žmogaus teisės

1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija:

priėmimas, įtvirtintos teisės, Konvencijos mechanizmas

I. Europos žmogaus teisių konvencijos priėmimas 1950 m. buvo atsakas į Antrojo Pasaulinio karo žiaurumuisumus. Šis regioninis dokumentas įkūnijo teisėtumo žmogaus teisių atžvilgiu garantą ir sudarė sąlygas ginti valstybės viduje pažeistas žmogaus teises ir tarptautiniu lygmeniu.

Esminę reikšmę demokratijos vystymui po II Pasaulinio karo turėjo regioninės organizacijos – Europos Tarybos – sukūrimas. Europos tautos, kurios svarstė, kokį politinį kursą joms pasirinkti, nusprendė sukurti naują instituciją, kuri įkūnytų “naujosios Europos” tvarkos idėją. Tokia institucija taapo Europos Taryba, kurios Statutas buvo pasirašytas 1949 m. gegužės 5 dieną. Europos Tarybos Statuto 1 bei 3 straipsniuose pažymėta, kad Europos Taryba sieks “.didesnės vienybės tarp jos narių, kad garantuotų jos tikslų įgyvendinimą, [.] bei skatintų ekonominį ir socialinį progresą.” . Statuto 3 straipsnyje minima teisinės valstybės idėja, kuri sudarys sąlygas garantuoti asmenims valstybių vidaus teisėje pagrindines žmogaus teises ir laisves.

Europos Taryba yra regioninė organizacija, atvira visoms demokratinėms Europos žemyno valstybėms. Tačiau norint tapti Europos Tarybos nare reikia gauti Ministrų Kabineto kvietimą, kuris duodamas tik vaalstybėms, besivadovaujančioms teisėtumo principu bei gerbiančioms pagrindines žmogaus teises ir laisves. Šiuo metu yra 43 valstybės, Europos Tarybos narės.

Galima išskirti dvi pagrindines žmogaus teisių apsaugos tobulinimo būtinumo priežastis:

a) tai II Pasaulinio karo žiaurumai bei pokario epocha iki 1949 m., iki Europos Ta

arybos sukūrimo. Buvo būtina užkirsti kelią Vakarų Europos diktatoriškų režimų apraiškoms. Žmogaus teisių apsaugos problema buvo natūrali reakcija į nacistinę ir fašistinę sistemas, kurios išprovokavo II Pasaulinį karą ir sunaikino jame milijonus žmonių. Kaip pabrėžia M.E. Villigeris, naujas žmogaus teisių apsaugos dokumentas buvo reikalingas tam, kad “.užkirstų kelią totalitarinių režimų baisumams, . bei sudarytų sąlygas Europos integracijai.”.

b) antra pagrindinė priežastis, skatinusi Europos Tarybą koncentruotis ties žmogaus teisių apsaugos tobulinimo idėja, buvo ideologinis konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, kuris apsupo ir Europos tarybos kūrimosi procesą.

Europos Tarybos svarbiausiu to metu laimėjimu tapo jos rėmuose 1950 m. paruošta bei pasirašyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Europos žmogaus teisių konvencija arba Konvencija), kurios pasirašymo proga M. Robert Schuman kalbėjo: “Konvencija, kurią mes pasirašome, numato assmenybės apsaugos pagrindus nuo bet kokios tironijos bei nuo bet kokios totalitarizmo formos”.

Taigi Europos Tarybos rėmuose priimta Europos žmogaus teisių konvencija bei joje numatyto mechanizmo – Komisijos ir Teismo – sukūrimas 1950 m. įkūnijo teisėtumo žmogaus teisių atžvilgiu garantą ir sudarė sąlygas realiai žmogaus teisių apsaugai tiek vidaus teisėje, tiek tarptautiniu lygmeniu.

1950 m. lapkričio 4 d. Ministrų komiteto 6 sesijoje pasirašyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 dieną, kai ją ratifikavo 10 valstybių pagal tuometinį Konvencijos 66 straipsnį. Europos žmogaus teisių komisija buvo įkurta 19
954 m. gegužės 18 dieną, o Europos žmogaus teisių teismas – 1959 sausio 19 dieną. Konvenciją šiuo metu papildo 13 Protokolų, o 1998 m. lapkričio 1 d. įsigaliojęs Konvencijos 11 Protokolas reformavo Konvencijos mechanizmą, panaikindamas Europos žmogaus teisių komisiją ir įkurdamas pastovų, nuolat veikiantį Europos žmogaus teisių teismą.

