1. Filosofija atsirado maždaug prieš 2500-3000 metų, ji išsirutuliojo per gana ilgą laikotarpį. Kaip tik dėl to, filosofijai atsirasti reikėjo tam tikrų prielaidų.Platono teigimu, siena iš tokių prielaidų būtų nuostaba. Jis sako, kad svarbiausia yra tai, kad žmogus pažvelgęs į tikrovę nustemba.Kita prielaida, Aristotelio teigimu, yra nežinojimas. Kaip tik dėl to, kad jo išvengtų, žmogus ir tapo filosofu.Trečia prielaida, pasak Dekarto, abejojimas ar viskas tikra. Jis teigė, jog viskuo reikia abejoti, tik niekada neabejoti, kad abejoji.Jaspersas sakė, kad ribinė situacija turi didžiulę reikšmę. Jo manymu, mirties ir būti ar nebūti situacijos, yra labai svarbios filosofijos atsiradimo prielaidos.Penkta prielaida – mitologija – nes buvo prieš filosofiją.Šešta prielaida – religija – ji aiškino pasaulį, žmogų, jo esmę.Taip pat darbinė veikla. Tokioje aplinkoje žmogus verčiamas pažinti tikrovę. Ir paskutinė prielaida – mokslo pradmenys.Visos šios prielaidos galėjo atsirasti tik tam tikromis visuomenės sąlygomis. Tose šalyse, kur karaliauja despotiška valdžia, filosofijai atsirasti sąlygų nėra. Manoma, kad filosofija atsirado S. Graikijoje, kaip tik dėl to, kad ten buvo susiformavusi laisva, demokratiška visuomenė, kurioje yra užtikrinama asmeninė laisvė ir nedraudžiama kitamintystė.
2. Kas gi yra toji filosofija? Graikų kalbos žodis filosofas (philosophos) savo reikšme yra priešinga žodžiui “sophos”. “Philosophos” reiškia mylįs pažinimą (esmę).“Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčijamas dalykas.” Kiekvienas iš mūsų filosofiją supranta savaip: arba ją atranda savyje ir puoselėja, ieško išeities taško, arba ją neigia. Filosofijos neigimas taip pat yra filosofija. Dauguma žmonių iš filosofijos laukia nepaprastų atradimų arba “ ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintys objekto.” Filosofijos apibrėžti vienu sakiniu neįmanoma, nes ji liečia kiekvieną žmogų, todėl ji turi būti suvokiama, suprantama ir prieinama visiems.
Ką apie filosofiją galvoja žmonės, glaudžiai susiję su ja, filosofai? Juk jie nuo jos neatsiejami, todėl galima teigti, kad tai jų gyvenimo prasmė. Filosofai žino, kad nieko nežino, tačiau geidžia žinoti, todėl yra neišminčiai, o mylintys išmintį.”Norėdami suvokti ir suprasti kas gi iš tikrųjų yra filosofija, mes ją lyginame su mums suvokiamais, apčiuopiamais dalykais. Tačiau galima pasakyti, kad susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Bet argi mus domina filosofja kaip mokslas? Ne. “Pirma visų mokslų ji pasirodo ten, kur nubunda žmogus.” Taigi, kiekvienam iš mūsų ji anksčiau ar vėliau atsiveria, tačiau mes kiekvienas ją suvokiame savaip, nes jeigu kiekvienas žmogus jaustų ir suvoktų ją kaip ir aš, tai jau nebūtų asmeniška, tai yra filosofinis mąstymas nebūtų pirmapradis.3. Filosofijos ir mokslo skirtybės prasideda pačia kalba – ne terminijos, o santykio su žmogiškuoju asmeniu prasme. Kalbos atžvilgiu mokslas daro kažkokias išvadas, kurias apibendrina, tuo tarpu filosofija savas išvadas įasmenina, tai yra išskiria jų bendrinį pobūdį. Ne Galilėjus moko, kad beorėje erdvėje visi kūnai krinta žemėn tuo pačiu dėsningai greitėjančiu greičiu, tačiau fizika.
