Filosofijos reikšmė

ĮVADAS

Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos. Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Visame pasaulyje per ilgus tūkstantmečius buvo sukurta nesuskaitoma gausybė mitinių atsakymų į filosofinius klausimus. Graikų filosofai bandė parodyti, jog žmonės negali jais pasitikėti.

Galime teigti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mąstymo prie mąstymo, paremto protu ir logika.

Kas yra pažinimas, kaip gali būti apibržiama jo esmė? Mokslo likimas nuo jo nepareina, nes mookslo vertė sąlygojama pirmiausia praktinio jo vaisingumo ir įtakos kultūrai. Tuo tarpu mes matome, kad gnoseologija užima filosofijoje prviligijuotą vietą. Pažinimas – svarbus ir grynai teorinis klausimas, kuris tiesiogiai neturi didelės reikšmės gyvenimui.

Jau senovėje pažinimo problema vaidino labai svarbų vaidmenį. Iš pradžių gnoseologija dar nebuvo atskiras mokslas. Savarankiška ji pasidarė sofistų, vėliau Platono ir Aristotelio filosofijoje. Jų pasaulėžiūroje pažinimo problema ne tik susieta su būties problema, bet ir susipina su ja ir iš dalies sutampa..Naujaisiais amžiais toje filosofijos srovėje, kuri vadinama krriticizmu ir kurios pradininkas Kantas, gnoseologija tapo visos filosofijos pagrindu. Tokia išimtinė gnoseologijos padėtis nėra atsitiktinė. Iš tikrųjų, jei pati filosofija yra mokslas ir pretenduoja būti tikru pažinimu, tai visų prma ji tiri paaiškinti, kas yra ji pati. Kadangi ji yr

ra žinojimas (mokslas), tai ji turi kreipti ypatingą dėmesį į problemą, kas yra pažinimas, kokios tikro pažinimo sąlygos ir rimos, kokį vaidmenį pažinimas vaidina žmonių gyvenime.

PAŽINIMO PASIREIŠKIMO SRITYS

Pažinimo įtaka pasireiškia įvairiose kultūros srityse.

Dorovės sferoje matome, kad tikros dorovės be pažinimo negali būti. Sokrato iškeltas klausimas, kas yra gera ir kas bloga, yra susijęs su etikos (dorovės) esme. Etika negali be šio klausimo apsieiti, negali jo išvengti.Sąžinė – gyvas dorovinės sąmonės balsas – yra ypatinga pažinimo rūšis.

Religijoje visa mistika glaudžiai susijusi su pažinimu. Tiesioginis dievo pažinimas, dievo intuicija – tai aukščiausias mistiškos ekstazės laipsnis. Tikra religija yra ne kas kita kaip dievo pažinimas.

Meno srityje estetinis supratimas – tai ypatingos rūšies pažinimas, kuris esmingai skiriasi nuo mokslinio pažinimo, vis dėlto kai kuriais atvejais su juo susiliečia, jį paapildo arba yra jo pagrindas.

Senovės mitai priskiria pažinimui sprendžiamą reikšmę žmogaus likime. Biblijoje uždraustas vaisius siejamas su gėrio ir blogio pažinimu, kuriuo žmogus prilygsta dievui. Pažinimas čia yra nusidėjimas ir atsimetimas nuo dievo. Graikų mitologijoje nemirtinga siela nusideda, užmiršdama savo dievišką kilmę ir nukrypdama į juslinį pasaulį, ir tik atsiminimas, žinojimo įgijimas išvaduoja sielą nuo kūno tamsybės ir vėl priartina ją prie dievo. Arba ir pasakojime apie Prometėją, pagrobusį dievišką ugnį iš dangaus ir atnešusį ją žemėn žmogui, ugnis yra ne vi

ien materialinės, bet ir intelektualinės kultūros pradmuo ie simbolizuoja ne vien technišką mokėjimą, bet ir žinojimą.

Pažinimo problema užima svarbią vietą ne tik kriticizme, bet ir filosofijoje apskritai. Tai problema, kuri liečia visą kultūrą, ypač europiečių. Bet, žinoma,tai nereiškia, kad ji yra visos filosofijos pagrindas, kaip tvirtina kritinis idealizmas.Pažinimo problemos analizė parodo, kad šita problema ir jos sprendimas priklauso nuo kitų problemų, visų pirma būties problemos.