Lietuvos Respublika Seimo priimtu 1995 m. balandžio 27 dienos įstatymu I – 865 ratifikavo Konvenciją bei jos 4, 7 ir 11 Protokolus, ratifikaciniai raštai buvo deponuoti Europos Taryboje 1995 metų birželio 20 dieną ir ši diena laikoma Konvencijos įsigaliojimo data Lietuvos atžvilgiu. Konvencijos 1 Protokolą Lietuvos Respublika ratifikavo 1995 m. gruodžio 7 dieną įstatymu Nr. I – 1117, o ratifikaciniai raštai buvo deponuoti Europos Tarybai 1996 m. gegužės 24 dieną, ir ši diena laikoma 1 Protokolo įsigaliojimo Lietuvos atžvilgiu data. Lietuva taip pat yra Konvencijos 6 Protokolo, kuris uždraudžia mirties bausmės taikymo galimybę taikos metu, dalyvė. Konvencijos 6 Protokolas įsigaliojo Lietuvai 1999 07 14 d.

Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių sąrašas

II. 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencija yra apibūdinama kaip Europos konstitucija, kaip kolektyvinis garantas toms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, kurios turi iš tikrųjų svarbią praktinę reikšmę ir yra seniai ginamos demokratinėse valstybėse.

Jau 1949 m. Europos žmogaus teisių konvencijos projektų ruošime atsispindėjo vienas esmingiausių konvencijos tikslų – kad “.konvencija turi būti kolektyvinis garantas toms teisėms ir laisvėms apsaugoti, kurios turi iš tikrųjų svarbią praktinę reikšmę ir yra seniai ginamos demokratinėse šalyse.”.

Konvenciją iki 11 Protokolo įs

sigaliojimo 1998 lapkričio 1 dieną sudarė Preambulė, penki skyriai bei 66 straipsniai. Po 11 Protokolo įsigaliojimo Konvencijos straipsnių numeracija yra pakeista ir šiuo metu Konvenciją sudaro 3 skyriai ir 59 straipsniai. Konvencijos 1 straipsnis numato, kad “Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui teises ir laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje”. 1 straipsnis eina po Preambulės ir jis neįeina į I skyriuje vardijamų materialinių Konvencijos teisių sudėtį. Kadangi 1 Konvencijos straipsnis, kartu su Konvencijos 13 straipsniu, numato pagrindus Konvencijos taikymui valstybių vidaus teisinėse sistemose, o šis klausimas yra pagrindinė daktarinio darbo tema, abu minėti straipsniai bus detaliai nagrinėjami disertacijos trečiojoje dalyje.

Preambulėje išdėstyti Konvencijos tikslai yra 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos idėjų tąsa. Preambulėje pabrėžiama ištikimybė Europos Tarybos iškeltiems idealams bei pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pripažinimui bei apsaugai.

Konvencijos I skyrių sudaro 2 – 18 straipsniai. Šiuose straipsniuose ginamos tokios teisės:
2 str. – teisė į gyvybę;
3 str. – kankinimo uždraudimas;
4 str. – vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas;
5 str. – teisė į laisvę ir saugumą;
6 str. – teisė į teisingą bylos nagrinėjimą;
7 str. – nėra bausmės be įstatymo;
8 str. – teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą;
9 str. – minties, sąžinės, religijos laisvė;
10 str. – saviraiškos laisvė;
11 str. – susirinkimų ir asociacijos laisvė;
12 str. – teisė į santuoką.

Konvencijos kai kuriuose protokoluose taip pat yra įtvirtintos materialinės teisės:
1 Protokolo 1 str. – nuosavybės apsauga;
1 Protokolo 2 str. – teisė į mokslą;
1 Protokolo 3 str. – teisė į laisvus rinkimus.
Kaip minėta, Konvencijos ruošimo istorijoje šios trys teisės buvo sukėlusios aštrias diskusijas, tačiau nebuvo įt
trauktos į galutinį Konvencijos tekstą. Tik po detalių svarstymų visos šios trys teisės buvo įtrauktos į 1 Protokolą, priimtą 1952 m.

