Obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai

TURINYS

ĮVADAS 3
1. OBLIGACIJOS 4
2. OBLIGACIJŲ RŪŠYS 4
2.1. Obligacijų tipai 7
3. REITINGAI IR RIZIKA 9
4. PAPRASTOSIOS AKCIJOS 9
4.1. Paprastųjų akcijų savybės 9
4.2. Paprastųjų akcijų grupės ir jų naudojimo būdai 10
4.3. Privilegijuotos akcijos 11
5. KITI VERTYBINIAI POPIERIAI 11
5.1. Vekselis 11
5.2. Opcionai 11
5.3. Varantai 12
5.4. Forvardai ir fjūčersai 12
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15ĮVADAS
Piniginių – kreditinių santykių sistemoje ypatingą vietą užima operacijos su vertybiniais popieriais, duodančiais fiksuotas einamąsias pajamas palūkanų, o kartais ir dividendų pavidalu. Tokiems popieriams visų pirma priklauso obligacijos, vekseliai, akcijos, čia galima priskirti ir privilegijuotas akcijas, ir kitos įsipareigojimų rūšys.

Referato tikslas – išanalizuoti vertybinių popierių tipus, charakteristikas, jų naudą.

Uždaviniai:
1. apibūdinti, kas yra obligacijos;
2. aptarti obligacijų rūšis ir tipus;
3. išanalizuoti obligacijų reitingus bei riziką;
4. informuoti jus apie akcijas;
5. aptarti kiitus vertybinius popierius;

Darbo metodas – mokslinės literatūros apžvalga.1. OBLIGACIJOS
Obligacijos gali būti apibūdintos kaip ilgalaikiai skolos instrumentai, reiškiantys sutartinį emitento įsipareigojimą. Priklausomai nuo emitento, yra įvairių skirtingų charakteristikų obligacijų. Šioje dalyje apibendrinsiu pačius paprasčiausius obligacijų pirkimo ir pardavimo veiksmus.
Obligacijų pirkėjas, sumokėdamas už obligaciją (tik pirminėje rinkoje, antrinėje rinkoje lėšos nepatenka emitentui, tiesiog vienas investuotojas parduoda skolos pretenziją kitam investuotojui) skolina pinigus emitentui, kuris įsipareigoja grąžinti skolą (nominalą) nustatytu laiku ir mokėti už ją nustatytas palūkanas. Tradicinės obligacijos dar vadinamos fiksuotų pajamų vertybiniais poopieriais, nors dabartiniame pasaulyje egzistuoja įvairių charakteristikų obligacijos, mokančios palūkanas. Pirkdamas fiksuotų palūkanų obligacija, investuotojas žino, kokius pinigų srautus jis gaus, jei laikys obligaciją iki galiojimo pabaigos. Tačiau jei investuotojas nuspręs parduoti obligaciją prieš laiką, tai jo gauta suma priklausys nu

uo tuo metu esančios obligacijos kainos. Tokiu būdu, obligacijos savininko pinigų srautas priklauso nuo įsipareigojimų nevykdymo ir palūkanų normos rizikos. Nesugebėjimas laiku sumokėti palūkanų ar nominalo laikomas įsipareigojimų nevykdymu. Jei skubiai nesumokama arba savanoriškai nesusitariama su obligacijos savininku, emitentui gali būti skelbiamas bankrotas. (Gitanas Kancerevičius “Finansai ir investicijos” Kaunas 2004, psl. 445)

2. Obligacijų rūšys

Svarbią reikšmę obligacijoms turi išankstinio obligacijos išpirkimo numatymas arba nenumatymas. Yra trys išankstinio išpirkimo sąlygos atvejai:
1. turinčios išankstinio išpirkimo teisę – atšaukiamosios obligacijos;
2. neturinčios išankstinio išpirkimo teisės, t.y. emitentui negalima obligacijos išpirkti ankščiau nustatyto išpirkimo termino, – neatšaukiamos obligacijos;
3. su atidėta išankstinio išpirkimo teise, t.y. obligacijos negali būti išpirktos, nepraėjus nustatytam terminui, o praėjus šiam terminui jos tampa turinčiomis išankstinio išpirkimo teisę