PAŽINIMO APRAŠYMAS

Pažinimo fenomenologija – tai pažinimo aprašymas, paties žinojimo fakto aprašymas, kuris remiasi tiktai patyrimu. Toks fenomenologiškas aprašymas pagrįstas patyrimu, patyrimo duomenimis nagrinėja ne atskirus konkrečius pažinimo duomenis, domisi ne jais, bet yra mukreipatas į pažinimo struktūrą ir prigimtį. Jis remiasi idealiąja intuicija. Toks fenomenologiškas aprašymas pasižymi tuo, kad izoluoja pažinimą, nagrinėja jį atskirai nuo visų tų procesų, su kuriais jis realybėje yra susijęs, ir nuo tos aplinkos, kurioje jis vyksta. Toks aprašymas lieka abstraktus. Gyvas, konkretus pažinimas priklauso nuo aplinkinių faktorių. Nereikia manyti, kad pažinimas žmogaus gyvenime su kitais faktoriais yra susijęs tik išoriškai ir mechaniškai, kad valia ir instinktai, jausmai ir mąstymas yra savarankiški dalykai, kurie tik atsitiktinai susiduria žmogaus sieloje ir todėl negali esmingai veikti vienas kitą. Visi šie faktoriai priklauso nuo žmogaus, nuo gyvo organizmo vidinės vienybės ir todėl organiškai susiję vienas su kitu.

Fenomenologiška pa

ažinimo analizė turi nagrinėti pažinimą dviem aspektais:
1) tuo, kuris suteikia mums gryną izoliuotą pažinimą;
2) tuo, kuris išaiškina pažinimo vietą ir uždavinį žmogaus gyvenime ir kultūroje. Šis

antrasis aspektas reikalauja, kad analizė remtųsi patyrimo duomenimis, kad ji, taip sakant, įsiklausytų į tai, ką sako pats patyrimas, ir stengtųsi jo kalbą teisingai suprasti, bet nieko prie jos nepridėtų ir visiškai nesikištų. Tai, žinoma, nepaprastai sunkus dalykas.

Konkretus pažinimo nagrinėjimas, kuriam rūpi, kaip pažinimas vyksta konkrečiomis aplinkybėmis, turi skaitytis su visomis pažinimo rūšimis. Jis turi remtis gausia konkrečia medžiaga. Paprastai dėmesys kreipiamas tik į tam tikras pažinimo rūšis, kurios prieinamos tyrinėti ir laikomos tipiškomis pažinimo formomis. Tokiu pavyzdiniu žinojimu visų pirma laikomi tislieji gamtos mokslai, ypač kurie naudojasi matematiniais metodais. Sakoma, kad pažinimui geriausiai atstovauja tislieji mokslai, nes jie yra tobuliausi ir juose pažinimo esmė pasireiškia aiškiausiai. Tačiau toks tyrinėjimo būdas yra pavojingas, ne visiškai patikimas. Kitos pažinimo rūšys skiriasi nuo tikslaus mokslinio pažinimo ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu atžvilgiu. Tai ne tik tislus ir tobulas žinojimas, bet žinojimas, kuris esmingai skiriasi nuo matematinio žinojimo ir negali būti vertinamas remiantis pastaruoju.

Gnoseologija yra glaudžiai susijusi su logikos ir psichologijos mokslu.

Pažinimo aprašymas turi nustatyti, kas yra kiekviename pažinime ir be ko pažinimo negali būti. (Mokslinis aprašymas turi būti išsamus ir ti
ikslus; tuo jis skiriasi nuo meninio aprašymo.) Žinojimas ir pažinimo aktas suporuoja du faktorius arba momentus – tą, kas pagauna, ir tai, kas pagaunama, kas stebi ir kas stebima, kas mąsto ir kas mąstoma, kas suprtanta ir kas suprantama, kas pažįsta ir kas pažįstama. Trumpai sakant, tai – pažinimo subjektas S ir pažinimo objektas O. Subjekto ir objekto koreliacija yra būtina ir esminga, santykiauja vienas su kitu.

Subjekto ir objekto santykis pasižymi tam tikromis ypatybėmis. Visų pirma jis neapverčiamas. S nesantykiauja su O, kaip O su S. S pažįsta O, pagauna, suvokia, užvaldo jį išeidamas iš savo ribų. Pažindamas subjektas įgija kažką nauja. O, priešingai, yra pagaunamas, pažįstamas, bet pats nekinta. Pažinimo aktas jo neveikia, neturi jam įtakos. Objektas stovi prieš subjektą kaip kažkas nuo subjekto nepriklausoma.