4. Filosofijos tikslas yra suprasti šią tikrovę tokioje situacijoje, kurioje šiuo metu yra žmogus. Filosofija neturi nieko bendro, kas stovėtų šalia jos ar virš jos. Jos negalima išvesti iš nieko kito. Kiekviena filosofija apibrėžia save, įgyvendindama save. Kas yra filosofija reikia išbandyti, tik išbandęs, gali suprasti ką pasaulyje sutinkame filosofijos forma. Galima išvardinti ir daugiau filosofijos prasmės apibūdinimų. Tačiau nėra vienintelio apibūdinimo.
5. 1-asis ratas metafizika (nagrinėja pačius bendriausius faktus, atsako į klausimus: kas yra? Kas egzistuoja? )
epistemologija (pažinimo teorija: kaip aš galiu pažinti? Kuo tikrasis žinojimas skiriasi nuo tik manymo? )logika/ filosofinė logika (nagrinėja kuo pagrįstas samprotavimas skiriasi nuo nepagrįsto)2-asis ratas mokslo filosofija (nagrinėja, kas yra mokslas? Kuo mokslas geresnis už manymą?)sąmonės / sielos filosofija (kas yra sąmonė? Ar tai paprasčiausia materija ar daugiau ?)kalbos filosofija (kas yra kalba? Jos prasmė? Iš kur kalba įgauna prasmę?)moralės filosofija (nagrinėja moralę, bet nagrinėja ne faktus, o tam tikras normas)3-iasis rataspolitinė filosofija (kokiais pagrindais remiantis reikia organizuoti valstybės valdymą? Ar valstybė turi kištis į asmeninį gyvenimą?)socialinė filosofija (kas yra visuomenė? Iš ko ji sudaryta?)estetika (kas yra grožis, kokia jo prigimtis? Natūralų ir nenatūralų grožį)meno filosofija (nagrinėja nenatūralų grožį, kas yra menas?)religijos filosofija (ar yra Dievas? Je yra, tai kokios jo savybės? Ar jis vienas? Kas yra religija?)ugdymo filosofija (pedagogika) (kokiais principais remiantis reikėtų ugdyti jaunuomenę?)istorijos filosofija (ar istorijos eiga turi kokį nors galutinį tikslą? Kaip reikėtų suprasti istoriją?)matematikos filosofija (nagrinėja matemetinius pagrindus: ar skaičius realus? Ar 2*2=4 ?)teisės filosofija (kas yra teisė? Kokia įstatymų prigimtis?)6. Taigi filosofija yra ne viena iš daugelio kultūros apraiškų, o veikiau jos šerdis. Ji daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą, bet ir veikdama jas tiesiogiai. Filosofinės idėjos persmelkia visą mūsų kultūrą ir visą mūsų gyvenimą. Jos nemažu mastu lemia, ką mes manome apie pasaulį ir mus pačius. Kritiškai analizuodama mūsų mirtyjimo ir kūrybos prielaidas bei priemones, ir keldama naujas idėjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio žmonių veiklos būdams ir rezultatams.Filosofija ir kultūra. Kultūra – tai žmonių veiklos būdai ir rezultatai.kultūrą sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti bei gerbti. Kultūra – tai žmogaus elgesys ir bendravimas su kitais žmonėmis, jo veiklos produktai, darbo įrankiai, normos, apeigos ir ritualai požiūriai, idealai irt tikslai. Kultūra – žmogaus ir visuomenės egzistavimo būdas, gamtinės aplinkos ir savęs įvaldymas, ryšys ir sąveika su gamta.