Paprastai emitentai nori turėti išankstinio išpirkimo teisę, kadangi, kritus bendram riinkos palūkanų normos lygiui žemiau už kupono palūkanų normą, jie gali išpirkti einamosios emisijos obligacijas ir išleisti naują žemesnės kupono palūkanų normos emisiją.
Emitento turima išankstinio išpirkimo teisė mažina obligacijos kokybę, nes investuotojui padidėja neapibrėžtumo laipsnis. Dėl obligacijų išankstinio išpirkimo investuotojas iš savo investicijų gauna mažesnę, negu buvo numatęs, pelno normą.
Siekiant iš dalies kompensuoti investuotojo nuostolius, taikoma išankstinio išpirkimo premija, kuri pridedama kiekvienai obligacijai ir išmokama investuotojui kartu su nominalu jos išankstinio išpirkimo momentu. Šių dviejų dydžių suma išreiškia išankstinio išpirkimo ka

ainą ir lygi sumai, kurią emitentas turi išmokėti išpirkdamas obligacijas anksčiau nustatyto išpirkimo termino. Paprastai išankstinio išpirkimo premija vidutiniškai lygi metinei palūkanų normai (jeigu atšaukiama, likus daug laiko iki išpirkimo datos), o artėjant išpirkimo datai ji mažėja.
Vietoj išankstinio išpirkimo teisės kai kurios obligacijos gali turėti specifinę refinansavimo sąlygą, kuri skiriasi nuo išankstinio išpirkimo teisės tuo, kad, esant šiai sąlygai, draudžiamas išankstinis išpirkimas žemesnės kupono palūkanų normos obligacijomis (refinansavimas). Šis skirtumas turi labai didelę reikšmę, kadangi emitentas gali išpirkti obligacijas anksčiau laiko, tik turėdamas laisvų piniginių lėšų.
Dar viena investuotojui svarbi sąlyga yra išpirkimo fondas. Esant šiai sąlygai, emitentas įsipareigoja kiekvienais metais išpirkti tam tikrą nustatytą emisijos dalį. Išpirkimo fondas nustato kasmetinių išmokų grafiką ir nurodo nominalų sumą, kurią reikia kasmet padengti. Išpirkimo fondo reikalavimai paprastai ima veikti, praėjus 1-5 metams po emisijos, ir galioja visą likusį laiką, iki bus padengta visa skolos suma arb.a didžioji jos dalis. Tam tikra dalis, neišpirkta atėjus išpirkimo terminui (nuo 10 iki 25 %), bus padengta vienkartinės išmokos pavidalu. Obligacijoms su išperkamuoju fondu taip pat naudojama išankstinio išpirkimo premija, tik ji šiuo atveju simbolinė ir tesiekia 1 % nominalo.
Obligacijos gali skirtis ir garantijų sąlygomis. Priklausomai nuo požiūrio į reikalavimus emitento turtui skiriamos vyresnės ir jaunesnės obligacijos. Vyresnės obligacijos – tai užtikrinti vertybiniai popieriai, ka
adangi jie paremti juridiškai pagrįsta reikalavimų emitento turtui teise (užstato pavidalu). Tokioms obligacijoms priklauso obligacijos su nekilnojamojo turto užstatu, obligacijos su finansiniu užstatu (užtikrintos kitų kompanijų vertybiniais popieriais, kuriais disponuoja emitentas, bet juos valdo patikėjimo teise trečioji šalis); įrengimų pirkimo sertifikatai, užtikrinti specifinėmis įrengimų rūšimis; obligacijos su kombinuotu užstatu.
Jaunesnėms obligacijoms garantas yra tik emitento pasižadėjimas mokėti palūkanas ir grąžinti pagrindinę paskolos sumą pagal numatytą grafiką. Yra kelios jaunų obligacijų klasės; jų žinomiausios – neužtikrintos obligacijos; antrojo laipsnio neužtikrintos obligacijos, kur numatomi antro laipsnio reikalavimai emitento pelnui. Pačios jauniausios yra pelno obligacijos, pagal kurias palūkanos bus išmokėtos tik tuomet, jei emitentas turės pakankamą pelno sumą, tačiau nėra jokių juridinių teisių reikalauti palūkanų išmokėjimo nustatytu laiku ar reguliariai, jeigu reikalinga pelno suma nebus gauta.