Toliau panagrinėkime kas yra subjektas? Tai visų pirma atskira konkreti būtybė (Petras, Jonas ir t.t.), asmuo arba kolektyvas.

O kas yra objektas? O yra viskas, kas yra (realiai ir idealiai). Tai ne tik pojūčiais pagaunami objektai, bet ir idealūs dalykai, kaip skaičiai, geometrinės figūros, sąvokos, dėsniai, psichiniai reiškiniai, jausmai, vaizdiniai, suklydimai ir t.t. Pažinimui nėra ribų.

Pažinimas sąlygojamas trijų dalykų – S, O ir jų koreliacijos, kuria ir yra pagrįstas žinojimas kaip ypatingas reiškinys. Reiškia, žinojimas priklauso nuo S ir O koreliacijos, bet žinojimo turinys – tiktai nuo objekto, nes pažinimo uždavinys – pateikti subjektui objektą tokį, koks jis iš tikrųjų yra, nieko jame nepakeitus. Bent jau toks yra idealas, į kurį orientuojasi ir prie kurio stengiasi priartėti kiekvienas pažinimas. Viskas, kas būdinga tam tikram objektui ir skiria jį nuo kitų, turi atspindėti žinojime ir būti jame išreikšta, atvaizduota. Todėl kiekvienas žinojimas savo esme – objektyvus. Pažinimas atstoja objektą, atstovauja jam. Subjektas neturi turėti įtakos pažinimo turiniui, jis tiktai priima tai, kas jam objekto suteikiama. Jei pažinimui turi įtakos pats subjektas, jei jam prideda nuo savęs kažkq, ko nėra objekte, tai pažinimas įgyja subjektyvų pobūdį, ir šitas subjektyvus elementas turi neigiamą vertę, nes jis prieštarauja pažinimo esmei, kuri reikalauja, kad pažinimas būtų objektyvus. Todėl pažinimas, kai jis yra sąmoningas ir metodiškas, visuomet stengiasi atsikratyti nuo visko, kas yta subjektyvu.

Pažinimas priklauso nuo S ir O koreliacijos, todėl jį galima analizuoti iš įvairių pusių. Visų pirma pažinimą galima nagrinėti kaip aktą, kuris priklauso subjektui. S – konkretus individas, kuris ne tik pažįsta, bet ir jaučia, turi instinktus, pageidauja, siekia, vertina. Visi šie faktoriai veikia pažinimą ir dalyvauja jam vykstant.

Tačiau, pažinimą galima nagrinėti ir iš objekto pusės, domėtis tuo, kas jame objektyvu, t.y. pažinimo turiniu. Bendra pažinimo struktūra turi atsispindėti objekto struktūroje.Jos atskleidimas – žinojimo teorijos uždavinys.

PAŽINIMO IR ŽINOJIMO TEORIJOS

Gnoseologiją sudaro pažinimo ir žinojimo teorijos.

Pažinimo teorija domisi pačiu pažinimo aktu, sprendžia klausimą, kaip S gali pagauti O, ką tai reiškia, koks yra santykis tarp S ir O. Pažįstantis subjektas, būdamas atviras, sugeba gauti įspūdžius iš aplinkos (kitų daiktų, subjektų). Nuo teisingo problemos iškėlimo priklauso ir teisingas jos sprendimas. Tai pirmas būtinas žingsnis problemai spręsti.

Žinojimo teorija liečia žinojimo struktūrą, kuri gimsta, kai pažinimo aktas jau įvyko ir liko tiktai jo padarinys, rezultatas. Šis rezultatas išreiškiamas mūsų tvirtinimais, kuriems būdinga tam tikra struktūra. Sprendimų ir sąvokų ryšys bei santykiai leidžia samprotavimo būdu išplėsti pažinimą, įgyti naujų žinių. Išvados, gautos pagal loginius dėsnius ir taisykles – teisingumas yra vadinamas formaliąja tiesa. Šios tiesos sąlygos ir struktūra yra logikos objektas. Formalioji tiesa yra tik hopotetinė, sąlygiška. Tam tikroje srityje mūsų žinojimas laikomas akivaizdžiu ir teisingu be loginio patikrinimo. Pavyzdžiui: ( aš skaitau, aš matau) arba (tiesė – trumpiausias nuotolis tarp dviejų taškų). Toks atvejis, kai mūsų sprendiniai atitinka žinojimo tikrovę, patį pažįstamą objektą, vadinamas materialiąja tiesa. Ši materialioji tiesa ir yra pagrindinė gnoseologijos problema.

