių pat ir tiek pat įvairių, kaip ir žmonių, kurie tą laimę išgyvena ar dar jos tik siekia; galbūt kaip trumpos akimirkos, o gal ir kaip viso savo gyvenimo rezultato.
Tačiau ne vien tik pagal trukmę, intensyvumą, bet ir pagal savo turinį tai, ką mes drįstame apibūdinti ar įvardinti kaip laimę, minėtasis išgyvenimas turi prasmę ir nelygstamąją vertę. Tiek dorovės teoretikui, tiek ir kiekvienam doram žmogui laimės sąvoka ir samprata savo turiniu visada yra susijusi su dorove. O pastaroji, kaip žinoma, nėra ambivalentiška gėrio sąvokos atžvilgiu. Kitaip tariant, visos šios sąvokos anaiptol nėra vienareikšmės ne tik kiekybės, bet ir kokybės požiūriu.
Vadinasi, Aristoteliui yra ypač aktualu ne tiek sukurti filosofinę vertybių sistemą (jos pamatus, kaip žinome, padėjo jo pirmtakai – Sokratas ir Platonas), o pačią etiką kaip teorinę dorovės refleksiją. Tuo Aristotelis visose trijose savo Etikose kaip tik ir užsiima. “Atrodo, kad dauguma žmonių – ir tai yra patys menkiausi žmonės – ne be pagrindo gėrį ir laimę supranta taip, kaip įprasta kasdieniniame gyvenime, ir laime laiko malonumą. Todėl jie mėgsta gyvenimą kupiną malonumų. Mat yra trys pagrindiniai gyvenimo būdai: ką tik mūsų minėtasis gyvenimas, gyvenimas tarnaujant valstybei ir filosofo gyvenimas. Dauguma žmonių yra vergiškos prigimties – jie pasirenka gyvulių gyvenimą. Ir vis tiek atrodo, kad jie turi šiokį tokį pagrindą, nes tarp aukštas vietas užimančių žmonių pasitaiko nemaža tokių, kuriems būdingos tos pačios aistros, kaip ir Sardanapalui (Sardanapalas – Asirijos valdovas, garsėjęs palaidu gyvenimu).
Kilnūs ir veiklūs žmonės pasirenka garbę – toks apskritai yra tikslas žmogaus, kuris savo gyvenimą paskyrė valstybei. Bet šis tikslas yra labiau išorinis negu tas, kurio siekiame.
Trečiasis gyvenimo būdas yra filosofo tyrinėtojo gyvenimas. Filosofinį gyvenimo būdą Aristotelis supranta ir tapatina su apibendrintu antikos mąstytojo paveikslu – dorovinio ir pilietinio elgesio visuomenėje archetipu, kurio klasikiniu provaizdžiu ir tada, ir žymiai vėliau daugelis filosofų visada laikė Sokratą.
Taigi laimė Aristoteliui iš tikrųjų yra neatskiriama nuo šių trijų gyvenimo būdų, kurių vertingiausiuoju jis neabejotinai laiko trečiąjį, filosofinį. Dėl to čia jau ne kartą cituotasis etikos istorikas A. MacIntyre’as padaro tokią kandžią išvadą: “Kas mumyse yra geriausio, yra protas, o būdinga proto veikla yra theoria, spekuliatyvus protavimas apie nekintamas tiesas. Toks spekuliatyvumas gali būti kontinualus ir būti malonus, tai yra, kaip šiurkštokai sako pats Aristotelis, ,,maloniausia” veiklos forma. Tai yra užsiėmimas pačiam sau. Tai laisvalaikio ir taikaus meto veikla, o laisvalaikis yra laikas, kai mes užsiimame įvairiais dalykais dėl jų pačių, nes darbo reikalais užsiimama dėl laisvalaikio, o karu – dėl taikos.
Taigi, kad ir kaip būtų nuostabu, žmogiškojo gyvenimo tikslas yra metafizinis tiesos apmąstymas. Traktatas (turima galvoje Aristotelio Etikos), prasidėjęs užsipuolant Platono Gėrio Formos koncepciją, baigiasi ne taip toli nuo to paties niekinamo požiūrio į žmogų: išorinis gėris yra būtinas tik iki tam tikros ribos, o turto reikia nedaug. Taigi visas žmogiškasis gyvenimas pasiekia viršūnę užsiimdamas spekuliatyviąja filosofija, esant proto įnašui. Išvados banalumas akivaizdesnis būti negalėtų“.
Tiesą sakant, vargu ar dar kas nors ką nors galėtų dar neteisingesnio pasakyti apie Aristotelį, kaip ką tik cituota šio etikos istoriko apie jį nuomonė. Problema čia ta, kad Aristotelis – pagrindine nesutarimų su savo mokytoju Platonu priežastimi laiko jo idėjų teoriją. Aristoteliui, žinoma, pirmiausia kaip logikui, akivaizdu, jog pasaulyje turėtų egzistuoti arba idėjos, arba daiktai. Ir idėjos, ir jų atspindžiai – konkretūs daiktai – vienu ir tuo pačiu metu egzistuoti negali.
Dorovė – kaip vertybė