Nepriklausomai nuo kitų ypatybių obligacija gali būti vardinė, arba pareiškėjo. Vardinės obligacijos paprastai išleidžiamos konkretiems savininkams, ir emitentas oficialiai registruoja jų savininkus. Tuo tarpu pateikėjo obligacijų turėtojai laikomi jų savininkais, o emitentas savininkų oficialiai neregistruoja.
Priklausomai nuo palūkanų išmokėjimo metodo ir paskolos padengimo būdų išskiriamos keturios obligacijų rūšys :
1. obligacijos,pagal kurias nustatytas tik palūkanų išmokėjimas bei nurodyta jų išpirkimo galimybė nenustatant išpirkimo termino. Tokios obligacijos – tai paskolos be nustatymo termino;
2. obligacijos, pagal kurias neišmokamos palūkanos, vadinamos nulinio kupono obligacijomis;
3. obligacijos, pagal kurias savininkams palūkanos ne
eišmokamos iki obligacijos išpirkimo datos;
Obligacijos, suteikiančios jų savininkui teisę į periodiškai išmokamas
fiksuotas pajamas (palūkanas) ir išpirkimo sumos gavimą ateityje. Ši rūšis obligacijų, išleidžiamų valstybinių finansinių įstaigų ir privačių įmonių, labiausiai paplitusi šiuolaikinėje praktikoje.
Pelno obligacijos – tai obligacijos, kurių palūkanų dydis priklauso nuo kompanijos uždirbto pelno dydžio. Jei pelno negauta, palūkanos nemokamos, į šių obligacijų palūkanos gali būti kaupiamosios: laiku neišmokėtos, perkeliamos į kitus laikotarpius, o kompaniją likvidavus, pridedamos prie savininko reikalavimų į kompanijos turto dalį. Įsipareigojimai pelno obligacijų savininkams padengiami anksčiau nei akcininkams.
Euroobligacijos – obligacijos, kurios išleidžiamos tam tikra užsienio valiuta ir kuriomis prekiaujama ne toje šalyje, kurios valiuta jos yra denominuotos.
Nors euroobligacijų emisijos registruojamos nacionalinėse biržose, didžioji sandorių dalis sudaroma užbiržinėje prekyboje. Šios obligacijos įtraukiamos į biržų listingus dažnai dėl atskirų institucinių investuotojų, kuriems draudžiama pirkti nelistinguojamus vertybinius popierius. Euroobligacijų kupono palūkanos paprastai mokamos kartą per metus.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės euroobligacijų išpirkimo terminas -nuo dvejų iki septynerių metų. Mažiausia investuojama suma – 10 000 JAV dolerių, 1 000 eurų ar litų. (Rasa Norvaišienė “Įmonės investicijų valdymas” Kaunas 2004, psl. 76-78).2.1. Obligacijų tipai
Skirtingai nuo akcijų, vienu metu firma gali turėti išleidusi keleto rūšių obligacijų su skirtingomis charakteristikomis.
Negarantuotos obligacijos tai obligacijos, garantuojamos tik bendra firmos veiklos sėkme ir pajamingumu. Tai labiausiai paplitęs tipas. Dar vadinama tiesiog įmonės obligacijomis. Šios obligacijos dažnai emitentui nustato daugybę apribojimų tolesniam skolinimuisi ir turto naudojimui.
Antraeilės negarantuotos obligacijos yra obligacijos, kurios suteikia teisę į palūkanas ir turtą tik išmokėjus palūkanas pirmaeilėms obligacijoms. Dar vadinama nepilnąja obligacija. Tokios obligacijos turi didesnę palūkanų normą, arba kitokią patrauklią savybę.
Pirmaeilės obligacijos garantuojamos tam tikru nurodytu turtu. Pavyzdžiui, ipotekos obligacijas garantuoja nekilnojamas turtas. Šių obligacijų turėtojų pretenzijos tenkinamos pirmoje eilėje.
