Filosofinė pažinimo problema

Filosofinė pažinimo problema

Žmogiškojo pažinimo klausimus tiria daugybė atskirų mokslų (psichologija, sociologija ir t.t.). Kai kas mano, kad filosofai pažinimo problemą apskritai turėtų perleisti atskiriems mokslams. Tad pirmiausia turime išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja filosofinė pažinimo problema? Šiuose svarstymuose galime pasiremti G. PRAUSO pavyzdžiu:“ metu akmenį į išmirkusią žemę. Akmuo išmuša žemėje įdubą. Aišku, kad šios įdubos dydis priklauso nuo krintančio akmens poveikio ir nuo žemės minkštumo. Įduba yra padarinys krintančio akmens poveikio ir žemės atoveikio. Žinome, kad poveikis, atoveikis ir padarinys yrra taip glaužiai tarpusavyje susiję, jog, žinant du, trečia galima apskaičiuoti. Šie trys dydžiai (padarinys, poveikis, atoveikis) apibrėžią sritį, kurią tyrinėja empirinis mokslas. Šio mokslo objektas yra tų trijų dydžių sąveika. Jis turi reikalą su fiziniais daiktais, bei jų savybėmis, nesvarbu, ar tai būtų makroskopinio, ar mikroskopinio lygmens sąveikos. Empirija visuomet aiškinama per empiriją. Padarinys, poveikis ir atoveikis visuomet yra fizinės empirinės duotybės.

Ar galime ir pažinimą aiškinti panašiai kaip įdubą mūsų pavyzdyje, būtent – kaip tam tikro poveikio ir atoveikio padarinį fiiziškai empirinėje sąveikoje? Jeigu taip, tai tada galime pažinimo problemą ramiai perleisti empiriniams mokslams.

Štai dar vienas pavyzdys kurį radau Anzenbacherio „Filosofijos įvade“: matau žalmargę karvę. Fizikas man sako, kad tam būtinas tam tikras poveikis (iš išorės), ir pasakoja man apie fo

otonus. Fiziologas aiškina, kaip šis poveikis dirgina tinklainę ir kaip tai sukelia impulsus, kurie nervinėmis skaidulomis nukeliauja į regos centrą smegenyse. Chemikas žino, kad šiame procese vyksta nepaprastai sudėtingos cheminės reakcijos. Visi jie – fizikas, fiziologas ir chemikas – nuosekliai laikosi empirinės poveikio, atoveikio ir padarinio sampratos. Jie analizuoja fizinę empirinę sąveiką. Visuomet kalbama apie tai, kad tam tikras fizinis poveikis kartu su atoveikiu sukelia tam tikrą fizinį padarinį. Bet ar šis padarinys ir yra manasis žalmargės karvės matymas? Ar šis matymas pakankamai paaiškinamas, nurodant fizinį poveikį bei atoveikį. Žinoma, be tokios fizinės empirinės sąveikų grandinės aš nematyčiau jokios žalmargės. Bet ar dėl to šis mano matymas ir yra toji sąveikų grandinė? Manasis žalmargės matymas akivazdžiai yra samoningas, tik mano paties, subjektyvus dalykas. Beet būtent šitai yra visiškai svetima fizinei ir empirinei poveikių ir atoveikių sąsajai. Čia atsiskleidžia principinis empirinio tyrimo ribotumas: empiriniai mokslai niekuomet negali parodyti, kaip empirinės fizinės sąveikos kontekste gali atsirasti toks subjektyvus, asmeninis, sąmoningas dalykas, kaip „aš matau žalmargę karvę“.

Fizikas, fiziologas, chemikas, taip pat psichologas gali papasakoti nuostabių dalykų apie šias empirines priklausomybes. Tačiau kaip filosofas besižavėtų šiais darbščiais ir protingais žmonėmis, viena jis žino tikrai: Visi jų empiriniai mokslai niekuomet negali atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų yra pažinimas.