Pasaulis, kuriame gyvename – ne idėjų, o konkrečių daiktų ir reiškinių pasaulis. Juos Aristotelis kaip tik ir nusiteikęs tyrinėti. Tą jis daro ir savo Etikose. Tačiau, kad tai būtų įmanoma atlikti deramu dorovės teorijai būdu, Aristotelis kaip tik ir pasirenka etikai prideramą samprotavimų būdą, metodą, kurio pagrindinis uždavinys – apibrėžti vertybę kaip dorovinę kategoriją, o pačią dorovę – kaip vertybę. To iš principo neįmanoma padaryti neaptarus, neapibrėžus paties dorovinės kategorijos turinio. Žinoma, Aristotelio pasirinktas metodas anaiptol nebe trūkumų; tai akivaizdu. Tačiau nereikia pamiršti, kad tai yra Aristotelio, žmogaus, kuris pirmasis filosofijos istorijoje pabandė tokį principą surasti, apibrėžti ir įtvirtinti. Tai – psichoemocinis dorovingos asmenybės elgesio principas, grindžiamas kraštutinumų vengimo, arba dorovingo elgesio vidurio taisykle, siekiant išvengti dar didesnių dorovingumo blogybių, kurios čia mąstytojo ir yra apibrėžiamos kaip numanomo (ar numatomo) asmenybės dorovingo elgesio kraštutinumai.
Dar kritiškesnių žodžių būtų galima pasakyti apie Aristotelio pateikiamą vertybių lentelę, kuriai – ir tai visiškai natūralu, nes tai istoriškai sąlygota – būdingi visi tos tolimos epochos graikų miesto valstybės asmeninio ir visuomeninio gyvenimo ypatingumai. Šį savo principo nepakankamumą ir ribotumą gerai suprato ir pats Aristotelis. Pavyzdžiui, jis sako: “Juk negali būti gerai ar blogai, kad svetimoteriaujama su viena ar kita moterimi, vienu ar kitu laiku, vienokiu ar kitokiu būdu, bet apskritai yra blogai ką nors panašaus daryti. Lygiai tas pats būtų, jei mes ieškotume pertekliaus, stokos ar vidurio kalbėdami apie skriaudimą, bailumą, ištvirkavimą, nes tokiu atveju būtų galimas ir pertekliaus, ir stokos vidurys, pertekliaus perteklius ir stokos stoka. Kaip nėra santūrumo, narsumo, pertekliaus arba stokos – mat čia vidurys yra tarsi viršūnė – taip ir anuose dalykuose nėra nei pertekliaus, nei stokos, nei vidurio: kad ir kokiu būdu jie pasireikštų, visada bus ydingi, nes apskritai čia nebūna nei pertekliaus, nei stokos vidurio, nei vidurio pertekliaus ar stokos”.
Grįžtant prie Platono ir Aristotelio metafizinių ir netgi, pasakyčiau, transcendentinių pažiūrų bei nuomonių skirtumų, be abejo, tikslingiausia būtų atkreipti dėmesį į tai, ką, kritikuodamas Platoną, kaip savo mokytoją, pabrėžia ir pats “Nikomacho etikos” autorius. “Kadangi šis mūsų tyrinėjimas, priešingai negu kad visi kiti, ne teorinis – juk čia neklausiame, kas yra dorybė, o siekiame tapti dori, nes priešingu atveju iš to tyrinėjimo nebūtų jokios naudos, tai reikia panagrinėti dalykus, susijusius su mūsų veiksmais – kaip reikia juos atlikti; mat nuo jų priklauso ir mūsų nuostata. Kad reikia elgtis pagal teisingą proto sprendimą, tai visiems žinoma, – tebus ir mums tai pagrindu”.
Taigi ką šiuo savo pasakymu norėjo pabrėžti Aristotelis ir ką jis, taip sakydamas, konkrečiai turėjo galvoje? Geriausiai į šį klausimą, matyt, būtų galima atsakyti taip: akivaizdu, kad “savo praktinėje filosofijoje Aristotelis jau gerokai nukrypsta nuo to racionalistinio ir idealistinio kelio, kuris buvo nužymėtas jo pirmtakų Sokrato ir Platono. Nukrypsta nuo jo, bet jo neatsisako. Šis kelias jam lieka svarbiausias, nors jau nėra vienintelis. Ir etikos, ir politikos teorijoje Aristotelis skiria idealius veiklos kriterijus, etinį ir politinį idealą nuo realios veiklos, ir įvairių tą veiklą lemiančių aplinkybių, bet jis nesiima realios veiklos vertinti vien idealo požiūriu. Mat idealas yra ne žmogiškos, bet dieviškos prigimties dalykas. Ir žmogus, ir valstybė šiek tiek dalyvauja tame, kas protinga, kas dieviška, bet jie negali būti su tokiais dalykais tapatinami“(33, 19-20).
Vadinasi, kaip minėta, tai, kas neretai kai kurių tyrinėtojų įvardijama kaip “dorybių skaičiavimas” Aristotelio etikoje, iš tikrųjų yra susiję su dorovinių normų apibrėžimu, jų išryškinimu ir kodifikavimu kaip tam tikrų etikos mokslo kategorijų – pagal analogiją su kitomis, jo filosofijoje žinomomis.
Antikinės Aristotelio dorybės