Ipotekos obligacijos yra garantuojamos firmos nekilnojamu turtu. Tokios obligacijos saugesnės, tačiau jų palūkanų norma paprastai yra žemesnė. Jei firma nesugeba įvykdyti įsipareigojimų, tai obligacijos savininkas gali perimti obligaciją garantuojančią turto dalį. Kartais yra nustatoma sąlyga, kad bet kuris po obligacijos išleidimo įsigytas turtas automatiškai tampa įkeistu. Tuomet tam pačiam turtui galima išleisti keletą obligacijų emisijų.
Vertybiniais popieriais garantuotas obligacijas paprastai leidžia investicinės ir finansų kompanijos bei holdingo kompanijos. Jos neturi fizinio turto, kurį galėtų užstatyti, tačiau jos turi kitų firmų vertybinių popierių (akcijų, obligacijų, vekselių), kuriuos gali naudoti kaip garantiją. Kai kurios firmos taip pat turi ir fizinio turto, todėl gali išleisti tiek ipotekos, tiek vertybiniai popieriais garantuotų obligacijų.
Pajamų obligacijų palūkanos mokamos tik tada, kai uždirbamos pajamos. Dažniausiai iš firmos emitentės reikalaujama padengimo fondo sudarymo. Šios obligacijos yra privilegijuotųjų akcijų alternatyva. Mokėtinos palūkanos susikaupia per keletą metų. Dauguma šių obligacijų turi „C” reitingą.
Obligacijos, apdraustos kilnojamu turtu yra panašios į lizingą. Pagrindinė paskirtis yra įrengimams, ypač transporto priemonėms įsigyti. Paprastai tai serijinės obligacijos. Pagrindiniai emitentai yra geležinkelio, aviacijos ir kitokios transporto firmos. Jos naudoja gautas lėšas garvežiams, vagonams, konteineriams, lėktuvams ir sunkvežimiams pirkti, kurie tampa obligacijų užstatu. Terminas 1-15 metų. Trumpas terminas atspindi garantuojančio turto charakteristikas -jis greitai nusidėvi ir yra neilgaamžis. Šie instrumentai patrauklūs investuotojams maža įsipareigojimų nevykdymo rizika ir patraukliais pelningumais. Jų likvidumas, lyginant su įmonių obligacijomis, yra didelis.
Garantuotos obligacijos yra atvejis, kai viena firma garantuoja kitos firmos obligacijas. Tokios garantijos saugumas priklauso nuo garantuojančios firmos sugebėjimo patenkinti garantijos sąlygas ir finansinio pajėgumo. Garantijos sąlygos gali nurodyti garantuojančiai firmai išmokėti obligacijų palūkanas ir/arba nominalą. Gali būti ne viena tą pačią obligaciją garantuojanti firma.
Šiukšlinės obligacijos yra aukštos rizikos aukšto pelningumo obligacijos. Įvertinimas (reitingas) dažniausiai BBB ir žemiau. Šių obligacijų išleidimas susijęs su:
1. Firmų susijungimais;
2. Daliniais išpirkimais;
3. Firmomis, kurios turi sunkiai išmokamų skolų (pavyzdžiui, bankui);
4. Firmų akcijų supirkimu;
Šių obligacijų prekyba pagrįsta ir vyksta daugiau remiantis firmos kreditingumu, o ne palūkanų normomis. Emitentai:
1. Žlungančios (žlugusios) firmos. Jau išleistos obligacijos anksčiau turėjo investicinį reitingą, bet vėliau jis smuko iki spekuliacinio;
2. Restruktūrizuojamos firmos;
3. Staigiai augančios firmos;
4. Per mažos ir per jaunos firmos, neturinčios kredito istorijos;
Kartais kaip šiukšlinių obligacijų sinonimas naudojamas terminas aukšto pelningumo obligacijos. Tačiau jos skiriasi nuo šiukšlinių obligacijų, nors pastarosios taip pat yra aukšto pelningumo obligacij.os. Tačiau šiukšlinių obligacijų aukštas pelningumas siejamas su žema emitento kreditingumo kokybe, o aukšto pelningumo obligacijų pelningumas siejasi su tam tikra charakteristika, pavyzdžiui, mažu emitento dydžiu, kredito istorijos nebuvimu ir panašiai. Nors joms suteikiami žemi reitingai dėl tokių charakteristikų, jų kreditingumas gali būti labai geras. Analitikai turi skirti šias dvi obligacijų rūšis ir pasinaudoti aukšto pelningumo obligacijomis. Reikia atsižvelgti į:

