Knygnešiai

Atliko:

Kauno “Vyturio” vid. mokyklos

7b klasės mokiniai

Martynas Andriejaitis ir Simonas Buržinskas Tikrino: 2004 m. gegužė 3 d.Žmogaus santykis su kultūros tradicija yra neišsemiama  tyrinėjimų tema.Apskritai ji susijusi su visuomenės raidos pagrindais. Vienas iš politinėskultūros komponentų yra tautos ar visuomenės susitelkimas bendram tikslui.Bendros visuomeninės programos susiformavimas  paprastai turi objektyvių irsubjektyvių prielaidų. Pliuralistinėje visuomenėje jos grupės susitelkimaskuriam nors tikslui pasiekti yra normalus reiškinys. Tuo tarpu XIX a.viduryje sukurti programą monarchistinėje imperijoje, kuri būtų nukreiptaprieš imperinės valstybės politiką, ir sutelkti didelę visuomenės grupę taiprogramai įgyvendinti, buvo neįprastas reiškinys. Viena iš tokių Lietuvosvisuomenės grupių XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo knygnešiai.Savo pranešime ir noriu supažindinti su Lietuvos knygnešių tikslais, okartu ir su Lietuvos visuomeninės programos kultūros reikalams, siekiantkonkretaus tikslo, atsiradimu, ir tos programos ryšiu su  XIX a. antrojepusės – XX a. pradžios Lietuvos tradicijomis. Šie klausimai yra glaudžiaisusiję su šios konferencijos priežastimi ir  jos objektu.Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas Karaliaučiuje buvo ilgalaikiolietuviškų knygų leidimo Prūsijoje pradžia. Tai buvo svarbus  Vidurio irRytų Europos tautų bei visuotinei kultūros, šio regiono tautų kultūrinėsintegracijos, tarpusavio bendradarbiavimo, pažinimo ir supratimožingsnis.Vėlesniais šimtmečiais Rytų Prūsijoje be perstojo tęsėsilietuviškų knygų leidybos tradicija. Ją kruopščiai  tyrinėjo čiadalyvaujantis prof. Domas Kaunas. Ta knygų leidimo tradicija įsiskverbė įlietuvių tautos sąmonę ir pasitarnavo lietuvių kultūrinės savimonės ugdymuiekstremaliomis sąlygomis. Tokios sąlygos susidarė tada, kai po 1795 m.Didžioji Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos. Rytų Prūsijoje XIX a.

antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo leidžiama didžioji lietuviškų knygųir periodinių leidinių dalis.  Rytų Prūsija (kaip  ir  JAV) tapolietuviškos literatūros leidybos centru. Juo ji išbuvo nuo 1865 iki 1904 m.Šitokios situacijos priežastis buvo Rusijos imperijos kolonijinė politika.Savo pranešime paliesiu tokius klausimus: 1) Kaip ir kur susiformavolietuviškos, Didžiojoje Lietuvoje Rusijos valdžios draudžiamos, literatūrosleidybos centrai; 2) Kokiu būdu lietuviškoji inteligentija užmezgė ryšiustarp leidinių spausdinimo centrų ir tų leidinių potencialių skaitytojų; 3)Knygnešiai – lietuvių tautos  negausios inteligentijos ir liaudiesryšininkai; 4) Knygnešių organizacijos ir individuali veikla; 5) Knygnešiųveiklos reikšmė.Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m.uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, opaskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuviųkalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleidolietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru,prarado savo tradicinę funkciją.Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus irsurusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandomaatskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančioar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a.Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas  ir kitos universiteto bazėjesukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijosakademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo moksloturėjo paliktii Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainosuniversitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuviųbuvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvosvalstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviaiišsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeiviųkolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos. Taigi
integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik perspaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą,  lietuviųvisuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolosgrąžinimas pasidarė beveik  nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo suvisa tauta knygos ar periodinio leidinio forma  nebuvo galima sustabdyti.Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijosadministracija ir darė.Naujų lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajutolietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūrabuvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicąvietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikųbažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje,  Rusijos valdžiai  varžantlietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį.Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuviškąspaudą buvo labai reikšminga visai tautai.Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichiškąpasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui.Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygųRytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudotiMažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms DidžiojojeLietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui MotiejuiValančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinioturinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimąper sieną, kūrė platinimo židinius, būrė   platintojus.Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvoDidžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jųleidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. MažojiLietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvaiskirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius,Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Daugiausia knygų ir kitokių leidinių
išspausdino Otto Mauderodės, Johano Šenkės, Carlo Albregso ir Ko, JuliausReylenderio ir sūnaus spaustuvės Tilžėje, Martyno Jankaus spaustuvė Tilžėjebei Bitėnuose, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje ir kt. Ypač svarbų vaidmenįsuvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsijąpersikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet irjas rašė bei rengė spaudai.1865 –1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tųleidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tųleidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimoprisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidybaintensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje – XX a.pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodiniųleidinų skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškųleidinių skaičius. 1874 –1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliaijuos siųsti į Lietuva Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtusleidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri  buvo stropiaisaugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, jąreikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atlikoknygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Išpirmo žvilgsnio, tai  – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu.Tačiau iš tikrųjų  – tai   nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darborealizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninėpasipriešinimo jos politikai  jėga.Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuriMažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visąLietuvą. Nesigilant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojusimtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad
įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas.  Visuotinis nelegaliųleidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalingaliteratūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos.Pirmąją, kaip jau minėjau, sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Joįgaliotiniu Prūsijoje  buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas JonasZabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamusleidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiemskunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šiąorganizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų,amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijosšiaurinę dalį.Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Rusijos valdžios susidorojimas sulietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusionekontroliuojamos literatūros platinimo sąjūdžio. Savo tikslų neatsisakėrepresijų neišvengęs vysk. M. Valančius, jo pagalbininkas J. Zabermannasbei  į spaudos platinimo darbą įsitraukę eiliniai žmonės. Knygnešių takai įRytprūsius jau buvo praminti ir nebeužžėlė.Netrukus knygų leidėjų organizaciją subūrė kunigas Martynas Sederavičiusbei jo bendrininkas Silvestras Kušeliauskas. Pradėjus eiti lietuviųtautinio atgimimo žadinimo pasaulietiniam leidiniui “Aušrai”, buvoorganizuota nuolatinė jo prenumerata bei pristatymas prenumeratoriams.Knygnešių ratas plėtėsi. Atokesnėse nuo sienos vietose kūrėsi draugijos.Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos, kuriųuždavinys buvo nelegaliai platinti lietuviškus leidinius.Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti Garšvių knygnešių draugiją. Jiįsikūrė Vidurio Lietuvoje, už 150 km. nuo Rytprūsių sienos. Jai vadovavožymūs knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazys Ūdra. Be jų šios draugijoscentrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio
Kazio Ūdros namuose. Čia be kita ko nuolatos gyveno draugijos buhalterisAdomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienioAntanas Bružas ir kt. žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Sudraugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienioatvežtas knygas išvežiodavo po visą  regioną. Per 10 savo gyvavimo metųdraugija gabeno į Rytų Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilioliteratūros, periodikos, pristatinėjo ją prenumeratoriams. Apie jos veiklosapimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad į Rusijos valdžios rankas patekoapie 11 tūkst. draugijai priklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, jastransportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. Draudžiamosios literatūros pristatymasbuvo organizuotas nuo Tilžės iki Panevėžio ir toliau. Iš draugijospristatomų elementorių daugelis tame krašte gimusių visuomenės veikėjųišmoko rašto, susipažino su literatūra, nukreipta prieš Rusijos engėjiškąpolitiką, formavo savo pažiūras.Kitame Lietuvos regione – Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto“Sietyno” draugija. Jos centras buvo Marijampolėje – apskrities centre. Tikši organizacija, skirtingai nuo Garšvių knygnešių draugijos, buvo labiaustruktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankęjaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamojeRytprūsiuose ir kitur. Tarp “Sietyno” uždavinių buvo ir platesnių siekimų.Savo tikslu jis laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savotikslams įgyvendinti jis pasitelkė įgudusius knygnešius.Panašaus švietėjiško profilio buvo Šiaurės Lietuvoje sukurta “Atgajos”draugija. Ji turėjo ir žymiai radikalesnių politinių siekių – gaivintitautinę sąmonę, platinti švietimą, rinkti tautosaką, parūpinti knygųpasiskaityti. Tarp jos organizatorių buvo studentas Liudas Vaineikis,ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas.Jie bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje, mėgo liaudies dainas. Jiems
Rusijos valdžios surakintas kultūrinis gyvenimas tiesiog neleido patenkintisavų interesų. Draugija buvo parengusi statutą, kuriam įtakos turėjoMaskvos universitete besimokę lietuviai studentai.Be šių, buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų:“Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Artojų”, “Žvaigždės” ir kt.Knygnešių draugijas ar kitokias organizacijas laikui bėgant susekė Rusijospolicija ir žandarai. Dauguma tų organizacijų dalyvių buvo suimti, nuteistiir atsidūrė kalėjimuose, tremtyje Sibire ar pačios Rusijos gilumoje. Įpolicijos ir žandarų rankas pakliūdavo ir daug atskirų knygnešių, knygųplatintojų, skaitytojų. V. Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūraį Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 (2854) draudžiamos literatūrosplatintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabenoliteratūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, ovisi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą.Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviamsįvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes.Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriaibuvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903pasipriešinimo dalyviai.Represijos smarkiai griovė slaptą draudžiamos literatūros gabenimo irplatinimo darbą. Iš krašto buvo išvežami jo švietimui ir kultūrai atsidavępaprasti ir prasilavinę žmonės. Tačiau Rusijos vyriausybei nepavykopakirsti lietuvių tautos siekio naudotis literatūra gimtąja kalba. Vietojsuimtų ir ištremtų knygnešių atsirasdavo kitų, kurie tęsė pirmtakų pradėtądarbą. Remiantis šiais duomenimis, galima nustatyti, kas buvo pagrindiniaitos kultūrinės ir kartu politinio pasipriešinimo Rusijos valdžioskolonizacinei politikai programos vykdytojai. Beveik 80% aktyvistų sudarėvalstiečiai, 4,6% inteligentai ir moksleiviai, 7,4% miestiečiai.Rusijos valdžios vykdomas lietuviškos spaudos draudimas padarė lietuviųkultūrai didžiulių nuostolių, kurių Rusija niekada negrąžino ir jau
negrąžins. Pagal lietuviškos knygos tyrinėtojo Vaclaovo Biržiškosskaičiavimus, tuo laikotarpiu lietuviškų knygų produkcija buvo sumažintamaždaug 3500 knygų pavadinimų. Tiek buvo neišleista. Istorinėjeliteratūroje nurodoma, kad tuo metu Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko0,93 išleistų knygų, o Mažojoje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 13išleistų knygų pavadinimų.Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir transportuojami po visąLietuvą. Rusijos pasieniečiai, akcizo kontrolės tarnautojai, policija,žandarmerija sekė ir tikrino visus įtarimą keliančius keliautojus pasieniozonoje ir atokiuose rajonuose, darė kratas namuose, turguose ir mugėse pasprekiautojus. Persekiotojams į rankas papuldavo nemaži kiekiai draudžiamoslietuviškos literatūros. Pagal rusų valdžios oficialius duomenis 1889 –1904 m. jie sulaikė 234 298 egz. tokių leidinių,  didžiąją dalį jųsudegindavo arba kitaip sunaikindavo. Spėjama, kad Rusijos valdžia šitaipsunaikino 5 – 6 % lietuviškų leidinių tiražo.Vertinant visą pasipriešnimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikaiLietuvoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje programą ir josįgyvendinimą, kova už

