Knygnešiai

Atliko:

Kauno “Vyturio” vid. mokyklos

7b klasės mokiniai

Martynas Andriejaitis ir Simonas Buržinskas

Tikrino:

2004 m. gegužė 3 d.
Žmogaus santykis su kultūros tradicija yra neišsemiama  tyrinėjimų tema.
Apskritai ji susijusi su visuomenės raidos pagrindais. Vienas iš politinės
kultūros komponentų yra tautos ar visuomenės susitelkimas bendram tikslui.
Bendros visuomeninės programos susiformavimas  paprastai turi objektyvių ir
subjektyvių prielaidų. Pliuralistinėje visuomenėje jos grupės susitelkimas
kuriam nors tikslui pasiekti yra normalus reiškinys. Tuo tarpu XIX a.
viduryje sukurti programą monarchistinėje imperijoje, kuri būtų nukreipta
prieš imperinės valstybės politiką, ir sutelkti didelę visuomenės grupę tai
programai įgyvendinti, buvo neįprastas reiškinys. Viiena iš tokių Lietuvos
visuomenės grupių XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo knygnešiai.
Savo pranešime ir noriu supažindinti su Lietuvos knygnešių tikslais, o
kartu ir su Lietuvos visuomeninės programos kultūros reikalams, siekiant
konkretaus tikslo, atsiradimu, ir tos programos ryšiu su  XIX a. antroje
pusės – XX a. pradžios Lietuvos tradicijomis. Šie klausimai yra glaudžiai
susiję su šios konferencijos priežastimi ir  jos objektu.
Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas Karaliaučiuje buvo ilgalaikio
lietuviškų knygų leidimo Prūsijoje pradžia. Tai buvo svarbus  Vidurio ir
Rytų Europos tautų bei visuotinei kultūros, šio regiono tautų kkultūrinės
integracijos, tarpusavio bendradarbiavimo, pažinimo ir supratimo
žingsnis.Vėlesniais šimtmečiais Rytų Prūsijoje be perstojo tęsėsi
lietuviškų knygų leidybos tradicija. Ją kruopščiai  tyrinėjo čia
dalyvaujantis prof. Domas Kaunas. Ta knygų leidimo tradicija įsiskverbė į
lietuvių tautos sąmonę ir pasitarnavo lietuvių kultūrinės savimonės ugdymui
ekstremaliomis sąlygomis. Tokios sąlygos susidarė t