1. konkurenciją;
2. pinigų srautus;
3. grynąjį turtą;
4. valdymo kokybę;
5. finansinį svertą;
(Gitanas Kancerevičius “Finansai ir investicijos” Kaunas 2004, psl. 455)3. Reitingai ir rizika
Obligacijos patiria tokias rizikas:

1. palūkanų normos arba rinkos riziką. Tai obligacijų kainos pokyčiai dėl palūkanų
normos pokyčių – pagrindinė rizika, dėl kurios keičiasi obligacijų kainos;

2. reinvesticijų;priešlaikinio išpirkimo – išpirkimas prieš laiką yra naudingas emitentui, o ne investuotojui;

3. termino rizika – kuo ilgesnio galiojimo laiko obligaciją investuotojas perka, tuo didesnę jis turi riziką;

4. įsipareigojimų nevykdymo. Ši rizika neegzistuoja tik iždo vertybiniams popieriams;
Infliacijos – kadangi pinigų gavimai iš obligacijos vienodi, tai infliacija gali sumažinti jų tikrąją vertę; Dar galima išskirti valiutos kurso, likvidumo, kainos nepastovumo , rizikos rizikas – kai nežinoma, kokią riziką instrumentas gali patirti. (Gitanas Kancerevičius “Finansai ir investicijos” Kaunas 2004, psl. 451)4. Paprastosios akcijos
Akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises.4.1. Paprastųjų akcijų savybės
Patraukli paprastųjų akcijų savybė ta, kad jos suteikia investuotojui teisę į įmonės pelno dalį. Tačiau paprastųjų akcijų savininkai neturi jokių garantijų tą pelną gauti. Sunkiausias uždavinys rasti akcijas, garantuojančias tokį pelną, kokio tikisi investuotojas.
Dar viena akcijų populiarumo priežastis – aukštas jų likvidumo lygis. Paprastąsias akcijas lengva pirkti ar parduoti, o operacijų su jomis vykdymo išlaidos – mažos. Be to, informacija apie jų kainas ir rinkos būklę lengvai prieinama.
Kitas privalumas tas, kad vienos akcijos kaina gana žema, todėl pirkti gali ir individualūs investuotojai. (Rasa Norvaišienė “Įmonės investicijų valdymas” Kaunas 2004, psl. 42)4.2. Paprastųjų akcijų grupės ir jų naudojimo būdai
Tarptautinėje praktikoje tarp daugelio akcijų grupių labiausia paplitusios:

1. pirmos rūšies akcijos – tai aukštos kokybės paprastosios akcijos, kurių dividendai nepriekaištingai ilgą laiką mokami;
2. pelningos akcijos – pasižyminčioms stabiliais ir reguliariais aukštesnių nei vidutiniai dividendų mokėjimais ilgą laikotarpį;
3. augimo akcijos – tai emitentų, kurie jau pasiekė arba pasieks aukštus pardavimų ir pelno augimo tempus, akcijos žinomos kaip augimo akcijos;
4. spekuliacinės akcijos – tai akcijos, nepasižyminčios stabilia sėkme rinkoje, tačiau turinčios nemažą kainos augimo potencialą;
5. ciklinės akcijos – tai akcijos, kurias išleidžia kompanijos, kurių pelnas glaudžiai susijęs su bendru ekonominio aktyvumo lygmeniu;

6. stabilios akcijos – tai akcijos, kurių kaina stabili ar netgi auga tuomet, kai ekonominis aktyvumas mažėja;
Akcijos gali būti materialiosios ir nematerialiosios. Materialiosios akcijos – tai pagal vertybiniams popieriams keliamus reikalavimus atspausdinti dokumentai. Nematerialiosios akcijos pažymimos įrašais vertybinių popierių sąskaitose. Lietuvoje uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios arba nematerialios, o akcinių bendrovių – tik nematerialios.
Pagal disponavimo būdą akcijos skirstomos į vardines ir pareikštines.
Materialiosios vardinės akcijos savininkas (akcininkas) nurodomas akcijoje ir įrašomas bendrovės akcininkų registracijos knygoje. Nematerialiosios vardinis akcijos savininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita (akcinėje bendrovėje) arba įrašytas į akcininkų registracijos knygą (uždarojoje akcinėje bendrovėje).
Lietuvoje šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja vienos rūšies akcijos -vardinės. (Rasa Norvaišienė “Įmonės investicijų valdymas” Kaunas 2004, psl. 43)4.3. Privilegijuotos akcijos
Privilegijuotosios akcijos – tai akcijos, keliančios ankstesnius reikalavimus į pelną ir kompanijos turtą, palyginti su paprastosiomis akcijomis.