Žinojimo tikslas yra tai, kad jis atstotų mums patį objektą, pateiktų jį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, tai žinojimas turi atitikti patį objektą. Toks žinojimas gali būti vadinamas tikru, teisingu. Tačiau žinojimas nėa visur ir visuomet teisingas, tai savaime aišku, nes yra klaidų ir suklydimų. Todėl kyla klausimas: kokios teisingos žinojimo sąlygos? Kaip atsiranfda klaidos, suklydimai? Žinojimo tiesa turi būti patikrinta, pamatuota. Mes turime mokėti skirti tikrą ir klaidingą žinojimą, kitaip sakant, turime turėti tiesos matą arba kriterijų. Formalioji logika gali nurodyti tik formalų tiesos kriterijų. Materialiosios tiesos kriterijų gali nustatyti ne logika, bet tiktai gnoseologija. Toks kriterijus reikalauja, kad pagrindiniai žinojimo principai būtų pamatuoti ir atitiktų realybę.

Su žinojimo šaltinių problema yra susijęs ir kitas labai svarbus klausimas – sąmonės – klausimas. Žinojimas yra sąmoningas. Sąmonė gali būti aiškesnė ir ne taip aiški, ji turi aiškumo laipsnius. Visa tai nagrinėja ne tik psichologija, bet ir gnoseologija.

DU PAŽINIMO ETAPAI: INTUICIJA IR FORMUOTAS PAŽINIMAS

Kai kalbame ape pažinimą ir žinojimą, mes turime galvoje žinojimą, išreikštą žodžiais. Toks žinojimas yra formuotas ir užfiksuotas, išreikštas sprendiniais ir sąvokomis.Intuicija paprastai reiškia regėjimo aktą ir tai, ką šis aktas pagauna(reginį). Filosofijoje intuicija yra kiekvienas pagavimo aktas. Tai ne tik regėjimas, bet ir girdėjimas, lytėjimas, jutimas. Juslinė intuicija gali būti ne tik išorinė ( tai ką tu jauti), bet ir vidinė ( tai ką tu jausdamas išgyveni). Intuicija dar gali liesti ne tik realius objektus, bet ir idealius. Pvz. 2×2 =4 arba 2+2=4 (tai bendras dėsningumas, kurį mes suvokiame). Tai vadinama intuicija.Iš savo intuicijos mes išskiriame tam tikrą dalykų padėtį ir ją išreiškiame tam tikra sprendinio forma.

Taigi mes matome, kad pažinimas yra tas, kuris yra pasiekęs užbaigtą formą ir turi nueiti du etapus. Pirmasis etapas ir yra intuicija, kuri teikia arba duoda subjektui patį objektą. Antrasis etapas – tai nustatymas tam tikros dalykų padėties, kuri glūdi pirminėje intuicijoje ir išskiriama iš jos analizės būdu. Toks dalykų padėties nustatymas sukuria sprendinį, kuris jau yra formuotas pažinimas ir išreikštas žodžiais, turi gramatinę formą.Ši forma reikalinga, nes ledžia pažinimui pasiekti apibrėžtumą. Per šią formą pažinimas gali būti užfiksuotas ir pasidaro subjekto nuosavybe. Formuotas žinojimas pasižymi dar viena ypatybe, kuri būtinai yra susijusi su sąvokų bendrumu ir jų idealia būtimi. Kiekvienas bendras sprendimas liečia ne tik visus realius atvejus, bet ir visus galimus atvejus, kurie dar neįvyko, bet gali įvykti ateityje. Logiškai formuotas žinojimas remiasi determinacijos aktais, tai reiškia, kad mes pažįstame tikrovę remdamiesi galimybės sfera. Spręsti apie tai, kas yra iš tikrųjų, mes galime tiktai nustatę, kas yra galima.