tada, kai po 1795 m.
Didžioji Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos. Rytų Prūsijoje XIX a.
antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo leidžiama didžioji lietuviškų knygų
ir periodinių leidinių dalis.  Rytų Prūsija (kaip  ir  JAV) tapo
lietuviškos literatūros leidybos centru. Juo ji išbuvo nuo 1865 iki 1904 m.
Šitokios situacijos priežastis buvo Rusijos imperijos kolonijinė politika.
Savo pranešime paliesiu tokius klausimus: 1) Kaip ir kur susiformavo
lietuviškos, Didžiojoje Lietuvoje Rusijos valdžios draudžiamos, literatūros
leidybos centrai; 2) Kokiu būdu lietuviškoji inteligentija užmezgė ryšius
tarp leidinių spausdinimo centrų ir tų leidinių potencialių skaitytojų; 3)
Knygnešiai – lietuvių tautos  negausios inteligentijos ir liaudies
ryšininkai; 4) Knygnešių organizacijos ir individuali veikla; 5) Knygnešių
veiklos reikšmė.
Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m.
uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o
paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių
kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido
lietuviams joose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki
1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru,
prarado savo tradicinę funkciją.
Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir
surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma
atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio
ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a.
Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas  ir kitos universiteto bazėje
sukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos
akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo mokslo
turėjo paliktii Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos
universitetuose ar sp
pecializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių
buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos
valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviai
išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių
kolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos. Taigi
integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per
spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą,  lietuvių
visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos
grąžinimas pasidarė beveik  nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo su
visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma  nebuvo galima sustabdyti.
Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijos
administracija ir darė.
Naujų lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajuto
lietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūra
buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą
vietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų
bažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje,  Rusijos valdžiai  varžant
lietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį.
Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuvišką
spaudą buvo labai reikšminga visai tautai.
Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką
pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui.
Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų
Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti
Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje
Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui
Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio
turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą
per sieną, kū
ūrė platinimo židinius, būrė   platintojus.
Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo
Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jų
leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mažoji
Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai
skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius,
Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Daugiausia knygų ir kitokių leidinių
išspausdino Otto Mauderodės, Johano Šenkės, Carlo Albregso ir Ko, Juliaus
Reylenderio ir sūnaus spaustuvės Tilžėje, Martyno Jankaus spaustuvė Tilžėje
bei Bitėnuose, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje ir kt. Ypač svarbų vaidmenį
suvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsiją
persikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet ir
jas rašė bei rengė spaudai.
1865 –1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687
lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų
leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų
leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo
prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba
intensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje – XX a.
pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių
leidinų skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų
leidinių skaičius. 1874 –1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai
juos siųsti į Lietuva Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus
leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri  buvo stropiai
saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją
reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą
darbą atliko
knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš
pirmo žvilgsnio, tai  – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu.
Tačiau iš tikrųjų  – tai   nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo
realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė
pasipriešinimo jos politikai  jėga.
Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri
Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą
Lietuvą. Nesigilant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojus
imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad
įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas.  Visuotinis nelegalių
leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga
literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos.
Pirmąją, kaip jau minėjau, sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo
įgaliotiniu Prūsijoje  buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas
Zabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamus
leidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiems
kunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šią
organizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17
asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų,
amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijos
šiaurinę dalį.
Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Rusijos valdžios susidorojimas su
lietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusio
nekontroliuojamos literatūros platinimo sąjūdžio. Savo tikslų neatsisakė
represijų neišvengęs vysk. M. Valančius, jo pagalbininkas J. Zabermannas
bei  į spaudos platinimo darbą įsitraukę eiliniai žmonės. Knygnešių takai į
Rytprūsius jau buvo praminti ir nebeužžėlė.
Netrukus knygų leidėjų organizaciją subūrė kunigas Martynas Sederavičius
bei jo bendrininkas Silvestras Kušeliauskas. Pradėjus eiti lietuvių
tautinio atgimimo žadinimo pasaulietiniam leidiniui “Aušrai”, buvo
organizuota nuolatinė jo prenumerata bei pristatymas prenumeratoriams.
Knygnešių ratas plėtėsi. Atokesnėse nuo sienos vietose kūrėsi draugijos.
Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos, kurių
uždavinys buvo nelegaliai platinti lietuviškus leidinius.
Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti Garšvių knygnešių draugiją. Ji
įsikūrė Vidurio Lietuvoje, už 150 km. nuo Rytprūsių sienos. Jai vadovavo
žymūs knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazys Ūdra. Be jų šios draugijos
centrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio
Kazio Ūdros namuose. Čia be kita ko nuolatos gyveno draugijos buhalteris
Adomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienio
Antanas Bružas ir kt. žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Su
draugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienio
atvežtas knygas išvežiodavo po visą  regioną. Per 10 savo gyvavimo metų
draugija gabeno į Rytų Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilio
literatūros, periodikos, pristatinėjo ją prenumeratoriams. Apie jos veiklos
apimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad į Rusijos valdžios rankas pateko
apie 11 tūkst. draugijai priklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, jas
transportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. Draudžiamosios literatūros pristatymas
buvo organizuotas nuo Tilžės iki Panevėžio ir toliau. Iš draugijos
pristatomų elementorių daugelis tame krašte gimusių visuomenės veikėjų
išmoko rašto, susipažino su literatūra, nukreipta prieš Rusijos engėjišką
politiką, formavo savo pažiūras.
Kitame Lietuvos regione – Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto
“Sietyno” draugija. Jos centras buvo Marijampolėje – apskrities centre. Tik
ši organizacija, skirtingai nuo Garšvių knygnešių draugijos, buvo labiau
struktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankę
jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje
Rytprūsiuose ir kitur. Tarp “Sietyno” uždavinių buvo ir platesnių siekimų.
Savo tikslu jis laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir 
bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savo
tikslams įgyvendinti jis pasitelkė įgudusius knygnešius.
Panašaus švietėjiško profilio buvo Šiaurės Lietuvoje sukurta “Atgajos”
draugija. Ji turėjo ir žymiai radikalesnių politinių siekių – gaivinti
tautinę sąmonę, platinti švietimą, rinkti tautosaką, parūpinti knygų
pasiskaityti. Tarp jos organizatorių buvo studentas Liudas Vaineikis,
ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas.
Jie bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje, mėgo liaudies dainas. Jiems
Rusijos valdžios surakintas kultūrinis gyvenimas tiesiog neleido patenkinti
savų interesų. Draugija buvo parengusi statutą, kuriam įtakos turėjo
Maskvos universitete besimokę lietuviai studentai.
Be šių, buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų:
“Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Artojų”, “Žvaigždės” ir kt.
Knygnešių draugijas ar kitokias organizacijas laikui bėgant susekė Rusijos
policija ir žandarai. Dauguma tų organizacijų dalyvių buvo suimti, nuteisti
ir atsidūrė kalėjimuose, tremtyje Sibire ar pačios Rusijos gilumoje. Į
policijos ir žandarų rankas pakliūdavo ir daug atskirų knygnešių, knygų
platintojų, skaitytojų. V. Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūra
į Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 (2854) draudžiamos literatūros
platintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabeno
literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, o
visi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą.
Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams
įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes.
Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai
buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903
pasipriešinimo dalyviai.
Represijos smarkiai griovė slaptą draudžiamos literatūros gabenimo ir
platinimo darbą. Iš krašto buvo išvežami jo švietimui ir kultūrai atsidavę
paprasti ir prasilavinę žmonės. Tačiau Rusijos vyriausybei nepavyko
pakirsti lietuvių tautos siekio naudotis literatūra gimtąja kalba. Vietoj
suimtų ir ištremtų knygnešių atsirasdavo kitų, kurie tęsė pirmtakų pradėtą
darbą. Remiantis šiais duomenimis, galima nustatyti, kas buvo pagrindiniai
tos kultūrinės ir kartu politinio pasipriešinimo Rusijos valdžios
kolonizacinei politikai programos vykdytojai. Beveik 80% aktyvistų sudarė
valstiečiai, 4,6% inteligentai ir moksleiviai, 7,4% miestiečiai.
Rusijos valdžios vykdomas lietuviškos spaudos draudimas padarė lietuvių
kultūrai didžiulių nuostolių, kurių Rusija niekada negrąžino ir jau
negrąžins. Pagal lietuviškos knygos tyrinėtojo Vaclaovo Biržiškos
skaičiavimus, tuo laikotarpiu lietuviškų knygų produkcija buvo sumažinta
maždaug 3500 knygų pavadinimų. Tiek buvo neišleista. Istorinėje
literatūroje nurodoma, kad tuo metu Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko
0,93 išleistų knygų, o Mažojoje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 13
išleistų knygų pavadinimų.
Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir transportuojami po visą
Lietuvą. Rusijos pasieniečiai, akcizo kontrolės tarnautojai, policija,
žandarmerija sekė ir tikrino visus įtarimą keliančius keliautojus pasienio
zonoje ir atokiuose rajonuose, darė kratas namuose, turguose ir mugėse pas
prekiautojus. Persekiotojams į rankas papuldavo nemaži kiekiai draudžiamos
lietuviškos literatūros. Pagal rusų valdžios oficialius duomenis 1889 –
1904 m. jie sulaikė 234 298 egz. tokių leidinių,  didžiąją dalį jų
sudegindavo arba kitaip sunaikindavo. Spėjama, kad Rusijos valdžia šitaip
sunaikino 5 – 6 % lietuviškų leidinių tiražo.
Vertinant visą pasipriešnimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai
Lietuvoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje programą ir jos
įgyvendinimą, kova už