Privilegijuotosios akcijos pasižymi ir paprastųjų akcijų, ir įmonių obligacijų savybėmis. Šių akcijų savininkams, kaip ir paprastųjų akcijų, mokami dividendai, kurie gali būti ir neišmokėti, jeigu pelnas nepasieks tam tikro lygio. Be to, tai yra nuosavybės vertybiniai popieriai. obligacijas šios akcijos panašios tuo, kad jos garantuoja akcininkams ankstesnius reikalavimus į pelną ir turtą, o einamųjų pajamų dydis paprastai yra fiksuotas. Be to, privilegijuotosios akcijos, kaip ir obligacijos, gali turėti išankstinio išpirkimo sąlygą, išpirkimo fondo formavimo sąlygą. (Rasa Norvaišienė “Įmonės investicijų valdymas” Kaunas 2004, psl. 93)5. KITI VERTYBINIAI POPIERIAI
5.1. Vekselis
Vekselis – vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam.

Vekselis gali būti:

1. įsakomasis – vekselis, kurio davėjas įsako kitam asmeniui, kad šis vekselyje įrašytą sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui;

2. paprastasis – vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą.5.2. Opcionai
Pasirenkamasis sandoris (opcionas) – galimybė pirkti ar parduoti tam tikrą kiekį tam tikro turto tam tikru metu už tam tikrą kursą. Ateities sandorio parametrai (turtas, kursas, data) nustatomi sandorio pasirašymo metu. Yra dvi opcionų rūšys:
1. Pirkimo opcionas. Pirkimo opcionas suteikia savininkui galimybę (bet neįpareigoja) pirkti tam tikrą turto kiekį tam tikru kursu.
2. Pardavimo opcionas. Pardavimo opcionas suteikia savininkui galimybę (bet neįpareigoja) parduoti tam tikrą turto kiekį tam tikru kursu.
Vertėtų išskirti du opcionų tipus: Europietiški ir Amerikietiški. Jie skiriasi tik opciono panaudojimo galimybe. Europietiškais opcionais galima pasinaudoti tiktai termino pasibaigimo dieną, tuo tarpu Amerikietiškais galima pasinaudoti bet kuriuo metu iki termino galiojimo pabaigos. Opcionais taipogi prisiimamos ilga arba trumpa pozicija, tačiau reikia nepamiršti, kad esant trumpoje pozicijoje (pardavus opcioną) jūs esate įpareigotas įvykdyti sandorį jei pirkėjas nori pasinaudoti opcionu. Opciono pardavėjas prisiima kliento riziką, ir už ją gauna tam tikrą premiją. (www. Geosities. com)5.3. Varantai
Varantas paprastai tariant reikštų garantuotą kokį nors įvykį ( pvz., prekės pardavimą arba pirkimą), t.y. teisę pirkti arba parduoti fiksuota kaina vertybinių popierių opcioną per nustatytą laikotarpį. Varanto pirkimas apsaugo investuotoją tuo atveju, jeigu jis abejoja vertybinių popierių patikimumu ir nenori rizikuoti.
Žinomi įvairūs varantų tipai. Tipiškiausiu atveju varanto savininkas įgyja teisę fiksuota kaina per nustatytą laikotarpį pirkti sutartą akcijų kiekį. Būna neterminuotų varantų, kuriuos galima pirkti bet kokiu laiku. Varantas nesuteikia balso teisės, teisės gauti palūkanas bei dividendus, nėra išperkamas. Norint padidinti jo vertę, varantas gali būti išleidžiamas savarankiškai arba kartu su kitais finansiniais instrumentais. Bet kuriuo atveju po tam tikro laiko jis tampa savarankišku vertybiniu popieriumi. Tačiau varantus leidžia tik didelės firmos ir tai gana retai. Varantų, skirtingai nuo opcionų, kurie dažniausiai išleidžiami neilgam laikotarpiui, galiojimo laikas ilgas. Be to, emisijos momentu opciono kaina paprastai maiesnė nei akcijos kaina, tuo tarpu varanto kaina iki 20% didesnė negu akcijos kursas. (Liongina Juozaitė “Įmonės finansai Analizė ir valdymas” Šiauliai 2000, psl. 123)5.4. Forvardai ir fjūčersai
Ateities keitimo sandoris (forvardas/fjūčersas) – įsipareigojimas pirkti ar parduoti tam tikrą kiekį tam tikro turto tam tikru metu už tam tikrą kursą. Ateities sandorio parametrai (turtas, kursas, data) nustatomi dabar. Nors iš esmės tiek forvardas, tiek fjūčersas, yra vienodo tipo sandoriai, jie turi keletą pagrindinių skirtumų, pateiktų lentelėje.(žr. 1lent.)