“Antikoje dorybei apibūdinti, – pažymi N. Hartmanas (Hartmann, 1882 – 1950), – vartojamas žodis aretē, kuris iš pradžių reiškė tik “šaunumą”. Tai iš tikrųjų atsitinka, kai vertybinis santykis tiesiogiai susiduria su kiekvienu situacijos tipu ir atsiranda visa skalė galimų santykių rūšių, slypinčių tarp dviejų kraštutinumų (Extrem), dviejų blogybių (kakiai). Be to, tikroji vertybė akivaizdžiai atsiskleidžia atsidūrusi viduryje tarp dviejų antivertybių (Unwert), kaip antai drąsumas turi būti viduryje tarp bailumo ir nutrūkgalviškumo. Aristotelis žinojo daugybę dorybių, kurios visada yra “tarpininkės” (“Mittler”, mesotes) tarp dviejų nedorybių, tarp per daug ir per mažai (hyperbolė ir elleipsis). Pavyzdžiui, teisingumas yra tarp neteisėtos veiklos ir neteisėto pakantumo, dosnumas, disponuojant turtu ir pinigais, yra tarp smulkmeniškumo ir išlaidumo. Tačiau į šią tarpininko, šio aurea mediocritas prasmę nekreipiama dėmesio, kai jis suvokiamas kaip vidutiniškumas. Dorybė negali būti toje pačioje dimensijoje kaip abi antivertybės nes tai reikštų, kad vertybė negali stiprėti ir kad ji, vos tik prarandamas vidutiniškumas, išnyksta dorovinio blogio kraštutinumuose – arba per daug, arba per mažai. Taigi paaiškėja, kad dorybė yra skirtingų laipsnių ir kad galima įrodyti didesnį ar mažesnį, tarkime, drąsumo ir teisingumo laipsnį. Vadinasi, dorybė gali plėstis savyje, neprarasdama vertybės pobūdžio ir nevirsdama antivertybe. Vienoje ,,Nikomacho etikos” antrosios knygos vietoje teigiama, kad tik pagal ontologinį esmės apibrėžimą dorybė yra kraštutinumų tarpininkas, o aukščiausiojo gėrio ir gėrio apskritai požiūriu, taip pat ir aksiologiniu požiūriu ji yra kraštutinumas. Vadinasi, tik būties dimensijoje, kuriai tam tikros ontologinės savybės dėka priklauso kiekviena veikla, dorybė yra tarpininkas, tačiau aksiologinėje dimensijoje, kurioje dingsta veikla, jei tik ji yra etiškai vertinga, formuoja absoliutą, kraštutinumą, už kurio nėra jokio per daug”.
Išvados