lietuviškąją spaudą yra ryškiausia šios programos dalis, o knygnešiai –
aktyviausiai jos įgyvendintojai. Jie sukūrė slapto darbo struktūrą. Tai ir
būtų svarbiausia jų reikšmė. Tačiau, be abejo, nevisa. Todėl tenka pažymėti
dar kelis jų veiklos vertybinius bruožus:

1. Sukūrus draudžiamosios lietuviškos literatūros leidybos centrus už

Rusijos imperijos ribų, visa ta literatūra išsilaisvino iš Rusijos

imperijos cenzūros. Todėl ji galėjo puoselėti tautinės savimonės ir

kultūros ugdymo, tautinio išsivadavimo idėjas. Todėl platindami tokią

spaudą knygnešiai vieni sąmoningai, kiti – net nesuvokdami įsijungė į

daug platesnę negu vien draudžiamųjų knygų platinimas politinės kovos

programą. Neatsitiktinai jie laikomi tautinio išsivadavimo sąjūdžio

dalyviais, kai kurie iš jų vėliau sąmoningai įsijungė į moderniosios

Lietuvos valstybės atkūrimo darbą.

2. Žymią Rytprūsiuose leidžiamų lietuviškų leidinių  dalį sudarė

elementoriai ir kalendoriai. Lietuvoje valdines rusiškas mokyklas

lankė nedidelė dalis mokyklinio amžiaus vaikų, tačiau pagal 1897 m.

atliktą gyventojų visuotinį surašymą raštingumo procentas toli prašoko

mokyklas lankančiųjų procentą. Vaikai buvo mokomi namuose iš tų

elementorių, kuriuos tėvai įsigydavo iš knygnešių. Tad jų veikla buvo

organiškai susijusi su raštingumo palaikymu Lietuvoje.

3. Rytprūsiuose ir JAV leidžiama draudžiamoji lietuviška literatūra savo

turiniu buvo labai įvairi. Pasaulietinė, Rusijos cenzūros nevaržoma

literatūra greičiau suartėjo su Vakarų pasaulyje vykusiais

poslinkiais, juos toleravo ir supažindino savo skaitytojus, skatindama

liberalųjį mąstymą, nuomonių įvairovę.

4. Knygnešiai, tapę tarpininkais tarp negausios lietuvių inteligentijos

ir visos tautos, gabendami iš Rytprūsių į Lietuvą draudžiamąją

lietuvišką literatūrą iš tiesų apgynė tautą nuo Rusijos kolonizacinės

politikos, siekusios sunaikinti tradicinę lietuvių literatūrą ir

išstumti iš gyvenimo lietuvių kalbą. Savo veikla unikalus visuomenės

sluoksnis – knygnešiai prisidėjo prie lietuvių tautos susivienijimo

bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos.

1996.06.07

(Iš autoriaus rankraščio)
[pic]

Knygnešių kelių žemėlapis braižytas Rimvydo Kunsko,

pateiktas prof. Antano Tylos knygoje Garšvių knygnešių draugija.- Vilnius:
Mintis, 1991.

1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė,
tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo
egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40
spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000
knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio
kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį. 

Keletas iš daugelio knygnešių
|[pic] |[pic] |[pic] |[pic] |[pic] |
|Jurgis |Juozas |Juozas |Kazys Ūdra |Iš kairės: |
|Bielinis |Angrabaitis|Sakalauskas | |A. |
| | | | |Abromaitis, |
| | | | |A. Povylius,|
| | | | |J. Čepulis, |
| | | | |V. |
| | | | |Žirgulienė |

Lietuvoje žmonės gyvena jau 12 000 metų. Iš tų daugelio tūkstančių metų mes
nuolat su nemažėjančiu susidomėjimu ir susižavėjimu prisimename palyginti
nedidelę mūsų tautos istorijos atkarpėlę, išsitenkančią keturiuose
dešimtmečiuose,– 1864 – 1904 metus. Tą laikotarpį mes paprastai apibūdiname
trim žodžiais – spaudos draudimo metai. Tai metai lietuvių tautos
stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios
kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Gimtasis žodis
išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių
kaimynų jūroje. Ta jūra ištisus šimtmečius vis graužė mūsų krantus, kaskart
nusinešdama atplėštos uolos skeveldras. Spaudos draudimas ypač smarkiai
apardė tuos krantus.
 
Kai žiūri į kelių šimtmečių Lietuvos istoriją, labai aiškiai matyti, kiek
nedaug buvo lietuvių kalbą ginančių, saugančių ir puoselėjančių oficialiųjų
jėgų ir kiek daug tokių, kurios ją žingsnis po žingsnio stūmė iš gyvenimo.
Valstybiniu mastu ir valstybinėmis priemonėmis ėmėsi naikinti lietuvių
kalbą Rusijos imperijos vyriausybė, kuri asimiliacijos ir nutautinimo
tikslais XIX a. septintajame dešimtmetyje uždraudė lietuviškas mokyklas ir
spaudą. Buvo leista spausdinti lietuviškus leidinius tik tomis raidėmis,
kokiomis rašė pats Rusijos imperatorius.
 