lietuviškąją spaudą yra ryškiausia šios programos dalis, o knygnešiai –aktyviausiai jos įgyvendintojai. Jie sukūrė slapto darbo struktūrą. Tai irbūtų svarbiausia jų reikšmė. Tačiau, be abejo, nevisa. Todėl tenka pažymėtidar kelis jų veiklos vertybinius bruožus: 1. Sukūrus draudžiamosios lietuviškos literatūros leidybos centrus už Rusijos imperijos ribų, visa ta literatūra išsilaisvino iš Rusijos imperijos cenzūros. Todėl ji galėjo puoselėti tautinės savimonės ir kultūros ugdymo, tautinio išsivadavimo idėjas. Todėl platindami tokią spaudą knygnešiai vieni sąmoningai, kiti – net nesuvokdami įsijungė į daug platesnę negu vien draudžiamųjų knygų platinimas politinės kovos programą. Neatsitiktinai jie laikomi tautinio išsivadavimo sąjūdžio

dalyviais, kai kurie iš jų vėliau sąmoningai įsijungė į moderniosios Lietuvos valstybės atkūrimo darbą. 2. Žymią Rytprūsiuose leidžiamų lietuviškų leidinių  dalį sudarė elementoriai ir kalendoriai. Lietuvoje valdines rusiškas mokyklas lankė nedidelė dalis mokyklinio amžiaus vaikų, tačiau pagal 1897 m. atliktą gyventojų visuotinį surašymą raštingumo procentas toli prašoko mokyklas lankančiųjų procentą. Vaikai buvo mokomi namuose iš tų elementorių, kuriuos tėvai įsigydavo iš knygnešių. Tad jų veikla buvo organiškai susijusi su raštingumo palaikymu Lietuvoje. 3. Rytprūsiuose ir JAV leidžiama draudžiamoji lietuviška literatūra savo turiniu buvo labai įvairi. Pasaulietinė, Rusijos cenzūros nevaržoma literatūra greičiau suartėjo su Vakarų pasaulyje vykusiais poslinkiais, juos toleravo ir supažindino savo skaitytojus, skatindama liberalųjį mąstymą, nuomonių įvairovę. 4. Knygnešiai, tapę tarpininkais tarp negausios lietuvių inteligentijos ir visos tautos, gabendami iš Rytprūsių į Lietuvą draudžiamąją lietuvišką literatūrą iš tiesų apgynė tautą nuo Rusijos kolonizacinės politikos, siekusios sunaikinti tradicinę lietuvių literatūrą ir išstumti iš gyvenimo lietuvių kalbą. Savo veikla unikalus visuomenės sluoksnis – knygnešiai prisidėjo prie lietuvių tautos susivienijimo bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos. 1996.06.07 (Iš autoriaus rankraščio)[pic]

Knygnešių kelių žemėlapis braižytas Rimvydo Kunsko,

pateiktas prof. Antano Tylos knygoje Garšvių knygnešių draugija.- Vilnius:Mintis, 1991.

1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė,tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savoegzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasieniokariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį. 

Keletas iš daugelio knygnešių

|[pic] |[pic] |[pic] |[pic] |[pic] ||Jurgis |Juozas |Juozas |Kazys Ūdra |Iš kairės: ||Bielinis |Angrabaitis|Sakalauskas | |A. || | | | |Abromaitis, || | | | |A. Povylius,|| | | | |J. Čepulis, || | | | |V. || | | | |Žirgulienė |

Lietuvoje žmonės gyvena jau 12 000 metų. Iš tų daugelio tūkstančių metų mesnuolat su nemažėjančiu susidomėjimu ir susižavėjimu prisimename palygintinedidelę mūsų tautos istorijos atkarpėlę, išsitenkančią keturiuosedešimtmečiuose,– 1864 – 1904 metus. Tą laikotarpį mes paprastai apibūdinametrim žodžiais – spaudos draudimo metai. Tai metai lietuvių tautosstoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosioskalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Gimtasis žodisišsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesniųkaimynų jūroje. Ta jūra ištisus šimtmečius vis graužė mūsų krantus, kaskartnusinešdama atplėštos uolos skeveldras. Spaudos draudimas ypač smarkiaiapardė tuos krantus. Kai žiūri į kelių šimtmečių Lietuvos istoriją, labai aiškiai matyti, kieknedaug buvo lietuvių kalbą ginančių, saugančių ir puoselėjančių oficialiųjųjėgų ir kiek daug tokių, kurios ją žingsnis po žingsnio stūmė iš gyvenimo.Valstybiniu mastu ir valstybinėmis priemonėmis ėmėsi naikinti lietuviųkalbą Rusijos imperijos vyriausybė, kuri asimiliacijos ir nutautinimotikslais XIX a. septintajame dešimtmetyje uždraudė lietuviškas mokyklas irspaudą. Buvo leista spausdinti lietuviškus leidinius tik tomis raidėmis,kokiomis rašė pats Rusijos imperatorius. Tuo pačiu metu lietuvių tautos pagrindinė socialinė dalis – žemdirbiai buvopaleisti iš baudžiavos. Išlaisvintam valstiečiui, atgimstančiai tautai kaipniekad buvo reikalinga sava mokykla ir sava spauda. Tai turėjo beveik visosEuropos tautos, ypač tos, kurios išlaikė savo valstybingumą arba bent jotradicijas. Lietuviškos spaudos ir lietuviškos mokyklos uždraudimas buvo tęsinys III

Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Tai buvo tąsa Vienos kongreso, įvykusio1815 m., nutarimų, kuriais buvo įteisintas Rytų Europos tautųnelygiateisiškumas. Vienoms iš jų buvo leista viešpatauti, kitoms – būtiviešpataujančiųjų pavaldiniais. Rusijos imperija tuomet tapo Europosžandaru. Carinė vyriausybė, uždrausdama lietuviškas mokyklas ir lietuvišką spaudą,bandė pasielgti su Lietuvos žmonėmis kaip su laukiniais, kuriems galima kąnori duoti, ką nori atimti. Tačiau lietuvių tauta jau 320 metų savoatmintyje ir širdyje nešiojosi Mažvydo “Katekizmą”, skaitė Lauryno Ivinskiokalendorius, “Aukso altorių”, “Šaltinį” ir kitas kaimo mentalitetuireprezentuojančias knygeles, o palei Anykščius pradėjo dainuoti “Anykščiųšilelį”. To, kas jau buvo tautos genuose, caro įsakai ir jų vykdytojainegalėjo sunaikinti. Tie 40 lietuvių spaudos draudimo metų buvo pirma bendra iš baudžiavosišsivadavusios lietuvių tautos kova dėl gimtojo žodžio. Ji suartino visątautą bendroje nelaimėje ir bendroje kovoje, padėjo subręsti tautineisavimonei. Stiprėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Galima sakyti, kadLietuvoje 40 metų vyko karas be fronto. Vienoje fronto pusėje buvo negausilietuvių inteligentija, plačiai po Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos beiLenkijos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, gimnazijasišsisklaidžiusi studentija ir moksleivija, paprasti, bet atkaklūsvalstiečiai, ūkininkai, dvasininkija bei visi, kam kaip duona buvoreikalingas spausdintas lietuviškas žodis. Tai buvo neįveikiamaneuniformuota lietuvių tautos armija. Kitoje fronto pusėje stovėjo caras,jo policija, žandarmerija, kariuomenė ir visas carizmo biurokratinisaparatas, šnipai ir išdavikai. Jėgos buvo nelygios. Iš Vilniaus išguita lietuvių spauda tuomet buvo pradėta leisti mūsųmiestuose didvyriuose, buvusiuose Mažojoje Lietuvoje: Ragainėje, Tilžėje,Klaipėdoje, Martyno Jankaus sodyboje Bitėnuose. Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai. Buvo mėginama gautileidimus atskiriems leidiniams atspausdinti Imperijos teritorijoje, buvo
siunčiami valsčių ar kitokie kolektyviniai prašymai caro valdžiai ar kitomsinstancijoms dėl spaudos draudimo panaikinimo. Tačiau ryžtingiausia kova –tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje,jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai.Knygnešys tapo visos kovos dėl lietuviškos spaudos simboliu. Manoma, kadper 40 spaudos draudimo metų į frontą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjoapie 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos,pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį. Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daugjėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėmsšviesą kūrėsi knygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos beidraugijėlės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurįlaiką veikė šios draugijos: “Atgaja”, “Akstinas”, “Artojų draugija”,“Daukanto manta”, “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Aušrinė”,“Darželis”, “Atžala”, Garšvių knygnešių draugija, “Sietynas” ir kt. Šių draugijų veiklos tyrinėjimas svarbus ne vien kaip kovos prieš spaudosdraudimą pažinimas. Nagrinėjant lietuvių inteligentijos formavimosi XIX a.problemą, negalima apeiti kaimo šviesuomenės aktyvios veiklos ir josvaidmens atliekant tą darbą.<…>