Viena iš reikšmingesnių išvadų, būtų galima padaryti ta, jog antikos filosofija kartu yra ir žmogiškųjų vertybių atsiradimo, raidos bei sklaidos istorija. Visa tai – neatskiriama, neatidaloma nuo žmogaus dvasios apskritai, t. y. nuo visų tų idėjų ir procesų, kurie vyksta šio laikotarpio žmonių protuose ir širdyse, o galiausiai – ir antikos visuomenėse.
Pamatinė žmogiškosios egzistencijos ir žmogaus kaip dorovinio individo dvasios ypatybė – jo valios laisvė. Kad ši pasaulėžiūrinė, filosofinė dorovinė nuostata taptų visuotinai suvokiama ir įsisąmoninta, graikų filosofai turėjo sugriauti archaiškų antikinių mitų ir mitologijų pagrindu susiformavusį pasaulėvaizdį bei jį atitinkančią vertybių sistemą ir pakeisti ją kita – filosofine.
Filosofinė pasaulėžiūra ne tik pagrindžia, t. y logiškai, konceptualiai įtvirtina žmogiškosios valios laisvės primatą, bet ir padaro ją dorovinės individo atsakomybės prieš visą tikrovę pagrindu. Poelgio atžvilgiu laisvai apsispręsti galintis individas jau nebėra ir negali būti tik gamtos jėgų, dievų, ar kitų žmonių valios ir galios nešėjas, jų įrankis, bet pirmiausia dorovinė asmenybė, iš tikrųjų suvokianti, kas yra gėris ir blogis.
Antikos filosofijos pabaiga iš esmės sutampa su dorovinės asmenybės išaukštinimu, dorovės aktualizavimu.
Ir žmogus, ir valstybė šiek tiek dalyvauja tame, kas protinga, kas dieviška, bet jie negali būti su tokiais dalykais tapatinami. Žmogus, kurio elgesys priklausytų tiktai nuo proto, jau nebūtų žmogus. Požiūris į žmogų kaip į tarpinę būtybę, esančią tarp gyvulio ir Dievo, paženklino visą Aristotelio etikos ir politikos problematiką. Antai etikoje jis skirsto dorybes į dianoetines (proto) ir etines (būdo); pirmąsias žmogaus gyvenime laiko vertingesnėmis, o antrąsias — reikšmingesnėmis, nes jos labiau atitinka žmogaus prigimt. Pastarosios dorybės kyla ne iš mąstymo, o iš įpročio.

Naudota literatūra:

1. Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius, Mintis, 1990
2. Anilionytė L. Blogio problema. Vilnius, Ethos, 1996
3. Rickevičiūtė K. Antikos filosofijos bruožai. – II dalis. Vilnius, 1976
4. Lozuraitis A. Aristotelis iš amžių perspektyvos. Vilnius, Mintis, 1990
5. MacIntyre A. Trumpa etikos istorija. Vilnius, Charibdė, 2000
6. Hartmann N. Filosofijos įvadas. Vilnius, Pradai, ALK, 2001

Turinys

Įvadas ..............................2
Tyrinėtojai apie Aristotelio dorybes ..............................3
Aristoteliškasis gėris ..............................3
Dorovė – kaip vertybė ..............................7
Antikinės Aristotelio dorybės ..............................9
Išvados ..............................9
Naudota literatūra ..............................10

Leave a Comment