4 Protokolas:
1 str. – draudimas įkalinti dėl skolos;
2 str. – judėjimo laisvė;
3 str. – draudimas išsiųsti piliečius;
4 str. – draudimas kolektyviai išsųsti užsieniečius.

6 Protokole numatytas mirties bausmės panaikinimas. Draudžiama skirti ir vykdyti mirties bausmę; tokia galimybė paliekama tik karo ir nepaprastosios padėties atveju.

7 Protokolas
1 str. – procedūrinės garantijos užsieniečių išsiuntimo atveju;
2 str. – teisė apskųsti baudžiamosiose bylose;
3 str. – žalos atlyginimas dėl klaidingo nuosprendžio;
4 str. – teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą;
5 str. – sutuoktinių lygybė.

Konvencijos 13 straipsnyje yra įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

14 straipsnyje įtvirtintas diskriminacijos uždraudimas – “Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausimo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais”. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nediskriminacijos pagrindų sąrašas nėra baigtinis.

15 straipsnyje įtvirtinta galimybė nukrypti nuo įsipareigojimų pagal Konvenciją karo ar nepaprastosios padėties atveju. Tačiau antrojoje šio straipsnio dalyje yra vardijamos prigimtinės žmogaus teisės, naudojimasis kuriomis negali būti apribotas jokiais atvejais (tai 2, 3 straipsniai, 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnis). Be to, 15 straipsnyje numatyta ir galimų apribojimų įvedimo tvarka bei pranešimo apie tokius apribojimus Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui būtinybė.

Konvencijos 16 straipsnyje numatyta valstybių – konvencijos dalyvių teisė tam tikrais atvejais suvaržyti užsieniečių politinę veiklą.

Svarbios nuostatos yra įtvirtintos I skyriaus 17 straipsnyje – “Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kokiai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas apriboti daugiau nei nustatyta šioje Konvencijoje”. Dar viena taisyklė dėl naudojimosi Konvencijos teisėmis apribojimų numatyta 18 straipsnyje – “Pagal šią Konvenciją joje skelbiamų teisių ir laisvių apribojimai netaikomi jokiais kitais tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant šie apribojimai buvo nustatyti”.

Naujas Konvencijos 12 Protokolas įtvirtina bendrą diskriminacijos draudimo principą, naudojantis bet kuria teise, įtvirtinta valstybės vidaus įstatymuose, o 13 Protokolas uždraudžia mirteis bausmę visais atvejais.

Europos žmogaus teisių konvencijos mechanizmas

III. Europos žmogaus teisių konvencija yra klasikinis teisinės technikos vystymo tarptautinėje teisėje rezultatas, sukuręs tarptautinius organus, turinčius teisę spręsti žmogaus teisių pažeidimų klausimą tarptautiniu lygmeniu ir priimti valstybėms dalyvėms privalomus sprendimus.

Konvencijos II skyrių iki Konvencijos reformos pagal 11 Protokolą, sudarė tik vienintelis 19 straipsnis, tačiau šis straipsnis turėjo esminę reikšmę, kadangi jis buvo Konvencijos kolektyvinio mechanizmo sukūrimo pagrindas. Šiuo straipsnio pagrindu Aukštosios susitariančios šalys įsteigė du organus:

Europos Žmogaus Teisių Komisiją;

Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Tai buvo pirmieji tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sistemos kolektyviniai organai, kuriems buvo pavesta tikrinti valstybių prisiimtų įsipareigojimų pagal Konvenciją vykdymą.
1998 m. lapkričio 1 dieną įsigaliojęs 11 Protokolas, priimtas 1994 metų gegužės 11 dieną, pakeitė 1950 metais sukurtą Konvencijos mechanizmą, o tuo pačiu pakeitė ir Konvencijos tekstą. Minėtas Protokolas, įkūręs vieningą Teismą, įtvirtino privalomą Teismo jurisdikciją, nes Protokolo įsigaliojimo sąlyga buvo visų valstybių – Konvencijos dalyvių jo ratifikavimas. Protokolo ratifikavimas automatiškai reiškia ir Teismo privalomos jurisdikcijos pripažinimą be jokių papildomų pareiškimų. 11 Protokolo 1 straipsnyje numatyta: “Konvencijos II – IV skyriai (19 – 56 straipsniai) ir 2 Protokolas. bus pakeisti atitinkamai Konvencijos II skyriumi (19 – 51 straipsniais).
Naujai įvedamas II skyrius “Europos žmogaus teisių teismas” numato naujojo vieningo ir pastoviai veikiančio Teismo funkcionavimo pagrindus, teisėjų skyrimą ir darbo sąlygas.
Konvencijos 27 straispnyje numatyta, kad teismui pateiktas bylas nagrinės 3 teisėjų komitetai, 7 teisėjų kolegijos bei 17 teisėjų Didžioji kolegija. 28 straipsyje įtvirtinta nuostata, kad komitetas gali paskelbti bylą nepriimtina, jei toks sprendimas gali būti priimamas be tolesnio nagrinėjimo. 29 straipsnyje numatyta, kad jei nėra priimta sprendimo pagal 28 straipsnį, tada kolegija turi teisę spręsti bylos, pateiktos pagal 34 straipsnį, priimtinumo ir esmės klausimus.
Konvencijos 35 str. numato šas peticijų priimtinumo sąlygas:
Teismas gali nagrinėti bylą tik po to, kai pagal visuotinai pripažintus tarptausinės teisės principus buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės, ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas pačioje valstybėje. Teismas nepriima nagrinėti pagal Konvencijos 34 str. Pateiktos peticijos, jei ši yra:

– anoniminė; arba

– pagal savo esmę tokia pat, kokią Teismas jau svarstė arba kokia jau buvo perduota kitai tarptautinei tyrimo ar ginčo sprendimo institucijai ir jeigu peticijoje nėra jokių bylai reikšmingų naujų duomenų.
Teismas paskelbs nepriimtina kiekvieną pagal 34 str. Pateiktą peticiją, jeigu manys, kad ta peticija nesuderinama su Konvencijos ir jos protokolų nuostatomis, yra aiškiai nepagrįsta arba pateikta piktnaudžiant peticijos teise.
Konvencijos 41 str. Numato teisingo atlyginimo principą, kuris reiškia, kad jeigu valstybės įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Europos žmogaus teisių teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.

Svarią nuostatą numato naujasis 46 straipsnis, kuriame numatyta, kad “Aukštosios Susitariančios šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra. Galutinis sprendimas siunčiamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą”. Kaip rodo 46 straipsnio redakcija, Ministrų Komitetas turi užtikrinti Europos žmogaus teisių teismo priimtų sprendimų vykdymą.

11 Protokolo 2 straipsnyje numatyta, kad buvusi Konvencijos V dalis tampa III Konvencijos dalimi; 57 straipsnis tampa Konvencijos 52 straipsniu; 58 ir 59 straipsniai yra panaikinami, o 60 – 66 Konvencijos straipsniai tampa 53 – 59 straipsniais. Protokolas taip pat panaikino 9 Protokolą bei įvedė atitinkamus pakeitimus kituose Protokoluose.

(žr. Konvencijos bei jos Protokolų tekstą).

Funkcijos ir įgaliojimai
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.
Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Jis sprendžia jau priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumo klausimus (a posteriori kontrolė). Konstitucinis Teismas bylą nagrinėja tik tada, kai Konstitucijoje nustatyti subjektai kreipiasi į jį su prašymu ištirti įstatymo ar kito teisės akto atitiktį Konstitucijai.
Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą turi: 1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto – Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 2) dėl Respublikos Prezidento akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 3) dėl Vyriausybės akto – ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas. Šiais klausimais Konstitucinis Teismas priima nutarimus.
Bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui rengia pirmininko paskirtas teisėjas. Konstitucinio Teismo posėdžio pradžioje pristatomi byloje dalyvaujantys asmenys, išaiškinamos jų teisės ir pareigos, Teismas išklauso ir išsprendžia jų pageidavimus. Bylą rengęs teisėjas padaro pranešimą, kuriame išdėstoma bylos esmė. Po to išklausomi dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, tiriami įrodymai, vyksta teisminiai ginčai. Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį baigus nagrinėti bylą. Baigus teisminį posėdį Konstitucinis Teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarimo.
Nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (erga omnes).
Pagal Konstituciją įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (ex nunc).
Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Konstitucinis Teismas taip pat teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas. Prašyti išvados dėl tarptautinės sutarties galima ir iki jos ratifikavimo Seime. Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, galutinį sprendimą priima Seimas.
Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus bei išvadas priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų. Nutarimai ir išvados priimami ne mažesne kaip pusės posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia pirmininko balsas. Konstitucinio Teismo posėdžiai yra vieši.
Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus, jis atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