Sąlygiškai kultūrą galima skirstyti į materialinę ir dvasinę. Kai kultūra priešinama civilizacijai, ji paparastai tapatinama su dvasine. Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, tos kultūros puoselėjami idealai, jai būdinga vertybių sistema. Kultūrą integruojantis pradas yra pasaulėžiūra – požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orientacija. Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savim, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties – materialios ir dvasinės – problemą, o tai yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausimų. Filosofija tėra vienas reiškinių, darančių įtaką pasaulėžiūrai. Didelę įtaką pasaulėžiūrai daro religija.Filosofija – visos kultūros savimonė. Filosofai apmąsto ne tik mokslinės, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus ir būdus okultūra ir kūryba yra neatskiriami dalykai.7. Pagrindinis bei galutinis filosofijos klausimas yra būties klausimas. Kas yra būtis? Štai klausimas, kreipiamas ne į kurią nors vieną filosofijos srovę, bet į filosofiją kaip tokią: filosofinis pažinimas prasideda būties klausimu. Kartu jis šiuo klausimu ir baigiasi. Būtis yra pradžia, nes be jos nėra ko klausti, būtis yra ir pabaiga, nes už jos nebėra ko klausti . Būtis kaip pradžia ir pabaiga sudaro rėmus, kuriuose vyksta filosofavimas. Filosofija, kuri atsisakytų kelti būties klausimą, sunaikintų pati save. Tokiu atveju ji susilietų su mokslu, netekdama pagrindo buvoti kaip skirtinas pažinimas. O filosofija, vykdoma mokslo būdu, nebūtų nei filosofija, nei mokslas. Būtis yra tikrasis filosofijos likimas. Būtis, savaime ją apmąstant, virsta klausiamuoju tikslu pradžioje ir klausiamąja išvada pabaigoje , bet niekad nepasiklausiamuoju dalyku paties klausimo vyksme. Būties galima klausti, bet negalima pasiklausti. Ir kaip tik čia slypi filosofavimo sunkenybė. Mes filosofuojame klausdami. Tačiau kad klaustume, turime turėti ištisą eilę prielaidų, kurių nesant, iš viso neklaustume. Klausimo negalima laikyti tik pradine filosofavimo ištara.
Filosofinis klausimas taiko į “tą” arba “aną” šalia mūsų esantį daiktą; jam nerūpi kas nors, kas būtų “ne pasaulyje” arba “kitame pasaulyje”, anapus kasdienės patirties. Bet drauge filosofinis klausimas apie tai, kas apskritai yra “tas” arba “anas”. Taigi filosofinis klausimas yra nukreiptas į kasdienius mus supančius daiktus. Filosofuoti reiškia atsitraukti – ne nuo kasdienos daiktų, bet nuo priprastų reikšmių nuo ksdienybėje galiojančių tų daiktų vertinimų.11. Yra daugybė filosofijų, būtent todėl, kad nė viena iš jų negali savo teiginių padaryti tokių, jog jie pergalėtų abejotinumą arba savo akivaizdumu arba galimybe juos patikrinti bei pakartojamai įrodyti. Filosofijoje nėra nieko, kas kaip išvados galiotų visomis srovėms ir kryptims. Jokia filosofija nėra nuolatinė, ir joks filosofinis atsakymas nėra patvarus.
12. Filosofijos esmė yra tiesos ieškojimas, o ne jos žinojimas, kad ir kaip dažnai filosofija šią esmę išduoda dogmatizme, kuris yra tezėmis išreikštas galutinis, tikras ir pamokantis žinojimas. Filosofija reiškia visą laiką būti kelyje. Kiekvienas jos klausimas turi gilesnę prasmę, negu jos atsakymai, o kiekvienas atsakymas virsta vis nauju klausimu. Filosofija slypi ne žodžiais išreikštame žinojime, ne tezėse ar deklaracijose, o istoriniame žmogiškumo įgyvendinime, kai žmogui paaiškėja pati būtis.
