Lapino paveikslas V.Kreves „skerdžiuje“

Lapino paveikslas V.Kreves „skerdžiuje“

Vincas Krėvė – lietuvių literatūros klasikas, labai išsimokslinęs, įvairiapusio talento žmogus. Jis buvo paprasto būdo ir dažniausiai kurdavo apsakymus apie kaimo kasdienybę. Vienas toks kasdienybės epizodas pavaizduotas apsakyme „Skerdius“. Šiame apsakyme meniškai nutapytas seno dzūko Lapino paveikslas.

Lapinas – tai senas dzūkas, turintis neįprastą profesiją. Jis yra skeržius. Lapinas kiekvieną rytą gena gyvulius „dumdamas ragan ir pliauškindamas botagu“ bei prikeldamas miegančius piemenuku, kurie, jeigu ne skerdžius, nepamatytų nuostabiai tekančios saulės spinduliuose atrodančios Grainio liepos ir kitų medžių.

V.Krėvė stiprų žemo ūgio skkerdžių vaizduoja tarsi ąžuolo kelmą („Drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo kelmas“), tačiau palygina ir su obelimi („Visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis“). Rašytojas pamini, kad lapinas yra pats seniausias kaime („Seniausiasvisų tame kaime gyvenančių senelių“). V.Krėvė apsakyme pamini, kad skerdžius turi kepurę, vilki sena skylėta gunčele ir kelnes susiriša su juosta. Lapinas visada kartu su savimi nešiojasi trimitą, botagą, pypkę bei duonkrepšį ir tai tarsi liudija, kad jis yra skerdžius.

Skerdžius – sodžiaus vargšas. Pirkaitė be priemenės, trimitas, botagas, pyypkė ir duonkrepšis – tai visi Lapino turtai, o jo santaupos – tai mirusios jo žmonos palikti du ritimai audeklo, penki ryšeliai linų bei penki svarai sėmenų. TačiauLapinas neliūdi net tada, kai žmonės dėl to jį erzina.

Lapinas yra dosnus kaimo žmonėms, nes ne

etingi iš miško jiems parnešti trūkžolių, vantų ar skujinę. Skerdžius – taip pat ir geras pasakorius. Jis sugeba vaikams pripasakoti tiek įvairiausių istorijų, kad jie „sėdi visą vakarą kampe, susirangę kojas po savimi“, ir bijo, kad kokia nors „plaukuota baisenybė įkiš galvą per langą“ ir nuvilks juos balon. Skerdžius yra fatalistas, nes tiki kad mirs „kaiGrainio liepa nuluš“, ir panteistas, nes mano, kad Dievas yra beasmenis ir egzistuoja visoje gamtoje. Lapinas labai myli gyvulėlius ir yra įsitikinęs, kad „žolė – Dievo dovana, ir ne žmogui, o gyvulėliui“. Jis nemėgsta tokių žmonių, kurie kerta miškus, nes tiki, kad „be miško suskursta žmogus“. Nors Lapinas ir nekreipia dėmesio į žmonių erzinimus, bet turi orumo. Kai Grainisjuo netiki bei grasina nukirsti liepą, jis nusispjauna, pasiima „nuo suuolo botagą, trimitą ir kepurę, nei neatsisveikinęs“ išeina iš trobos.

Vincas Krėvė sukūrė menišką seno dzūko paveikslą ir atskleidė turtingą, gamtą mylinčio žmogaus dvasinį pasaulį.

Leave a Comment