1 lentelė. “Forvardų ir fjūčersų skirtumai”
Forvardai Fjūčersai
Nestandartizuoti Standartizuoti
Tiesioginiai sandoriai susitarus pusėms Prekiaujama biržoje, antrinėje rinkoje
Nereikalingas garantinis depozitas Reikalingas garantinis depozitas
Už sutarties vykdymą atsako pusės Už sutarties vykdymą atsako birža
Vykdomas apsikeičiant visomis sumomis Vykdomas sumokant kursų skirtumą
Pavedimo kaina: pasiūlymų pirkti ir parduoti kursų skirtumas Pavedimo kaina: brokerio komisiniai

Vienas iš esminių skirtumų yra tas, kad fjūčersai yra atnaujinami kasdien, ir dieninis kurso pasikeitimas yra iš karto apmokamas vienos iš pusių kitai. Einamiesiems mokėjimams vykdyti turi būti padėtas garantinis depozitas biržoje, iš kurio jie išskaičiuojami arba į kurį pervedami atsiskaitymai fjūčerso galiojimo metu. Atėjus sandorio galiojimo pabaigai, klientai išsiima pinigus iš biržos sąskaitų. Galutinis rezultatas yra tas pats kaip ir forvardo atveju, tik einamųjų mokėjimų pavidalu birža apsidraudžia nuo galimo vienos iš pusių nemokumo. Iškilus tokioms problemoms, sandoris nutraukiamas anksčiau laiko, kai tuo tarpu forvardo atveju sandorio saugumu turi rūpintis pusės. (www. Jt.lt)IŠVADOS
Obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai – yra geras būdas investuoti turimas laisvas lėšas, tai pat gauti didesnes palūkanas, negu už tą pačia suma mokėtu bankas. Todėl kiekvienas potencialus investuotojas turi gerai būti susipažinęs su gresiančia investavimo į vertybinius popierius rizika, kokio dydžio ir kaip jam bus išmokamos palūkanos, į kokio tipo ar rūšies vertybiniu popierius jam priimtiniausia investuoti.

1. Suvokiau, kas tai yra obligacijos. Ši sąvoka man tapo daug paprastesnė. Sužinojau pačius elementariausius dalykus, norint pirkti ar parduoti obligacijas. Pinigų kiekis priklauso nuo to, kiek ilgai savininkas laikys savo obligacijas. Taip pat svarbu žinoti, kokia yra obligacijos vertė kiekvienais metais. Tada savininkas galės nuspręsti ar obligacijas parduoti prieš laiką, ar laikyti iki jos galiojimo pabaigos.

2. Išanalizavęs obligacijų tipus bei rūšis supratau, kad pinigų investavimas nėra toks jau paprastas dalykas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Investuojant lėšas į obligacijas reikia žinoti, kokios rūšies obligacijos yra palankiausios, saugiausios. Būtina susižinoti ar jos turi išankstinio išpirkimo sąlygas, galbūt yra išpirkimo fondas. Obligacijos gali skirtis garantijų sąlygomis bei rizika.

3. Obligacijos taip pat patiria tam tikrą riziką. Tai priklauso nuo pačių obligacijų, kokiam laikotarpiui jos laikomos. Didelę įtaką turi infliaciją.
4. Akcijos kaip ir obligacijos yra geras būdas investuoti savo pinigus. Akcijos yra populiaresnės už obligacijas, kadangi jos lengviau parduodamos, informacija apie jas yra labiau ir paprasčiau prieinama.

5. Be obligacijų ir akcijų yra žinomos tokios sąvokos kaip: vekseliai, varantai, opcionai, forvardai ir fjūčersai. Kiekvienas jų turi savo privalumų ir trūkumų. Tačiau šiuo metu jie yra nelabai populiarūs.LITERATŪRA
1. Rasa Norvaišienė “Įmonės investicijų valdymas”, Kaunas* Technologija* 2004
2. Liongina Juozaitė “Įmonės finansai Analizė ir valdymas” Šiauliai 2000
3. Gitanas Kancerevičius “Finansai ir investicijos” Kaunas 2004
4. Pažintinė tema: Rizikos valdymas (I dalis), 2004 m. liepos 26d.,// www.Jt.lt
5. Verslo klausimai, 2004 m. gegužės 23d., // www.geocities.com

Leave a Comment