2001m. lapkričio mėnesį LR Seimo ir Jungtinių Tautų Vystymo Programos Žmogaus teisių veiksmų plano projekto užsakymu Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus” atliko sociologinę apklausą, kurios tikslas buvo išsiaiškinti visuomenės nuomonę apie žmogaus teisių apsaugos būklę Lietuvoje.

I. Tyrimo išvados

1. Sąvoka “žmogaus teisės” jau tapo svarbia viešojo diskurso dalimi, visuomenės nuomonės vertinimo objektu, tik nedidelė gyventojų dalis neturi nuomonės šiuo klausimu (6%).
2. Per metus laiko gyventojų suvokime žmogaus teisių situacija nepasikeitė. Šiuo metu nurodo, kad žmogaus teisės sistemingai pažeidžiamos 39% respondentų (buvo taip pat 39%). Tą galima aiškinti mažai pakitusia socialine ekonomine situacija Lietuvoje.
3. Kalbant apie žmogaus teisių pažeidimus, absoliuti dauguma gyventojų turi galvoje socialines ekonomines problemas.
4. Tik labai maža dalis respondentų paminėjo politinių teisių aktualumą. Tas gali liudyti, kad šio pobūdžio problemos Lietuvoje didžiąja dalimi išspręstos.
5. Kalbant apie žmogaus teisių būklę Lietuvoje daugumoje atvejų nebuvo nustatyti žymūs skirtumai socialinėse demografinėse grupėse, kalbant apie senyvo amžiaus žmonių teisę į socialinę apsaugą žymų susirūpinimą šiuo klausimu pareiškė ir jaunimas, o kalbant apie bedarbystę ir skurdą – gerai materialiai apsirūpinę žmonės. Tai galėtų liudyti apie neblogą socialinio solidarumo lygmenį visuomenėje.
6. Atvirame klausime respondentai galėjo patys nurodyti opiausias žmogaus teisių problemas. Didžioji dalis problemų sutampa su ekspertų teisininkų formuluotėmis. Tačiau yra ir skirtumų. 25% respondentų nurodė “teisę į nemokamą mokslą” (artimiausia ekspertų pasiūlyta formuluotė: “vaiko teisė gauti tinkamą paramą iš valstybės, kad būtų garantuota jo teisė į mokslą”), 15% minėjo “teisę į asmens saugumą” (artimiausia ekspertų formuluotė: “nusikaltimo aukų teisės”), svarbios pačių respondentų pateiktos formuluotės: “apsauga nuo valdininkų savivalės” (5%), “teisė apsiginti nuo darbdavių savivalės” (2%).
7. Pagrindinės žmogaus teisių apsaugos problemos:
7.1. Teisė turėti ir pasirinkti darbą. Net 85% respondentų nurodo, kad ši teisė Lietuvoje yra pažeidžiama. Asmeniškai su tuo susidūrė 20% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 71%.
7.2. Teisė į teisingą darbo apmokėjimą. 77% respondentų nurodo, kad šios teisės apsauga yra bloga. Asmeniškai su tuo susidūrė 23% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 71%.
7.3. Teisė į deramą gyvenimo lygį. 79% respondentų nurodo, kad šios teisės apsauga yra bloga. Asmeniškai tuo skundžiasi 21% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 59%.
7.4. Teisė į socialinę apsaugą. 57% respondentų nurodo, kad šios teisės apsauga yra bloga. Asmeniškai tuo skundžiasi 9% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 23%.
7.5. Teisė į savalaikę ir kokybišką medicininę pagalbą. 42% respondentų nurodo, kad šios teisės apsauga yra bloga. Asmeniškai tuo skundžiasi 11% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 30%.
7.6. Vaiko teisė gauti tinkamą paramą iš valstybės, kad būtų apsaugota jo teisė į mokslą. 72% respondentų nurodo, kad šios teisės apsauga yra bloga. Asmeniškai tuo skundžiasi 5% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 20%. 25% respondentų atvirame klausime (be paruoštų alternatyvų) nurodė, kad opiausia žmogaus teisių problema Lietuvoje – teisė į nemokamą mokslą.