Tuo pačiu metu lietuvių tautos pagrindinė socialinė dalis – žemdirbiai buvo
paleisti iš baudžiavos. Išlaisvintam valstiečiui, atgimstančiai tautai kaip
niekad buvo reikalinga sava mokykla ir sava spauda. Tai turėjo beveik visos
Europos tautos, ypač tos, kurios išlaikė savo valstybingumą arba bent jo
tradicijas.
 
Lietuviškos spaudos ir lietuviškos mokyklos uždraudimas buvo tęsinys III
Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Tai buvo tąsa Vienos kongreso, įvykusio
1815 m., nutarimų, kuriais buvo įteisintas Rytų Europos tautų
nelygiateisiškumas. Vienoms iš jų buvo leista viešpatauti, kitoms – būti
viešpataujančiųjų pavaldiniais. Rusijos imperija tuomet tapo Europos
žandaru.
 
Carinė vyriausybė, uždrausdama lietuviškas mokyklas ir lietuvišką spaudą,
bandė pasielgti su Lietuvos žmonėmis kaip su laukiniais, kuriems galima ką
nori duoti, ką nori atimti. Tačiau lietuvių tauta jau 320 metų savo
atmintyje ir širdyje nešiojosi Mažvydo “Katekizmą”, skaitė Lauryno Ivinskio
kalendorius, “Aukso altorių”, “Šaltinį” ir kitas kaimo mentalitetui
reprezentuojančias knygeles, o palei Anykščius pradėjo dainuoti “Anykščių
šilelį”. To, kas jau buvo tautos genuose, caro įsakai ir jų vykdytojai
negalėjo sunaikinti.
 
Tie 40 lietuvių spaudos draudimo metų buvo pirma bendra iš baudžiavos
išsivadavusios lietuvių tautos kova dėl gimtojo žodžio. Ji suartino visą
tautą bendroje nelaimėje ir bendroje kovoje, padėjo subręsti tautinei
savimonei. Stiprėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Galima sakyti, kad
Lietuvoje 40 metų vyko karas be fronto. Vienoje fronto pusėje buvo negausi
lietuvių inteligentija, plačiai po Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos bei
Lenkijos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, gimnazijas
išsisklaidžiusi studentija ir moksleivija, paprasti, bet atkaklūs
valstiečiai, ūkininkai, dvasininkija bei visi, kam kaip duona buvo
reikalingas spausdintas lietuviškas žodis. Tai buvo neįveikiama
neuniformuota lietuvių tautos armija. Kitoje fronto pusėje stovėjo caras,
jo policija, žandarmerija, kariuomenė ir visas carizmo biurokratinis
aparatas, šnipai ir išdavikai. Jėgos buvo nelygios.
 
Iš Vilniaus išguita lietuvių spauda tuomet buvo pradėta leisti mūsų
miestuose didvyriuose, buvusiuose Mažojoje Lietuvoje: Ragainėje, Tilžėje,
Klaipėdoje, Martyno Jankaus sodyboje Bitėnuose.
 
Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai. Buvo mėginama gauti
leidimus atskiriems leidiniams atspausdinti Imperijos teritorijoje, buvo
siunčiami valsčių ar kitokie kolektyviniai prašymai caro valdžiai ar kitoms
instancijoms dėl spaudos draudimo panaikinimo. Tačiau ryžtingiausia kova –
tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje,
jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai.
Knygnešys tapo visos kovos dėl lietuviškos spaudos simboliu. Manoma, kad
per 40 spaudos draudimo metų į frontą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo
apie 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos,
pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.
 
Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug
jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėms
šviesą kūrėsi knygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos bei
draugijėlės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį
laiką veikė šios draugijos: “Atgaja”, “Akstinas”, “Artojų draugija”,
“Daukanto manta”, “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Aušrinė”,
“Darželis”, “Atžala”, Garšvių knygnešių draugija, “Sietynas” ir kt.
 
Šių draugijų veiklos tyrinėjimas svarbus ne vien kaip kovos prieš spaudos
draudimą pažinimas. Nagrinėjant lietuvių inteligentijos formavimosi XIX a.
problemą, negalima apeiti kaimo šviesuomenės aktyvios veiklos ir jos
vaidmens atliekant tą darbą.<.>

Leave a Comment