G. PR
RAUSAS yra pasakęs :“Kiek empirinis mokslas, ypač fizika ir fiziologija, yra pajėgus tą empirinę afekciją aprašyti ir ją tiksliai paaiškinti poveikių, atoveikių ir padarinių kontekste, tiek jis nieko neduoda, aiškinant patį patirimą kaip galutinį tokių poveikių padarinį, o jo rezultatai, kad ir kokie jie būtų svarbūs kitais požiūriais, neturi reikšmės šį patyrimą aiškinant“.

Pažinimas nėra patyrimo objektas šalia kitų patyrimo objektų. Fizinių empirinių sąveikų kontekste pažinimas apskritai nepasirodo. Pažinimas nėra joks empirinis dalykas. Niekas regėjimo lauke neleidžia padaryti išvados, kad tai regima akimi. Kaip akis regėjimo lauke pasirodo, o yra jo sąlyga, tai pažinimas pats nepasirodo empirinių reiškinių lauke, o yra jo sąlyga. Šią įžvalgą LEIBNIZAS suformulavo tokiu įvaizdžiu:

„ beje, reikia pripažinti, kad suvokimas ir visa, kas nuo jo priklauso, nepaaiškinama mechaninėmis priežastimis, tai yra, pavidalais ir judesiais (fiziniais empiriniais sąveikos ryšiais). Jei tarsime, kad yra mašina, kurios sandara įgalina ją mastyti, justi, suvokti, bus galima ją įsivaizduoti tiek padidintą, išlaikant visus sąntykius, jog ją bus galima įeiti kaip į malūną. Padarę tokią prielaidą, apžiūrinėdami jos vidų, rastume tiktai dalis, stumdančias viena kitą, ir niekada nerastume ničnieko, kuo būtų galimą paaiškintį suvokimą.“

Filosofija pradeda nuo empirijos, bet ją domina ne empirijos empirinės sąlygos, nefizinės empirinės sąveikos ryšys, o empirijos neempirinės sąlygos. Pažinimo problema nėra fi
izinio empirinio sąryšio problema ir negalima jos išspresti, remiantis šiuo sąryšiu.
Visoms naujųjų laikų pažinimo teorijoms yra bendra viena: nusigręžimas nuo tokių autoritetų kaip Bažnyčia, valstybė, metafizika, nuo tradicijos apskritai: vienintelis pripažintas autoritetas yra protas. Na ir pabaigai štai ką apie žmogiškąjį pažinimą sako KANTAS:
„ žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių ištinka ypatingas likimas; jį apgula klausimai, kurių jis negali išvengti, nes juos jam pateikia jo paties prigimtis, tačiau jis negali ir atsakyti į juos, nes jie pranoksta visas žmogaus proto galimybes.

.kadangi.klausimai niekada nesibaigia, tai jis priverstas ieškoti prieglobsčio pagrindiniuose teiginiuose, kurie išeina už bet kokio galimo patyrimo ribų ir vis dėl to žmogaus protas su jais sutinka. Tačiau dėl to žmogaus protas nugrimzta į sutemas ir atsiduria prieštaravimuose, iš kurių, tiesa, jis gali padaryti išvada, kad kažkur pagrinde turi slypėti klaidos, bet jis negali jų atskleisti, nes jo vartojami pagrindiniai teiginiai, išeinantys už bet kokio patyrimo ribų, jau nepripažysta patyrimo kriterijaus. Ši nepabaigiamų ginčų arena vadinama metafizika.“

Transcendentalinė metafizika, t.y. viršjuslinė daiktų pačių savaime metafizika, Kanto nuomone, yra negalima, nes negalime pažinti to, kas yra anapus patyrimo. Atsakymus į klausimus, kas yra Dievas, laisvė, nemirtingumas, gali duoti tiktai tikėjimas, o ne pažinimas.

Leave a Comment