Intuicija gimsta pirmiau už loginį formuotą pažinimą.Intuicija pagauna būtent tikrovę, ir tik iš intuicijos gali kilti pažinimas, išreikštas sprendiniais ir sąvokomis.

Pirminė intuicija turinio atžvilgiu yra turtingesnė negu atskiri sprendiniai, kurie ją formuoja ir išreiškia. Joje glūdi daug dalykų padėčių, tuo tarpu sprendinys išreiškia tiktai vieną paprastą arba sudėtingą dalykų padėtį. Todėl perėjimas nuo intuicijos prie ją išreiškiančių ir fiksuojančių sprendinių, tai ir yra loginis formavimas.Pažinimui susiformavus pirminė intuicija kaip pažinimo šaltinis nenustoja savo reikšmės. Intuicijos analizė, jos diferencijavimas ir suskaidymas į atskiras dalykų padėtis atsispindi joje pačioje, nušviečia ją ir daro aiškesnę ir ryškesnę. Pavyzdžiui, aš matau paveikslą; pirmas įspūdis – intuicija; bet jei aš pradėsiu jį smulkiau nagrinėti, kreipti dėmesį į visas smulkmenas, tai visas paveikslo vaizdinys kis, pasidarys tikslesnis.

Bet ir intuicija paprastai teikia mums ne visą ojektą, visas jo puses, savybes ir elementus, o tam tikrą jo aspektą. Tas aspektas, kuri mums suteikia intuicija. Priklauso nuo įvairių aplinkybių: 1) nuo mūsų sąmonės nusistatymo, 2) nuo mūsų interesų krypties ir intuicijos ryšio su kitais išgyvenimais, 3) nuo išorinių ir fiziologinių jos sąlygų.

Matome, kad žinojimo išsivystymas – tai diferencijavimo (suskaidymo) procesas, kurį lydi loginis formavimas. Diferencijavimas yra kartu ir integravimas, ir apibendrinimas. Diferencijavimas vyksta per determinacijos aktus, determinacijos aktai – per bendras sąvokas. Bendros sąvokos susieja atskirus objektus, suteikia jiems tam tikrą vienybę.

IŠVADOS

Filosofiniai klausimai turi rūpėti visiems žmonėms, nors filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kasdienybė kai kuriuos žmones įtraukia į savo sūkurį ir stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Dauguma žmonių pasaulį suvokia kaip labai įprastą. Ir tik filosofai sudaro garbingą išimtį. Jie niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio.Jiems pasaulis ir toliau lieka nesuprantamas. Kiekvienas filosofas turi savo sritį ir negvildena visų klausimų iš karto. Vienas domisi gamta, kitas žmogaus prigimtimi, dar kitam rūpi būties problema. Nėra daug dalykų ,dėl kurių sutaria filosofų dauguma.; kiekviena filosofinė problema turi bent dvi puses. Todėl , dauguma šių problemų neišspręstos, o kai kurios iš jų veikiausiai niekada nebus išspręstos.

Filosofija yra mokslas ir pretenduoja būti tikru pažinimu. Pažinimo problema užima svarbią vietą ne tik krticizme, bet ir filosofijoje apskritai. Pažinimo problemos analizė parodo, kad šita problema ir jos sprendimas priklauso nuo kitų problemų, visų pirma būties problemos.

Pabaigai norėčiau paminėti vieną iš lietuvių mąstytojų, kuris nagrinėja socialinio gyvenimo pagrindus. Tai A.Maceina. Jis sako: “kai mes patys savo dvasioje jausimės pasisavinę Krikščionybės socialinį turinį, tik tada galėsime kalbėti kitiems. Kitu atveju mes dar turime kalbėtis tarp savęs”. Žmogus nėra absoliutas, sako Maceina, bet jis juo tampa. Absoliutas yra žmogus prigimties buvimo forma, į kurią turi būti įpiltas dieviškumas, kaip turinys. Šiai formai išsivystant, esti parengiama žmogaus prigimtis jos sudievinimui. Žmogaus gyvenimas apsireiškia ir išsisemia trimis pagrindinėmis jo būtybėmis: pažinimu, norėjimu ir kūrimu.

TURINYS

Įvadas

Pažinimo pasireiškimo sritys

Pažinimo aprašymas

Pažinimo ir žinojimo teorijos

Du pažinimo etapai: intuicija ir formuotas pažinimas

Išvados

Leave a Comment