14. K. Jospersas teigia, kad “filosofija žmogui būtina, nes ji visais laikais gyvuoja viešoje sąmonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujančiuose įsitikinimuose, šviesuolių ir politikų kalboje…” Pačia savo kilme filosofija nurodo į žmogų kaip asmenybe. Filosifinis mąstymas negali būti atliekamas, kaip mokslinis tyrimas, jis pradedamas visada iš naujo.
18. Žmogus yra vienintelis padaras, galintis būti neaiškus sau pačiam.Neaiškumas sau pačiam yra pamatinė žmogaus galimybė. Šį neaiškumą galima užmiršti, galima nuo jo pabėgti ir pasislėpti, tačiau žmoguje jis lieka visada.
Neaiškumo būsena yra kebli ir pavojinga, kelianti baimę ir grėsmę gyvenimo tikrumui, todėl žmogus visai natūraliai nuo neaiškumo slepiasi. Žmogus, atitrauktas nuo pasaulio, pasmerktas kyboti neaiškumo virpulyje. Žmogus įveikia neaiškumą tik pasinerdamas į apibrėžtų pasaulio formų baigtinę erdvę. Tačiau iš esmės žmogus niekada negali tapti visiškai aiškus sau pačiam, ir visų pirma todėl, kad neaiškumo įveika pirmiausia pareina ne nuo jo paties, o nuo pasaulio. Aiškumas yra laikina ir paviršinė būsena, kurią žmogus pasiekia pabėgdamas nuo savęs ir pasinerdamas į praktinę veiklą, pramogas, bendravimą su kitais žmonėmis, žodžiu, išsibarstydamas kasdienybės rūpesčiuose ir džiaugsmuose. Jei žmogus pasmerktas neaiškumui, savo esme jis yra klausianti būtybė. Klausti kaip tik ir reiškia atsiverti neaiškumui, bet kartu tai reiškia stengtis neaiškumą įveikti. Klausimas yra aiškiausia nuoroda į pamatinį žmogaus neaiškumą sau pačiam, o kartu pastanga tapti aiškiam. Kodėl žmogus gali būti neaiškus sau pačiam? Kodėl kyla klausimas? Kas lemia tai, kad žmogus yra klausiantį būtybė? Tai lemia žmogaus egzistencinė situacija: žmogus yra baigtinė būtybė, suvokianti savo baigtinumą.Žmogus žino, kad jis yra mirtingas, vadinasi, suvokia savo baigtį laike. Be to, jis žino, kad yra ribotas, vadinasi, suvokia savo baigtinumą erdvėje.Savo baigtinumui mes nesame abejingi, bet jį giliai išgyvename. Todėl būtų tiksliau pasakyti šitaip: žmogus yra baigtinė būtybė, įsibūnanti į savo baigtinumą. Gyvulys neklausia ir negali klausti, nes jis nesuvokia savo baigtinumo. Galime sakyti, kad gyvulys skendi neaiškume, todėl neaiškumas jam nepasirodo kaip svetimybė ir netampa nerimo bei klausimo šaltiniu.Dievas taip pat neklausia ir negali klausti, nes jis pagal apibrėžimą yra begalinė būtybė, ne individas, ne Jis. Dievo pamatinis apibūdinimas yra ne Jis, o Tai. Pasaulis yra amžinas atsakymas, kurį Dievas duoda sau pačiam, ir tas atsakymas yra galutinis: jame nėra jokio klausimo, jokio neaiškumo, jokios paslapties. Dievas neklausia, nes jis pats yra klausimas, tačiau ne sau, o žmogui..Taigi tik žmogus – būtybė, esanti tarp gyvulio ir Dievo, – nublokštas į baigtinumą ir stovintis begalybės akivaizdoje, gali klausti, tiksliau sakant, negali neklausti. Jis pasmerktas klausimui, vadinasi, pamatiniam įsibuvimui į nežinojimą, t.y. į žinojimą, kad jis yra nežinanti būtybė.