7.7. Senyvo amžiaus žmonių teisė į socialinę apsaugą. 52% respondentų nurodo, kad šios teisės apsauga yra bloga. Asmeniškai tuo skundžiasi 6% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 24%.
7.8. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą teisme. 51% respondentų nurodo, kad šios teisės apsauga yra bloga. Asmeniškai su tuo susidūrė 7% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 20%.
7.9. Nusikaltimo aukų teisės. (Ši teisė respondentams galėjo asocijuotis su nusikalstamumu apskritai, su asmens saugumu.) 54% respondentų nurodo, kad šios teisės apsauga yra bloga. Asmeniškai su tuo susidūrė 2% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 7%.
7.10. Teisė į nuosavybės neliečiamumą. 39% respondentų nurodo, kad šios teisės apsauga yra bloga. Asmeniškai su tuo susidūrė 7% respondentų, o įskaitant ir jo aplinką – 17%.
8. Geriausiai apsaugotos žmogaus teisės Lietuvoje:
8.1. Tikėjimo ir religijos laisvė. 89% respondentų nurodė, kad ši teisė apsaugota gerai. Tik 1% respondentų nurodė, kad buvo pažeistos jo teisės, o įskaitant ir jo aplinką – 3%.
8.2. Tautinių mažumų teisės. 55% respondentų nurodė, kad šios teisės apsaugotos gerai. Svarbu tai, kad tą patį nurodė 51% tautinių mažumų atstovų. Kad asmeniškai buvo pažeista ši teisė, nurodė tik vienas tautinių mažumų atstovas.
8.3. Teisė į žodžio laisvę. 66% respondentų nurodė, kad ši teisė apsaugota gerai. Tik 1% respondentų nurodė, kad ši teisė buvo pažeista, o įskaitant ir jo aplinką – 3%.
9. Apie moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimą skirtingai mano vyrai ir moterys. Teigia, kad ši teisė Lietuvoje apsaugota gerai 27% vyrų ir 15% moterų, o kad blogai apsaugota 21% vyrų ir 34% moterų.
10. Kalbant apie žmogaus teisių pažeidimą savo atžvilgiu, labiau išsilavinę, turtingesni respondentai, lyginant su mažiau išsilavinusiais, dažniau minėjo “teisę gauti informaciją iš valstybinių institucijų”, “teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą”, “moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimą”, “nusikaltimo aukų teises”. Mažiau išsilavinę ir mažiau uždirbantys respondentai santykinai dažniau minėjo “teisę į teisingą darbo apmokėjimą”, “teisę į deramą gyvenimo lygį”, “teisę turėti ir pasirinkti darbą“.
11. Net 67% respondentų dėl pažeistų teisių niekur nesikreipė. Šio rezultato nereikia absoliutizuoti. Kreiptis dėl skurdo ar bedarbystės daugeliu atvejų nėra perspektyvu. Pagrindinis tokio elgesio motyvas – netikėjimas, kad kas gali padėti (“tai beprasmiška”).
12. Iš tų respondentų, kurie kreipėsi į kokias tai institucijas dėl pažeistų žmogaus teisių, net 61% nurodė, kad ten jiems niekas nepadėjo. Tai nerimą keliantis rodiklis.
13. Du trečdaliai (62%) gyventojų nori daugiau informacijos apie žmogaus teises ir galimybes jas ginti. Ypač didelis šis poreikis tarp aktyviausių ir išsilavinusių žmonių (virš 70% nurodo, kad informacijos trūksta).
14. Svarbiausi informavimo apie žmogaus teises ir galimybes jas ginti kanalai yra spauda (75%) ir televizija (65%). Radijo informacija ypač svarbi pagyvenusiems žmonėms.
15. Tyrimas parodė žmogaus teisių apsaugos problematikos aktualumą Lietuvoje. Dalis klausimų (jų formuluotes kiek galint priartinus prie respondentų gyvenimo realijų) galėtų būti kartojami atliekant žmogaus teisių monitoringą Lietuvoje.

Leave a Comment